Impresionizmas (K. Debiusi, M. Ravelis)

Impresionizmo terminas (pranc.impression – „įspūdis”) atsirado 1874 m. ir apibūdino prancūzų tapybą atvirame ore (plenerą).
Apie 1890 m. Prancūzijoje atsirado muzikos kryptis, kaip pasipriešinimas Richardo Wagne­rio ir vokiečių romantizmui. Ji buvo pavadinta impresionizmu. Tačiau iš dailės perimtas termi­nas muzikai tiko nevisiškai: muzikinis impresio­nizmas buvo artimesnis literatūros simbolizmui, o ne dailės impresionizmui.
Dažnas kompozitorius, pavadintas impresionistu, pasipiktindavo: impresionizmo sąvoką jie sieja su paviršutiniškumu. Kompozitoriai ne­sistengė atkurti įspūdžių, o norėjo subtiliai perteikti psichologinius niuansus. Klodas Debiusi (Claude Debussy) rašė: „Muzikos paskirtis – ne daugiau ar mažiau teisingai atspindėti gamtą, o atskleisti slaptąsias gamtos ir vaizduotės jungtis”.
Impresionizmas buvo paskutinė muzikinio romantizmo apraiška – tai rodo ir ypatingas impresionistų dėmesys gamtai. Kita vertus, – impresionis­tinėje muzikoje prasidėję esmingi muzikinės kalbos pokyčiai, ypač tolimas nuo tradicinės tonaliosios sistemos, tapo atspirties tašku naujajai XX a. muzikai.
Prancūzų impresionistai kūrė laisvą ir gaivališką šviesių spalvų pa­saulį, visai kitokį nei „sunkiasvorė” vokiečių muzika (taip ironiškai apibūdinta prancūzų kompozitorių). Jiems ypač rūpėjo skambesys ir spalva.
Didelį įspūdį muzikos impresionistams darė tolimų, nevakarietiškų kraštų kultūra. 1878 ir 1889 m., jie susipažino su Indonezijos, Japonijos ir Kinijos muzika, skambėjusia Paryžiuje surengtoje Pasaulinėje parodoje. Prancūzų kompozitorius pakerėjo negirdėtų instrumentų tembrai – (visų pirma mušamųjų instrumentų orkestro gamelano iš Indonezijos), neįprastų dermių grožis ir muzikos egzotiškumas.
Kompozitoriai tuo metu vartojo gana įmantrius akordus ir išrankią harmoniją: jie išbandė lig tol retai vartotas arba visai naujas dermes. Dermėmis grįsta harmonija vadinama modalumu (lot.modus – „der­mė”). Modalumas iš dalies pakeitė tradicinę tonalinę sistemą, sudarytą iš mažorinės ir minorinės dermių.
Susižavėję azijietiška harmonija, kompozitoriai ypač domėjosi pentatoni­ka, tačiau prisiminė ir senovines europietiškas, vadinamąsias antikines dermes. Jie atrado naujų chromatinės gamos savybių: chromatiniai motyvai gerai tiko „tirpstančioms” impresionistinėms melodijoms. Vartota ir pilnų tonų gama, perimta iš impresionistų pamėgtos rusų „Galingojo sambūrio” kompozitorių muzikos.
Orkestrinėje impresionistų muzikoje lemiamas vaidmuo tenka spal­vai. Dažnai tembrai susilieja į vieną bendrą tembrą ir klausa beveik nebe skiria instrumentų. Kūrinių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!