Įmonių kreditingumo vertinimas komerciniuose bankuose

Įvadas Darbo aktualumas. Vyks­tantys Europos Sąjungos struktūrinių fondų įsisavinimo pro­cesai, sumažėjusios palūkanų normos, augantys ūkio subjektų lūkesčiai, susi­ję su būsima Lietuvos naryste Europos Sąjungoje, bei kiti veiksniai didino kre­ditinių išteklių paklausą, o šalies komerciniai bankai savo ruožtu į tai surea­gavo aktyvia, į klientų poreikius orientuota kreditavimo politika. Per metus bankų turto struktūroje atsispindėjo bankų orientacija į kredito portfelio didi­nimą: bankų turte net 8,85 procentiniais punktais išaugo klientams suteiktų pa­skolų dalis [4]. Šio darbo objektas - remiantysi tarptautiniu mastu pripažintomis ir tai­komomis kreditingumo vertinimo metodikomis, įvardinti pagrindinius komer­cinių bankų verslo klientų (įmonių) kreditingumo vertinimo kriterijus, įgali­nančius nustatyti verslo klientų gebėjimą laiku ir tinkamai įvykdyti numato­mus įsipareigojimus bankui bei lemiančius banko sprendimą dėl kredito su­teikimo. Darbo tikslas - parengti integruotą įmonės finansi­nės būklės ir veiklos rezultatų analizės metodiką, kurią tai­kant praktikoje įmonių vadovybė ir finansų analitikai galėtų objektyviai įvertinti veiklos rezultatus, galimybes konku­rencinėje rinkoje bei projektuoti veiklos perspektyvas. Tikslui pasiekti buvo iškelti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti įmonės finansinės būklės ir veiklos re­zultatų vertinimo, remiantis absoliučiaisiais ir santykiniais finansiniais rodikliais, praktiką; 2) nustatyti rodiklių standartizavimo būdus bei pateikti standartizuotų reikšmių vertinimo metodiką. 3) aprašyti įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos sistema. 4) numatyti kreditingumo rizikos diagnostikos etapus, 5) sukonkretinant įmonės būklę ir ją sukėlusias priežastis. Pirmajame etape fi­nansinė įmonių būklė ir bankroto grėsmė vertinama taikant integruotą modelį, pagal kurį gaunamas apibendrinantis būklės įvertis. Antrajame etape analizuojami santykiniai finansiniai įmonės rodikliai, siekiant diagnozuoti problemines įmonės sritis. Trečiojo etapo, kuriame analizuojami absoliutiniai finansiniai rodikliai, paskirtis - nustatyti įmonės būkle lėmusias priežastis. Gauti įmonės būklės įverčiai leidžia pagrįstai parinkti bankroto prevencijos priemones iš galimų orientacinio vidinių ir išorinių priemonių rinkinio. Numatytos parengtos diagnostikos sistemos adaptavimo įvairių ūkio sektorių įmonėms ir kintančioms aplinkos sąlygoms galimybės. Įmonių bankrotai - natūralus rinkos ekonomikos reiški­nys. Kita vertus, neigiamos socialinės ir ekonominės įmo­nių bankroto pasekmės yra stiprus akstinas ieškoti būdų bankrotams išvengti. Į praktikos reikmes atsiliepia moks­lininkai, siūlydami vis įvairesnes ir patikimesnes bankroto numatymo bei prevencijos priemones. Bankroto prognoza­vimas, jo grėsmės numatymas pripažįstami kertiniu dalyku sprendžiant problemą. Šios paskirties priemonės pagrįstai traktuojamos kaip metodinė bankroto prevencijos bazė. Įmonių bankrotams prognozuoti, bankroto grėsmei vertinti skirta nemažai tyrimų, įvairiuose leidiniuose publi­kuoti jų rezultatai (jų apžvalgą žr. Ravi K., Ravi V. 2007; Sun 2007; Garškaitė 2008). Deja, diskusijų ir abejonių dėl šių darbų, ypač siūlomų modelių patikimumo gana daug. Autorių nuomone, kuri grindžiama plataus spektro šios srities darbų analize (Garškaitė 2008), esamam metodi­niam potencialui būdingos dvi esminės spragos: vertinimo kompleksiškumo ir siūlomų taikyti modelių adekvatumo varijuojančioms verslo sąlygoms stoka. Mokslinėje ir profesinėje literatūroje neretai keliamas klausimas dėl nepakankamo kompleksiškumo vertinant įmonių būklę, pagal vieną kriterijų sprendžiant dėl kreditingumo rizikos (TvaronaviČienė 2001; Grant 2003; Harrington 2003; Mackevičius 2007; Agarwal, Taffler 2008 ir kt.). Šiandienos įmonės priskiriamos sudėtingiausių sistemų kategorijai, be to, yra integravęsi į ne mažiau sudėtingą terpę, susiraizgę globalizacijos saitais. Visa tai diktuoja būtinybę vertinimams taikyti atitinkamo sudėtingumo kriterijų sistemas (Ginevičius, Podvezko 2008; Sueyoshi, Goto 2009). Ne mažiau rūpesčių kelia ir vis greitėjantys verslo ir jo aplinkos pokyčiai (Ginevičius, Čirba 2009). Dauguma įmonių kreditingumo rizikos numatymo modelių grindžiami retrospektyviniais įvairių ūkio sektorių sintetintais duo­menimis. Dėl šių aplinkybių tokie modeliai greitai praranda adekvatumą, reikalinga permanentinė jų aktualizacija. Be to, kiekvienam ūkio sektoriui būdinga tam tikra pokyčių specifika. Atsižvelgiant į esamo metodinio potencialo spragas, savo tyrimams kėlėme tikslą parengti kompleksinę įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos sistemą, nesunkiai adap­tuojamą verslui būdingų vis spartėjančių pokyčių sąlygoms ir leidžiančią padidinti vertinimų patikimumą. Tyrimo metodai - mokslinės literatūros analizės, infor­macijos grupavimo, lyginimo, detalizavimo ir apibendrini­mo, vienmatės statistikos metodai. Tyrimo šaltiniai - Lietuvos Respublikos įmonių finansi­nės atskaitomybės įstatymas, verslo apskaitos standartai, kiti teisės aktai, užsienio ir Lietuvos autorių mokslinės publi­kacijos, Lietuvos Respublikos statistikos departamento ir Finansų ministerijos publikacijos bei jų rengtos finansinės būklės ir veiklos rezultatų vertinimo metodikos. 1.ĮMONIŲ KREDITINGUMO VERTINIMAS – TEORINIAI ASPEKTAI 1.1.Įmonių kreditingumo vertinimo samprata Įmonės kreditingumo sąvoka literatūroje apibrėžiama įvairiai. Nurodoma, kad „kredito grąžinimo galimybės susijusios su kliento moralinėmis savybė­mis, jo veiklos bei užsiėmimų kilme, įdėjimų į nuosavą turtą laipsniu, gebėji­mu uždirbti lėšas kreditui grąžinti ir palūkanoms mokėti bei kitiems finansi­niams įsipareigojimams vykdyti" [6], Šio darbo autorius remiamasi api­brėžimu, kuris teigia, kad kreditingumo įvertinimas apibūdinamas kaip įmo­nės ūkinės ir finansinės būklės įvertinimas, parodantis kreditoriui įmonės ga­limybę imti, įsisavinti ir grąžinti kreditus. Prieš paskolos sutarties pasirašymą atliktas skolininko pateiktos informa­cijos tyrimas leidžia bankui įvertinti pastarojo finansinę būklę ir veiklos per­spektyvas. Skolininko ūkinės ir finansinės veiklos vertinimas atliekamas ne tik prieš sprendimo dėl kredito suteikimo priėmimą, bet ir kredito administravi­mo metu, siekiant laiku identifikuoti įmonės nemokumo riziką bei išvengti ban­ko nuostolių. Šiuolaikinės kreditingumo vertinimo metodikos pradėjo formuotis jau XIX a. pirmajame dešimtmetyje, kai kredito rinkoje atsirado didelis poreikis finansuoti tuo metu naujojo pasaulio - Jungtinių Amerikos Valstijų - vysty­mąsi. Pirmoji tarptautinį pripažinimą įgijusi skolininko kreditingumo vertini­mo metodika buvo „3C" taisyklė, kuri rėmėsi trimis vertinimo kriterijais: įmo­nės charakteristika (character) - įmonės gebėjimas įvykdyti įsipareigojimus, finansinėmis galimybėmis (capacity) - tai subjektyvus kliento galimybių grą­žinti kreditą įvertinimas bei kapitalu (capital), nustatomu remiantis bendra įmo­nės finansine būkle, kurią rodo finansinių ataskaitų analizė. Tuo metu tai bu­vo vienintelė metodika taikoma daugelio šalių praktikoje. Po antrojo Pasaulinio karo, vis labiau atsigaunant Vakarų šalių ekonomi­koms, pradėjo augti bankų teikiamų kreditų apimtys, o tuo pačiu didėjo ir jų negrąžinimo rizika. Populiarią „3C" taisyklę papildė dar du kriterijai: įkaitas (collaterat) - tai bet koks turtas, kurį gali pasiūlyti klientas, norintis gauti kre­ditą ir veiklos sąlygos (condilions) - tai šalies ekonomikos bendros raidos kryp­tys ir konkretūs įvykiai tam tikruose geografiniuose regionuose arba ekono­miniuose sektoriuose. Tokiu būdu „3C" taisyklė tapo „5C" taisykle. „5C" tai­syklė ilgą laiką buvo pagrindinė ir populiariausia kreditingumo vertinimo me­todika JAV ir Vakarų Europoje. 1990 m. pabaigoje Misisipės Universiteto finansų profesorius Larry R. Whi-te pasiūlė „5C" taisyklę papildyti dar dviem kriterijais - ryšiu su vartotoju (cus-tomer relationship) ir konkurencingumu (competition) - bei pavadinti ją „7C" taisykle. Jis rėmėsi prielaida, kad įmonės galimybės grąžinti kreditą priklauso ne tik nuo vadovavimo kokybės ar veiklos rodiklių, bet ir nuo įmonės gali­mybių plėstis bei išsaugoti senus ir pritraukti nauj-is klientus [2]. Nors dėl to ir buvo diskutuota, Larry R. White pasiūlymas „neprigijo" ir „5C" taisyklė ne­pasikeitė. Didėjant kredito formų įvairovei ir mastams, praėjusio dešimtmečio pra­džioje pradėjo vis labiau populiarėti naujos kreditingumo vertinimo metodi­kos; į kurias įtraukiama daugiau vertinimo kriterijų. „5C" taisyklę keitė nau­jos, didžiųjų pasaulio bankų įdiegtos, vertinimo metodikos - CCCPARTS, PARSER, CAMPARI ir kt. Iš esmės pastarosios metodikos yra panašios, to­dėl šiame straipsnyje detaliau nagrinėjama viena iš jų - CAMPARI (kitos dvi apibūdinamos tik trumpai), kadangi šiuo metu ji yra viena populiariausių to­kio tipo metodikų, naudojamų didžiausiuose pasaulio bankuose. CAMPARI metodiką sudaro septyni vertinimo kriterijai: 1) Įmonės charakteristika (character) - tai įmonės gebėjimas vykdyti įsi­pareigojimus, susijusius su kredito ėmimu. Bankas turi būti tikras, kad įmonė tikslingai panaudos gautas lėšas ir yra pasirengusi laiku jas grąžinti bei įvyk­dyti visus kitus sutartyje numatomus įsipareigojimus. Įmonių veiklą finansuo­jantys subjektai paprastri yra suinteresuoti sėkmingu jų darbu, nes tik tokių atveju garantuojamas paskolinto kapitalo saugumas. Bankui rūpi, kad įmonė vykdytų savo finansinius įsipareigojimus. Pinigų srautas, gaunamas iš suteik­tų paskolų, - palūkanų mokėjimas ir paskolų grąžinimas laiku — yra labai svar­bus užtikrinant bankų veiklos pelningumą. Pinigų srautas iš įmonėms suteiktų paskolų tiesiogiai priklauso nuo įmonių veiklos organizavimo, todėl bankai tu­rėtų būti suinteresuoti pelninga pastarųjų veikla ir teigiamu ilgalaikiu priimtų valdymo sprendimų poveikiu jų raidai. Tai yra svarbiausia priežastis bankams dalyvauti valdant įmones [3]. Vertinant įmonės charakteristiką yra atsižvelgiama į įmonės veiklos istori­ją, vadovavimo įmonei kokybę (organizacinę struktūrą, vadovų išsilavinimą, žinias, kvalifikaciją bei pasiekimus, vadovavimo stilių, ryžtingumą ir nuosek­lumą, gebėjimą planuoti, finansų politiką ir apskaitos kokybę, reklamos efek­tyvumą, santykius su kreditoriais, bendravimą ir vidinę kontrolę pačioje įmo­nėje), įmonės nuosavybės formą (akcinė bendrovė, personalinė įmonė ar kt.) ir įmonės patikimumą (atsižvelgiama į tai, kiek laiko ši įmonė jau yra banko klientė bei kokį autoritetą turi) 2) Gebėjimas skolintis ir grąžinti kreditą (ability). Jis priklauso nuo įmo­nės finansų valdymo, kuris labai susijęs su pirmuoju kriterijumi, nes finansų valdymas įmonėje priklauso nuo vadovų kvalifikacijos. Vertinamas įmonės pajamingumas (ar pakanka pajamų, kad būtų laiku įvykdomi finansiniai įsipa­reigojimai, grąžinamas kreditas ir užtikrinama kapitalo grąža), investiciniai įsi­pareigojimai (ar galima juos įvykdyti iš pajamų), apyvartinio kapitalo valdy­mas (ar yra pakankamai pajamų šaltinių, kad būtų galima laiku įvykdyti trum­palaikius įsipareigojimus), padėtis rinkoje bei gaminiai ar paslaugos (jų pa­stovumas, konkurencingumas, įvairovė), įrengimai (jų modernumas, atitikimas poreikiams, techninė būklė). Bankas, skolindamas kapitalą, daro didesnę ar mažesnę įtaką įmonių val­dymui. Bankai šiuo metu Lietuvoje nėra aktyvūs įmonių akcininkai, daugiau­sia jie atlieka skolinimo operacijas. Kuo daugiau kapitalo bankai investuoja į įmonę, tuo aktualesnės jiems turėtų būti ir pastarųjų valdymo problemos. Įmo­nės, finansuojamos iš skolinto kapitalo, negali nepaisyti savo kreditorių, ku­rie rūpinasi sėkmingu jų darbu, interesų. 3) Marža (margui) - siekdamas gauti kuo didesnį pelną, bankas privalo orientuotis į kreditų pelningumą. Teikdamas kreditus ir siekdamas gauti pel­ną, bankas turi būti garantuotas, kad jo gaunama marža atitinka rizikos laips­nį. Pavyzdžiui, Lietuvoje bankų per 2003 metus 4,16 mlrd. Lt arba 52,4 proc. padidintas klientams suteiktų paskolų portfelis dėl ypač paaštrėjusios konku­rencijos ir ženkliai nukritusių palūkanų maržų bankų pelningumui davė tik san­tykinai nedidelį tiesioginį efektą: grynosios palūkanų pajamos padidėjo tik 8,9 mln. Lt arba 1,8 proc. [4]. 4) Kredito tikslas (purpose) - bankui yra svarbu nustatyti ir patvirtinti tik­rąjį įmonės prašomo kredito tikslą. Naujos kitų bankų paskolos, skirtos įmo­nės jau turimoms paskoloms grąžinti, gerokai apsunkina sutarčių vykdymo kon­trolę. 1.2.Kreditavimo rizika įmonės kreditingumo vertinime Lietuvoje, kur kredito rinka ribota, o komercinių bankų konkurencija są­lygiškai didelė, papildomas skolinimasis - plačiai paplitusi praktika. Rinkos sąlygomis Lietuvos įmonės veikia tik šiek tiek daugiau nei gerą dešimtį metų, todėl sąlygos ilgamečiams glaudiems komercinių bankų bei įmonių ryšiams dar tik formuojasi. Dabar Lietuvoje daugelis didelių ir vidutinių įmonių, nau­dojančių skolintą kapitalą, vienu metu turi kelių bankų paskolas. Be to būtina atsižvelgti į tai, kad egzistuoja ir kiti, įmonėms prieinami finansavimo šalti­niai (lizingo paslaugos ir pan.), kurie mažina įmonių priklausomybę nuo kon­kretaus banko finansavimo. Perspektyvios įmonės bankams gali kelti net ir savo reikalavimus, žinoda­mos jų suinteresuotumą turėti patikimų klientų [3]. Kita vertus, dažnai kitiems kreditams refinansuoti imami kreditai rodo tik dirbtinį įmonės nemokumo ati­tolinimą ir yra labai rizikingi bankui. Reikia atidžiai įvertinti kredito būtinu­mą, kredito pagrįstumą, kredito suderinamumą su tuo metu vykdoma įmonės veikla, kredito tikslo atitikimą banko politikai ir neprieštaravimą galiojantiems teisės aktams. Kredito tikslas apsprendžia ir galimą jo terminą bei formą. Pavyzdžiui, jeigu įmonei lėšos reikalingos kapitaliniams įdėjimams, bankas teikia ilgalaikį fi­nansavimą. Trumpalaikiai kreditai teiktini tuo atveju, jei lėšos reikalingos apy­vartiniam kapitalui finansuoti - tada įmonei geriausia yra siūlyti overdraftą ar kredito liniją. Rekomenduotina laikytis „auksinės" taisyklės: pinigų grąžini­mo laikotarpis turi atitikti įsigyjamo turto generuojamo pinigų srauto laiko­tarpį [1]. 5) Kredito suma (amount) - iš banko pasiskolinusiam klientui ateityje ne­užtekus lėšų tikslams įgyvendinti, bankui gali tekti rinktis: su didele rizika su­teikti įmonei papildomą kreditą ar tikrai prarasti jau suteiktąjį. Bankas taip pat privalo pasinaudodamas pinigų srautų prognozėmis ir sąmatomis, kurias yra paruošusi įmonė, patikrinti prašomos kredito sumos pagrįstumą bei įver­tinti, kokią sumą bankas skolintų įmonei palyginus su savininkų indėliu. Mi­nimalus nuosavas besiskolinančiojo indėlis į projektą turėtų sudaryti apie 20-30 proc, nors tai nėra griežta proporcija ir priklauso nuo banko tikslų bei kre­dito politikos. Kritikuotinas ir ydingas yra skolinančiojo požiūris, pagrįstas nuo­mone, kad kredito įmonei suma iš esmės gali tiesiogiai priklausyti vien tik nuo kliento prievolių bankui įvykdymui užtikrinti įkeičiamo turto vertės. 6) Kredito grąžinimas (repayment) - reikia tiksliai įvertinti įmonės finan­sines galimybes grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas pagal numatomą kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiką, atsižvelgiant į finansinę būklę pra­eityje bei prognozuojant ją ateičiai. Visų pirma įmonės finansinės galimybės priklauso nuo grynųjų pinigų srau­tų. Turi būti analizuojamas įmonės sugebėjimas užsitikrinti ilgalaikes pajamas, pinigų srautų atitikimas įmonės vidinio finansavimo lygiui bei kredito paden­gimo ir palūkanų mokėjimo lygiui, atliekama įmonės pajamų ir išlaidų, jų kitimo tendencijų ateityje bei kapitalo apyvartumo analizė. Vertinti įmonės būklę, atsižvelgiant tik į santykinius finansinius rodiklius, yra neracionalu bei sudė­tinga. Bankas pats privalo nustatyti, kurie rodikliai analizuojamu atveju turi būti vertinami kaip labai svarbūs ir tiriami nuodugniau, o kurie tėra tik antra­eiliai ar visiškai nereikšmingi. Atliekant kredito administravimą faktiniai duomenys (įmonė bankui turi nuolat teikti visą reikalingą informaciją apie savo veiklą) turi būti lyginami su prognozuotais. Pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas stebėti, ar verslo plane numatytos pardavimų apimtys ir apyvartinio kapitalo valdymo prielai­dos atitinka faktinę situaciją. Bankas turėtų ypač vertinti klientus, vykdančius savo verslo planą. 7) Apdraudimas (Insurance) - tai viena ar kelios galiojančiais teisės ak­tais ar paties banko leistinos kredito gavėjui arba tretiesiems asmenims pri­klausančios prievolių bankui įvykdymo užtikrinimo priemonės (pvz., vertybi­niai popieriai, nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas (įrengimai, prekių ar žaliavų atsargos), įmonės debitorių įsiskolinimai, deponuotos lėšos, esamos ir būsimos lėšos banko sąskaitose, laidavimas, garantija). Kai kurių autorių nuomone geras užstatas leidžia bankams be didesnių in­formacijos apie skolininkus surinkimo sąnaudų sumažinti paskolos negrąžini­mo riziką. Teigiama, kad tuomet bankai gali mažiau dėmesio skirti įmonių veik­los kontrolei, nes užstatas padeda bankams išspręsti aktualią įmonių valdymo problemą- garantuoti, kad bus grąžintos investuotos lėšos [3]. Šio darbo autoriaus nuomone, vis dėlto nederėtų per daug pasikliauti kredito apdraudi­mu, nes laikui bėgant gali pasikeisti įkeisto turto vertė, todėl prievolių bankui įvykdymo užtikrinimo priemonės turi būti vertinamos kaip papildomas veiks­nys, užtikrinantis kredito grąžinimą, o pagrindinį dėmesį reikia skirti įmonės verslo bei veiklos analizei. Aukščiau jau minėtos kreditingumo vertinimo metodikos (CAMPARI, CCCPARTS , PARSER) yra panašios: • taikant CCCPARTS metodiką, įmonė vertinama pagal šiuos kriterijus: kliento charakteristika, kapitalas, finansiniai pajėgumai, kredito tikslai, kredito suma, kredito apmokėjimas, kredito terminas, apdraudimas; • PARSER metodika daugiau taikoma individualių įmonių ir gyventojų kreditingumui analizuoti naudojami kriterijai: kliento asmenybė, kre­dito suma, kredito apmokėjimas, apdraudimas, kredito tikslingumas bei kredito grąžinimo sąlygos. Tačiau šios metodikos iš esmės skiriasi nuo „5C" taisyklės, nes pastaroji apibrėžia tik įmonės finansinės ir ūkinės veiklos įvertinimą. Kadangi naujosios metodikos yra orientuotos ne tik į teikiamų kreditų saugumą, bet ir į jų pelningumą, komerciniai bankai, vertindami įmonės kreditingumą, „5C" tai­syklę naudoja daug rečiau negu CAMPARI ar kitas tokio tipo metodikas, ta­čiau „5C" taisykle plačiai remiasi valstybės institucijos, priimančios sprendi­mus dėl komercinių bankų veiklos, nes joms aktualus kreditų saugumas, o ne pelningumas. 1.2.1. Įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos esmė Įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos sistemą galima apibūdinti kaip kompleksinį, retrospektyvinį, operatyvinį ir perspektyvinį įmonės veiklos tyrimą, kurio esmė - fi­nansinės būklės vertinimas, siekiant nustatyti krizės dydį, krizinius veiklos veiksnius, lemiančius finansinę įmonės būklę, ir orientacinių bankroto prevencijos priemonių nu­matymas. Sistema rengta laikantis kelių svarbių principų. 1. Nustatyti įmonių kreditingumo rizikos vertinimo rodiklius. Įmonių kreditingumo rizikos diagnostikai įvairių darbų auto­riai siūlo plataus spektro finansinius rodiklius ( Mackevičius 2007). Šie rodikliai apibūdi­na įvairius finansinės įmonių būklės aspektus. Iš jų būtina atsirinkti finansinius tam tikrų aspektų rodiklius, galinčius geriausiai prognozuoti bankroto grėsmę. 2. Periodiškai vertinti finansinę įmonių būklę, operatyviai diagnozuoti įmonių bankroto grėsme-. Esant bankroto grėsmei, įmonėms būdinga didelė veiklos rizika, susieta su kapitalo savi­ninkų ir kreditorių nuostoliais (Balcaen, Ooghe 2006). Kuo ankstesnėse stadijose diagnozuota krizinė būklė, tuo didesnės galimybės naudoti įvairias jos įveikimo priemones. 3. Skubiai reaguoti į kilusia bankroto grėsmę ir atskirus krizi­nius ūkinės veiktos reiškinius. Kiekvienas krizinis reiškinys turi veiklos ciklui Pasireiškia grandinine krizinių reiškinių reakcija (Garškienė, Garškaitė 2005). Kuo anksčiau bus taikomos ban­kroto prevencijos priemonės įmonėms, tuo daugiau jos turės galimybių atstatyti pažeistą finansinę pusiausvyrą. 4. Adekvačiai reaguoti į kreditingumo rizikos įmonei mastą. Priklausomai nuo kreditingumo rizikos masto įmonės pasiren­ka vidines ar išorines priemones, skirtas įveikti susidariusią krizinę būklę. Priemonių naudojimas turi būti adekvatus kreditingumo rizikos mastui. Įmonių bankroto grėsmė gali būti neutralizuota taikant vidines bankroto prevencijos prie­mones, t. y. naudojant įmonės potencialą. Šios priemonės ypač efektyvios pradinėse kreditingumo rizikos stadijose. Jeigu bankroto grėsmė diagnozuota tik vėlyvoje stadijoje ir yra didelė, o vidinių bankroto prevencijos priemonių taikymas neatkuria finansinės pusiausvyros, tuomet įmonėms tikslin­ga taikyti išorines priemones - inicijuoti restruktūrizavimą, pasirenkant tam efektyviausią jo formą. Įmonės kreditingumo rizikos diagnostiką siūloma atlikti trimis etapais. Kiekvienas etapas yra kryptinga įmonės finansinės būklės analizė ir vertinimas, atliekamas naudojant įmonių finansinių ataskaitų, kurios turi būti išsamios ir patiki­mos, duomenis ir specifinius metodus. Parengtos Įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos sistemos esmė. Laiku ir išsamiai atlikta įmonės kreditingumo rizikos dia­gnostika gali padėti išvengti bankroto, nes jos rezultatai yra patikima bazė efektyviai valdyti finansinius išteklius. Remiantis bankroto diagnostikos rezultatais priimami pagrįsti investiciniai ir finansiniai sprendimai, įvertinami įmonių turimi ištekliai, tikslinamos jų naudojimo tenden­cijos, rengiamos tolesnės raidos prognozės (Garškienė, Garškaitė 2005). įmonės, kuriose gerai organizuota anali­tinė veikla gali anksčiau nustatyti artėjančia krizę operaty­viai į ją reaguoti ir pozityviai pakeisti jos kryptį. Ekonominę ligą lengviau gydyti anksčiau ją išaiškinus ir anksčiau pra­dėjus gydymą. 1.2.2. Įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos turinys Įmonių kreditingumo rizikos diagnostika atliekama trimis etapais. Etapų tarpusavio sąsają konkretina ankstesnio etapo rezultatai. Pirmajame etape finansinė įmonių būklė ir bankroto grėsmė vertinama taikant integruotą modelį, pagal kurį gaunamas apibendrinantis įmonės būklės įvertis. Kai šis įvertis rodo krizinę situaciją, norint detaliau išsi­aiškinti tokios situacijos priežastis, tikslinga atlikti antrojo etapo vertinimus. Antrajame etape analizuojami santykiniai įmonės finansiniai rodikliai, jie lyginami su planiniais rodikliais, normatyvais ir kitais nustatytais parametrais. Santykiniai finansiniai rodikliai apibūdina tam tikrus įmonės būklės aspektus (pelningumą, veiklos efektyvumą, finansinį sta­bilumą ir likvidumą). Analizei taikant įvairius metodus atrinktas rinkinys santykinių finansinių rodiklių, objekty­viausiai rodančių bankroto grėsmę. Rinkinys sudarytas iš tradicinėje finansinėje analizėje ir statistikoje naudojamų finansinių rodiklių (koeficientų), revizuotas per moksli­nėje literatūroje pateiktų įmonių bankroto prognozavimo modelių taikymo prizmę. Pirmojo etapo rezultatas yra api­bendrinantis įmonės finansinės būklės įvertis, o šio etapo rezultatai konkretina problemine sritį. Nustačius šią sri­tį, susiaurinamas paieškos laukas, ir galima mažesnėmis sąnaudomis nustatyti tokią situaciją lėmusius veiksnius. Tam skirtas trečiasis etapas. Trečiajame etape analizuojamos atitinkamų santykinių finansinių rodiklių sudedamosios dalys, išreikštos absoliuti­niais finansiniais rodikliais, kurie yra tipinėse įmonių finan­sinėse ataskaitose. Šio etapo paskirtis - išsiaiškinti, kurių įmonės finansinių ataskaitų straipsnių reikšmių pokyčiai yra negatyvūs ir lėmė kritinę būklę įmonėje. 1.3. Integruotas kreditingumo vertinimo modelis Pirmajam įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos etapui siūlome taikyti integruoto vertinimo modelį. Remiantis analizuotų finansinės įmonių būklės vertinimo ir bankroto prognozavimo modelių sprendimų dėsningumais (Garškaitė 2008) parengtas tokio modelio prototipas ir algoritmas jam adaptuoti specifinėms taikymo atvejų sąlygoms. Tokį mūsų sprendimą lėmė bazinės išvados, padarytos išanalizavus mokslinėje ir profesinėje literatūroje surastą įmonių kreditingumo rizikos nustatymo metodinį potencialą ir jo taikymo rezultatų vertinimus. Apibendrintai išvadų esmė tokia: reikiamas modelių patikimumas gali būti pasiektas tik specifikuojant juos pagal ūkio sektorius (šakas) ir permanentiškai aktuali­zuojant kiekybinius modelio parametrus retrospektyvinių duomenų slenkamojo atnaujinimo principu. Integruoto vertinimo modelis (prototipas) remiasi prie­laidomis, kurios pagristos metodinio potencialo analizės rezultatais (Garškaitė 2008). Jos tokios: 1) grėsmė yra stochastinio pobūdžio priklau­somybė nuo santykinių finansinių įmonės rodiklių; 1) priklausomybei aprašyti tinkamiausia yra tiesinės daugianarės apibūdinančių rodiklių grupių atstovai. Modelyje turi būti atstovaujamos tokios rodiklių grupės: pelningumo, veiklos efektyvumo, finansinio stabilumo, likvidumo, kitų rodiklių (sąlyginis grupės pavadinimas). Šiomis prielaidomis grindžiamo integruoto vertinimo modelio (prototipo) formalizuota išraiška tokia: Y=f(Xl,X2,X3,Xi,X5) + e, čia "r - bankroto grėsmes sąlyginis tvertis. X, - nepriklau­somi kintamieji -kiekvienos(5) santykinių finansinių rodi­klių grupės atstovai; £ - atsitiktinė dedamoji. Šiam modeliui (prototipui) adaptuoti specifinėms taiky­mo atvejų sąlygoms parengtas algoritmas. Jo esmė tokia: 1) parengiami analizuojamo ūkio sektoriaus įmonių retrospektyviniai duomenys; 2) pagal retrospektyvinius duomenis įvertinama įmonių būklė, įmonės suskirstomos j grupes ir suteikiami sąlyginiai būklės įverčiai; 3) atliekant porinę koreliacinę analizę nustatomas kore­liacinio ryšio tarp įmonių būklės ir kiekvieno iš 12 iš anksto atrinktų santykinių finansinių rodiklių glaudumas; 4) pagal koreliacijos koeficientų reikšmes iš kiekvienos rodiklių grupės atrenkami reikšmingiausi finansiniai rodi­kliai; 5) naudojant atrinktų finansinių rodiklių (reikšmin­giausių) retrospektyvinius duomenis, atliekama diskriminantinė analizė, gauta analitinė lygtis ir yra analizuojamam ūkio sektoriui adaptuotas integruoto vertinimo modelis. Taikant tokį modelį analizuojamo ūkio sektoriaus įmo­nėms, apskaičiuojama jų bankroto grėsmė, tiksliau, pagal gautus įverčius (Y reikšmes) konstatuojama viena iš keturių galimų situacijų (tokiais sąlyginiais pavadinimais: nėra krizės, lengva krizė, gili krizė, finansinė katastrofa). Konstatuota situacija lemia tolesnius veiksmus. Nenustačius krizinės situacijos požymių („nėrakrizės"), diagnostikos veiks­mai nutraukiami iki kito planinio karto. Kitais atvejais (trys likusios situacijos) pereinama prie antrojo kreditingumo rizikos diagnostikos etapo. Be to, kiekvienai iš šių trijų krizinių situa­cijų - numatyti orientaciniai bankroto prevencijos priemonių rinkiniai. Žinoma, kiekvienu atveju šių priemonių taikymas priklauso nuo daugelio veiksnių ir aplinkybių. Atsižvelgiant į šias sąlygas, nustatomas priemonių įgyvendinimo eiliškumas. Neretai priemonių parinkimui nemažai įtakos turi ir kiti veiks­niai, tokie kaip įmonės dydis ir socialinė reikšmė (regiono ar valstybės požiūriu), veiklos pobūdis ir ekonominė svarba, inves­tuotojų suinteresuotumas tęsti veikla, teisės aktai, nustatantys įmonių veiklos tęstinumo skatinimą, gaivinimą ir pan. 1.3.1. Santykinių finansinių rodiklių analizė Antrajame įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos etape analizuojami santykiniai finansiniai rodikliai, apibūdinan­tys tam tikrus įmonės veiklos aspektus. Tai leidžia deta­liau išsiaiškinti krizinę problemą. Pirmojo ir antrojo etapų veiksmų atlikimo kryptingumas ir ryšys parodytas 4 pav. Analizei santykiniai finansiniai rodikliai tikslingai atrinkti, atsižvelgiant į siekiamą tikslą - įvertinti įmonių finansinę būklę ir bankroto grėsmę, nustatyti, kuri sritis ar sritys yra problemiškos. Tai padaryta remiantis moksline literatūra, išnagrinėjus santykinių rodiklių grupes, jų apibūdinamus aspektus ir populiaresniuose įmonių bankroto prognozavimo mode­liuose naudojamus rodiklius. Jie traktuojami kaip informatyviu santykiniai finansiniai rodikliai geriausiai išreiškiantys įmonių būklę ir bankroto grėsmę. Atrenkant rodiklius vadovautasi tokiais kriterijais: 1) stochastinio ryšio tarp kreditingumo rizikos ir santyki­nių finansinių rodiklių stiprumas (koreliacijos koeficiento reikšmingumas); 1) ryšio stiprumo lyginamosios analizės rezultatai; 2) rodiklių turinio skirtumai (siekiant padidinti verti­nimo kompleksiškumą); 3) rodiklių taikymo įmonių bankroto prognozavimo modeliuose dažnis. Siūloma analizuoti penkių grupių santykinius finansi­nius rodiklius: 1) pelningumo rodikliai: • turto grąža prieš apmokestinimą; • pelningumas prieš apmokestinimą; • bendroji nuosavo turto grąža; 2) veiklos efektyvumo: - turto apyvartumas; 3) finansinio stabilumo rodikliai: • įsiskolinimo koeficientas; • trumpalaikio įsiskolinimo koeficientas; • trumpalaikių įsipareigojimų padengimo koeficien­tas; 4) likvidumo rodikliai: • einamojo likvidumo koeficientas; • bendrojo likvidumo koeficientas; • grynojo apyvartinio kapitalo santykis su turtu; 5) kiti rodikliai (ganėtinai dažnai naudojami įmonių bankroto prognozavimo modeliuose): • pardavimo ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis; • sukaupto kapitalo efektyvumas (išreikštas nepa­skirstyto pelno ir turto santykiu). įmonių būklę rodo tiek šių rodiklių reikšmės, tiek jų kiti­mo tendencijos, taip pat jų lyginimas su ribinėmis reikšmėmis. Santykinių finansinių rodiklių reikšmių ribos nustatomos atsižvelgiant į mokslinėje literatūroje (Mackevičius, Poškaitė 1998; Bernstein 2000; CaBHU,Kan 2003; IIIepeMeT, HerauieB 2003; AHTOHoea 2004; Brigham, Davės 2004; Buškevičiūtė, Mačerinskienė 2004; Mackevičius 2007) pateiktas reikšmes ir statistiniuose leidiniuose nurodytas reikšmes. Atlikus tokią finansinę analizę, pagal gautas santykinių finansinių rodiklių reikšmes ir jų santykį su ribinėmis reikš­mėmis nustatoma įmonės būklė kiekvienu tirtu aspektu (labai gera, gera, patenkinama, nepatenkinama ar bloga būklė). Atskirais aspektais įmonės būklė gali būti įvertinta skirtingai (pvz., vienais gerai, kitais nepatenkinamai ir pan.). Jei pagal tam tikros grupės santykinių finansinių rodiklių reikšmes įmonės būklė įvertinama labai gerai arba gerai, tuo­met šioje srityje problemos nėra. Jei pagal tam tikros grupės santykinių finansinių rodiklių reikšmes įmonės būklė įver­tinama patenkinamai, nepatenkinamai ar blogai, tai rodo problemines sritis ir problemų dydį. Pagal santykinius finansinius rodiklius įmonės tam tikros srities būklė įvertinta patenkinamai rodytų lengvą finansinę krizę, nepatenkinamai - gilią finansinę krizę, blo­gai - finansinę katastrofą. Taigi, pirmajame įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos vertinimo modelį nustatoma, ar įmonės būklė yra krizinė (ir kokio ji dydžio), o antrajame etape, analizuo­jant santykinius finansinius rodiklius, nustatomos probleminės sritys. Nustačius įmonės probleminę sritį (sritis), atliekamas tre­čiasis įmonių bankroto diagnostikos etapas - finansinių ataskai­tų analizė, siekiant išsiaiškinti šių problemų priežastis. 1.3.2. Finansinių ataskaitų analizė Šiame etape analizuojami absoliutiniai finansiniai rodi­kliai. Siūloma analizuoti tuos absoliutinius finansinius rodi­klius, kurie yra sudedamosios dalys probleminių santyki­nių finansinių rodiklių, t. y. tų, kurių reikšmės, nustatytos antrajame įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos etape, rodo patenkinamą, nepatenkinamą ar blogą įmonės būklę atitinkamu aspektu. Tokia absoliutinių finansinių rodiklių analizė leistų nustatyti įmonės finansinės būklės priežastis. Finansiniu ataskaitų analizuoti atlikti taikomi tiek bendri ekonominiai (lyginimas, grupavimas, detalizavimas, apiben­drinimas, grandininiai keitimai, vidutiniai dydžiai, balansiniai sugretinimai ir kt.), tiek matematiniai (koreliacija, dinamikos eilučių analize matematinis programavimas ir kt.) metodai (Mackevičius 2007). Analizuojant finansinių ataskaitų rodi­klius, dažniausiai atliekamos horizontalioji ir vertikalioji analizės. Finansinių ataskaitų horizontalioji analizė padeda nustatyti rodiklių dinamiką absoliutiniais ir santykiniais dydžiais bei nukrypimus nuo bazinių rodiklių, o vertikalio­ji analizė parodo tam tikrų rodiklių struktūrinius santykius (Buškevičiūtė, Mačerinskienė 2004; Mackevičius 2007). Atlikus finansinių rodiklių horizontaliąją ir vertikaliąją analizes, išskiriami tų finansinių ataskaitų straipsnių kitimai, kurie rodo Įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų pablo­gėjimą. Jeigu analizuojamu laikotarpiu padidėja įmonės įsis­kolinimas, nuostoliai, sąnaudos, parduoti; prekių savikaina, tai reikia visapusiškai tirti šiuos veiklos aspektus ir ieškoti tokiu neigiamų tendencijų susidarymo priežasčių (Mackevičius 2007). Nagrinėjant finansiniu ataskaitų absoliutinius rodiklius nepakanka konstatuoti jų dydį ir pokyčius, bet reikia ieškoti priežasčių, kodėl sis ar kitas rodiklis labai padidėjo ar sumažė­jo (Buškevičiūtė, Mačerinskienė 2004; Mackevičius 2009). Santykinių finansinių rodiklių sudedamosios dalys yra balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos rodikliai. Įmonės finansinio stabilumo, likvidumo būklę apibūdina turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas, šie rodikliai parodomi balanse. Veiklos rezultatus apibūdina pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyti pajamų ir sąnaudų dydžiai ir, remiantis šiais elementais, apskaičiuotas svarbiausias veiklos rezultatų įvertinimo rodiklis - pelnas (Mackevičius 2007). Jei antrajame įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos etape nustatyta, kad probleminė įmonės sritis yra pelnin­gumas, tuomet, siekiant nustatyti negatyvius pokyčius ir įmonės kritinės būklės priežastis analizuosimi balanso ir pelno (nuostoliu) ataskaitų atitinkami absoliutiniai rodymas, tuomet norint nustatyti, kurių rodiklių pokyčiai negatyvūs ir lemia kritinę įmonės būklę, analizuojami tokie absoliutiniai rodikliai: balanso - turtas (iš viso); pelno (nuostolių) ataskaitos -pajamos iš pardavimo kaip sudedamosios šios grupės problemi­nio santykinio finansinio rodiklio dalys. Tokiu būdu analizuoja­mos nustatytos atitinkamos įmonės probleminės sritys. Taigi, jei antrajame įmonių kreditingumo rizikos diagnos­tikos etape, analizuojant santykinius finansinius rodiklius, nustatomos įmonės probleminės sritys, tai trečiajame etape, analizuojant šių santykinių finansinių rodiklių sudedamąsias dalis - absoliutinius rodiklius, nustatomos tokios situacijos priežastys. Ši analizė - paskutinis įmonių bankroto grėsmės kaip sudedamosios šios grupės probleminių santykinių finansinių rodiklių dalys. Šiuo atveju analizuojami tokie ataskaitų rodikliai: balan­so - turtas (iš viso), nuosavas kapitalas; pelno (nuostolių) ataskaitos - pajamos iš pardavimo, bendrasis pelnas (nuos­toliai), pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą. Jei antrajame įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos etape nustatyta, kad probleminė įmonės sritis yra veiklos efektyvumo diagnostikos sistemos etapas, pagrindžiantis ir papildantis ankstesnių etapų įmonės būklės įvertinimus. Atlikus įmonių kreditingumo rizikos diagnostiką, yra įvertin­ta, kokia finansinė įmonės būklė, kreditingumo rizikos dydis ir nustatytos įmonės probleminės sritys bei priežastys, lėmusios susidariusią finansinę įmonės būklę. Parengta kompleksinė įmonių kreditingumo rizikos dia­gnostikos sistema, sudaryta iš trijų susietų skirtingo turinio analizės komponentų. Kiekvienas komponentas - tai diagnostikos etapas, įvertinant bankroto grėsmę pagal principą: nuo bendriausio (integruoto įverčių) iki konkretaus (probleminių sričių įverčių ir diagnozuotą būklę lėmusių priežasčių). Pirmajame etape finansinė įmonių būklė vertinama taikant integruotą modelį, pagal kurį gaunamas apibendrintas finansi­nės būklės įvertis kreditingumo rizikos atžvilgiu. Antrajame eta­pe atliekama santykinių finansinių rodiklių analizė, leidžianti diagnozuoti problemines įmonės sritis. Trečiajame etape atliekama finansinių ataskaitų analizė, pagal kurios rezulta­tus nustatomos krizinę būklę lėmusios priežastys. Galimoms įmonių krizinėms situacijoms parengti orientaciniai bankroto prevencijos vidinių ir išorinių priemonių rinkiniai. 1.4.Įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos siste­mos adaptacinės priemonės Numatytos įmonių kreditingumo rizikos diagnostikos siste­mos adaptacinės priemonės leidžia sistemą taikyti įvairių ūkio sektorių įmonėms, adaptuoti ją nuolat kintančioms aplinkos sąlygoms. Kiekvienu taikymo atveju nustatytu diagnostikos etapų sąsajų kryptis ir turinys konkretinami atsižvelgiant į ankstesniojo etapo analizės rezultatus. Šiuolaikinėmis sudėtingo ir konkurencingo verslo sąlygo­mis labai svarbu turėti kuo daugiau išsamios informacijos apie finansinę įmonės būklę bei veiklos rezultatus, kad gali­ma būtų objektyviai Įvertinti dabartinę įmonės vietą rinkoje ir jos konkurencines galimybes ateityje. Neapibrėžtumas ir rizika yra tas fonas, kuris nuolatos supa politikus ir vadybininkus, priimančius sprendimus (Martišius A. S., Martišius M. 2008:23). Greita reakcija ir lankstumas gali būti pasiekiami tik tada, kai sprendimai bus pagrįsti laiku gauta bei adekvačia informacija, žiniomis ir patirtimi apie išorinę organizacijos aplinką bei vidines galimybes (ValanČienė, Gimžauskienė 2007: 23). Informaciją apie finansinę įmonės būklę ir vei­klos rezultatus suteikia finansinę atskaitomybę, kurią suda­ro šios finansinės ataskaitos: balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautų ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita, aiškinamasis raštas ir metinis pranešimas. Vienas svarbiausių finansinės atskaitomybės tikslų - patenkinti informacijos vartotojų poreikius gauti teisingą informaciją apie finansinę įmonės būklę (VAS 2008). Įvertinti finansi­nę įmonės būklę ir veiklos rezultatus svarbu tiek patiems įmonių vadovams, siekiantiems sėkmingai plėtoti verslą ir tobulėti, tiek investuotojams, akcininkams, siekiantiems išsiaiškinti, į kurį verslą naudingiau investuoti, kurių įmo­nių akcijų verta įsigyti (Gagilaitė, Boguslauskas 2004: 12). Buhalterinės apskaitos ir finansinės analizės literatūroje dažniausiai nurodoma, kad finansinė atskaitomybė teikia apie 70-80 proc. visos įmonės ekonominės informacijos. Svarbu tinkamai panaudoti šią informaciją dabartinei įmo­nės veiklai įvertinti ir jos ateities perspektyvoms numatyti. Tačiau, norint tinkamai panaudoti finansinės atskaitomybės teikiamą informaciją, reikia mokėti ją ištirti: apskaičiuoti tam tikrus rodiklius, juos sugrupuoti, susisteminti, nustatyti veiksnius, turėjusius įtakos jų pokyčiams, padaryti apiben­drinamąsias išvadas ir kt. Šiuos klausimus savo darbuose sprendė Bagdžiūnienė (2005), Bernstein (1978), Juozaitienė (2000), Lazauskas (2005), Palepu et ai. (2004), Mackevičius (2005,2008), Stickney (1993) ir kiti autoriai. Dabartiniu metu dažniausiai naudojama tradicinė finan­sinės įmonių būklės ir veiklos rezultatų analizės metodika, t. y. skaičiuojami bei vertinami absoliutieji ir santykiniai finansiniai rodikliai. Tačiau norint išsamiau ir objektyviau įvertinti įmonės dabartinę ir ateities finansinę būklę bei veiklos rezultatus, šios analizės nepakanka. Siūloma taiky­ti integruotą įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų analizės metodiką. Šią metodiką sudaro trys elementai: 1) absoliučiųjų finansinių rodiklių pokyčių tyrimas; 1) santykinių finansinių rodiklių skaičiavimas ir ver­tinimas; 2) rodiklių standartizavimas ir analizė. Eil. Rodiklio skaitinė reikšmė, I,t Nuokrypis, Lt Nr. ataskaitiniai metai praėjusieji metai (+,-) Trumpalaikis turtas iš viso 437 81)0 389 500 48 300 iš jo atsargos 210 700 214 120 -3420 2 Ilgalaikis turtas 536 660 405 690 130 970 3 Trumpalaikiai įsipareigojimai 209 710 235 650 -25 940 4 Ilgalaikiai įsipareigojimai 376 430 433 973 -57 543 5 Pajamos iš pardavimo 301 430 259 160 42 270 6 Grynasis pelnas 23 970 15 630 8340 7 Bendrasis pelnas 57 160 31 240 25 290 2. Įmonės kreditingumo vertinimas remiantis absoliučiaisiais ir santykiniais finansiniais rodikliais 2.1.Įmonės kreditingumo vertinimas Pagrindinis finansų analitikų uždavinys - teisingai įvertinti finansinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus. Tačiau prakti­koje, o neretai ir ekonominėje literatūroje finansinės būklės ir veiklos rezultatų sąvokos aiškinamos skirtingai. Dėl Šios priežasties, atliekant finansinę įmonių analizę, gaunami skirtingi rezultatai. Tarptautiniuose finansinių ataskai­tų rengimo ir pateikimo pagrinduose, kuriuos patvirtino Tarptautinio apskaitos standartų komiteto valdyba 1989 m., nurodyta, kad finansinę įmonės būklę apibūdina turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas, o veiklos rezultatus -pajamos ir sąnaudos (Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai (TFAS) 2007). Norint objektyviai įvertinti finan­sinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus, nepakanka apskai­čiuoti absoliučiųjų turto, įsipareigojimų, nuosavo kapitalo, pajamų ir sąnaudų rodiklių pokyčius per tam tikrą laiko­tarpį. Ypač svarbu skaičiuoti ir vertinti santykinius finansi­nius rodiklius, susijusius su turtu, įsipareigojimais, nuosavu kapitalu, pajamomis ir sąnaudomis. Būtina pažymėti, kad skaičiuoti finansinius santykinius rodiklius galima tik tada, kai įsitikinama, kad finansinėse ataskaitose klaidų nėra, kad visi duomenys yra teisingi ir patikimi {Mackevičius 2006: 76). Iš įmonių balanso, pelno (nuostolių), pinigų srautų, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitų galima apskaičiuoti per 100 įvairių santykinių finansinių rodiklių. Kai kurie autoriai (Siegel et ai 1995) apskaičiavo ir aprašė daugiau kaip 200 santykinių finansinių rodiklių. Suprantama, kad nėra jokios prasmės skaičiuoti tiek daug santykinių rodiklių. Svarbu skaičiuoti tiek ir tokius rodiklius, kurie kuo objektyviau parodytų tikrą finansinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus ir kuriais remiantis įmonės vadovybė galėtų priimti teisingus ekonominius sprendimus. Tačiau šiuo klausimu tiek lietu­vių, tiek užsienio autorių nuomonės smarkiai skiriasi. Kai kurie autoriai teigia, kad įmonės veiklai įvertinti pakanka apskaičiuoti ir ištirti 12-16 santykinių finansinių rodiklių (Black 2004; Brigham, Davės 2004; Weygandt et ai. 2005; Kvedaraitė 1995; Rutkauskas, Damašienė 2002 ir kt.). Kiti autoriai siūlo skaičiuoti ir vertinti 40-70 santykinių finan­sinių rodiklių (Gibson, 1992;Koua/ieB 1995;KancerevyČius 2004; Buškevičiūtė, Mačerinskienė 1998 ir kt.). Labai skiria­si autorių nuomonės, į kokias grupes jungti apskaičiuotus santykinius finansinius rodiklius. Dažniausiai išskiriamos mokumo (likvidumo), pelningumo ir veiklos aktyvumo (efektyvumo) grupės. Tačiau skiriasi ne tik finansinių san­tykinių rodiklių skaičius ir jų pavadinimai, bet ir šių rodiklių grupių skaičius bei pavadinimai. Tai labai apsunkina finansų analitikų darbą. Norint teisingai Įvertinti finansinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus įmonės vadovybė, atsižvelgdama į vei­klos ypatybes, turi parengti santykinių finansinių rodiklių sistemą, kurią turėtų naudoti keletą ar keliolika metų, kad rodiklius galima būtų palyginti. Finansinei mažų ir viduti­nių įmonių būklei bei veiklos rezultatams įvertinti pakanka skaičiuoti ir analizuoti 8-10 santykinių finansinių rodiklių, o didelių įmonių - 15-20 rodiklių. Toliau pateikiama tradi­cinė svarbiausių finansinių rodiklių skaičiavimo ir vertini­mo metodika, kurią naudoja kai kurios respublikos įmonės ir kurios tam tikri aspektai aprašomi finansinės apskaitos, audito ir analizės literatūroje. Iš pateiktų duomenų pirmiausia atliekama absoliučiųjų rodiklių pokyčių analizė. Naudojant buhalterinės apskaitos duomenis aiškinamos pokyčių priežas­tys. Iš lentelės matyti, kad, palyginti su praėjusiais metais, 48 300 Lt padidėjo trumpalaikis turtas ir 130 970 Lt - ilga­laikis turtas. Tai teigiamas reiškinys. Šio turto sumažėjimo mastas gali kelti grėsmę finansiniam įmonės stabilumui, ypač jeigu parduodamas siekiant sumažinti finansinių ište­klių stygių. Tiesa, ilgalaikio materialiojo turto padidėjimas gali sukelti ir neigiamų įmonės veiklos pokyčių, jeigu jis bus įsigyjamas tik siekiant investuoti lėšas. Atsargos sumažėjo 3420 Lt. Tai vertinama teigiamai, nes atsargų didėjimas gali rodyti gamybos nesklandumus, pardavimo masto sulėtėji­mą, sukeliantį pinigų išteklių trūkumą. Palyginti su praėju­siais metais, sumažėjo trumpalaikiai (25 940 Lt) ir ilgalaikiai (57 543 Lt) įsipareigojimai, o tai rodo gerėjančią finansinę įmonės būklę. Staigus trumpalaikių įsipareigojimų padi­dėjimas labai pavojingas reiškinys-jis rodo įsiskolinimus darbuotojams, biudžetui, tiekėjams, kredito institucijoms. Tačiau trumpalaikių ir ilgalaikių sumų padidėjimą reikia visada sieti su trumpalaikio ir ilgalaikio turto bei nuosavo kapitalo apimtimis. Nors grynasis ir bendrasis pelnas padi­dėjo, palyginti su praėjusiais metais, atitinkamai 8340 Lt ir 25 290 Lt, tačiau iš šių sumų negalima nustatyti tikrojo pelningumo. 1 lentelė. Svarbiausi įmonės absoliutieji finansiniai rodikliai Eil. Rodiklio skaitinė reikšmė, I,t Nuokrypis, Lt Nr. ataskaitiniai metai praėjusieji metai (+,-) Trumpalaikis turtas iš viso 437 81)0 389 500 48 300 iš jo atsargos 210 700 214 120 -3420 2 Ilgalaikis turtas 536 660 405 690 130 970 3 Trumpalaikiai įsipareigojimai 209 710 235 650 -25 940 4 Ilgalaikiai įsipareigojimai 376 430 433 973 -57 543 5 Pajamos iš pardavimo 301 430 259 160 42 270 6 Grynasis pelnas 23 970 15 630 8340 7 Bendrasis pelnas 57 160 31 240 25 290 Tikslesnę finansinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus patei­kia santykinių finansinių rodiklių skaičiavimas. Is 1 lentelėje pateiktų rodiklių galima apskaičiuoti per 20 santykinių rodi­klių, tačiau pateikiame 10 svarbiausių (2 lentelė), kurių pakan­ka finansinei Įmonės būklei ir veiklos rezultatams įvertinti. Iš 2 lentelėje pateiktų rodiklių galima padaryti šias išvadas: • ataskaitiniais metais visi įmonės rodikliai, išskyrus nuo­savo kapitalo grynąjį pelningumų, buvo geresni negu praėjusiais metais; • daugelio rodiklių ataskaitinių ir praėjusių metu reikšmės yra artimesnės nepatenkinamam įvertinimui, kurį nustatė Lietuvos Respublikos statistikos depar­tamentas (3 lentelėje pateikiama santykinių finansinių rodiklių reikšmių įvertinimo skalė); gerą rodiklio reikšmę tiek ataskaitiniais, tiek praėju­siais metais rodo tik bendrasis trumpalaikio mokumo koeficientas (atitinkamai 2,09 ir 1,65); • ypač blogi turto ir nuosavo kapitalo grynojo pelnin­gumo rodikliai. Jie, palyginti su Lietuvos Respublikos statistikos departamento nustatytomis rodiklių reikš­mėmis, skiriasi apie 13 punktų. Grynasis nuosavo kapitalo pelningumas parodo nuo­savo kapitalo sukurtą pelną ir tam tikru mastu - įmonės vadovybės darbo efektyvumą naudojant investuotą kapitalą. Turto pelningumo rodiklį visada reikia lyginti su kapitalo rinkoje nusistovėjusiomis palūkanų normomis ir siekti, kad jis būtų bent 2-3 proc. už jas didesnis. 2 lentelė. Santykiniai finansinės veiklos rodikliai ir jų skaitinės reikšmės Eil. Nr. Apskaičiavimo tvarka Rodiklio skaitinė reikšmė. Lt ataskaitiniai metai praėjusieji metai 1 Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas Trumpalaikis turtas / Trumpalaikiai įsipareigojimai 2,09 1,65 2 Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas Trumpalaikis turtas - atsargos / Trumpalaikiai įsipareigojimai 1,08 0,70 3 Bendrasis skolos koeficientas Visi įsipareigojimai/Turtas 0.60 0.84 4 Bendrasis pardavimo pelningumas, % Bendrasis pelnas/ Pardavimo pajamos 18,96 12,05 5 Grynasis pardavimo pelningumas. % Grynasis pelnas/ Pardavimo pajamos 7,95 6,03 6 Grynasis tuno pelningumas, % Grynasis pelnas/Turtas 2.46 1,96 7 Grynasis nuosavo kapitalo pelningumas. % Grynasis pelnas/Nuosavas kapitalas 6,17 12,45 8 Pardavimo savikainos lygis Pardavimo savikaina/ Pardavimo pajamos 0,87 0,88 9 Atsargų apyvartų mas kartais Pardavimo savikaina''Atsargos 1,16 1.02 dienomis 365/Apyvartumas kartais 315 358 10 Apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientas Atsargos/Apyvartinis kapitalas 0,92 1,46 3 lentelė. Santykiniai finansiniai rodikliai ir jų skaitinių reikšmių įvertinimas Eil. Nr. Rodiklio skaitinė reikšmė. Lt gera padėtis (x# ) nepatenkinama padėtis (*,„) 1 Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas >1.5 l,2 0.5 >0.7 4 Bendrasis pardavimo pelningumas. % >15,0 10.0 15.0 20.0 1,0 9 Atsargų apyvartumas kartais Kuo didesnis, tuo geriau dienomis 10 Apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientas Kuo mažesnis, tuo geriau 2.2.Kreditingumo rodiklių standartizavimas ir standartizuotų reikšmių vertinimo metodika Norint dar objektyviau įvertinti finansinę įmonės būkle ir veiklos rezultatus, tikslinga naudoti duomenų suvieno­dinimo ar standartizavimo metodus. Finansinę būklę ir veiklos rezultatus identifikuojantys absoliutieji finansiniai rodikliai ir santykiniai finansiniai rodikliai skirtingi savo turiniu bei vaidmeniu atliekant vertinimus. Tai sąrašas, kuris yra savito turinio „krepšelis". Sis turinys gali būti vienodinamas. Vienodinimas yra procesas, glaudžiai su­sijęs su bendra duomenų apibendrinimo ir analizės pro­blema. Duomenis apibendrinti galima santykinių tiesinių nuokrypių sumavimo, daugiamačio vidurkio ir daugeliu kitų metodų. Levine etai (2005), Heiler, Michels (1994), Martišius, Kėdaitis, (2003), Čekanavičius, Murauskas (2000), Schlittgen (1993) irkiti autoriai dažniausiai aptaria duomenų standartizavimo metodą. Šie autoriai duome­nų standartizavimo metodą, palyginti su kitais, įvardi­ja teigiamai. Duomenų standartizavimo metodas leidžia atsižvelgti į rodiklių reikšmių variaciją. Klasikiniu atveju metodo turinys yra toks. Tarkime: xlt - i-tojo rodiklio laiko eilutės t laikotarpio lygis; x - aritmetinis šių lygių vidurkis; at - standartinis nuokrypis. Tuomet duomenų normuoti nuokrypiai skaičiuojami taip: Normuotų nuokrypių vidurkio skaičiavimas yra galuti­nis skaičiavimų duomenų standartizavimo metodu etapas (n - rodiklių skaičius). Nepaisant to, duomenų standar­tizavimo metodo pritaikymas finansinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus identifikuojantiems rodikliams sujungti ir analizuoti aptariamų duomenų atveju turi savitų bruožų. Tai kelių etapų skaičiavimai (4 lentelė). 4 lentelės duomenimis, rodiklių normuotų nuokrypių vidurkis skaičiuojamas galutiniu skaičiavimo duomenų standartizavimo metodu etapu (n - rodiklių skaičius). Šie vidurkiai sudaro laiko eilutę, kuri gali būti tiriama išsamiau. Svarbus šio rodiklių sujungimo būdo bruožas tas, kad jis leidžia atsiriboti nuo rodiklio turinio ir savitai juos sulygin­ti. Kita vertus, tai galimas skaičiavimų būdas, neneigiantis teigimo, kad, parenkant duomenų sujungimo būda, svarbūs ne tik rodiklių savitumai ir įmonės finansinės būklės verti­nimų vaidmuo, bet ir patys sujungimo metodai. Čia svarbu ir tai, kad įmonės finansinės, o ir jos komercinės bei ūkinės veiklos rodiklių laiko eilutės gali būti skirstomos į sinchro­nines (tolygiai kintamas) ir asinchronines (netolygiai kin­tamas). Galiausiai panašiems skaičiavimams itin svarbu tai. 4 lentelė. Skaičiavimų duomenų standartizavimo metodu etapai Eil. Nr. Etapo turinys Apskaičiavimo tvarka 1 Apskaičiuojama rodiklio etaloninė reikšmė *.,, kuri rodys „normalią būseną". Tai ribinių reikšmių, analizuojamų laikotarpių reikšmių aritmetinis vidurkis. .V, gali būti nustatyta ir ekspertiniais vertinimais. U*>,- + xu 2 2 įvairių laikotarpių rodiklių skaitinių reikšmių x. laiko eilučių sudarymas, čia: r = l, 2, ..., n (lentelės duomenų atveju n= 10);f- 1,2, ...,m. 3 Xį reikšme imama etaloninė rodiklio reikšmė xej 4 Įvairių laikotarpių rodiklių skaitinės reikšmės „normuojamos" xlf -xM cr Cia standartinis nuokrypis skaičiuojamas pritaikant šią modifikaciją: 5 Skaičiuojami normuotų nuokrypių vidurkiai Rodiklių analizės metodika turi padėti nustatyti optima­lius rezultatus. Atsižvelgus į šį momentą, racionali gali būti 5 lentelėje pateikiama įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų rodiklių analizės metodika. Paskutiniu skaičiavimų etapu apskaičiuoti nuokrypiai gali būti vertinami, vaizdžiai pateikiami grafiniu duomenų vaizdavimo būdu. Per laiko­tarpį m jie rodys situacijos pokyčius. Atsižvelgus į 5 lentelėje pateikiamos analizės metodikos bruožus, atliekama įmonės finansinės veiklos analizė imant santykinius finansinius rodiklius. Naudojant 3 lentelės duo­menis, vidurkio metodu nustatomos santykinių finansinių rodiklių etaloninės reikšmės, joms suteikiamas balas, kuris rodys, kokia „normali būsena" įmonėje. Šių skaičiavimų rezultatai pateikiami 6 lentelėje. Santykinių finansinių rodiklių, kitų įmonės komercinę ir ūkinę veikla identifikuojančių rodiklių etaloninės reikš­mės yra veiklos optimalumo orientyras. Žinant etalonine rodiklio reikšmę (xj, kuri rodys normalią būseną, galima analizuoti faktinės situacijos santykinius nuokrypius nuo etaloninės reikšmės. Jeigu i-tojo rodiklio skaitinė reikšmė laikotarpiu t yra xln tuomet santykinis nuokrypis /., bus lygus: Jeigu rodiklio mažėjimas identifikuoja situacijos gerėji­mą, tuomet santykinis nuokrypis skaičiuojamas taip: /,=-=-> čia:i = l,2,...,n;f = 1,2, Kita vertus, finansinės būklės ir veiklos rezultatus identi­fikuojančių rodiklių etaloninės reikšmės gali būti nustatytos ne tik taikant vidurkio metodą ar naudojant rodiklių reikšmių vertinimo skalę, kaip tai padaryta 6 lentelėje. Etaloninėms reikš­mėms skaičiuoti gali būti pasitelkiami ekspertai. Jų apklausos rezultatus apibendrinus galima nustatyti įmonei optimalias, L y. jai tinkamas, etalonines rodiklių reikšmes. Gali būti naudoja­mi ir kiti duomenys. Pavyzdžiui, tai gali būti rodiklių reikšmės per tam tikrą laikotarpį. Kitaip tariant, suformuojamos rodiklių reikšmių laiko eilutės, kurios apibendrinamos statistikos meto­dais. Tarkime, skaičiuojant vidutinį laiko eilutės lygį ar mode­liuojant laiko eilutę analitiniu duomenų išlyginimu pasitelkus mažiausiųjų kvadratų metodą. Apsiribodami šiais pastebėji­mais, įvertinsime padėtį įmonėje. Naudodami 2 ir 6 lentelės duomenis, pagal 5 lentelėje aprašytą metodiką apskaičiuosime santykinių finansinių rodiklių santykinius nuokrypius, „fak­tinės būsenos" balą bei šios būsenos ir „normalios būsenos" nuokrypius. Skaičiavimų rezultatai pateikiami 7 lentelėje. 5 lentelė. Rodiklių analizės metodika Eil. Nr. Etapo turinys Apskaičiavimo tvarka L Apskaičiuojama rodiklio etaloninė reikšmė {Xj), kuri rodys „normalią būseną". Tai ribinių reikšmių, analizuojamų laikotarpių reikšmių aritmetinis vidurkis. Etaloninė reikšmė gali būti nustatyta ir ekspertiniais vertinimais. x . + x. - X 2 2 Etaloninėms reikšmėms suteikiamas „normalios būsenos" balas (B-). Tarkime, 100. Bj =100 3 Apskaičiuojama bendra balų suma - apibendrinamoji normalios situacijos charakteristika SB = j^Bt 4 Apskaičiuojamos Mojo rodiklio skaitinės reikšmės laikotarpiu t (xk) santykinis nuokrypis lu (čia: i- 1, 2, ..., m; f =1,2,..., m): kai rodiklio didėjimas identifikuoja situacijos gerėjimą, santykinis nuokrypis bus lygus: xei kai rodiklio mažėjimas identifikuoja situacijos gerėjimą, santykinis nuokrypis bus lygus: r, -*■ xu 5 „Normalios būsenos" balas ( 5, ) koreguojamas santykiniu nuokrypiu JIt Ą, = B, x /„ 6 Apskaičiuojama bendra balų suma - apibendrinamoji faktinės situacijos laikotarpiu t charakteristika SB, =į#„ =Y.Bi*h 7 6 punkto skaičiavimų rezultatai lyginami su 3 punkto skaičiavimų rezultatais. Apskaičiuojamas nuokrypis (xe) A, = SB,-SB 6 lentelė. Santykinių finansinių rodiklių etaloninė reikšmė ir „normalios būsenos" balas EU. Nr. Rodiklis Rodiklio etaloninė reikšmė X. „Normalios būsenos" balas B, 1 Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas 1,35 100 2 Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas 1,10 100 3 Bendrasis skolos koeficientas 0,60 100 4 Bendrasis pardavimo pelningumas, % 11.00 100 5 Grynasis pardavimo pelningumas, % 7,50 100 6 Grynasis turto pelningumas, % 11,50 100 7 Grynasis nuosavo kapitalo pelningumas, % 15,00 100 8 Pardavimo savikainos lygis 0,85 100 9 Atsargų apyvartumas kartais 1 100 dienomis 365 100 10 Apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientas 1,19 100 7 lentelė. Santykiniai finansiniai rodikliai ir faktinės būsenos nuokrypiai Table 7. Ine relative financial indicators and deviation from the actual statė Eil. Nr. Rodiklis Rodiklio skaitinė reikšmė laikotarpiu t xk Santykinis nuokrypis Iu Faktinės būsenos balas B, Nuokrypis A; Xie x,p xia ■\ xia x.p x.a ** 1 Bendrojo trumpalaikio mokumo koeficientas 2,09 1,35 1,48 1,00 148 100 48 0 2 Greitojo trumpalaikio mokumo koeficientas 1,08 0,70 0,98 0,67 98 67 -2 -33 3 Bendrasis skolos koeficientas 0,60 0,84 1,00 0,71 100 71 0 0 4 Bendrasis pardavimo pelningumas, % 18,96 12,05 1,72 1,10 172 110 72 10 5 Grynasis pardavimo pelningumas, % 7,95 6,03 1,06 0,80 106 80 6 -20 6 Grynasis turto pelningumas,% 2,46 1,96 0,21 0,17 21 17 -79 -83 7 Grynasis nuosavo kapitalo pelningumas,% 6,17 12,45 0,41 0,83 41 83 -59 -17 8 Pardavimo savikainos lygis 0,81 0,88 1,05 0,96 105 96 5 -4 9 Atsargų apyvartumas kartais 1,16 1,02 1,16 1,02 116 102 16 2 dienomis 315 358 1,16 1,02 116 102 16 2 10 Apyvartinio kapitalo manevringumo koeficientas 0,92 1,46 1,29 0,83 129 83 29 -17 Iš viso: 1152 911 42 -168 Lentelėje: xia - ataskaitiniai metai, Xlp - praėjusieji metai. Iš 7 lentelėje pateiktų rodiklių galima padaryti Šias išva-s: • Patvirtinamos pirmiau darytos išvados apie finansi­nę analizuojamos įmonės būklę ir veiklos rezultatus tiriamuoju laikotarpiu. • Šios lentelės 7 ir 8 skiltys, nepaisant jau minėtos iš­vados apie gana pozityvią padėtį įmonėje, vaizdžiai das: rodo „silpnąsias" jos veiklos grandis bei ataskaitiniais ir praėjusiais metais susiformavusios padėties nuo­krypius nuo etaloninės situacijos bei šių nuokrypių dinamiką. Bendras įmonės faktinės būsenos balas ataskaitiniais me­tais 26,45 % geresnis, palyginti su praėjusių metų įmonės faktinės būsenos balu {[(1152:911) x 100] - 100}. Kadangi nagrinėjamu atveju „apibendrinamoji norma­lios situacijos" charakteristika lygi 1000 balų, tai „apibendrinamoji faktines situacijos' charakteristika ir jos skirtumas - nuokrypis ataskaitiniais metais sudarė 152, o praėjusiais metais jis buvo lygus -89. Šitai dar karta patvirtina gana gerą finansinę Įmonės būklę. Kita vertus, tai nereikėtų absoliutinti Situacija gali turėti ir kitų aspektų, jeigu analizuosime ilgesnio laikotarpio duo­menis. Nepaisant to, skaičiavimai rodo, kad aptarta Įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų analizės metodika tei­kia gana išsamią informaciją ir gali tapti veiksminga prie­mone veiklos gerinimo siekiams racionalizuoti. Buhalterines apskaitos ir finansines analizes literatūroje dažniausiai nurodoma, kad finansinė atskaitomybė sudaro apie 70-80 proc. visos įmonės ekonominės informacijos. Dabartiniu metu dažniausiai taikoma įmonių finansinės būklės ir veiklos rezultatų analizės metodika, t. y. skaičiuo­jant bei vertinant absoliučiuosius finansinius ir santyki­nius finansinius rodiklius, nėra pakankama. Racionalus informacijos naudojimas užtikrinamas taikant integruotą įmonės finansinės būklės ir veiklos rezultatų analizės me­todiką, kurią sudaro trys elementai: 1) absoliučiųjų finansinių rodiklių pokyčių tyrimas; 2) santykinių finansinių rodiklių skaičiavimas ir ver­tinimas; 3) rodiklių standartizavimas ir analizė. Norėdama teisingai įvertinti finansinę įmonės būklę ir veiklos rezultatus įmonės vadovybė, atsižvelgdama į vei­klos ypatybes, turi parengti santykinių finansinių rodiklių sistemą, kurią turėtų naudoti keletą ar keliolika metų, kad rodiklius galima būtų palyginti. Mažų ir vidutinių įmonių finansinei būklei ir veiklos rezultatams įvertinti pakanka skaičiuoti ir analizuoti 8-10 santykinių finansinių rodiklių, o didelėms Įmonėms - 15—20 rodiklių. Skaičiavimai rodo, kad ataskaitiniais metais visi san­tykiniai finansiniai įmonės rodildiai (išskyrus nuosavojo kapitalo grynąjį pelningumą) buvo geresni negu praėjusiais metais. Tačiau šių rodiklių ataskaitinių ir praėjusių metų reikšmės yra artimesnės nepatenkinamam įvertinimui, kurį nustatė Lietuvos Respublikos statistikos departamentas. Finansinę būklę ir veiklos rezultatus identifikuojantys rodi­kliai gali būti apibendrinti. Optimalus rodiklių apibendrinimo būdas yra duomenų standartizavimo metodas, leidžiantis atsi­žvelgti j rodiklių reikšmių variaciją. Šio metodo taikymas yra skaičiavimų variantas, kuris neneigia teigimo, kad parenkant duomenų sujungimo būdą svarbus ne tik rodiklių vaidmuo ver­tinant finansinę įmonės būklę, bet ir patys sujungimo metodai ar būdai, kuriais rodikliai vienodinami ar standartizuojami. Racionalia analizės metodika yra metodika, kurios esminis bruožas yra rodiklių standartizavimas ir standartizuotų reikšmių analize, t v rodiklių etaloninių reikšmių skaičiavimas ir balo, rodančio „normalią būseną" įmonė­je, suteikimas bei rodiklių santykinių nuokrypių, „fakti­nės būsenos" balo ir Šios būsenos bei „normalios būsenos" nuokrypių skaičiavimas Siūloma metodika leidžia išsamiai įvertinti įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Išvados Svarbu, o kartu ir nelengva, rasti kompromisą tarp tokių skolinimo tikslų kaip pelningumas ir saugumas. Kad būtų priimtas teisingas sprendimas dėl kre­dito suteikimo ir banko klientui (įmonei) būtų suteiktos kokybiškos paslau­gos, reikia labai atsakingai ir profesionaliai įvertinti visą turimą informaciją apie įmonę, atlikti nuodugnią ūkio subjekto finansinės būklės bei veiklos per­spektyvų analizę. Tam parinkti kvalifikuoti ir atsakingi kredito analitikai pri­valo išanalizuoti visus su kredito išdavimu susijusius rizikos veiksnius, tinka­mai įvertinti kliento kreditingumą ir nustatyto kredito rizikingumo lygio pri­imtinumą bankui. Vertinant, stebint ir kontroliuojant rizikas, reikia laikytis pačių aukščiausių standartų. Kreditai teiktini tik tais atvejais, kai klientas geranoriškai pateikia visą ban­kui reikalingą informaciją apie ankstesnę ir dabartinę savo veiklą, kai kliento kreditingumo analizės rezultatai atitinka banko kreditavimo politikos princi­pus bei nuostatas, o klientas sutinka su banko keliamomis sąlygomis dėl kre­ditoriaus kontrolės ir įtakos jam visu naudojimosi kreditu metu. Komerciniai bankai naudoja priemones, leidžiančias jiems stebėti įmonių veiklą ir iš dalies kontroliuoti jų valdymo sprendimus, taip pat teikti rekomen­dacijas ar finansines paslaugas, reikalingas įmonių pozicijai rinkoje sustiprin­ti. Bankai suteikia paskolas įmonių plėtrai finansuoti ir kartu tobulina pasta­rųjų valdymo praktiką. Finansinę būklę ir veiklos rezultatus identifikuojantys rodi­kliai gali būti apibendrinti. Optimalus rodiklių apibendrinimo būdas yra duomenų standartizavimo metodas, leidžiantis atsi­žvelgti j rodiklių reikšmių variaciją. Šio metodo taikymas yra skaičiavimų variantas, kuris neneigia teigimo, kad parenkant duomenų sujungimo būdą svarbus ne tik rodiklių vaidmuo ver­tinant finansinę įmonės būklę, bet ir patys sujungimo metodai ar būdai, kuriais rodikliai vienodinami ar standartizuojami. Racionalia analizės metodika yra metodika, kurios esminis bruožas yra rodiklių standartizavimas ir standartizuotų reikšmių analize, t v rodiklių etaloninių reikšmių skaičiavimas ir balo, rodančio „normalią būseną" įmonė­je, suteikimas bei rodiklių santykinių nuokrypių, „fakti­nės būsenos" balo ir Šios būsenos bei „normalios būsenos" nuokrypių skaičiavimas Siūloma metodika leidžia išsamiai įvertinti įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Literatūra 1. Brazdžionis J., Šimiulis G. Kreditavimo principai. - V.: Lietuvos bankininkystės, draudimo ir finansų institutas, 1997. 75 p. 2. Credit Analysis: A Special Collection irom The Journal of Commercial Bank Len-ding 1990. - L.:RMA, 1991, Volume 1. - 146 p. 3. Kuzmickas D. Komerciniai bankai ir įmonių valdymas Lietuvoje // Pinigų studi­jos, - 1999, Nr. 4, p. 5-15. 4. Lietuvos bankas, 2004. Kredito įstaigų veikla 2003 metais. Lietuvos banko inter-netinė duomenų bazė: http://www.lbank.lt/lt/istaigos/veikla2003.htm 5. Agarwal, V.; Taffler, R. 2009. Comparing the performance of market - based and accounting - based bankruptcy predic­tion models, Journal of Banking & Finance 32(8): 1541-1551. doi:10.1016/j.jbankfin. 6. Balcaen, S.; Ooghe, H. 2006. 35 Years of studies on business failure: an overview of the classical statistical methodologies and their related problems, British Accounting Review 38 (1): 63-93. doi:10.!016/j.bar. 7. Bernstein, L. 2000. Analysis of Financial Management. McGraw-Hill. 367 p. 8. Brigham.E. F.; Davės, R R. 2004. Intermediate Financial Mana­gement. USA, Thomson, South-VVestern. 230 p. 9. Buškevičiūtė, E.; Mačerinskienė, I. 2004. Finansų analizė [Fi­nancial Analysis]. Kaunas: Technologija. 379. 10. Garskaitė, K. 2008. Įmonių bankroto prognozavimo modelių taikymas [The principles of diagnostics of bankruptcy, threatening to the enterprises], Verslas: teorija ir praktika [Business: Theory and Practice] 9(4): 281-294. doi:10.3846/1648-0627. 11. Garškienė, A.; Garskaitė, K. 2005. Antikrizinio valdymo turinys: esmė, tikslai ir priemonės [The content of the anti-crisis ma-nagement: the essence, goals and measures], Verslas: teorija ir praktika [Business: Theory and Practice] 6(1): 44-55. 12. Grant, W. N. 2003. Corporaie Bankruptcy. Tools, Strategies andAlter-natives. John VViley & Sons, Inc., Hoboken, New Jersey. 280 p. 13. Ginevičius, R.; Čirba, S. 2009. Additive measurement of market concentration, Journal of Business Economics and Manage­ment 10(3): 191-198. doi:I0.3846/1611-1699. 14. Ginevičius, R.; Podvezko, V. 2008. Multicriteria evaiuation of Lithuanian banks from the perspective of their reliability for clients, Journal of Business Economics and Management 9(4): 254-267. doi:10.3846/161I-1699. 15. Harrington, D. R. 2003. Corporate Financial Analysis in u Global Environment. Thomson South Western. 492 p. 16. Mackevičius, J. 2009. Finansinių ataskaitų auditas ir analizė (Procedūros, metodikos ir vertinimas) [The Audit and Ana­lysis of the Financial Reports], Vilnius: TEV. 389 p. 17. Mackevičius, J. 2007. įmonės veiklos analizė. Informacijos rinkimas, sisteminimas ir vertinimas [The Analysis of the Enterprise's Activity. Gathering, Systematization and Eva­iuation of the Information]. Vilnius: TEV. 510 p. 18. Mackevičius, f.; Poškaitė, D. 1998. Finansinė analizė [Financial Analysis]. Vilnius: Katalikų pasaulis. 632 p. 19. Ravi, K. R; Ravi, V. 2007. Bankruptcy prediction in banks and firms via statistical and intelligent techniųues - a review, European Journal of Operational Research 180(1): 1-28. doi:10.1016/j.ejor. 20. Sueyoshi, T; Goto, M. 2009. Methodological comparison bet-ween DEA (data envelopment analysis) and DEA-DA (dis-kriminating analysis) from the perspective of bankruptcy assesment, European Journal of Operational Research 199(2): 561-575. doi:10.1016/j.ejor. 21. Sun, L. 2007. Are-evalualion ofauditors' opinions versus statisti­cal models in bankruptcy prediction, Review of Quantitative Finance and Accounting 28(1): 55-67. doi:10.1007/slll56-006-0003-x 22. Tvaronavičienė, M. 2001. įmonių bankroto proceso ekonominio efektyvumo kryptys [The Ways of Economk Efficiency of the Process of Bankruptcy of the Enterprises], Ekonomika [Economics] 54: 135-144.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!