Išorės efektai ir ekomominis reguliavimas

Įvadas Darbo aktualumas. Pastaruoju metu pasaulio mokslininkai vis aktyviau diskutuoja apie daugialypį (daugiafunkcinį) ūkio pobūdį. Akcentuojama, jog šalies ūkis ne tik kuria prekinę produkcija, bet ir daro įvairiapuse išraiška aplinkai. Kaip teigiamu šalies ūkio išorės efektų rezultatas sukuriamos viešosios gėrybes, o dėl intensyvios aplinkosauginiu požiūriu nesubalansuotos šalies ūkio veiktos padaroma didžiulė žala aplinkai. Kyla būtinybė pagrįsti, kokiomis priemonėmis skatinti teigiamu išorės efektų kūrimą ir riboti neigiamus išores efektus. Šiame darbe remiantis gerovės ekonomikos teorija analizuojami že­mės ūkio išores efektai, formuluojami jų reguliavimo metodologiniai principai. Žemės ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo me­todologinis pagrindimas dar tik formuojamas. Lietuvoje žemės ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo klausi­mai detaliau nėra nagrinėti. M. Treinio, V. Vinciūnienės, B. Vaznonio darbuose atskleisti tik bendrieji žemės ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo principai. Darbo objektas - išorės efektai ir jų eko­nominis reguliavimas. Darbo tikslas - išnagrinėjus išorės efektų ekonominio reguliavimo galimybes, nustatyti tinkamus ūkiui iš­orės efektų ekonominio reguliavimo būdus. Darbo uždaviniai: 1) išnagrinėti išorės efektų sampratą ekonominėje literatūroje; 2) identifikuoti išorės efektus; 3) išanalizuoti išorės efektų kūrimo dėsningumus skirtingo veiklos intensyvumo teritorijose; 4) iš­analizuoti išorės efektų ekonominio reguliavimo būdus, jų pritaikomumą žemės ūkio sektoriui, 5) pagrįsti paramos že­mės ūkiui būtinumą, siekiant pozityvaus socialinio ir aplin­kosauginio poveikio kaimo teritorijoms; 1. Išorės efektų samprata Išorės efektai - kokios nors gėrybės gamybos arba vartojimo procese gaunama papildoma nauda ar padaroma žala įmonėms ar individams, kurie nėra nei šios gėrybės gamintojai, nei vartotojai. R. Jemcov, E. Mansfield, R. McCain teigia, jog išorės efektas susiformuoja tada, kai produkcijos gamyboje ar vartojime susidaro išorės kastai ir nauda. Šie išorės kaštai ar nauda neatitenka asmeniui ar įmonei, vykdančiai šią veikią. R. M. Nurejev išorės efektus apibrėžia kiek kitaip; pagal jį, „išorės efektai - rinkos sandorių kaštai, neatsispindėje kainose" (Hypeea, 2000, p. 423). Išorės efektai rinkos dalyvius veikia ne per rinkos kainas, t.y. gamintojas neprisiima arba nejaučia atsako­mybės už visus padarytus kaštus arba negauna viso atpildo už teikiamą naudą visuomenei. Ekonominėje literatūroje išorės efektas dar vadinamas „trečios šalies efektu", „kaimynystės efektu", naudos arba žalos perviršiu, o A. Marshall vartojo terminus „išorės ekonomija" ir „išorės disekonomija". Tie išorės efektai, kurie duoda papildomos naudos tre­čiajai šaliai, vadinami teigiamais, o tie, kurie sąlygoja žalą, -neigiamais. Trečiosios šalys gauna papildomą nau­dą už ją nemokėdamos, bet ir žala nėra kompensuojama išorės efektai parode skirtumą tarp socialinių kaštų (naudos) ir privačiųjų. kaštų (naudos) (Emuob, 1999, p. 273; Hypeta, 200C, p. 423; Skcminas, 200C, p. 334): TSC = TPC 4- TEC TSC - bendrieji socialiniai kaštai (totai sodai cosis); TPC - bendrieji privatūs kastai (totaiprivalė cosis); TEC - bendrieji išorės kaštai (totai sxternal cosis/. MSC - MPC + MEC MSC -ribiniai socialiniai kaštai (marginai sočiai cosisy, MPC - ribiniai privalus kaštai (marginaiprivate costsj; MEC - išorės efekto ribiniai kasiai (marginai external cosis). TSB = TPB + TEB TSB - bendroji socialinė nauda (totai sočiai benefits); TPB - bendroji privati nauda (totaiprivate benefit); TEB - išorės efekto nauda (totai external bene/it). MSB =" MPB + MEB MSB - ribinė socialinė nauda (marginai sočiai benefit); MPB — ribinė privati nauda (marginaiprivate benefit}; MEB - išorės efekto ribinė nauda (marginai extemal be­nefit). Ribinė išorės efekto nauda gaunama kai ribinė sociali­nė nauda yra didesnė nei ribinė privati nauda, t.y. MSB>MPB. Ribinė išorės efekto žala gaunama, kai ribi­niai socialiniai kaštai yra didesni už ribinius privaliuosius kaštus, t.y. MSOMPC. Išorės efektai pagal jų ribinę naudą gali būti skirstomi: pastovios ribinės naudos; didėjančios ribinės naudos; mažėjančios ribinės naudos; netotydžios ribinės naudos; nulinės ribinės naudos (Casini, 2004, p. 22). Pastovios ribinės naudos išorės efektų pasitaiko labai retai, kadangi tarp prekinių ir neprekinių produktų gamy­bos dažniausiai egzistuoja asimetrija. Didėjančios ribinės naudos išorės efektai - tai tokie efektai, kai jų apimtis pa­didėja didėjant produkcijos gamybai (pvz., ūkininkavimas mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, kur žemės ūkio veikla turi labai teigiamą įtaką kraštovaizdžiui ir bio įvairovei). Mažėjančios ribinės naudos išorės efektai - tai tokie efektai, kai jų apimtis sumažėja didėjant produkcijos ga­mybai (prekinės žemės ūkio produkcijos gamyba agrari­niuose regionuose). Išorės efektai neįtraukiami \ rinkos santykius. Tie, ku­rie gauna papildomos naudos, nedalyvauja padengiant tos naudos sukūrimo kaštus, o tiems, kurie patiria nuostoli dėl neigiamo išorės efekto, nėra kompensuojama. Rinkos ribo­tumas' atsiranda dėl mažo sprendimų priėmėjo gebėjimo ir motyvacijos prisiimti sau išorės efektų sukeliamus kaštus ar jų teikiamą naudą. Pvz., teršiančios įmonės neturi jokio stimulo sumažinti taršą, o ūkininkai, turintys galimybe kur­ti patrauklų kraštovaizdį, neturi jokio stimulo jį kurti (Valuiflg..., 2000, p. 105). Rinka įvertina tik tuos nuostolius ir naudą, kuriuos at­spindi gėrybės paklausos ir pasiūlos kreivės. Kadangi išo­rės efektų sąlygojama papildoma nauda arba nuostoliai tenka trečiosioms šalims, o ne tiesioginiams gėrybės pirkė­jams ir pardavėjams, jie neatsispindi gėrybės rinkos pa- klausoje bei pasiūloje ir nedaro įtakos rinkes kainai. Dėl šių priežasčių įvairių prekių bei paslaugų gamintojai ir var­totojai gauna per rinką ne visą informacija, ir jų sprendimą; negali būti optimalūs. Išorės efektai sąlygoja išteklių paskirstyme neefekty­vumą. Gamybos išteklių paskirstymo neefektyvumas rin­kos sąlygomis pasireiškia tuo, kad visuomenės požiūriu pagaminama (arba vartojama) per daug tokių gėrybių, ku­rios sąlygoja neigiamus išorės efektus, ir per maža: gėrybių sąlygojančių teigiamus išorės efektus (Hypeee, 2000, p, 424; Skominas, 2000, p. 334, 335). Taip yra todėl, kad visuomeninė Šių gėrybių paklausa ir pasiūla nesutampa su jų rinkos paklausa ir pasiūla. Siekiant pagaminti liek pro­dukcijos, kiek naudinga visuomenei, žala dėi neigiamo išo­rės efekto turėtu būti skaičiuojama kartu su tiesioginiais gėrybės gamybos arba vartojimo kaštais ir atsispindėti gė­rybės rinkos pasiūlos kreivėje, o paklausos kreivė turėtų at­spindėti ir papildomą naudą, gaunamą teigiamo išorės efekto atveju. 1 pav. Neigiamo išorės efekto įtaka išteklių paskirstymo efektyvumui Konkurencinės rinkos sąlygomis produkcijos, kurios gamyba arba vartojimas sukelia neigiamus išorės efektus, pagaminama daugiau negu tai yra naudinga visuomenei, kadangi išorės kaštai neatsispindi pasiūlos kreivėje (1 pav.). Tokios produkcijos gamybai yra sunaudojamas perteklinis ribotų išteklių kiekis, o pajamos, gautos už šią produkciją, nepadengia visuomenės kaštų. 1 paveiksle ribinių socialinių kastų kreivė (MSC) yra aukščiau už gamintojo pasiūlos kreivę (S), atspindinčią gamintojo ribinius kaštus, nes MSC = S -f- išorės kaštai. Ribiniai socialiniai kaštai viršija gamintojo ribinius kaštus išorinių kaštų dydžiu. Konkurencijos sąlygomis, siekdamas didžiausio pelno, gamintojas gamina tiek produkcijos, kad jo ribiniai kaštai būtų lygus ribinėms pajamoms - šiuo atveju jis gamina Qi produkcijos kiekį. Visuomenei tokia gamybos apimtis yra nepriimtina. Gaminant Qs produkcijos kiekį ribiniai socia­liniai kaštai viršija visuomenine ribinę naudą, todėl gamy­ba turėtų būti sumažinta iki Q2. Visuomenės požiūriu, di­džiausias efektyvumas pasiekiama E2 taške, kuriame susi­kerta visuomenės ribinės naudos ir visuomenės ribinių kaš­tų kreivės (pagaminamas Q2 kiekis už P2 kainą). Tik šiuo atveju atsižvelgiama į visus kaštus ir naudą. Ignoruojant neigiamą išorės efektą, gamybos ištekliai paskirstomi nee­fektyviai: gamintojas sunaudoja per daug ribotų gamybos išteklių gamindamas didesnį nei to reikia visuomenės po­reikiams produkcijos kiekį (Skominas, 2000; p. 334-337). Apibendrinant galima daryti išvadą, kad jei esant nei­giamam išorės efektui pavyktų išorės kaštus paverst: vidi­niais, efektyvi gamybos apimtis sumažėtų. Konkurencinės rinkos sąlygomis prekių ir paslaugų, kurių gamyba ir vartojimas sukelia teigiamus išorės efek­tus, pateikiama mažiau negu tai yra naudinga visuomenės požiūriu, kadangi gamintojai nesuinteresuoti neat­lygintinai teikti papildoma naudą visuomenei (produkcijos kaina yra mažesnė už visuomenės ribine naudą). 2 pav. Teigiamo išorės efekto įlaka išteklių paskirstymo efektyvumui Teigiamo išorės efekto atveju visuomeninė ribinė nau­da viršija visuomenės ribinius kaštus, todėl Šios produkci­jos gamyba visuomenės požiūriu turi būti didesnė (didžiau­sias efektyvumas bus pasiektas Eį pusiausvyros taške, ku­riame susikerta visuomenės ribinės naudos ir visuomenės ribinių kaštų kreivės, pagaminamas Qa kiekis už Pj kainą). Apibendrinant galima daryti išvadą, kad išorės efektų atveju visuomenės ribiniai gėrybės gamybos arba vartoji­mo kaštai nesutampa su visuomenės ribine nauda. Taip yra todėl, kad išorės efektai sąlygoja rinkos santykių iškraipy­mą, kuriam esant konkurencinė rinka nepajėgia efektyviai paskirstyti ribotų gamybos išteklių. Dėl to visuomenės po­žiūriu pagaminama (arba vartojama) per daug tokių gėry­bių, kurios sąlygoja neigiamus išorės efektus, ir per mažai gėrybių, sąlygojančių teigiamus išorės efektus. 2.Išorės efektų ekonominis reguliavimas Išorės efektai yra viena iš rinkos ribotumo priežasčių, todėl siekiant efektyvios išteklių lokacijos, reikalinga valstybės intervencija į rinką, norint aprūpinti Šalies gyven­tojus optimaliu gėrybių kiekiu ir kokybe. Pagrindinės problemos, susijusios su išorės efektų ekonominiu reguliavimu: 1. kaip matuoti išorės efektus; 2. kokiais būdais už teigiamus išorės efektus atlyginti (taip skatinant produkcijos, sąlygojančios teigiamus išorės efektus, gamybą); 3. kaip sumažinti neigiamų išorės efektų sąlygojamus so­cialinius kaštus; 4. kiek visuomenės ribotų išteklių galima skirti išorės efektams1 reguliuoti (kokie šių išteklių naudojimo alterna­tyvieji kaštai). Siekiant efektyviai paskirstyti ribotus išteklius, kad būtų pagaminamas visuomenei optimalus2 prekių ir pa­slaugų kiekis, būtina, kad formuojant prekių ir paslaugų pasiūlą bei paklausą būtų atsižvelgiama į išorės kaštus bei išorės naudą (išorės kaštai ir išorės nauda atsispindėtų rin­kos kainoje ir turėtų įtakos garsintojų be; vartotojų daro­miems sprendimams). Išorės efektų ekonominiu reguliavimu vadinamas pro­cesas, kurio metu, siekiant rinka aprūpinti optimalia vi­suomenei gėrybės apimtimi, Įjos pagaminimo arba varto­jimo ribinius kaštus ir ribinę naudą įskaitomi išorės ribiniai kaštai bei išorės ribinė nauda. Išorės ribinių kaštų bei išo­rės ribinės naudos įskaitymas į gamybos arba vartojimo ri­binius kaštus ir ribinę naudą ekonominėje literatūroje dar vadinamas internalizavimu. Pagal K. Csse ir R. Fair, intemalizavimas - iai „proce­sas, kurio metu naudojami mechanizmai, skatinantys sprendimų priėmėjus pasverti savo sprendimų išorės kaštus ir naudą" (Čase, 1996, p. 410). Mokslinėje ekonominėje literatūroje (CaMy3jn=coH, 1997, p, 391; Eonus, 1992, p. 413-415; Emiioe, 1999, p. 277-284; Jakutis, 1999, p. 341-343; Mshkliū, 3999, p. 229; Kypees. 2000, p. 426; Skominas, 2000, p. 337) išskiriami Šie pagrindiniai išorės efektų reguliavimo būdai: 1. nuosavybės teisių gamybos ištekliams nustatymas ir perdavimas; 2. neigiamų išorės efektu apmokestinimas; 3. teigiamų išorės efektų subsidijavimas; 4. administracinė kontrolė. Nuosavybės teisių nustatymas ir perdavimas. Konku­rencinė rinka gali efektyviai veikti tik esant aiškiai apibrėž­toms gamybos išteklių nuosavybės teisėms. Kai gamybos ištekliaus, kurio naudojimas sąlygoja išorės efektą, nuosa­vybės teisės yra aiškiai apibrėžtos, suinteresuotos šalys turi tvirtą teisinį pagrindą derėtis dėl žalos atlyginimo arba ap­mokėjimo už išorės naudą. Nuosavybės teisių neapibrėž­tumas dažnai tampa problemų, susijusių su gamybos arba vartojimo išorės efektais, priežastimi. Nuosavybės teises nustato ir tikslina valstybė. Šis išorės efektų reguliavimo būdas remiasi R. Coase leorema, teigiančia, kad nuosavybės teisių perdavimas iš­sprendžia išorės efekto problemą, įtraukdamas jį į rinkos santykius, tuo atveju, jei Šiame sandoryje dalyvauja nedaug suinteresuotų šalių ir sandorio kaštai yra nedideli QXosiw, 1992, p. 410; Emuob, 1999, p. 278, 279: Skomi­nas, 2000, p. 338). išorės efektų apmokestinimas ir subsidijavimas. Išorės efektų apmokestinimo ir subsidijavimo būdai grindžiami Pigou 5 metodu. A. Pigou (1S77-1959) vienas iš pirmųjų pasiūlė išorės efektus internalizuoti šiuo vyriausybinio re­guliavimo bodu - apmokestinant veiklą, sukeliančią nei­giamus išorės efektus, ir subsidijuojant veiklą, lemiančią teigiamus išorės efektus. Mokesčiai. įvedami koreguoti neigiamų išorės efektų poveikį vadinami Pigou mokesčiais (Mansfield, 1979, p. 371;M3Hkuo, 1999, p. 230). Apmokestindama arba subsidijuodama gamybą, sąly­gojančią išorės efektus, valstybė siekia maksimaliai priar­tinti gamintojų kaštus arba naudą prie visuomenės kaštų ir visuomenės naudos, taip skatindama gaminti tiek prekių ir paslaugų, kiek tai naudinga visos visuomenės požiūriu. Teoriškai šis išorės efektų ekonominio reguliavimo būdas atrodo labai patrauklus, tačiau jį taikyti nėra lengva, nes labai sunku tiksliai įvertinti išorės naudą ir išorės kaštus Neigiamo išorės efekto atveju gamyba apmokestinama jos sukeliamo išorės efekto dydžiu, taip (traukiam jos sąly­gojamą išorės žalą į gamintojo gamybos kaštus. Padidėjus privatiems gamintojo kaštams iki visuomenės kastų lygio, produkcijos pasiūlos kreivė pasislenka į kairę ir nulemia naują didesnę produkcijos pusiausvyros kainą ir mažesnį pusiausvyros kiekį (3 pav.). Tokiu būdu gaminama ir pa­rduodama produkcijos tiek ir tokia kaina, kiek naudinga vi­suomenei, nešvaistant ribotų išteklių nenaudingam visuo­menės požiūriu produkcijos kiekiui pagaminti. MSO MPC+T 3 pav. Neigiamo išores efekto ekonominis reguliavimas apmokestinimo būdu MSO MPC+T Jei Gamintojas atsižvelgtą tik į savo privačius ribinius kasius, jis gamintų Q, produkcijos kiekį. Ej taškas yra efektyvus tik gamintojui, bet ne visuomenei. Jame prekės ri­binė visuomeninė nauda sutampa su ribiniais privačiais ga­mintojo kastais, kurie neįvertina lėšų išores žalai likviduoti. Dėl to visuomenės požiūriu Qj gamybos apimtis yra neefek­tyvi. Apmokestinus gamintoją, jo kaštai padidėtų iki sociali­nių ribinių kaštų lygio, todėl nuo Šiol jis gamintų optimalų visuomenės požiūriu produkcijos kiekį Qį. Pastarasis teigi­nys neapima atvejų, kada sumažėjus gamybai ir nesant sub­stitucijos galimybių, nėra tenkinami labai svarbūs visuome­nės poreikiai ir todėl patiriami didesni alternatyvūs nuosto­liai (pavyzdžiui, dėl taršos atliekomis sumažinus nepakei­čiamų vaistų gamybą, gali padidėti žmonių mirtingumas, ku­rio žala nepalyginamai didesnė negu tiesioginiai neigiami taršos efektai). Dėl to tiriant konkrečius atvejus, reikėtų iša­nalizuoti visas alternatyvias negatyvių efektų grandines. 3 paveiksle matyti, kad priklausomai nuo paklausos elastingumo kainoms mokesčio našta pasiskirsto tarp pro­dukcijos gamintojo ir vartotojo, nes dalį mokesčio sumoka vartotojai pirkdami pabrangusią produkciją (kuo paklausos elastingumas kainoms didesnis, tuo didesnę mokesčio dalį sumoka gamintojas). Gamintoją apmokestinant sukeliamo neigiamo išorės efekto dydžiu, pasiekiama šių rezultatų: sumažėja produkcijos apimtis; gaminant mažiau produkcijos mažėja neigiamas išorės efektas; surenkamos mokesčių pavidalo lėšos, kurios gali būti panaudotos gamintojo padarytai žalai atlyginti. Dauguma ekonomistų neigiamų išorės efektų atveju paprastai rekomenduoja Pigou mokesčius, o ne administra­cine kontrolę. Jie (Emuob, 1999, p. 284; Mansfieid. 1979, p. 371; M3HHJ0, 1999, p. 230; HypeeB, 2000, p. 429) tei­gia, kad Pigou mokestis yra gana efektyvus bendrojo ter­šimo lygio mažinimo būdas. Pigou mokesčiai gamintoją skatina ekonomiškai mažinti teršimą, o administraciniai reikalavimai neskatina taršos mažinimo efektyvumo (jie skatina taršos sumažinimą tik iki tam tikro normatyvais re­komenduojamo lygio - pasiekus ta iygj nebelieka motyva­cijos toliau mažinti teršimą). G. Mankiw pateikia tokį neigiamų išorės efektų regu­liavimo pavyzdį. Tarkime, kad dvi gamyklos (popieriaus ir plieno gamybos) į upę išleidžia po 500 (teršalų per metus. Aplinkos apsaugos agentūra, norėdama sumažinti taršą, svarsto dvi galimas neigiamu išorės efektų reguliavimo al­ternatyvas: 1. administracinė kontrolė: nustatoma galimo teršimo riba - iki 3001 gamyklai per metus; 2. Pigou mokestis: 50 tūkst. USD už kiekvieną atliekų toną. Pigou mokestis nustato kainą už teisę teršti aplinką (taip pat kaip rinkos paskirsto prekes pirkėjams, vertinan­tiems jas labiausiai). Daugiausia mokesčių mokės tie ga­mintojai, kurių teršimo sumažinimo kaštai yra patys di­džiausi. Kokį teršimo lygį Aplinkos apsaugos agentūra be­pasirinktų, mokestis leidžia jai pasiekti tikslą su mažiau­siais bendraisiais kaštais. Aišku, kuo didesnis mokestis, tuo gamintojas labiau motyvuojamas teršimą sumažinti. Jei mokesčio tarifas labai didelis, įmonės veikla tampa nuosto­linga, todėl gali būti išvis nutraukiama. Mokestis už taršą skatina įmones diegti naujas ekologiškas gamybos techno­logijas, kad būtų gaminama be aplinkai žalingų atliekų (tuomet sumažėja privalomų mokėti mokesčių suma, didė­ja įmonių pelnas). Esant administracinei neigiamų išorės efektų regulia­vimo politikai, mūsų aptariamu atveju gamykloms nebebus motyvacijos mažinti teršimą, kai jos pasieks 300 t per me­tus teršimo lygį. Efektyvus taršos mažinimas šiuo būdu neįmanomas dėl dar vienos priežasties. Jei popieriaus gamyk­los kaštai papildomų valymo įrenginių statybai yra žymiai mažesni už plieno gamyklos, tada popieriaus gamykla žy­miai sumažins teršimą, o plieno gamykla nežymiai suma­žins tarša, ir sutiks mokėti didesnius mokesčius. Apibendrinant neigiamų išorės efektų reguliavimą apmokestinimo būdu galima teigti, jog Pigou mokestis yra efektyvus bendrojo teršimo lygio mažinimo būdas. Skirtin­gai nei administracinės kontrolės priemonės, Pigou mokes­tis materialiai suinteresuoja teršėją mažinti išmetamų terša­lų kiekį. Pigou mokestis, grindžiamas konkrečiais ekono­miniais skaičiavimais, skiriasi nuo daugelio kitų mokesčių, iškreipiančių paskatas ir nutolinančių išteklių paskirstymą nuo socialinio optimumo. Didžiausia problema taikant Pigou metodą. - mokesčio dydžio nustatymas. Nežinodamos įmonių finansinių gali­mybių ir išlaidų aplinkos apsaugai, aplinkosaugos instituci­jos gali tik apytiksliai numatyti mokesčių sąlygoją efektą. Todėl paprastai optimalus mokesčių dydis nustatomas per ilgesnį laikotarpį, naudojantis praktiniu patyrimu. Geriau­sių rezultatų pasiekiama tada, kai mokestis laipsniškai di­dinamas iki tokio lygio, kol taršos mažinimo tempai atitin­ka normatyvinius reikalavimus. Kaip alternatyva Pigou mokesčiui kai kuriose šalyse platinamos ekologinės licencijos (Emiiob. 1999, p. 285; Hypeee, 2000, p. 430: Skominas, 2000, p. 363). Ekologinė licencija - tai vertybinis popierius, duodantis jo savininkui teisę išleisti [ aplinką nustatytą teršalų kiekį. Ekologinės li­cencijos, panašiai kaip tiesioginiai mokesčiai, materialiai skatina ūkinius subjektus mažinti taršą. Lyginant su mokesčiais, ekologinės licencijos turi ne tik tam tikrų privalumų, bet ir trūkumų. Naudojant apmokestinimo metodą, negalima iš anksto tiksliai nuspėti, kaip jie paveiks teršėjus, išplatinus licencijas, tiksliai žinoma, koks ir kokių teršalų kiekis bus sumažintas per tam tikrą laikotarpį. Be to, ekologinės licen­cijos laisvai perkamos ir parduodamos (kaip ir bei kuri kita prekė) jų rinkos veikimo teritorijoje, todėl infliacijos poveikis ekologinėms licencijoms labai mažas (tiesioginių taršos mokesčių efektyvumą infliacija labai veikia, kadangi suma­žėjus pinigų vertei, šie mokesčiai gali prarasti savo skatina­mąjį poveikį). Antra vertus, ekologinės licencijos visuome­nei nėra patrauklios. Dalis žmonių piktinasi, kad leidimas teršti yra pirkimo ir pardavimo objektas. Be to, iškyla rizika, kad licencijų išdavimo, pratęsimo tvarka netaptų biurokrati­jos bei korupcijos svertu. Teigiamo išorės efekto atveju valstybė turėtų subsidi­jomis skatinti prekių ir paslaugų, kurių gamyba ar vartojimas sukelia teigiamą išorės efektą, gamybą, ties dėl rinkos ribo­tumo šių gėrybių visuomenės požiūriu pagaminama per ma­žai. Subsidijos šiuo atveju - tai išorės naudos dydžio prie­mokos gėrybių, sąlygojančių teigiamus išorės efektus, ga­mintojams arba vartotojams, kurias valstybė skiria, norėda­ma paskatinti tokių gėrybių gamybą arba vartojimą. Subsidijos lemia gėrybės pasiūlos ar paklausos padidė­jimą, (priklausomai nuo to, gamintojai ar vartotojai subsidi­juojami) ir sąlygoja gėrybės gamybos padidinimą, iki vi­suomenės požiūriu optimalios jos apimties (4 ir 5 pav.). S=MSС 4 pav. Vanotojo subsidijavimą esant teigiamam išorės efektui Norėdama padidinti tų prekių ir paslaugų paklausą, kurių vartojimas sąlygoja išores naudą visuomenei, valsty­bė gali padengti dalį vaitojimo išlaidų. Taip valstybės sub­sidijomis vartojimas padidinamas iki optimalaus visuome­nės požiūriu lygio Q3. Teigiamo išorės efekto gamyboje atveju valstybė gali subsidijuoti gamintoją, taip kompensuodama dalį gamybos, sukuriančios teigiamą išorės efektą, kaštų. Taip bus padi­dinama gėrybių, sąlygojančių teigiamus išorės efektus, gamyba ir pasiūla rinkoje (5 pav.). 5 pav. Gamintojo subsidijavimas esant teigiamam išorės efektui P S1=MPС Suteikus gamintojui subsidiją, pasiūlos kreivė pasi­slenka į dešinę. Tai lemia mažesnę gėrybės pusiausvyros kainą Pj, todėl padidėja jos vartotojų skaičius. Taip patei­kiamas visuomenei optimalus gėrybės, sąlygojančios išorės naudą, kiekis. Jei už teigiamus išorės efektus gamintojams rinkoje neatlyginama, jie nesuinteresuoti savo sprendimais ir veiksmais didinti socialinę gerovę. Priešingai, gamintojai, siekdami vis daugiau pelno, dažnai neatsižvelgia į neigia­mus išores efektus. Būtent todėl reikalinga valstybės poli­tika dėl išorės efektų (sprendžiant rinkos ribotumo proble­mą ir skatinant viešųjų gėrybių kūrimą). Koreguojantys mokesčiai ir subsidijos negali visiškai išspęsti problemų, kylančių dėl išorės efektų egzistavimo. Taip yra dėl šių priežasčių (HypeeB, 2000, p. 426; Skomi­nas, 2000, p. 341): 1. praktikoje sunku tiksliai apskaičiuoti išorės efektų ribinius kaštus ir ribinę naudą; 2. išorės efektų žalos ir naudos dydžiai, nustatomi kaip politinių diskusijų konsensusas, geriausiu atveju tik apytiksliai; 3. koreguojantys mokesčiai, kuriuos moka produktų, sąlygojančių neigiamus išorės efektus, gamintojai, ne visada pasiekia keliamus tikslus. Apmokestinimo bei subsidijavimo metodai, skirti išorės efektų ekonominiam reguliavimui, dažnai labai efektyvūs, jei įmanoma tiksliai apskaičiuoti išorės efektų sąlygojamą žalą ir naudą. Tačiau dažnai tai padaryti labai sudėtinga. Administracine kontrolė remiasi taisyklėmis, nurodan­čiomis, kokios mažiausiai kenksmingos aplinkai technolo­gijos turi būti naudojamos gamyboje, kokios galimos po­veikio gamtai ir žmonėms ribos. Administracinės aplinkos apsaugos priemonės - oro, vandens, triukšmo ir kiti stan­dartai, kuriais remiantis yra parengiami tam tikrų įrenginiu, technologijų, įmonių, taip pat valymo įrenginių techniniai normatyvai, reguliuojantys didžiausią išmetamų į aplinką teršalų kiekį. Administraciniu priemonių sistema efektyviai veikia tik tada, kai valdžios institucijos vykdo griežtą administra­cinių priemonių įgyvendinimo politiką ir baudomis kontro­liuoja nustatytų normą laikymąsi. Tačiau tam reikalingas didelis ir brangus, plačius įgaliojimus ir modernią materia­lią techninę bazę turintis kontrolės aparatas. Jei visuomenė šių sąlygų negali užtikrinti, administracinės priemonės gali tapti formaliomis, skatinančiomis korupciją ir biurokratiją. Jeigu administracinės kontrolės priemones įgyvendinamos šabloniškai, neatsižvelgiant į realias ekonomines galimy­bes, gali būti sulėtinami netgi kai kurių šalies ekonomikos sektorių augimo tempai. įstatymų aktai dažniausiai būna nelankstūs, neįvertinantys nuolat kintančios ekonominės situacijos- įstatymais numačius įgyvendinti konkrečius ter­šalų valymo būdus, panaikinamos paskatos ieškoti naujų, pigesnių metodų. Dauguma mokslininkų, analizuojančių išorės efektų reguliavimo būdus, administracinius metodus siūto derin­ti su ekonominiais metodais. Vyriausybė, prieš numatydama išorės efekto ekono­minio reguliavimo būdą ir prieš skirdama lėšas kuriam nors išorės efektui reguliuoti, turi atlikti naudos ir žalos analizę, kurios tikslas įvertinti laukiamą naudą bei galimą žalą. Atlikdami šią analizę, ekspertai turi įvertinti tiek tiesioginę, tiek netiesioginę numatomo projekto naudą, taip pat ribotų išteklių, skirtų išorės efektui reguliuoti, panaudo­jimo alternatyviuosius kaštus. 3.Išorės efektu teorijos taikymas atskirame ūkio sektoriuje Išorės efektų teoriją taikyti žemės ūkyje tiesiogiai ne­galima, kadangi išorės afektai žemės ūkyje (teigiami ir nei­giami) neproporcingi gamybos apimčiai. Daugumoje kitų ūkio šakų yra stiprus teigiamas ryšys tarp gamybos apim­ties ir išorės efektų, o žemės ūkyje egzistuoja kiti dėsnin­gumai. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse, kur žemės ūkio veikla turi labai teigiamą įtaką krašto vaizdžiai ir bio į­vairovei, teigiamų išorės efektų apimtis didėja augant pro­dukcijos gamybos apimčiai (didėjančios ribinės naudos iš­orės efektai), o prekinės žemės ūkio produkcijos gamybos intensyvinimas agrarinėse teritorijose lemia teigiamų išorės efektų mažėjimą (mažėjančios ribinės naudos išorės efek­tai). Mažiau palankiose žemės Ūkiui vietovėse, kuriose dėl motyvacijos stokos (vyrauja mažesnio našumo žemės, yra įvairiausių gamtinių kliūčių, dėl to beveik neįmanoma gau­ti pelno) vyksta sparti nekompensuojama deagrarizacija, žemės ūkio veikla daro teigiamą įtaką kraštovaizdžiui (di­dina estetinę kraštovaizdžio vertę, sukurdama jo įvairovę ir suteikdama aktyvaus vaizdo įspūdį, bio įvairovei, ekosistemų stabilumui (pusiau natūraliems arealams išlaikyti rei­kia tiesioginės ar netiesioginės žmonių veiklos), kultūros paveldui, kaimo vietovių gyvybingumui (mažina žmonių migraciją iš šių regionų). Mažesnio našumo plotuose inten­syvus žemių dirbimas ne visada apsimoka, didesnė plotų dalis - pievos, ganyklos, daugiametės žalienos; šiose teri­torijose didžioji žemės ūkio produkcijos dalis - neprekinė produkcija, suvartojama gamintojo šeimos maistui, taip pat tarpinė produkcija savo ūkio gyvulių pašarui (ekstensyvi žemės ūkio veikla sąlygoja daugelį minėtų teigiamų išorės efektų, išorės žala aplinkai minimali). Mažiau palankiose žemės ūkiui vietovėse sunykus žemės ūkio sektoriui, sunyktų ir visa privačiųjų ir viešųjų gėrybių kūrimo sistema (per mažas žemės ūkio gamybos intensyvumas šiose vietovėse lemia neigiamą įtaką aplin­kai - pavyzdžiui, jei nėra pakankamai gyvulių, naudojan­čių ganyklas, tuomet teritorija gali apaugti krūmais ir su­mažinti kultūrinio kraštovaizdžio erdvę), o kaimo vietovė įvairiais aspektais (ekonominiu, socialiniu, gamtosauginiu, etnokultūriniu) degraduotų. Daug buvusių žemdirbių išsi­keltų iš kaimo vietovių; kaime imtų ryškėti depopuliacija, prasidėtų ne tik socialinė kaimo degradacija, bet ir kaimo vietovės teikiamų viešųjų (visuomenių) funkcijų degra­dacija. Jei pablogėtų kaimo vietovės infrastruktūrinės sa­vybės, regionas taptų nepatrauklus užsienio turistams bei investuotojams. Panaši situacija Lietuvoje susiklostė vos atkūrus nepriklausomybę - dalis nederlingų, bet labai ver­tingų biologinės įvairovės požiūriu pievų ir ganyklų buvo apleistos, apžėlė menkaverčiais krūmais ir medžiais, ūkinių paštetu liekanos sudarkė kraštovaizdi. Tuo tarpu intensyvaus Žemės ūkio vietovėse žemės ūkio veikla dažnai sąlygoja neigiamus išorės efektus, o teigiami išorės efektai (skirtingai nei ekstensyvaus žemės ūkio vietovėse) didėjant gamybos apimčiai mažėja. Žemės ūkio veikla šiose vietovėse gali ir sumenkinti kraštovaizdi (kraštovaizdis gali tapti monotoniškas, gali sumažėti este­tinis jo vaizdas; sovietmečiu intensyvi melioracija sunaiki­no natūralias pievas ir ganyklas, daugumą pelkių, sunaikin­tos ūkininkų sodybos ir jų želdiniai, suformuotos didžiulės Lietuvai nebūdingos atviros erdvės, sureguliuotos ir pa. verstos kanalais dauguma upių ir upelių, - tai labai nu­skurdino Lietuvos kraštovaizdį sumažino biologinę įvai­rovę). Gamybos intensyvumo padidėjimas dažniausia turi neigiamos (takos bioįvairovei (ypač dėl gausaus ir netvar­kingo pesticidų naudojimo), ir tai sumažina rūšių, veislių įvairove. Rūšių įvairovė sumažėja laukuose (dirvos gyvų organizmų) taip pat, kaip ir aplink dirbamus laukus. Eko­nominis spaudimas didinti intensyvumą gali sumažinti net naminių gyvulių veislių ar net rūšių įvairovę (kada senų ir tradiciškai augintų veislių gyvuliai yra pakeičiami kitų produktyvesnių veislių gyvuliais ar nustojama auginti kai kurių rūšių gyvulius). Ryšys tarp gamybos apimties ir bendrosios išorės efekto naudos bei žalos palankiose ūkininkauti vietovėse pavaizduotas 6 pav. Iki gamybos apimties Q2 bendroji išo­rės nauda (TEB) yra didesnė už bendrąją išorės žalą (TEC), todėl gaunama grynoji išorės nauda (net external benefit); 6 pav. Ryšys tarp gamybos apimties ir bendrosios išorės efekto naudos bei žalos palankiose ūkininkauti vietovėse EBfV = TEB - TEC. TEC Didžiausia grynoji išorės nauda (EBN^) gaunama esant gamybos apimčiai Qi. Mažiau paiankiose ūkininkauti vietovėse (7 pav.) di­džiausia grynoji išorės nauda gaunama esant mažesnei ga­mybos apimčiai Qo, tačiau ji nepalyginamai didesnė nei pa­lankiose ūkininkauti vietovėse. Toliau didinant gamybos apimtį raažiau palankiose ūkininkauti vietovėse grynoji iš­orės nauda iabai sparčiai mažėja. Taip yra todėl, kad didi­nant gamybos apimti pradeda vis labiau reikštis neigiami išorės efektai, o teigiamų išorės efektų prieaugio tempai sulėtėja (pradeda sparčiai didėti ribiniai išorės efekto kaš­tai, palaipsniui mažėja ribinė išores efekto nauda). 7 pav. Ryšys tarp gamybos apimties ir bendrosios išorės efekto naudos bei žalos mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse Dažniausiai pasitaikantys neigiami išorės efektai že­mės ūkyje: 1) dirvožemio, vandens ir oro užterštumas; žmonių sveikatos sutrikimai dėl užterštumo; žala augalijos bei gy­vūnijos populiacijoms ir pan. šie žemės ūkio neigiami išo­rės efektai atsiranda dėl besaikio chemikalų (pesticidų, herbicidų, mineralinių trąšų) naudojimo arba naudojimo atitinkamu būdu ar laiku; trąšos, pesticidai ir chemikalai, kurių augalai nepasisavina, gali patekti į šalimais esančius vandens telkinius ar gyventojų vartojamą vandenį; 2) dirvos erozija. šis neigiamas išorės efektas atsi­randa dėl intensyvaus dirvožemio naudojimo netinkamai parinktų dirbimo būdų. taip pat kai dirva netenka augalinės dangos (ypač kalvų viršūnėse). Plynus, be augalijos žemės plotus daug labiau veikia vėjas, vanduo, temperatūros svy­ravimai. Žemės ūkyje naudojamos žemės dirbimo sistemos turi vieną iš didžiausių poveikių dirvožemio erozijai. Dir­vožemio biologinės įvairovės, o po to ir dirvožemio derlin­gumo sunykimą sąlygoja nesubalansuota žemės ūkio veik­la, pavyzdžiui, dažnas dirvožemių gilus suarimas bei erozi­ją skatinančių kultūrinių augalų auginimas; 3) druskingi dirvožemiai. Dirvožemio druskėjimui di­džiausią reikšmę turi netinkamų drėkinimo sistemų naudo­jimas ir apskritai gausus laistymas karšto klimato sąlygomis; 4) rūgštūs dirvožemiai (dėl drėgmės pertekliaus ir netinkamo žemės tręšimo); 5) kraštovaizdžio, biologinės įvairovės nykimas (dėl per didelio ūkininkavimo intensyvumo, natūralių ekosistemų sunaikinimo); 6) nuodingųjų dujų išsiskyrimas (amoniako, metano ir pan.), nemalonūs kvapai dėl intensyvaus tręšimo ir prasto at­liekų utilizavimo (Almąs, 1999, p. 15-17; Barnard, 2002, p. 7; Bohman, 1999, p. 9; Hediger, 2003, p. 7; Multifurtctionality...; 2001, p. 15; Pezzini, 2002, p. 2: Treinys, 2002). Žemės ūkio veiklos teigiami išorės efektai (žemės ūkio viešosios gėrybes ): 1. aplinkos gėrybės (kultūrinis kraštovaizdis, bioįvairovė, švarus dirvožemis, vanduo ir oras); 2. šalies ar jos regionų apsirūpinimo maistu kokybė ir saugumas; 3. gyvybingos kaimo bendruomenės (per dominuo­jantį šeimos ūkį pakankamą užimtumą išsaugotą etnokul­tūrinį paveldą, gyvąsias tradicijas ir kt.). Žemės ūkio sąlygojami teigiami išorės efektai iš es­mės yra aplinkos paslaugos, tarp jų svarbiausios – kraštovaizdžio palaikymas (įskaitant ir atskiroms teritorijoms būdingų, tradiciniu kraštovaizdžių palaikymą) geresnių są­lygų bio įvairovei užtikrinti, užimtumu: kaime vietovėse garantuoti ir žmogiškojo kapitalo plėtotei kaimo vietovėse sukūrimas. Esant teigiamiems žemės ūkio išorės efektams žemės ūkio produktų paklausa atspindi ne visą žemės ūkio tei­kiamą naudą. Antra vertus, esant neigiamiems išorės efek­tams žemės ūkyje, žemės ūkio produktų pasiūla atspindi ne visus kaštus. Taip rinkos sąlygomis pasireiškia išteklių pa­skirstymo neefektyvumas, kai pagaminama per daug pro­duktų, kurie sąlygoja neigiamus išorės efektus, ir per mažai sąlygojančių teigiamus išorės efektus (1 ir 2 pav.). Žemės ūkio veiklos teigiami išorės efektai, skirtingai nei maisto produktai ar jų žaliava, nepatenka į rinkos san­tykius, todėl yra neprekiniai. Tuo remiantis grindžiamas žemės ūkio rėmimo būtinumas, ūkininkams atlyginant už visai visuomenei teikiamas paslaugas. Per pastaruosius 20 melų ypač padidėjo visuomenės supratimas ir informacijos kiekis apie žemės ūkio veiklos sąlygojamą teigiamą ir neigiamą įtaką aplinkai. Visuomenė pastaruoju metu plačiai kvestionuoja vadinamojo fordistinio žemės ūkio modelio racionalumą, nukreiptą tik į ga­mybos augimą. Žmonės nenori žemės ūkio, kuris kuria gausius ir vis didėjančius neigiamus išorės efektus. Vi­suomenė daugiau nebenori subsidijuoti tokią agrarine si­stemą, kuri dažnai regima kaip gyvenanti išteklių, svarbių visai visuomenei, sąskaita, arba jei ta sistema sukelia daug neigiamų išorės efektų, menkinančių kaimo vietovės, kaip visos šalies infrastruktūros, patrauklumą. Visuomenės požiūris į žemės ūkį keičiasi dėl šių prie­žasčių: 1) didėjant žmonių pajamoms poreikiai kinta, atsi­randa galimybės tenkinti aukštesnio lygio poreikius (nori­ma gražios aplinkos, tinkamų rekreacijos sąlygų, saugesnio ir kokybiškesnio maisto ir, žinoma, žemės ūkio, kuris dary­tų teigiamą įtaką kraštovaizdžiui, bioįvairovei, kultūros paveldui, kaimo vietovių gyvybingumui, o ne atvirkščiai); 2) kai kurios aplinkos gėrybės (kurioms žemės ūkio veikla priklausomai nuo ūkininkavimo būdų ir intensyvu­mo daro teigiamą arba neigiamą įtaką) jau prarastos, dėl to žmonės vis dažniau susimąsto apie prarastų, taip pat kitų nykstančių gėrybių vertę; 3) iškyla grėsmė, kad kai kurios vietovės (kartais iš­tisos šalys) aplinkosauginiu požiūriu gali tapti nekonkurencingos (nepatrauklios, nemalonios gyventi ir lankytis), jei sunyktų aplinkos ir kraštovaizdžio gėrybės; 4) sunykus kultūrinėms ar pusiau kultūrinėms žemės ūkio vietovėms, grįžtamasis ryšys beveik neįmanomas; 5) klimato kaita ir jo keliamos grėsmės lemia tvarios žemės ūkio plėtros skatinimą; 6) informacinės visuomenės plėtotas sąlygomis dau­guma žmonių nėra taip priklausomi nuo miesto, gali gy­venti ir dirbti kaimo vietovėse, dėl to didėja žemės ūkio ir apskritai kaimo viešųjų gėrybių poreikis. Besikeičiantis Europos visuomenės požiūris į žemės ūkį, kai vietoje ,kiekybės už mažiausią kainą" svarbesni tampa kiti dalykai - maisto kokybė, vartotojų sveikata ir gy­vulių gerovė, biologinės įvairovės, kaimo kraštovaizdžio bei aplinkos išteklių vertės, taip pat šeimos ūkių, vietinių kultūrų bei kaimo tradicijų išsaugojimas, - visa tai privertė moksli­ninkus bei politikus ieškoti naujų instrumentų, leidžiančių intenacionalizuoti išorės efektus žemes ūkyje, užtikrinančių op­timalią žemes ūkio teikiamu viešųjų gėrybių pasiūlą. Žemės ūkio išorės efektų ekonominis reguliavimas Rinkos ribotumų teorija pagrindžia valstybės interven­cijos į ekonomiką tikslingumą tais atvejais, kai žemės ūkio veikla kuria išorės efektus ir viešąsias gėrybes. Rinkos ri­botumų atsiranda kada, kai žemės ūkio produktų rinkos kainos neatspindi išorės efekto kaštų arba naudos. Esant teigiamiems žemės ūkio išorės efektams, žemės ūkio pro­duktų paklausa parodo ne visą žemės ūkio teikiamą naudą. Esant neigiamiems žemės ūkio išorės efektams, žemės ūkio produktų pasiūla atspindi ne visus kaštus. Taip rinkos sąlygomis pasireiškia išteklių paskirstymo neefektyvumas, kai pagaminama per daug produktų, sąlygojančių gausius neigiamus išorės efektus, ir per mažai - sąlygojančių tei­giamus išorės efektus. Rinka neužtikrina, kad bus sukurtas prekinės ir neprekinės produkcijos derinys, maksimizuojantis visuomenės narių gerovę. Dažniausiai naudojami išorės efektų ir tema ir žavimo būdai žemės akyje - subsidijos, administracine kontrolė ir kiti politikos mechanizmai, skatinantys neprekinių gamy­bos rezultatų (viešųjų gėrybių) pasiūlą ir taip atlyginantys ūkininkams už šių produktų teikimą. Neigiamiems išorės efektams žemės ūkyje reguliuoti daugiausia taikomos ad­ministracinės priemonės, o teigiami išorės efektai dažniau­siai skatinami subsidijomis. Dėl tinkamo subsidijų lygio ir reikšmės per pastarąjį dešimtmetį tiek tarp mokslininkų, tiek tarp šalių kyla didelių nesutarimų. Dalis mokslininkų (B. Hervieu, C. Beranger, P. Paari-berg, M. Bredah], C. Nickerson, D. Hellerstein, R. Almąs), analizuojančių žemės ūkio išorės efektų reguliavimo gali­mybes, laikosi pozicijos, kad tiesioginės išmokos ar kom­pensacijos yra neišvengiamos, ypač tais atvejais, kuomet ūkininkai dėl viešųjų gėrybių gamybos yra priversti apribo­ti prekinės gamybos laisves. Pagrindinis jų argumentas de­rybose su nacionalinėmis valdžios institucijomis bei tarp­tautinėmis organizacijomis {pvz., Pasaulio prekybos orga­nizacija) yra tas, kad prekinių ir neprekinių (viešųjų) gėry­bių gamyba žemės ūkyje yra susijusi, todėl, norint gauti socialiai pageidaujamą viešųjų gėrybių apimtį, reikalingos subsidijos žemės ūkiui (nes kaštai viešosioms gėrybėms sukurti, kuriuos patiria žemdirbiai, kitokiais būdais ne-kompetisuojami). Kita grupė mokslininkų (M. Bohman, J. Coopeer, O. Mullarkey, B. De Vries) kritiškai vertina tokį žemės ūkio rėmimą ir (virtiną, kad susijusios su gamyba subsidijos nėra efektyvi priemonė teigiamiems išorės efek­tams žemės ūkyje skatinti. M. Bohman teigia kad egzistuoja sudėtingi ir dina­miški fiziniai ir technologiniai ryžiai tarp žemės ūkio pre­kinės produkcijos ir išorės efektų, todėl politikos realiza­vimo rezultatas būna efektyvus tada. kada naudojami inst­rumentai tiesiogiai paveikia konkretų rinkos ribotumą (Bohman, 1999, p. 12). Atremdami šiuos argumentus, že­mės ūkio rėmimo šalininkai teigia, jog į rezultatą nukreiptų politikų (tikslinių politikų) įgyvendinimo ir monitoringo administraciniai kaštai gali būti nepriimtinai dideli, lygi­nant su gaunama nauda, todėl subsidijos - efektyviausias žemes ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo būdas. Nesutarimų dėl žemės ūkio išorės efektų reguliavimo pagrindinės priežastys: 1) žemės ūkyje labai sunku išmatuoti išorės efektus, įver­tinti sukurtas viešąsias gėrybes; 2) žemės ūkyje ypatingai sunku nustatyti optimalią vi­suomenei gamybos apimtį, įvertinant išorės efektų naudą ir žalą; 3) nėra visuotinai pripažintų būdų teigiamiems išorės efektams remti (diskutuojama ar žemės ūkio subsidijavi­mas yra tinkamiausias būdas reguliuoti išorės efektus; jei taip, ar parama turėtų būti susieta su prekinių produktų gamyba ar atsieta nuo jos); 4) nuolat diskutuojama, kiek visuomenės ribotų išteklių galima skirti žemės ūkio viešųjų gėrybių tiekimo ir apskritai žemės ūkio išorės efektų ekonominiam reguliavimui (anali­zuojama, kokie šių išteklių naudojimo alternatyvieji kaštai). Jei žemės ūkio išores efektai ir viešosios gėrybės būtų lengvai išmatuojami, būtų galima sukurti racionalią žemės ūkio viešųjų gėrybių tiekimo ir apskritai žemės ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo sistemą. Deją žemės ūkio viešųjų gėrybių vertę ypač sunku nustatyti (žemės ūkio ekonominiai procesai persipynę su gamtiniais, žemės ūkio veikla vystoma didelėse teritorijose; dėl viešųjų gėrybių savybių neaišku, kaip jas vertina visuomenės nariai), sun­ku apriboti jų vartojimą,, nustatant naudojimosi mokestį. OECD mokslininkai išskiria 2 metodus apytikslei že­mės Ūkio viešųjų gėrybių vertei nustatyti (Gulti vating..,, 1999, p. 24). Vienas jų. pagrįstas kaštų, kitas - naudos me­todu. Kaštų metodu įvertinami viešųjų gėrybių riekėjo tie­sioginiai, netiesioginiai ir alternatyvieji kaštai. Gautos naudos metodu įvertinama viešosios gėrybės naudotojų gausa, jų pasiryžimas mokėti už viešąją gerybę (siekiant sužinoti kainą, kurią individai sutiktų mokėti už naudoji­mąsi šia gėrybe, jei ji būtų pateikiama privačios rinkos). Siekiant kiek įmanoma objektyviau nustatyti viešųjų gėrybių vertę, būtina taikyti abu metodus. Žemės ūkio viešųjų gėrybių vertė gali būti tikslinama viešąsias gėrybes lygi­nant su rinkos prekėmis turinčiomis panašių bruožų. Nustačius Žemės ūkio kuriamų viešųjų gėrybių vertę, būtų galima sukurti racionalią žemės ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo sistemą (esant teigiamam išorės efektui, į žemdirbio pajamas įskaitant išorės efekto naudą, o esant neigiamam išorės efektui - į žemdirbio kaštus įskaitant išorės žalą). Deja, žemės ūkio išorės efektų žalos ir naudos dydžiai net ir kvalifikuotų ekspertų nustatomi lik apytiksliai. Mano nuomone, tik rinkamai atlyginant už viešųjų gėrybių kūrimą (gamintojų privačią ribine naudą kiek įmanoma priartinant prie visuomeninės ribinės nau­dos), galėtų būti pasiekta optimali žemės ūkio viešųjų gė­rybių apimtis. Tiesioginės išmokos ar kompensacijos yra neišvengiamos ypač tais atvejais, kuomet ūkininkai dėl viešųjų gėrybių gamybos yra priversti apriboti prekinės gamybos laisves. Daugelis mokslininkų (L, van Depoele, B. Hervieu, M. Treinys ir kitį, nagrinėjančių daugiafunkcinio žemės ūkio kaštus, teigia, kad tam tikra kaštų dalis, susijusi situaciją). Žemės ūkio viešųjų gėrybių rėmimas šiose šalyse traktuojamas kaip būtina kompensacija už gamintojo Įdėtą darbą be; kapitalą jas kūriau;. Jeigu neoštu šių subsidijų, sunyktų žemės ūkis mažesnių lyginamųjų pranašumų šaly­se, dėl to degraduotų ir viešųjų gėrybių sistema, pagaliau ir kaimo teritorija kaip šių vertybių gamintoja. Daugelio šalių mokslininkai (R. Almąs, B. De Vries, B. Kervieu, L. Van Depoeie, 2. Romstad. A. Vatn, M. Treinys) sutinka, kad išmokos už viešųjų gėrybių kurią (paslaugas visuomene;) turėtu būti susijusios su aki­vaizdžios naudos visuomenei teikimu, tokios kaip tęsiamas aktyvas žemės naudojimas ir tvarkymas, kokybiškų maisto produktų gamyba, šių produktų pardavimas vietinėse rin­kose (taip mažinant maisto kelią), aplinkos ir paveldo apsauga ir aktyvus tvarkymas (daugiau nei įstatymais reika­laujamas pažangus ūkininkavimas) ir teritoriją prieinamu­mas visuomenei. Išmokos, susijusios su tokia nauda, turėtų būti proporcingos tos naudos mastui, kuris gaji nesutepti su fiziniu kiekvieno ūkio dydžiu. Paramos ūkininkams reži­mas turėtų priklausyti nuo standartų, susijusių su maisto .saugumu, gyvulių gerove, visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga, įgyvendinimu. Standartų atitiktis turėtų būti tikri­nama per specialią ūkių audito sistemą. Apibendrinant galima teigti, kad prekinių ir neprekinių produktų gamyba žemės ūkyje yra susijusi, todėl, norint gauti socialiai pageidaujamą neprekinės produkcijos apim­tį subsidijos žemės ūkiui yra neišvengiamos. Išvados 1) Išorės efektų ekonominiu reguliavimu vadinamas procesas, kurio metu, siekiant rinką aprūpinti optimalia vi­suomenei gėrybės apimtimi, įjos pagaminimo arba varto­jimo ribinius kaštus ir ribinę naudą įskaitomi išorės ribiniai kaštai bei išorės ribinė nauda. Dažniausiai taikomi išorės efektų reguliavimo būdai: nuosavybės teisių gamybos iš­tekliams nustatymas ir perdavimas, neigiamų išorės efektų apmokestinimas, teigiamų išorės efektų subsidijavimas, administracinė kontrolė. 2) Pagrindinės problemos, susijusios su išorės efektų ekonominiu reguliavimu: 1) kaip matuoti išorės efektus; 2) kokiais būdais už teigiamus išorės efektus atlyginti (taip skatinant produkcijos, sąlygojančios teigiamus išorės efek­tus, gamybą); i) kaip sumažinti neigiamų išorės efektų są­lygojamus socialinius kaštus; 4) kiek visuomenės ribotų iš­teklių galima skirti išorės efektams reguliuoti (kokie šių iš­teklių naudojimo alternatyvieji kaštai). 3) Išorės efektų teoriją žemės ūkiui tiesiogiai taikyti negalima, kadangi išorės efektai žemės ūkyje (teigiami ir neigiami) neproporcingi gamybos apimčiai. Mažiau palan­kiose ūkininkauti vietovėse, kur žemės ūkio veikla turi la­bai teigiamą įtaką kraštovaizdžiui ir bio įvairovei, teigiamų išorės efektų apimtis didėja didėjant produkcijos gamybai didėjančios ribinės naudos išorės afektai), o prekinės že­mės ūkio produkcijos gamybos intensyvinimas agrarinėse teritorijose lemia teigiamų išorės efektų mažėjimą (mažė­jančios ribinės naudos išorės efektai). 4) Esant teigiamiems žemės ūkio išorės efektams, žemės ūkio produktų paklausa atspindi ne visą žemės ūkio teikiamą naudą. Esant neigiamiems žemės ūkio išorės efektams, žemės ūkio produktų pasiūla atspindi ne visus kaštus. Taip rinkos sąlygomis pasireiškia išteklių paskirs­ tymo neefektyvumas, kai pagaminama per daug produktų, sąlygojančių neigiamus išorės efektus, ir per mažai - sąly­gojančių teigiamus išorės efektus. 5) Pagrindinės žemės ūkio išorės efektų ekonominio reguliavimo problemos: 1) žemės ūkyje labai sunku išma­tuoti išorės efektus, įvertinti žemės ūkyje sukurtas viešą­ šias gėrybes; 2) žemės ūkyje ypatingai sunku nustatyti optimalią visuomenės požiūriu gamybos apimtį, įvertinant iš­ores efektų nauda ir žala; 3) nėra visuotinai pripažintų bū­dų teigiamiems išorės efektams remti; 4) neaišku, kiek vi­suomenės ribotų išteklių galima skirti žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo ir apskritai žemės ūkio išorės efektų eko­nominiam reguliavimui. 6) Neigiamiems išorės efektams žemės ūkyje regu­liuoti daugiausia taikomos administracinės priemonės, o teigiami išorės efektai dažniausiai skatinami subsidijomis. Tik tinkamai atlyginant už viešųjų gėrybių kūrimą (gamintojų privačią ribinę naudą kiek įmanoma priartinant prie visuomeninės ribinės naudos), galėtų būti pasiekta op­timali žemės ūkio viešųjų gėrybių apimtis. Literatūra 1. ALMĄS, R. How capo multifunctional agriculture be secured in Norway? In: Report to the Ministry of Agriculture with reference to the Norvegian position in The WTO Millennium Round. Nonvegian University of Science and Technology. Trondheim, 1999. -

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!