Investicinė ekonomika

Tema 1: INVESTAVIMO ESMĖ, REALIOS IR FINANSINĖS INVESTICIJOS 1.1. Santaupos kaip investicijų pagrindas Prieš pradedant nagrinėti investicijų esmę, pirmiausiai reikėtų aptarti santaupas, kurios yra pagrindinis investicijų šaltinis. Paprastoje ekonomikoje pusiausvyra pasiekiama tada, kai santaupos susilygina su investicijomis. Skirtinguose literatūros šaltiniuose galima rasti įvairių termino santaupos apibrėžimų. Plačiąja prasme santaupų apibrėžimas yra toks: Santaupos – pajamų dalis, kuri neišleidžiama einamajam vartojimui. Taigi santaupos yra randamos iš disponuojamų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. Siaurąja prasme santaupos skirstomos į asmenines, nacionalines ir priverstines: Asmeninės santaupos – gyventojų grynųjų pajamų ir vartojimo išlaidų skirtumas. Nacionalinės santaupos – asmeninių, verslininkų ir vyriausybės santaupų suma. Priverstinės santaupos – situacija, kai šeimos nekontroliuoja savo pajamų, tampančių santaupomis, nors norėtų jas naudoti, arba kai mokesčiai naudojami investavimo projektams finansuoti. Geriausiai santaupų ekonominę prasmę atspindi santaupų grafikas (žr. 1 pav.). Jis nusako ryšį tarp trijų elementų – santaupų, vartojimo ir pajamų. 1 pav. Ryšys tarp santaupų, vartojimo ir pajamų Remiantis grafiku, pateiktu pirmame paveiksle, nubrėžta 45o kampo tiesė atspindi gaunamas grynąsias pajamas ir rodo, kad didėjant pajamos atitinkamai didėja vartojimas, darant prielaidą, kad vartotojai visiškai netaupo. Tačiau realiai uždirbtos pajamos nėra lygios vartojimo išlaidoms, nes dalį pajamų vartotojai skiria taupymui. Taigi santaupų kiekį galima nustatyti remiantis vartojimo tiese. Žinoma, vartotojai, esant skirtingam grynųjų pajamų lygiui, elgsis nevienodai. Kai pajamos yra labai mažos, jie bus linkę suvartoti daugiau nei uždirba, t.y. skolinsis arba naudosis aktyviu turtu, kurį sukaupė praeityje. Tada santaupos bus neigiamas dydis. Kai grynosios pajamos išauga, ūkio subjektai padidina vartojimą, tačiau dalis grynųjų pajamų pasilieka santaupų forma. Kuo aukštesnis grynųjų pajamų lygis, tuo didesnės santaupos. Santaupų grafikas – tai grafikas, kuris vaizduoja santykį tarp santaupų ir pajamų lygio. Santaupų grafikas gaunamas atimant vartojimo tiesę iš 45o tiesės, kaip parodyta antrame paveiksle. Santaupų grafiko nuolydis yra lygus ribiniam polinkiui taupyti, kuris apskaičiuojamas kaip santaupų ir grynųjų pajamų santykis. Ribinis polinkis taupyti parodo, kaip pasikeis taupymas, pajamoms išaugus vienu vienetu. 2 pav. Santaupų grafikas Paprastame ekonomikos modelyje taupytojai yra namų ūkiai, o išplėstame modelyje taupo taip pat įmonės (nepaskirstytas pelnas) ir valstybė (perteklinis biudžetas). Realiai kalbant, taupymas svarbus tuo, kad jis finansuoja materialius įdėjimus, t.y. atsiranda galimybė investuoti. Taupymas išlaisvina išteklius, kuriuos galima skirti šalies kapitalo atsargų didinimui ir tokiu būdu pagaminti daugiau prekių. Žinoma, pasitaiko atvejų, kai pasireiškia neigiamas taupymo poveikio efektas. Dėl intensyvaus taupymo gali sumažėti namų ūkio išlaidos vartojimui, kas gali sukelti gamybos apimčių sumažėjimą, kuris savo ruožtu nulems pajamų sumažėjimą. Dėl to namų ūkiai atsidurs prastesnėje padėtyje, negu iki tol, kai ėmė intensyviai taupyti. 1.2. Investicijų apibrėžimas ir jų ekonominė esmė Ilgalaikė ir efektyvi firmų veikla didele dalimi priklauso nuo investicinio aktyvumo lygio bei investicinės veiklos apimčių. Atskirų ūkio subjektų bei šalių ekonominė veikla žymia dalimi charakterizuojama vykdomų investicijų apimtimi ir formomis. Terminas investicijos kilęs iš lotyniško žodžio invest, reiškiančio įdėti. Platesniu požiūriu investicija reiškia kapitalo įdėjimą tikslu paskesnio jo padidėjimo. Tuo pačiu kapitalo prieaugio turi pakakti tam, kad investitoriui būtų kompensuota tai, kad jis šiuo periodu atsisako naudoti turimas lėšas, jis turi būti apdovanotas už riziką ir jam turi būti atlyginti būsimi infliacijos nuostoliai. Šiuolaikinėje literatūroje investicijų apibrėžimo spektras platus. LR įstatymas nurodo, kad: Investicijos – piniginės lėšos, materialusis, nematerialusis ir finansinis turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto gauti pelno (pajamų), socialinį rezultatą (švietimo, kultūros, mokslo, socialinės apsaugos bei kitose panašiose srityse) arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Investicija reiškia bet kurios rūšies turtą, investuotą vieno iš investitoriaus tam tikroje teritorijoje su sąlyga, kad investicija atliekama pagal tos teritorijos įstatymus ir ypač, bet ne visada, apima: • kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitas turtines teises, tokias kaip hipoteka, užstatas ir kitas panašaus pobūdžio teises; • akcijas, pajus, obligacijas bei kitas dalyvavimo bendrovėse formas; • pretenzijas į pinigus, kuriuos naudojant buvo sukurta ekonominė vertė ar į bet kurią veiklą pagal kontraktą, turintį ekonominę vertę; • intelektualinės ir pramoninės nuosavybės teises, patentus, prekių ženklus, techninius procesus, know-how ir bet kurias panašias teises; • koncesijas pagal viešąją teisę, įskaitant koncesijas gamtinių išteklių žvalgybai, gavybai, apdirbimui ar eksploatavimui. Investavimas – tai investuotojo atliekami veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba teisę šį objektą valdyti ir naudoti. Investuotojai – valstybės, tarptautinės organizacijos, vietiniai ir užsienio juridiniai ir fiziniai asmenys, kurie investuoja nuosavą, skolintą ar patikėjimo teise valdomą bei naudojamą turtą. Strateginis investuotojas – investuotojas, su kuriuo šalies vyriausybė arba jos įgaliota institucija sudaro investicijų sutartį. Investicinė politika remiasi principais ir metodais, kuriuos valstybiniai organai naudoja skirstydami investicijas įvairioms ūkio šakoms. Investicijų politikos dalis yra investicijų skatinimas. Investicijų skatinimas – paskatos, kurias teikia vyriausybė arba vietos valdžia, norėdama, kad privatus sektorius investuotų bendrai arba į tam tikrą sritį. Vyriausybės paskatos gali būti tokios: kapitalo dotacijos įrenginių sąnaudoms padengti arba mokesčių lengvatos pelnui, gautam iš investicijų. Vietos valdžia gali skatinti sumažindama arba panaikindama vietinius mokesčius ir sukurdama geras sąlygas būsimiems investuotojams. Tokių paskatų pobūdis visų pirma priklauso nuo vyriausybės tikslų. Investicijos reikšmingos tuo, kad tai yra indėlis į šalies ekonomikos gerovę. Statant naujas gamyklas, investuojant į naują techniką ir naują produkciją, pramonei leidžiama pateikti daugiau tobulesnių prekių ir paslaugų vartotojams, o investicijos į socialinį kapitalą (mokyklos, sveikatos apsauga) prisideda prie bendro gyvenimo lygio kilimo. Augant investicijoms, didėja nacionalinės pajamos. Kapitalo prieaugio šaltinis ir pagrindinis investicijų įgyvendinimo motyvas yra gaunamas iš jų pelnas. Šie du procesai – kapitalo įdėjimas ir pelno gavimas – gali vykti skirtingais laikotarpiais. Šiems procesams vykstant vienas po kito, pelnas gaunamas iš karto, kai tik pasibaigia investicinis periodas. Jiems vykstant lygiagrečiai, pelnas pradedamas gauti dar nepasibaigus investavimo etapams (žr. 3, 4 pav.). 3 pav. Kapitalo investavimo ir pelno gavimo procesas Investicinis pelnas, gautas įgyvendinus projektą Teigiami pinigų srautai Pajamos dėl turto likvidavimo Periodai 1 2 3 4 5 6 7 8 9 Neigiami pinigų srautai Išlaidos turtui likviduoti 4 pav. Investicinio pelno gavimo periodiškumas Kaip matome atskirais laikotarpiais investicinio pelno suma gali būti mažesnė už investicines sąnaudas. Kita vertus investicinio pelno suma yra labai nepastovi, todėl dažniausiai lyginama bendra investicijų suma su bendrais investicijų kaštais arba diskontuotos jų vertės. Kalbant apie investicijas tipiškiausia klaida yra ta, kad bet koks lėšų įdėjimas, kuris gali ir nedidinti nei kapitalo prieaugio, nei pelno, suprantamas kaip investicijos. Tokiam lėšų įdėjimui dažniausiai priskiriamos taip vadinamos investicijos televizorių, automobilių, butų ir pan. pirkimui, kurios savo ekonominiu turiniu nepriklauso investicijoms. Įsigyjant šias prekes, lėšos tiesiogiai naudojamos ilgalaikiam vartojimui, išskyrus jei jų įsigijimo tikslas yra pardavimas. Dažna klaida yra termino investicijos sutapatinimas su terminu kapitaliniai įdėjimai. Investicijos šiuo atveju yra lėšų įdėjimas pagrindinių priemonių atnaujinimui (pastatų, įrengimų, transporto priemonių ir pan.). Tuo pačiu investicijos gali būti panaudotos ir apyvartinėms lėšoms, ir įvairiems finansiniams instrumentams (akcijos, obligacijos), ir atskiroms nematerialių aktyvų rūšims (patentai, licenzijos, know-how). Kapitaliniai įdėjimai suprantami siauresne reikšme ir gali būti kaip viena iš investicijų formų, bet ne jų analogas. Investicijos nebūtinai yra vien tik piniginių lėšų įdėjimas. Daugumoje apibrėžimų pažymima, kad investicijos yra piniginių lėšų įdėjimas. Su šituo negalima sutikti, nes kapitalo investavimas gali būti vykdomas ne tik pinigais, bet ir kitomis formomis (turtu, finansiniais instrumentais, nematerialiais aktyvais ir t.t.). Investicijos nebūtinai yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Taip pat daug kur pažymima, kad investicijos yra ilgalaikis lėšų įdėjimas. Atskiros investicijų formos yra ilgalaikės, tačiau investicijos gali būti ir trumpalaikės, pavyzdžiui, trumpalaikiai finansiniai įdėjimai į akcijas, taupomuosius sertifikatus, trumpalaikes obligacijas ir t.t. 1.3. Investicijų paklausa ir investicijų funkcija Remiantis nacionalinių sąskaitų sistema, Y - C yra dalis pagamintos produkcijos, kuri lieka, patenkinus vartojimo paklausą. Ji vadinama taupymu. Nacionalinių sąskaitų sistema tvirtina, kad santaupos priklauso nuo Y ir lygios investicijoms. Y = C+I (1), kur Y – grynai privataus ekonomikos sektoriaus pagaminto produkto apimtis (angl. yield); C – vartojimo paklausa (angl. consumption); I – investicijų paklausa (angl. investment). Y = C+S (2), kur Y – grynai privataus ekonomikos sektoriaus pagaminto produkto apimtis (angl. yield); C – vartojimo paklausa (angl. consumption); S – privataus ūkio santaupos (angl. savings). Firmos, norėdamos padidinti kapitalą ir atnaujinti nusidėvėjusią jo dalį, įsigyja investicinę produkciją. Namų ūkiai perka vertybinius popierius, kurie sudaro investicijų dalį. Firmų paklausa gamybos veiksniams (darbui, žemei, kapitalui) vadinama investicijų paklausa, kuri sudaro bendrosios paklausos dalį. AD = C+I+G+NX (3), kur AD – bendroji paklausa (angl. aggregate demand); C – vartojimo paklausa (angl. consumption); I – investicijų paklausa (angl. investment); G – vyriausybės pirkimai (angl. government); NX – grynasis eksportas (angl. net export). Kai pajamos Y yra pastovios, tai investicinių prekių kiekis, kuriam namų ūkiai ir verslo firmos pareiškia paklausą, priklauso nuo palūkanų normos dydžio ir numatyto pelno dydžio: S = I(r) (4), kur S – privataus ūkio santaupos (angl. savings); I – investicijų paklausa (angl. investment); r – nominalioji palūkanų norma (angl. rate). Palūkanų norma rodo investicinių projektų kainą. Palūkanų normos didėjimas mažina investicinių projektų skaičių, ir sumažėja paklausa investicinei produkcijai. Yra nominalioji ir realioji palūkanų norma. Skirtumai susidaro infliacijos arba defliacijos, t.y. kainų nestabilumo, metu. Nominalioji palūkanų norma – paskolos kaštai. Realioji palūkanų norma – tai nominalioji palūkanų norma, perskaičiuota, įvertinus infliaciją. i = r+ (5), kur i – realioji palūkanų norma (angl. interest); r – nominalioji palūkanų norma (angl. rate). – kainų pasikeitimo lygis; Realioji palūkanų norma rodo tikrą paskolos vertę, todėl investicijos I priklauso ne nuo nominaliosios, o nuo realiosios palūkanų normos. Investicijų funkcija – investicijų apimties priklausomybė nuo realiosios palūkanų normos. I = I(i) (6) 5 pav. Investicijų funkcija 5 paveiksle parodyta investicijų funkcija. Investicijų funkcijos nuolydis yra neigiamas, nes, didėjant palūkanų normai, investicijų paklausos dydis mažėja, kadangi mažesnis investicijų skaičius yra pelningas. 6 pav. Taupymo, investicijų ir palūkanų normos ryšys 6 pav. parodyti taupymo ir investicijų funkcijų grafikai. Taupymo funkcija – vertikali linija, nes šiame modelyje santaupos nepriklauso nuo palūkanų normos; investicijų funkcija mažėjanti, nes, kuo didesnė palūkanų norma, tuo mažesnis investicijų skaičius bus pelningas. Santaupos vaizduoja skolinamų lėšų pasiūlą: namų ūkiai skolina savo sutaupytas lėšas investitoriams arba įneša į sąskaitas bankuose, kurie savo ruožtu juos panaudoja, suteikdami kreditus. Investicijos – tai skolinamų lėšų paklausa: investitoriai skolinasi iš namų ūkio betarpiškai, parduodami jiems obligacijas, arba naudojasi tarpininkų paslaugomis, gaudami bankų kreditus. Kadangi investicijų apimtys priklauso nuo palūkanų normos, paskolų paklausą taip pat lemia palūkanų norma. Palūkanų norma nėra pastovi. Ji keičiasi tol, kol investicijos susilygins su santaupomis. Jei palūkanų norma nedidelė, tai investicijų paklausa viršys santaupas, t.y. paskolų paklausa viršys pasiūlą. Tuomet palūkanų norma didėja. Priešingu atveju, jei palūkanų norma didelė, santaupų dydis viršija investicijas, nes kreditinių lėšų pasiūla didesnė nei jų paklausa. Palūkanų norma mažėja. Palūkanų norma tampa pusiausvira investicijų ir santaupų kreivių susikirtimo taške E. Esant pusiausviros palūkanų normai iE, investicijos lygios santaupoms arba kreditinių lėšų paklausa lygi jų pasiūlai. Vienas iš veiksnių, didinantis investicijų paklausą, yra technologijos naujovės. 7 paveiksle parodytos padidėjusios investicijų paklausos pasekmės, kai investicijų funkcijos kreivė paslenka į dešinę – aukštyn. Susiformuoja nauja pusiausvyra E2. 7 pav. Investicijų paklausos didėjimas Matome, kad pusiausvyros taške investicijos lieka nepasikeitusios. Santaupų pastovus dydis lemia investicijų pusiausvyros apimtį. Kitaip tariant, esant ribotai kreditinių lėšų pasiūlai, investicijų paklausos didėjimas padidina pusiausvirą palūkanų normą. Tarkime, vartojimo apimtis priklauso nuo palūkanų normos. Remiantis tuo, kad palūkanų norma – taupymo teikiamos pajamos, didesnė palūkanų norma sumažintų vartojimą ir padidintų santaupas. Tokiu atveju taupymo funkcija būtų ne vertikali, o didėjanti, kaip parodyta 8 paveiksle. 8 pav. Santaupų priklausomybė nuo palūkanų normos Tokiu atveju, esant tiesioginei santaupų ir palūkanų normos priklausomybei, investicijų paklausos padidėjimas padidintų pusiausviros palūkanų normą ir pusiausvyros investicijų lygį. 9 pav. parodyta, kaip investicijų paklausos kreivės paslinkimas aukštyn padidina palūkanų normą ir investicijas. Palūkanų normos padidėjimas skatina namų ūkius daugiau taupyti ir mažiau vartoti, tai sudaro galimybes didinti investicijas. 9 pav. Investicijų didėjimas, jei santaupos priklauso nuo palūkanų normos Kiti veiksniai, lemiantys investicijų paklausą, esant pastoviai palūkanų normai i0 ir pastumiantys investicijų paklausos kreivę į naują padėtį: • Lūkesčiai. Investicijų didinimo stimulas – laukiamas pelnas. Jei investitoriai nusiteikę optimistiškai būsimų verslo sąlygų atžvilgiu, tai investicijos didės ir slinksis iš padėties I0 į padėtį I2, jei pesimistiškai – mažės ir slinksis iš padėties I0 į padėtį I1. • Įrengimų įsigijimo, eksploatavimo, aptarnavimo išlaidos. Šioms išlaidoms didėjant, mažės investicijų projekto numatytas pelnas, o išlaidoms mažėjant – didės, todėl investicijų apimtis atitinkamai mažėtų arba didėtų. • Verslo mokesčiai. Laukiamą pelną investitoriai supranta kaip pelno dalį, likusią, sumokėjus mokesčius. Mokesčių didinimas sumažina laukiamą pelną ir kartu investicijų paklausą, o sumažinimas – padidina, kartu padidindamas investicijų paklausą. • Pagrindinio kapitalo dydis. Jei ūkio šaka turi pakankamai gamybinių pajėgumų, tai papildomų investicijų bus nedaug arba visai nebus, investicijas didina pagrindinio kapitalo trūkumas šakoje. Investicijų funkcijos panaudojimas Keinso teorijos modelyje reikalauja apibrėžti investicijų priklausomybę nuo nacionalinių pajamų apimties. Didėjant nacionalinėms pajamoms, didėja galimybė investuoti. Nacionalinių pajamų ir investicijų priklausomybės laipsnis bei pobūdis priklauso nuo investicijų rūšies. Grynosios investicijos susideda iš autonominių ir indukuotų investicijų. Autonominės investicijos – kapitalo didinimo išlaidos, nepriklausančios nuo nacionalinių pajamų kitimo. Indukuotos investicijos – kapitalo didinimo išlaidos, priklausančios nuo nacionalinių pajamų dydžio, tai investicijos, kurios auga, didėjant BVP (BNP). Autonominių investicijų finansavimo šaltinis yra valstybės biudžetas ir užsienio paskolos. Autonominių investicijų (horizontali tiesė Ia) ir indukuotų investicijų Ii priklausomybė nuo Y parodyta 10 paveiksle. 10 pav. Autonominės, indukuotos ir grynosios investicijos Indukuotos investicijos skiriasi nuo autonominių tuo, kad jos priklauso nuo nacionalinių pajamų dydžio, tiksliau, – nuo jų prieaugio: Ii=f(Y) (7), kur Ii – indukuotos investicijos (angl. investment); f – funkcinis ryšys; ΔY – nacionalinių pajamų prieaugis (angl. yield). Minėta priklausomybė parodo ribinį polinkį investuoti. Ribinis polinkis investuoti – investicijų prieaugis, nacionalinėms pajamoms padidėjus vienu vienetu. (8), kur MPI – ribinis polinkis investuoti (angl. marginal propensity to invest); ΔI – investicijų pokytis (angl. investment); ΔY – nacionalinių pajamų prieaugis (angl. yield). Ši investicijų ir nacionalinių pajamų priklausomybė indukuotų investicijų grafikui suteikia nežymų teigiamą nuolydį. 1.4. Investicijų rūšys ir klasifikacija Investicijos patenka į įvairias verslo ir socialines sferas įvairiomis formomis. Kad būtų galima analizuoti, planuoti bei apskaityti investicijas, jos yra klasifikuojamos pagal atskirus požymius. Pagal investicijų objektus investicijos būna: • daiktinės (realios) investicijos – tai lėšų įdėjimas įrengimams, prekių atsargomis bei žaliavomis. Kapitaliniai įdėjimai perkant materialųjį turtą (pagrindinis kapitalas arba apyvartinis kapitalas) yra materialieji arba tikrieji įdėjimai. • nematerialios investicijos dažnai literatūroje charakterizuojamos kaip inovacinės investicijos. Į šias investicijas patenka mokslo bei technikos pažangos investicijos, žmogiškasis kapitalas, socialinės investicijos, netiesioginė reklama. Daiktinės ir nematerialios investicijos dar yra vadinamos kapitalo investicijomis. • finansinės investicijos – tai investicijos į įvairius finansinius instrumentus, iš kurių didžiausią dalį sudaro investicijos į vertybinius popierius (akcijas, obligacijas). Į vertybinius popierius investuoja atskiri žmonės, firmos ir finansų įstaigos, tikėdamiesi gauti pajamų procentais ir palūkanas arba padidinus vertybinių popierių vertę. Ekonomikos analizėje terminas investicijos dažniausiai vartojamas materialiojo investavimo prasme. Materialusis investavimas sukuria naują pagrindinį kapitalą ir padidina šalies gamybos pajėgumą, o finansinis investavimas – tai tik esamo pagrindinio kapitalo pervedimas iš vieno asmens ar organizacijos nuosavybės į kitą. Pagal dalyvavimą investavimo procese investicijos būna: • tiesioginės investicijos – tai betarpiškas investitoriaus dalyvavimas investuojant lėšas bei pasirenkant investavimo objektą. Tiesioginį investavimą (dažniausiai) vykdo specialiai tam paruošti investitoriai, turintys labai tikslią informaciją apie investicinį objektą, politinę situaciją, ekonominius šalies rodiklius bei gerai išmanantys investavimo procesą. • netiesioginės investicijos – tai investavimas, atliekamas per įgaliotus asmenis arba tam tikslui skirtas finansines institucijas. Ne visi investitoriai turi pakankamą kvalifikaciją, kad galėtų sėkmingai pasirinkti investavimo objektus ir vėliau tinkamai valdyti investicinį portfelį. Tokiais atvejais jie įgyja vertybinius popierius, kuriuos išleidžia investiciniai bei kiti finansiniai tarpininkai, o šie, surinkę tokiu būdu investicines lėšas, paskirsto juos į investicinius objektus savo nuožiūra. Tokių kompanijų specialistai renkasi labiausiai perspektyvius investavimo objektus ir, kadangi investuoja dideles lėšas, dalyvauja šių objektų valdyme. Iš šio verslo gautas pajamas paskirsto saviems investitoriams. Pagal investavimo laikotarpį investicijos būna: • trumpalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. • ilgalaikės investicijos – tai kapitalo investavimas ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui. Tačiau šis laikotarpis paimtas tik dėl apskaitos supaprastinimo ir todėl reikalauja konkretesnės detalizacijos. Ilgalaikės investicijos detalizuojamos sekančiai: a) iki 2 metų; b) nuo 2 iki 3 metų; c) nuo 3 iki 5 metų; d) virš 5 metų. Atitinkamai pagal šią detalizaciją yra skaičiuojamas atitinkamas investicijų atsipirkimas. Pagal investicinių lėšų priklausomybę investicijos būna: • privačios investicijos – tai lėšų įdėjimas į atitinkamus fizinius asmenis, įmones ar organizacijas kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurių įstatiniame kapitale nėra valstybinio kapitalo. • valstybinės investicijos – tai centrinės ir vietinės valdžios organų lėšų įdėjimas į investicinius objektus, atliekamas iš biudžetinių ir nebiudžetinių fondų bei skolintų lėšų. Tai ir kitų valstybinių įmonių bei įstaigų investicijos savo ir skolintomis lėšomis. • užsienio investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas kitų valstybių, užsienio fizinių asmenų ar įmonių ir organizacijų. • bendros investicijos – tai lėšų įdėjimas, atliekamas įvairių tos ar kitos šalies subjektų. Pagal teritoriją investicijos būna: • investicijos šalies viduje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius tos šalies teritorijoje. • investicijos užsienyje – tai lėšų įdėjimas į investicinius objektus, esančius už tos šalies ribų. Žinoma, tai negalutinė ir nevienintelė galima investicijų klasifikacija. Investicijos dar gali būti bruto ir neto ir atstatomosios: • bruto (bendrosios) investicijos yra bendra investicijų į ekonomiką suma per tam tikrą nustatytą laiką (dažniausiai vienerius metus). • neto (grynosios) investicijos – tai bruto investicijos, atskaičius amortizavimo investicijas arba kapitalo suvartojimą, t.y. investicijos, skirtos naujoms papildomoms darbo priemonėms įsigyti. • atstatomosios investicijos – investicijos, atstatančios nusidėvėjusias darbo priemones. Tai yra bruto ir neto investicijų skirtumas. Atstatomosios investicijos kompensuoja amortizaciją, t.y. kapitalo vertės sumažėjimą dėl pasenimo ir susidėvėjimo, ir užtikrina pagrindinio kapitalo nusidėvėjimo atstatymą. Grynosios investicijos kapitalą padidina. Kapitalo didėjimą parodo tik grynosios investicijos, tačiau į BVP įskaičiuojamos tiek kapitalo atstatymui, tiek kapitalo plėtimui skirtos investicijos. Santykis tarp bendrųjų investicijų ir atstatymo investicijų yra geras ekonomikos būklės rodiklis. Skiriamos šios ekonomikos būklės: Ekonomikos pakilimas yra tuomet, kai bendrosios investicijos viršija atstatymo investicijas (arba amortizaciją). Kitais žodžiais tariant, grynosios privačios investicijos yra teigiamas dydis. Ekonomikos sąstingis yra tuomet, kai bendrosios investicijos yra lygios atstatymo investicijoms, t.y. grynųjų privačių vidaus investicijų nėra arba jos artimos nuliui. Ekonomikos nuosmukis yra tuomet, kai bendrosios investicijos yra mažesnės už atstatymo išlaidas, t.y. per metus sunaudojama daugiau kapitalo negu jo pagaminama. Grynųjų investicijų dinamikos rodikliai atspindi konkrečios šalies ekonominio išsivystymo charakterį konkrečiame laikotarpyje. Jei grynųjų investicijų suma yra neigiamas skaičius (kai bendrųjų investicijų suma yra mažesnė už amortizacinių atskaitymų sumą), tai reiškia gamybinio potencialo smukimą ir, kaip rezultatas, yra gaminamos produkcijos kiekio mažėjimas. Jei grynųjų investicijų suma lygi nuliui, tai reiškia šalies ekonominio lygio kilimo nebuvimą ir, kaip rezultatas, gamybinis potencialas lieka nepakitęs. Jei grynųjų investicijų suma yra teigiamas skaičius, tai reiškia, kad šalies ekonomika yra kilimo stadijoje, nes vykdo gamybinio ir kitokio potencialo augimo politiką. 1.5. Bendrieji faktoriai, nulemiantys investicijas Investicijų apimtys priklauso nuo įvairių ekonominių faktorių. Ko gero labiausiai investicijų apimtys priklauso nuo gaunamų pajamų paskirstymo tarp vartojimo ir taupymo. Esant vidutiniškai mažoms vieno asmens pajamoms, pagrindinė jų dalis tenka vartojimui. Pajamų augimas didina vartojimo bei taupymo dalis tiek kokybine, tiek kiekybine prasme. Taupymo dalis didėja sparčiau nei vartojimo. Ši taupymo pajamų dalis yra pagrindinis investicijų resursas. Augant pragyvenimo lygiui, lėšos, skiriamos maistui, nusistoja viename lygyje, o lėšos, skiriamos taupymui auga sparčiau. Didelę reikšmę investicijų apimtims turi paskolų palūkanų normos dydis. Taip yra todėl, kad investicinio proceso eigoje yra naudojamas ne tik nuosavas, bet ir skolintas kapitalas. Jei laukiama grynojo pelno norma viršija paskolų palūkanų normos dydį, tai esant bendroms sąlygoms galima tikėtis, kad investavimas bus sėkmingas. Paskolų palūkanų normos dydžio didėjimas mažina investicijų apimtis ir atvirkščiai. Tarp faktorių, turinčių ženklią įtaką investicijų apimties pasikeitimui, reikėtų atkreipti dėmesį į infliacijos tempą. Kuo aukštesnis šis rodiklis, tuo didesniu procentu nuvertės būsimas pelnas iš investicijų ir tuo mažiau bus suinteresuotumo didinti investicijų apimtis (ypatingą reikšmę šis faktorius turi ilgalaikėms investicijoms). Laukiama pelno norma turi taip pat labai svarbią įtaką investicijų apimčių didėjimui. Jei laukiama pelno norma yra didesnė už vidutinę, tai reiškia, kad ūkio subjektai bus linkę daugiau pelno skirti investicijoms arba padidinti palūkanų procentą, kuris atsilieps teigiamai akcininkų pajamoms. Užsienio investicijos yra svarbi priemonė, skatinanti bet kurios šalies pramonės konkurencingumą ir ekonomikos augimą. Svarbiausi užsienio investicijas lemiantys veiksniai yra tokie: politinis stabilumas; privatizacija; įstatyminė bazė; gamtos ištekliai; monetarinė politika; infrastruktūros išvystymas; fiskalinė politika; pramonė; bankų sistema; kaimyniniai ryšiai; darbo rinka; žemės ūkis. Lietuvoje vidaus investicijos sudaro labai nežymią dalį visų investicijų, todėl užsienio investicijoms skiriamas didžiausias dėmesys. Daugelis aukščiau nurodytų veiksnių yra svarbūs ir į Lietuvą investuojantiems užsienio subjektams, tačiau prie jų prisideda ir šie: Politinis šalies stabilumas visuose Lietuvos regionuose veikia vienodai ir priklauso tik nuo centrinės valdžios. Kuo geriau įvairių tarptautinių organizacijų bei ekspertų vertinamas šalies politinis stabilumas, tuo didesnė tikimybė, kad šalis sulauks pajėgių investuotojų. Šiuo metu Lietuvos teisinė sistema susideda iš daugiau kaip 50 įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių investicinę veiklą. Jie sukuria investicinės veiklos teisinio reguliavimo pagrindą. Monetarinė politika. Nuo nacionalinės valiutos įvedimo iki šiol Baltijos šalių pinigų masė visiškai buvo padengta tarptautiniais rezervais ir sėkmingai atlaikė smulkias spekuliacines atakas. Tai buvo teigiamas veiksnys pritraukiant investicijas. Neigiamo investuotojų požiūrio susilaukė tas faktas, kad litas buvo susietas su JAV doleriu. To pasekoje Lietuvos produkcija kylant JAV dolerio kursui brango Europos šalių atžvilgiu. Todėl investuotojams neapsimokėjo įnešti kapitalo į šalį, kurios produkcija mažiau konkurencinga. Modelio yda buvo ta, kad litas buvo susietas su tos šalies, kuri nėra pagrindinis prekybos partneris, valiuta. Po lito persiejimo prie euro, investicijų klimatas turėtų pagerėti. Fiskalinė politika. Lyginant su Latvija ir Estija, fiskalinės politikos įgyvendinimas ir jos kokybiškumas prasčiausias yra Lietuvoje. Ekonomikos nuosmukis, prastas mokesčių administravimas, didelis biudžeto deficitas nepalankiai nuteikia užsienio investuotojus. Pagrindinė problema – ne dideli mokesčių tarifai, bet mokesčių administravimas, pačios mokėjimo procedūros ir nelogiški biurokratų sprendimai. Bankų sistema. Bankininkystės sektoriaus plėtra perėjo keletą etapų: 1990 m. atsirado daug komercinių bankų, dauguma jų 1994-1995 m. bankrutavo. Tolesni dveji metai – bankų stabilizacijos periodas, o po to vėl bankrotai (1998 m.). Šie faktai sulėtino užsienio investicijų plėtrą. Dabar vyksta bankų koncentracija ir jungimasis, auga užsienio investicijos. Darbo rinka. Paprastai kvalifikuotos darbo jėgos pasiūla yra investicijas pritraukiantis faktorius. Šiuo požiūriu dideli miestai turi geresnes pozicijas. Labiausiai užsienio investitorius vilioja žemos eksploatacijos sąnaudos ir palyginti aukšta gaminių kokybė. Visų pirma tai žemos statybos, nuomos, valdymo ir aptarnavimo kainos. Lietuvoje aukštąjį mokslą baigusiųjų skaičius, tenkantis tūkstančiui gyventojų, yra vienas aukščiausių Europoje, tuo tarpu darbo jėgos kaina yra viena žemiausių. Privatizavimas yra vienas iš būdų pritraukti užsienio investicijas. Anksčiau sukurta materialinė bazė regionuose vaidina pirmaeilį vaidmenį pritraukiant užsienio investicijas, nes geriau apsimoka investuoti pinigus į jau egzistuojančią įmonę nei statyti naują. Todėl daugelis investicijų orientuojamos į tas vietoves, kur jau yra suformuota materialinė bazė, egzistuoja kvalifikuota darbo jėgos pasiūla. Užsienio investuotojai yra pagrindiniai privatizuojamo turto pirkėjai. Ypač tai būdinga stambioms privatizuojamoms valstybinėms įmonėms, tokioms kaip telekomunikacijų, naftos sektorius, dujų-energetikos pramonė ir pan. Gamtiniai ištekliai yra svarbūs investuojant lėšas į tam tikras ūkio šakas (pvz. į naftos, medžio apdirbimo ir kt. pramonę). Lietuva yra svarbus tarptautinių kelių susikirtimo centras. Čia yra keturi tarptautiniai aerouostai, vienintelis Baltijos jūros rytuose esantis neužšąlantis uostas, gerai išvystytas geležinkelio tinklas. Pagrindiniai industriniai centrai Lietuvoje sujungti Europos standartus atitinkančiais keturių juostų greitkeliais. Lietuvos vežėjai perveža daug krovinių tiek į buvusias Sovietų Sąjungos respublikas, tiek į Europos Sąjungos šalis. Lietuva yra tarsi transporto koridorius tarp Rytų ir Vakarų. Kitas svarbus investicijų pritraukimo veiksnys yra infrastruktūros išvystymas. Ypač tai susiję su susisiekimo priemonių gausa ir kokybe. Užsienio investicijos koncentruojasi netoli didžiausių greitkelių, jūros ir oro uostų, geležinkelio mazgų. Teikiamų komunikacijų paslaugų kokybė regionuose – taip pat svarbus investicijų pasiskirstymo veiksnys. Pramonė. Iki 1990-1994 m. pramonė buvo vienas iš pagrindinių ekonomikos variklių. Tačiau jos reikšmė šalių raidai tolydžio mažėja dėl paslaugų sektoriaus augimo. Lietuvoje buvo žymiai daugiau, palyginti su kaimyninėmis šalimis, stambių specializuotų pramonės įmonių. Tokioms įmonėms, gaminusioms produkciją planinės ekonomikos sąlygomis, perorientuoti savo gamybą į rinkos yra labai sudėtinga. Todėl daugelis tokių įmonių bankrutavo, o tai turėjo neigiamą įtaką tolesnei pramonės raidai ir užsienio investicijų augimui. Stambių pramonės įmonių reorganizavimas ir restruktūrizavimas pritraukia užsienio investicijas. Kaimyniniai ryšiai. Jų įtaka pasireiškia šalių prekybiniams ryšiams ir tiesioginėms užsienio investicijoms. Šalys kaimynės yra vienos iš pagrindinių Baltijos šalių prekybos partnerių bei aktyviausių užsienio investuotojų. Lietuvos aktyviausi užsienio investuotojai yra artimiausios šalys: NVS, Skandinavijos šalys, Vokietija, Latvija. Žemės ūkis. Jei žemės ūkis yra gerai išvystytas, jis taip pat gali pritraukti užsienio investicijas. Iš trijų Baltijos šalių Lietuvoje žemės ūkio dalis BVP ir gyventojų užimtumas žemės ūkyje yra didžiausias. Lietuva, turinti daugiausiai dirbančiųjų žemės ūkyje, susiduria ir ateityje susidurs su didžiulėmis socialinėmis problemomis reformuodama šį sektorių. Užsienio investicijos į Lietuvos žemės ūkį dėl menko jo produktyvumo ir efektyvumo yra labai mažos. Taigi apibendrinant, galima teigti, kad palankias sąlygas užsienio investicijų srauto į Lietuvą didėjimui sudaro: • politinis Lietuvos stabilumas ir geri santykiai su kaimyninėmis šalimis; • gerėjanti bendra Lietuvos ūkio būklė ir integracijos su ES plėtra; • atviros ir liberalios ekonominės politikos tęstinumas; • telekomunikacijų, transporto, naftos gamybos, perdirbimo ir paskirstymo kompanijų privatizavimas; • solidžių užsienio investuotojų ketinimų įgyvendinimas LEZ; • gerai užsienio investuotojų vertinami Lietuvos privalumai: darbo jėgos kvalifikacija, žema jos kaina, Rytų rinkos artumas ir geografinė padėtis. KARTOJIMO KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1.Kas yra santaupos (asmeninės, nacionalinės, priverstinės)? Kuo jos skiriasi? 2.Ką parodo ribinis polinkis taupyti? Ar jis gali būti neigiamas? 3.Kas yra investicijos, investavimas, investuotojai, strateginis investuotojas, investicinė politika, investicijų skatinimas? 4.Kaip gali vykti investavimo ir pelno gavimo procesai? Kuris iš jų priimtiniausias paprastam investuotojui? 5.Kokios pasitaiko klaidos kalbant apie investicijas? 6.Kuo skiriasi realioji ir nominalioji palūkanų norma? 7.Ar gali būti tokio pavidalo investicijų funkcija? a) I=8+0,5i; b) I=8/i; c) I=3-0,5i. 8.Kam bus lygi realioji palūkanų norma kai nėra infliacijos? Ar realioji palūkanų norma bus mažesnė už nominaliąją esant defliacijai? 9.Jei mūsų investicijos ir santaupos turi sekančias funkcines išraiškas: I=7-2i, S=3+0,5i, kokia bus pusiausvyros palūkanų norma? 10.Ar gali būti tokio pavidalo santaupų funkcija? a) S=8+0,5i; b) S=8/i; c) S=3-0,5i. 11.Kokie veiksniai lemia investicijų paklausos kreivės persikėlimą į naują padėtį? 12.Ką parodo ribinis polinkis investuoti ir kam jis bus lygus, jei nacionalinėm pajamom padidėjus 300mln. Lt, investicijų apimtis išaugo 50 mln. Lt? 13.Kuo skiriasi indukuotos investicijos nuo autonominių? 14.Ii=0,125BVP, Ia=360 mln. Lt. Kokiam esant BVP indukuotos investicijos pasieks autonominių lygį? 15.Pagal kokius kriterijus galima klasifikuoti investicijas? 16.Kas yra bruto, neto ir atstatomosios investicijos? Koks tarp jų ryšys? 17.Kokie veiksniai nulemia investicijų apimtis ir atskirai užsienio investicijų apimtis? 18.Kada paprastoje ekonomikoje pasiekiama pusiausvyra? Kodėl bet koks kitas nepusiausvyros atvejis negali išlikti stabilus? 19.Kaip apskaičiuojamos namų ūkių santaupos? 20.Paaiškinkite ryšį tarp santaupų, vertojimo ir pajamų. 21.Ar taupymas visada yra teigiamas reiškinys? 22.Kokios gali būti investicijų formos? 23.Kas sudaro bendrąją paklausą? 24.Kas atspindi investicijų kainą? 25.Ką parodo santaupų ir investicijų funkcijos? 26.Kokia yra priklausomybė tarp vartojimo ir palūkanų normos? 27.Ar nėra dubliavimosi į BVP įskaičiuojant investicijas skirtas kapitalo atstatymui ir kapitalo plėtimui? Kodė? Tema 2: KAPITALO INVESTAVIMO SPRENDIMO PRIĖMIMO PROCESAS Sprendimai investuoti kapitalą – vieni svarbiausių sprendimų, priimamų visose ekonomikos srityse. Investicijos užima didelę nacionalinių išteklių dalį ir leidžia planuoti ateities veiksmus. Ir valstybinėje, ir privačioje įmonėje šių sprendimų priėmimas veikia įmonių išlikimą bei ateities gerovę. Kapitalo formavimas – procesas, kurio metu organizacijos priima kapitalo investicijų sprendimus. Stambių projektų neįmanoma įgyvendinti nuo pradžios iki pabaigos vienos įmonės pastangomis. Formalus kapitalo formavimo procesas kartu su kitomis struktūromis bei kontrole sukuria mechanizmą, padedantį priimti investicinius sprendimus, kartu išlaikant kontrolę. Vienas iš būdų apžvelgti kapitalo formavimą – įsivaizduoti jį kaip procesą, susidedantį iš daugelio atskirų etapų. Remiantis šiuo požiūriu, sprendimo priėmimas yra procesas, į kurį ilgą laikotarpį įtraukiama daugybė visų organizacijos hierarchijos lygmenų žmonių. Galutiniai sprendimai tvirtinami aukščiausiame firmos vadovybės lygmenyje. Dažniausiai investavimo sprendimo priėmimas traktuojamas kaip racionalus išteklių paskirstymo procesas, nors iš tiesų sprendimo priėmimas būna mažiau tikslus bei racionalus nei tikimasi. Kapitalo formavimo procese išskiriami šie etapai: • Investicinių idėjų formavimas; • Pirminės idėjos išplėtimas iki pasiūlymo firmai; • Projektų pasirinkimas; • Projektų kontrolė, apimanti auditą ir kitas procedūras. Investavimo sprendimo priėmimo schema pateikta 11 pav. 11 pav. Investavimo sprendimo priėmimo schema Toliau apžvelgsime išskirtus investavimo sprendimo priėmimo proceso etapus. Pirmas etapas – idėjų formavimas Ekonomikos teorija akcentuoja kapitalo pasiūlos bei investicinių galimybių tarpusavio sąveiką. Tačiau negalima manyti, jog investicinių idėjų srautas yra pastovus. Tikriausiai pats svarbiausias vaidmuo, kurį gali atlikti aukščiausio lygio vadovai – sukurti tokią įmonės kultūrą, kuri skatintų žemesnės grandies vadovus ieškoti, išskirti ir remti investicijų idėjas. Klausimai, į kuriuos turi būti atsakyta išskyrimo etape, yra šie: • Kaip inicijuojami investiciniai projektų pasiūlymai? • Kuriame lygmenyje dažniausiai projektų pasiūlymai yra generuojami? • Ar egzistuoja formalus idėjų pateikimo procesas? • Ar sukurta gerų projektų idėjų skatinimo sistema? Investicijų idėjų generavimas reikalauja siūlančiojo pastangų, laiko bei asmeninės rizikos. Vadybininkas, kuriam teko patirti nuoskaudą, kai investicinis projektas atmetamas ar priimtas projektas nepavyksta, stengiasi laikytis atokiau nuo tokios veiklos, jei organizacijos kultūra bei apdovanojimų sistema nėra palankūs šiai veiklai. Akivaizdu, jog yra įmonių, kurios taiko ilgalaikį skatinimą už investicinių projektų teikimą bei įgyvendinimą. Kad išskyrimo fazėje netradiciniai, strateginiai kapitalo formavimo sprendimai būtų produktyvūs, vadybininkai turi vadovautis aplinkos tyrimu, informacijos, orientuotos į išorę, rinkimu. Neverta tikėtis, kad formali informacijos sistema organizacijos viduje padės išskirti netradicines investavimo idėjas. Antras etapas – plėtra Antrasis etapas kapitalo investavimo sprendimų priėmimo procese – peržvelgti visas investicines idėjas ir plėtoti tas, kurios atrodo daug žadančios. Tai kartais apibūdinama kaip pirminė projektų apžvalga. Kiekvienos investicinės idėjos nagrinėti išsamiai neverta. Apžvalgos procesas svarbus tuo, kad jis padeda atskirti projektus, nevertus tolesnių tyrinėjimų. Idėjos gali neatitikti strateginio planavimo tikslų, arba būti nesvarbios verslo plėtrai. Kapitalo projektai paprastai analizuojami ne izoliuotai, o bendrame verslo kontekste, atsižvelgiant į verslo tikslus ir strategiją. Strateginių investavimo sprendimų priėmimo studijose nustatyta, jog tikslus strateginis planavimas, netgi skirtinguose lygiuose, investicinių projektų generavimui ir pritarimui turi ribotą įtaką. Analizuojant pasiūlymus, tenka atsakyti šiuos klausimus: • Ar pasiūlymas atitinka įmonės strategiją? • Ar idėja techniškai įvykdoma? • Ar yra galimybė pasinaudoti reikalingais ištekliais (pvz. finansai, technologija, įgūdžiai ir pan.)? • Ar projektą reikia toliau plėtoti? Kitas plėtros fazės elementas apima projekto apibūdinimą, išsamios pasiūlymo specifikacijos sudarymą, technologinių bei ekonominių projektų charakteristikų nustatymą. Literatūroje šis etapas kartais apibūdinamas kaip sunkiausias ir kritiškiausias visame kapitalo investavimo sprendimų priėmimo procese. Kiekvienas informacijos rinkimo veiksmas reikalauja vadybininkų tarpusavio bendradarbiavimo. Norint surinkti informaciją, būtina bendrauti su žmonėmis, priimti teisingus sprendimus bei duoti žodinius pažadus. Čia sudaromi įvairūs susitarimai, kol sukuriama situacija, kai investicijos tampa neabejotinos. Trečias etapas – atranka Atrankos fazė apima projekto įvertinimą bei sprendimo priėmimą (pvz.: priimti, atmesti, ieškoti išsamesnės informacijos ir t.t.). Projektai dažniausiai vertinami atsižvelgiant į jų grynųjų pinigų srautus. Tačiau atsižvelgiama ir į specifinius investicinius kriterijus. Kiekviena įmonė turi nuspręsti, ar naudoti griežtus, sudėtingus, ar paprastesnius, lengviau suvokiamus vertinimo modelius. Nors visos įmonės atlieka finansinį investicinių projektų įvertinimą, projektų analizės metodai svyruoja nuo paprastų iki sudėtingiausių. Paprasti analizės metodai apima atsipirkimo laiko apskaičiavimą, tuo tarpu sudėtinga projektų įvertinimo technika remiasi kriterijų kompleksu. I Finansavimo vertinimo technika: a) Atsipirkimo laiko apskaičiavimas b) Grynoji esamoji vertė c) Diskontuoto grynųjų pinigų srauto ir grynosios esamosios vertės metodai II Rizikos analizės technika: a) Jautrumo analizė b) Analizė, esant skirtingoms prielaidoms (geriausia/blogiausia) c) Sumažinto pinigų srauto atsipirkimo laiko apskaičiavimas d) Padidėjusių trukdžių įtakos analizė e) Galimybių analizė f) Beta analizė III Vadybos mokslo technika: a) Matematinis programavimas b) Kompiuterinis modeliavimas c) Sprendimų teorija d) Kritinės analizės būdas Nors sudėtingų metodų populiarumas paskutiniaisiais metais padidėjo, tačiau vis dar pasirenkami ir paprastesni metodai. Atsipirkimo laiko apskaičiavimo metodas vis dar labai populiarus. Dažniausiai vadybininkai stengiasi derinti paprastesnius ir sudėtingesnius vertinimo metodus, keletą iš jų aptarsime plačiau. Finansinė investicinio projekto analizė grindžiama projekto efektyvumo nustatymu, remiantis projektuojamais pinigo srautais. Šie srautai rodo būsimas investicijas bei veiklos pajamas ir išlaidas. Dažniausiai pinigų srautai skaičiuojami, atsižvelgiant į svarbiausias ir labiausiai tikėtinas aplinkos sąlygas. Nuo projektui svarbių sąlygų identifikavimo kokybės ir jų prognozių patikimumo priklauso ir finansinės analizės rezultato patikimumas, todėl prieš analizę reikia įsitikinti projektinio duomenų pagrįstumu. Investiciniai projektai vertinami šiais finansinės analizės metodais: • investicijų atsipirkimo laiko nustatymo, • dabartinės grynosios vertės nustatymo, • vidinės pelno normos nustatymo, • investicijų rentabilumo indekso nustatymo. Ekonominė analizė leidžia parengti informaciją, reikalingą projekto priimtinumo nacionalinei ar regioninei ekonomikai įvertinti, įmonės ir makroekonominiam planavimui, projektiniams sprendimams priimti. Investicinį projektą siūloma analizuoti, pasitelkiant ekonominio efektyvumo rodiklių sistemą ir naudojant ekonominės vertės nustatymo metodą. Ekonominio efektyvumo rodiklių sistema leidžia nustatyti investicinio projekto efektyvumą šalies, regiono ekonomikai ar ūkio šakai. Analizėje siūloma naudotis 1 lentelėje pateiktais rodikliais. Lentelėje išvardyti rodikliai turi būti skaičiuojami baziniams metams ir poinvesticiniams metams. Analizėje tiriamas šių rodiklių santykis. Baziniais metais priimami paskutiniai priešinvesticiniai metai. Nagrinėjant investicinius projektus, kuriems įgyvendinti numatoma kurti naujas įmones, palyginimui naudojami viso ūkio, šakos ar įmonių lyderių vidutiniai rodikliai. 1 lentelė Ekonominei analizei siūlomų naudoti rodiklių sistema Rodiklio pavadinimas Rodiklio turinys Prekių eksporto santykinė dalis Eksportas/pardavimai Importuojamų žaliavų gamybai dalis Importuojamų išteklių sąnaudos/visų išteklių sąnaudos Užsienio standartus atitinkančios produkcijos dalis Užsienio standartus atitinkanti produkcija/gamybos apimtis Projekto įtaka gyventojų užimtumui Naujų darbo vietų skaičius Naujų darbo vietų skaičius, koreguotas vidutiniu atlyginimu Lėšos darbo užmokesčiui/šakos vidutinis darbo užmokestis Vidaus rinkoje parduodamų prekių kainų lygis Vidaus rinkoje realizuojamos produkcijos vid. kaina/ analogiškos produkcijos vid. kaina vidaus rinkoje Mokėjimų biudžetui dalis finansiniuose ištekliuose Mokesčiai biudžetui bruto/finansiniai ištekliai Numatomos veiklos atitikimas prioritetinėms veiklos sritims Pajamos iš veiklos prioritetinėse srityse / visos pajamos Gamtos tarša Gamybinių teršalų apimtis / visų išteklių sąnaudos Išvardyti rodikliai pakankamai universalūs ir tinka įvairių investicinių projektų analizei. Specifiniams projektams įvertinti gali būti naudojami ir kiti tiksliniai rodikliai, atsižvelgiantys į projekto ypatybes. Gali būti naudojami ir kiekybinės išraiškos neturintys rodikliai, kurie yra svarbūs, vertinant projekto priimtinumą, pvz., turimos su projektu susijusios sutartys, tam tikros finansavimo sąlygos ir pan. Tokie rodikliai ekspertiniu būdu įvertinami balais ir į juos atsižvelgiama, nustatant integruotus efektyvumo rodiklius. Informacija šiai analizei imama iš įmonės (įmonių), kurioje bus įgyvendinamas projektus finansinių ataskaitų, vertinimui pateikiamo projekto bei statistinių duomenų apie investicijų efektyvumą ūkyje ir analogišką įmonių veiklą. Ekspertinis metodas yra papildomas metodas, kuris gali būti naudojamas, kai: • veiksniai neturi kiekybinės išraiškos ir jiems vertinti negalima naudoti formalizuotų analizės metodų, • sunku ir santykinai per brangu nustatyti vertinamų veiksnių kiekybines išraiškas, • mažiems projektams santykinai per brangu taikyti kitus analizės metodus. Ekspertinis vertinimas skirtas įvertinti papildomus veiksnius, kurie, neturėdami kiekybinės išraiškos (arba šią išraišką nustatyti sunku ar reikia per daug lėšų), nebuvo įvertinti finansinėje ar ekonominėje analizėje. Projekto ir aplinkos veiksnius vertina ekspertų komisija. Pati vertinimo metodika ir ekspertų darbo organizavimas gali būti įvairus, tačiau vertinimo rezultatas yra veiksnių įvertinimas balais. Remiantis ankstesnių analizės etapų rezultatais, atliekamas kompleksinis investicinio projekto vertinimas. Jis suteikia galimybę: • įvertinti įvairiais analizės metodais nustatytus projekto rodiklius ir rasti vieną, kuris apibendrintai apibūdintų investicinį projektą, • priimti sprendimus, atsižvelgiant į prieštaringus rodiklius, • atsižvelgti į atskirų kriterijų svarbą vertinimo rezultatams. Kompleksiškai vertinant, siūloma naudotis ekspertinio hierarchinio vertinimo metodu. Ekspertinis vertinimas šiame etape suteikia galimybę nustatyti įvairiais analizės metodais gautų rezultatų svarbą, o hierarchinė sistema leidžia, priimant sprendimą dėl projekto, atsižvelgti į įvairiais analizės metodais gautus projekto rodiklius bei šių rodiklių svarbą, sprendžiant tiriamo projekto problemos. Ekspertai nustato vertinimo kriterijus ir pateikia reikalavimus kriterijų reikšmėms skaičiuoti. Siūloma vertinimo kriterijais laikyti šiuos investicinio projekto analizės metu apskaičiuotus rodiklius: • investicinio projekto dabartinę grynąją vertę, • investicinio projekto vidinę pajamų normą, • investicijų pelningųmą, • investicijų atsipirkimo laiką, • riziką, įvertintą keičiant pinigų srautą, • riziką, įvertintą naudojant diskonto koeficientą, • prekių ir paslaugų eksporto santykinę dalį, • importuojamų pagrindinių žaliavą (medžiagų) gamybai santykinę dalį, • užsienio standartus atitinkančios produkcijos santykinę dalį, • projekto įtaką gyventojų užimtumui (naują darbo vietų skaičių), • naujų darbo vietą skaičių, koreguotą vidutiniu darbo užmokesčiu, • vidaus rinkoje parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainas, • numatomos veiklos atitikimą prioritetinėms veiklos sritims (veiklą prioritetinėse srityse), • gamtos taršą, • ekonominę projekto vertę. Šis kriterijų sąrašas ekspertų gali būti papildytas kitais kriterijais, kurie geriau parodo projekto tinkamumą spręsti konkrečias problemas. Ketvirtas etapas – kontrolė Po atrankos fazės vyksta kontrolė. Iš tikrųjų daugeliui projektų galima tik nežymi kontrolė, ir kontrolės procesas yra daugiau stebimojo pobūdžio. Tai audito ar kitos procedūros. Kontrolė suteikia galimybę įvertinti, kaip funkcionuoja projektas, t.y. ar realios ankstesnės prielaidos. Kapitalo formavimo kontrolės procesas gali būti suskirstytas į priešsprendiminę ir posprendiminę stadiją. Priešsprendiminę kontrolės mechanizmo struktūrą veikia vadybininko elgesys. Tokios kontrolės pavyzdžiai – pavaldinių pasirinkimas, jų ugdymas siekiant tikslų bei požiūris į riziką (pasirinkimo kontrolė), įgaliojimų suteikimas bei tam tikrų procedūrų atlikimas (intervencinė kontrolė) ir įtaka pasiūlymo tikslų, grynųjų pinigų limitų, trikdžių laipsnio nustatymui ir strateginių augimo sričių išskyrimui (įtakos kontrolė). Posprendiminė kontrolė padeda vadybininkams vykdyti projektą pagal grafiką ir pasiekti planuotų rezultatų. Labai reikšmingas yra auditas, įvykdžius projektą. Toks auditas suteikia galimybę palyginti projekto rodiklius, sakykime, po metų, su priėmimo metu prognozuotais. Pagrindinės audito naudojimo priežastys yra šios: • Iš investicinės patirties išmokstama priimti kokybiškesnius sprendimus ateityje. • Garantuojama vadybininko atsakomybė už pernelyg optimistinį projekto rezultatų vaizdavimą. Galima išskirti keletą postaudito problemų, kurios gali sąlygoti įmonių nenorą naudoti šį kontrolės metodą: • Tik priimtiems projektams gali būti taikomas auditas, ir tik visiškai įvykdytus galima tirti detaliai; • Gali būti sunku išskirti naujojo projekto iš kitos kompanijos veiklos kaštus bei pelną, ypač jei bendrai naudojamos priemonė ir naujasis projektas reikalauja sumažinti valdymo išlaidas; • Jeigu ateityje neketinama projekto kartoti, postauditas nėra reikalingas, kadangi jo rezultatų ateityje nebus kur pritaikyti; • Kai kurie projektai gali sužlugti dėl didelių, netikėtų pokyčių rinkoje. Šiuo atveju postauditas gali tapti pernelyg sudėtingas. KARTOJIMO KLAUSIMAI IR UŽDUOTYS 1. Kas yra kapitalo formavimas? 2. Kokie yra pagrindiniai kapitalo formavimo etapai? Kas jiems būdinga? 3. Kokiais metodais galima vertinti investicinius projektus? 4. Kas būdinga finansinei investicinio projekto analizei? 5. Kokie rodikliai siūlomi ekonominei investavimo projekto analizei? 6. Kuo ypatingas ir kada naudojamas ekspertinis investicinių projektų įvertinimo metodas? 7. Apibūdinkite sprendimo priėmimą kaip procesą. 8. Kodėl reikalinga pirmonė projekto apžvalga? 9. Kokie veiksniai skatina investicinius projektus įmonėse? 10. Pasinaudodami papildoma literatūra apibūdinkite investicinių projektų vertinimo metodus. 11. Kam reikalingas kompleksinis investicinio projekto vertinimas? 12. Apibūdinkite kompleksinei analizei naudojamus kriterijus. 13. Apibūdinkite pasirinkimo ir intervencinę kontrolę. Tema 3: ĮMONĖS INVESTICINĖ POLITIKA Įmonės investicinė politika priklauso nuo įmonės ilgalaikių tikslų. Pagrindinis tikslas – rūpintis kuo efektyvesniu turimo kapitalo panaudojimu, kad būtų galima didinti įmonės ekonominį potencialą. Investicinė politika yra dalis įmonės finansinės strategijos. Įmonės investicinė politika rengiama tokiais etapais: 1. Investicinės veiklos krypčių formavimas, atsižvelgiant į įmonės plėtros ekonominę ir finansinę strategiją. Šių krypčių pasirinkimas leidžia išspręsti tokius uždavinius: • pasirinkti tinkamiausias investicijų formas įvairiais įmonės gyvavimo laikotarpiais; • nustatyti regioninės investicinės politikos kryptį; • nustatyti investicinės politikos tikslus ir uždavinius skirtingais laikotarpiais. 2. Išorinės investicinės aplinkos tyrimas bei rinkos konjunktūros įvertinimas. Analizuojama teisinė bazė bendrai ir pagal atskiras jos formas, dabartinė investavimo konjunktūra ir ją lemiantys faktoriai, investicinis klimatas, prognozuojami pokyčiai pagal atskirus segmentus. 3. Investicinių objektų paieška ir jų įvertinimas atsižvelgiant į įmonės investicinės politikos kryptis krytis. Analizuojami pasiūlymai investicijų rinkoje, atsirenkami realūs investiciniai projektai ir finansiniai instrumentai, numatomos galimybės juos įsigyti, atidžiai analizuojami visi galimi variantai. 12 pav. Įmonės investicinės politikos formavimo etapai 4. Užtikrinti aukštą investicijų efektyvumą. Pasirinkti investavimo objektai įvertinami jų efektyvumo požiūriu, taikant efektyvumo įvertinimo metodus. Pagal įvertinimo rezultatus nustatomas visų galimų variantų eiliškumas, atsižvelgiant į jų efektyvumą. 5. Rizikos minimizavimas. Rizika būdinga kiekvienam variantui. Turi būti įvertinama finansinė rizika, kuri susidaro dėl to, kad reikės sumažinti savo finansinius išteklius, ir kaip taisyklė, ilgam laikotarpiui, o tai, pablogėjus situacijai, gali sukelti įmonės nemokumą. Dažnai investuojama, pasinaudojant skolintomis lėšomis, o tai gali pažeisti įmonės finansinį stabilumą. Todėl pasirinkus investicinį variantą, būtina labai tiksliai įvertinti kaip pasikeis įmonės pajamos, pelningumas, mokumas ir finansinis stabilumas. 6. Užtikrinti investicijų likvidumą. Reikia numatyti, kad, pasikeitus situacijai, gali pasikeisti konjunktūra investicijų rinkoje, arba įmonės plėtros strategija, arba numatytos investicijos įmonei neduos laukiamos naudos, arba padidės rizika ir dėlto labai sumažės šių investicijų patrauklumas. Tuomet įmonei gali tekti nutraukti šių investicijų diegimą, investicines programas ir reinvestuoti kapitalą. Tuo tikslu kiekvienam investavimo objektui turi būti nustatytas jo likvidumo laipsnis. Esant kitoms sąlygoms lygioms, pasirenkamas objektas, turintis aukščiausią likvidumo lygį. 7. Apskaičiuoti reikalingą investicijų apimtį ir optimizuoti jų šaltinių struktūrą. Apskaičiuojamas bendras investicinių lėšų poreikis, numatoma kaip jos bus formuojamos: naudojamos nuosavos ar skolintos lėšos. Įvertinama situacija pinigų ir kapitalo rinkoje ir tik tada priimamas sprendimas dėl skolintų lėšų pritraukimo. Formuojant finansavimo šaltinius būtina siekti optimalaus santykio tarp nuosavo ir skolinto kapitalo įmonėje, įvertinti skolos dydį kiekvienam kreditoriui, pinigų srautus, grąžinant įsiskolinimus, kad išvengti įmonės nemokumo ir nepažeisti finansinio stabilumo. 8. Įmonės investicinio portfelio formavimas ir įvertinimas. Nustatomi jo formavimo principai, atsižvelgiant į finansininkų ir vadovų požiūrį į finansinę riziką. Po to visas investicinis portfelis įvertinamas kompleksiškai pagal jų rizikos laipsnį, įmonės mokumo ir pelningumo pasikeitimą. 9. Investicinių programų realizavimo skatinimo programos. Kuo greičiau bus įdiegtos naujovės, tuo labiau padidės įmonės galimybės gauti didesnes pajamas, įsitvirtinti rinkoje, grąžinti skolas, gauti pajamas nusidėvėjimo sąskaita. Padidės įmonės ekonominė galia. 3.1. Investicijų valdymo ypatumai Įmonės investicinio proceso esmę sudaro realus investavimas. Realių investicijų įgyvendinimas apibūdinamas tokiais požymiais: • Realus investavimas yra svarbiausia dalis, lemianti įmonės ekonominės plėtros strategijos įgyvendinimą. Plėtra pasiekiama įgyvendinus efektyvius investicinius projektus, o pats įmonės strateginis veiklos plėtros procesas yra ne kas kitas, kaip laiku įdiegti investiciniai projektai. Būtent ši įmonės veikla padeda jai patekti į naujas prekių ir regionines rinkas, išlaikyti savo vartotojus. • Realus investavimas yra tiesiogiai susijęs su įmonės gamybos veikla. Gamybos apimčių didinimas, asortimento plėtimas, kokybės gerinimas, gamybos sąnaudų mažinimas priklauso nuo investicinių sprendimų realizavimo. Savo ruožtu, nuo realizuotų investicinių sprendimų priklauso operacinio proceso parametrai, jo augimo galimybės. • Realus investavimas leidžia įmonei padidinti savo veiklos pelningumą kur kas daugiau negu finansinės investicijos. Ši ypatybė ir skatina vystytis verslininkystei, tampa labai patraukli iniciatyviems žmonėms. • Realizuotas realus investavimas užtikrina įmonei pastovų grynųjų pinigų srautą. Šis srautas susidaro dėl nusidėvėjimo sumų, ir kitų netgi tais atvejais, kai šie investiciniai projektai neduoda realaus pelno. • Naudojant realų investavimą, yra didelė moralinio nusidėvėjimo grėsmė. Ši rizika egzistuoja tiek realizuojant investicinį projektą, tiek jį pradėjus eksploatuoti. Intensyvūs technologiniai pokyčiai šią grėsmę dar didina. • Realus investavimas padeda lėtinti infliacijos tempus. Patyrimas rodo, kad esant infliacinei ekonomikai ir kainoms investicinei produkcijai didėjant sparčiau nei kitų prekių, verslininkai stengiasi materializuoti turimas lėšas. • Realus investavimas yra mažiausiai likvidus. Dauguma investicijų turi siaurą paskirtį ir praktiškai neturi kitiems praktinės prasmės. Todėl priėmus neteisingą sprendimą dėl investavimo, susigrąžinti lėšas yra neįmanoma. Įmonei naudojant aktyvią investicinę politiką, naudojama speciali investicijų valdymo politika. Realių investicijų valdymo politika yra dalis visos įmonės investicinės politikos, ir sudaro prielaidas atrinkti ir naudoti efektyviausius investicinius projektus. Realių investicijų valdymo politika vykdoma tokiais etapais: 1. Realaus investavimo padėties analizė už praėjusį laikotarpį. Šiame etape įvertinamas įmonės investicinis aktyvumas už praėjusį laikotarpį ir ankstesnių investicinių projektų įgyvendinimo lygis: • analizuojama investicinio kapitalo dydžio dinamika ir jo įtaka bendram turto dydžiui, realių investicijų lyginamasis svoris nuo bendros investicijų sumos; • įvertinama, kaip realizuojami atskiri investiciniai projektai, investicijų, numatytų konkretiems projektams, panaudojimo apimtys; • nustatoma realių investicinių projektų įgyvendinimo programa, tikslinamas investicinių lėšų poreikis galutiniam jo užbaigimui. 2. Apskaičiuoti bendrą dabartinį realaus investavimo sumos dydį, įvertinant ilgalaikio ir nematerialaus turto padidėjimą, bei nuosavo apyvartinio kapitalo prieaugį. Šiuos skaičiavimus reikia patikslinti, atsižvelgiant į nebaigtas statybas. 3. Realaus investavimo formų pasirinkimas priklauso nuo įmonės pasirinktos investicinės krypties, atkuriant jo materialųjį ir nematerialųjį turtą. 4. Realių investicinių projektų parengimas. Tokiems investiciniams projektams įgyvendinti, ypač dideliems, paprastai sudaromi verslo planai. 13 pav. Realių investicijų valdymo politikos vykdymo etapai 5. Skirtingų realių investicinių projektų efektyvumo įvertinimas. Šis įvertinimas atliekamas naudojant specialius rodiklius: skaičiuojamas atsipirkimo laikas, vidutinis pelningumas ir kt. Jei šie rodikliai yra žemi, tokius investicinius projektus būtina atmesti. 6. Realių investicijų portfelio formavimas. Atrinkti projektai turi būti vertinami atsižvelgiant į riziką, kuri gali atsirasti juos įgyvendinant. Tik atlikus tokią analizę ir įvertinus įmonės finansinius išteklius, galima formuoti savo realių investicijų portfelį. Jei šis portfelis suformuotas pagal pasirinktus prioritetus (pajamų maksimizavimas, investicinės rizikos minimizavimas, ir kt.) tai nebereikia jo optimizuoti. 7. Investicinių projektų ir programų realizavimas. Pagrindiniai dokumentai, kurie reikalingi realizuojant šiuos projektus yra biudžetas ir investicinio projekto realizavimo kalendorinis grafikas. Biudžete nurodomos visos darbams reikalingos išlaidos ir jų finansavimo šaltiniai. Kalendorinis realizavimo grafikas nurodo darbų atlikimo terminus. 3.2. Investicijų formos 1. Pirkti naujus kompleksus. Taip elgiasi stambios korporacijos, vykdančios savo veiklos šakinę, prekinę arba regioninę diversifikaciją. Ši realiųjų investicijų forma, paprastai užtikrina “sinergetinį efektą”, kai padidinus įmonės turtą, geriau naudojami įmonės finansai, padidėja technologinis darbų suderinamumas, didesnės galimybės asortimentui didinti, gamybos sąnaudoms mažinti ir savo prekių pardavimo apimčiai didinti, teikiant paslaugas vietinėse rinkose. 2. Naujos statybos. Kai statomi nauji pastatai pagal individualius arba tipinius projektus. Ši forma pasirenkama, kai norima pradėti naują verslą arba iš esmės išplėsti turimą. 3. Rekonstrukcija. Kai norima pertvarkyti gamybos procesą, kad galima būtų naudotis naujausiais moksliniais techniniais pasiekimais. Ji atliekama radikaliai didinant gamybos apimtį ir įmonės gamybos pajėgumą, gerinant produkcijos kokybę, diegiant išteklius taupančias technologijas ir t.t. Rekonstrukcijos metu gali būti išplėstos kai kurios gamybos patalpos. Naujų pastatų ir įrenginių statyba senųjų vietoje, kai pastarieji tampa nereikalingais. 4. Kai kurių įrengimų rūšių atnaujinimas. Kai įmonėje nutariama atnaujinti kai kuriuos įrengimus (dėl fizinio nusidėvėjimo) arba papildomai įsigyti (padidinus gamybos apimtį arba norint įsigyti našesnius įrengimus, sumažinant moralinį nusidėvėjimą), nekeičiant esamos technologinio proceso schemos. Ši investavimo forma naudojama, kad atstatyti turimo turto aktyviąją dalį. 14 pav. Investicijų formos 5. Modernizavimas. Kai investicijos skiriamos turimai įrangai tobulinti ir atnaujinti, kad ji prilygtų dabartinių naujų technologijų lygiui. Investicijos naudojamos turimos pagrindinės įrangos konstrukcijoms pakeisti. 6. Inovacinis investavimas į nematerialius aktyvus. Kai įmonė, siekdama komercinių tikslų, savo veiklai naudoja naujas mokslines ir technologines žinias. Šis investavimas gali vykti dviem formomis: • perkant gatavą mokslinę – techninę produkciją arba teises ją naudoti (patentus, atradimams, išradimams, pramoninius pavyzdžius, prekės ženklus, know how, frančizes ir kt.) • kuriant naują mokslo – technikos produkciją. Inovacinis investavimas į nematerialius aktyvus leidžia iš esmės pakeisti įmonės technologinį lygį. 7. Investavimas į padidėjusį apyvartinį kapitalą, kai investicinis kapitalas reikalingas įmonės veiklai finansuoti. Šis investavimas yra tampriai susijęs su ankstesniais investavimais. Praktiškai bet koks investavimas atliekamas tam, kad būtų padidintos gamybos apimtys, bet tam reikia daugiau apyvartinių lėšų atsargoms įsigyti. Visas išvardytos investavimo formas galima suklasifikuoti į tris svarbiausias grupes: • Kapitalinės investicijos (5 pirmos formos); • Inovacinis investavimas; • Nuosavo apyvartinio kapitalo prieaugio finansavimas. Konkrečios formos pasirinkimas priklauso nuo įmonės regioninės, prekinės ir šakinės veiklos diversifikacijos, išteklių kainos ir būtinumo juos taupyti, o taip pat investicinių išteklių dydžio. 3.3. Investicinių projektų rūšys ir jiems keliami reikalavimai Nepriklausomai nuo investavimo formų, yra 3 pagrindinės realaus finansavimo stadijos, kurios sudaro visą investavimo ciklą: • Ikiinvesticinė stadija, kurios metu svarstomi ir vertinami alternatyvūs investavimo variantai bei pasirenkamas vienas iš jų. Pagrindinis realaus investavimo ikiinvesticinės stadijos tikslas – parengti investicinį verslo planą; • Investicinė stadija, kai realizuojamas priimtas sprendimas; • Poinvesticinė stadija, kai kontroliuojami įgyvendintų investicinių projektų parametrai. Investicinis projektas – tai pagrindinis dokumentas, kuriame tam tikru nuoseklumu aprašomos pagrindinės projekto charakteristikos ir su jo įgyvendinimu susiję finansiniai rodikliai, investicinių lėšų poreikis, efektyvumas, kreditoriams – informacija apie projekto mastus, pagrindinius marketingo, ekonominius ir finansinius rodiklius. Priklausomai nuo investicinio projekto rūšies, jam keliami skirtingi reikalavimai. Nedideli investiciniai projektai, kurie finansuojami įmonės lėšomis, yra daromi supaprastintai. Ten turėtų būti nurodytas investicijų tikslas, pagrindiniai parametrai, finansinių lėšų poreikis, efektyvumo rodikliai ir darbų atlikimo kalendorinis grafikas. Vidutiniams ir stambiems investiciniams projektams, kurių finansavimui numatytos ir skolintos lėšos, turi būti parengti išsamūs planai, apskaičiuojant visus standartinius rodiklius. Toks pagrindimas atliekamas pagal tam tikrą loginę schemą, kuri yra naudojama praktiškai visose rinkos šalyse su nedidelėmis variacijomis. Įmonės investicinių projektų klasifikavimas: Pagal investavimo tikslus: • Investiciniai projektai, užtikrinantys gamybos apimčių didėjimą; • Investiciniai projektai, užtikrinantys platesnį prekių asortimentą; • Investiciniai projektai, užtikrinantys geresnę prekių kokybę; • Investiciniai projektai, užtikrinantys mažesnes gamybos sąnaudas; • Investiciniai projektai, padedantys spręsti socialinius, ekologinius ir kt. uždavinius. Pagal realizavimo autonomiškumo lygį: • Investiciniai projektai, kurių realizavimas nepriklauso nuo kitų projektų; • Investiciniai projektai, kurių realizavimas priklauso nuo kitų projektų. Pagal realizavimo terminus: • Trumpalaikiai projektai, kurių realizavimas iki vienerių metų; • Vidutinės trukmės projektai, kurių realizavimo laikas nuo vienerių iki trijų metų; • Ilgalaikės trukmės projektai, kurių realizavimo laikas viršija tris metus. Pagal numatomą projektų finansavimą • investiciniai projektai, finansuojami įmonės lėšomis; • investiciniai projektai, finansuojami išleidžiant akcijas; • investiciniai projektai, finansuojami kreditiniais ištekliais; • investiciniai projektai, finansuojami tiek nuosavomis, tiek skolintomis lėšomis. Pagal JTO pramonės vystymo grupės reikalavimus, investicinis projektas turi turėti tokius skyrius: 1. Trumpa projekto charakteristika. Šiame skyriuje pateikiamos išvados apie pagrindinius pasirinkto varianto aspektus, ir nurodomi jo pasirinkimo, lyginant su alternatyvomis, motyvai. Susipažinęs su šiuo skyriumi, investuotojas turi žinoti, ar projektas atitinka įmonės investicinę politiką ir strategiją, įmonės finansines galimybes, ar jį patenkina kapitalo grąža. 2. Prielaidos ir pagrindinė projekto idėja. Nurodomi pagrindiniai projekto parametrai, kurie turės didžiausią įtaką projektui realizuoti, pvz. regiono apibūdinimas, rinkos galimybės, išteklių rinkos, projekto realizavimo grafikas. 3. Rinkos analizė ir marketingo koncepcija. Pateikiami marketingo tyrimo rezultatai, numatoma marketingo strategija ir biudžetas. 4. Žaliavos ir jų pateikimas. Pateikiama žaliavų ir medžiagų klasifikacija, jų poreikis, žaliavų ištekliai regione ir galimybė jomis apsirūpinti, medžiagų pateikimo programą ir išlaidos joms įsigyti. 5. Buvimo vieta ir išorinė aplinka. Įmonės adresas, aplinkos charakteristika, projekto realizavimo įtaka aplinkai, socialinės ekonominės sąlygos regione, investicinis klimatas, gamybinės ir komercinės infrastruktūros įvertinimas, statybos aikštelės parinkimas ir išlaidų reikalingų jai parengti įvertinimas. 15. pav. Pagrindiniai investicinio projekto skyriai 6. Projektavimas ir technologijos. Nurodoma gamybos programa, gamybos pajėgumai, technologinio proceso charakteristika, patalpų išplanavimas, įrengimų sąrašas ir reikalavimai jų eksploatacijai. 7. Valdymo organizavimas. Įmonės organizacinė valdymo schema, valdymo sistema. Numatoma valdymo struktūra pagal veiklos sritis. Numatomos valdymo išlaidos. 8. Darbo ištekliai. Personalo kategorijos ir funkcijos, jo formavimo politika, darbuotojų apmokymas ir išlaidos šiems tikslams. 9. Projekto realizavimo planavimas. Reikia pagrįsti visas investicinio projekto vykdymo stadijas, sudaryti jo realizavimo grafiką, numatomos su tuo susijusios išlaidos. 10. Finansinis planas ir investicijų efektyvumo įvertinimas. Čia pateikiamos finansinės prognozės, bendros finansinės investicijos, investicijų efektyvumo įvertinimo metodai ir rezultatai, investicinės rizikos įvertinimas. 3.4. Investicinių projektų finansavimas Investiciniame projekte labai svarbu argumentuoti jo finansavimo schemą, kurioje būtų nurodyti visi investuotojai, investicinių išteklių apimtis ir struktūra, pinigų srautų intensyvumas, ir kt. informacija. Paprastai nagrinėjami penki dažniausiai taikomi variantai. 1. Visiškas savęs finansavimas, kai numatoma, kad visus investavimo kaštus įmonė padengs savo lėšomis. Šis variantas naudojamas, vykdant nedidelės apimties investicinius projektus. 2. Akcijų emisija paprastai naudojama projektuojant stambius realius investicinius projektus, kai taikomas šakinis arba regionalinis investicinės veiklos diversifikavimas. 3. Kreditas, kaip taisyklė, imamas tada, kai reikia finansuoti trumpalaikius nedidelės apimties aukšto pelningumo projektus. Šis finansavimo būdas naudojamas ir vidutinės trukmės projektams su sąlyga, kad jį įgyvendinus, pelningumo lygis bus aukštesnis, nei palūkanų už kreditą dydis. 4. Lizingas naudojamas, kai įmonės neturi savo lėšų, kreditinės lėšos brangios arba sudėtingos jo gavimo sąlygos. Lizingas paprastai taikomas modernizuojant arba rekonstruojant įmonę, arba taikant naujas, aukšto lygio technologijas. 5. Mišrus taikomas įvairiems realiems investiciniams projektams. Įvertinus aptartus finansavimo būdus, nustatoma investicinių projektų finansavimo struktūra ir proporcijos kiekviename projekto etape. 16 pav. Investicinių projektų finansavimo pagrindinės schemos 3.5. Investicinių projektų realizavimo valdymas Norint laiku įvykdyti investicinius projektus ir laiku gauti didesnes pajamas, būtina paskirti vadovą kuris atliktų parengiamuosius darbus, sutvarkytų dokumentus. Investicinių projektų realizavimo valdymas apima: A. Projekto realizavimo kalendorinio plano parengimas. Jį sudarant, reikia vadovautis tokiais principais: I. Kalendorinio grafiko parengimas: a) suskirstyti kalendorinius planus pagal darbų atlikimo terminus: • Metiniai; • Ketvirtiniai; • Mėnesiniai; • Savaitiniai. Metinis kalendorinis planas yra pirminis ir pagrindinis dokumentas, numatantis atliekamų darbų nuoseklumą. Jei projektas vykdomas kelis metus, tai numatomi darbai vieneriems metams. Šiems planams sudaryti plačiai naudojamas tinklinio planavimo metodas. Jis leidžia įvertinti silpnas projekto vietas, darbų apimtis, darbų tarpusavio ryšius, leidžia optimizuoti darbus. Pagrindinis jo trūkumas – didelės laiko sąnaudos. Ketvirtiniuose ir mėnesiniuose kalendoriniuose planuose nurodomos konkrečios darbų apimtys, jie detalizuojami savaitiniais planais. b) Funkcinio detalizavimo principas numato atlikimo terminus darbams pagal atskirus funkcinius blokus. Vykdant stambius projektus, kalendoriniai planai paprastai diferencijuojami pagal 6 funkcinius blokus: 17 pav. Kalendorinio plano funkcinės diferenciacijos formos Pasirengti projekto vykdymui, vadinasi numatyti, kas vykdys darbus, sudaryti sutartis. Parengti sutarties projektą, pasirinkti pretendentus, išsiųsti paklausimus, atrinkti pasiūlymus, sudaryti kontraktus. Rengiant kontrakto projektą, reikia atrinkti ir analizuoti informaciją, sudaryti kelias strategijas dėl sutarčių su potencialiais partneriais. Kuriant šias strategijas, reikia įvertinti kiekybinius ir kokybinius rodiklius ir kiekvieno iš jų trūkumus bei silpnąsias vietas. Kontrakto planavimo procese turi būti numatyti tokie pagrindiniai klausimai: • Pagrindinės prielaidos, reikalingos kontrakto projektui parengti; • Kontrakto sudarymo principų įvardijimas; • Rekomenduojama strategija sudarant kontraktą; • Kontraktų projektų alternatyvų analizė; • Darbų atlikimo grafikas; • Kontrakto sudarymo procedūros; • Potencialūs partneriai • Būtini nutarimai ir sprendimai. Planuojant šiuo darbus, reikia įvertinti galimus pokyčius ir būtinybę keisti numatytą strategiją. Pretendentų pasirinkimas prasideda nuo pilno jų sąrašo sudarymo, reikia turėti informaciją apie jų naudojamas technologijas, turimą įrangą, personalo kvalifikaciją, duomenis apie jų vykdytus analogiškus projektus. Gavus pasiūlymus, reikia juos peržiūrėti ir atrinkti pagal savo kriterijus ir pasirinkimus. Tai paprastai daro investicinio projekto vadovas. Kontrakto sudarymu baigiasi pirmasis parengiamasis etapas. Kontraktas paprastai sudaromas kompromisų pagrindu: nuolaidų ir pasiūlymų. Projektiniai – konstruktoriniai darbai reikalingi tik tada, kai jie įtraukti į investicinę programą, numatoma jų sudėtis ir atlikimo terminai, sudaromi darbo brėžiniai, specifikacijos. Materialinis – techninis aprūpinimas. Sudarant kalendorinį planą, parengiamas įrengimų ir medžiagų poreikio detalus sąrašas, o po to: • sudaromas sąrašas potencialių tiekėjų; • analizuojamos kainos; • deramasi su tiekėjais; • sudaromas medžiagų tiekimo grafikas, pirmiausia statybos ir montavimo darbams; Statybos montavimo darbai. Jiems reikia ypač kruopščiai pasirengti, ypatingai sudarant kalendorinį grafiką. Būtina numatyti: • Kiekvieno darbo etapo pradžią ir pabaigą; • Darbo jėgos ir įrengimų naudojimo efektyvumą; • Racionalų medžiagų naudojimą; • Stambių investicinio projekto dalių tikrinimo ir bandymo darbus; Projekto atidavimas eksploatuoti numato tokius darbus: • Personalo parengimas darbui; • Užsakyti ir įsigyti medžiagas; • Paleidimo – derinimo technologinių darbų planavimas; • Šiuo etapu baigiasi tiesioginio investavimo etapas. Projektinių pajėgumų pasiekimas. Šiuo etapu baigiasi investicinio projekto įgyvendinimas. Turi būti pasiektas projektinis pajėgumas. c) Kalendorinio plano rezervo formavimo principas. Nustatomi maksimaliai galimi terminų pažeidimai. Numatomas laiko rezervas neturi viršyti 10-12 % viso kalendoriniame plane numatyto laiko. Tai turi būti aptarta sutartyje. d) Rizikos paskirstymo ir atsakomybės planavimas. II. Parengti kapitalinį biudžetą. Jį rengiant reikėtų remtis: • Investicinio projekto realizavimo kalendoriniu planu; • Finansinėmis paraiškomis atskiriems darbams, medžiagoms pirkti, mechanizmams ir įrengimams įsigyti; • Bendra investicinio projekto finansavimo strategija; • Numatomais investicinių išlaidų srautais, sudarytais verslo plane; • Projekto finansuotojų finansine būkle; Kadangi pagrindiniai finansiniai rodikliai apskaičiuojami biznio plane, tai čia apsiribojama 4 procedūromis: 1. Apskaičiuoti iš bendros projekto vertės investicijų sumą, skirtą šiems metams; 2. Patikslinti investicijų sumą dėl atsiradusių korektyvų. Pvz., sudarius sutartį, galimi technologiniai pasikeitimai; 3. Įvertinti investicijų dydį ir struktūrą, pasikeitus kainoms; 4. Pradinių investicijų patikslinimas, atsižvelgiant į projekte nenumatytas išlaidas. III. Rengiant biudžeto pajamų dalį, reikia: • Patikslinti bendrą gaunamų lėšų sumą; • Patikslinti finansavimo šaltinių struktūrą; • Sutinkamai su kalendoriniu darbu grafiku suderinti atskirais laikotarpiais lėšų gavimą su investicinių lėšų poreikiu už tuos pačius laikotarpius. B. Kontrolės sistemos sukūrimas, vykdant atskirus investicinio projekto darbus. Jos esmė, laiku pastebėti nukrypimus nuo kalendorinio grafiko, kapitalinio biudžeto ir technologinių sąlygų, analizuoti jų priežastis ir teikti pasiūlymus dėl korektyvų. C. Pagrįsti ir priimti sprendimą dėl atskirų investicinių projektų “išėjimo” iš investicinės programos. Tai labai jautrus ir skausmingas klausimas. Taip gali atsitikti, jei nepakankamai dėmesio buvo skirta verslo planui sudaryti, netinkamai pasirinkti projektų vykdymo partneriai, arba buvo priimtas visiškai nepagrįstas sprendimas (arba įvyko neprognozuojami pokyčiai išorinėje aplinkoje). Labai svarbu išsiaiškinti priežastis dėl ko tai įvyko. Jos gali būti tokios: • Žymiai prailgintas statybos laikas, dėl ko paprastai padidėja investicinių lėšų poreikis, padidėja rizika dėl neigiamų pokyčių išorinėje aplinkoje, atitolinamas laikas, kol bus gaunamos pajamos; • Esminis statybinių medžiagų kainų padidėjimas, jei tai atsitinka per patį statybos metą, gali labai išaugti investicinių lėšų poreikis; • Esminis statybos – montavimo darbų vertės padidėjimas; • Sustiprėjusi konkurencija. Tai gali atsitikti dėl importo arba naujų gamintojų veiklos. Tai gali sumažinti kainas prekėms, kurių gamybos apimtis įmonė numato padidinti, pradėjus eksploatuoti projektą. Esant vienodai investicijų sumai, sumažės įmonės pelnas. • Žymiai padidėjusios palūkanos už kreditus, pasikeitus situacijai finansų rinkoje. Tai ypatingai nepalanku įmonėms, kurios turi didelę skolinto kapitalo dalį. Tai gali sukelti įmonės nemokumą. • Nepakankamai pagrįstas darbų vykdytojo parinkimas. Kartais turima techninė bazė ir patyrimas neatitinka tų reikalavimų, kurie keliami investiciniam projektui. Dėlto pažeidžiami terminai, gaunama bloga kokybė ir neplanuotas išlaidų padidėjimas. • Apmokestinimo pasikeitimas. Dėl kurio gali prarasti prasmę visas investicinis projektas. Jei reikia nutraukti investicinį projektą, būtina tai padaryti su kuo mažesniais nuostoliais: • Atsisakyti projekto dar nepradėjus statybos – montavimo darbų; • Parduoti pradėtą statyti objektą, kaip nebaigtą statybą; • Bet kurioje projekto vykdymo stadijoje pritraukti pajinį (akcinį) kapitalą, taip sumažinant savo kapitalo riziką. 3.6. Inovacinių investicijų valdymo ypatumai Rinkos ekonomikoje inovacinė veikla tampa svarbiausiu įmonės veiklos požymiu, lemiančiu jos sėkmę. Tik taip įmonė įgyja konkurencinį pranašumą, didina pardavimų apimtis. Inovacinė veikla remiasi naudojimu naujų mokslinių, techninių ir technologinių pasiekimų, siekiant komercinės sėkmės. Šio proceso efektyvumas priklauso nuo inovacinės veiklos mastų ir pobūdžio. Siekiant valdyti šiuos procesus, įmonėje rengiama inovacinio proceso strategija, kuri yra dalis bendros investicinės politikos. Investicinės inovacinės valdymo politikos formavimo etapai: • Naujo įmonės turto būklės analizė: lyginamasis svoris, jų efektyvumas, struktūra. • Įvertinti, atsižvelgiant į įmonės pasirinktą inovacinę strategiją, inovacinių investicijų poreikį. • Pasirinkti ir įvertinti inovacinių investicijų dydį; • Apskaičiuoti inovacinių investicijų dydį atskirais etapais; • Inovacinių investicijų efektyvumo įvertinimas. Skiriamos 4 inovacinių strategijų rūšys: • “Viskas kas nauja – pats”. Strategija būdinga įmonėms, kurios, pirkdamos patentus, pačios pirmosios įdiegia naujoves. • ”Greitas antrasis” – šios strategijos esmė – įmonės, stebi inovacinius procesus ir labai greitai juos “nustveria” ir įgyvendina. Naujoves įsigyja inžineringo būdų ir dalinai know how. • Atsilikimas minimaliomis sąnaudomis. Pati įmonė savo jėgomis nerengia naujų prekių, bet laukia jų pasirodymo rinkoje, ir nusiperka, kai sumažėja įsigijimo kaina. Inovacinės investicijos formuojamos know how būdu. • “Spragų užpildymo strategija“, kai domimasi tik atskirais inovacinės produkcijos elementais. Šiuo atveju perkamos neišimtinės licencijos, know how, frančizės. 3.7. Investicinio pelno formavimo mechanizmas Investicinis pelnas – tai tas tikslas, kurio siekia investuotojas, ir jo dydis gali labai svyruoti, priklausomai nuo pasirinkto pelno formavimo mechanizmo. Elementai, formuojantys šį mechanizmą yra įvairūs. Minimali kapitalo pelno norma yra išeities taškas, nes nustato koks investuojant turi būti minimalus investicinis pelnas. Kuo didesni reikalavimai šiai normai, tuo didesnis investavimo poreikis įmonėje. Skaičiuojant šį rodiklį reikia įvertinti infliaciją ir neutralizuoti jos įtaką. Be to, turi būti užtikrintas aukštas investicijų likvidumo lygis, jei investuotojui prireiktų greitai susigrąžinti lėšas. Pagaliau, šis rodiklis minimizuoja kapitalo praradimo riziką, nes kai jis pasiekiamas, tai verslininkams lieka motyvacija dirbti, ir gauti pageidaujamą pelno normą, kuri paprastai prilyginama indėlių iki pareikalavimo palūkanoms, kurios mokamos patikimose komerciniuose bankuose. Kuo yra aukštesnė minimali pelno norma, tuo investuotojas tikisi didesnės pelno sumos per tą patį laikotarpį. 18 pav. Investicinio pelno formavimo mechanizmas Investicinio proceso trukmės periodas. Kuo jis ilgesnis, tuo didesnis terminų skirtumas tarp investicinių sąnaudų ir investicinio pelno. Todėl esant kitoms vienodoms sąlygoms, grįžtamieji pinigų srautai investuoto kapitalo vienetui turi būti didesni. Infliacijos tempai privalo būti įvertinti, skaičiuojant minimalią pelno normą. Investicinės rizikos laipsnis – tai tikimybė, kad gali būti nenumatyti finansiniai nuostoliai. Kai yra neapibrėžti investicinės politikos rezultatai, tai rizikos lygis turi didelę įtaką pelno dydžiui. Ji įvertinama įvairiais būdais: dispersija, vidutinis kvadratinis nukrypimas ir kt. Dažnai kyla klausimas, kaip gali būti kompensuota investavimo rizika projektui, kurio rizikos svyravimo amplitudė yra labai aukšta? Toks atpildas yra “rizikos premija”, kuri ir įvertina tą papildomą investicinį pelną, kurio pageidauja investuotojas už padidintą riziką. Premija už riziką neturėtų tiesiogiai priklausyti nuo bendro rizikos lygio, o tik tos dalies, kuri yra susijusi su rinkos arba sistemine rizika, kuri apskaičiuojama pagal beta koeficientą, nes nesisteminė rizika yra susijusi tik su subjektyviais veiksniais ir jos iš anksto apskaičiuoti neįmanoma. Lyginant sisteminės rizikos lygio reikšmes su investicinio pelno reikšmėmis, galima įvertinti, kaip bus kompensuojama investicinė rizika. Investicijų likvidumo lygis – tai galimybė per pakankamai trumpą laiką ir be didelių finansinių nuostolių paversti juos grynaisiais pinigais. Likvidumas apibūdinamas: kaip greitai galima atlikti konversiją. Investicinėje praktikoje investicijos pagal šį kriterijų skirstomos taip: • labai likvidžios – iki 7 dienų; • aukšto likvidumo – nuo 8 iki 30 dienų; • vidutinio likvidumo – nuo 1 iki 3 mėnesio; • mažo likvidumo – 3 mėnesių. Investicijos pagal finansinių nuostolių dydį skirstomos taip: • maži – kai prarandama 0), vadinasi, nagrinėjamo projekto pelningumas yra didesnis už ribinį, pasirinktą skaičiuojant diskontavimo normą. Tokį projektą rekomenduojama įdiegti. Jeigu grynoji esama vertė gaunama neigiama (NPV 0; k2 – diskontavimo norma, kai NPV

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!