Informacija apie Pasaulio prekybos organizaciją

ĮVADAS Temos pavadinimas: Pasaulio prekybos organizacija. Darbo tikslas: išanalizavus mokslinę literatūrą bei internetinius šaltinius pateikti informaciją apie Pasaulio prekybos organizaciją. Darbo uždaviniai: • pateikti trumpą Pasaulio prekybos organizacijos įkūrimo istoriją; • aprašyti PPO organizacinę struktūrą; • pateikti pagrindines PPO funkcijas; • aprašyti pagrindinius principus, kuriais vadovaujasi PPO; • trumpai pateikti pagrindinę informaciją apie PPO derybų raundus; • aprašyti Lietuvos narystės Pasaulio prekybos organizacijoje privalumus bei trūkumus. Darbo objektas: Pasaulio prekybos organizacija. Darbo metodai: mokslinės literatūros ir internetinių šaltinių analizė. Duomenų gavimo būdai ir šaltiniai: mokslinė literatūra, internetas, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenų bazė. 1. PASAULIO PREKYBOS ORGANIZACIJA Pasaulio prekybos organizacija, PPO (angl. World Trade Organization arba WTO) – tarptautinė prekybos organizacija, nustatanti taisykles, sprendžianti prekybinius konfliktus tarp į ją įstojusių šalių ir skatinanti tarptautinės prekybos liberalizavimą. Tai viena iš universaliausių ir įtakingiausių tarptautinių ekonominių organizacijų, kuriai šiuo metu priklauso 153 valstybės (žr. 1 priedą), tarp kurių ir Lietuvos Respublika (nuo 2001 m. gegužės 31 d.). PPO, kurios būstinė įsikūrusi Ženevoje (Šveicarija), reglamentuoja apie 96 proc. visos pasaulio prekybos [2]. Metinis organizacijos biudžetas sudaro beveik 180 mln. Šveicarijos frankų (jį sudaro visos šalys - narės) [3]. Pagrindiniai PPO tikslai – užtikrinti kuo laisvesnę prekybą, įtvirtinti bendrus principus ir taisykles dėl tarptautinės prekybos, organizuoti derybas dėl prekybos, daugiašalio susitarimo pagrindu mažinti muitų ir kitokias kliūtis prekybai bei panaikinti diskriminaciją tarp valstybių prekyboje, būti ginčus sprendžiančiąja institucija. 1.1. PPO įkūrimo istorija Pasaulio prekybos organizacija buvo įkurta 1995 m. sausio 1 dieną, tačiau jos raida siekia daugiau nei pusę amžiaus. Ši organizacija – tai Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos (GATT) veiklos rezultatas. Jau XIX a. didėjantis tarptautinės prekybos vaidmuo valstybėse skatino industrines šalis sąveikauti tarpusavyje bei spręsti kylančius prekybinius nesutarimus. 1929 – 1933 m. Didžiosios ekonominės krizės, dar vadinamos Didžiąja depresija, apėmusios visas ūkio šakas ir valstybes, pasekmės – masiniai įmonių bankrotai, gamyklų uždarymai, ypač aukštas nedarbo lygis - lėmė šalių siekimą apsaugoti savo vidaus rinką, mokesčių importuojamiems produktams didinimą. Tai tik dar labiau sunkino situaciją, todėl buvo reikalinga tarptautinės prekybos institucionalizacija bei rinkos reguliavimas. Tuo metu ypač išpopuliarėjo idėja, kad valstybė turi kištis į ekonomiką, kuri paskui daugelį metų dominavo laisvosios rinkos valstybėse. Po Antrojo pasaulinio karo siekiant liberalizuoti tarptautinę prekybą ir pradėti šalinti daugelį tuo metu egzistavusių protekcionistinių priemonių JAV ir Didžiosios Britanijos pastangomis 1944 m. konferencijoje buvo pasiektas susitarimas dėl Tarptautinio valiutos fondo bei Tarptautinio Rekonstrukcijos ir Plėtros Banko įkūrimo. Tuo pačiu buvo nutarta įkurti Tarptautinę prekybos organizaciją, kuri turėjo tapti trečiuoju naujosios ekonominės tvarkos ramsčiu bei liberalizuoti tarptautinę prekybą. 1947 m. buvo pradėta rengti šios organizacijos chartija. Tuo pačiu metu 23 iš 50 chartiją rengusių valstybių pradėjo daugiašales derybas dėl muitų tarifų sumažinimo, kurios vyko gan sėkmingai. 1947 m. Jungtinių Tautų konferencijos Havanoje (Kuba) metu buvo pasirašytas vienas svarbiausių tarptautinių prekybinių susitarimų – Bendras susitarimas dėl muitų ir prekybos (angl. The General Agreement on Tariffs and Trade arba GATT), turėjęs įtakos pasaulinės prekybos liberalizavimui. Šio susitarimo pagrindinis tikslas buvo laisvesnės ir teisingesnės politikos propogavimas, mažinant muitus ir šalinant kitus apribojimus, trukdančius vystytis tarptautinei prekybai. 1950 m. Amerikos kongresas atsisakė ratifikuoti susitarimą dėl PPO įkūrimo. GATT ir toliau atliko savo funkcijas, tačiau kaip laikina organizacija. Per visą savo gyvavimo laikotarpį GATT sąlygojo muitų tarifų sumažėjimą pramonės gaminiams nuo vidutinio 40 proc. lygio iki mažiau nei 4 proc. lygio, beveik visišką kvotų panaikinimą tarptautinėje rinkoje, taisyklių, reguliuojančių subsidijų, antidempingo bei techninių prekybos apribojimų klausimus, sukūrimą [1]. Juridiškai GATT veikla buvo pagrįsta ne valstybių naryste, bet jų dalyvavimu susitarimuose. Tarptautinės teisės požiūriu organizacijos statuso jis tuo metu taip ir neįgavo. Ir tik 1993 m. gruodžio 15 d. buvo pasirašytas baigiamasis Urugvajaus susitikimo aktas, kurio viena iš sudedamųjų dalių buvo Marakešo sutartis, numatanti Pasaulio Prekybos Organizacijos įkūrimą (Urugvajaus Raundas, 1986 – 1994). PPO savo veiklą pradėjo 1995 m. sausio 1 d., jos narėmis iš karto tapo 104 valstybės. Ši organizacija perėmė iki tol veikusio Bendrojo susitarimo dėl muitų ir prekybos funkcijas bei patirtį, todėl iki šiol neretai Pasaulio prekybos organizacija dar vadinama GATT, nes ji jo nepakeitė, o tik reglamentavo jo veiklą. 1.2. PPO organizacinė struktūra Pagal PPO Steigimo sutarties IV straipsnyje numatytą Pasaulio prekybos organizacijos valdymo struktūrą (žr. 2 pav.), aukščiausias PPO valdymo organas yra Ministrų konferencija, sudaryta iš visų valstybių narių atstovų. Ministrų konferencija renkasi kas dvejus metus. Ministrų konferencija vykdo PPO funkcijas ir atlieka tam reikalingus veiksmus, analizuoja ir sprendžia klausimus, susijusius su tarptautine prekyba, taip pat turi įgaliojimus, jeigu to prašo valstybė narė, priimti sprendimus visais klausimais, kuriuos numato bet kuri iš daugiašalių prekybos sutarčių, laikydamasi atitinkamų reikalavimų dėl sprendimų priėmimo [4]. Vykdomosios valdžios fukcijas vykdo iš visų valstybių narių atstovų sudaryta Generalinė taryba. Šis valdžios organo nariai renkasi kas du mėnesius. Generalinė taryba veikia Ministrų konferencijos vardu ir tiesiogiai jai atsiskaito [4]. 2 pav. Pasaulio prekybos organizacijos organizacinė struktūra Esant reikalui Generalinė taryba renkasi vykdyti Komiteto dėl ginčų sprendimų funkcijas, laikydamasi Susitarimo dėl ginčų sprendimo nuostatų. Taip pat esant reikalui Generalinė taryba renkasi vykdyti Prekybos politikos peržiūros komiteto funkcijas, kurių pagrindą sudaro organizacijos narių prekybos politikos analizė ir darbai, numatyti prekybos politikos peržiūros mechanizmo akte [2]. Šie komitetai gali turėti savo pirmininkus bei nustatyti tokius reglamentus, kokius mano esant reikalingus atitinkamoms funkcijoms vykdyti. Vykdomosios valdžios funkcijas taip pat atlieka Prekybos prekėmis taryba (prižiūri daugiašalių prekybos sutarčių veikimą), Prekybos paslaugomis taryba (prižiūri Bendrojo susitarimo dėl paslaugų prekybos (GATS) veikimą) ir Taryba dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba, dar vadinama TRIPS taryba (prižiūri TRIPS sutarties veikimą), kurios veikia vadovaujamos Generalinės tarybos. Jos renkasi reikalui esant, kad vykdytų Generalinės tarybos ir pagal atitinkamas sutartis nustatytas funkcijas. Tarybos nustato savo reglamentus, kuriuos tvirtina Generalinė taryba. Anksčiau minėtos tarybos gali įsteigti sau pavaldžias struktūras. Šiose tarybose gali dalyvauti visų valstybių narių atstovai [2]. Ministrų konferencija įsteigia Prekybos ir plėtros komitetą, Mokėjimo balanso apribojimų komitetą, Biudžeto, finansų ir administravimo komitetą ir kitus komitetus, kurie vykdo pagal PPO Steigimo sutartį ir pagal daugiašales prekybos sutartis jiems priskirtas funkcijas, bei visas papildomas priskirtas Generalinės tarybos funkcijas. Šie komitetai taip pat gali steigti papildomas institucijas. Prekybos ir plėtros komitetas turi periodiškai peržiūrėti daugiašalėse prekybos sutartyse esančias specialiąsias nuostatas dėl besivystančių valstybių narių ir pranešti Generalinei tarybai, kokių reikia imtis veiksmų. Šių komitetų nariais gali būti visų valstybių narių atstovai [2]. Taip pat veikia daug paprastų tarybų, komitetų, darbo ir derybinių grupių, prižiūrinčių visą plačią PPO veiklą. Jiems padeda nuolat veikiantis PPO Sekretoriatas, kuriam vadovauja Ministrų konferencijos skiriamas generalinis direktorius. Šiuo metu generalinio direktoriaus pareigas eina prancūzas Paskalis Lami (angl. Pascal Lamy) [3]. Jis skiria Sekretoriato personalo darbuotojus, nustato jų pareigas bei darbo sąlygas. Šiuo metu PPO Sekretoriate dirba daugiau nei 600 žmonių. Generalinio direktoriaus ir Sekretoriato personalo pareigos yra išimtinai tarptautinio pobūdžio, jie nesilaiko ir nepriima jokios Vyriausybės ir jokios kitos valdžios, nepriklausančios PPO, nurodymų, taip pat susilaiko nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų kenkti jų, kaip tarptautinių pareigūnų, padėčiai. PPO valstybės narės turi pripažinti tarptautinį generalinio direktoriaus ir Sekretoriato personalo atsakomybės pobūdį ir nesistengti daryti įtakos jiems vykdant savo pareigas [4]. 1.3. PPO funkcijos Pagal Pasaulio prekybos organizacijos Steigimo sutarties III straipsnį PPO: • vykdo PPO Steigimo sutarties ir daugiašalių prekybos sutarčių įgyvendinimą, administravimą ir veikimą; • sukuria keliašalių prekybos sutarčių įgyvendinimo, administravimo ir veikimo sistemą; • skatina šalių narių kryptingą prekybos ir ekonomikos ryšių plėtojimą, t.y. jie turi kelti pragyvenimo lygį, užtikrinti visišką užimtumą ir nuolatinį realių pajamų bei mokiosios paklausos didėjimą, taip pat plėtoti prekių ir paslaugų gamybą bei plėsti jų prekybą, optimaliai naudojant pasaulio išteklius, kad būtų išsaugota aplinka; • sudaro sąlygas deryboms dėl daugiašalių prekybinių santykių tarp PPO valstybių narių; • gali sukurti forumą tolesnėms deryboms tarp jos valstybių narių dėl jų daugiašalių prekybinių santykių bei tokių derybų rezultatų įgyvendinimo sistemą, jeigu taip nusprendžia Ministrų konferencija; • administruoja Susitarimą dėl taisyklių ir tvarkos, reglamentuojančių ginčų sprendimą; • administruoja Prekybos politikos peržiūros mechanizmą; • bendradarbiauja su Tarptautiniu valiutos fondu ir su Tarptautiniu rekonstrukcijos ir plėtros banku bei su jiems priklausančiomis agentūromis [4]. Kita svarbi Pasaulio prekybos organizacijos veikla: • nacionalinių prekybos politikų monitoringas; • pagalba besivystančioms šalims; • bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis. 1.4. Pagrindiniai PPO principai PPO veiklą vykdoma jos pagrindiniais principais, kurių laikytis turi visos šalys, priklausančios ar norinčios priklausyti šiai organizacijai. Tai tam tikros bazinės nuostatos, kurių svarbiausias tikslas – liberalizuoti tarptautinę prekybą bei naikinti prekybines kliūtis. Oficialiame Pasaulio prekybos organizacijos tinklalapyje yra pateikti šie principai [3]: 1. Prekyba be diskriminacijos. PPO vadovaujasi dviem pagrindiniais tarptautinės prekybos nediskriminavimo principais (literatūroje dar minimi kaip autarkijos požymių išgyvendinimo principai): a) Didžiausio palankumo statusas (angl. Most–favoured–nation treatment arba MFN) – reiškia, kad kiekviena PPO narė turi vienodai palankiai traktuoti visų kitų narių prekes bei paslaugas ir besąlygiškai suteikti bet kuriai kitai PPO narei didžiausio palankumo statusą tarpusavio prekybos santykiuose. Tai reiškia, kad bet kokia privilegija, lengvata ar neliečiamumas, suteiktas vienam produktui, kilusiam iš arba skirtam kitoms sutartį pasirašiusioms šalims, turi būti nedelsiant ir besąlygiškai pradėtas taikyti kitiems panašiems produktams, kilusiems iš arba skirtiems sutartį pasirašiusioms šalims. Tačiau nors ir PPO narės negali diskriminuoti produktų, tai nereiškia, kad su visais produktais turi būti elgiamasi vienodai – tai priklauso nuo valstybės – dalyvės reguliavimų tam tikrų (panašių) produktų atžvilgiu. b) Nacionalinio statuso suteikimas (angl. National treatment) – reiškia, kad prekės ir paslaugos, patekusios į PPO narės rinką, turi būti traktuojamos kaip lygiavertės vietinėms prekėms ir paslaugoms, t.y. šalis, priklausanti Pasaulio prekybos organizacijai, privalo importuotus iš kitų PPO narių produktus (prekes, paslaugas ar intelektualinės nuosavybės teises) traktuoti lygiai taip pat, kaip savo nacionalinius produktus. Importuotoms prekėms negali būti tiesiogiai ar netiesiogiai taikomi jokie vidaus mokesčiai ar rinkliavos, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai viršytų vietinėms prekėms taikomus mokesčius ar rinkliavas. Nacionalinio statuso suteikimas importuotiems produktams reiškia vietinių produktų gynybos draudimą. 2. Laisvosios prekybos skatinimas, prekybinių barjerų mažinimas. Prekybiniais barjerais vadinami faktoriai, mažinantys kitų šalių produktų patekimo galimybes į vidinę valstybės rinką. Tai, visų pirma, muitai, akcizai, importo kvotos ar eksporto subsidijos, administraciniai apribojimai ir kt. PPO principas teigia, kad neturi būti jokių kitų protekcionizmo priemonių, išskyrus muitus, tačiau ir jie turi būti pastovūs ir prognozuojami. Muitų sąjungos ir laisvosios prekybos šalių grupės traktuojamos kaip liberalizavimo priemonė, jeigu jos nediskriminuoja trečiųjų šalių ir iš esmės liberalizuoja tarpusavio prekybą. PPO narės gali nustatyti tokius muitų mokesčius: muito importui dydis lygus vidaus mokesčiams atitinkamo gaminio gamintojams, antidempingo muitus, jeigu gaminys parduodamas pigiau negu gamintojo šalies rinkoje, galimi papildomi muitai prieš eksporto subsidijas, vienodi mokesčiai paslaugos teikėjams. 3. Nuspėjamumas ir skaidrumas tarptautinėje prekyboje. Prekybos skaidrumas ir stabilumas skatina investicijas bei sukuria naujas darbo vietas, o tai lemia didesnį prekių pasirinkimą bei mažesnes kainas. Pasaulio prekybos organizacija, naudodama Prekybos politikos peržiūros mechanizmą, stengiasi priversti šalis atvirai kovoti pasaulinėje rinkoje, siekiamas visapusiškas tarptautinės prekybos skaidrumas. Valstybės – narės privalo skelbti visas prekybos ir su prekyba susijusias priemones bei būsimus veiksmus tarptautiniame versle, kad būtų užtikrintas reguliacinių priemonių tikrumas, nuspėjamumas ir atsakomybė už jas. Tik šiuo atveju prekybininkai, užsienio įmonės, investuotojai ir vyriausybė gali būti tikri, kad įvairios su prekyba susijusios priemonės (tarifiniai ir netarifiniai barjerai) nebus pakeistos netikėtai bei savavališkai. Šis principas perimtas iš GATT, kurio straipsniai traktuoja skaidrumo kontrolę kaip vieną esminių šio susitarimo prievolių ir metodų. 4. Teisingos konkurencijos skatinimas. Pasaulio prekybos organizacija dažnai vadinama Laisvos prekybos institucija, tačiau pagrindinis jos tikslas yra ne tik liberalizuoti prekybą, bet ir skatinti teisingą, neiškraipytą konkurenciją. Prekybos be diskriminacijos principai – didžiausio palankumo ir nacionalinio statuso – kuria saugias bei patikimas sąlygas vystytis teisingai konkurencijai prekių, paslaugų ar intelektualinės nuosavybės rinkose. Taip pat PPO draudžia kvotas, vykdyti dempingą (prekių pardavimo mažesnėmis negu vidaus ar pasaulinės rinkos kainomis, siekiant užkariauti užsienio rinkas) bei riboja eksporto subsidijas (vyriausybės teikiamą paramą eksportuotojams). Pastebėjus dempingo faktą, imamasi griežtų priemonių, kad taisykles pažeidusi įmonė susilauktų atsakomybės. 5. Ekonomikos augimo bei reformų skatinimo principas. Didelę dalį Pasaulio prekybos organizacijai priklausančių valstybių sudaro besivystančios šalys. JT prekybos ir plėtros konferencijos (UNCTAD) metu atsirado GATT papildymai dėl besivystančių šalių, kurie numatė kai kurias taisykles besivystančių šalių naudai: abipusiškumo atsisakymo - išsivysčiusios šalys suteikia besivystančioms šalims nuolaidas, kurių besivystančios šalys neprivalo suteikti išsivysčiusioms; įgalinimo sąlyga – atleidžianti besivystančias šalis nuo didžiausio palankumo statuso partnerių prekių atžvilgiu ir kitos lengvatos. Šio principo esmė nors ir prieštarauja kitiems, tačiau yra reikalinga bei naudinga, nes padeda įsitvirtinti pasaulinėje rinkoje Trečiojo pasaulio šalims, kurios negali konkuruoti su jau išsivysčiusiomis valstybėms lygiomis teisėmis. Todėl yra toleruojamos šioms šalims suteikiamos tam tikros privilegijos, siekiant skatinti ekonominį augimą per tarptautinę prekybą. 1.5. PPO šalių derybų raundai Pasaulio prekybos organizacijos veikimo forma – PPO šalių narių susitikimai, dar vadinami Derybų raundais (etapais), kurių metu keičiamos vienokios ar kitokios nuostatos, pildomos papildomais protokolais, susitarimais ir pan., nejudinant pačios organizacijos pamatų. Iš pradžių tokios derybos daugiausia apėmė prekybos taisyklių nustatymą – ypač muitų mažinimą, vėliau (Urugvajaus raundo metu (1986 – 1993)) buvo užsibrėžtas tikslas ne tik transformuoti GATT į PPO, bet ir sureguliuoti naujas sritis: prekybą paslaugomis, prekybą, susijusią su intelektinės nuosavybės objektais, investicinių priemonių prekybą. Per visą GATT – PPO istoriją iš viso įvyko 8 derybų raundai (šiuo metu vyksta devintasis Dohos raundas) [3]. Trumpa informacija apie aštuonis raundus pateikta 1 lentelėje. 1 lentelė GATT derybų raundai Metai Raundo pavadinimas, derybų vieta Derybų klausimai Valstybių skaičius 1947 Ženevos Muitų tarifai 23 1949 Anesio Muitų tarifai 13 1951 Torkio Muitų tarifai 38 1956 Ženevos Muitų tarifai 26 1960 – 1961 Dilono raundas, Ženeva Muitų tarifai 26 1964 – 1967 Kenedžio raundas, Ženeva Muitų tarifai ir antidempingo priemonės 62 1973 – 1979 Tokijo raundas, Tokijas, Ženeva Muitų tarifai, netarifinės priemonės, bendri susitarimai 102 1986 – 1994 Urugvajaus raundas, Ženeva Muitų tarifai, netarifinės priemonės, bendros taisyklės, paslaugų prekyba, intelektualinė nuosavybė, ginčų sprendimas, tekstilė, žemės ūkis, PPO įkūrimas 123 Šaltinis: GATT trade rounds. [interaktyvus] [žiūrėta 2008-11-30]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!