Išeivijos literatūra - Lietuvos istorijos liudytoja (kalba)

Išeivijos literatūra - Lietuvos istorijos liudytoja. Laba diena, esu Vardenis Pavardenis iš (skaičius) klasės. Mano tema – literatūra. Potemė (skaičius) – Išeivijos literatūra - Lietuvos istorijos liudytoja. Mano kalbėjimo tikslas yra atskleisti tai, kaip lietuvos istorija yra vaizduojami lietuvių išeivijos literatūros kūriniuose ir kokia to vaizdavimo prasmė bei reikšmė kiekvienam iš mūsų. Literatūra mus moko daugelio dalykų, vienas iš jų – istorija. Tad ar iš tiesų išeivijos literatūra yra puiki Lietuvos istorijos liudytoja? Apie tai šiandien ir kalbėsiu savo viešąjame lietuvių kalbos kalbėjime. Savo mintis ir teiginius pagrįsiu konkrečiais lietuvių autorių sukurtais kūriniais. Visų pirma, išeivijos literatūra puikiai perteikia patiriamus jausmus. Vienas iš tokių raštojų buvo Henrikas Nagys – išeivių poetas. Didelę dalį gyvenimo svetimoje žemėje jaučiasi svetimas. Poetas liko ištikimas nuostatai „Neparduok savęs“. Poetinis H.Nagio pasaulis išsaugojo tai, ką, atrodo, nesugrąžinamai buvo praradę: vaikystės regėjimus, belaikiškume sustingusius gimtinės vaizdus, kažkada pralėkusių jausmų fragmentus. Tai labai dramatiškas pasaulis, smelkiantis liūdesiu, o kartais net neviltim. H.Nagys iš tų poetų, kurie remiasi savo patirtimi, vidinėm nuojautom: kalbos grožio etalonas jam – parasta, lakoniška, išmintinga liaudies poetų kalba. Kai kuriuose eilėraščiuose poetas atgaivina spalvingą vaikystės pasaulį, dėlioja neužmirštamus įspūdžius, mena tėvų kiemo takelius, upeliukų vingius. Jo vaikystė – „pageltusio veidrodžio šukė – liūdna ir mažytė“. Poetas mato joje pailsusios sielos atspindžius. H.Nagys eilėraščiuose akcentuoja namų jausmą, daug dėmesio skiria gaamtai. Poetui labai svarbi tautosaka (rink. „Broliai balti aitvarai“). Pagrindiniai iš tautosakos perimti įvaizdžiai – brolis, sesuo, paukštis. Gamtos motyvas sulietas su žmogaus gyvenimo vaizdiniais. Eilėraštyje „Ąžuolai“ piešiamas apibendrintas, savaip čiurlioniškas vaizdas. Nuotaika šiurpi, dramatiška – ąžuolų rankos laiko sustingusį debesį: kaip didelį juodą karstą. Tačiau jaučiame, kaip ąžuolai primena žmones, jų šiurpi daina – lietuvių tautos likimą. Tačiau poetas nepatiki nebūtimi. Susikaupusios sielos nušvitimas, išsilaisvinimas nuo baimės nebūti galingesniu už mirtį svarbiausia. H. Nagys savo poezijoje siekė išganyti pasaulį, prakalbėti į žmogų, kartais net gyventi už jį ir norėjo būti suprastas. Poetas beveik visur pasiliko ištikimas savo prigimčiai – impulsyvus, betarpiškas, šiltas. H. Nagys savo poezijai atramos ir perspektyvos taško ieškojo savo paties intelektualinės kultūros židiniuose, tuo pačiu jis – žemininkas, stovįs ant žemės ir gamtoje. H. Nagio poezijoje dominuoja emocinis betarpiškumas, forma laisva, nelygi. Tad, išeivijos sukurta literatūra yra labai jausminga. Taip pat, sovietmečiu labai išryškėjo skaitytojo vaidmuo. Skaitytojas nepastebėjo to, ko nereikia, kas parašyta „ciesoriui“, egzistavo nerašytas susitarimas tarp skaitytojo ir rašytojo, suvokimas, kad reikia skaityti tarp eilučių, kad pasakoma tik dalis, o kita reikia numanyti, sukurti pačiam skaitytojui. Neigiamas prozos personažas išsako valdžiai netinkamas idėjas, o literatūros istorikas sukritikuoja tuos autorius, kurių šiaip jau net minėti nevalia, – vien tam, kad skaitytojo atmintyje išliktų jų pavardės. Galima buvo smerkti ir kritikuoti Vakarus, o turėti galvoje Sovietų Sąjungą (Icchokas Meras buvo priverstas romano Striptizas veiksmo vietą perkelti į Paryžių, nes Vilniuje tokių personažų būti negalėjo). Prūsų kovos su kryžiuočiais (Romualdo Granausko Jaučio aukojimas) dažnai būdavo skaitytojų aiškinamos kaip lietuvių priešinimasis rusams. „Jaučio aukojimas“ buvo išleistas kaip atskira knyga 1999 metais, pagerbiant autoriaus 60-metį ir papuoštas Šarūno Miškinio 1981 m. šiai apysakai sukurtais grafikos darbais. Rašytojas nebeplėtojo savo įprastos karo metų, pokario temos, jis nukėlė skaitytoją kur kas anksčiau – į tuos laikus, kai ant vyrų pečių guldavo sunki našta – apsaugoti savo kaimus nuo vyskupo žmonių, melsti marias ir miškus maisto, kad jų moterys ir vaikai išgyventų. Jis nukelia mus ten, kur aukojamos aukos dievams, kur žmogus semiasi stiprybės iš ąžuolų, tvirtybės iš akmens, grožio iš žydinčių pievų, ramybės – iš nakties ir žemės. Pagrindinės apysakos temos – tikėjimas, krikščionybės griaunamoji jėga, seno žmogaus pasaulis, gamtos ir žmogaus ryšys. Knyga sudaryta iš trijų dalių, o kiekviena dalis - iš vieno sakinio. Autorius pasakoja apie seno žynio likimą, jausmus, tikėjimą, jo kelionę į Degimų lauką (kadaise ten buvusį kaimą sudegino krikščionys), jaučio aukojimą marioms, kad jose atsirastų žuvų ir nebetektų žmonėms badauti: „..ir jie visi ėjo, klaupėsi ir prašė, ir verkė prašydami, ir gaudė žuvis, bet žuvys dingo iš marių tačiau vyskupo žmonės vis atjoja į kaimą ir reikalauja to, ko niekas jau seniai nebeturi, argi jie nemato, ginkluoti vyskupo žmonės, kokios išbalusios stovi pakrantėj moterys, o vaikai miršta dar įsčiose, ir jau baigia ištuštėti naujasis kaimas, o dingti nėra kur, jau visa žemė, visi laukai priklauso svetimiems…“ ir tragišką jo žūtį: „begalinis yra (naujojo) Dievo gailestingumas, neapsakoma yra jo rūstybė..“ R. Granauskas kaip visada sužadina pačius tyriausius jausmus, įtraukia į nepaprastą ir liūdną pasaulį ir veda išminties, sielvarto, skausmo, tikėjimo keliais, keldamas daugybę klausimų, atsakymus palikdamas apmąstyti pačiam skaitytojui. Tad skaitytojo vaidmuo smarkiai išryškėja išeivijos literatūroje. Dar, išeivijos literatūra yra puiki liudytoja to meto vykusių nesutarimų. Tad ji yra puiki istorijos liudytoja kiekvienam šiuolaikinam žmogui. Apie istorinius įvykius ir kūrybą pasakoja garsi lietuvių poetė, romantinės pasaulėjautos lyrikė, dramatiškų vidinių lūžių asmenybė, trapi, mylinti moteris Salomėja Nėris. Jos eilėraščiai labai melodingi, skambūs, teigiantys gyvenimo džiaugsmą ir buities tragiškumą. Salomėja Nėris yra talentingiausia lietuvių poetė, kuri meistriškai kūrė giliaprasmius eilėraščius. Gaila, tačiau likimas šiai rašytojai buvo negailestingas. Antrojo pasaulionio karo pradžioje Salomėja Nėris su sūnumi Sauliumi priverstai pasitraukia į Rusijos gilumą. Gyveno Ufoje, Penzoje, Maksvoje. Poetė jautėsi labai vieniša ir nelaiminga. Aršiausios žiemos, svetima kultūra ir kalba ją labai slėgė. Be to, ji nežinojo kaip gyvena artimieji, likę Lietuvoje. Ar givi? Ar sveiki? Ar tebe stovi namai? Apskritai poetė kankinosi dėl ateities. Kaip reikės gyventi svetimoje šalyje? Ar bus kada nors galimybė sugrįžti į savo gimtąją Lietuvą? Dar Salomėja Nėrį slėgė kaltės jausmas dėl abejotinų politinių sprendimų. Ar supras, ar atleis, ar priims kada nors ją Lietuva. Tokie jausmai perteikiami karo metais parašytais eilėraščiais. Vieną iš tokių eilėraščių kaip pavyzdį galima paimti eilėraštį „Namo“. Šis eilėraštis yra apie gimtosios tėvynės ilgesį. Eilėraščio kalbantysis yra mama, kuri kalbasi su savo mažu vaiku. Kalbasi apie apie gimtuosius namus. Vaiko pasaulis paprastas, nesudėtingas. Namus jis suvokia tada, kai visa šeima yra drauge, tad namai jam asocijuojasi su tėčiu. Tiek mamai, tiek sūnui namų vaizdas yra mielas, jaukus, savas, saugus ir artimas. Eilėraštis pasibaigia labai niūresne, prastesne nuotaika, nes namai yra tik prisiminimuose, o realybė yra svetima ir šalta. Šiuo kūriniu autorė norėjo išreikšti savo begalinį liūdesį dėl prarastų gimtosios tėvynės ir to meto įvykių. Šis kūrinys parodo, kad literatūra gali pažindinti mus su istorija. Tad, išeivijos literatūra yra gera istorijos liudytoja. Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad mes moomės kasdien. O literatūra yra puiki mokytoja. Tad reia nepamiršti skaityti įvairius kūrinius ir visapusiškai lavintis. Tema: Literatūra Potemė: (Skaičius) Išeivijos literatūra - Lietuvos istorijos liudytoja. Įžanga Prisistatymas. Mano kalbėjimo tikslas yra atskleisti tai, kaip lietuvos istorija yra vaizduojami lietuvių išeivijos literatūros kūriniuose ir kokia to vaizdavimo prasmė bei reikšmė kiekvienam iš mūsų. Dėstymas Pagrindinė mintis – išeivijos istorijos vaizdavimas literatūroje. Teiginiai: Visų pirma, išeivijos literatūra puikiai perteikia patiriamus jausmus. (Henriko Nagio patirti išgyvenimai ir jų atsispindėjimas kūriniuose.) Taip pat, sovietmečiu labai išryškėjo skaitytojo vaidmuo. (Romualdas Granauskas. Knyga „Jaučio aukojimas“, kuriame vaizduojama istorija tarp eilučių.). Dar, išeivijos literatūra yra puiki liudytoja to meto vykusių nesutarimų. (Salomėja Nėris. Eilėraštis „Namo“. Vaizduojama to meto vykusių įvykių virtinė.) Apibendrinimas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!