Informatikos kontrolinis darbas

Įvadas XXI-asis amžius – informacinės visuomenės suklestėjimo amžius. Vienas reikšmingiausių XX-ojo amžiaus antrosios purės pasiekimų – kompiuterių sukūrimas. Kaip gyvojoje gamtoje aukščiausias kūrinys yra žmogus, taip technikoje – kompiuteris. Kompiuteris – tai daugelio metų įvairiausių sričių teorinių ir taikomųjų mokslų atradimų rezultatas. Pirmieji kompiuteriai buvo tik skaičiavimo priemonė, o dabartiniai – ir priemonė, suvienijusi žmones bendrauti per kompiuterių tinklus. Kompiuteriai ir duomenų perdavimo tinklai sukūrė šiuolaikinės informacinės visuomenės, kurioje dirba tiek kompiuterių profesionalai, tiek jų vartotojai, prielaidas. Pastaruoju metu informacija tampa svarbiu komercijos objektu. Sakoma, kad kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį! Visuomenė išgyvena technologinę revoliuciją, kurios kertinis akmuo yra kompiuteris. Jis keičia mūsų bendravimo būdą, mokymo ir veiklos metodus, o spartus kompiuterių vystymasis didina šių pokyčių tempą. Personaliniai kompiuteriai (PK) siūlo didžiulę naujų technologijų aibę. Pavyzdžiui, PK gali turėti vaizdžius ir detalius žemėlapius, kurie padeda verslo žmonėms ir turistams planuoti savo keliones. Dabar jau galima prisijungus prie kompiuterių tinko nusipirkti naują automobilį, užsisakyti bilietus į teatrą, žaisti šachmatais su kokiu nors didmeistriu ar pasiklausyti tolimos radijo stoties. Milijonai žmonių, turintys nešiojamus PK, gali „būti darbe“ iš tiesų būdami visai kitur – kliento biure, lėktuve ar namuose. Nešiojami PK gali sujungti su milžiniškomis duomenų bazėmis, padeda susisiekti su klientais ir kolegomis. Kompiuteris tampa bendravimo priemone. Tiek elektroninis paštas, tiek elektroninės skelbimų lentos leidžia siųsti ir gauti informaciją per kompiuterius, sujungtus į tinklą. Ateityje naujų technologijų banga sukels radikalius pasikeitimus mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, jeigu jūs norėsite pirkti naują namą, galėsite jį apžiūrėti neišeidami iš namų ar biuro (savo kompiuterio ekrane) naudodamiesi kompiuterių tinkle esančia informacija. Jums tereiks nurodyti kompiuteriui, kokio namo pageidaujate ir įvesti paieškos kriterijus. Tuomet gausite namų, kurie atitinka jūsų kriterijus, sąrašą ir detalią informaciją apie pasirinktus namus, be to, galėsite juos apžiūrėti įvairiais resursais. Tai atrodo šiek tiek neįprasta, tačiau tokios sistemos jau pradedamos vystyti. Kompiuterių vystymosi istorija trumpa (tik pusė amžiaus), o tempai įspūdingi. Iki 1946 metų mūsų tėvai ir seneliai statė laivus, atliko finansinius skaičiavimus, sveikatos tyrimus ir kt. be kompiuterių, nes jų dar nebuvo. Septintajame šio amžiaus dešimtmetyje multimilijoninės vertės kompiuteriai buvo naudojami tik stambiose ar finansiškai galingose organizacijose. Šiuos kompiuterius prižiūrėdavo aukštos klasės specialistai už užrakintų durų. Tais laikais kompiuterinės sistemos buvo suprojektuotos taip, kad kompiuterių profesionalas veikdavo kaip tarpininkas tarp vartotojo ir kompiuterio. Aštuntojo dešimtmečio viduryje kompiuteris tapo mažesnis, pigesnis, o jų naudojimas supaprastėjo. Ši tendencija paskatino personalinių kompiuterių sukūrimą. Prabėgo dar dešimt metų, ir įvairių veiklos sričių žmonės įsigijo šiuos mažuosius technikos stebuklus. Staiga kompiuteris tapo prieinamas kiekvienam. Dabar vienas iš keturių amerikiečių turi personalinį kompiuterį, galingesnį už tuos, kurie apdorodavo didžiųjų kompanijų duomenis septintajame dešimtmetyje. Toks kompiuterių paplitimas paskatino ir spartų naujų programų kūrimą. Dabar mes galime klajoti po elektroninės fantazijos plotus arba palaikyti elektroninį su draugais ar kolegomis visame pasaulyje. Tad savo darbu noriu jus susipažinti su kompiuterio sandara, senesnėmis ir naujesnėmis operacinėmis sistemomis, ir plačiomis kompiuterio, interneto ir elektroninio pašto galimybėmis. 1 kompiuterio sandara 1.1 kompiuterio techninė įranga Kompiuterio techninė įranga skirstoma į keturias grupes: įvedimo (klaviatūra, pelė, skaitytuvas, mikrofonas), saugojimo (optinis diskas, diskiniai kaupikliai, kasetės), apdorojimo (centrinis procesorius, pagrindinė atmintis) ir išvedimo (garsiakalbiai, spausdintuvas, vaizduoklis). Įvedimo įrangos paskirtis – priimti duomenis ir pateikti juos kompiuteriui tinkama forma. Paprasčiausias įvedimo įrenginys yra klaviatūra. Ji atrodo beveik taip pat kaip spausdinimo mašinėlės klaviatūra, tik turi papildomų klavišų. Saugojimo įrangos paskirtis: - išsaugoti kompiuterio programas ir duomenis santykinai pastovia forma, kad išjungus kompiuterį jie nedingtų. Visa vartotojo informacija kompiuteryje saugoma diske arba kasetėje elektromagnetine forma. Apdorojimo įrangos paskirtis – surasti reikiamus duomenis ir įvykdyti programas. Svarbiausi jos komponentai yra centrinis procesorius ir pagrindinė atmintis. Centrinis procesorius yra kompiuterio „ smegenys“. Jis skaito ir vykdo programinės įrangos komandas, koordinuoja visų kompiuterio komponentų darbą. Nuo centrinio procesoriaus priklauso kompiuterio darbo greitis ir pagrindinės atminties kiekis, kurį jis gali naudoti efektyviai. Pagrindinę atmintį galime įsivaizduoti kaip elektroninį stalą. Kuo didesnis stalo paviršius, tuo daugiau galima ant jo visko sudėti. Lygiai taip pat, kuo didesnę atmintį turi kompiuteris, tuo daugiau galime patalpinti į ją programinės įrangos ir duomenų. Kompiuterio turimos atminties kiekis apsprendžia, ar galės kompiuteris vykdyti sudėtingas programas, nes tam reikia daug atminties. Išvedimo įrangos paskirtis – suteikti vartotojui galimybę peržiūrėti informaciją, kurią sukuria kompiuterinė sistema. Ši informacija dažniausia pateikiama spausdinta kopija arba vaizduoklio ekrane. 1.2 Klaviatūra Kompiuterio klaviatūra (keiboerd) – sudėtingas elektromechaninis prietaisas, kuris sukuria specialius elektroninius kodus, kai nuspaudžiamas kuris nors klavišas. Kodai perduodami kabeliu, jungiančiu klaviatūrą su kompiuterio sisteminiu bloku ar terminalu – vaizduokliu ir klaviatūra. Jau sukurtos ir naudojamos belaidė, jutiklinės, suvyniojamos ir sulankstomos klaviatūros. 1 pav. Klaviatūrų įvairovė. Atėjęs kodas analizuojamas ir paverčiamas į kompiuteriui suprantamą kodą, pavyzdžiui, nuspaudus klavišą 5, kompiuterio centrinis procesorius „mato“ 101, t.y. dvejetainį mašininės kalbos kodą. Klavišų išdėstymas klaviatūroje. 2 pav. Klavišų išdėstymas Klavišai (keys) skiriasi savo dydžiu, forma ir funkcijomis. Jie yra: • Raidinia (alphabetic character), • Funkciniai (function), • Specialieji (specisl – purpose), • Skaitmeniniai (numeric charakter), • Rodykliniai (cursor – movement). Raidiniais klavišais įvedamas tekstas ir specialieji simboliai, pavyzdžiui, %, ir kt. Funkciniais klavišais F1, F2,,,,, F12 įvedamos komandos, pavyzdžiui, klavišu F1 dažniausiai priskiriama pagalbos komanda HELP. Skirtingose programose programuotojas funkciniam klavišui gali priskirti skirtingas funkcijas. Specialieji klavišai atlieka tokias funkcijas: Esc (Escape) paprastai išvedama iš einamojo meniu, išvalomos darbo laukas (workspace) ar pakartojama kokia funkcija. Ctrl (Control) nuspaudžiamas su kitais klavišais, kad atliktų tam tikrą komandą atitinkamoje programinėje įrangoje. Alt nuspaudžiamas su kitais klavišais, juo taip pat iškviečiama komanda, numatyta atitinkamoje programinėje įrangoje. Shift paprastai nuspaudžiamas su kuriuo nors kitu abėcėlės simbolio klavišu – gaunama didžioji raidė arba simbolis, esantis klavišo viršutinėje pozicijoje. Insert įterpiamos į redaguojamą tekstą norimos pataisos. Delete naikinama tai, kas redaguojame tekste nereikalinga. Num Lock klavišai perjungiami į skaičių funkciją. Caps Lock mažosios raidės pakeičiamos didžiosiomis. Print Screen spausdinama tai, kas matoma ekrane. Pause sustabdoma veikianti kompiuterio programa, kol paspaudžiamas klavišas Enter. Ctsl+Alt+Del (Delete) perkraunamas kompiuteris (Reset). Skaitmeniniais klavišais įvedami skaičiai, jei Num Lock nuspaustas, arba perkeliamas žymeklis (cursor) ekrane. Rodykliniais klavišais nurodoma kryptis, perkeliamas žymeklis ekrane. Žymeklio simbolis nurodo, kur ir kokia kryptimi bus įvedami duomenys kitu momentu. Šių klavišų funkcijos: Home, End perkeliamas žymeklis į eilutės pradžią (ekrano kairėje) arba pabaiga (ekrano dešinėje). Dažnai naudojami su specialiaisiais klavišais Shift, Ctrl ar Alt, pavyzdžiui, Ctrl Home ir Ctrl End perkeliamas žymeklis į failo (rinkmenos) pradžią ar pabaigą. Page Up, Page Down perkeliama į kitą puslapį, ekraną ar rėmą. Dažnai naudojami su specialiaisiais klavišais Shift, Ctrl, Alt. Backspace naikinami simboliai, esantys į kairę nuo žymeklio. Spaudžiant jį kartu su specialiaisiais klavišais Shift, Ctrl, Alt naikinami teksto segmentai. Tab kiekvienu paspaudimu žymeklis ekrane perkeliamas per tam tikrą simbolių skaičių į dešinę. Spacebar įvedamas tarpas raidžių ar simbolių. Kompiuterinės įrangos projektuotojai kuria sulankstomas, suvyniojamas į ritinėlį belaidęs ar sudarytas iš dviejų ar net trijų dalių ergonomines klaviatūras (ergonomic keyboard), kuriuose vartotojas greičiausia randa klavišus ir taisyklingai bei patogiai sėdi prie kompiuterio. 1.3 VAIZDUOKLIS Visos kompiuterinės sistemos turi vaizduoklius (monitorius), kuriuos informacija pateikiama vizualiai, t. y. vaizdu. Vaizduoklis vienas iš brangiausių ir būtiniausių kompiuterinės sistemos elementų. Jo ekrane vizualiai pateikiama informacija, sukurta kompiuterinėje sistemoje ar kituose šaltiniuose. Vaizduokliai reikalingi visur: įstaigose ir biuruose, kur naudojama programinė įranga piešiant, skaičiuojant ir planuojant finansus, projektuojant elementarius ar sudėtingesnius gaminius ar juos gaminant, rašant elektroninius laiškus ar valgantis po interneto svetaines. Kolkas dar naudojamas vamzdinis vaizduoklis, kurio veikimas pagrįstas tradicine elektroninio vamzdžio technologija ir kuriame vaizdas gaunamas dviem būdais: • Taškiniu (raster) – vaizdas kuriamas iš mažiausių vaizdo elementų taškelių. • Vektoriniu (vector) – vaizdas kuriamas naudojant judantį spindulį – vektorių. Vamzdinį vaizduoklį sudaro elektroninis vamzdis, skleidžiantis elektronų emisiją, kurią valdo elektrodų magnetinis laukas, nukreipdamas elektronus į fosforu padengtą ekraną. Fosforui reaguojant į elektronų emisijos šviesą ekrane sukuriamas vaizdas, kurį sudaro maži vaizdo elementai – taškeliai. Kuo mažesni taškeliai ir kuo jie glaudesni, tuo geresnė vaizduoklio ekrano viena iš pagrindinių charakteristikų – skiriamoji geba. Jei ekrano skiriamoji geba yra 1024x768, tai reiškia, kad ekrano horizontalėje esančios eilutės turi 1024 taškelius, o vertikalėje – 768 taškelius. Ekrano skiriamoji geba apibrėžiama ir taškeliais per colį. Kuo daugiau taškelių telpa colyje, tuo geresnis vaizdas. Skiriamoji geba nusako techninę ekrano kokybę. Vaizdo kokybę monitoriaus ekrane charakterizuoja: • Skiriamoji geba (resolution), • Spalvų skaičius (color number), • Vaizdų atmintis (vaizdų RAM, VRAM). Vaizdų atmintis reikalinga tam, kad būtų galima periodiškai pakartoti vaizdų duomenis vaizduoklio ekrane. Vaizdų duomenys laikomi VRAM, kuri yra RAM dalis. Ji ypatinga tuo, kad ją sudaro dvieigė mikroschema, kuri tuo pačiu laiko momentu ir priima, ir išsiunčia duomenis. VRAM fizinė prigimtis statinė, SRAM. Ji svarbi ir todėl, kad nuo jos dydžio priklauso skiriamosios gebos dydis, skleidžiamų spalvų sodrumas, t. y. kiek bitų yra skiriama vienam taškeliui įlaikyti ekrane. Tai atsispindi lentelėje: 1 lentelė skiriamosios gebos dydžio, skleidžiamų spalvų sodrumo priklausomybė nuo VRAM Bitų skaičius vienam taškui išlaikyti ekrane VRAM (MB) Spalvų skaičius Skiriamoji geba 4 0,25 16 640x480 8 0,50 256 640x480 16 1,00 65536 640x480 24 1,00 16777216 640x480 4 0,25 16 800x600 8 0,50 256 800x600 16 1,00 65536 800x600 24 1,50 16777216 800x600 4 0,50 16 1024x768 8 1,00 256 1024x768 16 1,50 65536 1024x768 24 2,50 16777216 1024x768 4 1,00 16 1280x1024 8 1,50 256 1280x1024 16 2,50 65536 1280x1024 24 4,00 16777216 1280x1024 4 1,00 16 1600x1200 8 2,00 256 1600x1200 16 4,00 65536 1600x1200 24 6,00 16777216 1600x1200 Lentelėje aiškiai matyti, kad vaizdo kokybė displėjaus ekrane priklauso ir nuo spalvų skaičiaus. Vamzdinių displėjų gali būti vienspalviai ir spalvoti. Vienspalviai ekranai gali būti trijų spalvų: • Balti, • Gintaro spalvos, • Žali. Pagrindinis skirtumas tarp vienspalvių ir spalvotų ekranų yra tas, kad vienspalvis uri vieną elektroninį vamzdį (elektronų prožektorių), o spalvotas – tris elektronų prožektorius: raudona, žalia, mėlyna. Taigi spalvotame ekrane mažiausias ekrano elementas taškelis yra sudarytas iš trijų spalvų. Pirmieji vamzdiniai vaizduokliai pateikdavo tik tekstą, sudarytą iš raidžių ir kitokių simbolių. Vėliau sukurtai programinei įrangai turėjo būti sudaryta galimybė pateikti grafikus bei vaizdus, todėl buvom sukurti vaizduokliai, kurie geba pateikti ir grafinius vaizdus. Vamzdiniai monitoriai pagal pateikiamą vaizdą ekrane skirstomi į: • Simbolinius (character mapped), • Bitinės raiškos (bit mappet). Pastaruoju metu simboliniai vaizduokliai gali pateikti ne tik tekstą, bet ir grafikus. Bitinės raiškos vaizduokliai, pateikiantys bitinės raiškos ( iš taškelių) vaizdą, jau pateikia ir tekstinę, ir grafinę informaciją. Pagrindiniai vamzdinių vaizduoklių tipai yra šie: • MDA (Monochrom Displey Adapter), • CGA (Cilor Graphics Adapter), • EGA (Enhanced Graphics Adapter), • VGA (Video Graphics Array), • SVGA (Super VGA), • XGA (Extended Graphics Array), • SXGA (Super XGA). MDA – vienas iš pirmųjų vamzdinių vaizduoklių, vienspalvis, kartais dar naudojamas darbo stotyse įvedant skaitmeninius duomenis. 2 lentelė VAIZDUOKLIŲ CHARAKTERISTIKOS Vaizduoklio tipas Spalvų skaičius Skiriamoji geba VRAM (KB) CGA 4 320x200 EGA 16 640x350 VGA 256 16 320x200 640x480 150 Super VGA 256 256 800x600 1024x768 469 768 XGA 256 65536 16777216 1024x768 1024x768 1024x768 768 1536 2304 XGA 256 65536 16777216 1280x1024 1280x1024 1280x1024 1500 2500 4000 Super XGA 256 65536 16777216 1600x1200 1600x1200 1600x1200 2000 4000 6000 Vamzdinių vaizduoklių ekrano matmenys yra riboti. Turintys 14 colių įstrižainės 1024x768 skiriamosios gebos ekraną, piešiniai gaunami ryškesni ir mažesni negu 640x480 skiriamosios gebos atveju. Pavyzdžiui, 14 colių įstrižainės ekranas VGA tinka, bet 1024x768 skiriamosios gebos SVGA reikia 16 ar 17 colių įstrižainių ekrano. Vartotojai, dirbantys su grafine programine įranga ir leidybinėmis sistemomis, naudoja didesnių įstrižainių – 19, 20 ar net 21 colio ekranus. 3 pav. VAMZDINIS VAIZDUOKLIS. Vamzdinių vaizduoklių pagrindiniai trūkumai: dideli matmenys, sunaudoja daug elektros energijos, pažeidžiami transportuojant, netinkami nešiojamiems kompiuteriams. Vamzdinių vaizduoklių trūkumai ir buvo informacijos vizualaus pateikimo plokščiojo vaizduoklio (monitoriaus) ekrane priežastis. Pirmieji plokštieji vaizduokliai sukurti nešiojamiesiems ir kišeniniams asmeniniams kompiuteriams. Plokštieji vaizduokliai jau gaminami ir staliniams asmeniniams kompiuteriams. Vartotojai investuoja lėšas pirkdami brangesnes kompiuterines sistemas su plokščiaisiais vaizduokliais ir daugelis gamintojų palaipsniui pereina prie plokščiųjų vaizduoklių gamybos, o kai kurie jau visiškai nutraukė vamzdinių vaizduoklių gamybą. Plokščiųjų vaizduoklių privalumai: · Plokščiųjų vaizduoklių privalumai: · Nemirga, todėl mažiau pavargsta akys, · Žymiai mažesnis elektromagnetinio spinduliavimo poveikis ir nėra rentgeno spindulių, · Ekrane nepasireiškia elektriniai krūviai, todėl kaupiasi mažiau dulkių, · Užima žymiai mažiau darbo vietai skirtos erdvės, · Puikiai padengti nuo atspindžių, · Ideali „geometrija“ – neiškyla fokusavimo problemų, mažesnis elektros energijos poveikis. Daugelis trūkumų, budingų pirmiesiems plokštiesiems vaizduokliams, jau neegzistuoja. Likę dar šie: · Didesnis vaizdo inertiškumas, · Ne visai adekvatus spalvų gamos perdavimas, · Didelė kaina. Paminėti trūkumai vis mažinami sulyg kiekviena plokščiųjų vaizduoklių karta. Naujai pagamini plokštieji vaizduokliai pastebimai pinga. Atlikus pranašumų ir trūkumų analizę galime konstatuoti, kad plokštieji vaizduokliai – kompaktiški, ekonomiški ir žymiai mažiau kenkia vartotojo sveikatai. Praktiškai jų virai nereikia derinti ir periodiškai koreguoti daugelio parametrų, pvz.: vaizdo matmenų, geometrinių iškraipymų ir kt.. Plokščiuose vaizduokliuose matomos srities įstrižainė sutampa su ekrano įstrižaine, jie sunaudoja žymiai mažiau elektros energijos. 4 pav. PLOKŠTIEJI VAIZDUOKLIAI. 1.4 motininė plokštė Svarbiausia asmeninio kompiuterio dalis sisteminio bloko pagrindinė plokštė, t. y. motininė plokštė. Ji taip vadinama todėl, kad į jos platėjimo lizdus galima įdėti papildomas plokštes, vadinamas dukterinėmis. Dėl šios priežasties egzistuoja keletas motininės plokštės pavadinimų: „pagrindinė“, „sisteminė“, nes visi joje esantys elementai sujungti į posistemes, o šios – į vieningą visumą, t. y. sistemą, „loginė“, nes ji įprasmina kompiuterio veikimo sisteminę logiką – vidinių ir išorinių įrenginių tarpusavio sąveika. Motininė plokštė pagrindas yra mikroschemų rinkinys (chipset), kuris apibrėžia asmeninio kompiuterio veikimo sisteminę logiką – mikroschemų tarpusavio veiklą, išorinių įrenginių prijungimo galimybes. Kompiuterių eros pradžioje mikroschemų rinkinį sudarė nemažas skaičius mikroschemų –valdiklių (controlers), skirtų prijungti diskui, tinklo kortai, vaizdo kortai, garso kortai ir kt.. Dabar gaminamų mikroschemų rinkiniai labai integruoti ir dažniausia sudaryti iš dviejų mikroschemų rinkinių, nors kartais pasitaiko motininių plokščių, kuriose mikroschemų rinkinys realizuotas viename kristale. Mikroschemų rinkiniuose integruoti atskirų įrenginių valdikliai užtikrina šių įrenginių veiklą ir tarpusavio sąveiką. Klasikinio mikroschemų rinkinio sisteminę logiką sudaro dviejų mikroschemų – tiltų struktūra: • Šiaurinis tiltas (north bridge), • Pietinis tiltas (south bridge). Žodis „tiltas“ labai tiksliai perteikia mikroschemų rinkinio paskirtį – per magistrales ir mikroschemas – valdiklius susieti skirtingus kompiuterinės sistemos įrenginius. Šiaurinis tiltas – užtikrina greitesnių kompiuterinės sistemos įrenginių darbą: • Mikroprocesoriaus – per sisteminę magistralę, • Laisvosios kreipties atminties, RAM, - per atminties magistralę, • Vaizdo kortos – per AGP (Accellerated Graphic Port) magistralę, • Pridėtinių dalių – per PCI (Perripheral Components Interconnection) magistralę ir kt. Pietinis tiltas atsako už lėtesnių įrenginių darbą: • Standžiojo disko – per IDE (Integrated Drive Electronics) ar IDE (ATA) kanalus, • Lanksčiojo disko – per IDE kanalą, • Garso kortos – per AC – link prievadas, • Išorinių įrenginių – per UAB, nuoseklius ir lygiagrečiuosius prievadus ir kt.. Šiuo metu asmeninių kompiuterių motininėse plokštėse paprastai būna įtaisyti mikroschemų rinkiniai, skirti Intel Pentium III, Pentium 4 ir AMD Athlon versijų mikroprocesoriams. Projektuotojai didelį dėmesį skiria motininės plokštės struktūrai, nes nuo jos priklauso kompiuterio galimybės. Gaminamos labai įvairios motininės plokštės su skirtingais mikroschemų rinkiniais. Nuo motininės plokštės parinkimo priklauso priklauso asmeninio kompiuterio mikroprocesoriaus tipas, laisvosios kreipies atminties apimtis, prijungiamų išorinių įrenginių skaičius, taip pat ir visos kompiuterinės sistemos galimybės bei darbo efektyvumas. Dėl tolabai svarbu teisingai pasirinkti motininę plokštę. Logiška ją parinkti atsižvelgiant į šios kriterijus: • Gamintojas, • Mikroprocesorius, • Mikroschemų rinkinys, • Laisvosios kreipties atminti, RAM, • Išoriniai įrenginiai. Nuo motininės plokštės gamintojo pasirinkimo priklauso asmeninio kompiuterio darbo stabilumas. Taigi svarbu, kad motininė plokštė būtų pagaminta patikimų kompanijų, pavyzdžiui: Intel, ASUS, ABIT, AOpen, DFI, Gigabyte ir MSI. Kiekviena motininė plokštė projektuojama konkretiems mikroprocesorių tipams, kurie vienas nuo kito skiriasi greičiu – taktiniu dažniu, bet turi vienodą korpusą, ir jiems tinka tas pats mikroprocesoriaus įdėjimo lizdas (socket). Bet jei procesoriaus korpuso matmenys ir architektūra skiriasi, tai skiriasi i lizdų matmenys. Motininės plokštės gaminamos su skirtingais lizdais. Pavyzdžiui, procesoriams Intel Pentium III ir Intel Celeron yra skirtas lizdas Socket 370, Pentium 4 – Socket 423 arba Socket 470. netikslinga rinktis patį greičiausią procesorių, pavyzdžiui, Intel Pentium 4 Northwood 2,2, 2,4, 2,53 ar net 3,06 GHz. Reikia atsižvelgti į darbo, kuriam atlikti bus skirtas asmeninis kompiuteris, sudėtingumą Parenkant motininę plokštę svarbu numatyti, kokie išoriniai įrenginiai bus reikalingi kompiuterinei sistemai, kokios pridėtinės dalys naudojamos ir kiek kokių lizdų minėtiems įrenginiams prijungti turi būti motininėje plokštėje. 5 pav. MOTININĖ PLOKŠTĖ. 1.5 Spausdintuvas Spausdintuvai išspausdina popieriuje raides, skaitmenis ir kitokius simbolius ar jų junginius, kurie sudaro grafikus, vaizdus, piešinius. Spausdintuvai skirstomi pagal veikimo principą, t.y. ar mechanizmas liečia, neliečia popieriaus. Kontaktiniai spausdintuvai turi sąlyti su popieriumi. Spausdinimo rezultatas gaunamas suduodant plaktukėliu, kuriame įtaisytos gaunančios įtampą adatėlės, į rašalo juostelę, esančią pieš popierių. Nuoseklieji spausdintuvai, skirti spausdinti aukštos kokybės tekstams, vadinami abėcėliniais. Dirba panašiai kaip spausdinimo mašinėlė: plaktukėlis, gavęs įtampą, suduoda į popierių per rašalo juostelę. Jų trūkumai – lėti, triukšmingi, nespausdina grafikų. Matriciniai spausdintuvai – didesnio greičio ir lankstumo negu nuoseklieji spausdintuvai. Tekstą, reikiamus simbolius formuoja spausdinimo galvutė, sudaryta iš mažų spausdinimo plokštelių, kuriuose įtaisytos adatėlės gauna arba negauna įtampą. Tada plaktukėlis suduoda į popierių per rašalo juostelę ir sukuriama raidė arba reikimas simbolis. Spalvoto spausdintuvo atveju plaktukėlis suduoda į popierių per įvairių spalvų rašalo juosteles. Pagrindinis matricinių spausdintuvų trūkumas – lėti, triukšmingi. Lygiagretieji spausdintuvai sukurti spausdinti didelius duomenų masyvus. Jie vadinami lygiagrečiaisiais, nes spausdina eilutę simbolių iškarto, t. y. lygiagrečiai. Lygiagretieji spausdintuvai, priklausomai nuo panaudoto veikimo mechanizmo, gali būti būgniniai arba juostiniai. Naudojami ir vieni, ir kiti. Kiekvienas iš šių spausdintuvų turi daug spausdinamų simbolių kopijų ir daug plaktukėlių, kurie, gavę įtampą, suduoda į po savimi esantį popierių, jie greitesni negu matriciniai spausdintuvai, bet gana lėtoki palyginti su kontaktiniais spausdintuvais, kurie spausdina visą puslapį iš karto. Pagrindinis trūkumas – triukšmingi. Nekontaktiniai spausdintuvai neturi tiesioginio kontakto su popieriumi. Jų veikimo principas pagrįstas spausdinimo medžiagos dalelių nukreipimu ant popieriaus per atstumą. Nekontaktiniai spausdintuvai dar vadinami puslapiniais spausdintuvais, nes iš karto išspausdina visą pasaulį. Jų pranašumas – greiti ir dirba be triukšmo. Rašaliniai spausdintuvai dirba panašiu principu kaip ir matriciniai, tik tekstą, vaizdą, grafikus formuoja ne adatėlėmis, bet iš mažų rašalo lašelių, kurie yra išpurškiami ant popieriaus. Dėl šios priežasties rašaliniai spausdintuvai kartais vadinami purškiančiaisiais. Šių spausdintuvų greitis toks pat kaip matricinių, bet jie dirba be triukšmo ir dažniausiai naudojami kaip spalvoti. Terminiuose spausdintuvuose naudojamas specialus šilumai jautrus popierius. Nereikia nei juostos, nei rašalo. Šie spausdintuvai turi spausdinimo galvutę – plaktukėlį su adatėlėmis, kurios, nors ir nepaliečia popieriaus, tačiau priklausomai nuo gaunamos įtampos dydžio įkaitinamos ir per atstumą skirtingai paveikia terminį popierių, sukurdamas jame tekstą ar vaizdą. Tai labai kokybiški ir brangūs spausdintuvai. Gaminami aukštos kokybės vaško terminiai spausdintuvai, kuriuose naudojama speciali vaško kasetė. Išspausdinto lapo paviršius padengiamas plonyčiu vaško sluoksniu, suteikiančiu spaudiniui ne tik atsparumą, bet ir puošnumą. Lazerinių spausdintuvų veikimo technologija yra daug mažiau mechaninė negu kontaktinių, kadangi atsisakyta spausdinimo galvutės judesio ir adatėlių įkaitinimo. Lazerinio spausdintuvo technologija pasižymi dideliu spausdinimo greičiu. 6 pav. SPAUSDINTUVAS. Lazerio spindulys, valdomas tam tikro mikroprocesoriaus, nukreipiamas į šviesai jautraus būgno paviršių, kuriam suteikiamas teigiamas krūvis. Jame išdeginamos dėmelės, kurias užfiksuoja speciali medžiaga. Veikiant karščiui bei slėgiui vaizdas perkeliamas ant popieriaus lapo. Po to būgno paviršiuje panaikinamas krūvis – būgnas paruošiamas kito puslapio spausdinimo ciklui. Šių spausdintuvų pagrindiniai privalumai: • Labai didelis spausdinimo greitis, tylus darbas, • Nedideli eksploatavimo reikalavimai, • Labai aukšta vaizdo kokybė, • puikios grafikos galimybės. 2 operacinės sistemos 2.1 Sąvoka Operacinė sistema – tai svarbiausia kompiuterinės sistemos dalis, vadovaujanti kompiuterinės sistemos darbui: paleidžiant taikomąsias programas, tvarkanti techninius resursus, nurodanti vartotojui, kokiu būdu bendrauti su kompiuteriu, atliekanti įvestų duomenų ir gautų rezultatų saugojimo atminties įrenginiuose operacijas, užtikrinanti kompiuterinės sistemos techninių resursų bei vartotojų duomenų ir informacijos saugumą. Operacinė sistema yra pirmoji programinė įranga, kuri iš standžiojo disko kopijuojama į RAM, kai tik įjungiamas kompiuteris. Ši sistema iš atminties įrenginių iškviečia į RAM kiekvieną reikalingą pagalbinę ir taikomąją programą. 2.2 funkcijos Operacinės sistemos vidinės komandos (jos dažnai vadinamos rezidentinėmis)įjungus kompiuterį automatiškai kopijuojamos iš standžiojo disko į laisvosios kreipties atmintį, RAM, kur lieka tol, kol kompiuteris išjungtas. Šios komandos vadinamos vidinėmis, nes jos saugomos kompiuterio vidiniame pirminiame atminties įrenginyje – RAM ir bet kuriuo kompiuterinės sistemos darbo momentu mikroprocesoriaus valdymo įtaisu jos tiesiogiai iš ten kviečiamos. Vidinės komandos – svarbiausia operacinės sistemos dalis, kartais vadinama valdymo programa (control program or supervisor). Šia programa iš antrinių atminties įrenginių iškviečiamos dirbti ir likusios operacinės sistemos komandos – išorinės komandos bei reikiamas transliatorius. Valdymo programa vadovauja ir visų kitų programų bei įrenginių, esančių kompiuterinėje sistemoje, darbui: • Koordinuoja duomenų apdorojimo procesus, • Tvarko RAM panaudojimo procesus, • Nustato kompiuterinėje sistemoje įrengtų prietaisų sutrikimus ir vaizduoklio ekrane parodo klaidas, • Nurodo saugomų failų vietą (takelio, sektoriaus numerį) diskiniuose įrenginiuose. • Atsako už paslaugų programų panaudojimą, • Iškviečia darbui taikomąsias programas ir kt.. Asmeniniai kompiuteriai dažniausiai perkami su jau įdiegta operacine sistema, todėl perkant taikomąją programinę įrangą svarbu įsitikinti, ar ji suderinama su asmeniniame kompiuteryje įdiegta operacine sistema. Priešingu atveju reikia specialios techninės ir programinės įrangų, kad būtų suderintas kompiuterinės sistemos darbas. Todėl patartina asmeninius kompiuterius pirkti su jau įdiegta taikomąja programine įranga. Operacinės sistemos išorinės komandos dažnai vadinamos pagalbinėmis komandomis ar kartais tiesiog paslaugų programomis. Jos nenaudojamos iškviečiant taikomąsias programas ir dėl to saugomos antriniuose atminties įrenginiuose, dažniausiai – standžiajame diske, ir dokumentų apdorojimo metu. Išorinės komandos kopijuojamos į RAM tik tada, kai jų prireikia pagalbinei ar papildomai operacinės sistemos funkcijai atlikti, o ją atlikus komandos kopija panaikinama, kad neužimtų RAM vietos. Paprastai daugelis šių komandų, pavyzdžiui, Format, jau kompiuterių gamintojai įrašo į standųjį diską. Tačiau išorinių komandų ar paslaugų programų, turinčių daugiau galimybių, rinkinys perkamas kaip atskiras paketas, pavyzdžiui, Norton Utilities. Išorinių komandų programinės funkcijos yra šios: • Rūšiuoja ir sujungia failus, • Kontroliuoja kompiuterinės sistemos darbą, • Vaizduoklio ekrane parodo kompiuterinės sistemos techninės ir programinės įrangos charakteristikas, • Kopijuoja, naikina failus, • Formatuoja diskus, • vieną duomenų kodavimo sistemą verčia į kitą, pavyzdžiui, ASCII į EBCDIC ir kt.. 2.3 Operacinių sistemų įvairovė 2.3.1 Dos DOS (Disk Operating System) – grupė nesudėtingų (8 bitų) operacinių sistemų, sukurtų CP/M (Control Program for Microcomputers) pagrindu. Šios operacinės sistemos susideda iš paprasto funkcijų rinkinio, abstrahuojančios kompiuterio aparatinę įrangą ( visų pirma, pasiekiamų per pertraukiama 21 H), paprastos failų sistemos (FAT) ir komandinio interpretatoriaus (command. Com). Pirmoji iš šių sistemų, sukurta Digital Research firmoje 1974, buvo itin minimalistinė, vėlesnės sistemos (pradedant MS-DOS 2.0) ėmė įgyti kai kurių UNIX bruožų, pavyzdžiui, katalogų struktūras, komandines kalbas. Kai kurios išvystytos DOS sistemų versijos turi ir procesų valdymo (Concurent DOS) bei darbo tinkle galimybes (pavyzdžiui, OpenDOS ir PTS-DOS). Maždaug iki 1990 DOS buvo populiariausia operacinių sistemų rūšis. Šiais laikais DOS tipo sistemos yra plačiai naudojamos specializuotose kompiuteriuose (televizoriuose, kosminiuose aparatuose ir panašiai), MS-DOS naudojama, kaip Windows operacinės sistemos dalis. 2.3.2 microsoft Windows operacinė sistema 7 pav. Microsoft Windows logotipas Microsoft Windows – grupė komercinių operacinių sistemų, skirtų asmeniniams kompiuteriams. Pirmoji Windows operacinė sistema pristatyta 1985 metais, o šiuo metu dominuoja pasaulio asmeninių kompiuterių rinkoje. Kartu su operacine sistema pateikiamos ir kažkurios programos, pavyzdžiui, Windows Media Player, Internet Explorer. Windows sistemos kuriamos daugiausiai su IBM PC suderinamiems kompiuteriams (Intel x86 architektūros pagrindu), nors buvo ir versijų, skirtų Digital Alpha ir PowerPC platformoms, o šiuo metu yra gaminama Pocket PC (Windows CE) versija, skirta ARM ir pan. procesoriams. Visų Windows sistemų veikimas (procesų valdymas) yra pagrįstas pranešimų eile: atskiri procesai valdymą gauna, iš bendros eilės išrinkus kitų procesų (ar operacinės sistemos) sugeneruotus valdymo pranešimus. Tokio tipo architektūra leidžia lengvai realizuoti objektinio programavimo galimybes operacinėje sistemoje ir vartotojo aplinkoje, garantuoja gana greitą sistemos reakciją į išorės įvykius (pvz., vartotojo veiksmus), esant mažam sistemos apkrovimui, tačiau apriboja sistemos stabilumą ir našumą, esant kritinėms apkrovoms ir neleidžia programoms dirbti realiame laike. • Microsoft Windows 1.0 Pirmoji Windows versija sukurta 1985 metais, 16 spalvų, langai nepersidiandia, mažai progranų, nieko panašaus, ką dabar vadiname darbastaliu. Veikia tik kaip MS-DOS papildymas. 8 pav. Windows 1.0 DARBASTALIS • Microsoft Windows 2.0 Antroji Windows karta. Atsirado persidengiantys langai, „Maximize“/ „Minimize“ sąvokos. Veikia tik kaip MS-DOS papildinys. • Microsoft Windows 3.0 Trečioji Windows karta. Vis ne tokia savarankiška kaip ateinančios, tačiau daug protingesnė: pradėjo atsirasti darbui tinkle skirtos galimybės, darbastalis tampa kažkuo panašiu į tai, ką mes dabar naudojame, dalis MS-DOS programų nuo šiol gali veikti Windows languose (ankščiau to nebuvo). Atsirado nemirtingas Solitare žaidimas, bei šiuolaikiškas Control Panel. Daug didesnis ekrano spalvų palaikymas, nei buvo ankščiau. • Microsoft Windows 95 Ketvirtoji Windows karta, atnešusi į pasaulį iš esmės mažai kuo nuo jos pasirodymo pasikeitusį darbastalį. Skirtingai nei prieš tai buvusios Windows kartos – tai savarankiška operacinė sistema (bet vis dar glaudžiai susijusi su MS-DOS). 9 pav. Microsoft Windows 95 DARBASTALIS • Microsoft Windows 98 Glaudžiai integruotas į sistemą Microsoft Internet Explorer, bei kitų naršyklių nesugebėjimas tinkamai reaguoti i tai, padarė taip, kad nuo to laiko ši naršyklė užima gana geras pozicijas internetinių naršyklių rinkoje. Atsirado integruotas DVD, interneto prieigos dalinimosi palaikymas. Nors ir daug pakeitimų visgi ši operacinė sistema dar daug kuo susijusi su MS-DOS. • Microsoft Windows NT 3.51 Skirtingai nei prieš tai buvusios Windows versijos, ši yra paremta visiškai kitokiu daug stabilesniu NT branduoliu (prieš tai buvusios Windows versijos ilgai veikdamos iš nieko dažnai būdavo, kad nulūždavo). NT branduolys ypatingas tuo, kad gali veikti įvairiuose procesorių architektūrose (žinoma, jei OS yra sukomplektuota jai), be to nėra jokio būtinumo įdiegti tam pačiam kompiuteriui MS-DOS. Nors šios šeimos operacinės sistemos buvo išleistos tais pačiais metais kaip Windows 95, tačiau NT 3.51 visgi pasižymėjo šiek tiek senovišku darbastaliu. Microsoft‘o žadėtas darbastalio atnaujinimas nors ir buvo pasiekęs beta stadiją, tačiau taip ir nebuvo išleistas. Kalbant apie NT branduoliais paremtas operacines sistemas, pirmoji pasirodė 1993 metais. Ji buvo žymima 3.1 (nes tuo metu buvo kaip tik pasirodęs kitas MS produktas su analogiška versija). NT branduoliu paremta operacinė sistema buvo pradėta kurti kaip OS/2 3.0, tačiau dėl MS bei IBM nesutarimų tai tapo atskiru produktu. • Microsoft Windows NT 4 Kita Windows Nt karta. Didžiausias skirtumas atsinaujinęs darbastalis. Bti atsirado daugybė atnaujinimų skirtų padaryti darbą internete patogesniu, bei naudoti šią OS serveriams. • Microsoft Windows 2000 Iš pradžių planuota kaip namų vartotojams skirta operacinė sistema, išleidžiama kaip verslo vartotojams skirta sistema. • Microsoft Windows XP Šiuo metu turbūt viena iš pačių populiariausių operacinių sistemų pasaulyje. Tačiau greitu laiku greičiausiai savo pozicijas užleis naujesnei operacinei sistemai. 10 pav. Microsoft Windows XP Darbastalis 2.3.3 linux operacinė sistema 11 pav. Linux simbolis: Pingvinukas Tux Linux (vis dažniau vadinama sulietuvintai Linuksas) – laisvos (atviro kodo) operacinės sistemos branduolio (kernel) pavadinimas. Dažnai taip vadinama ir bendrai visa operacinė sistema naudojanti tokį branduolį, bet yra daugybė GNU/Linux distribucijų naudojančių tą patį branduolį. Populiariausia iš jų dabar Ubuntu. Linux dabar naudojama ševeriuose, asmeniniuose kompiuteriuose ir superkompiuteriuose, taip pat – mobiliuose telefonuose ir kitose buitinėse sistemose. 1991 metais Suomijos Helsinkio universiteto studentas Linus Torvalds parašė džiugų laišką į Comp.os.minix naujienų grupę pranešdamas apie tai, kad jo kuriama operacinė sistema jau „beveik veikia. Ši data ir šis laiškas oficialiai laikomas Linux gimtadieniu. 1992 m. Linux autoriai paskelbė branduolį GNU GPL licencijos sąlygomis. Linux integruotas į GNU projektą. Linux pritraukė daugybės programuotojų iš viso pasaulio dėmesį ir buvo toliau tobulinamas. 12 pav. LINUX DARBASTALIS 1994 metais internete pradėta platinti Linux branduolio versija 1.0. Į jo tobulinimą įsitraukė pasaulinė programuotojų bendruomenė ir greitai GNU/Linux operacinė sistema tapo žinoma kaip viena stabiliausių ir galingiausių profesIonalių operacinių sistemų. Jos naudojimui tada reikėjo profesionalių žinių ir įgūdžių. GNU/Linux programuotojai kūrė programuotojams. Buvo kuriamos ir komercinės Linux distribucijos, kurių kūrėjai pelnėsi iš jų pardavimo ir palaikymo. GNU licencija neleidžia uždrausti programos ir patobulintos jos versijos kopijavimo, tačiau atsirado nemažai įmonių, kurios rado verslo modelių, kaip nepažeidžiant licencijos pelnytis iš GNU produktų. Dažniausiai tai pajamos iš produktų palaikymo. Tokiu atveju įmonė teikia profesionalią paramą mažiau profesionaliems kliento darbuotojams. Tai yra vienas iš ekonominių stimulų GNU/Linux produktus pritaikyti ir kompiuterių vartotojams neprogramuotojams. Kūrėsi vis daugiau įmonių, kur GNU/Linux sistemų kūrimas buvo organizuojamas, finansuojamas filantropų arba kompiuterių įrangos gamintojų, kurie tuo siekė geresnių savo įrangos pardavimų. Tokių įmonių tikslas yra sukurti sistemą ir programų rinkinį (distribuciją) skirtą plačiam vartotojų ratui. Buvo kuriama vis daugiau patogių GNU/Linux administravimo sistemų. Jų naudojimas tapo vis paprastesnis. Tuo tarpu alternatyvūs nuosavybiniai produktai buvo paprasti bet nestabilūs, neatsparūs virusams ir įsilaužimams. Jų kūrėjams įvedant papildomas apsaugos priemones jų naudojimas tapo vis sudėtingesnis ir apie 2002 metus vienų ir kitų sistemų naudojimo sudėtingumas susilygino. 2004 m. spalio 20 dieną išleista pirmoji Ubuntu versija. Tai Debian pagrindu sukurta operacinė sistema, dar labiau pritaikyta neprofesionaliam vartotojui. Jos pagrindu kuriamos naujos Baltix versijos. Dažnai Linux vadinamas ne branduolys, o pati operacinė sistema. Šią operacinę sistemą sudaro Linux branduolys, programinė įranga iš GNU projekto bei kitos platinamos programos ir pagalbiniai įrankiai. Todėl daugelis specialistų teigia, kad operacinę sistemą tiksliau būtų vadinti GNU/Linux. 3 pasaulinis kompiuterių tinklas – internetas 3.1 istorija Internetas – XXI amžiaus stebuklas, suteikęs fantastines galimybes juo naudotis milijonams žmonių. Žodis „internetas“ kilęs iš anglų kalbos žodžių interconnected networks - tarpusavyje susieti tinklai. Taigi globali mažų ir didelių tinklų bendrija, plačiąja prasme reiškianti globalią informacinę erdvę, saugančią milžinišką kiekį informacijos milijonuose kompiuterių, kurie keičiasi duomenimis. Internetas – informacijos greitkelis, kuris: • Sujungė pasaulį elektroniniu ryšiu – elektroniniu paštu. • Suteikė galimybe naudotis nuolat atnaujinama informacija. • Užtikrino finansines ir komercines paslaugas. Interneto sukūrimo pradžioje tinklą sudarė JAV teritorijoje esantys keturi superkompiuteriai, kurie buvo nutolę vienas nuo kito dideliais atstumais. Šiandien interneto tinkle priskaičiuojama dešimtys milijonų kompiuterių. Kiekvienas kompiuteris, prijungtas prie interneto, tampa šio tinklo dalimi. Taigi interneto, kuris šiandien jungia šintus tūkstančių kompiuterių tinklų ir milijonus juose esančių kompiuterių, istorija prasidėjo 1962 m. , nors tada buvo priskaičiuojama tik apie 10000 primityvių, vartotojui nelabai draugiškų ir ypač brangių kompiuterių. 1962 m. JAV Gynybos departamento agentūra ARPA (The Advanced Research Project Agency) pradėjo kompiuterių tinklo projektą, pavadintą ARPA, kuris tik daug vėliau, sukūrus duomenų perdavimo ryšių protokolą TCP/IP, buvo pavadintas internetu. Pirmieji projekto darbai buvo pradėti JAV Massachusetso valstijos Technologijų institute. 1962 m. jaunas MIT mokslininkas D.S. Licklideris parašė darbą, kuriame išdėstė pasaulinio tinklo idėją: kiekvienas žmogus, kokioje pasaulio šalyje begyventų, turi turėti galimybę pasiekti duomenis ir programas, kurios yra bet kurioje žemės rutulio vietoje esančiame kamputyje. Tuo pat metu kitas MIT mokslininkas Leonardas Kleinrockas apgynė daktaro disertaciją iš duomenų perdavimo tinklų teorijos. Aivenas Sazerlandas, taip pat iš MIT, sukūrė pirmąją interaktyvią grafinę programą. Duvo pradėta tirti duomenų perdavimo tinklais galimybės. 1967 m. JAV Stanfordo mokslinių tyrimų institute buvo patobulintas 1960 metais sukurtas vienas svarbiausių duomenų perdavimo tinklų įrenginių – modemas. 1967 m. ARPA pirmą kartą pavartojo duomenų perdavimo tinkle pavadinimą ARPANET. 1969 metais duomenų perdavimo tinklas ARPANET įdiegtas JAV Vakarų pakrantėje. 1971 metais pavaizduotas ARPANRT veikimas realiame laike, kai kompiuteriai tinkle veikia tuo pačiu metu. 1970 JAV tinklų darbo grupė (Network Working Group, NWG), vadovaujama Steve‘o Krockerio, paruošė tinklo valdymo protokolą (Networ Control Protocol, NCP). 1971 metais ta pati grupė parengė terminalo emuliacijos protokolą Telnet, kuris įgalina kiekvieną klientą į savo vaizduoklio ekraną išsikviesti nutolusio kompiuterio programą. Ėliau buvo sukurtas failų persiuntimo protokolas (File Transfer Protocol, FTP0. 1972 Rayus Tomilsonas parašė programą, skirtą išsiųsti elektroninį paštą ARPANET tinklu/ Tam jis įvedė elektroninio pašto adreso žymėjimą user@host, kuris 1980 patvirtintas ISO kaip tarptautinis standartas. 1973 metais pasirodė pirmoji publikacija apie naują duomenų perdavimo valdymo protokolą (Transmission Control Protocol, TCP). 1976 metais agentūra DARPA (Defense the Advanced Research Projects Agency) modifikavo operacinę sistemą UNIX ir pradėjo kurti protokolą TCP/IP (IP – Internet Protocol). Apie 1980 metus, pabaigus protokolo TCP/Ip projektavimo darbus, DARPA pradėjo TCP/IP diegti į ARPANET tinklą. Tai buvo tikroji interneto pradžia. 1981-1983 metais ARPANET visiškai įteisino TPC/IP. 1983 m. APRANET buvo padalytas į du tinklus: APRANET, skirtas mokslinių tyrimų darbams, ir MILNET – karo reikalams. 1986 m. į Internetą buvo sujungti JAV superkompiuterių centrai ir regioniniai tinklai. Tais pačiais metais internetas tapo pasauliniu tinklu, prie kurio pageidavo jungtis vis daugiau kitų šalių tinklų. 1991 metais Briusteris Kalė pasiūlė informacijos paieškos interneto tinkle technologiją ir programinę įrangą WAIS (Wide Area Information Servers). Tais pačiais metais Paulas Linderis ir Markas Macas Kaxilas iš JAV Minesotos universiteto sukūrė hierarchinę duomenų paieškos internete sistemą Gopher, turinčią patogų hierarchinį sisteminį meniu. Internete yra priskaičiuojama apie 7000 serverių Gopher. Paieškos metu naudojamasi serveriais FTP, TELNET, WAIS, Archie. Internetas yra daugelio autorių kūrinys, o hipertekstinės programinės įrangos pritaikymo kompiuterių tinkluose idėja priklauso Bernersiui Lee. Jis šią idėją įgyvendino 1989 m.- sukūrė pasaulinį platųjį voratinklį (World Wide Web, WWW), populiariausią interneto informacinę sistemą, kurioje papildoma išsamesnė informacija gaunama pereinant į naują informacinį vienetą, pasiekiamų hipertekstiniais ryšiais – adresais, sistema. Informacija pateikiama realiame laike multimedijos programine įranga, integruojant tradicinius ir originaliuosius duomenis – tekstus, vaizdus, televizijos kadrus, garsus ir kt.. Tuo metu Bernersas Lee dirbo branduolinių tyrimų centre (Centre Research Nucleur, CERN), įsikūrusiame Šveicarijoje, Ženevoje. 1991 metais WWW objektai buvo įkelti į Internetą. 1992 metais JAV NCSA (National Center for Supercomputing Applications) sukūrė WWW pagalbinę programą Mosaic. 1993 m. įdiegta Mosaic buvo impulsas kompanijai Silicon Graphics sukurti Netscape – WWW peržvalgos programą, o kiek vėliau – Netscape Navigator, Communicator. 1994 m. internetas tapo populiarivinformacinė sistema. WWW pasiekė JAV Baltuosius rūmus, kurie atvėrė svetainę: http://www.whitehouse.gov. 1995 metais Vatikanas internete atvėrė savo WWW svetainę http://www.vatican.vau. 1990 metais gegužės mėnesį kompanija Sun Miccrosystems pristatė programavimo kalbą Java, skirtą interneto taikymams, ir sukūrė pirmąją programą HotJava, įgalinančią WWW vartotojus skaityti hipertekstinius failus WWW. Tais pačiais metais išleista operacinė Microsift Windovs 95 jau turėjo WWW peržvalgos programą Microsoft Internet Explorer 2.0. 1996 metais JAV bandyta įsteigti interneto cenzūra, tačiau to padaryti nepavyko dėl gausybės ginčų ir teiginių, kad tai antikonstitucinis aktas. Tais pačiais metais įvairios pasaulio šalys įdiegė tam tikrus apribojimus norintiems jungtis prie interneto. Pradėjo sparčiai tobulėti internrto technologijos – informacinės paieškos programos, buvo sukurta programavimo kalba Java, interneto telefonas, tinklo kompiuteris ir kt.. 1997 metais prie Interneto prisijungė apie 170 šalių, tarp kurių buvo Afrikos ir Okeanijos šalys. Pradėjo aktyviai veikti „hakeriai“ (hacker – nesąžiningas žmogus, kuris nelegaliai per tinklą įsibrauna į kompiuterį, Daugėlių atvejų turėdamas blogų kėslų). Kompanija Microsoft išleido informacijos paieškos programos Internet Explorer 4.0 versiją, kuri suteikė galimybę naudoti WWW, XML ir daugiaadresę perdavimo technologiją. Taikomųjų programų pakete Microsoft Office 97 jau įdiegta galimybė saugoti dokumentus hipertekstine kalba (Hyper Text Markup Language, HTML). 1997 metų viduryje Microsoft Internet Explorer aplankė WWW informacinės paieškos programą Netscape Navigatos pagal vartotojų skaičių. Gruodžio mėnesį kompanija Microsoft nupirko nemokamo elektroninio pato Hotmail serverį. Buvo sukurtas kompanijos Microsoft serveris Proxy Server, saugantis tinklus nuo blogos valios žmonių. 1998 metais kompanijos Microsoft interneto tinklo serveriai MSN (Microsoft Network) pateko į populiariausių trejetą: America Online, Compuserve, MSN. Aktyviai pradėjo veikti interneto komercija – parduotuvės, suaktyvėjo paslaugos „verslas verslui“ ir „verslas vartotojui“. Svarbiausios interneto technologijos – elektroninė komercija (e. komercija), elektroniniai aukcionai (e. aukcionai), elektroninė prekyba (e. prekyba), elektroninis parašas (e. parašas), elektroninis bankas (e. bankas), elektroninė leidyba (e. leidyba), elektroninis dokumentas (e. dokumentas) ir kt.. 1999 m. JAV Indianos valstijoje atsirado pirmasis elektroninis bankas teikiantis visas įprastas banko paslaugas internetu. Sukurta informacinės paieškos programaos Microsoft Internet Explorer 5.0 versija. Kompanija Microsoft įsipareigoja “užtikrinti priėjimą prie interneto bet kuriuo laiku, iš bet kurios vietos, iš bet kokio įrenginio”. Žurnalas “Computer Industry Almanac” pateikė interneto vartoyojų skaičiaus augimo prognozę ir teigia, kad 1999 metais internetas turėjo 201 milijoną vartotojų. 2002 m. prognozuota 490 milijonų, o 2005 metais – apie 765 milijonų vartotojų. Dabar šios prognozės jau gerokai viršytos. 3.2 privalumai • Medžiagos peržiūra informacinėse sistemose. Internete yra daug įvairių informacinių sistemų: WWW, Gopher, WAIS ir panašių. WAP – būdas prisijungti ir naršyti su mobiliuoju telefonu. Paieškos sistemos padeda greitai susirasti bet kokią informaciją iš viso pasaulio. Pavyzdžiui lietuvių kalba reikalingą informaciją padės susirasti šios paieškos sistemos: http://www.search.lt, http://www.google.lt, http://www.on.lt, http://www.seklys.lt. Užsienio kalba – http://www.google.com, http://www.yahoo.com, http://www.hotbot.com, http://www.rambler.com. Taip pat įmonių katalogai, elektroninės telefonų knygos internete padės greitai rasti dominančio asmens kontaktą. Lietuvių kalba: http://www.katalogas.com, http://katalogai.lt, http://katalogas.visiems.lt.. Internetą puikus būdas pristatyti save visam pasauliui. Įmonėms, mokykloms, universitetams interneto svetainė – puiki reklama, informacijos šaltinis ir prestižas. • Bendravimas. Elektroniniu paštu galime siųsti bei gauti elektroninius laiškus, dalyvauti diskusijose. Be to internetas gali atstoti ir telefoną, leidžia greitai susisiekti su toli (kituose miestuose ar kitose šalyse) gyvenančiais draugais ar artimaisiais. • Nuotolinis mokymas – tai studijų sistema, kai specialiai savarankiškam mokymuisi skirta medžiaga suteikia studentams galimybę studijuoti jų pasirinktoje vietoje, pagal pasirinktą metodiką, patogiu laiku. Nuotolinės studijos turi keletą pagrindinių studijų modelių: asinchroninis (Studentai studijuoja pateiktą medžiagą bet kokiu pavidalu (konspektai, knygos, CD, internetinė medžiaga ir t.t.), bet kuriuo jiems patogiu laiku. Studentai turi galimybę bendrauti su kolegomis ir dėstytojais, tačiau jie nėra garantuoti, kad į jų klausimus bus atsakyta tuoj pat, kadangi dėstytojas tuo metu gali būti neprisijungęs prie kurso.), sinchroninis (Tai studijų forma, pagrįsta garso ir/arba vaizdo konferencijų rengimu ir dalyvavimu juose. Šiuo atveju studentai privalo sutartu laiku būti toje vietoje, kur yra priimami signalai iš studijos, kurioje dėstytojai skaito paskaitą. (http://distance.ktu.lt/vips/vips.php - KTU Distancinio mokymo centro Video paskaitų sistema)) ir mišrusis (tai tokia studijų forma, kai skaitomos paskaitos, sinchroniškai vyksta darbas grupėje ir diskusijos IT (garso ir vaizdo konferencijas, elektroninį paštą, elektroninių pokalbių priemones), o studento individualus mokymasis vyksta asinchroniniu būdu, pateikus jam medžiagą individualiam darbui ir individualias užduotis.) mokymo metodai. 3.3 Trūkumai Atsiradus skirtingoms elektroninėms bendravimo priemonėms, kiekviena jų pradedama naudoti neprašytiems kontaktams. Atsiradus telefonui, prasidėjo telemarketingas, atsiradus faksui, internetui, el. paštui, mobiliesiems telefonams, šie taip pat pradėti naudoti norint pasiekti daug žmonių vienu metu, o masinė reklama darėsi vis pigesnė. • Atsiradęs internetas tapo patogi terpė plisti elektroninėms šiukšlėms (virusams, nepageidaujama reklama ir pan.). Dėl elektroninių šiukšlių ir įvairių internetinių apgavysčių, pasaulinio tinklo vartotojai kiekvienais metais praranda milijardus dolerių. Naujausių tyrimų duomenimis, per pastaruosius 2 metus vien JAV vartotojams internetiniai sukčiai padarė daugiau nei 7 mlrd. JAV dolerių nuostolių. Tyrimų bendrovės „Consumer Reports“ pranešime teigiama, jog internetinių šiukšlių (sukčiavimų elektroniniu paštu, virusų, sekimo programų ir t.t.) daugėja kiekvienais metais. Paaiškėjo, kad ketvirtadalis interneto vartotojams siunčiamos elektroninės korespondencijos yra apgaulinga. Internetinio sukčiavimo aukomis tapo 8 proc. JAV vartotojų. Preliminariai paskaičiuota, kad 33 proc. JAV vartotojų nenaudoja antivirusinės programinės įrangos. Užpernai internetu platinami virusai sugadino daugiau nei 1,8 mln. JAV vartotojų kompiuterių. 2007-aisiais internetinių šiukšlių sugadintus kompiuterius turėjo pakeisti daugiau nei 850 tūkst. JAV namų ūkių. „Consumer Reports“ prognozuoja, jog ateityje internetinių šiukšlių daroma žala nemažės. Bendrovės specialistai taip įspėja socialinių tinklų projektų vartotojus. Jų teigimu, socialinių tinklų portalai vis dažniau tampa internetinių sukčių taikiniu. • Didžiausi pavojai vaikų tyko internete, rodo apklausos. Lietuvos gyventojai mano, kad didžiausią žalą vaikams daro laisvai prieinami smurtiniai ir pornografiniai vaizdai internete bei galimybė laisvai žaisti smurtinius kompiuterinius žaidimus, rodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu atlikto visuomenės nuomonės tyrimas. Taigi, kad ir kokias plačias galimybes mums suteikia „visagalis internetas“, deja mes negalime apsisaugoti nuo piktavalių žmonių daromos žalos naudojantis internetu, nes šiuo metu niekas neatsako už internete paskelbiamą informaciją. 4 Elektroninis paštas 4.1 istorija Elektroninis paštas (angliškai – Electronic Mail, sutrumpintai – email) yra labiausiai prieinama ir dažniausiai naudojama interneto ir kitų kompiuterinių tinklų paslauga. Tai informacijos perdavimas pasinaudojant ne popieriumi, o elektroniniais nešėjais ir telefonu. Informacija gaunama ne kaip įprastinis dokumentas, o faksograma, kurią priima telefakso aparatas, arba kaip duomenų failas kompiuterio atmintyje arba disketėje. Šitaip siunčiant informaciją, vietoj adreso nurodamas numeris telefono, prie kurio prijungtas kompiuteris su modemu. Pagrindiniai šio pašto įrenginiai yra personalinis kompiuteris ir modemas, kuris jungiamas tarp kompiuterio ir įprastinės telefono linijos. Modemas kompiuterio signalus paverčia į telefoninė ryšių linijos signalus. Informacija elektroniniu paštu gali būti siunčiama dviem būdais. Pirmas – tiesioginio kontakto, t.y. informacijos siuntėjas ir jos gavėjas susijungia kompiuteriais, per kuriuos apsikeičia informacija. Tai analogiška įprastam telefono ar fakso ryšiui, kai viename linijos gale informacija išsiunčiama, o kitame – ji gaunama. Antrasis būdas yra pigesnis ir labiausiai pasaulyje paplitęs. Tai informacijos siuntimas į specialų elektroninio pašto kompiuterį – “koncentratorių”. Jis primena lyg pašto dėžutę, į kurią įmetami išsiuntimui paruošti laiškai. Toks kompiuteris angliškai vadinamas “Bulletin board system” (BBS) – elektroninė skelbimų lenta. Šiuo atveju visi BBS abonentai turi savo e-mail, t.y. elektroninio pašto adresus, kurie yra unikalūs ir galioja visame pasaulyje. Informaciją galima pasiųsti arba vienam konkrečiam asmeniui arba “visiems”, tada ją skaitys visi BBS abonentai, esantys tolimiausiose pasaulio šalyse. Pirmasis elektroninio pašto laiškas kompiuteriu buvo pasiųstas 1970 m. pradžioje iš Kalifornijos universiteto Los Andžele. 1990 m. lapkričio mėn. buvo sukurta speciali Baltijos valstybių elektroninė skelbimų lenta – Balt – L. Čia renkama operatyvi informacija iš viso pasaulio apie visuomeninius, politinius, ekonominius ir kultūrinius įvykius visose trijose Baltijos šalyse. 1991 m. vasario 2 d. Vilniuje pradėjo veikti pirmasis BBS – “Amber Way” t.y. Gintarinis kelias. Jis veikia didžiausio pasaulyje nekomercinio kompiuterinio tinklo Fido-Net pagrindu. Per jį galima išeiti į visus pasaulinius kompiuterių tinklus. Tačiau šį tinklą draudžiama naudoti komerciniams tikslams. 1991 m. vasaros pabaigoje elektroninio pašto sistema buvo sukurta tarp apskričių ir miestų savivaldybių ir Lietuvos vyriausybės. 1993 m. pradžioje elektroniniu paštu Lietuvoje naudojosi ryšių įstaigos, biržos, valstybinės ir privačios įmonės, mokslo institucijos, verslininkai. Elektroniniu paštu Lietuvoje susidomėjo ir jį diegė privati bendrovė “Aiva system”. Elektroninio pašto abonentai iš savo personalinio kompiuterio į bet kurią pasaulio šalį gali siųsti įvairią informaciją: laiškus, skelbimus, lenteles, diagramas, brėžinius, formules, net laikraščius. Visa tai galima pasiųsti iš karto šimtais adresų. Trumpai tariant, elektroninis paštas (e-mail) – tai asmeninio ryšio priemonė internete. Elektroninis paštas išsiskiria savo terminais, kaip: • elektroninis laiškas (message) - (trumpa žinutė, pranešimas, laiškas, tarnybinis raštas ir kt.); • priedas prie elektroninio laiško (attachment) - prijungta prie elektroninio laiško duomenų byla pažymėta sąvaržėle; • gauti laiškai - pirmas aplankas į kurį patenka visi naujai gauti laiškai; • skaityti laiškai - antras aplankas į kurį automatiškai patenka perskaityti laiškai iš pirmo aplanko; • išsiųsti laiškai ( Copy to self )- aplankas išsiųstų laiškų kopijoms saugoti. 4.2 Elektroninio pašto paskirtis Elektroninis paštas - viena plačiausiai naudojamų Interneto paslaugų. Pagrindiniai jo privalumai yra operatyvumas ir patogumas. Tyrimai parodė, kad respondentai dažniau atsako į elektroninį laišką negu į tradiciniu būdu parašytą laišką. Elektroninis laiškas gali būti perskaitytas ir išsiųstas bet kokiu respondentui patogiu laiku. Elektroninis paštas - tai globalinė sistema, įgalinanti nusiųsti laišką į bet kurį pasaulinio kompiuterių tinklo tašką per keliasdešimt sekundžių. Elektroninių laiškų perdavimui naudojamas vienas iš TCP/IP šeimos protokolų: SMTP (Simple Mail Transfer Protocol). UNIX sistemoje ši protokolą palaiko programa sendmail. Į ją kreipiasi vartotojo programos mail, Lotus Notes ir kitos. SMTP sistema veikia eilių principu. Atėję elektroniniai laiškai nukreipiami į eilę ir eilinio seanso metu išsiunčiami adresato kryptimi. Tokiu būdu laiškai persiunčiami iš vieno serverio į kitą, kol pasiekiamas adresatas. Elektroninio respondento adreso struktūra:respondento_vardas@kompiuterio_adresas Pvz., edas@soften.ktu.lt. Yra keletas servisinių programų, kuriomis galima nustatyti reikalingą elektroninį adresą - FINGER, WHOIS, Net Find. Dauguma elektroninio pašto sistemų neturi persiunčiamų failų formatų apribojimo, tačiau ribojamas failų dydis. Todėl tenka griebtis duomenų suspaudimo. Interneto elektroninio pašto sistemos naudoja 7 bitų ASCII simbolių kodavimo sistemą. To visai pakanka tekstiniams failams. Dvejetainiams duomenims pervesti į ASCII ir atvirkščiai pasitelkiamos perkodavimo programos UUEncode ir UUDecode. Reikia atsiminti, kad pašto sistemos negali persiųsti neperkoduotų dvejetainių failų. Visa siunčiama informacija automatiškai pervedama į 7 bitų ASCII kodus. Elektroniniu paštu persiųsti galima bet kurio tipo failus - dokumentus, programas, grafikus ir kt. Kadangi elektroninio pašto administratoriai paprastai apriboja laiško dydį (500K, 1M), tai grafinei ar kitai didelės apimties informacijai persiųsti rekomenduojama naudoti tam specialiai skirtą FTP servisą. Taigi visi prie Interneto prisijungę respondentai gali keistis elektroniniais laiškais. Truputį trukdo skirtingi duomenų formatai. Bet tai išsprendžiama problema. Elektroninio pašto priemonėmis galima perduoti bet kokio tipo duomenis, bet tai nėra elektroninio pašto paskirtis. Jis skirtas persiųsti nedidelius pranešimus. 4.3 elektroninio pašto privalumai • greitas; • pigus; • nenaudojamas popierius; • nesunku pasiųsti kopijas daugeliui adresatų. 4.4 elektroninio pašto trūkumai • dar nėra labai patikimas; • reikia turėti galimybę naudotis kompiuteriu ir prisijungti prie Interneto; • gali laiškus perskaityti nepageidautini asmenys; Išvados Rašydama šį darbą labai daug sužinojau apie XXI-ojo amžiaus stebuklą, be kurio dabar neįsivaizduojamas mūsų gyvenimas, - kompiuterį. Dabar kai reikės rinktis kokį asmeninį kompiuterį pirkti jau žinosiu į kokius techninius parametrus atsižvelgti, kad pasirinktas variantas būtų pats optimaliausias. Taip pat sužinojau daug įdomios ir naudingos informacijos apie operacines sistemas, jų raidą, pasaulini kompiuterių tinklą – Internetą ir mūsų visų taip plačiai naudojamą elektroninį paštą. Naudota literatūra V.E. Figurnovas „IMB PK vartotojui. Sutrumpintas variantas“ Smaltija 1998 m. B. Starkus “ Kompiuteris pirmieji žingsniai. IV atnaujintas leidimas” Smaltija 2002 m. www.vikipedija.lt www.icp.lt

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!