Bankų konsolidacijos ir integracijos vertinimas

Įvadas Mokslo darbuose labai skirtingai suprantamas ir api­brėžiamas tiek investicijų į bankų sektorių efektyvumas tiek pats bankų sektoriaus privatizacijos procesas apskritai, tiek įvai­rios jo pasireiškimo formos. Užsienio investicijos atneša finansinius išteklius, technologijas, ekspertus ir valdymo patirtį. Rezultatas- gerai mokamos darbo vietos, solidžios biudžeto pajamos ir šalies technologinė pažanga. Tokiu būdu laimi ir vietos verslininkai- pasinaudoję modernesniais užsieniečių metodais ir žiniomis apie pasaulio rinkas, jie gali efektyviau plėtoti savo verslą arba sukurti naują panašioje ar kitoje srityje. Kredito įstaigų veikla grindžiama lėšų, kurių didžiąją dalį sudaro išduoti kreditai bei indėliai, pritraukti iš fizinių asmenų, privačių verslo įmonių, valstybės ne finansų įmonių, finansų įstaigų ir kitų juridinių asmenų, iš toje valstybėje gyvenančių asmenų ir nerezidentų, sukaupimu. Indėlių reikšmė finansų rinkoms neabejotina: be indėlių bankų sistema apskritai negalėtų egzistuoti. Tam, kad tiek bankų, tiek indėlininkų požiūriu būtų apsaugoti šie svarbūs ištekliai, XX a, pirmoje pusėje buvo sukurtas ir dabar daugelyje pasaulio valstybių taikomas indėliu draudimo mechanizmas, aptariamas šio straipsnio antroje dalyje. Darbe analizuojama Baltijos balių bankų sistema, Lietuvos, Latvijos ir Estijos komerciniai bankai, jų kiekis bei struktūros (pagal rūšis, terminus, valiutas ir indėlininkus) kitimo tendencijos nuo 1994 m. Taip pat nagrinėjama, kaip veikia Baltuos šalių indėlių draudimo sistemos, apibūdinami jų naujausi pakeitimai, tikslai ir kiti svarbūs bruožai. Siekiant plačiau atskleisti indėlių draudimo sistemų įvairovę, trumpai apžvelgiamos svarbiausių pasaulio valstybių (JAV, Japonijos, Europos Sąjungos narių ir šalių kandidačių) indėlių draudimo sistemos. Be to, straipsnyje atlikta palyginamoji Lietuvos, Latvijos ir Estijos-indėlių rinkų bei jų draudimo sistemų analizė. Šio darbo tikslas - nustatyti esamą Lietuvos bankų sistemos integracijos ir konsolidacijos padėtį bei raidą, po šių šalių įsiliejimo į bendrą Europos Sąjungos (ES) finansų sistemą. Problema. Neapibrėžtas bankų sektoriaus privatizacijos bei investicijų į bankų sektorių efektyvumas pokomunisti­nėse šalyse esmės, turinio ir pasireiškimo formų bei proce­sų rezultatyvumo mokslo darbuose traktavimas iškelia investicijų į bankų sektorių efektyvumas pokomunistinėse šalyse kaip savito investavimo tipo apibrėžtumo problemą. Šio darbo tikslas - remiantis mokslo darbais, lo­ginės analizės būdu atskleisti užsienio tiesioginių investicijų į bankų sektorių į finansų objektus, jos efektyvumo Lietuvoje kaip savito rinkos konsolidacijos tipo apibrėžtumo problemą. Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti bankų sektoriaus privatizacijos bei užsienio tiesioginių investicijų į bankų sektorių į finansų objektus efektyvumo sampratos traktavimo įvai­rovę. 2. Palyginti užsienio tiesioginių investicijas į finansų objektus efektyvumą rinkos ekonomikos šalyse ir Rytų ir Vidurio Europos šalyse bei Lietuvoje, atskleidžiant jų esmės, pasireiškimo formų, procesų analizės metodologijos, procesų inicijavimo mo­tyvavimo ir rezultatyvumo įvertinimo skirtumus, siekiant atskleisti savito bankų sektoriaus privatizacijos tipo - bankų sektoriaus privatizacijos pokomunistinėse šalyse - apibrėžtumo pro­blema. Darbo tikslas: • Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių efektyvumo tyrimas, panaudojant ekonominės plėtros elementus. • Parengti tam tikras rekomendacijas investicijų į bankų sektorių strategijos klausimais. Darbo uždaviniai • Suformuoti investicijų į bankų sektorių efektyvumo analizės strategiją ir apibrėžti tyrimo parametrus, • Išnagrinėti investicijų į bankų sektorių efektyvumo analizės metodus, • Pateikti tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių statistinę analizę • Atlikti investicijų į bankų sektorių efektyvumo analizę, • Suformuluoti adekvačias išvadas ir pateikti pasiūlymus investicijų į bankų sektorių strategijos klausimais. Tyrimo metodas - mokslo darbų loginė analizė ir api­bendrinimas. A. (teorine dalis) INVESTICIJŲ Į BANKŲ SEKTORIŲ EFEKTYVUMO TEORINIAI ASPEKTAI 1. Investicijų į bankų sektorių efektyvumo samprata Apie tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių į finansų objektus efektyvumą šiuolaikiniame pasaulyje imta kal­bėti dviem pastaraisiais XX a. dešimtmečiais. Heaidas (1987); Boycko, Shleiferis ir Vishny's (1995) ir daugelis kitų socialinių mąstytojų akcentuoja užsienio tiesioginių investicijų į bankų sektorių į finansų objektus efektyvumo analizė rodo, jog “bankų sektoriaus privatizacijos ” sąvoka kaip tokių investicijų į bankų sektorių atėjimo sąlyga vartojama, apibrėžiant pro­cesą ir valstybei priklausančio turto pardavimo (perleidi­mo) privatiems asmenims, ir valstybinių užsakymų tam tik­rų paslaugų (prekių) gamybai ar tiekimui perdavimo priva­tiems asmenims, sudarant atitinkamus kontraktus, [16, Vol. 13]. Nuomos ir vadybos kontraktų metodai paplitę tose šalyse, kur valstybinio turto apimtis maža, pvz., JAV. Šiuo atveju privačios firmos tampa dalies tradiciškai valstybinių įmonių atliekamų darbų rangovais, dažnai išlaikant šių dar­bų valstybinį finansavimą. Privatizacija siekiama sukurti konkurencinę aplinką bei sudaryti prielaidas veiklos efekty­vumui augti tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuje. Kartais privatizacija vadinamas dereguliavimo procesas, kai atsisakoma tiesioginio valstybinio reguliavimo arba sumažinama valstybinio reguliavimo apimtis privačiame sektoriuje; liberalizacija ir kt. procesai. Mokslo darbuose užsienio tiesioginių investicijų į bankų sektorių į finansų objektus efektyvumo supratimas gana siauras, kai ji sutapatinama tik su valstybinės nuosavybės perdavimu privačiam sektoriui. Tačiau pasitaiko ir daug platesnis, nuodugnesnis šio termino traktavimas, kaip visuomenės gerovę skatinanti politika [22, p. 72] arba rinkos faktorius ekonomikoje diegianti politika [27,p.11]. Prasidėjus privatizacijai pokomunistinėse Rytų ir Vi­durio Europos šalyse, greta klasikinio bankų sektoriaus privatizacijos sąvo­kos apibrėžimo atsirado naujos, anksčiau nevartotos sąvo­kos, pvz., masinė privatizacija (angį. - Mass Privatisation) [21, p. 11-14]. Mokslo darbuose nurodomi du bankų sektoriaus privatizacijos tipai, besiskiriantys savo tikslais ir uždaviniais bei daž­niausiai naudojamais privatizavimo metodais - privatizaci­ja rinkos ekonomikos šalyse ir privatizacija pokomunistinėse Rytų ir Vidurio Europos šalyse [12], [18]. Mokslo darbuose, analizuojančiuose bankų sektoriaus privatizacijos bei tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių į finansų objektus efektyvumą kaip procesus VRE ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse, bankų sektoriaus privatizacijos terminu dažniausiai apibrėžiamas tik valstybės turto perdavimo (pardavimo) privatiems asmenims procesas (iš­skyrus po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuotų arba dėl politinių priežasčių konfiskuoto turto grąžinimą). Daugelis kitų Vakaruose naudojamų būdų ir metodų čia reti. Besitransformuojančių šalių praktikoje vartojama są­voka "isvalstybinimas" iš dalies gali būti prilyginta plačia­jai bankų sektoriaus privatizacijos sampratai, kurios laikomasi Vakaruose. Transakcijų teorijos (Transaction Costs Theory) požiūriu, šiame procese vyksta formalus nuosavybės teisių persis­kirstymas tarp alternatyvių nuosavybės sistemų. Apskritai ji sutapatinama tik su proceso mastų plėtros procesu. L. Balcerowiczius (1995) rašė: "Reikia aiškiai skirti privatizavi­mą plačiąja prasme, kurio rezultatas yra privataus sekto­riaus ekonomikoje didėjimas..." [2, p. 173]. Privatizacija dažniausiai nėra siejama su bendrais po­komunistinės transformacijos procesų pokyčiais, todėl jos vieta šioje procesų sistemoje nėra apibrėžta. 1.2. Bankų sektoriaus privatizacijos procesų tipai Privatizacija rinkos ekonomikos šalyse kaip tam tikras bankų sektoriaus privatizacijos tipas sietinas su struktūrine pertvarka ekono­miškai išsivysčiusiose Vakarų šalyse pastaraisiais dviem dešimtmečiais. Tai lėmė tam tikros priežastys. Kai 1929-1933 metais prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, nebeveikė neoklasikų rekomendacijos: 1) stebėti, kad nesusiformuotų mono­polijos (taip pat ir profsąjungos); 2) reguliuoti pinigų mase. Investicijų į bankų sektorių apimtis sumažėjo keturis kartus, nedarbas padidėjo nuo 3,2 proc. iki 24,9 proc. [žr. 20], Tuomet D.M.Keinso plataus ekonomikos reguliavimo teorija pasiūlė nedarbo mažinimo ir kitų tuomet varginusių krizės problemų sprendimų būdus. M.Friedmanas (1998) knygoje "Kapitalizmas ir laisvė" pirmojo leidimo pratarmėje nurodo, jog 1978 m. žurnalo "Commentarv" surengtame simpoziume tema "Kapitaliz­mas, socializmas ir demokratija" iš 25 pranešėjų tik 9 reiš­kė pažiūras, artimas jo minėtos knygos idėjai. Tuo laikotar­piu visuomenės nuomonė rėmėsi Keinso teorija ir gerovei valstybės idėjomis [4]. Nuo 1969 iki 1971 metų prasidėjo laipsniškas ekono­mikos smukimas, o 1974-1975 metais Šalių ekonomiką su­krėtė ekonominė krizė. Gamyba šiose šalyse nukrito 6-7 proc. Netgi Japonijoje, kur pokario laikotarpiu ekonomikos augimas kasmet siekė 8-10 proc., pirmąkart pastebėtas 2-3 proc. nuosmukis [žr. 20]. Keinso ekonomikos nuostatos dėl būtino anticiklinio ekonomikos reguliavimo patyrė išban­dymų laikotarpį. Vėliau dar kartą krizė šalis ištiko 1980-1982 metais. Ji palietė ne tik gamybą, bet ir valiutinę-finansinę, energetinę, žaliavų ir ekologinę sritį. Ekonominės krizės 1975 ir 1980 metais sąlygojo ir politinę bei ideologinę krizę. Vakarų ša­lių reformatoriai teoretikai nustūmė į antrąjį planą Pasaulio banko ekspertai apibrėžė masinę privatizaciją t kaip "procesą, kai didžioji dalis materialinių vertybių, pri­klausančių visai visuomenei, per trumpą laiką perduodama plačios ir įvairios privačių asmenų grupės dispozicijon. Šio proceso metu valstybinės įmonės sujungiamos į vieną nu­matytą privatizuoti įmonių grupę, skirtingai nuo "klasiki­nio" privatizavimo būdo, kai privatizuojamos pavienės įmonės, kaip tai daroma Vakarų Europos Šalyse, taip pat daugelyje besivystančių Lotynų Amerikos, Azijos šalių ir Vengrijoje" [21, p. 14]. 1.3. Bankų sektoriaus privatizacijos inicijavimo motyvacija Bankų sektoriaus privatizacijos inicijavimo motyvacija remiasi nuostata, jog valstybė/valstybinė įmonė negali efektyviai ūkininkauti dėl savo prigimties [24]. Teigiama, jog valstybinės /bendruomeninės nuosavybės prigimtis sudaro sąlygas ne­efektyviai išorinių poveikių gamybai [15]. Apskritai mokslo darbų analizė išryškina skirtingą po­žiūrį į privačias kompanijas ir valstybinius institutus: priva­taus sektoriaus įmonės laikomos dinamiškomis, produkty­viomis, jų veikla žymiai efektyvesne už biurokratinių vals­tybinių institutų veiklą [32], [5], [2]. Remiantis darbo našu­mo ir ekonominio efektyvumo analize, tvirtinama, jog pri­vačios firmos, siekdamos maksimalaus pelno, konkurenci­jos procese užtikrina minimalias teikiamų paslaugų (pro­duktų) kainas todėl, kad privatūs gamintojai yra taupesni negu valstybinės įmonės [19]. Shirley's (1985) nurodo, jog efektyviam valstybinių įmonių darbui trūksta trijų pagrindinių veiksnių, kurie for­muoja objektyvias jų privatizavimo ekonomines ir sociali­nes priežastis [24]: • veiksnių, skatinančių mažinti gamybos išlaidas; • veiksnių, orientuojančių įmonės veiklą į pelną ir • veiksnių, lemiančių tiesioginio darbuotojų atlygini­mo priklausomybę nuo jų darbo efektyvumo. Privataus sektoriaus plėtros procesas privatizavimo priemonėmis konkrečioje šalyje jos vyriausybės paprastai yra motyvuojamas galimybe padidinti valstybinių fondų naudojimo bei valstybinių tarnybų atliekamų funkcijų efektyvumą, sumažinti valstybės išlaidas bei mokesčius, gauti pajamų į biudžetą, pardavus valstybei priklausantį turtą, taip pat susilpninti profsąjungų, aktyviai veikiančių valstybiniame sektoriuje, galią. Skirtingas bankų sektoriaus privatizacijos koncepcijas vienija nuostata, jog valstybinio valdymo neefektyvumą galima įveikti pri­vatizavimo priemonėmis, kai: • keičiamas teikiamų paslaugų agentas, o valstybė nė­ra nušalinama nuo atsakomybės už įmonės veiklos rezultatus. Šiuo atveju planavimas, tikslų iškėlimas, standartų nustatymas, vykdymo kontrolė ir koordi­navimas lieka valstybės rankose; • valstybė visiškai atsisako nuosavybės teisių, užsako­vo, valdymo subjekto, kontrolės ir sprendimų priė­mimo vaidmens. Dauguma autorių antrąjį privatizavimo atvejį ir laiko "tikrąja privatizacija", kadangi ji neleidžia interesų grupėms didinti valstybės išlaidų tam tikrose ūkinės (ko­mercinės) veiklos sferose ir kt. Kiti, priešingai, teigia, jog A.Maršalo, A.C.Piguso (neoclassical economics) ir D.M.Keinso (Keynesian economics) išplėtotas ekonomikos teorijų nuostatas ir išpopuliarino liberalizmo-klasikinės po­litinės ekonomijos ir neokonservatizmo idėjas, besiremian­čias nuostata: mažiau valstybės - daugiau laisvės! Tačiau liberalai ir kai kurie neokonservatoriai visgi pripažįsta, jog "absoliuti laisvė neįmanoma" [4, p.32]. l pasaulio avansceną išėjo Didžiosios Britanijos ir JAV valstybių vadovai M.Tečer ir R.Reiganas, kurie populiarino neokonservatizmo idėjas. Radikalieji neokonservatoriai ekonomiką laiko pernelyg sudėtinga, todėl žmogaus protas negali pažinti ekonomikos dėsnių. Jie neidealizuoja rinkos ekonomikos savireguliacijos mechanizmo galimybių, tačiau teigia, jog tai - mažesnė blogybė, negu valstybės kišimasis [5], [32]. 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio krizes neokonservato­riai aiškino pernelyg dideliu reguliuojamuoju valstybės vaidmeniu ekonomikoje, kuris pasireiškė dideliais mokes­čiais brangioms socialinėms programoms realizuoti. Tuo laikotarpiu sunkiausi mokesčiai slėgė didžiausias pajamas turinčius gyventojus - jie sudarė apie 75 proc. Švedijoje, JAV - 55 proc. ir Didžiojoje Britanijoje - 35 proc. jų paja­mų. Bendro valstybinio reguliavimo lygį neokonservatoriai siūlė mažinti, mažinant socialines išlaidas bei privatizuo­jant valstybines įmones ir vystant privatų ekonomikos sek­torių, verslininkystę; tačiau jie taip pat teigė, jog valstybė turėtų užtikrinti ekonomikos augimą ir mažinti infliaciją. Radikalių pažiūrų konservatoriai siūlė privatizuoti miesto transportą, geležinkelius, statyti privačius kalėjimus. Taikant įvairius bankų sektoriaus privatizacijos metodus, ir šalyse, kurių valstybinis sektorius tradiciškai nebuvo labai mažas, ir šalyse, kur jis buvo nedidelis. Bankų sektoriaus privatizacijos procesas, pra­sidėjęs Vakarų šalyse, vėliau paplito besivystančiose ir kitose šalyse. Ir nors neokonservatizmo idėjų populiarumas prigeso, nuostata, jog valstybė nesugeba efektyviai ūkininkauti, išli­ko. Iki šiol įvairiuose pasaulio kraštuose realizuojamos la­bai įvairios privatizavimo programos. Nors visas šalis gali­ma suskirstyti į grupes pagal labai skirtingą jų išsivystymo lygį, skirtingus privatizavimo tikslus ar motyvus, skirtingas socialines ir ekonomines tradicijas ir kt., visas šalis vienija esminis bendras bruožas - privatizacija įgyvendinama kon­kurencinėje rinkos aplinkoje, tolygiai evoliucionuojant rin­kos ekonomikai ir dominuojant privačiam sektoriui. Bankų sektoriaus privatizacijos metu valstybinis sektorius siaurinamas nežymiai. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių į finansų objektus efektyvumo vaidmuo transformacinių procesų sistemoje ypa­tingas, kadangi jam plečiantis, nuosavybės ir nuosavybės teisių struktūra, keitėsi Ūkininkavimo sistema ir kt. [13], [19], [10]. VRE ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse privatizuoja­mos ne pavienės įmonės, siekiant susiaurinti valstybinės nuosavybės ar valstybinio reguliavimo apimtį ir kartu pa­pildyti valstybės ar savivaldybės iždą, kaip tai daroma Va­karų šalyse, bet privatizuojama ženkli ekonomikos ir vals­tybės valdymo funkcijų dalis. Bankų sektoriaus privatizacijos metu šioje šalių grupėje, reikėjo išspręsti daugelį kitų problemų, kurių neteko spręsti rinkos ekono­mikos šalių vyriausybėms, formuojančioms ir įgyvendinan­čioms privatizavimo programas: • įtvirtinti nuosavybės santykius, būdingus rinkos ekonomikai; • susiaurinti valstybės vaidmenį ekonomikoje; • suformuoti aktyvų privatų savininką, kuris būtų at­sakingas už visus įmonės veiklos rezultatus; • sudaryti sąlygas stabiliam ekonomikos augimui; • įtraukti pokomunistines valstybes į pasaulinę mainų sistemą ir tuo sugriauti ekonomikos uždarumą ir kt.; • depolitizuoti ekonominius sprendimus; • įtvirtinti pozityvų požiūrį į privačios nuosavybės institutą ir privačių verslininkų sluoksnį bei rinkos reformas ir kt. Antrasis bankų sektoriaus privatizacijos tipas išryškėjo apie 1989 metus, prasidėjus sisteminiams ekonominės ir politinės sistemos transformacijų pokyčiams buvusiose komunistinėse Rytų ir Vidurio Europos bei buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Balcerowiczius (1998) rašė: "Privataus verslo plėtra turėjo tapti lemiamu veiksniu sprendžiant pagrindinę visų posocialistinių šalių struktūrinę problemą - mažo ir toly­džio smunkančio efektyvumo problemą" [2]. Mokslo darbuose taip pat nurodoma, jog valstybinio turto bankų sektoriaus privatizacijos inicijavimo priežastys pokomunistinės transformacijos šalyse buvo tos, jog valstybė išskirtinai dis­ponavo nuosavybės teisėmis, o ekonomikoje išskirtinai do­minavo valstybinė nuosavybė; valstybė tiesiogiai reguliavo ūkinių subjektų veiklą ir kt. - reikėjo suformuoti rinkos ekonomikos institutus ir mechanizmą. Bankų sektoriaus privatizacijos garantuos reformų negrįžtamumą. Tokios nuostatos vėliau buvo kritikuojamos [žr. 13]. Privatizacija laikoma sudedamąja ekonominės sistemos transformacijų dedamąja [žr. 2, p. 167]. Šio proceso paži­nimą, jo esmės suvokimą, plėtros analizę ir prognozavimą bei rezultatyvumo analizę sunkina nemaža objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Bankų sektoriaus privatizacijos procesas vyksta unikaliomis pokomunis­tinės transformacijos sąlygomis. B.Melnikas (1995) nuro­do: "Pastaruoju dešimtmečiu Rytų Europoje vykusios transformacijos - nepaprastai sudėtingas ir prieštaringas reiškinys, kurį iki galo objektyviai suvokti bei įvertinti kol kas dar sunku: daugelis šio reiškinio elementų ir rezultatų dar neįvardyta, nemažajam būdingų tendencijų kol kas ne­pastebėta. Mūsų amžininkams trūksta informacijos, kurios pagrindu galima būtų įsivaizduoti tikruosius transformacijų mastus ir mechanizmus..." [6, p.7]. Bankų sektoriaus privatizacijos procesas pokomunistinės transformaci­jos šalyse negali būti tapatinamas su šiuo procesu stabilios rinkos ekonomikos šalyse ar su bankų sektoriaus privatizacijos procesu šaly­se, kuriose ekonomikos sistemos pokyčiai vyksta evoliuci­niu keliu. Šio bankų sektoriaus privatizacijos tipo skirtumai išryškėja tiek jos pasireiškimo formose, tiek sąveikoje su kitais transformaci­jų procesais, kurie iki šiol nėra galutinai įvardyti ir apibrėž­ti, pasitelkus egzistuojančias teorijas. Mokslo darbų analizė rodo, jog privatizacija pokomu­nistinės transformacijos šalyse skiriasi nuo bankų sektoriaus privatizacijos rinkos ekonomikos šalyse daugeliu aspektų. 1) Savo esme. šį skirtumą akivaizdžiai iliustruoja pri­vatizacija šiose šalyse, ypač masinės bankų sektoriaus privatizacijos apibrė­žimai, pateikti darbo pradžioje. Savitą bankų sektoriaus privatizacijos tipo, prognozę, jog 2003-aisiais metais valstybes išlaidų dalis ir BVP santykis vidutiniškai sudarys 50 proc. [žr.26,P.11]. Žemiausias valstybės išlaidų-pajamų ir BVP santykio rodiklis yra Japonijoje; neaukštas - Kanadoje, Brazilijoje, JAV; aukštas - Skandinavijos šalyse, Olandijoje, Prancūzi­joje, Vokietijoje. Pastarosios šalys ir Didžioji Britanija turi gerai išvystytą socialinio aprūpinimo sistemą. Kita vertus, minėti rodikliai tik iš dalies parodo valsty­bės vaidmenį ekonomikoje. Pvz., Japonijoje, kur ir valsty­binės nuosavybės dalis ekonomikoje, ir centralizuotų valstybės išlaidų-pajamų ir BVP santykio rodikliai yra ne­aukšti, jos poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastai yra dideli ir pasireiškia per bendravalstybinių ekonomikos plėtros krypčių nustatymą, investicinių srautų reguliavimą, poveikį ekonomikos struktūros poky­čiams ir kt. Kiekybiniai rodikliai, nusakantys valstybės vaidmenį ekonomikoje, JAV yra neaukšti. Tačiau ši šalis, įgyvendin­dama vidaus ir tarptautinio saugumo, ekonominių interesų gynimo ir humanitarinę politiką, tiesiogiai veikia savo ša­lies ūkinių subjektų veiklos sąlygas. Pvz., paskelbusi em­bargą Iranui, Irakui, Jugoslavijai ir kt. šalims, JAV kartu nulėmė ir daugelio šalies ūkinių subjektų importo ir eks­porto galimybes. VRE šalyse, kurios įgyvendina plataus masto bankų sektoriaus privatizacijos programas, valstybinės nuosavybės dalis ekonomikoje labai sumažėjo ir sudaro apie 25 proc., tačiau valstybės vaidmuo ekonomikoje vis dar didelis. Jis pasireiškia didelio masto reguliuojamuoju poveikiu visų nuosavybės formų ūkinių subjektų veiklai. Todėl pastaruoju metu ypač aktualu privatizuoti kai kurias valstybės valdymo funkcijas Apskritai minėtų rodiklių taikymas poveikio ekonomi­nių sprendimų priėmimo procesui mastams nusakyti yra ga­limas, tačiau aiškiai nepakankamas. Mokslo darbuose daž­nai pateikiami kiti rodikliai: valstybės funkcijų įgyvendini­mo efektyvumas, valstybės reguliuojamojo poveikio efe­ktyvumas ir kt. Tai leidžia kalbėti apie stygių bendros indikatorių sis­temos, kuri leistų adekvačiai įvertinti poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastus, o tai apsunkina efek­tyvios privatizavimo politikos formavimo ir jos vertinimo procesus. Skirtingose šalyse ilgainiui susiklostė kokia nors nuo­savybės struktūra, tam tikras valstybės valdymo ir sociali­nės saugos modelis. Formaliai bet kurioje istorinėje epochoje vienokį ar ki­tokį valstybės turto ar naudojimosi juo teisių perdavimą bei valstybės valdymo funkcijų perleidimo privatiems as­menims aktus būtų galima vadinti privatizacija. Valstybės ekonominio vaidmens ribų supratimas tie­siogiai susijęs su apskritai valstybės vaidmens trak­tavimu. kurį galima įvardyti sąvoka "privatizacija pokomunistinės transformacijos šalyse", nusako šie indikatoriai: • bankų sektoriaus privatizacijos tikslai; • valstybinio turto privatizavimo politikos formavimo ir realizavimo ypatumai; • keli bankų sektoriaus privatizacijos etapai, besiskiriantys tikslais, už­daviniais, privatizavimo metodais ir būdais bei sie­kiamais rezultatais; • vaidmuo, kurį privatizacija atlieka šios grupės šalių visuomenės raidoje; • savitos proceso pasireiškimo formos. 2) Proceso formavimo ir įgyvendinimo motyvavimo skirtumais. 2) Privatizavimo mastais. 3) Bankų sektoriaus privatizacijos procesų realizavimo sparta. 3) Tuo, kad bankų sektoriaus privatizacijos procesas vyksta ypatingomis pokomunistinės transformacijos sąlygomis. 4) Tuo, kad bankų sektoriaus privatizacijos procesas vyksta kardinaliai keičiantis geopolitinei situacijai pasaulyje ir kt. Valstybinio turto bankų sektoriaus privatizacijos būtinybei, siekiant pe­reiti prie rinkos santykių, pritarė dauguma ekonomistų teoretikų ir ekonomistų praktikų bei daugelis pereinamo­sios ekonomikos šalių gyventojų nuo pat pradžių. Nesutari­mai kyla dėl: l . teorinių bankų sektoriaus privatizacijos modelių ir konkrečios bankų sektoriaus privatizacijos įgyvendinimo praktikos; 2. valstybės vaidmens ir valstybinio sektoriaus ekono­mikoje siaurinimo lygio; 3. bankų sektoriaus privatizacijos įgyvendinimo trukmės ir nuoseklumo. 4. bankų sektoriaus privatizacijos mastai. 5. Bankų sektoriaus privatizacijos sampratos prieš istorija Privatizacija tiesiogiai siejama su valstybės vaidmens mastų ekonomikoje supratimu. Šiuolaikinis valstybės vaidmens ekonomikoje mastų apibūdinimas remiasi dviem jo pasireiškimo aspektais: fak­tiška valstybinės nuosavybės dalimi ekonomikoje ir povei­kio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastais. Nuosavybės dalį ekonomikoje išmatuoti paprasta, tuo tarpu poveikio ekonominių sprendimų priėmimo procesui mastus išmatuoti kiekybiniais rodikliais sunku. Valstybinės nuosa­vybės dalis ekonomikoje mažinama, privatizuojant valsty­bei priklausantį turtą ir plečiant privatų sektorių. Bankų sektoriaus privatizacijos mastus šiuo atveju lemia faktiška nuosavybės struktū­ra ekonomikoje, privatizuotino turto įvairovė, vyriausybės tikslai ir kiti veiksniai. Antrasis valstybės ekonominio vaidmens pasireiškimo aspektas, tiesiogiai susijęs su valstybinio valdymo bei so­cialinio aprūpinimo tradicijomis įvairiose šalyse ir šiuolai­kiniame pasaulyje, nusakomas dviem rodikliais: centrali­zuotų valstybės išlaidų ir BVP santykio bei centralizuotų valstybės pajamų ir BVP santykio rodikliais. Valstybės išlaidų dalis ir BVP santykis kinta. XIX a. pabaigoje šalyse, kuriose sparčiai augo ekonomika, šis san­tykis sudarė vidutiniškai 8,3 proc., 1920 m. - 15,4 proc., 1960 m. - 27,9 proc., 1980 m. - 42,6 proc., 1990 m. - 43,0 proc. [žr. 17, p.68]. "The Economist" 1997 m. rudenį pas Apskritai per valstybę individai siekia užsitikrinti adekvatų saugumą fizinių, ekonominių ir kitokių grėsmių akivaizdoje. Pasak Buzano (1997), "kadangi valstybė ir visuomenė tampa vis labiau neatskiriamos, tai tiek individų saugumas, tiek jų nesaugumas yra neatsiejamas nuo valstybės. Tai ne tik klausimas, kaip valstybė atlieka savo vidinę (socialinės tvarkos užtikrinimo) ar išorinę (gynybos) funkcijas, bet ir kaip pati valstybė tampa grėsmės ir prieštaravimų šalti­niu" [l, p.73]. Autorius išskiria šias tiesiogiai ar netiesio­giai valstybės sukeliamas grėsmių grupes, su kuriomis susi­duria individai: kylančiomis iš įstatymų priėmimo ir taiky­mo; kylančiomis iš tiesioginio valstybinio administravimo ar politinio veiksmo prieš individą ar jų grupę; sąlygotomis kovos dėl valstybės mechanizmo kontrolės ir tos, kurios kyla dėl valstybės išorinės saugumo politikos. Kaip padi­dinti individų ir visuomenės laisvę bei saugumą ir pažaboti •valstybės keliamas grėsmes? - į šį klausimą vienaip ar ki­taip bandė atsakyti ne vienas socialinis mąstytojas. Skirtingais istoriniais laikotarpiais valstybė ne tik buvo visuomenės ir atskirų individų nuosavybės saugumo, lais­vės ir fizinio išlikimo garantas, bet ir pati turtu disponavo, atstovavo ar jį (nuosavybę) valdė. Plėtojant argumentaciją B.Buzan tradicija, galima teig­ti, jog ne mažiau svarbus ir charakteringas atvejis, kai vals­tybė gali tapti grėsmės ir prieštaravimų šaltiniu, pasireiš­kia per jai priskirtą vaidmenį ekonomikoje. Pvz., kai vals­tybė tiesiogiai neefektyviai valdo turtą (aktyvus). Konkrečių valstybės ir nuosavybės formų, nuosavy­bės teisių struktūros, apibrėžtumo ir saugos lygio istorinei raidai skirta nemažai darbų, kurie atskleidžia ne tik šiuo­laikinės privačios nuosavybės teisės susiformavimo pro­cesą, bet ir šiuolaikinės bankų sektoriaus privatizacijos sampratos susifor­mavimo procesą. Vienas tokių darbų yra Sabino (1995) "Politinių teorijų istorija" [7]. Privačios nuosavybės atsiskyrimo, perleidimo ar per­davimo privatiems asmenims procesas, kurį bet kurioje istorinėje epochoje galime vadinti privatizacija, vyko ir vyksta keliomis kryptimis: 1. kaip privačios nuosavybės atsiskyrimo nuo ben­druomeninės nuosavybės procesas; 2. kaip privačios nuosavybės atsiskyrimo nuo religi­nių institucijų nuosavybės procesas; 3. kaip privačios nuosavybės atsiskyrimo nuo valsty­binės (municipalinės) nuosavybės procesas. Galima teigti, jog precedentas bankų sektoriaus privatizacijos procesui rinkos ekonomikos šalyse kaip savitam bankų sektoriaus privatizacijos tipui atsirasti buvo struktūriniai ekonomikos pokyčiai Vakarų ša­lyse, kurie istoriškai pribrendo, keičiantis požiūriui į valsty­bės ekonominį vaidmenį, palaipsniui susiformavus nuosa­vybės struktūrai bei nuosavybės teisių struktūrai, būdingai rinkos ekonomikai. Precedentas bankų sektoriaus privatizacijos procesui pokomunistinėse šalyse kaip savitam bankų sektoriaus privatizacijos tipui atsirasti buvo transformacijos procesai, prasidėję Rytų ir Vidurio Euro­pos bei buvusios Sovietų Sąjungos šalyse. Šių procesų ino­vacinis pobūdis nulėmė ir bankų sektoriaus privatizacijos proceso pasireiš­kimo formas bei specifinius jų bruožus. Bankų sektoriaus privatizacijos tyrimo metodologija Bankų sektoriaus privatizacijos procesas VRE bei buvusiose Sovietų Są­jungos šalyse formuojamas ir įgyvendinamas, remiantis ke­liomis skirtingomis teorinėmis koncepcijomis, kurios ats­pindi tam tikrus idealius ekonominės politikos transforma­cijų laikotarpiu modelius. Šokoterapinė [31], gradualistinė [14], ortodoksinė [30], heterodoksinė [30], evoliucinė [28] ir kt. teorinės koncepcijos tarpusavyje skiriasi: 1) požiūriu į ekonominės sistemos transformacijų procesus; 2) bankų sektoriaus privatizacijos vieta transformacinių procesų siste­moje; 3) bankų sektoriaus privatizacijos tempais. Šie idealūs ekonominės politikos transformacijų laiko­tarpiu modeliai susiformavo skirtingose mokyklose, todėl dažnai priimtini tik jų atstovams. Tačiau bankų sektoriaus privatizacijos pro­ceso pokomunistinėse šalyse analizės metodologija dauge­liu atveju apsiriboja institucionalizmo paradigmą vienijan­čių teorijų metodologinėmis nuostatomis, kuriomis tradiciš­kai remiamasi, analizuojant privatizaciją rinkos ekonomi­kos šalyse. Institucionalizmo paradigma susiformavo dvie­jų pagrindiniu analizės kruopščiu pagrindu. Pirmoji analizuojama nuosavybės teisių teorija (Property Rights Theory) ir valstybės politikos aiškinimas, paremtas nagrinėjimų būdų, kuriuos panaudoja konkretūs asmenys asmeniniams tiks­lams pasiekti, jų tarpusavio poveikio su valstybiniais insti­tutais procese žinoma kaip viešųjų sprendimų teorija (Public Choice Theory). Priklausomai nuo balsavimo pro­cedūros, sąnaudų paskirstymo ir asmeninių interesų, išori­nių faktorių, negamybinių sąnaudų ir daug kitų priežasčių, ekonominiai sprendimai, kuriuos priima demokratinė vy­riausybė, gali būti kai kada geresni, kai kada blogesni už tuos, kuriuos analogiškai priima privatūs verslininkai. Vis dėlto visuomeninio pasirinkimo teorija duoda pagrindą būti atsargesniems valstybės ekonominio vaidmens išplėtimo at­žvilgiu. Bankų sektoriaus privatizacijos procesus, remdamasis Šia teorija, aiš­kina Beckeris (1983). Daugeliui šios teorijos nuostatų pri­taria Rosa (l 997) ir kt. [8], [22]. Nuosavybės teisių teorija remiasi prielaida, kad nuosa­vybės teisių teisėtvarka gali padidinti ekonominę naudą, formuluodama taisykles, palengvinančias mainus ir apibrė­žiančias nuosavybės teises ten, kur anksčiau jų nebuvo, arba įteisindamos tam tikrus bendrus reikalavimus, t.y. ma­žindama transakcijų kaštus. Dažnai teigiama, jog valstybinės bendruomeninės nuosavybės prigimtis sąlygoja Ūkinių? subjektų veiklos neefektyvumą ir sudaro sąlygas neefekty­viai išorinių poveikių gamybai. Hardinas (1968) tai įvardija kaip "bendruomeninės nuosavybės tragediją" [15]. Šių teorijų nuostatomis grindžia bankų sektoriaus privatizacijos proceso analizę Schmidtas (1996), Jasinskis (1992) ir kt. [18]. Antroji institucionalizmo kryptis tiria organizacijas "iš vidaus", t.y. kontraktų sistemos pagrindu. Jai priskiriama agentinė teorija (The Economic Theory of Agency), kuri bankų sektoriaus privatizacijos procesus šiose šalyse, neįvertina pokomunistinės transformacijos procesų unikalumo ir bankų sektoriaus privatizacijos vietos Šioje procesų sistemoje. Tiek apskritai pokomunistinės transformacijos proce­sus, tiek bankų sektoriaus privatizacijos procesus sunku paaiškinti, remiantis Žinomų ekonomikos teorijų metodologiniu instrumentariju­mi. Tą patvirtina ir sisteminių reformų patyrimas Rytų bei Vidurio Europos (VRE) šalyse, ir šių procesų teorinių api­bendrinimų ribotumas. 2. Bankų sektoriaus privatizacijos rezultatyvumo vertinimas Vakarų šalyse empiriniai rezultatai patvirtina teiginį, jog po bankų sektoriaus privatizacijos išauga įmonių veiklos efektyvumas, nors yra darbų, kuriuose neprieita jokių aiškių išvadų, arba juose Šis teiginys yra paneigiamas. Nevienareikšmiai bankų sektoriaus privatizacijos rezultatai, skirtingas šio proceso esmės ir rezultatyvumo supratimas apskritai nulėmė kelių dominuojančių požiūrių į privatizaciją ir pri­vatizavimo rezultatyvumą susiformavimą, l bankų sektoriaus privatizacijos idėją ne visada žiūrima palankiai. Šio proceso Šalininkai dažnai pateikia argumentų, pabrėžiančių bankų sektoriaus privatizacijos privalumus, o besilaikantys nuosaikaus požiūrio į bankų sektoriaus privatizacijos mastų išplėtimą, - argumentų, pabrėžiančių bankų sektoriaus privatizacijos trūkumus. VRE šalių patirtis rodo, jog privatizacija ne visada pa­didina efektyvumą privatizuotose įmonėse, o taigi ne visa­da užtikrina visos ekonomikos augimą [žr. 9J. Kyla klausi­mas: kas lemia tokius skirtingus rezultatus? Kaip reikia for­muoti ir įgyvendinti privatizavimo politiką, kad ji užtikrin­tų privatizuotų įmonių veiklos efektyvumą ir visos ekono­mikos augimą? Mokslo darbuose nurodomi įvairūs ir labai skirtingi privatizavimo rezultatyvumo indikatoriai VRE ir buvusios Sovietų Sąjungos šalyse: privatizavimo mastai, tempai, po­veikis ekonominių procesų depolitizavimo mastų poky­čiams, nedarbas dėl privatizavimo ir kt. Bankų sektoriaus privatizacijos re­zultatyvumo vertinimas rodo, jog nėra susiformavusi vien­tisa šio proceso rezultatyvumą įvertinanti indikatorių, siste­ma, kuri leistų adekvačiai vertinti privatizavimo politikos efektyvumą. Pavyzdžiui, bankų sektoriaus privatizacijos mastų ir tempų nežiūriu Lietuva laikoma pirmaujančia šalimi, tačiau Europos komisijos vertinimu, ji vis dar nėra laikoma veikiančios rinkos ekonomikos šalimi. Tai rodo, kad ekonomikos pertvarkymai, paremti dominuojančia bankų sektoriaus privatizacijos schema, gali pozityvius ir negatyvius bankų sektoriaus privatizacijos as­pektus dar labiau išryškinti, o jų visumos poveikis eko­nomikos pertvarkymams tapti sunkiai prognozuojamu, kaip tai yra VRE šalyse. Privatizavimo sėkmė žymia dalimi priklauso nuo to, kaip ir koks valstybės turtas yra privatizuojamas. Netinkamas priva­tizavimas sumenkina privatizavimo re­zultatus, diskredituoja privatizavimo idėją visuomenės akyse. Priešingai pa­plitusiai nuomonei, privatizuoti liko dar daug valstybės turto - neprivatizuo­tos didžiosios valstybės kontroliuoja­mos finansų įmonės, valstybė disponuoja daugeliu smulkių akcijų pa­ketų bei kitu turtu. Siekiant užtikrinti privatizavimo efektyvumą, būtina iden­tifikuoti esamas privatizavimo būdų problemas ir nedelsiant pašalinti jų priežastis. Šiame straipsnyje pristatome LLRI atlikto privatizavimo būdų tyri­mo santrauką. 2.1. Parengiamųjų privatizavimo darbų problemos Privatizavimas prasideda nuo valstybei (savivaldybei) pri­klausančio objekto įtraukimo į privatizuojamų objektų sąra­šą. Skirtingai nei valstybės turtas, savivaldybių turtas į sąrašą įtraukiamas ne "automatiškai", bet pačių savivaldybių spren­dimu. Kai kurios savivaldybės itin linkusios išlaikyti kuo dau­giau turto, ypač komercinės paskirties, savo rankose. Neužtik­rinus savivaldybių turto privatizavimo "automatiškumo", ne­maža komercinės paskirties turto ilgam išliktų neefektyviai funkcionuojančioje viešoje nuosavybėje, o dėl aiškaus valsty­bės ir savivaldybės funkcijų ir biudžetų neatskyrimo atsako­mybė bei finansinė našta tektų ir valstybei. Objekto privatizavimui Turto fondas turi parengti privati­zavimo programą. Turto fondui suteikta teisė savo nuožiūra spręsti, kokiam objektui ir kada privatizacija sudaro sąlygas vilkinti tiek privati­zavimą bendrai, tiek ir atskirų objektų pardavimą. Todėl reikėtų nustatyti pri­vatizavimo terminus, pirmiausiai pri­vatizuojant objektus, kuriuose valsty­bė valdo mažą įstatinio kapitalo dalį ir kurių veiklos sritis yra prekyba, vieša­sis maitinimas, turizmas ar kiti verslai, kur jau dabar veikia privatūs subjektai. Turto fondas Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka gali samdytis patarėjus su privatizavimu susijusiems darbams atlikti. Viešųjų pirkimų būdai leidžia nustatyti paslaugų tei­kėjams kvalifikacinius reikalavimus, o jų pasiūlymus vertinti ne tik pagal prašomą kainą, bet ir pagal užsakovų nustatytus techninius kriterijus. Tikimasi, kad tokiu būdu galima atrinkti geriausią patarėją. Tačiau kaskart privatizuojant tam tikrą objektą privatizavimo institucijoms sutei­kiama teisė nustatyti vis kitus kvalifikaci­nius atrankos reikalavimus patarėjams. Ob­jektyvios metodikos kvalifikaciniams rei­kalavimams nustatyti nėra ir iš principo negali būti. Kvalifikaciniai reikalavimai tik mažina skaidrumą, sukuria terpę ko­rupcijai, padidina paslaugų kaštus, privati­zavimo sąnaudas. Pasiūlymų vertinimas pagal kainą ir techninius kriterijus leidžia teikti pasiūly­mus, kurie iš tikrųjų gali neatitikti porei­kių ir galimybių. Be to, toks pasiūlymų vertinimas sukuria terpę konfidencialios informacijos nutekėjimui, taigi voliun­tarizmui ir korupcijai. Siekiant efektyvaus privatizavimo, bū­tina atsisakyti kvalifikacinių atrankos reikalavimų patarėjams, techninius pasiūlymų reikalavimus (o ne vertinimo kriteri­jus) nustatyti prieš skelbiant viešąjį pirkimą, o patį pasiūlymą vertinti pagal kainą. Taip pat būtina tiksliai nustatyti patarėjo įsipareigojimus dėl būsimo privatizavimo sandorio. Turto fondui suteikta teisė pertvarkyti įmonę prieš ją pri­vatizuojant su sąlyga, kad toks pertvarkymas padidintų gali­mybę ją privatizuoti arba padidintų pardavimo kainą. Nors toks planas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, jis savyje slepia daug ydų. Jau pats siekis pertvarkyti įmonę ir taip pagerinti jos būklę yra netinkamas - juk valstybė ir taip tam turėjo ilgą laiką. Be to, pertvarkymo pretekstu įmonės privatizavimas ati­dedamas, valstybės vardu imamos paskolos, teikiamos garan­tijos. Jokių garantijų, kad įmonės pertvarkymas leis pasiekti iškeltus tikslus, kaip ir Turto fondo attis rodo, kad įmonių pertvarkymas vyks­ta ilgai, kol įmonės yra pertvarkomos, jų veikla blogėja, o turtas grobstomas; vėliau tenka privatizuoti nustekentas įmones. Užsienio ekspertų tyrimai ro­do, kad valstybė gautų daugiau pajamų įmones privatizavusi iš karto. Įmonės pertvarkymas pateisinamas tik tuo atveju, kai per­tvarkymo tikslas yra išskaidyti privatizuojamą įmonę į atski­ras savarankiškas įmones, kad būtų sumažintos monopolio galimybės. Tačiau šiuo atveju būtina užtikrinti, kad įmonės pertvarkymas nesudarytų galimybės vilkinti privatizavimą, valstybė nesiimtų darbų, kuriuos galėtų atlikti privatūs savininkai, bei būtų sudarytos teisinės sąlygos laisvai įeiti į rinką ir iš jos išeiti. 2.1. Privatizavimo būdų trūkumai Valstybės turtas privatizuojamas keliais būdais. Nekilno­jamas turtas privatizuojamas viešame aukcione ar nuomos su išpirkimu būdu. Valstybei priklausan­čios akcijos parduodamos skelbiant vie­šą konkursą, tiesiogines derybas, viešą aukcioną, viešą akcijų platinimą verty­binių popierių biržoje, perleidžiant kontrolę valstybės kontroliuojamose įmonėse. Privatizavimas gali būti vyk­domas ir pagal atskirus įstatymus. Pri­vatizavimo būdas pasirenkamas atsi­žvelgiant į įmonės dydį, veiklos sferą, akcijų paketo dydį ir pan. Tenka konstatuoti, kad kai kurie valstybės pasirinkti privatizavimo būdai nesudaro sąlygas pri­vatizavimui iškeltiems tikslams pasiekti. Privatizuojant turtą tiesioginėse derybose investuotojams turi būti nustatomi kvalifikaciniai atrankos reikalavimai. Šie reikalavimai gali būti nustatyti ir viešame aukcione. Taip sie­kiama atrinkti "strateginį" investuotoją. "Strateginis" inves­tuotojas suprantamas kaip patikima, efektyviai veikianti, pa­tirtį konkrečioje srityje turinti kompanija. Tačiau "strategi­nio" investuotojo sąvoka nėra vienareikšmiška. Kaskart privatizuojant tam tikrą objektą privatizavimo ins­titucijoms suteikiama teisė nustatyti vis kitus kvalifikacinius kriterijus. Objektyvios metodikos "strateginiam" investuoto­jui atrinkti nėra ir iš principo negali būti, todėl kvalifikaciniai reikalavimai yra ir bus pasirenkami pakankamai subjektyviai. Kvalifikaciniai reikalavimai mažina privatizavimo skaidru­mą, sukuria terpę korupcijai, apriboja įėjimą į rinką, o "strate­ginio" investuotojo statusas leidžia investuotojui derėtis su vals­tybe dėl palankesnių veiklos sąlygų. "Strateginio" investuoto­jo paieškos pasiteisina, kuomet tai da­ro privatūs savininkai. Tuo tarpu vals­tybė neturi stiprių motyvų, todėl prak­tikoje pasirinktas privatizavimo būdas neleidžia pasiekti iškeltų tikslų. Tiesioginėse derybose, viešame konkurse privalo būti, o viešame auk­cione gali būti nustatyti darbo vietų iš­saugojimo reikalavimai investuotojui. Tuo valstybė siekia neaštrinti nedarbo problemos. Privatizuo­ta įmonė iš tiesų dažnai sumažina darbuotojų skaičių, tačiau tai sąlygoja objektyvios priežastys, antraip dėl neefektyvaus resursų naudojimo įmonė bankrutuos. Vargu, ar išsaugoti dalį darbo vietų ir rizikuoti, kad įmonė taps nuostolinga ar net bankrutuos, yra geriau, nei leisti įmonei savo nuožiūra skirs­tyti darbo resursus ir veikti efektyviai. Juolab kad investuoto­jas įpareigojamas išsaugoti tik dalį darbo vietų ir tik 3-5 me­tams, t.y. darbo netekimo problema nukeliama vėlesniam laikui. Reikia nepamiršti, kad darbo santykius reglamentuojan­tys teisės aktai ir taip nustato pakankamai dideles socialines garantijas darbuotojams atleidimo iš darbo dėl gamybos ar darbo organizavimo pakeitimų atveju pagal įprastinę tvarką. Pagal galiojančias taisykles, privatizuojant turtą tiesiogi­nėse derybose ir viešame konkurse privalo būti, o aukcione gali būti nustatyti reikalavimai dėl investicijų į bankų sektorių . Taip siekiama įmonės veiklos tęstinumo, pažangesnės technologijos diegimo. Tuo pačiu tiks­lu tiesioginėse derybose ir viešame kon­kurse investuotojų pasiūlymai vertina­mi ne tik pagal kainą, bet ir pagal pa­siūlytas investicijas, taip pat su inves­tuotojais gali būti deramasi dėl jų pa­siūlymų gerinimo, investuotojams lei­džiama akcijas įsigyti dalimis per pen­kerius metus. Ir čia prasilenkiama su elementariais rinkos dėsniais, ka­dangi rinkos sąlygomis investuotojas, siekdamas įmonės pro­dukcijos konkurencingumo, ir be jokių valdžios įpareigojimų būtų priverstas investuoti. Vertinant pasiūlymus ne tik pagal kainą, derantis dėl pasiūlymų gerinimo, leidžiant akcijas įsi­gyti dalimis rizikuojama, kad akcijas nupirks investuotojas, turintis nepagrįstą verslo projektą. Taip sudaromos sąlygos konfidencialios informacijos nutekėjimui, įmonės privatiza­vimas gali užtrukti net iki penkerių metų. Užsienio šalių pa­tirtis rodo, kad įsipareigojimų nevykdymas yra pakankamai dažnas reiškinys. Pavyzdžiui, Vokietijoje kas penkta tokiu bū­du privatizuota įmonė nesilaikė savo įsipareigojimų. Be to, sutartyse su investuotojais sudėtinga numatyti visas besikei­čiančias sąlygas. Tai iliustruoja "Alytaus tekstilės" privatiza­vimas, kuomet dėl nuolat kintančios valstybės politikos inves­tuotojas negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų. Privatizuojant tiesioginių derybų, viešo konkurso ir viešo aukciono būdais Turto fondui suteikta teisė kreiptis į teisėsau­gos institucijas investuotojų patikimumui įvertinti. Tačiau vie­šų kriterijų, pagal kuriuos atsiranda poreikis patikrinti investuo­tojų patikimumą ir dėl kurių investuo­tojai pripažįstami nepatikimais, nėra. Teisėtvarkos institucijų išvados taip pat nėra viešos. Viešumo stoka sukuria ter­pę korupcijai ir įvairioms spekuliaci­joms, diskredituoja privatizavimą. Pa­vyzdžiui, 1998 m. privatizuojant "Va­karų laivų remontą" viena užsienio kompanija buvo pripažinta nepatiki­ma, todėl jai nebuvo leista dalyvauti bendrovės privatizavime. Dėl to kompanija viešai apkaltino privatizavimo vykdytojus korupcija. Ironiška, kad konkursą laimėjęs investuotojas vėliau pasiūlė pašalintai kompanijai per­pirkti privatizuotas akcijas. Tokia investuotojų atranka visiškai neapsaugo nuo taria­mų pavojų, todėl vertinti investuotojo patikimumą reikia tik išimtiniais atvejais. Kriterijai, pagal kuriuos nustatomas poreikis patikrinti potencialaus investuotojo patikimumą ir investuotojas būtų pripažįstamas nepatikimu, bei teisėtvarkos institucijų išvados turi būti vieši. Didelė problema yra tai, kad privatizuojant visais būdais Turto fondas turi nustatyti minimalią akcijų pardavimo kainą. Jeigu ak­cijos neparduodamos už minimalią kai­ną, akcijų privatizavimas nutraukiamas ir Turto fondas arba sudaro naują akcijų pri­vatizavimo programą ir nustato mažesnę kainą, arba siūlo Vyriausybei išbraukti ak­cijas iš privatizuojamų objektų sąrašo. Akcijų kainos ribojimas teisinamas tuo, kad tai neleidžia investuotojams "numušti" akcijų kainos. Tačiau akcijų vertė dėl uždelsto privatizavimo vargu ar didėja. Daug privatizuojamų objektų nebuvo parduoti iš pirmo, antro, trečio ar daugiau kar­tų ir tik sumažinus kainą juos pavykdavo parduoti. Taigi, kainos ribojimas tik prailgina privatizavimo laiką ir padidina sąnau­das, sukuria papildomą darbą privatizavimo vykdytojams. Ak­cijos turi būti parduodamos už kainą, kurią moka investuotojai, neribojant investuotojų galimybių dalyvauti privatizavime. Viešo akcijų pardavimo būdu gali būti parduotos tik atvi­rojo tipo bendrovių akcijos, parduoti šiuo būdu uždarojo tipo bendrovių akcijas draudžia Privatizavimo įstatymas. Pagrin­dinė priežastis, anot privatizavimo vykdytojų, yra tai, kad už­darųjų akcinių bendrovių akcijos nėra viešos apyvartos objek­tas. Todėl jos parduodamos kitais būdais, dažniausiai viešame aukcione. Viešas aukcionas nuo viešo akcijų pardavimo ski­riasi tik pardavimo mechanizmu, tuo tarpu pardavimo princi­pas - parduoti viešai - galioja ir vienu, ir kitu atveju. Draudi­mas parduoti UAB akcijas viešo akcijų pardavimo būdu yra nepagrįstas. Kurti papildomą mechanizmą ir apkrauti privati­zavimo institucijas papildoma veikla yra neracionalu ir bran­gu. UAB akcijas tikslinga privatizuoti viešo akcijų pardavimo būdu, parduodant akcijas viename pakete. Valstybės turtas gali būti ir kai kuriais atvejais buvo priva­tizuotas ne tik pagal Privatizavimo, bet ir pagal kitus įstaty­mus ar pagal taisykles, sukurtas tik tam tikram specifiniam atvejui. Pagal atskirus įstatymus priva­tizuota "Mažeikių nafta", privatizuo­jami valstybei priklausantys komerci­niai bankai. Privatizavimo patirtis ro­do, kad privatizavimas pagal atskirus įstatymus yra mažiau skaidrus, inves­tuotojai turi galimybes išsiderėti įvai­rias lengvatas, kitų įstatymų nustaty-tos taisyklės yra mažiau griežtos. Siekiant užtikrinti efektyvų privatizavimą, pasiekti privatizavimui keliamus tikslus, vals­tybės turtą būtina parduoti vadovaujantis bendromis privati­zavimo taisyklėmis, išskyrus tuos atvejus, kai valstybės turtas privatizuojamas pagal Viešosios apyvartos įstatymą. Apibendrinant galima pasakyti, kad savivaldybių turtas, kaip ir valstybės, į privatizuojamų ob­jektų sąrašus turėtų būti įtraukiamas "automatiškai". Būtina nustatyti privatizavimo terminus ir kriterijus, koks turtas pri­vatizuojamas pirmiausiai. Pertvarkyti įmonę prieš privatiza­vimą tikslinga tik tuo atveju, kai pertvarkymo tikslas yra iš­skaidyti privatizuojamą įmonę į atskiras savarankiškas įmo­nes, kad būtų sumažintos monopolio galimybės. Patarėjo at­rankai reikėtų taikyti tvarką, pagal ku­rią potencialiems patarėjams nebūtų taikomi jokie apribojimai dalyvauti konkurse, pasiūlymų reikalavimai (o ne vertinimo kriterijai) būtų nustatyti prieš konkursą, o patys pasiūlymai bū­tų vertinami pagal kainą. Esami privatizavimo būdai neleidžia pasiekti privatiza­vimui iškeltų tikslų. Kvalifikaciniai reikalavimai apriboja po­tencialių investuotojų ratą, neužtikrina viešo ir skaidraus pri­vatizavimo, "strateginiai" investuotojai turi galimybes išsi­derėti išimtines veiklos sąlygas. "Įpareigotų" investicijų į bankų sektorių ir darbo vietų išsaugojimo nauda yra trumpalaikė, prasilenkia su rinkos dėsniais, šie reikalavimai varžo investuotojų veik­lą, padidina kontrolės poreikį. Sudėtingos privatizavimo pro­cedūros siekiant padidinti investicijas sulėtina privatizavi­mo procesą, mažina jo skaidrumą, sukuria terpę korupcijai. Šias problemas didžia dalimi sukelia valstybės turto privati­zavimas tiesioginėse derybose ir viešame konkurse. Tobulinti šiuos privatizavimo būdus yra beprasmiška, kadangi jų tikslas ir yra pritraukti "strateginius" investuotojus, užtik­rinti aukštą investicijų į bankų sektorių lygį, išsaugoti dalį darbo vietų. Tiks­lingiausia šių būdų atsisakyti. Valstybės turtą būtina parduoti vadovaujantis bendromis privatizavimo taisyklėmis ir taikant tik tuos privatizavimo būdus, kurie realiai leidžia pasiekti privatizavimo tikslus. Tokie būdai yra viešas akcijų pardavimas ir viešas aukcionas. Valstybei priklausantį nekilnojamą turtą ir išimtinais atve­jais akcijas tikslinga privatizuoti viešuose aukcionuose, netai­kant jokių kvalifikacinių atrankos, investicijų į bankų sektorių ir darbo vietų išsaugojimo reikalavimų investuotojams. Visais kitais atvejais valstybei priklausančias akcijas ar jų paketus tikslinga privati­zuoti tik vertybinių popierių biržose, neribojant investuotojų mokamos kai­nos. Siūlomi pakeitimai leistų privati­zuoti valstybės turtą be papildomų materialinių ir laiko sąnaudų kuriant privatizavimo struktūras, biržos prekybos sistema užtikrintų skaidrų privatizavimą, į privatizavimą bū­tų įtraukti platesni potencialių investuotojų sluoksniai, akci­jos būtų parduotos už maksimalią kainą, investuotojas nebūtų varžomas jokiais papildomais reikalavimais, sumažėtų kon­trolės poreikis. B (analiztinė dalis). Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių samprata ir reikšmė Investicijos plačiąja prasme yra gana pa­plitęs reiškinys ir tampa vienu iš svarbes­nių įrankių ekonominiams tikslams pasiek­ti. Sėkmingas investavimo procesas gali užtikrinti sėkmingą įmonės veiklą, duoti pel­ną, ir atvirkščiai, netinkamai valdant inves­ticijas, neapskaičiuojant ir neįvertinant įvai­rių veiksnių, galima susilaukti nuostolių. Investicijos (ir ypač užsienio) tampa pa­grindiniu šalių perėjimo iš planinės į rin­kos ekonomiką stabilizavimo ir efektyvini­mo veiksniu. Užsienio investicijų į bankų sektorių šalyje ap­imtis parodo tos šalies patrauklumo tarp­tautinei bendrijai bei jos stabilumo rodiklį. Šiame darbe apsiribojama tik tiesio­ginėmis kitų ūkinių subjektų (užsienio in­vestuotojų) investicijomis į įmone. Tiesio­ginių užsienio investicijų į bankų sektorių sąvoka tapo viena iš pagrindinių atspindint šalies ekonomi­kos ryšius su išoriniu pasauliu. Kita ekonomikos mokslo aksioma yra tai, kad fizinės finansų - energetikos, ryšių ir transporto- plėtotė yra būtina sąlyga viso ūkio pažangai. Iki 1990 metų Lietuva turėjo modernesnę ir galingesnę infrastruktūrą už visas mūsų kaimynes. Tuo laiku mūsų infrastruktūra buvo pakankamai palanki ūkiui restruktūrizuoti. Gal būt jos didžiulė galia paskatino valstybę krauti finansų įmonėms šalies socialines bei kitų ūkio šakų problemas, užuot ėmusi rūpintis jų plėtra, modernizavimui ir ekonomiškai sveikomis funkcionavimo sąlygomis. Dėl šios priežasties, taip pat ir dėl įvairaus lygio vadovų neūkiškumo, įmonės techniškai pradėjo atsilikti nuo kitų šalių įmonių, įklimpo į skolas ir modernizavimas tapo finansiškai neįveikiama problema. Investicijos infrastruktūroje reikalingos didžiulės, o valstybė, tų įmonių savininkė ir be investicijų į bankų sektorių į infrastruktūrą galo su galu nesuduria. Išeina, kad reikia nedelsiant ieškoti strateginio investuotojo, kuris galėtų garantuoti spartų įmonės modernizavimą, stabilų ir ekonomiškai efektyvų jos funkcionavimą, t. y. sugebėjimą teikti aukštos kokybės šiuolaikiškas paslaugas pagrįstomis kainomis. Su kiekvienu politiniu sujudimu Lietuvoje iš naujo atgyja idėja neprivatizuoti finansų objektų. Kokie argumentai? Dažniausiai du: vienas- objektai svarbūs saugumo požiūriu, kitas valdant valstybei, galima palaikyti žemas kainas. Tačiau nepaisant to, užsienio kompanijos, naudodamos agresyvia strategija stengiasi kuo greičiau privatizuoti strateginius Lietuvos finansų objektus, tuo pačiu ir užimdamos monopolinę rinką. Lietuvoje turime nemažą privatizavimo į Lietuvos infrastruktūrą pavyzdžių ir kaip žinome ne visi jie Lietuvai atnenšė tikėtiną kapitalą. Todėl jų efektyvumą savo darbe ir stengsiuos panagrinėti. Daugiausia tiesioginų investicijų į bankų sektorių pritraukia srateginės finansų įmonės ir į eksportą orientuotos bendrovės (kasybos, žemės ūkio). Kai tik šiose sferose- pasiekiamas potencialus pelnas, uždirbti pinigai pervedami (kaip dividendai ar kitokie mokesčiai) į motinines bendroves skoloms grąžinti arba perinvestuoti į valstybes, kuriose pelno potencialas dar nepanaudotas. Tokiu būdu uždirbtas pelnas išvežamas iš šalies. Kaip teigia (Khanas iš TVF, Manikewas, G. Sahsas, Blanchard’as)- svarbiausias veiksnys yra ne tarptautinių užsienio investicijų į bankų sektorių (TUI) apimtys, o tai, kaip tomis investicijomis pasinaudoja šalis, į kurią investuojama. Šalys, kuriose investicijos naudojamos apdairiau ar efektyviau, paprastai iš to gauna daugiau “išmokų”. Dar svarbiau, kad tokiu atveju daug aktyviau tarp ūkio sektorių išskaidomos lėšos ir technologijos. Ir atvirkščiai, šalys, besišvaistančios investicijų į bankų sektorių lėšomis, investuoja į sritis, turinčias silpnus ryšius tarp sektorių, gauna labai nedidele naudą iš investicijų į bankų sektorių . TUI tikrai gali padėti restruktūrizuoti valstybines įmones ir pagerinti lėšų bei technologijų pasiskirstymą, tačiau tai įmanoma tik esant tiksliam ir skaidriam privatizavimo procesui. Reikėtų suprasti, kad viena didžiausių Lietuvos makroekonominių problemų yra ta, kad šalis, nebūdama tam pakankamai subrendusi, virto pernelyg priklausoma nuo užsienio prekių, paskolų ir tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . Kitaip tariant, vienas rimčiausių Lietuvos ekonomikos trūkumų- tai, kad šalis aklai pasitiki užsienio investicijomis. Šis pasitikėjimas mano manymu turėtų būti apribotas ir viena galimybių stabilizuoti padėtį- didesnis pasitikėjimas vidaus santaupomis, kurias būtų galima investuoti ir taip būtų galima išsaugoti strateginius Lietuvos finansų objektus. Daugelis šalių apriboja tiesiogines užsienio investicijas tose privatizavimo srityse, kuriose, jų nuomone, kyla grėsmė šalies kultūrai ar ekonominiam suverenitetui. Be to yra pagrįstų makroekonominių priežasčių vietos investicijoms naudoti vietos kapitalą. Tai reiškia, kad šešėlinė, netiesioginė vietos investicijų į bankų sektorių kaina yra gerokai didesnė negu ta, kurią investuotojai pasiūlo sudarant privatizavimo sandorį. Lietuva, kaip ir kitos iš planinės eko­nomikos gniaužtų ištrūkusios šalys, deda dideles pastangas likviduojant skirtumus, apsunkinančius įsijungimą į demokratinių šalių bendriją. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių srityje, nors tokia apskaita Lietuvoje funkcionuoja, dar nemažai trūkumų, ne­leidžiančių gauti visus patikimus ir atitin­kančius tarptautinių standartų reikalavi­mus duomenis. Po nepriklausomybės at­kūrimo įsikūrė daug institucijų, kurių anks­čiau nebuvo, pvz., vertybinių popierių bir­ža, finansų maklerio įmonės, investicinės akcinės bendrovės. Įsikūrus šioms institu­cijoms, atsirado būtinybė skaičiuoti inves­ticijas. Tačiau šiuo metu Lietuvos investicijų į bankų sektorių apskaita yra tik pačioje užuomazgoje, kaip ir pats investavimo procesas. Nėra kon­krečiai nustatyta ir investicijų į bankų sektorių apskaitos me­todika. Investiciniai procesai Rytų Europoje pagyvėjo septintojo dešimtmečio viduryje. Kai kurios valstybės, pirmiausia Vengrija ir Lenkija, vėliau Rumunija ir Bulgarija, pri­ėmė užsienio investicijų į bankų sektorių įstatymus. Vakarų įmonės siekė įsitvirtinti Centrinės ir Rytų Europos rinkose, vėliau sugriuvus Sovietų Sąjungai - Baltijos valstybėse ir NVS šaly­se. Norint investuoti, reikia turėti informa­ciją apie investavimo objektą, žinoti jo fi­nansinę padėtį rinkoje, t. y. reikia ištirti fi­nansinę investavimo riziką. 1 Galima išskirti šias rizikos rūšis: • politinė, susijusi su kapitalą priiman­čios šalies nestabilia ir neprognozuojama po­litine situacija; • komercinė, susijusi su prekių išvežimu, įvežimu, platinimu ir sandėliavimu; • finansinė, susijusi su savo ir užsienio finansinių-kredito organizacijų patikimumu, valiutų kurso pokyčiais, taip pat ir rinkos rizi­ka (akcijų kainos svyravimai); • kriminogeninė, atsiradusi dėl korupci­jos ir mafijos struktūrų įsigalėjimo; • partnerio pasirinkimo rizika, susijusi su atsitiktinėmis bendradarbiavimo sutartimis. Daugelyje Europos ir viso pasaulio vals­tybių tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių sąvo­kos turinio etalonu parinktas detalus pra­dinis tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių apibrė­žimas, kurį rekomenduoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD - Organization for Economic Cooperation and Development). Ši tiesiogiai užsienio investicijų į bankų sektorių koncepcija suderin­ta su apibrėžimu, kurį Tarptautinis valiu­tos fondas panaudoja rekomendacijose dėl mokėjimų balanso sudarymo. Kiekviena šalis, atsižvelgdama į savo specifiką, sufor­mavo skirtingus tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių apskaitos rodiklius ir jų gavimo me­todinius pagrindus (pirminiai duomenys, jų skaičiavimo metodika, surinkimas, ap­dorojimas ir pan.). Pagal OECD metodiką, tiesiogine už­sienio investicija yra laikoma tokia investi­cija, kurios pagrindu susiformuoja ilgalai­kiai santykiai ir interesai tarp tiesioginio užsienio investuotojo ir tiesioginio inves­tavimo įmonės. Tiesioginė investicija ap­ima pirminius sandėrius tarp abiejų pusių ir visus kitus kapitalo sandėrius tarp jų bei dukterinių įmonių (akcinių ir neakcinių). Tiesioginio užsienio investuotojo tikslas -turėti didelę įtaką užsienio šalyje esančios įmonės valdyme. Tiesioginėms užsienio investicijoms pri­skiriama: 1) Nuosavas kapitalas - tai nominalus kapitalas, kapitalo rezervai ir nepaskirstytas pelnas, priklausantis užsienio investuotojui. 2) Reinvestuotos pajamos - tai tiesiogiai užsienio investuotojui priskirtinų pajamų dalis, kuri nepaskirstyta dividendų forma, taip pat nepervestos užsienio investuoto­jui priklausančios pajamos; 3) Kims kapitalas - tai tiesioginių užsie­nio investuotojų ir tiesioginio investavimo įmonių tarpusavio įsipareigojimai, pasko­los (išskyrus valstybės vardu ar su valstybės garantija gautas paskolas). Tiesioginis užsienio investuotojas - tai fizinis asmuo, akcinė arba: neakcinė valsty­binė ar privati įmonė, vyriausybė, tarpusa­vyje susijusių fizinių asmenų grupė, tarpu­savyje susijusių akcinių ir/arba ne akcijų pagrindu. Tiesioginio investavimo įmonė - tai ak­cinė arba neakcinė įmonė, kurioje tiesiogi­niam užsienio investuotojui priklauso 1/10 įmonių grupė, turinti tiesioginio investavi­mo ar daugiau visų balsavimo teisių akcinėje bendrovėje arba tam ekvivalentiška dalis ne-akcinės įmonės kapitale. Vadinasi, OECD rekomendacijose 10% nuosavybės teisė pri­pažįstama kaip žemutinė riba, iki kurios tiesioginis užsienio investuotojas turi galimy­bę daryti įtaką tiesioginio investavimo įmonės valdymui, nereikalaujant absoliučios kontrolės.2 Užsienio investicija, susijusi su mažes­niu nei 10% nuosavybės teisės lygiu, priski­riama ne tiesioginėms, o portfelinėms už­sienio investicijoms. Statistikos departa­mento duomenimis, Lietuvoje portfelinės investicijos buvo nežymios - 2001 m. ma­žiau nei 3 mln. Lt, 19% m. - 6,9 mln. Lt. Anksčiau pagrindiniu duomenų šalti­niu apie tiesiogines užsienio investicijas Lietuvoje buvo bendrų su užsieniu ir už­sienio kapitalo įmonių bei filialų teisinės registracijos, kurias vykdė. Ekonomikos mi­nisterija, duomenys. Rejestro įraše buvo fiksuojami duomenys ne apie faktiškai pa­darytas tiesiogines užsienio investicijas, bet įsipareigojimai tam tikrais terminais sufor­muoti dalį įstatinio kapitalo bendroje įmo­nėje arba visą įstatinį kapitalą užsienio ka­pitalo įmonėje arba filiale. Vadinasi, suvestiniai rejestro duome­nys negali būti laikomi duomenimis apie faktiškai padarytas tiesiogines užsienio in­vesticijas Lietuvoje. Duomenis, gautus agreguojant registracijos įrašus tam tikrai da­tai, galima interpretuoti kaip suminius in­vestuotojų įsipareigojimus suformuoti tam tikrais terminais tiesioginio investavimo įmonių įstatinį kapitalą. Kadangi ne visos užsienio investicijas, bet įsipareigojimai tam tikrais terminais sufor­muoti dalį įstatinio kapitalo bendroje įmo­nėje arba visą įstatinį kapitalą užsienio ka­pitalo įmonėje arba filiale. Vadinasi, suvestiniai rejestro duome­nys negali būti laikomi duomenimis apie faktiškai padarytas tiesiogines užsienio in­vesticijas Lietuvoje. Duomenis, gautus agreguojant registracijos įrašus tam tikrai da­tai, galima interpretuoti kaip suminius in­vestuotojų įsipareigojimus suformuoti tam tikrais terminais tiesioginio investavimo įmonių įstatinį kapitalą. Kadangi ne visos įmonių akcijas, ir netiesioginės - tei­kiant kreditus bei paskolas Lietuvos ekonomikai restruktūrizuoti bei gamybai moderni­zuoti. Dalyvaujant užsienio investuo­tojui, sukuriami nauji ūkio subjek­tai, veikiantys pagal Lietuvos jurisdikciją - bendros įmonės, kurių įstatinį kapi­talą suformuoja steigėjai - užsienio part­neris kartu su Lietuvos fiziniu ir /arba/ juri­diniu asmeniu (Lietuvos piliečiu ir/arba pri­vačia ar valstybine (savivaldybės) įmone); užsienio kapitalo įmonės, kurių steigėjas yra užsienio investuotojas (arba ke­li investuotojai), arba užsienio kompanija. 1 lentelė. Ekonominės veiklos sugrupuotos pagal Europos Sąjungos ekonominių veiklų bendrą gamybine. (NACE) TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS Į APDIRBAMĄJĄ PRAMONĘ (2000 nu sausio l d.-2001 m. sausio l d.) - (tūkst. Lt.) Veiklos pavadinimas 2000 sausio 1 d. 2001 sausio 1 d. Dydis Proc. Dydis Proc. Apdirbamoji pramonė - iš viso 620706 100 920779 100 Maisto prekių, gėrimų ir tabako gamyba 246075 39,6 394401 42,8 Lengvoji pramonė 91017 14,7 149191 16,2 Medienos ir popieriaus dirbinių gamyba 44821 7,2 913663 9,9 Leidyba, spausdinimas ir įrašytos informacijos laikmenų dauginimas 3862 0,6 1798 0,3 Naftos perdirbimo ir chemijos produktų gamyba 6540 1,0 8681 1,0 Guminių ir plastmasiniu dirbinių gamyba 35158 5,7 41745 4,5 Kitų nemetalinių dirbinių gamyba 26535 4,3 49364 5,4 Pagrindinių metalų ir metalo Dirbinių gamyba 8159 1,3 13000 1,4 Niekur kitur nepriskirtų mašinų Ir įrengimų gamyba 2798 0,5 3216 0,4 Elektrinių ir optinių įrengimų gamyba 57157 9,2 94607 10,3 Transporto priemonių gamyba 17108 2,8 43613 4,7 Baldų gamyba; kitur nepriskirta gamyba 81476 13,1 28800 3,1 Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Investuoti užsienio kilmės kapitalą turi teisę užsienio valstybių įmonės, ne Lietu­vos piliečiai bei užsienyje nuolat gyvenan­tys asmenys be Lietuvos pilietybės. Užsie­nio kilmės kapitalas - tai investuotojui nuo­savybės teise priklausantis kapitalas, sukur­tas (įgytas) ne Lietuvoje ir ne Lietuvos ju­ridinių bei fizinių asmenų, taip pat reinves­ticija. Pirmoji bendra su užsienio partne­riu Lietuvos-Vengrijos įmonė "Liettara-Volanpak" buvo įsteigta dar 1987 m. Ta­čiau iš esmės tuo laiku nauja tarptautinio bendradarbiavimo forma nepaplito, nes nebuvo sukurtos teisinių aktų sistemos, re­guliuojančios visą investicinį procesą: nau­jo ūkinio subjekto atsiradimą ir jo veiklą; kapitalo, prekių, darbo jėgos ir nemateria­lių vertybių (pramoninės nuosavybės ob­jektų) judėjimą iš vienos valstybės į kitą; investicinio proceso dalyvių nuosavybės santykius; jų teises ir garantijas. Investici­niai procesai Lietuvoje pagyvėjo tik atkū­rus Lietuvos nepriklausomybę ir priėmus svarbiausius ūkinę veiklą reguliuojančius įstatymus. Užsienio kilmės kapitalą ir jo investavimą Lietuvos Respublikoje regla­mentuoja Užsienio kapitalo investicijų į bankų sektorių Lie­tuvos Respublikoje įstatymas (1995 06 13. -Nr. 1-938). Užsienio valstybės dvišalėmis sutartimis su Lietuva savo ruožtu taip pat stengiasi sudaryti sąlygas mažinti savo investuotojų riziką, užtikrinti įkurtų įmonių sėkmingą veiklą. Nauju stipriu impulsu toliau tęsti reformas, plėtoti rinkos santykius vadovau­jantis išsivysčiusių pramoninių valstybių patirtimi ir pavyzdžiu, greičiau įveikti perei­namąjį laikotarpį ir integruotis į Europos ekonominį ir kultūrinį gyvenimą tapo 1995 m. birželio 12 d. pasirašyta, asocijuotos na­rystės su Europos Sąjunga sutartis. Prieš nepriklausomybės atgavimą Lie­tuvos ekonomika labai priklausė nuo pre­kybos su kitomis sovietinėmis respubliko­mis. Eksportas sudarė beveik 50% BNP. Nu­trūkstant prekybiniams ryšiams su buvu­siomis SSRS respublikomis, BNP ėmė spar­čiai mažėti 1990-1991 m. ir ypač 1992 m. Įvedus nacionalinę valiutą (1993 m. vidu­ryje) Lietuvos ekonomika pamažu pradė­jo stabilizuotis, sumažėjo infliacija. Valsty­bės statistikos duomenimis, 1993 m., paly­ginti su ankstesniais, užsienio investicijų į bankų sektorių pa­dvigubėjo iki 200 mln. Lt Tai rodo, kad Va­karų Europos investuotojai susidomėjo Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos rinka. Tradiciškai Baltijos kraštus iš keturių pu­sių veikia Rusijos, Vokietijos, Lenkijos ir Skandinavijos politinės bei ekonominės jė­gos. Sužlugus sovietinei imperijai, Rusija siekė neužleisti savo pozicijų šiame regio­ne - per nusistovėjusius ryšius skubiai kūrė įmones Baltijos šalių prekyboje, pramonė­je, žemės ūkyje. Išvarginta Rusija neturi per daug kapitalo, todėl bendros įmonės -smulkios ir užsiima dažniausiai prekyba. Iki 1994 m. balandžio 8 d. įregistruota 3674 bendrosios ir užsienio kapitalo įmonės. Daugiausiai bendrųjų ir užsienio kapitalo įmonių buvo įsteigusios NVS šalys - 1369, mažiau ES Žalys - 959. Užsienio investicijos (iki 1993 m. gruodžio 31 d.) pagal šalių gru­pes parodytos l lentelėje. ES šalys 1987-1993 m. investavo 68,1 mln. JAV dol., t. y. 34,6% visų užsienio investicijų į bankų sektorių . Tuo tarpu NVS ša­lių investicijos į Lietuvą sudarė tik 35,5 mln. dol. (18%). Pagal 1994 m. liepos 20 d. įsigaliojusį Akcinių bendrovių įstatymą, visos bendros ir užsienio kapitalo įmonės turėjo per 9 mėn. persiregistruoti. Nemažai įmonių ne­vykdė jokios veiklos ir buvo įkurtos tik fik­tyviai, todėl iš 3027 privalėjusių persiregist­ruoti įmonių iki 1995 m. liepos 20 d. persi­registravo tik 1328, arba 44% visų įmonių. Perregistruojant bendras k užsienio kapi­talo įmones, buvo tikslinamas jų kapitalas ir realios užsienio investicijos. Kuriant ben­drą įmonę su užsienio investuotojais buvo sudaromos sutartys suformuoti įstatinį ka­pitalą, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, da­lis, o kartais ir visas kapitalas likdavo ant popieriaus. Statistikos departamento duomenimis, 1996 m. sausio l d. tiesioginės užsienio in­vesticijos į Lietuvą buvo 1406,4 mln. Lt, ar­ba 351,6 mln. dol. Daugiausiai investuoto­jų (į 181 įmonę) buvo iš Vokietijos. Jų in­vesticijos sudarė 273,5 mln. Lt (19,4% visų investicijų į bankų sektorių ). Antroje vietoje - JAV, investa­vusios į 71 įmonę 241,2 mln. Lt (17,1%). Toliau - Jungtinė Karalystė (42 įmonės ir 161,6 mln. Lt -11,5%), Švedija (37 įmonės ir 119,7 mln. Lt - 8,5%), Rusija - į 71 įmonę investavo 92 mln. Lt, t. y. 6,5% visos investicijų į bankų sektorių sumos. Tiesioginės užsienio investicijos, lygi­nant su 1995 m., 1996 m. išaugo 62,7% ir siekia 2,28 mlrd. Lt (571 mln. dol.). Vie­nam Lietuvos gyventojui tenka 617 Lt, ar­ba 154 dol. 1996 m. sausio l d. užsienio investicijų į bankų sektorių vidurkis vienoje įmonėje buvo 1895 tūkst. Lt, o 1997 m. sausio l d. - 2393 tūkst. Lt. 1996 m. sausio l d. didžiausia inves­tuotoja į Lietuvą buvo Vokietija, tačiau 1996 m. Lietuvoje savo pozicijas sustiprino JAV gigantai, tokie kaip "Motorola", "Philips Morris", "Kraft Jacobs Suchard", "McDonajds's Restaurants" ir t.t. Tad JAV inves­ticijos sudarė 662,6 mln. Lt, t. y. 29% visų užsienio investicijų į bankų sektorių . Antroje vietoje pagal investicijų į bankų sektorių dydį - Vokietija, in­vestavusi į 220 įmonių 300,8 mln. Lt (13,2%). Toliau - Švedija (49 įmonės 275,1 mln. Lt -12%) ir Jungtinė Karalystė (43 įmonės ir 177,6 mln. Lt - 7,8%). Tarp di­džiausių investuotojų į Lietuvą galima paminėti Norvegijos "Statoil", Suomijos "Neš­te Oil Ltd.", Didžiosios Britanijos ir Olan­dijos korporaciją "Shell", JAV "Coca-Co­la", "Masterfoods (Mars company)". 1997 m. pradžioje laikraštyje "Respublika" Lietuvos investicijų į bankų sektorių agentūra išspausdino informaciją apie didžiausius tiesioginius in­vestuotojus Lietuvoje. Tačiau tai nebuvo tiksli informacija apie tiesiogines užsienio investicijas į tas įmones, nes kai kuriose įmonėse sujungta tiesioginės investicijos ir valstybės vardu gautos užsienio paskolos (pvz., korporacijos "Lancaster Steel Co. Inc." investavimas į įmonę "Klaipėdos naf­ta"). Palyginę daugiausia investavusias į Lie­tuvą 1996 ir 1997 m. sausio l d. šalis (žr. 2 schemą) matome, kad Rusijos investicijos 1996 m. ne tik nepadidėjo, bet, priešingai, net sumažėjo. Daugiau kaip 5 kartus padi­dėjo investicijos iš Liuksemburgo (nuo 18,8 mln. iki 110,1 mln. Lt), daugiau kaip du kartus iš Švedijos (nuo 119,7 mln. iki 275,1 mln. Lt). Nors Vokietija ir užleido savo pozicijas pagal investicijų į bankų sektorių dydį, tačiau ji tebepirmau­ja pagal bendrų ir užsienio kapitalo įmo­nių skaičių. 1997 m. sausio l d. Lietuvoje veikė 221 įmonė, turinti Vokietijos inves­tuoto kapitalo. Nemažai užsienio kapitalo ir bendrų įmonių iš JAV (95), Rusijos (92), Lenkijos (57).3 Tarp Europos Sąjungos valstybių dau­giausia investavusi Vokietija - 300,8 mln. Lt, antroje vietoje - Švedija - 275,1 mln. Lt, tre­čioje - Jungtinė Karalystė - 177,5 mln. Lt. Tiek 2000 m., tiek 2001 m. palyginti nedaug investicijų į bankų sektorių sulaukta iš Graikijos, Ispanijos, Belgijos, 2001 m. sumažėjo investicijų į bankų sektorių iš Prancūzijos. Skaičiuojant tiesiogines investicijas įmo­nėje 2000 m., taip pat buvo surinkti duo­menys apie dirbančių užsienio kapitalo a bendrose įmonėse darbuotojų skaičių (žr. 1 lentelę). Kaip matyti iš 1 lentelės duomenų, iš 956 įmonių daugiau kaip pusė turėjo ne daugiau 10 darbuotojų. Beveik 86% įmo­nių turėjo mažiau nei 50 darbuotojų. Pagal užsienio investicijų į bankų sektorių dalį įmonės kapitale vyrauja įmonės, kuriose užsienio investicijos viršija 50% viso įmonės kapita­lo. Tokios įmonės sudaro 43% visų bendrų su užsieniu įmonių. 29% įmonių turi nuo 30 iki 50% užsienio kapitalo ir 28% įmonių turi mažiau nei 30% užsienio kapitalo.4 Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių pagal veiklos rūšis 2001 m. daugiausia pritraukė apdirbamoji pramonė. Į 167 šalies apdir­bamosios pramonės įmones investuota 620,7 mln. Lt užsienio kapitalo, o šios ša­kos investicijų į bankų sektorių dydis į vieną įmonę viduti­niškai siekė 3,7 mln. Lt. 2001 m. sausio l d. užsienio investicijos į 212 apdirbamosios pramonės įmonių investavo 920,8 mln. Lt (40,3% visų investicijų į bankų sektorių ), vidutiniškai 4343 tūkst. Lt į kiekvieną įmonę. Tiesioginės už­sienio investicijos į apdirbamąją pramonę parodytos 3 lentelėje. 2000 m. išaugo dėmesys baldų gamy­bai. Iki 2001 m. sausio l d. į 11 įmonių užsieniečiai investavo 81,47 mln. Lt, arba vi­dutiniškai 7,4 mln. Lt į vieną įmonę. 2001 m. sausio l d. veikė jau 15 bendrų ir užsie­nio kapitalo įmonių, susijusių su baldų ga­myba. Tačiau investicijų į bankų sektorių suma į šią sritį su­mažėjo - iki 28,8 mln. Lt. Kaip priežastis, lėmusias investicijų į bankų sektorių sumažėjimą, galima pa­minėti mažą Lietuvos rinką, sunkiai sekasi eksportuoti prekes į užsienį; be to, dauge­lis įmonių sumažino įsiskolinimus savo už­sienio partneriams. Į maisto prekių ir gėrimų gamybą in­vestuota beveik 162,3 mln. Lt, šios srities vidurkis vienoje įmonėje - 6,2 mln. Lt. Iš viso užsienio investicijų į bankų sektorių susilaukė 26 šios šakos įmonės. 2001 m. sausio l d. maisto prekių ir gėrimų gamyba užsiėmė 40 ben­drų ir užsienio kapitalo įmonių, t. y. beveik dvigubai daugiau nei 1995 m. Investicijos išaugo 36% ir siekė 220 mln. Lt. Antrąją vietą užima didmeninė ii maž­meninė prekyba, automobilių, motociklų bei buities daiktų remontas. 2000 m. į 371 šio pobūdžio įmonę investuota 412,7 mln. Lt kapitalo, o 2000 m. - 491 įmonė ir 788,6 mln. Lt investicijų į bankų sektorių . Taigi padidėjimas šiose veiklose pats didžiausias - 91%. Iki 2000 m. labai silpnai išnaudojama poilsio, pramogų organizavimo ir kultūros veikla. Užsieniečių kapitalo susilaukė tik 2 įmonės, į kurias investuota 439 tūkst. Lt. 1997 m. sausio l d. tokių įmonių buvo jau 5 ir užsienio investicijos siekė 11,2 mln. Lt. Taigi užsienio investuotojai Lietuvoje dažniausiai renkasi apdirbamosios pramo­nės ir didmeninės prekybos įmones. Šiose ekonominėse veiklose buvo per 55% vei­kiančių įmonių su užsienio kapitalu. Daž­nai užsienio partneriai renkasi ir verslo ap­tarnavimo įmones. Rimtesnės užsienio in­vesticijos (per 50% užsienio kapitalo) už­fiksuotos ryšių, remonto ir techninės prie­žiūros, asmeninio aptarnavimo, restoranų bei transporto įmonėse. Įmonėms, turinčioms užsienio kapita­lo, realizuoti produkciją (paslaugas) labiau­siai sunkina klientų nepakankama perka­moji galia, tam tikra dalimi ir konkurenci­ja. Pagrindiniai gamybos plėtojimo sunku­mai - nuosavų lėšų stygius bei nepalankios kredito gavimo sąlygos. Daugiausia tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių pritraukė Lietuvos didmiesčiai - Vil­nius, Kaunas ir Klaipėda. Juose sukaupta per 70% visų tiesioginių investicijų į bankų sektorių iš užsie­nio investicijų į bankų sektorių . Iš jos matyti, kad Vilniu­je per 50% visų investicijų į bankų sektorių sukaupta preky­boje, tuo tarpu Kaune ir Klaipėdoje dau­giausiai investicijų į bankų sektorių į pramonę. 3.4.1. Verslo ir investicijų į bankų sektorių pritraukimas Tradiciniu požiūriu pritraukti verslą ar investicijas galima naudojantis rinkodaros, reklamos priemonėmis, organizuojant prekybos muges ir keliones verslo reikalais. Šio požiūrio esmė – įtikinti įmones persikelti į šalį iš kitur, įkurti dukterinę gamyklą arba pritraukti investicijas kitokia forma. Todėl šalis turi konkuruoti su šimtu ar net tūkstančiu kitų šalių, užsiimančių tokia pat veikla. Nors iš to gaunama nauda atrodytų nedidelė, bet tikimybė, kad tai pasiseks padaryti – privilioti įmones persikelti iš vienos Vakarų šalies į kitą, - ilgainiui labai sumažėjo. Verslas pasidarė išrankesnis, o konkurencija kur kas didesnė. Jeigu užsienio įmones priviliojo didelės vyriausybės subsidijos (piniginė pašalpa), tai, jas (subsidijas) išnaudojusios, firmos nesijaučia labai susijusios su ta vieta. Be to, persikeliančios korporacijos paprastai atsiveža vadovaujantį personalą, kvalifikuotus darbuotojus ir pasiūlo mažiau darbo vietų vietos žmonėms, negu buvo tikėtasi. Tai yra Vakarų šalių investicijų į bankų sektorių trūkumas. Tačiau kitu požiūriu besivystančiose šalyse tai padeda vietiniam tų įmonių personalui mokytis iš užsienio ekspertų. Be to, užsienio dukterinių gamyklų pelnas palieka miestą ir investuojamas kitur, o įmonės, priklausančios vietos verslininkams, dažnai investuoja vietoje. Vietos verslininkams priklausančios įmonės linkusios dirbti su vietos tiekėjais, o užsienio kapitalo įmonės linkusios daugiau pirkti žaliavas ir paslaugas už miesto ribų. Vietos įmonės daugiau įsipareigoja šaliai, ir atvirkščiai. Mažiau įsipareigojusios šaliai užsienio kapitalo įmonės dažniausiai pirmosios sumažina darbuotojų skaičių arba užsidaro, kai firma susiduria su finansinėmis kliūtimis. Šių tipų strategijos esti sėkmingos tuomet, kai jos skirtos konkrečioms rinkoms, konkrečioms pramonės šakoms ir konkrečioms įmonėms, kai siekiama aiškiai užsibrėžto tikslo arba konkrečių rezultatų. Taigi jos dažniausiai sudaro ūkio šakų plėtros strategijos, aprašytos žemiau, dalį. Užsienio investicijų į bankų sektorių skatinimas besivystančiose Vidurio ir Rytų Europos šalyse turi ir keletą privalumų: • padeda pritraukti kapitalą, kuris kitaip būtų neprieinamas; • padeda susipažinti su pažangiomis technologijomis; • padeda susipažinti su užsienio technine ir vadybos patirtimi, vadinasi, sudaromos sąlygos perimti žinias; • užsienio partneris padeda lengviau pasiekti eksporto rinkas, suteikdamas daugiau patikimumo ir priėjimą prie esamų gėrybių paskirstymo ir pardavimo kanalų; • padeda susipažinti su modernia verslo vadybos praktika ir procesais. 3.1. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių įtaka Lietuvos ūkiui Lietuvos tarptautinių investicijų į bankų sektorių balanso duomenimis, 2000 m. spalio 1 d. visi šalies tarptautiniai Įsipareigojimai sudarė 25,99 mlrd. Ut, t.y. per 2000 m. 3 ketvirčius užsie­nio investicijos Lietuvoje padidėjo 1,33 mlrd. litų. Didžiausią šalies tarptautinių įsipareigo­jimų dalį sudarė tiesioginės užsienio inves­ticijos ir kiti finansiniai įsipareigojimai užsie­niui, kurių didžioji dalis buvo užsie­nio paskolos. 2000 m. 3 ketvirčio pradžioje užsienio paskolos sudarė 34,9% visų tarp­tautinių įsipareigojimų. Per paskutinius me­tus smarkiai išaugo tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių dalis. 1998 m. sausio 1 d. jos su­darė 26,2% visų užsienio investicijų į bankų sektorių Lietu­voje, o 2000 m. spalio 1 d. jau 35,5%. Tai rodo, kad užsienio investuotojai vis labiau pasitiki Lietuvos ekonomika ir vykdomomis ūkio reformomis. Nagrinėjant tarptautinius santykius, daž­nai tenka susidurti su problema, kad skir­tingai traktuojamos užsienio investicijų į bankų sektorių ir tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių sąvokos. Užsie­nio investicijomis vadinamos visos užsienio valstybių, tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių bei juridinių asmenų investicijos Lie­tuvoje. Statistikos departamentas ir Lietuvos bankas, remdamiesi EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija -OECD) ir TVF rekomendacijomis, pagal funkcinį požymį skiria 3 užsienio investicijų į bankų sektorių rūšis. 1. Tiesioginėmis užsienio investicijomis (foreign direct imestment) laikomos tokios, kurių pagrindu susiformuoja ilgalaikiai eko­nominiai santykiai ir interesai tarp tiesiogi­nio užsienio investuotojo ir tiesioginio inves­tavimo įmonės, t.y. tokios užsienio investi­cijos, kurios suteikia teisę užsienio investuo­tojui daryti įtakąįmonės valdymui. Pagal EB­PO rekomendacijas 10 ir daugiau procentų paprastųjų akcijų arba balsavimo teisių pri­pažįstama kaip žemutinė riba, nuo kurios tiesioginis užsienio investuotojas gali dalyvauti valdant tiesioginio investavimo įmonę. 2. Mažesnė kaip 10% balsavimo teisių užsienio investicija yra laikoma portfeline investicija (portfolio imestment}. Lietuvos bankas mokėjimų balanso paaiš­kinimuose tokias investicijas vadina investicijų į bankų sektorių portfeliu, tačiau, autoriaus nuomone, siekiant išvengti dviprasmybių su investici­nių bendrovių naudojama investicijų į bankų sektorių port­felio sąvoka, tikslinga naudoti portfelinių investicijų į bankų sektorių sąvoką. 3. Kitomis užsienio investicijomis laiko­mi visi finansiniai ryšiai su užsieniu, kurie nepatenka į pirmas dvi dalis. Tai gali būti ilgalaikės ir trumpalaikės paskolos, taip pat paskolos, gautos valstybės vardu ir su vals­tybės garantija, prekybinės skolos, užsie­nio juridinių ir fizinių asmenų indėliai ban­kuose bei kiti panašūs finansiniai įsiparei­gojimai. 3.2. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių svarba Pagal užsienio investicijų į bankų sektorių dydį šalyje sprendžiama apie šalies patrauklumą tarp­tautinei rinkai, šalies ekonominius ryšius su kitomis valstybėmis. Vienas svarbiausių ša­lies ūkio integracijos į pasaulinę rinką ro­diklių yra tiesioginės užsienio investicijos. Jų svarbą šalies ūkiui galima paremti tokiais teiginiais: Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių dėka diegiamos modernesnės technologijos, o įmonės verslo sėkmę dažnai lemia pažan­gos tempas ir gebėjimas prisitaikyti besi­keičiančioje rinkoje. Sukuriamos naujos darbo vietos. Už­sienio kapitalo turinčios įmonės dažnai pra­deda veiklą mažindamos darbuotojų skai­čių, bet vėliau, plečiant veiklą, sukuriamos naujos darbo vietos, pagerėja darbo sąly­gos. Užsienio investuotojai reguliariai in­vestuoja (reinvestuoja) ir skiria daugiau pi­nigų darbuotojų kvalifikacijai kelti bei nau­jiems darbo įgūdžiams formuoti. Diegiamos naujos ir progresyvios va­dybos idėjos, kurios keičia senąsias, giliai įsišaknijusias vietinėse įmonėse. Tai būdin­giausia tai ekonominei veiklai, kuri tradiciš­kai laikoma strategine ir nuo senų laikų bu­vo valstybės nuosavybė. Privati bendrovė beveik visada produktyvesnė nei valstybinė. Didesnis pro­duktyvumas rodo, kad įmonė teiks geres­nes ir įvairesnes paslaugas, dažnai mažes­nėmis kainomis. Lietuvoje jaučiamas kapi­talo stygius, todėl užsienio kapitalo pritrau­kimas leidžia greičiau pertvarkyti dideles įmones. Šiuolaikinėje rinkoje dauguma įmonių vertinamos ne dėl turimos pramonės gamyk­los ar darbuotojų kvalifikacijos, bet dėl turi­mų technologijų ir verslo ryšių, įmonės, ku­rios turi stiprius tarptautinius ryšius, gali grei­čiau perimti naujas technologijas ir įdiegti jas gamyboje. Užsienio investicijos yra svarbios už­sienio rinkų plėtrai, nes tarptautinės korpo­racijos turi gerą verslo kontaktų tinklą dau­gelyje šalių, o tai lemia eksporto augimą. Užsienio investuotojai kartu su užsie­nio kapitalu perduoda ir verslo ryšius su tarp­tautinėmis finansų institucijomis (bankais, fondais ir kt.). Investicijas priimančiai šaliai tai padeda gerinti einamosios sąskaitos ba­lansą ir didina šalies pozicijas tarptautinėse kapitalo rinkose. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių įplaukos vėliau padeda valstybei tau­pyti pinigus, nes padidėja šalies galimybės skolintis iš užsienio už mažesnes palūkanas. Tiesioginės užsienio investicijos sąly­goja padidėjusias mokesčių įplaukas į vals­tybės iždą, tuo pačiu su mažindamos mokes­čių naštą vietos įmonėms ir gyventojams. Tiesioginės užsienio investicijos padi­dina nacionalini suverenitetą. Tai patvirtina senas demokratijos tradicijas turinčių šalių, kuriose klesti laisvoji rinka, pavyzdys. Tiesioginės užsienio investicijos didina investi­cijas gaunančios šalies saugumą, skatina di­desnį šalies suinteresuotumą išlaikyti ilga­laikį suverenitetą ir demokratijos stabilumą. Kitos šalys, žinodamos, kad šalyje sparčiai auga tiesioginės užsienio investici­jos, drąsiau remia ekonomiškai besivystan­čios šalies nepriklausomybę ir narystę tarp­tautinėse organizacijose. Užsienio investuo­tojai suinteresuoti, kad investuojančių šalių vyriausybės užtikrintų šalies, į kurią inves­tuojama, saugumą. Jei šalis nepritraukia užsienio kapita­lo, ji rizikuoja likti nepastebėta pasaulinėje rinkoje. Norint sumažinti atotrūkį nuo eko­nomiškai išsivysčiusių šalių ir užtikrinti pakankamai aukštus ekonomikos augimo rodiklius, tiesioginės užsienio investicijos tu­ri būti daug didesnės nei išsivysčiusiose ša­lyse. Statistikos departamento duomenimis, 2000 m. spalio 1 d. tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą siekė 9227,6 mln. litų (2 pav.). Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Autoriaus nuomone, tiesioginių už­sienio investicijų į bankų sektorių augimo tempai 2000 m. mažesni nei 1998 ar 1999 metais. 1998 m. tiesioginės užsienio investicijos išaugo 2338,7 mln. Lt (tokiam investicijų į bankų sektorių šuoliui ne­mažą įtaką turėjo "Lietuvos telekomo" pri­vatizavimas), o 1999 m. padidėjo 1750 mln. litų, t.y. daugiau kaip ketvirtadaliu. Per pirmąjį 2000 m. pusmetį tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių dalis sumažėjo. Tam įta­kos turėjo 2000 m. 1-ojo ketvirčio pabai­goje pirmą kartą užfiksuoti neigiami šių investicijų į bankų sektorių augimo tempai - per pirmąjį ket­virtį likutis sumažėjo 18,4 mln. litų. Kaip pa­grindines šio sumažėjimo priežastis galima paminėti neigiamas reinvesticijas (beveik 60 mln. Lt) bei tiesioginiams užsienio in­vestuotojams išmokėtus dividendus, kurie per pirmąjį ketvirtį sudarė daugiau kaip 91 mln. litų. Kadangi per pirmąjį 2000 m. ket­virtį likučiai sumažėjo, galima teigti, kad per 2000 m. tiesioginės užsienio investicijos di­dėjo lėčiau nei 1998 ir 1999 m.5 3.2. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių striktūra Tiesioginės investicijos yra tarptautinė investicijų į bankų sektorių kategorija, iš kurios matyti vie­nos šalies rezidentų noras įgyti kitos šalies ūkio subjekto nuosavybės dalį. Tiesioginė investicija apima ne tik pirminį sandorį, dėl kurio atsiranda santykiai tarp investuotojo ir tiesioginio investavimo įmonės, bet ir vi­sus tolesnius sandorius tarp investavimo įmonės ir užsienio investuotojo. Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. Taigi tie­siogines užsienio investicijas sudaro: • tiesioginiam užsienio investuotojui tenkanti įmonės nuosavo kapitalo dalis (nuosavo kapitalo dalis apskaičiuojama at­sižvelgiant į tiesioginio užsienio investuo­tojo turimą įmonės įstatinio kapitalo dalį); • reinvesticijos - įmonėje likusi tiesio­giai užsienio investuotojui priklausanti pel­no dalis, nepaskirstyta dividendų forma (apskaičiuojama priklausomai nuo turimos įmonės balsų dalies); Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis. 2000 – 2001 m. 3.3. Tiesioginės užsienio investicijos statistikos analizė Šalies ūkio plėtrą lemia daug veiksnių. Kai kurie jų yra specifiniai šaliai, kai kurie- bendri visoms šalims. Užsienio investicijos, ir visų pirma tiesioginės užsienio investicijos, yra vienas pagrindinių šalies ūkio renovacijos veiksnių. Tiesioginės užsienio investicijos laidžia diegti modernias technologijas, įgyvendinti naujas ir progresyvias vadybos idėjas. Kartu su tiesioginėmis užsienio investicijomis atsiranda nauji ryšiai su užsienio bankais ir tarptautinėmis verslo bei finansų institucijomis. Investicijos jai priimančiai šaliai padeda pagerinti einamosios sąskaitos balansą ir didina šalies pozicijas tarptautinėse kapitalo rinkose. Užsienio investicijų į bankų sektorių Lietuvoje dinamiką per paskutinius kelis metus pateikta 1 lent. Užsienio investicijos per ketverius metus (nuo 1997 metų liepos 1 dienos iki 2001 metų liepos 1 dienos) padidėjo daugiau kaip du kartus- nuo 13,6 mlrd. Lt iki 27,5 mlrd. Lt. tam didžiausią įtaką padarė daugiau kaip tris kartus padidėjusios tiesioginės ir portfelinės užsienio investicijos- tiesioginės užsienio investicijos padidėjo nuo 3,3 mlrd. Lt iki 10,1 mlrd. Lt, portfelinės- nuo 1,7 mlrd. Lt iki 5,1 mlrd. Lt. Analizuojant užsienio investicijų į bankų sektorių struktūrą (žr. 1 pav.) ryškiai išsiskiria tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių didėjimas. 1 lentelė. Užsienio investicijos Lietuvoje (laikotarpio pabaigoje, mln. Lt) I ketvirtis II ketvirtis III ketvirtis IV ketvirtis Užsienio investicijos 2001 28079,31 27474,97 2000 25635,51 25832,96 26009,64 26774,12 1999 21052,58 21605,96 22711,92 24666,85 1998 16540,94 17490,11 18598,00 19873,32 1997 11868,79 13579,08 14836,13 15889,81 Iš jų: tiesioginės užsienio investicijos 2001 9522,97 10122,75 2000 8372,63 8728,98 9053,97 9337,25 1999 6934,72 7460,83 7889,41 8252,12 1998 4547,83 5023,93 5851,23 6501,19 1997 3074,20 3320,31 3921,64 4162,47 Portfelinės investicijos 2001 5520,82 5181,37 2000 4276,38 4322,65 4420,22 4561,44 1999 2435,73 2386,52 2701,32 3513,98 1998 1696,98 1813,40 1458,78 1631,72 1997 1384,50 1740,72 2144,81 1690,02 Kitos investicijos 2001 13035,52 12170,85 2000 12986,50 12781,33 12535,45 12875,43 1999 11682,13 11758,61 12121,19 12900,75 1998 10296,13 10649,78 11287,99 11740,41 1997 7410,09 8518,05 8769,68 10037,32 1998 metų pradžioje tiesioginės užsienio investicijos sudarė 26,2 proc. Visų užsienio investicijų į bankų sektorių , o 2001 metų liepos 1 dieną- jau daugiau kaip trečdalį visų užsienio investicijų į bankų sektorių , t.y. 36,8 proc. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių dalies didėjimas visose užsienio investicijose rodo, kad užsienio investuotojai teigiamai vertina Lietuvos ekonomikos reformas ir investuoja į šalį ne tik teikdami paskolas ir prekybinius kreditus, bet ir įsigydami Lietuvoje veikiančių įmonių akcijas. Statistikos departamento duomenimis, 2001 metų liepos 1 dieną tiesioginės užsienio investicijos į Lietuvą sudarė 10122,7 mln. Lt, arba 2334,3 mln. JAV dolerių. Palyginti su 2000 metų liepos 1 dienos duomenimis, tiesioginės užsienio investicijos padidėjo 1,4 mlrd. Lt, arba 16 proc. (žr. 2 pav.). Vien per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės užsienio investicijos padidėjo 8,4 proc., arba 785 mln. Lt. Tuo tarpu per pirmąjį 2000 metų pusmetį tiesioginės užsienio investicijos padidėjo 477 mln. Lt. Vienam Lietuvos Respublikos gyventojui 2001 metų liepos 1 dieną teko 2741 Lt (685 JAV dol.) tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių ( žr. 3 pav.). Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių vienam gyventojui rodiklis labiausiai padidėjo 1998 matais, kai per metus tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui padidėjo daugiau kaip 50 proc.- nuo 1124 Lt 1998 metų pradžioje iki 1757 Lt 1999 metų pradžioje. Per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui padidėjo 212 Lt. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių struktūroje dominuoja užsienio investuotojų nuosavas kapitalas. Jis sudaro 78,7 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių (žr. 4 pav.). 2001 metų liepos 1 dieną tiesioginių užsienio investuotojų nuosavas kapitalas siekė 7968,9 mln Lt, tuo tarpu 2001 metų pradžioje- 7238 mln. Lt. Tiesioginių užsienio investuotojų paskolos sudarė 1786,9 mln. Lt, kitas kapitalas ( prekybinis kreditas, priskaičiuoti, bet neišmokėti dividendai, palūkanos ir kt.)- 366,9 mln. Lt. taigi tiesioginių užsienio investuotojų paskolos ir kiti reikalavimai sudarė mažiau neu ketvirtadalį visu tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . 2000 metų sausio 1 dienos duomenimis, daugiausiai į Lietuvą investavo Švedijos įmonės (žr. 2 lent.). tačiau pirmajame 2000 metų pusmetyje AB “Lietuvos telekomas” savo strateginiu investuotoju paskelbė Danijos bendrovę (valdančią Suomijos ir Švedijos telekomunikacinių paslaugų įmones) ir 2001 metų sausio 1 dieną daugiausiai tiesioginių investicijų į bankų sektorių buvo iš Danijos- 1704,2 mln. Lt, arba 83 proc. Visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . Dėl šio perskirstymo smarkiai sumažėjo tiesioginės investicijos iš Suomijos- nuo 872,1 mln. Lt 2000 metų pradžioje iki 569,0 mln. Lt 2000 metų liepos 1 dieną. Per 2000 metus smarkiai padidėjo Švedijos tiesioginės investicijos į finansinio tarpininkavimo paslaugomis užsiimančias įmones, todėl minėtas perskirstymas Švedijos tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių rodiklio nesumažino. Tuo tarpu per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės investicijos iš Švedijos sumažėjo 6,7 proc.- nuo 1618,0 mln. Lt metų pradžioje iki 1509,5 mln. Lt liepos 1 dieną. Per antrąjį 2001 metų ketvirtį 47 proc. Padidėjo tiesioginės investicijos iš Estijos (daugiausiai įtakos turėjo Lietuvos banko privatizavimas), daugiau kaip 30 proc. padidėjo tiesioginės investicijos iš Vokietijos- nuo 689,3 mln. Lt metų pradžioje iki 900,1 mln. Lt liepos 1 dieną. Lyginant šalių ekonominių sąjungų tiesiogines investicijas, matyti, kad gerokai išsiskiria Europos Sąjungos šalių tiesioginės investicijos į Lietuvą. Jos 2001 metų liepos 1 dieną sudarė 6520,8 mln. Lt, arba 64,4 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių (žr. 5 pav.). 2 lentelė. Pagrindinės šalys pagal tiesiogines užsienio investicijas 2000.01.01 2000.07.01 2001.01.01 2001.07.01 tūkst.Lt proc. tūkst.Lt proc. tūkst.Lt proc. tūkst.Lt proc. Iš viso 8252119 100,0 8728983 100,0 9337259 100,0 10122745 100,0 Danija 800999 9,7 972082 11,1 1704242 18,3 1926966 19,0 Švedija 1443893 17,5 1634100 18,7 1618054 17,3 1509490 14,9 JAV 1103229 13,4 1179873 13,5 917535 9,8 985797 9,7 Vokietija 632046 7,7 639160 7,3 689288 7,4 900126 8,9 Estija 341544 4,1 645995 7,4 597288 6,4 812611 8,0 Jungtine Karalystė 589320 7,1 637814 7,3 623510 6,7 667825 6,6 Suomija 872135 10,6 569043 6,5 562894 6,0 614153 6,1 Šveicarija 456150 5,5 483038 5,6 452052 4,8 409796 4,1 Norvegija 314815 3,8 339664 3,9 397203 4,3 397216 3,9 Liuksemburgas 295278 3,6 284566 3,3 316600 3,4 374662 3,7 Kitos šalys 1402710 17,0 1343648 15,4 1458593 15,6 1524103 15,1 Nemažą susidomėjimą Lietuvos rinka rodo kaimyninės Latvija ir Estija. 2001 metų liepos 1 dieną Latvijos ir Estijos tiesioginės investicijos sudarė 9,7 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . Nuo 2001 metų pradžios iki 2001 m. liepos 1 dienos 57,7 proc. padidėjo tiesioginės investicijos iš Latvijos (nuo 109,0 mln. Lt iki 171,9 mln. Lt). Estijos tiesioginės investicijos padidėjo nuo 597,3 mln. Lt iki 812,6 mln. Lt (žr. 3 lent.). 3 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos pagal šalis investuotojas (tūkst.Lt) Tiesioginės užsienio investicijos Nuosavas kapitalas 2001.01.01 2001.07.01 Pokytis % 2001.01.01 2001.07.01 Pokytis % Viso 9337259 10122745 8,4 7237964 7968943 10,1 Airija 110407 98986 -10,3 91330 75374 -17,5 Austrija 63189 45244 -28,4 26034 23900 -8,2 Baltarusija 3633 3061 -15,7 2450 2338 -4,6 Belgija 68131 93432 37,1 15811 15627 -1,2 Čekija 12017 10875 -9,5 3750 3161 -15,7 Danija 1704242 1926966 13,1 1545465 1748889 13,2 Estija 597288 812611 36,1 203706 369590 81,4 Graikija 2551 2443 -4,2 1929 1829 -5,2 Islandija 14580 15821 8,5 13934 13281 -4,7 Italija 22486 27956 24,3 15693 17285 10,1 Izraelis 2360 6038 155,8 2360 6038 155,8 JAV 917535 985797 7,4 1029591 1102970 7,1 Jung-nė Kar-tė 623510 667825 7,1 544423 578159 6,2 Kanada 58448 48255 -17,4 27507 31147 13,2 Kazachstanas 1452 1604 10,5 1452 1604 10,5 Kinija 57510 56869 -1,1 40213 38115 -5,2 Kipras 56663 37582 -33,7 50715 31711 -37,5 Latvija 109035 171938 57,7 61299 120633 96,8 Lenkija 204927 240286 17,3 118765 156207 31,5 Lichtenšteinas 68565 68874 0,5 66474 65614 -1,3 Liuksem-gas 316600 374662 18,3 209368 239664 14,5 Nyderlandai 107227 141566 32,0 44380 27785 -37,4 Norvegija 397203 397216 0,0 297903 288927 -3,0 Panama 48539 36913 -24,0 21175 9549 -54,9 Prancūzija 103625 128103 23,6 46063 70538 53,1 Rusija 93795 88495 -5,7 43314 72791 68,1 Slovakija 6808 8668 27,3 6954 7686 10,5 Suomija 562894 614153 9,1 361754 422752 16,9 Švedija 1618054 1509490 -6,7 1386360 1237733 -10,7 Šveicarija 452052 409796 -9,3 401348 376376 -6,2 Turkija 36123 40297 11,6 35805 39194 9,5 Ukraina 11238 11046 -1,7 10283 10448 1,6 Vengrija 2365 2632 11,3 1783 1693 -5,0 Virdžinijos ss. (Brit.) 17230 21703 26,0 16782 21255 26,7 Vokietija 689288 900126 30,6 331928 616658 85,8 Kitos šalys 175689 115416 -34,3 159863 122422 -23,4 Daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių skirta apdirbamajai pramonei prekybai, paštui ir nuotolinių ryšių paslaugoms, finansinio tarpininkavimo įmonėms. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonomines veiklos rūšis 2001 metų sausio 1 dieną ir liepos 1 dieną pateiktos 4 lent. Tiesiogonių užsienio investicijų į bankų sektorių pagal veiklos rūšis iki 2001 metų liepos 1 dienos daugiausiai teko apdirbamajhai pramonei. Į 406 apdirbamosios pramonės įmones investuota 2834,0 mln. Lt, arba 28,0 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . Apdirbamojoje pramonėje daugiausiai yra investuota į maisto produktų, gėrimų ir tabako gamybą. Iki 2001 metų liepos 1 dienos investuota 1137,2 mln. Lt arba 40,1 proc. visų tiesioginių investicijų į bankų sektorių į apdirbamąją pramonę. Antroje vietoje yra tekstilės gaminių gamyba užsiimančios įmonės. 2001 metų liepos 1 dienos duomenimis į jas buvo investuota 346,4 mln. Lt, arba 12,2 proc. visų apdirbamosios pramonės investicijų į bankų sektorių . 4 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonomines veiklos rūšis (tūkst. Lt) Įmonių skaičius Tiesioginės investicijos 2001.01.01 2001.07.01 2001.01.01 2001.07.01 Iš viso 1788 1847 9337259 10122745 Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 22 26 44858 40734 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 6 8 100180 103292 Apdirbamoji pramonė 385 406 2685998 2834028 Maisto produktų, gėrmų ir tabako gamyba 63 66 1077245 1137186 Tekstilės gaminių gamyba 31 34 351407 346447 Drabužių siuvimas:kailių išdirbimas ir dažymas 49 56 83058 81323 Odos ir jos dirbinių gamyba 4 5 1250 1399 Medienos ir medienos gaminių (išskyrus batus) gamyba 52 55 131865 127746 Plaušienos, popieriaus ir pop. Gaminių gamyba; leidyba ir spausdinimas 21 24 100977 106809 Naftos perdirbimo ir chemijos gaminių gamyba 21 20 171163 141553 Guminių ir plastikinių gaminių gamyba 26 24 106813 101471 Kitų nemetalo produktų gamyba 18 18 150243 194881 Pagrindinių metalų irsurenkamųjų metalo gaminių gamyba 27 29 46451 57850 Kitų, niekur kitur nepriskirtų, mašinų ir įrangos gamyba 15 13 29489 42907 Įstaigos įrangos, kompiuterių ir kitų elektros mašinų gamyba 4 7 50645 50159 Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba 7 8 128594 166449 Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba 9 8 32829 35274 Transporto priemonių gamyba 11 12 192394 203818 Baldų gamyba; niekur kitur nepriskirta gamyba 27 27 31575 38756 Elektros, dujų ir vandens tiekimas 5 5 237738 271555 Statyba 53 53 69772 69148 Didmeninė ir mažmeninė prekyba; asmeninių ir buitinių daiktų taisymas 839 827 2121434 2054063 Viešbučiai ir restoranai 42 42 214072 211646 Transportas ir sandėliavimas 129 130 174535 394390 Paštas ir nuotoliniai ryšiai 14 14 1576585 1644678 Finansinis tarpininkavimas 37 39 1514403 1792615 Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 220 262 488617 597240 Švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 12 12 30336 24554 Poilsio organizavimo, kultūrinė ir sportinė veikla 10 8 58378 63253 Kitos veiklos rūšys 14 14 20353 21549 Antrąją vietą pagal tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių likučius užima prekyba. Į didmaninę ir mažmeninę prekybą investuota 2054,1 mln. Lt, t. y. daugiau kaip penktadalis (20,3 proc.) visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . Ir toliau didėja tiesioginės užsienio investicijos į finansinio tarpininkavimo bei pašto ir nuotolinių ryšių paslaugas teikiančias įmones. Per pirmąjį 2001 metų pusmetį tiesioginės investicijos į šį sektorių padidėjo 278,2 mln. Lt ir 2001 metų liepos 1 dieną sudarė 1792,6 mln. Lt, t. y. 17,7 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių (žr. 5 lent.). tiesioginės užsienio investicijos į pašto ir nuotolinių ryšių paslaugas teikiančias įmones 2001 metų liepos 1 dieną sudarė 1644,7 mln. Lt. 5 lentelė. Tiesioginės užsienio investicijos pagal ekonominės veiklos rūšis (proc.) 2001.01.01 2001.07.01 Iš viso 100,00 100,00 Žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė 0,48 0,40 Kasyba ir karjerų eksploatavimas 1,07 1,02 Apdirbamoji pramonė 28,77 28,00 Elektros, dujų ir vandens tiekimas 2,55 2,68 Statyba 0,75 0,68 Did. Ir mažmeninė prekyba; asm. ir buit. daiktų taisymas 22,72 20,29 Viešbučiai ir restoranai 2,29 2,09 Transportas ir sandėliavimas 1,87 3,90 Paštas ir nuotoliniai ryšiai 16,88 16,25 Finansinis tarpininkavimas 16,22 17,71 Nekilnojamasis turtas, nuoma ir kita verslo veikla 5,23 5,90 Švietimas, sveikatos priežiūra ir socialinis darbas 0,32 0,24 Poilsio organizavimo, kultūrinė ir sportinė veikla 0,63 0,63 Kitos veiklos rūšys 0,22 0,21 Tiesioginių užsienio investuotojų dėmesio stoka žemės ūkio, žuvininkystės, miškininkystės veikla užsiimančios įmonės, nedaug investuota ir į statyba užsiimančias Lietuvos įmones. Tiesioginės užsienio investicijos į šias veiklos rūšis sudaro daugiau nei 2 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . Dar mažesnės tiesioginės užsienio investicijos į įmones, užsiimančias švietimu, sveikatos apsauga (0,2 proc.), sporto ir pramogų organizavimu- 0,6 proc. Beveik pusė visų veikiančių bendrų su užsieniu ir užsienio kapitalo įmonių (827 įmonės) užsiėmė prekyba (žr. 6 pav.). Antroje vietoje (22,7 proc. visų įmonių, turinčių tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių )- pramonės įmonės (419 įmonių). Tarp apdirbamosios pramonės įmonių, turinčių tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių , daugiau buvo užsiimančių maisto produktų, gėrimų ir tabako gamyba- 66 įmonės, drabužių siuvimu- 56 įmonės, medienos perdirbimu- 57 įmonės. Lyginant tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių pasiskirstymą Lietuvoje, matyti, kad daugiausia tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių tenka didžiausiems Lietuvos miestams (žr. 7 pav.). 2001 metų liepos 1 dienos duomenimis, didesnė tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių dalis (62,7 proc.) tenka Vilniui. Kitiems didesniems Lietuvos miestams (Kaunui ir Klaipėdai) tenka po 10,3 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių . Šiuo metu regioniniu požiūriu Lietuvoje yra keli regionai, kuriuose koncentruojasi didžioji tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių dalis. Tai pietrytinė Lietuvos dalis, apimanti Vilnių, Alytų ir Vilniaus rajono savivaldybę, centrinė, apimanti Kauną ir Kėdainių rajono savivaldybę, bei vakarinis regionas- Klaipėdos miestas ir Mažeikių rajono savivaldybė. Tuo tarpu Lietuvos šiaurinėje, rytinėje ir pietvakarinėje dalyje pagrindinės užsienio investicijos susikoncentravusios tik pačiuose pramonės centruose, o rajonų savivaldybėse jos praktiškai lygios nuliui. Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių požiūriu skurdžiausia ura šiaurinė Lietuvos dalis, kur labiausiai išplėtota žemės ūkio produkcijos gamyba. Šie regionai praktiškai pagal visus rodiklius, lemiančius patrauklumą užsienio investicijoms, yra blogiausioje padėtyje. Negalima pamiršti šių atsilikusių, mažiau urbanizuotų regionų, nes vėliau, kai tarp skirtingų Lietuvos sričių atsiras dideli socialiniai ir ekonominiai skirtumai, juos sunkiai bepavyks įveikti. Užsienio investicijų į bankų sektorių pasiskirstymą ateityje lems Lietuvos investicinė politika. Vyriausybė, formuodama ekonomikos teritorinio pasiskirstymo politiką, turi įvertinti užsienio investicijų į bankų sektorių apskrityse plėtrą bei nustatyti prioritetines investicijų į bankų sektorių pritraukimo sritis. Įvertinus esamą padėtį, galima teigti, kad būtina Vyriausybės regionų rėmimo politika. Pagrindinės jos įgyvendinimo priemonės yra laisvųjų ekonominių zonų kūrimas, diferencijuota mokesčių politika. 4. Tiesiogines užsienio investicijų į bankų sektorių atėjimo priežastys Darbe nagrinėjami veiksniai, lemiantys tiesiogines užsienio investicijas į Lietuvą ir tolesnį investicijų į bankų sektorių „judėjimą" į šalį. Veiksniams, darantiems įtaką užsienio investicijoms, nusakyti naudojamasi investicijų į bankų sektorių teorijoje praktikuojamu šalių lyginamosios analizės metodu, juo remiantis teigiama, kad užsienio inves­ticijas sąlygoja šalių ekonomikos raida. Lietuva yra nagrinėjama kartu su kitomis Baltijos šalimis. Apibrė­žiami pagrindiniai šalių raidos skirtumai ir analizuojami juos nulemiantys veiksniai. Taip pat nurodomos sritys, kurios turi būti tobulinamos, norint į Lietuvą pritraukti daugiau užsienio investicijų į bankų sektorių . Tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių (toliau - TUI) svarba Lietuvoje yra akivaizdi - dabar jos siekia apie 8,8 mlrd. litų, arba 20 proc. šalies bendro­jo vidaus produkto, ir yra vienas iš mokėjimo balanso finansavimo šaltinių. Užsienio kapita­lo įmonės kontroliuoja apie 30 proc. visos Lie­tuvos pramonės pardavimų, 20-25 proc. šalies eksporto ir jose dirba 5-10 proc. visų dirban­čiųjų. Akivaizdi tiesioginių užsienio investicijų į bankų sektorių svarba šalies ūkiui verčia atlikti šį ekonominį reiškinį sąlygojančių veiksnių analizę. TUI lemiantiems veiksniams nustatyti nau­dojamasi šalių lyginamosios analizės metodu. Juo remiantis teigiama, kad TUI yra glaudžiai susijusios su bendru nagrinėjamos ša­lies išsivystymo lygiu, ekonomikos augimo ko­eficientais, pramonės išsivystymo laipsniu, finansų kokybe ir politiniais veiksniais (rinkos atvirumas, skaidrumas, mokesčių lengvatos ir pan.). Kuo aukštesnis šalies ekonomi­kos išsivystymo laipsnis, išreikštas BVP (ben­druoju vidaus produktu) vienam gyventojui, kuo didesni jo augimo tempai, geresni kiti šalies mak­roekonominiai rodikliai bei liberalesnė ekono­mika, tuo TUI į šalį yra didesnės. Lyginant Bal­tijos šalių ekonomines, politines ir socialines raidos tendencijas, galima įvardyti veiksnius, nu­sakančius skirtingą šalių išsivystymo lygį ir ko­dėl skirtingą TUI dydį. Straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas veiksniams, sąlygojusiems TUI į Lietuvą, nusakyti, o ne analizuojamas investicijų į bankų sektorių poveikis šalies ekonomikai.6 4.1. Verslų išsaugojimas ir plėtra Šios strategijos tikslas - išsaugoti brandesnes įmones, kurios potencialiai galėtų išsikelti kitur. Dažniausiai taikoma priemonė - tai reguliarių susitikimų su verslininkais programa, suteikianti šalies- (vietos) verslininkams galimybę išsakyti ir spręsti savo problemas. Tokių programų tikslas - užtikrinti, kad su esamais verslininkais būtų elgiamasi kaip su karaliais, kad jiems nereikėtų bėgioti po savivaldybės biurokratų kabinetus. Vietos verslininko nuomonė apie vietos verslo aplinką dažniausiai yra labai svarbi nevietinio investuotojo sprendimams. Gali būti vykdomos ir kitos programos, padedančios išsiaiškinti ir plėtoti verslo plėtimosi ir įvairovės idėjas. Be to, kuriamos pagalbos verslui programos, padedančios gauti finansinio kapitalo ir plėtoti eksportą. 4.2. Naujų verslų kūrimas ir vadybos plėtra Šios strategijos tikslas - sukurti galimybes (aplinką) žmonėms tobulinti verslininkystės sugebėjimus ir parengti priemones bei suteikti paramą, kad verslininkai galėtų kurti naujus verslus. Aplinkos kūrimas - tai dažniausiai pastangos daryti poveiki anksčiau aptartiems penkiems fundamentiniams ūkinės veiklos komponentams: darbo jėgai, arba darbuotojų įgūdžiams; finansiniam kapitalui; infrastruktūrai; technologijai ir vadybai. Tinkama aplinka kartu yra procesai ir procedūros, kurias vykdant turi bendradarbiauti verslininkai su savivaldybėmis (statybos leidimai, įmonių registravimas, žemės įsigijimas ir kt.). Šis bendradarbiavimas turi būti atviras, viešas, teisingas visiems ir nevilkinamas. Naujų verslo galimybių išsiaiškinimas ir marketingas taip pat yra svarbus šios strategijos komponentas. Kai kurių naujų verslo galimybių gali atsirasti tuomet, kai išsiaiškinami žaliavų šaltiniai, tiekimas ir paslaugos, kurios būtų perkamos už miesto ribų, bet teikiamos mieste (importo pakaitalas). Kitų rūšių priemonės strategijos tikslams pasiekti galėtų būti verslo inkubatoriai, ypač tose teritorijose, kur ribotas tinkamas verslui nekilnojamojo turto plotas. Dažnai taikoma priemonė, kaip verslo inkubatorių alternatyva, - verslo centrų ar smulkaus verslo centrų kūrimas. Tokie centrai, atsižvelgdami į vietos verslininkų poreikius, teiktų informaciją, konsultacijas apie verslą (arba net padėtų kurti verslą), rengtų informacijos seminarus ir teiktų kitas paslaugas. C. (praktinė dalis) 1. KOMERCINIŲ BANKŲ VEIKLOS EUROPOS SĄJUNGOJE YPATUMAI Vienas iš Europos Ekonominės Bendrijos bei Europos Sąjungos steigimo tikslas buvo 4 laisvių įgyvendinimas t.y. bendros rinkos sukūrimas. Laisvo kapitalo, asmenų, prekių bei paslaugų judėjimas. Šių laisvių užtikrinimui ir buvo įsteigtos virš nacionalinės ES institucijos. Viena iš pagrindinių institucijų užtikrinančių laivą kapitalo judėjimą yra Europos Centrinis Bankas, kurio leidžiami teisės aktai (sprendimai, gairės) yra privalomi ES valiutos sąjungos šalių narių centriniams bankams. Reikėtų pabrėžti, kad Europos Sąjungos (ES) valstybės yra įgyvendinusios teisės skyriaus „Laisvas kapitalo judėjimas" acquis reikalavimus, tačiau vis iškyla nedidelių pažeidimų. Didžioji dalis iš nedaugelio skundų, kuriuos 1998 m. Europos Komisija (EK) gavo dėl kapitalo judėjimo ir mokėjimų laisvės pažeidimų, buvo dėl kliūčių, trukdančių įsigyti nekilnojamojo turto valstybėse narėse. Europos Komisija, norėdama gauti informacijos., ar teisės nuostatos, kurias valstybės narės taiko investicijoms Bendrijoje, atitinka 1997 m. birželio mėn. jos informaciniame pranešime pateiktus Europos Bendrijos steigimo sutarties straipsnių paaiškinimus, 1998 m. valstybėms narėms pateikė klausimyną. Remdamasi atsakymais, EK pradėjo apibendrinti informaciją. 1999 m. Europos Komisija taip pat gavo nedaug skundų dėl kliūčių laisvam kapitalo judėjimui ES valstybėse. Daugiausia skundų buvo dėl kliūčių įsigyti nekilnojamojo turto valstybėse narėse ir dėl diskriminuojančių mokesčių sistemų, taikomų kai kuriems sandoriams. 1999 m. EK toliau nagrinėjo valstybių narių atsakymus į 1998 m. pateiktą klausimyną. ES toliau siekia panaikinti valstybių narių nesąžiningą konkurenciją dėl kapitalo įplaukų, ypač santaupų apmokestinimo, kai kurių investicijų į bankų sektorių rūšių, už kurias mokamos palūkanos, bei investicijų į bankų sektorių ir pensijų fondų veiklos srityse. 2000 m. spalio mėn. Europos Komisija paskelbė, kad ji paprašė Austriją baigti diskriminuoti kitų ES valstybių narių investicijų į bankų sektorių fondus. EK nuomone, Austrijoje taikomos mokesčių taisyklės pažeidžia Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatas dėl paslaugų teikimo ir kapitalo judėjimo laisvių, nes mokesčių lengvatos suteikiamos tik Austrijos investicijų į bankų sektorių fondams. Jeigu Austrija neatsakytų į šią Europos Komisijos „argumentuotą nuomonę" per du mėnesius arba jeigu atsakymas būtų nepatenkinamas, EK gali nuspręsti perduoti šį atvejį nagrinėti Europos Teisingumo Teismui. Nukrypstant nuo temos, reikėtų pabrėžti, kad pagrindinis Europos Teisingumo Teismo uždavinys - užtikrinti, kad taikant ir interpretuojant Europos bendrijų steigimo sutartis ir teisės aktus būtų laikomasi Bendrijos teisės principų. Europos Teisingumo Teismas nustato, ar laikomasi pagal EB sutartis ir kitus teisės aktus prisiimtų įsipareigojimų, taip pat sprendžia ieškinių ginčus ir gali priteisti kompensuoti nuostolius. Reikėtų pabrėžti, kad 2000 m. Europos Komisija tęsė akciją prieš ES valstybių narių vyriausybes dėl joms priklausančių vadinamųjų „auksinių akcijų" anksčiau buvusiose valstybinėse, o dabar jau privatizuotose bendrovėse. EK yra susirūpinusi, kad specialios valstybės teisės privatizuotose įmonėse sudaro neteisėtas kliūtis investicijoms ES viduje. 2000 m. spalio mėn. Europos Komisija paskelbė, kad ji ketina kreiptis į Europos Teisingumo Teismą dėl D. Britanijos vyriausybei priklausančios „auksinės akcijos" privatizuotoje oro uostų tarnyboje. D. Britanijos vyriausybei priklausanti „auksinė akcija", EK nuomone, pažeidžia steigimosi teisės ir kapitalo judėjimo laisves. Amsterdamo sutartyje numatyta, kad valstybės narės gali apriboti kapitalo judėjimą ir steigimosi teisę tik viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos tikslais (Sutarties 46 ir 58 straipsniai), taip pat esminių saugumo interesų, susijusių su gynyba (296 straipsnis) ir viešosios valdžios įgyvendinimo tikslais (45 straipsnis). D. Britanijos vyriausybė nėra pateikusi nuomonės, kad „auksinė akcija" oro uostų tarnyboje reikalinga dėl kurios nors iš paminėtų priežasčių. Europos Komisija 2000 m. liepos mėn. kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą dėl Ispanijos įstatymo, kuris, EK nuomone, apriboja investicijas į kai kurias anksčiau buvusias valstybines, o dabar privatizuotas bendroves ir todėl prieštarauja acquis reikalavimams. Ispanijoje investuotojai turi gauti vyriausybės leidimą, jeigu jie nori įsigyti daugiau kaip 10 proc. akcinio kapitalo tų bendrovių, kuriose valstybei priklauso bent 25 proc. akcinio kapitalo. Dėl valstybėms narėms privatizavimo įstatymais suteiktų specialių teisių Europos Komisija kreipėsi į Europos Teisingumo Teismą ir dėl Belgijos, Italijos, Portugalijos ir Prancūzijos. EK taip pat svarsto galimybę imtis teisinių veiksmų dėl Danijos, Nyderlandų ir Vokietijos. Europos Sąjungos valstybėse „auksinė akcija" yra gana dažna privatizuotose bendrovėse, kuriose valstybės žinioje yra likusi nedidelė akcinės nuosavybės dalis. „Auksinė akcija" leidžia vyriausybėms vetuoti svarbiausius bendrovių valdybų sprendimus dėl bendrovių sujungimo, suskaidymo ar perėmimo. Vienintelės esančios nuorodos dėl „auksinių akcijų" taikymo buvo pateiktos Europos Komisijos 1997 m. birželio mėn. pranešime dėl investicijų į bankų sektorių Bendrijoje įstatyminių aspektų, kuriame EK paaiškina Europos Bendrijos steigimo sutarties nuostatas dėl kapitalo judėjimo ir steigimosi teisės (Sutarties 43 ir 56 straipsniai). Pranešime nurodoma, kad „auksinės akcijos” gali būti laikomos diskriminacinėmis, jeigu jų tikslas yra užkirsti kelią investuotojams iš kitų valstybių narių įgyti teisę kontroliuoti bendrovę. Taip pat išaiškintas atvejis, kai apribojimai yra taikomi, tačiau jie nėra diskriminuojantys, t.y. ribojamos tiek rezidentų, tiek nerezidentų kapitalo investicijos. Nors apribojimai iš principo nėra leidžiami, bet diskriminaciniai apribojimai vis tik leidžiami, jeigu jie yra viešai paskelbti ir būtini užtikrinti visuomenės gerovę. Šios nuostatos netaikomos veiklai, susijusiai su viešąja tvarka, visuomenės saugumu ir sveikata bei gynyba. Norvegija nėra ES valstybė narė, tačiau priklauso Europos ekonominei erdvei, kurioje taip pat yra įgyvendinti laisvo kapitalo judėjimo ir steigimosi laisvės principai. Todėl dėl neįgyvendintų Europos ekonominės erdvės bankininkystės taisyklių ir dėl taikomų kapitalo judėjimo apribojimų Norvegijai iškilo rūpesčių su Europos laisvos prekybos asociacijos priežiūros tarnyba, kuri glaudžiai bendradarbiauja su EK. 2000 m. gruodžio mėn. tarnyba pranešė, kad imasi veiksmų prieš Norvegiją dėl jos teisės nuostatų, ribojančių akcininko, išskyrus valstybę, nuosavybės dydį finansų įstaigoje iki 10 proc. įstaigos akcinio kapitalo. Jeigu akcininkas įsigyja daugiau kaip 10 proc. finansų įstaigos akcinio kapitalo, jis yra įpareigojamas pateikti oficialų pasiūlymą visiems kitiems akcininkams ir turi įsigyti ne mažiau kaip 90 proc. įstaigos akcinio kapitalo. Europos laisvos prekybos asociacijos priežiūros tarnyba taip pat ėmėsi veiksmų, nes Norvegija neįgyvendino bankininkystės direktyvos nuostatos, reikalaujančios, kad bet koks asmuo, kuris pareiškia norą įsigyti kredito įstaigos akcijų paketą, visų pirma praneštų kompetentingoms valdžios įstaigoms apie planuojamo įsigyti akcijų paketo dydį. Tarnyba taip pat tiria kitus Norvegijoje taikomus kapitalo judėjimo apribojimus. 2. ECB nustatoma bendra mokėjimų sistemų priežiūros politika ir jos įgyvendinimas Eurosistemoje Siekdamas išvengti atsiskaitymo ir sisteminės rizikos ar ją sumažinti, Europos centrinis bankas, vadovaudamasis Sutarties 105 (ex 105) straipsnio 2 dalies bei Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 3 straipsnio l dalies ir 22 straipsnio jam suteiktomis galiomis, nustato ir kartu su euro zonos valstybių nacionaliniais centriniais bankais įgyvendina bendrą visoje Eurosistemoje mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūros politiką bei pats ar per NCB valdo nepaprastąsias padėtis, kurios atsiranda mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų veikloje. Mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūra yra viena iš pagrindinių centrir.ių bankų, taigi ir Eurosistemos, funkcijų. Tokios priežiūros tikslas yra užtikrinti sklandų sistemų darbą. Mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūra skiriasi nuo riziką ribojančios kredito įstaigų priežiūros. Riziką ribojanti priežiūra nukreipta į kredito įstaigą7, tuo tarpu centrinio banko vykdoma mokėjimų ir verty­binių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūra nukreipta į sistemą, kurios nariais yra kredito įstaigos. Ji tiesiogiai siejasi su kitomis pagrindinėmis centrinio banko funkcijomis. Juk centriniai bankai, nustatydami ir įgyven­dindami bendrą pinigų politiką dvylikoje Eurosistemos valstybių, atlikdami operacijas užsienio valiuta bei laikydami ir valdydami valstybių narių oficialiąsias užsienio atsargas, neišvengiamai sudaro sandorius tiek tarpu­savyje, tiek su kitais rinkos dalyviais, o per mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemas atsiskaitoma už šiuos sandorius. Greta to centriniai bankai remia valstybės ar kitų kompetentingų įstaigų vykdomą politiką, kuria siekiama užtikrinti finansų sistemos stabilumą, ir palaiko visuomenės pasitikėjimą pinigais. Eurosistemoje nustatoma bendra mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūros politika apima sistemas, kurios mokėjimams ir atsiskaitymams naudoja eurą. Europos centrinis bankas išskiria tris mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūros politikos nustatymo ir įgyvendinimo Eurosistemoje etapus: a) bendros priežiūros politikos nustatymas; b) bendros priežiūros politikos įgyvendinimas; c) nepaprastųjų padėčių valdymas (operatyvus problemų sprendimas). 1.1. Bendros priežiūros politikos nustatymas Reikėtų pabrėžti, kad vadovaudamasi Sutartimi ir Protokolu dėl ECBS ir ECB statuto, Euro­pos centrinio banko Valdančioji taryba nustato bendrą mokėjimų ir verty­binių popierių atsiskaitymų priežiūros politiką Eurosistemoje. Valdančioji taryba nustato bendros priežiūros politikos tikslus ir pagrindinius principus, jeigu mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų veikla gali daryti įtaką: pinigų politikos įgyvendinimui, pačių sistemų stabilumui8, vienodų sąlygų visiems rinkos dalyviams sudarymui, iš vienos valstybės teritorijos į kitos valstybės teritoriją atliekamiems mokėjimams Bendrijoje ir su trečiosiomis Šalimis9. Tuo tarpu nacionalinių centrinių bankų kompeten­cijai paliekami bendroje priežiūros politikoje neapibrėžti mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų priežiūros teisinio reguliavimo klausiniai. Tačiau ir šiuo atveju Europos centrinio banko Valdančioji taryba gali nacio­nalinio centrinio banko nustatytą elgesio taisyklę pripažinti nacionaline teisės norma, o kai kuriais atvejais, ko gero, ir Bendrijos teisės norma. Mat Sutarties 105 (ex 105) straipsnio 4 dalis ir Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 4 straipsnis nustato, kad su Europos centriniu banku jo kom­petencijos srityse konsultuojamasi tiek dėl bet kokio nacionalinės teisės akto projekto, tiek ir dėl bet kokio EB teisės akto projekto. Nacionalinių teisės aktų, kuriais siekiama vienaip ar kitaip reglamentuoti mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų veiklą, projektai, be abejonės, siejasi su Europos centrinio banko teisine pareiga suvienodinti mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų veiklą tiek visoje Europos Bend­rijoje, tiek ir Eurosistemoje, kuri yra EB dalis, įsivedusi bendrą valiutą eurą. Kalbant apie mažmenines mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemas, Europos centrinis bankas pažymi, kad per šias sistemas atlie­kama palyginti daug nedidelės vertės mokėjimų ar atsiskaitymų, todėl sisteminė rizika jose yra palyginti žema arba jos visai nėra. Šių sistemų priežiūrą ir toliau vykdo nacionaliniai centriniai bankai. Tačiau tais atvejais, kai mažmeninių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų veikloje gali didėti sisteminė rizika ar šių sistemų veikla siejasi su lėšų pervedimu iš vienos valstybės teritorijos į kitos valstybės teritoriją, bendros tokių sistemų priežiūros politikos gairės nustatomos Eurosistemos lyg­meniu14. Greta to Eurosistema nustato bendrą politiką, kuria siekiama suvienodinti mokėjimo priemonių patikimumo kriterijus, ir taip skatina visuomenės pasitikėjimą šiomis mokėjimo priemonėmis.10 1.2. Bendros priežiūros politikos įgyvendinimas Reikėtų pabrėžti, kad Europos centrinis bankas, vadovaudamasis Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 22 straipsniu ar 14 straipsnio 3 dalimi, priima reglamentus ar gaires ir taip kuria teisinį pagrindą ECB Valdančiosios tarybos nusta­tytos bendros mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų prie­žiūros politikos įgyvendinimui. Nacionaliniai centriniai bankai, prižiūrėdami šių sistemų veiklą, vadovaujasi ECB reglamentais ar gairėmis ir taip įgyvendina bendrą mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūros politiką dvylikoje Eurosistemos valstybių. Bendra politika gali būti įgyvendinama ir nacionalinių centrinių bankų turimomis teisės priemonėmis ar naudojant įtikinėjimo metodą. Pagrindinį vaidmenį bendros mokėjimų ir vertybinių popierių sistemų priežiūros politikos įgyvendinime paprastai atlieka valstybės, kurioje mokėjimų ar vertybinių popierių sistema įregistruota, nacionalinis centrinis bankas. Jis palaiko ir būtinus ryšius su kitų valstybių NCB. Kai kurių mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų kilmes šalis negali būti tiksliai apibrėžta ir todėl jos negali būti priskirtos kokios nors vienos valstybės nacionalinės teisės sistemai. Paprastai tokių sistemų priežiūrą atlieka valstybės, kurioje sistema įregistruota, nacionalinis centrinis bankas, tačiau ECB Valdančioji taryba, atsižvelgdama į sistemos ypatumus, gali pavesti jos priežiūrą Europos centriniam bankui16. Eurosistema ir kiek­vieno NCB prižiūrimi sistemos dalyviai sieja bendrą valiutą eurą įsivedusių dvylikos valstybių nacionalinius centrinius bankus su ECB vykdoma mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūra, kurią ECB vykdo kaip bendrą valiutą eurą išleidžiantis centrinis bankas.11 Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai užtikrina, kad ECB nustatyta bendra mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų priežiūros politika visose dvylikoje Eurosistemos valstybių bus įgyvendinama nuosekliai ir visoms sistemoms bus taikomi vienodi reikalavimai. Eurosistema per komitetus ir darbo grupes koordinuoja bendros priežiūros politikos įgyvendinimą. 1.3. Nepaprastųjų padėčių valdymas (operatyvus problemų sprendimas) Nepaprastąsias padėtis mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemose valdo Europos centrinis bankas ar nacionaliniai centriniai bankai, kurių žinioje yra atitinkamų sistemų priežiūra. Eurosistemoje kuriami priežiūrą atliekančių centrinių bankų (ECB ir NCB) taipusavio ryšių ir keitimosi informacija būdai. 1.4. Lietuvos banko vaidmuo Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymas12 apibrėžia Lietuvos banko vaidmenį reglamentuojant mokėjimų ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų veiklą Lietuvoje. ECB 2001 m. ataskaitoje apie šalių kandidačių teisinio pasirengimo su Eurosistema susijusiose Bendrijos teisės srityse būklę pažymima, kad Lietuvos bankas, palyginti su kitų šalių kandidačių centriniais bankais, vis dėlto turi įstatymo suteiktas galias prižiūrėti mokėjimu ir vertybinių popierių atsiskaitymų sistemų darbą. Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo pakeitimo įstatymo 8 straipsnio l dalies 8 punktas nustato, kad Lietuvos bankas, įgyvendin­damas pagrindinį tikslą - siekti kainų stabilumo, kuria ir valdo tarpbankinę lėšų pervedimo sistemą ir nustato reikalavimus šios sistemos dalyviams.13 2. CENTRINIO BANKO FINANSINIŲ PASLAUGŲ RINKOS REGULIAVIMAS Reikėtų pabrėžti, kad Europos Bendrijos (EB) steigimo sutarties (toliau - Sutartis) 102 (ex 104a) straipsnio l dalis draudžia bet kokias nepagrįstas prie­mones, kurios suteikia privilegijas finansų įstaigoms ar jų paslaugo­mis besinaudojančioms EB institucijoms ar įstaigoms, centrinėms vyriausybėms, regionų, vietos ar kokioms nors kitoms valstybinės valdžios ar valdymo įstaigoms, kitoms įstaigoms, kurioms taikytina viešoji teisė, ar Europos Sąjungos (ES) valstybių narių viešosioms įmonėms14. Draudimui teikti privilegijas finansų įstaigoms ar jų paslaugomis besinaudojantiems viešosios (valstybinės) teisės subjektams15 iš vie­nos pusės priešpastatomi Sutarties ir jos Protokolo dėl Europos cen­trinių bankų sistemos ir Europos centrinio banko statuto (toliau - Pro­tokolas dėl ECBS ir ECB statuto) bei šių teisės aktų suteiktos kompetencijos ribose priimti specialūs Tarybos ar ECB teisės aktai (reglamentai, sprendimai, gairės), suteikiantys Tarybai teisę nustatyti privalomųjų atsargų skaičiavimo bazę ir leistinas privalomųjų atsargų normas (didžiausią leistiną atsargų ir atsargų bazės santykį), taip pat sankcijas už privalomųjų atsargų normos nesilaikymą, o Europos cen­triniam bankui - teisę nustatyti griežtas privalomųjų atsargų normas dalyvaujančiose valstybėse narėse16 įsisteigusioms kredito ir finansų įstaigoms bei Eurosistemos17 atžvilgiu trečiosiose valstybėse įsistei­gusių kredito įstaigų filialams (skyriams), esantiems ir veikiantiems Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) valstybėse narėse. Iš kitos pu­sės draudimui teikti privilegijas finansų įstaigoms ar jų paslaugomis besinaudojantiems viešosios (valstybės) teisės subjektams priešpas­tatomi Europos Parlamento ir Tarybos priimti teisės aktai (direkty­vos), kuriuose išdėstyti visoms valstybėms narėms bendri kredito įstaigų veiklos rizikos ribojimo reikalavimai (bendrieji nurodymai), kurie įgyvendinami priimant atitinkamus nacionalinės teisės aktus ir plėto­jant valstybių narių18 kredito įstaigų veiklos priežiūros funkcijas atlie­kančių įstaigų ar institutų ryšius. Sutarties 105 (ex 105) straipsnio 6 dalis bei Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 25 straipsnio 2 dalis skelbia, kad Europos centrinis bankas gali atlikti tik jam būdingas funkcijas, kurias jam vienbalsiai suteikė Euro­pos Taryba, įgyvendindamas riziką ribojančią kredito ir kitų finansų įstai­gų, išskyrus draudimo įstaigas, priežiūros politiką19. ECB gali teikti reko­mendacijas Tarybai, Komisijai ir valstybių narių kompetentingoms įstaigoms, o šios gali konsultuotis su juo dėl EB teisės aktų, susijusių su rizikos ribojimo principais pagrįsta kredito įstaigų priežiūra, apimties20 ir įgyvendinimo bei dėl EB teisės aktų, susijusių su finansų sistemos stabi­lumu21 , apimties ir įgyvendinimo. 2.1. CB taikomos privalomųjų atsargų normos ir sankcijos už šių normų nesilaikymą Reikėtų pabrėžti, kad protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 19 straipsnio l dalis suteikia teisę Europos centriniam bankui, siekiant pinigų politikos tikslų22, reikalauti, kad valstybėse narėse įsteigtos kredito įstaigos minimalias atsargas lai­kytų ECB ir nacionalinių centrinių bankų (NCB) sąskaitose. 1998 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2531/98 „Dėl Europos centrinio banko taikomų minimalių privalomųjų atsargų normų" 4 straipsnio l da­lyje nustatyta kintama privalomųjų atsargų norma, kuri gali būti nuo 0 iki 10 procentų įstaigos, kuri įpareigota laikyti privalomąsias atsargas, atitin­kamų įsipareigojimų, sudarančių bazę privalomosioms atsargoms apskai­čiuoti. 1998 m. gruodžio l d. ECB reglamento Nr. 2818/98 „Dėl privalo­mųjų atsargų normų taikymo" 2 straipsnio l dalyje išvardytos įstaigos, kurioms taikoma privalomųjų atsargų norma. Tai: 1) kredito įstaigos, išskyrus dalyvaujančius nacionalinius centrinius bankus, apibrėžtos Direktyvos 77/780/EEBl straipsnio pirmoje pa­straipoje, būtent • įmonės, kurių pagrindinė veikla yra iš visuomenės priimti indėlius bei kitas grąžintinas lėšas ir teikti kreditus savo sąskaita, • 2000 m. rugsėjo 18d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/46/EB „Dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros" apibrėžtos elektroninių pinigų įstaigos; 2) kredito įstaigų skyriai, išskyrus dalyvaujančius NCB, apibrėžti Direktyvos 77/780/EEB l straipsnio pirmoje pastraipoje, būtent • įmonių, kurių pagrindinė veikla yra iš visuomenės priimti indėlius bei kitas grąžintinas lėšas ir teikti kreditus savo sąskaita, bei elektroninių pinigų įstaigų skyriai, • dalyvaujančiose valstybėse narėse neturinčių įregistruotos ar pa­grindinės būstinės (juridinio asmens buveinės) įmonių ir kitų juridinių asmenų, kurie, vadovaujantis Direktyvos 2000/12/EB l straipsnio l punk­tu, yra kredito įstaigos, skyriai, esantys ir veikiantys dalyvaujančiose valstybėse narėse. Reikėtų pabrėžti, kad minėto ECB reglamento Nr. 2818/98 „Dėl privalomųjų atsargų nor­mų taikymo" 2 straipsnio l dalies antra pastraipa nustato, kad privalo­mųjų atsargų normos nėra taikomos valstybėse narėse įsteigtų kredito įstaigų filialams (skyriams), esantiems ne valstybių narių teritorijoje, t. y. už EPS ribų. Šio reglamento 2 straipsnio 2 dalis suteikia teisę Europos centriniam bankui netaikyti privalomųjų atsargų normų atskiroms įstai­goms. Privalomųjų atsargų normų netaikymas negali būti pagrindas dis­kriminuoti kitas tos pačios rūšies įstaigas. ECB gali netaikyti privalomųjų atsargų normų: 1) įstaigoms, kurioms taikomos likvidavimo ar reorganizavimo proce­dūros; 2) įstaigoms, kurioms nustačius privalomųjų atsargų normas nebus pasiektas tikslas Europos centrinių bankų sistemoje taikyti vienodas pri­valomųjų atsargų normas tos pačios rūšies įstaigoms. Priimdamas sprendimą dėl kiekvienos tokios išimties, t.y. priimda­mas sprendimą netaikyti privalomųjų atsargų normos tam tikroms įstai­goms, ECB atsižvelgia į vieną ar kelis iš šių kriterijų: • įstaiga atlieka specialios paskirties funkcijas; • įstaiga nesiverčia aktyvia bankine veikla konkuruodama rinkoje su kitomis kredito įstaigomis; • įstaiga visus savo indėlius skiria tikslams, susijusiems su pagalbos teikimu regionų ar/ir tarptautinei plėtrai. To paties reglamento 2 straipsnio 3 dalis nustato, kad ECB viešai skelbia įstaigų, kurioms taikomos privalomųjų atsargų normos, sąrašą. ECB taip pat skelbia įstaigų, kurioms netaikomos privalomųjų atsargų normos, sąrašą, išskyrus įstaigas, kurioms yra taikomos reorganizavimo procedūros. Įstaigos gali remtis šiais sąrašais spręsdamos, ar jos turi įsipareigoji­mų kitoms įstaigoms, kurioms taikomos privalomųjų atsargų normos. Ta­čiau šie sąrašai negali būti pagrindas, vadovaujantis minimo reglamento 2 straipsniu, nustatyti, ar sąraše išvardytos įstaigos yra privalomųjų at­sargų normos taikymo subjektai. Padaryta išlyga, kuri neleidžia laikyti įstaigų sąrašo oficialiu. ECB reglamento Nr. 2818/98 „Dėl privalomųjų atsargų normų taikymo" 2 straipsnio l dalis išvardija įstaigų rūšis, kurioms yra taikomos privalomųjų atsargų normos (įstaigų rūšys nustatomos teisės aktu), o šio straipsnio 2 dalis išvardyja įstaigų grupes, kurių atžvilgiu ECB gali padaryti išlygas ir privalomųjų atsargų normų netaikyti. Tai sietina su Sutarties 107 (ex 106) straipsnio 6 dalies ir Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 42' straipsnio nuostatomis, įpareigojančiomis Tarybą nedelsiant po to, kai bus paskelbta EPS trečiojo etapo pradžia (žr. 1998 m. gegužės 3 d. Tarybos reglamento Nr. 974/98 „Dėl euro įvedimo” 2 straipsnį), kvalifikuota balsų dauguma ar Komisijos siūlymu ir pasikonsultavus su Europos Parlamentu ir ECB, ar rekomendavus Europos centriniam bankui ir pasikonsultavus su Europos Parla­mentu ir Komisija priimti teisės aktus, kurie yra būtini nustatant Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 19 straipsnio 2 dalyje nurodytą privalomųjų atsargų skaičiavimo bazę ir didžiausias leistinas privalomųjų atsargų normas (didžiausią leistiną atsargų ir atsargų bazės santykį), taip pat nustatant sankcijas už privalo­mųjų atsargų normos nesilaikymą Atitinkamai ECB, siekdamas Protokolo dėl ECBS ir ECB 2 straipsniu jam nustatyto pagrindinio tikslo - palaikyti kainų stabilumą, turi teisę reikalauti, kad kredito įstaigos laikytų privalomąsias atsargas ECB irNCB sąskaitose. ECBS remia EB ekonominę politiką, kuria siekiama įgyvendinti Sutarties 2 (ex 2) straipsnyje nustatytus Bendrijos tikslus (užtikrinti harmoningą, subalansuotą ir pamatuotą - pagrįstą ir patikrintą praktika - ekonomi­kos plėtrą kuriant bendrą rinką, ekonominę ir pinigų sąjungą ir įgyvendinant bendrą EB politiką Sutarties 3 (ex 3) straipsnyje išvardytose srityse), veikia vadovauda­masi atviros rinkos ekonomikos ir laisvos konkurencijos principu, skatinančiu efektyviai skirstyti išteklius, ir laikydamasi Sutarties 4 (ex 3a) straipsniu nustaty­tų bendros rinkos kūrimo principų. Reikėtų pabrėžti, kad ECB reglamento Nr. 2818/98 6 straipsnio l dalis nustato, kad įstai­gos, įpareigotos laikyti privalomąsias atsargas, jas laiko vienoje ar kelio­se specialiose sąskaitose dalyvaujančių valstybių narių, kuriose šios įstai­gos yra įsisteigusios, t. y. kuriose yra jų pagrindinė būstinė ar juridinio asmens buveinė (įregistruota įstaiga) ar kuriose jos yra įsteigusios savo filialus (skyrius) ar kitus padalinius, neturinčius juridinio asmens teisių, na­cionaliniuose centriniuose bankuose. Atsargų sąskaitos turi būti nominuo­tos eurais. Įstaigos, kurios privalo laikyti ECB nustatytas privalomąsias atsargas dalyvaujančiuose nacionaliniuose centriniuose bankuose, jas gali laikyti atsiskaitomosiose sąskaitose, esančiose dalyvaujančiuose NCB23. Pastarojo reglamento 3 straipsnis nustato privalomųjų atsargų skai­čiavimo bazę. Ją atitinka įstaigos įsipareigojimai, atsirandantys priimant grąžintinas lėšas. Tai24: a) įstaigos priimti indėliai; b) įstaigos išleisti skolos vertybiniai popieriai; c) įstaigos išleistos pinigų rinkos priemonės. Iš privalomųjų atsargų bazės atskaičiuojami įstaigos - privalomųjų atsar­gų normos taikymo subjekto - įsipareigojimai bet kurioms įstaigoms, kurios nėra išvardytos ECB skelbiamame įstaigų, kurioms nėra taikomos privalo­mųjų atsargų normos, sąraše, bei šios įstaigos įsipareigojimai Europos centri­niam bankui ir dalyvaujantiems nacionaliniams centriniams bankams. 1998 m. lapkričio 23 d. Tarybos reglamento Nr. 2531/98 „Dėl Euro­pos centrinio banko taikomų minimalių privalomųjų atsargų normų" 7 straipsnis suteikia teisę Europos centriniam bankui taikyti sankcijas įstai­goms, privalomųjų atsargų normos taikymo subjektams, jeigu jos nesilai­ko šio reglamento 4 straipsnio l dalimi nustatytos privalomųjų atsargų normos25. Šio reglamento l straipsnio 5 punktas išvardija ECB taikomų sankcijų rūšis ir sako, kad „sankcijos yra baudos, delspinigiai, baudos palūkanos bei indėliai, už kuriuos nemokamos palūkanos". 7 straipsnio l dalis detalizuoja ECB taikomas sankcijas už tai, kad įstaigos nelaiko Eu­ropos centriniame banke ar nacionaliniuose centriniuose bankuose visų ar dalies ECB nustatytų privalomųjų atsargų. Tokios sankcijos yra: a) mokestis, kuris gali būti iki 5 procentinių vienetų didesnis už ECBS ribinę palūkanų normą, arba mokestis, kuris yra 2 kartus didesnis už ECBS ribinę palūkanų normą. Šis mokestis apskaičiuojamas nuo privalomųjų at­sargų, kurių įstaiga nesugeba sukaupti, sumos (7 straipsnio l dalis); b) indėlis Europos centriniame banke ar nacionaliniame centriniame banke, už kurį nemokamos palūkanos ir kuris gali būti iki 3 kartų didesnis už nesukauptą privalomųjų atsargų sumą. Šio indėlio terminas negali būti didesnis už terminą, kurio metu įstaiga nesugeba sukaupti privalo­mųjų atsargų (7 straipsnio 2 dalis). 2.2. CB vaidmuo prižiūrint kredito ir kitų finansų įstaigų, veiklą arba vykdant šių įstaigų priežiūros politiką Kaip jau buvo minėta ES (Maastrichto) Sutarties 105 (ex 105) straipsnio 5 dalis ir Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 3 straipsnio 3 dalis įpareigoja ECB irNCB, priklausančius Europos centrinių bankų sistemai, remti kompetentingų įstaigų vykdomą kredito įstaigų riziką ribojančią priežiūros politiką bei šių įstaigų vykdomą politiką, kuria siekiama užtikrinti finansų sistemos stabilumą. Praktiškai šia para­ma ECB skatina nacionalinių centrinių bankų ir priežiūros įstaigų bendra­darbiavimą sprendžiant jų bendrus kredito įstaigų priežiūros ir finansų sis­temos stabilumo užtikrinimo politikos klausimus. Siekdama įgyvendinti šiuos tikslus, ECB Valdančioji taryba įsteigė Bankų priežiūros komitetą26, kurio sudėtyje yra visų penkiolikos ES valstybių narių NCB, priežiūros įstaigų ir ECB atstovai. Iš esmės Bankų priežiūros komitetas yra Eurosistemos ins­titutas. Jo uždavinys yra padėti ECB ir dalyvaujantiems NCB įgyvendinti Sutartimi bei Protokolu dėl ECB S ir ECB statuto Europos centrinių bankų sistemai, kaip visumai, ir Eurosistemai, kaip ECBS daliai, nustatytus užda­vinius kredito įstaigų veiklos riziką ribojančios priežiūros ir finansų siste­mos stabilumo užtikrinimo srityse. Bankų priežiūros komitetas: 1) skatina priežiūros įstaigų bendradarbiavimą tais klausimais, kurie yra bendri kredito įstaigų veiklos riziką ribojančią priežiūrą atliekantiems ES valstybių narių, t.y. visų ECBS valstybių narių, ir Eurosistemos vals­tybių narių institutams. Šis ECBS ir Eurosistemos uždavinys numatytas Sutarties 105 (ex 105) straipsnio 5 dalyje ir Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 3 straipsnio 3 dalyje; 2) dalyvauja rengiant ECB išvadas apie EB ir nacionalinės teisės aktų projektus dėl bankų priežiūros ir finansų sistemos stabilumo. Šis ECBS ir Eurosistemos uždavinys numatytas Sutarties 105 (ex 105) straipsnio 4 dalyje ir Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 4 straipsnyje; 3) dalyvauja rengiant ECB konsultacinio-patariamojo pobūdžio išva­das dėl EB teisės aktų bankų priežiūros ir finansų sistemos stabilumo klausimais taikymo apimties ir įgyvendinimo. Šis ECB, kaip ECBS ir Eurosistemos dalies, uždavinys numatytas Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 25 straipsnio l dalyje. Be to, Bankų priežiūros komitetas yra ta vieta, kur visų penkiolikos ES valstybių narių bankų priežiūros institutai gali vienas su kitu konsul­tuotis rūpimais klausimais, nesusijusiais su Eurosistemos uždaviniais. Siekdamas įgyvendinti jam numatytus uždavinius, Bankų priežiūros komitetas įkūrė 4 darbo grupes, kurios nagrinėja klausimus, susijusius su: 1) bankininkystės verslą veikiančiais ekonominės finansų pasi­keitimais; 2) bankininkystės ir finansų įstaigų patikimumu27; 3) priežiū­ros rizikos vertinimo sistemomis, 4) kredito registrais. Aptardamas šiuos klausimus, Bankų priežiūros komitetas parengė visą pluoštą ataskaitų ir dokumentų, kuriuose nagrinėjama kredito įstaigų veiklos rizikos ribojimo bei finansų sistemos stabilumo užtikrinimo kaita visose penkiolikoje ES valstybių narių ir dvylikoje euro zonos28 valstybių narių. Per Bankų priežiūros komitetą kredito įstaigų veiklos priežiūrą atlie­kantiems nacionaliniams institutams perduodama visa priežiūros specia­listams naudinga informacija, kurią ECB irNCB gauna vykdydami ECBS pagrindinius uždavinius pinigų politikos ir mokėjimų bei atsiskaitymų už sandorius vertybiniais popieriais sistemų srityse. Kartu per šį komitetą surenkama ir, valdant Eurosistemą., naudojama grįžtamoji informacija iš nacionalinių priežiūros institutų. Nuo trečiojo EPS etapo pradžios nesutampa centrinių bankų ir prie­žiūros institutų, kurie yra nacionalinės teisės subjektai, jurisdikcijos ri­bos. ECB ir dvylikos euro zonos valstybių NCB, kaip Eurosistemą, vei­kia euro zonoje. Nors priežiūros įstaigų struktūra kiekvienoje iš dvylikos Eurosistemos valstybių bei likusiose trijose ES valstybėse narėse yra skirtinga, tačiau riziką ribojančią kredito įstaigų veiklą bei šios veiklos priežiūrą lemia bendri principai ir taisyklės. Tai Europos Parlamento ir Tarybos priimti kredito įstaigų steigimosi ir veiklos rizikos ribojimo bei jų veiklos riziką ribojančios priežiūros bendrieji nurodymai, kurie pateikiami teisės aktų (direktyvų) forma. Kartu priežiūros institutai yra skati­nami bendradarbiauti per anksčiau minėtą Bankų priežiūros komitetą, o skirtinga priežiūros institutų organizacinė struktūra ar priklausymas vie­nai ar kitai valstybinės valdžios ar valdymo mechanizmo grandžiai ar jų nepriklausymas valstybinėms struktūroms, ko gero, neturi lemiamos įta­kos bendriems priežiūros institutų atliekamiems uždaviniams ir funkcijoms teisės aktų ir visuotinai pripažintų efektyvios bankų priežiūros prin­cipų nustatyta tvarka ribojant kredito ir finansų darinių veiklos riziką bei prižiūrint jų veiklą. Reikėtų pabrėžti, kad remdamasi Sutarties 105 (ex 105) straipsnio l ir 2 dalimis ir Proto­kolo dėl ECBS ir ECB statuto 2 straipsniu, 3 straipsnio l dalimi bei 19 straipsnio l dalimi, Taryba nustatė, o ECB įgyvendindamas pagrindinį ECBS, kaip visumos, ir Eurosistemos, kaip ECBS dalies, tikslą - palai­kyti kainų stabilumą - reikalauja, kad EPS valstybėse narėse įsisteigu­sios kredito įstaigos bei neturinčių registruotos ar pagrindinės būstinės (juridinio asmens buveinės) dalyvaujančiose valstybėse narėse įmonių ir kitų juridinių asmenų, kurie vadovaujantis EB teisėje visuotinai pripažintu apibrėžimu yra kredito įstaigos, filialai (skyriai), esantys ir veikiantys da­lyvaujančiose valstybėse narėse, laikytų ECB nustatyto dydžio minima­lias privalomąsias atsargas Europos centriniame banke ar nacionaliniuo­se centriniuose bankuose esančiose šių kredito įstaigų ar anksčiau nurodytų filialų (skyrių) sąskaitose. ECB taip pat nustato privalomųjų atsargų normas bei sankcijas už šių normų nesilaikymą. Kitaip sakant, ECB, Tarybai vykdant Sutarties jai suteiktus įgalinimus, sukūrė ir plėtoja privalomųjų atsargų sistemą, kurios pagrindinį tikslą lemia ECBS, kaip visumos, ir Eurosistemos, kaip ECBS dalies, pagrindinis tikslas - palai­kyti kainų stabilumą, o tai yra finansų sistemos stabilumo pagrindas. Pri­valomųjų atsargų sistema taikoma euro zonoje esančioms ir veikiančioms kredito įstaigoms. Bankų priežiūros sistema Europos centrinių bankų sistemos, kaip vi­sumos, ir Eurosistemos, kaip ECBS dalies, ribose plėtojama nacionali­niame tiek visų penkiolikos ES valstybių narių, tiek dvylikos Eurosiste­mos valstybių narių lygmenyje. Vadovaudamiesi Sutarties 105 (ex 105) straipsnio 5 dalimi ir Protokolo dėl ECBS ir ECB statuto 3 straipsnio 3 dalimi, Europos centrinis bankas ir nacionaliniai centriniai bankai, kurie sudaro ECBS, įgyvendindami ECBS pagrindinį tikslą - palaikyti kainų stabilumą - betarpiškai atlieka nacionalinės teisės jiems priskirtas prie­žiūros instituto funkcijas, bendradarbiauja su priežiūros institutais nacio­naliniu lygiu, veikia per Bankų priežiūros komitetą arba betarpiškai per patį ECB ir šitaip remia kompetentingų įstaigų vykdomą politiką riziką ribojančios kredito įstaigų veiklos priežiūros srityje bei šių įstaigų vykdo­mą politiką, kuria siekiama užtikrinti finansų sistemos stabilumą. Darbo autorius notėtų akcentuoti, kad Centrinio banko uždaviniai pinigų politikos srityje, kuriant ir valdant privalomųjų atsargų sistemą, negali prieštarauti CB uždaviniams remiant kompetentingų įstaigų vykdomą kredito įstaigų veiklos riziką ribojančios priežiūros politiką ir šių įstaigų politiką, kuria siekiama užtikrinti finansų sistemos stabilumą, arba pačiam centriniam bankui betarpiškai vykdant nacionalinės teisės jam pavestas priežiūros instituto funkcijas. CB užda­vinius pinigų politikos srityje, kuriant ir valdant privalomųjų atsargų siste­mą, ir jo uždavinius kredito įstaigų priežiūros srityje, užtikrinant finansų sistemos stabilumą, sieja pagrindinis centrinio banko tikslas - palaikyti kainų stabilumą29. Reikėtų pabrėžti, kad EB palaipsniui priimdama teisės aktus, ribojančius kredito įstaigų steigimosi ir veiklos riziką, bei suvienodindama šių įstaigų veiklos riziką ribojančios priežiūros taisykles: nustatė minimalius reikalavimus, kuriuos turi atitikti kredito įstaiga, norinti pradėti veiklą (minimalus įstatinis kapitalas, reikalavimai steigėjams bei valdytojams); nustatė, kad kredito įstaigų filialus (skyrius), esančius ir veikiančius kitos valstybės teritorijoje, kontroliuotų šių įstaigų kilmės (juridinio asmens buveinės) šalies priežiūros institutai; užtikrino licencijų ir/ar leidimų kredito įstaigų veiklai pradėti ir tęsti tarpusavio pripažinimą. Bendrija suvienodino kredito įstaigų nuosavo kapitalo (nuosavų lėšų) apibrėžimą ir nustatė bendras kredito įstaigų kapitalo pakankamumo bei maksimalios skolinimo ir bendros skolinimo sumos ribas. Europos ekonominėje bendrijoje buvo kuriama bendra įmonių atskaitomybės forma. 1. Indėlių Lietuvos, Latvijos ir Estijos komerciniuose bankuose analizė 1.1. Lietuvos komercinių bankų sistema Šiandieninės ekonomikos sąlygomis daugelis įmonių sprendžia finansines problemas, kylančias dėl pinigų stokos.Plečiant įmonės veiklą vadovams reikia rinktis iš kokių šaltinių finansuoti naujus projektus. Teoriškai jie turi tris alternatyvias finansavimo galimybes: naudoti įmonės uždirbtą pelną, didinti įmonės kapitalą išleidžiant naujas akcijas ir skolintis. Neišsivysčiusių šalių kapitalo rinkoje dažnai nėra didelio išorinių kapitalo kaupimo šaltinių pasirinkimo. Jei vidinių įmonės išteklių nepakanka, o savininkai nelinkę arba nepajėgūs didinti akcinio kapitalo, tai paprastai tenka lėšas skolintis iš bankų ar kitų finansinių-kreditinių įstaigų, sukaupusių šalies ūkio subjektų laisvus piniginius išteklius. Kreditas – tai ekonominė kategorija, nusakanti skolinto kapitalo judėjimą iš vienų subjektų, turinčių laikinai laisvų lėšų, kitiems subjektams, jų stokojantiems. Kreditinių santykių subjektai yra: kreditoriai (bankai, valstybė, kitos finansinės ir kreditinės institucijos, lombardai ir t.t.); skolininkai (fiziniai, juridiniai asmenys, atskiru atveju – valstybė, bankai ir t.t.). Kreditavimo objektas – materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi savų lėšų. Daugelis ekonomistų išskiria įvairias kredito funkcijas: tokias kaip laiko ir lėšų akumuliavimas ir jų išskirstymas paskolų forma; kontrolinė ir pan. Tačiau jos yra labiau būdingos pačių bankų sistemai, o ne kreditui. Visi autoriai sutaria, kad kredito pagrindinės funkcijos yra šios: paskirstomoji – reiškia, kad su pagalba vienų fizinių ar juridinių asmenų laikinai laisvomis piniginėmis lėšomis yra patenkinami laikini kitų fizinių ar juridinių asmenų poreikiai; pakeičiamoji – tai yra grynųjų pinigų pakeitimas kreditinėmis cirkuliacijos priemonėmis, o tarp įmonių ir organizacijų grynus pinigus pakeičia atsiskaitymai negrynais, darant atitinkamus įrašus bankų sąskaitose. Kredito sistema veikia pagal šiuos principus: tiesioginis pobūdis; tikslinė kredito paskirtis; kredito grąžintinumas; kredito terminuotumas; kredito apdraudimas. Rinkos ekonomikos sąlygomis, kuomet kreditas naudojamas laikantis anksčia išvardintų principų, kredito vaidmuo pasireiškia tiek mikro, tiek makro lygiu: užtikrina gamybos proceso nepertraukiamumą; turi įtakos kapitalo koncentracijai ir centralizacijai; įtakoja mokslo ir technikos pažangos vystymąsi; padeda plėtoti tarptautinius ekonominius santykius; didina gyventojų pragyvenimo lygį. Kaip stambiausios kredito rūšys išskiriamos nacionalinis ir tarptautinis kreditas, kurias, savo ruožtu, galima skirstyti į atskiras grupes pagal daugelį kriterijų: pagal tai, kas yra kreditinių santykių subjektai; pagal kreditu naudojimosi laiką; pagal tai kokia forma – pinigine ar prekine – suteikiamas kreditas ir pan. Pagrindinės nacionalinio kredito formos: 1. valstybinis; 2. banko; 3. vartotojiškas; 4. komercinis. Kai kurie ekonomistai pateikdami pagrindines nacionalinio kredito formas kalba ir apie hipoteką. Kadangi tarptautinis kreditas savo esme nesiskiria nuo nacionalinio, išskiriamos tos pačios pagrindinės, išskyrus vartotojišką, kredito formas. Tarptautiniai kreditiniai santykiai vyksta platesniu mastu, todėl kreditinės operacijos yra sudėtingesnės ir išsiskiria kai kuriais niuansais. Šių santykių subjektai yra importuotojas, eksportuotojas, jų bankai ir pan. Kaip alternatyvios bankinėms paskoloms ypač paplitusios ( tiek vidaus, tiek tarptautiniuose santykiuose) tokios kredito formos: 1. lizingas; 2. faktoringas; 3. forfeitingas. Renkantis kredito formą, reikia atsižvelgti į daugelį veiksnių: kreditorių; kredito dydį; kredito kainą; terminus ir pan. Šiuos veiksnius reikia išanalizuoti kiekvieną atskirai ir vėliau juos apjungti į visumą. Lietuvoje kredito sistema nėra visiškai susiformavusi, trūksta patirties. Apie tai byloja ir 1995 m. bankų krizė Lietuvoje.Yra praktikuojamos visos anksčiau paminėtos kredito formos; leidžiami Vyriausybės vertybiniai popieriai, kurie turi didelę paklausą, plačiai naudojamas banko, vartotojiškas kreditas. Lietuvos bankai vykdo, kiti tik ruošiasi įdiegti, lizingo, faktoringo, taip pat ir forfeitingo operacijas. Tarptautiniuose santykiuose Lietuva daugiausiai yra skolininkė. Daugelis įmonių, norėdamos greičiau realizuoti savo produkciją, palaikyti glaudesnius santykius su partneriais, suteikia komercinį ( tiek vidaus, tiek užsienio) kreditą. Dėl nepasitikėjimo bankais vis tik pirmenybė teikiama valstybiniam kreditui, kurio grąžintinumą garantuoja Vyriausybė. Bankai - vienos iš svarbiausių finansų institucijų, jų reikšmė ypač didelė neišsivysčiusioms, tokioms, kaip Lietuvos, Latvijos ir Estijos, finansų sistemoms. Anot K. Kristoffcrsen (2003), ES PHARE programos konsultanto Lietuvos finansų sektoriuje, visą Lietuvos finansų sritį „reikėtų apibūdinti kaip neišsivysčiusią", nes joje „aiškiai vyrauja bankai". T. Koivu (2002) antrina minėtam konsultantui konstatuodamas, kad Lietuvoje ne tik visa finansų rinka neišsivysčiusi, bet ir bankų sektorius - pagrindinė jos dalis - vis dar yra labai mažas. Lietuvoje taip pat veikia ir kreditinės įstaigos lombardai, nuomos punktai. Reikėtų paminėti, kad daugelis bankų (“Vilniaus”, “Snoras”) suteikia galimybę savo klientams pasinaudoti ir kreditinėmis kortelėmis. Lietuvoje yra įsikūrusios ir kredito unijos, kurios geriau atitinka individo interesus, nes jos valdomos pačių unijos narių. Taip pat Lietuvoje naudojamas lizingas, faktoringas, hipoteka, ”Ūkio bankas” žada įdiegti forfeitingą. Hipoteką reglamentuoja LR Hipotekos įstatymas. Lietuvos Respublikoje nustatytos šios hipotekos rūšys bei jų junginiai: paprastoji, jungtinė, svetimo turto, bendroji, sąlyginė. Hipotekos registruojamos hipotekos įstaigose, kurios steigiamos LR Vyriausybės nutarimu ir yra pavaldžios Teisingumo ministerijai. LR numatytos tik standartinės paskolos – pirmiausia hipotekinės paskolos gavėjas iš kreditoriaus paima tam tikro dydžio paskolą, ir kas mėnesį lygiomis dalimis grąžina įsiskolinimą. Lietuvoje lizingo operacijos buvo įteisintos 1994 m. viduryje, tačiau netapo labai populiarios. 1995 m. viduryje Lietuvoje pradėjo veikti bendrovė, “Vilniaus banko Lizingas”. Dabartiniu metu apie 90 proc. lizingo paslaugų teikia du ūkio subjektai: minėtasis “Vilniaus banko Lizingas” ir UAB “Hanza Lizingas’. 2001 m. pabaigoje visos finansinės santaupos Lietuvoje sudarė 40,1 procento BVP, o indėliai bankuose - 24,3 procento BVP (GarbaraviĖius, Kuodis, 2002, p. 34). Taigi populiariausia investavimo forma Lietuvoje buvo indėliai. Nepaisant to, Lietuvos taupymo lygis gana žemas, palyginti ne lik >>u išsivysčiusiomis Vakarų Europos šalimis, bet ir su Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalimis - 2002 m. bankininkystės skvarbą Lietuvoje sudarė tik 22,5 procento (ES šalių vidurkis - maždaug 65 %). Vis dėlto pastaraisiais metais šis rodiklis vis gerėjo, o 2002 m. jis buvo geriausias nuo 1993 m, ir daugiau kaip 10 procentinių punktų didesnis negu Lietuvos bankų krizės metais kai situacija buvo blogiausia. Vadinasi, nors Lietuva ir negali pasigirti dideliu indėliu rinkos skvarbumu, akivaizdu, jog pamažu jis artėja prie išsivysčiusių šalių lygio, juo labiau kad Lietuvos, vadinamos „Baltijos tigre", indėlių augimo greitis didesnis už ekonomiškai galingesnių, bet stagnaciją patiriančių valstybių indėlių augimo greitį. Lietuvos komerciniuose bankuose laikomų indėlių apimtis nuo 1992 m. nuolat didėjo. Indėlių apimtis didėjo netgi 1995-1996 rn., bankų sunkumų laikotarpiu, tiesa, gerokai lėčiau negu 1994 m. ar 2001 m. Indėlių apimties didėjimo tempas gerokai sulėtėjo 2002 m. ir 2003 m. dėl viso ūkio nuosmukio, kuriam darė įtaką Rusijos finansų krizė, 2002 m. indėliai, ypač gyventojų, didėjo lėčiau dėl keleto priežasčių: indėlių palūkanų normų sumažinimo, vertusio ieškoti investavimo alternatyvų; JAV doleriais laikomų indėlių vertės sumažėjimo, perskaičiavus juos į litus; indėlių apimties sumažėjimo dėl nepalankių lito ir JAV dolerio kurso pokyčiu (Vilniaus bankas, 2003, p. 34). 1995-2002 metų laikotarpis Lietuvos bankininkystėje pažymėtinas sumažėjusiomis paskolų palūkanomis. Vidutinę paskolų palūkanų normos didelį mažėjimą lėmė gerokai stabilizavusi ekonominė padėtis, atsargesnis bankų požiūris į VVP (vyriausybės vertybinius popierius), sumažinęs bankų investicijas į juos. Didėjo pasiūla paskolų rinkoje. Reikia pastebėti, jog paskolų ir indėlių palūkanų bankuose mažėjimo tendencijos- nepaprastai teigiamas dalykas, kuris leidžia plėstis investicijoms. Investicijų į bankų sektorių didėjimą rodo ilgalaikių paskolų didėjimas paskolų portfelyje (1 pav.). 1 pav. Ilgalaikės paskolos portfelio struktūroje Iš tiesų didžiausių laimėjimų pasiekė “Vilniaus bankas”, po jo galima priskirti 2 bankus Hansa - LTB ir NORD/LB, aukštą 4 vietą užima “Snoro” bankas. “Vilniaus banko” sėkmę lėmė nuosaiki banko savininkų ir valdybos politika. Tai pastaraisiais metais pelningiausiai dirbantis bankas. Užsienio bankų atėjimas nekelia jam grėsmės. Savininkai daug investuoja į naujas technologijas. “Vilniaus bankas” taiko griežtesnius reikalavimus savo klientams, o tai mažina banko riziką. Pagal disponuojamą turtą antras Lietuvoje yra Hansa - LTB bankas, pagal rezultatų kokybę - “Lietuvos žemės ūkio bankas”. Pastarasis ypač gerų laimėjimų pasiekė jį privatizavus Vokietijos bankui “Nord LB” ir pasikeitus valdybai. Dabar jis pereina į mažmeninę bankininkystę, teikia visas finansines paslaugas. Pastebimi “Snoro” laimėjimai. Jo sėkmės priežastys- tai apgalvota plėtra. “Snoro” būdelės ne tik nedideli šio banko filialai, jie patrauklūs, puošia Lietuvos miestus. Šis bankas nemažai indėlių pritraukia mokėdamas didesnes palūkanas už kitus bankus. Kitų nacionalinių bankų vaidmuo šalies rinkoje nedidelis. Jų likimas, Lietuvai įstojus į ES ir integruojantis į pasaulinę bankų sistemą nulemtas - kaip ir visų mažų bankų. Galimi šie variantai: • geresni - susijungimas su dideliu banku ar ieškojimas nišos bankų rinkoje, • blogesni - bankrotas. Patogaus susijungimo momento negalima praleisti, kadangi dideli bankai nori tik patrauklių mažų bankų. Praleidus šį momentą gali atsitikti taip, kaip atsitiko “Litimpeks” bankui, kurio niekas nebepirko, nes įsipareigojimai žymiai viršijo turtą, ir jam buvo paskelbta bankroto procedūra. Atsigaunanti bankinė rinka didina gyventojų pasitikėjimą bankais. Nors ir mažėjo indėlių palūkanos, gyventojų indėliai bankuose didėjo. Grafike Nr. 2 pastebimas indėlių didėjimas nacionaline valiuta - litais. Tai sietina su euro įvedimu ir pasitikėjimo savo valstybe ir valstybės parama nacionaliniams pinigams. Indėlių augimas, kaip žinoma, yra naudingas šalies ekonomikai, nes jie padidina pasiūlą paskolų rinkoje. Be to, reikėtų nepamiršti, jog tai taip pat turi įtakos paskolų palūkanų mažėjimui, o mažėjančios paskolų palūkanos leidžia plėsti investicijas, skatina ekonominį augimą. 2 pav. Bankų sistemos rodikliai laikotarpio pabaigoje (mln. Lt.) Iš Lietuvos banko pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos indėlių, ypač terminuotųjų ir taupomųjų, dalis tarp pinigų elementų didėja iš lėto. Didesniąją puse pinigų kiekio P2 vis dar sudaro pinigai PI - grynieji pinigai ir indėliai iki pareikalavimo. Pažymėtina, kad procentinė pinigų PI dalis, palyginti su kvazipinigais, buvo gerokai padidėjusi 1995-2002 m. Būtent šio laikotarpio išskirtinis bruožas yra visuomenės pasitikėjimo bankais smukimas po 1995-1996 m, krizės ir masinis terminuotųjų indėlių atsiėmimas. Matyti, kad kvazipinigų dalis tarp pinigų kiekio P2 - sąlyginis pasitikėjimo bankų sistema rodiklis - 1992 m. lygi pasiekė tik po 10 metų. Be to, 1992 m. terminuotųjų ir taupomųjų indėlių dalis tarp kvazipinigų buvo ypač maža - tik 3,7 procento. Tai galima paaiškinti hiperinfliacija, 1992 m. sudariusia l 263 procentus, 1993 m. - 289 procentus ir gerokai viršijusia indėlių palūkanų normas, svyravusias nuo 90 iki 140 procentų, bei nepasitikėjimu laikina nacionaline valiuta. Įdomu tai, kad Lietuvos komerciniuose bankuose vis dar laikoma daug indėlių iki pareikalavimo (2003 m. birželį - 4 831,7 mln. Lt) palyginti su terminuotaisiais indėliais (3 229,5 mln. Lt), nors už pastaruosius mokamos kelis kartus didesnės palūkanos (Lietuvos bankas, 2003c, p. 22). Tai rodo, kad asmenys pasiryžę aukoti dalį pajamų iš palūkanų dėl indėlių likvidumo, t.y. siekia turėti galimybę kuo greičiau ir nevaržomai atsiimti indėlį. Vis dėlto Lietuvoje minimų indėlių dalis tarp visų indėlių yra mažiausia iš Baltijos šalių. Gana didelis indėlininkų rezidentų inertiškumas pastebimas indėlių užsienio valiuta rinkoje (Vilniaus bankas, 2003, p. 35). Lietuvos komerciniai bankai priima indėlius užsienio valiutomis - daugiausiai JAV doleriais ir eurais. Šiuo metu objektyvios sąlygos skatina euro, o ne JAV dolerio dominavimą ekonominėje veikloje, tačiau indėliai eurais 2003-2002 m. keitė indėlius JAV doleriais labai pamažu. Šis procesas pagreitėjo tik 2003 m., kai JAV dolerio kurso svyravimai tapo pernelyg akivaizdžiai nenaudingi indėlininkams - matyt, jie ir paspartino Lietuvos indėlininkų „palankumo" eurui didėjimą. 2003 m. liepą Lietuvoje veikė 10 komercinių bankų (AB VB būsto kreditų ir obligacijų bankas lėšų indėliais nekaupė) ir 3 užsienio bankų skyriai. 2003 m. sausio ir birželio pabaigoje indėlių pasiskirstymas Lietuvos komerciniuose bankuose parodytas 1 lentelėje. 1 lentelė. Indeliai Lietuvos komerciniuose bankuose Banko pavadinimas Indėlių Lietuvos komer- | Fizinių asmenų indėlių ciniuose bankuose dalia dalis tarp banko indėlių AB Vilniaus bankas 40,11 35,6 36,7 52,5 52,0 48,9 AB bankas „Hansabankas" 30,8 31,7 31,0 78,7 74,5 74,1 AB bankas „NORD/LB Lietuva" 10,8 11,6 11,1 49,6 49,9 50,9 AB bankas „Snoras" 6,5 7,5 7.4 68,8 70,6 72,2 AB Ūkio bankas 3,6 4,5 3,9 55,5 49,7 63,3 AB Šiaulių bankas 2,3 3,0 3,0 61,9 56,4 61,3 AB PAREX bankas 1,5 1,2 1,5 33,7 49,7 40,8 UAB Sampo bankas 0,6 1,2 1,4 25,8 30,1 30,9 AB Kredyt Bank S. A. Vilniaus skyrius 0,9 0,8 0,9 32,3 40,7 35,9 UAB Medicinos bankas 0,7 0,7 0,7 47,9 49,5 52,9 Ii viso 98,4 97,8 97,6 - - - Vidurkis - - 50,7 52,3 53,1 Kaip matyti iš 1 lentelės duomenų, koncentracija Lietuvos indėlių rinkoje per paskutiniuosius metus mažėjo: didieji bankai, aiškiai išlaikydami lyderių pozicijas, užleido šiek tiek rinkos dalies mažesniesiems. Du bankai - AB bankas „Hansabankas" ir AB bankas „Snoras" - didžiąją dalį indėlių vis dar pritraukia iš gyventojų, tačiau pirmame banke ši tendencija nagrinėjamu laikotarpiu pamažu mažėjo, o antrame, atvirkščiai - didėjo, Tuo tarpu UAB Sampo bankas labiausiai iš visų šalies bankų remiasi juridinių asmenų indėliais. Dauguma Lietuvos komerciniu bankų teikia nevienodas paslaugas privatiems ir verslo klientams. Pavyzdžiui, AB Vilniaus bankas ir AB Ūkio bankas tik iš juridinių asmenų priima vienos nakties indėlius, o AB bankas „Hansabankas" tik gyventojams suteikia galimybe padėti jaunimo, AB bankas „NORD/LB Lietuva" - vaikų indėlį. AB Ūkio bankas nustato 5 kartus didesnę mažiausią indėlių sumą verslo klientams negu privatiems indėlininkams. UAB Medicinos bankas vienintelis visiškai neskirsto indėlių paslaugų pagal asmenis. Didžiąją dalį bankų turto sudaro išduotos paskolos ir turimi vertybiniai popieriai, tai yra didžiausią pajamų dalį teikiantis turtas. Kitą turto dalį sudaro lėšos bankuose, korespondentinė sąskaita ir materialus bei nematerialus turtas. LKB turtas per 2001 metus išaugu pabaigoje keturių bankų: AB Hansa - LTB, Vilniaus, NORD/LB ir Snoro turtas viršijo l mlrd. Lt ir jų turtas sudarė 74,8 proc. viso LKB turto. Per 2001 metus labiausiai turtas padidėjo Snoro banke -235,2 proc., NORD/LB banke - 114,5 proc., Vilniaus banke- 96,9 proc. ir Šiaulių banke - 81,9 proc. Vertinant turto augimą absoliučiais dydžiais, išsiskiria : Vilniaus bankas - 886,8 mln. Lt, AB Hansa - LTB -689,2 mln. Lt ir NORD/LB bankas - 611,1 mln. Lt. Per 2001- 2001 metus turtas AB Hansa - LTB padidėjo 689,2 mln. Lt, arba 59,9 proc. Vertinant AB Hansa - LTB turto rinkoje užimamą dalį - ji padidėjo nuo 19,7 proc. iki 22 proc., arba 11,9 proc. Panagrinėję 4 diagramą pastebime, kad AB Hansa - LTB užimama turto rinkos dalis 2003 m. svyravo nuo 19,1 proc. iki 22,3 procento. Šios rinkos užimamą dalį sparčiais tempais, agresyviai didino privatūs komerciniai Vilniaus ir NORD/LB bankai. Vilniaus bankas savo dalį per metus padidino 5,9 punkto, arba 37,8 proc. Nors NORD/LB banko užimama turto rinkos dalis spalio mėnesį buvo sumažėjusi, bet šis bankas per 2005 metus savo dalį padidino 4,6 punkto, arba 50,1 proc. 3. pav. LKB turto užimamos rinkos kitimo tendencijos 2001 - 2005 metais Paanalizavę bankų turto struktūrą 2001 metų ir 2005 metų pabaigoje pateiktą 2 pav., matome, kaip ji keitėsi kai kuriuose bankuose. Paskolų dalis grynąja verte išaugo ypač pelningai dirbančiuose Vilniaus ir Snoro bankuose ir sumažėjo AB Hansa - LTB ir NORD/LB. NORD/LB šis sumažėjimas aiškinamas dideliais spec. atidėjimais, kurie 2003 m. gruodžio pabaigoje sudarė 232,8 mln. Lt arba padidėjo 39 procentais palyginus su 1996 metų pabaiga. Reikia pažymėti, kad 2004 metų pabaigoje tarp didžiausių šalies bankų AB Hansa - LTB grynųjų paskolų dalis (29,9 proc.) turte buvo pati mažiausia, o VVP dalis - 27,4 proc. - pati didžiausia. Tokį investicijų į bankų sektorių paskirstymą iš dalies lėmė nepakankamas banko kapitalas. Bankų trumpalaikių vertybinių popierių dalis turte 2003 metų balandžio-gruodžio mėnesiais. Per minėtą laikotarpį galime pastebėti dvi tendencijas: Vilniaus ir SNORO bankų iždo trumpalaikių VP dalis turte sumažėjo, o visuose trijuose valstybiniuose bankuose (AB Hansa - LTB, NORD/LB ) ši dalis padidėjo. Minėti privatūs komerciniai bankai turėjo pakankamai kapitalo ir todėl galėjo savo investicinę 1.2. Latvijos bankų sistema Latvija, kitaip negu kilos Baltijos valstybės, 2003 m. birželį turėjo kur kas daugiau bankų. 2003 m. liepą Latvijoje veikė 22 komerciniai bankai ir l užsienio banko skyrius. Analitikai šį reiškinį aiškina tuo, kad 10 komercinių bankų (beveik pusė) daugiausia užsiima specifine veikla, priimdami indėlius iš Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalių indėlininkų ir reinvestuodami juos Vakarų Europoje. Tokiuose bankuose nerezidentų indėliai sudaro net iki 90 procentų visų indėlių (Koivu, 2002, p. 10). T. Koivu teigimu, tokia situacija gali pakenkti bankams, sukeldama pernelyg didelį indėlių „ištekėjimą" iš šalies ar smukdydama bankų reputaciją, jei NVS šalių indėliai butų iš įtartinų šaltinių. Anot to paties autoriaus (Koivu, 2002, p. 11), 2002 m. daugiau kaip pusė visų atvijos komercinės bankininkystės sektoriaus indėlių atkeliavo iš užsienio šalių, daugiausia iš NVS (žr. 2 lentelę). 2 lentelė. Latvijos komercinių bankų indėliai pagal indėlininkus (mln. lat.) Indėliai 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 2005 Iš viso 625,1 530,0 685,0 10803 1042,5 1290,8 1864,6 2 329,7 30703 32973 Rezidentų 498,6 376.3 393,1 614,5 649,9 674,0 896,7 1 121,8 1 402,4 1 552,4 % visų indėlių 79,8 71,0 57,3 56,9 62,3 52,2 48,1 48,2 45,7 47,1 Privačių įmonių 140,3 148,8 180,9 269,2 287,7 302,0 352,9 395,3 456,0 471,7 Nerezidentų 126,5 153,7 292,9 465,8 392,6 616,8 967,8 1028,0 1 667,9 1744,9 % visų indėlių 20,2 29,0 42,7 43,1 37,7 47,8 51,9 51,8 54,3 52,9 Privačių įmonių 75,6 88,5 227,6 384,9 338,1 545,3 844,9 1 067,0 1 474,4 1 540,6 Šaltinis: FKTK (2005). Tokia pat tendencija ryškėjo ir 2001-2004 m. bei 2003 m. Svarbiausia to priežastis yra ta, kad nuo pat 1996 m. gerokai daugiau už Latvijos privačių įmonių indėlius priimta nerezidentų analogiškų įmonių indėlių. 2001 m. gruodį pastarieji buvo 2,7 karto didesni už pirmuosius, o 2003 m. birželį - net 3,3 karto. Akivaizdu, kad Latvijos komercinės bankininkystės lėšų pritraukimas indėliais yra labai priklausomas nuo užsienio valstybių indėlininkų (žr. 3 lentelę). 2003 m. balandį Tarptautinio valiutos fondo (TVF) Vykdančioji valdyba rekomendavo Latvijos valdymo institucijoms atidžiai stebėti didžiulius nerezidentų indėlių srautus, jų keliamą riziką, skatinamą finansų sektoriaus jautrumą bei prireikus „imtis reikiamų priemonių" (IMF, 2006, p. 6). 4 lentelė. Indėlių apimties pokyčiai Latvijos komerciniuose bankuose Indėliai 1998 1999 2000 2001 | 2002 2003 2004 2005 Ii viso -15,2 29,3 57,7 -3,5 23,8 44,5 24,9 .31,8 Rezidentų -24,5 4,5 53,3 5,8 3,7 33,0 25,1 25,0 Nerezidentų 21,5 90,6 59,0 -15,7 57,1 36,9 6,22 62,3 Rezidentų -32,9 15,9 47,9 8,2 6,3 36,9 24,5 25,1 Pastaba: 'Latvijas Banką (2006). Kaip matyti iš 3 ir 5 lentelių, nemažas nuosmukis rezidentų indėlių (ypač terminuotųjų indėlių latais) rinkoje buvo 1995-1996 m,, po 1994 m, Latvijos bankų krizės. J.-P. Niinimaki (2002, p. 15) teigimu, Latvijos indėlininkai, atsiėmę indėlius iš nestabilaus banko, juos padėdavo į kitą patikimą banką, todėl, anot jo, „bendras indėlių sumažėjimas buvo gana kuklus". Tačiau 1995 m., pagal Latvijos finansų ir kapitalo rinkos komisijos (FKTK, 2003) duomenis, rezidentų indėliai Latvijoje sumažėjo beveik ketvirtadaliu, o pagal Latvijos banko duomenis, - trečdaliu, terminuotieji indėliai -beveik 4 kartus, taigi ne taip jau ir „kukliai". 1995 m. smukimą iki 15 procentų sušvelnino tik 21,5 procento padidėje indėlininkų nerezidentų indėliai. Visų indėlių didėjimo tempas Latvijoje nuo 2003 m. išlieka nemažas, nors ir tenka pripažinti, jog didžiausią įtaką Latvijos indėlių gausėjimui (1996, 2003, 2004 ir 2002 m.) darė ypač sparčiai didėjusi ncrezidentų indėlių apimtis. Taigi ir dėl Rusijos krizės įtakos padariniai Latvijos indėlių rinkoje buvo kur kas skaudesni nesu Lietuvoje: 2002 m, bendra indėlių apimtis sumažėjo 3,5 procento, nerezidentų indėliai iki tol didėjo stebėtinai dideliu tempu, smuko apie 16 procentų, o rezidentu indėliu augimo tempas sulėtėjo beveik 10 kartų (FKTK, 2003). Tuo tarpu Lietuvoje indėlių nesumažėjo, o didėjimo tempas sulėtėjo tik 4 kartus. Latvijos rezidentų indėliai po Rusijos krizės lėtai didėjo ir 2003 m. Latvijoje rezidentų indėliai iki pareikalavimo vis dar sudaro didesnę dalį negu terminuotieji. 1995-1996 m., pokriziniais Latvijos bankų sistemos metais, terminuotieji indėliai sudarė mažiau kaip penktadalį visų indėlių. Be to, terminuotųjų indėlių dalis tarp visų indėlių iki šiol didėja labai pamažu, ypač pastaraisiais metais. Priešingai negu Lietuvoje, nuo 2002 m. Latvijos bankuose, palyginti su indėliais užsienio valiuta, vis daugiau rezidentų indėlių laikoma latais. Latvijoje indėlių latais daugiau negu užsienio valiuta buvo tik 1995-2001 m., po Latvijos bankų sektoriaus krizės (vėlgi atvirkščiai negu Lietuvoje po keleto jos banku griūties, kai Lietuvos gyventojai daugiau pinigu investuodavo į indėlius tuo metu stabilesne už litus užsienio valiuta). Nors Latvijos komercinių bankų už indėlius nacionaline valiuta ir indėlius užsienio valiuta mokamų palūkanų normos pamažu Įgyja mažėjimo tendenciją, tačiau 2002 m. jos buvo gerokai (beveik 2 procentiniais punktais) didesnės nei analogiškų indėlių vidutinės metų palūkanos Lietuvoje. 1.3. Estijos komerciniai bankų sistema 2003 m. birželi Estijoje veikė mažiausiai bankų iš visų Baltijos valstybių: 6 komerciniai bankai ir l užsienio banko skyrius. 1992 m. ir 1994 m. Estijos bankų sektorius patyrė krizes, o centrinis bankas (Eesti Pank, 2003b), deja, pateikia duomenis tik nuo 1994 m., t. y. jau pokrizinių metų rodiklius. Kaip matyti iš 6 lentelės, nuo 1994 m. Estijos komerciniuose bankuose vyrauja indėliai iki pareikalavimo. Po bankų krizės net dvejus metus iš eilės jie sudarė daugiau kaip 4/5, o pastaraisiais metais - beveik 2/3 visų indėlių. Tuo tarpu pagal nerezidentų indėlių apimtį Estija užima paskutine vietą tarp Baltijos šalių: iš užsienio pritraukti indėliai čia sudaro mažiausiai - apie 1/7 visų indėlių (žr. 5 lentele). 5. lentelė. Indėliai Estijos komerciniuose bankuose Metai Iš viso, mln. kronų Iš jų nėrėzidcntų, %. Iki pa re %visų indėlių kalavimo nerezidentu dalis, % Terminuotieji % visų indėlių ir taupomieji n e rezidentų dalis, % 1996 1933,0 5,3 81,7 5,8 18,3 3,5 1997 9634,5 7,8 81,1 7,8 18,9 8,1 1998 13 859,5 11,9 74,9 12,2 25,1 11,0 1999 21 400,7 14,5 67,8 14,9 32,2 13,8 2000 21 740,4 13,1 59,4 11,6 40,6 15,3 2001 26 411,6 16,9 63,0 15,0 37,0 19,9 2002 34 773,2 16,0 61,0 14,4 39,0 18,6 2003 42 680,3 14,3 62,7 13,8 37,3 15,3 2004 48 744,5 13,1 62,3 14,7 37,7 10,5 2005 52 237,0 11,3 64,1 13,1 35,9 8,1 Šaltinis: Ecsti Pank (2006b). Indėlių apimties didėjimo tempas, iki 2002 m. buvęs Iš tikrųjų įspūdingas, Rusijos krizės metais Estijoje sumažėjo tiesiog drastiškai: nuo 54,4 iki 1,6 procento (žr. 7 lentelę). Akivaizdu, kad tai lėmė ir beveik 10 procentų sumažėję nerezidentų indėliai ir kuklus rezidentų indėlių didėjimo tempas. 1995-2003 m. indėlių apimties pokyčiams didžiausią įtaką turėjo nerezidentų indėlių, o nuo 2004 m. - rezidentų indėliai kaita. Be to, nuo 2004 m. Estijos fizinių ir juridinių asmenų indėliai pagaliau pradėjo didėti greičiau negu nerezidentų indėliai; ši tendencija išliko iki šiol. 6 lentelė. Indėlių apimties pokyčiai Estijos komerciniuose bankuose Indėliai 1995 1996 2001 2002 2003 2004 2001 2002 K viso 39,0 43,9 54,4 1,6 21,5 31,7 22,7 14,2 Rezidentų 35,3 37,5 49,8 3,5 16,0 32,9. 25,2 15,9 Nerezidentų 103,7 118,3 88,7 -9,6 58,3 25,4 9,6 4,2 Vertinant valiutų pasiskirstymą pagal indėlius, 2003 m. ir tarp terminuotųjų indėlių, ir tarp indėlių iki pareikalavimo vyrauja Estijos kronos (Eesti Pank, 2003b). Kronų dalis tarp pastarųjų indėlių vis mažėjo nuo 1994 m., tačiau išliko gerokai didesnė už užsienio valiutų dalį. Nepaisant 2002 m. JAV dolerio silpnėjimo, šia valiuta laikomų indėliu iki pareikalavimo 2002 m. sumažėjo labai nedaug. Terminuotųjų indėlių rinkoje situacija šiek tiek kitokia: čia indėlių Estijos kronomis apimtis po Rusijos krizės (2002-2004 m.) ryškiai sumažėjo ir vėl pradėjo didėti tik 2001 m. Be to, terminuotuosius ir taupomuosius indėlius turintys asmenys kur kas labiau sureagavo į JAV dolerio smukimą, ir 2002 m. terminuotųjų indėlių padėta daugiau eurais negu JAV doleriais. Pagal palūkanas, mokamas už indėlius (žr. 8 lentelę), Estija užima tarpinę padėtį tarp Latvijos ir Lietuvos: Estijoje palūkanų normos didesnės negu Lietuvoje, tačiau mažesnės negu Latvijoje. Pagal Estijos komercinių bankų skelbiamus duomenis, didžiausios palūkanos mokamos už terminuotuoMUs indėlius Švedijos kronomis ir D. Britanijos svarais. Už indėlius iki pareikalavimo pagrindinėmis valiutomis (Estijos kronomis, eurais, JAV doleriais, Švedijos kronomis) beveik visuose bankuose 1.4. Baltijos šalių komercinių bankų rinkų palyginamoji analizė Lietuva, Latvija ir Estija, vertinant pasaulio mastu, yra nedidelės, Įvairiais indėlių rinkų rodikliais panašios šalys. Visų šių šalių indėlių rinkos yra neišvystytos, labiausiai iš jų atsilikusi, deja, Lietuva, o toliausiai pažengusi ir sparčiausiai priekin besiveržianti- Estija. Vertinant Baltijos šalis pagal indėlių apimtį, šiek tiek išsiskiria Latvija, kurioje veikia daugiausiai komercinių bankų ir priimta daugiausiai indėlių. Taip pat tik Latvijos bankų sektoriuje nerezidentų indėlių dalis yra didesnė už rezidentų, o indėliu didėjimo tempas 2002 m. daugiau kaip dvigubai buvo didesnis už kaimyninių šalių indėlių didėjimo tempą. Latvijoje mokamos ir didžiausios palūkanos už indėlius nacionaline valiuta; palūkanų normos už indėlius užsienio valiutomis skiriasi nedaug. Lietuvos finansų rinkos sustiprėjimą lėmė Vyriausybės pasirinkta griežta finansų politika, pradėta įgyvendinti liberalios ir atviros ekonomikos bei investicijų į bankų sektorių skatinimo programa. [7, p. 9] 2001 metais daugumos bankų veikla buvo atsargesnė, ką liudija veiklos riziką ribojančių normatyvų vykdymas su gana dideliu rezervu; bankų pateiktų audituotų 2002 01 01 ataskaitų duomenimis, bankų sistemos kapitalo pakankamumo rodiklis sudarė 15,65 proc. ir viršijo Lietuvos banko nustatytą minimalų 10 proc. kapitalo reikalavimą; likvidumo normatyvas atitinkamai sudarė 48,02 proc. ir taip pat gerokai viršijo Lietuvos banko nustatytą 30 proc. minimumą. [8, p. 2] Nors 2002 m. sausio 1 d. visi šalies komerciniai bankai ir užsienio bankų skyriai veikiantys Lietuvoje vykdė visus Lietuvos banko nustatytus riziką ribojančius normatyvus, visgi per metus riziką ribojančių normatyvų vykdymo pažeidimų išvengti nepavyko. 2001 metais veikiančiuose bankuose vieną kartą buvo užfiksuotas likvidumo normatyvo pažeidimas, bei keturis kartus buvo pažeistas maksimalios paskolos vienam skolininkui normatyvas. Trims bankams Lietuvos banko valdyba 2001 metais pritaikė poveikio priemones. Klientams suteiktų paskolų dalis grynąja verte bankų turte per metus padidėjo nuo 40,6 iki 41,3 proc. Didžiausias paskolų portfelio augimas buvo paskutinįjį 2001 m. ketvirtį ir ypač gruodžio mėnesį. Toks paskolų portfelio išaugimas metų pabaigoje nemaža dalimi sietinas su nuo šių metų pradžios pasikeitusiu Pelno mokesčio įstatymu, panaikinusiu buvusią nuostatą dėl investicijoms skiriamo pelno neapmokestinimo. Praėjusiais metais klientams suteiktų ilgalaikių paskolų dalis paskolų portfelyje išaugo nuo 60 proc. iki 67 proc. [3, p. 28] Jeigu 2004 metais labiausiai augo valstybės ir savivaldybės įmonių bei vietinių valdymo institucijų kreditavimas, tai 2001 metais paskolų portfelyje labiausiai išaugo paskolos privačioms įmonėms ir gyventojams - atitinkamai 830 mln. Lt ir 143 mln. Lt. Visus 2001 metus bankų paskolų portfelio kokybės rodikliai turėjo gana nuoseklią gerėjimo tendenciją. Tam reikšmingos įtakos turėjo pagerėjusi kai kurių skolininkų finansinė būklė, atsigaunanti šalies ekonomika, o kartu ir nuostolingų paskolų nurašymas bei perkėlimas į nesisteminę apskaitą. Vertinant LKB paskolų portfelio kitimą per 2001 metus, darytina išvada, kad šalies bankai, keldami didesnius reikalavimus klientams, pradėjo kredituoti atsargiau, konservatyviau. Šiam procesui įtakos turėjo ir Lietuvos banko sugriežtinti bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai (maksimalus paskolos dydis vienam klientui - ne daugiau kaip 25 proc. banko kapitalo). LKB suteiktų paskolų suma per 2001 metus išaugo nuo 3371,8 mln. Lt iki 3975,9 mln. Lt, arba 17,9 procento. Nagrinėdami atskirų bankų paskolų portfelio kitimą parodyta diagramoje, portfelį: Vilniaus - padidėjo 459,2 mln. Lt, Hansa -LTB - 125,2 mln. Lt, Šiaulių -16,1 mln. Lt, Industrijos -16,1 ir Medicinos -12,4 mln. Lt, o kiti - mažino : NORD/LB - sumažėjo 109,5 mln. Lt, "Snoro" - 77,2 mln. Lt, Ūkio - 17,5 mln. Lt. 4 pav. Bankų suteiktos paskolos 2001 - 2005 laikotarpiu Analizuojant šią diagramą, matyti, kad labiausiai savo paskolų portfelį padidino Vilniaus bankas -459,2 mln. Lt, arba 112,1 proc. ir Snoras - 318,3 mln. Lt, arba 137,3 procento. Pavyzdžiui AB Hansa - LTB 2003 metais paskolų portfelį didino, bet paskolų dalis grynąja verte turte per šį laikotarpį sumažėjo nuo 36,1 proc. iki 29,9 proc. Taip pat aiškiai mažėjo suteiktų paskolų dalis turte tų bankų, kurie savo paskolų portfelį mažino. Nagrinėdami AB Hansa - LTB suteiktų paskolų užimamą rinkos dalį per 2003 metus, pastebime, kad ji padidėjo nuo 13,8 proc. iki 14,9 procento. Tačiau vertinant pagal bankų užimamos rinkos dalies pasikeitimus - AB Hansa - LTB iš trečiosios vietos (2001) pateko į ketvirtą vietą. 7 Lentele. Bankų suteiktos paskolos 2001 - 2005 laikotarpiu 2001 2002 2003 2004 2005 Iš viso suteiktų paskolų 3603,9 4405,4 4588,9 4116,9 5281,8 Paskolos nacionalinę valiuta 2174,4 1855,1 1904,8 1415,4 2177,6 Paskolos užsienio valiutomis 1429,5 2550,3 2684,1 2701,5 3104,2 Paskolos JAV doleriais - - 2406,0 1990,4 2010,7 Paskolos Eurais ir EPS šalių valiutomis - - 276,5 711,0 1093,2 Per 2003 metus šalies bankuose mažėjo vidutinės metinės per mėnesį suteiktų paskolų palūkanų normos. Paskolų litais - nuo 17 proc. iki 11,9 proc., paskolų valiuta - nuo 12,4 proc. iki 10,4 procento. Ši tendencija panaši ir AB Hansa - LTB. Paskolos litais sumažėjo nuo 17 proc. iki 13,6 procentų. Paskolos valiuta mažėjo nuo 10,9 proc. iki 7,9 procento. Analizuojant () diagramą, galime daryti išvadą, kad AB Hansa - LTB vidutinės metinės per mėnesį suteiktų paskolų litais normos visus 2003 metus buvo šiek tiek didesnės, nei AB Hansa - LTB, o valiuta atvirkščiai - mažesnės. Tai rodo ir 2003 metų pabaigoje buvusios vidutinės metinės per mėnesį suteiktų paskolų normos. Veikiančių bankų sistemos paskolų portfelio kokybės rodiklių dinamika pateikiama lentelėje. Kreditavimas išlieka pagrindiniu bankų pajamų šaltiniu ir sudaro 42,8 proc. visų bankų gaunamų pajamų (o, įskaitant paskolas bankams ir kitoms kredito bei finansų institucijoms - apie 51,78 proc. visų pajamų). Jau kelinti metai iš eilės bankų sistemos įsipareigojimų struktūroje stabiliausiai ir sparčiausiai augantis šaltinis yra gyventojų indėliai, kurių lyginamasis svoris 2001 metais padidėjo nuo 43 proc. iki 46 proc. [4, p. 98] 2001 metų pabaigoje, lyginant su metų pradžia, lėšų likučiai privačių įmonių-rezidentų indėlių sąskaitose išaugo 496 mln. Lt arba 22 proc. (vien per 2001 m. IV ketvirtį 303 mln. Lt) ir kiekvieną mėnesį vidutiniškai 21 proc. viršijo atitinkamą 2004 metų lygį. Per 2003 metus LKB indėlių suma padidėjo 1765,9 mln. Lt arba 44,5 proc.- nuo 4056,4 mln. Lt iki 5822,3 mln. Lt. AB Hansa - LTB šis rodiklis padidėjo 48 proc. arba 495 mln. Lt iki 1526,8 mln. Lt. Gyventojų indėlių suma LKB padidėjo nuo 1491,7 mln. Lt iki 2220,2 mln.Lt, tai yra 48,8 procento. AB Hansa - LTB gyventojų indėliai padidėjo nuo 888 mln. Lt iki 1271,1 mln. Lt., arba 43,1 procento. LKB gyventojų indėlių dalis bendroje indėlių sumoje, pagal dviejų datų duomenų palyginimą (1996 12 31 ir 2001 12 31) padidėjo 1,3 punkto - nuo 36,8 proc.iki 38,1 procento. Bet išnagrinėjus LKB gyventojų indėlių dalies indėliuose pokyčius per 2003 metus, galima teigti, kad per metus šios dalies vidurkis indėliuose buvo 37 procentai. AB Hansa - LTB gyventojų indėliai 2001 metų pabaigoje sudarė 83,3 proc. indėlių sumos. Per metus AB Hansa - LTB gyventojų indėlių dalies vidurkis indėliuose buvo 82,5 procento. Šis rodiklis parodo išskirtinę AB Hansa - LTB vietą gyventojų indėlių rinkoje. Lyginant kai kurių bankų indėlių struktūros pasikeitimus 2003 - 2002 metų pradžioje ir metų pabaigoje pastebima įdomi tendencija: visuose trijuose valstybiniuose bankuose gyventojų indėlių dalis sumažėjo, o stambiausiuose privačiuose bankuose - Vilniaus ir Snoro ši dalis padidėjo daugiau, nei 9 punktais. Tai rodo, kad šie bankai 2001 metais pradėjo itin aktyviai skverbtis ir mažmeninę bankininkystę ir artimiausioje ateityje gali tapti AB Hansa – NORD/LBlabai rimtais konkurentais. Užimamos indėlių rinkos dalies analizė parodo, kad AB Hansa - LTB užimama rinkos dalis per visą nagrinėjamą laikotarpį buvo didžiausia - vidutiniškai 25,7 procento. Pastebėta tendencija - AB Hansa - LTB užimama indėlių rinkos dalis didėjo nedideliais tempais (nors indėlių apimtys augo). Tai lėmė gana agresyvi privačių komercinių bankų-lyderių indėlių pritraukimo politika. Lietuva pagal indėlių apimtį, bankų skaičių, indėlių didėjimo tempą, nerezidentų indėlių dalį užima vidurine padėtį. Lietuvos indėlių rinkoje mažiausią visų indėlių dalį sudaro indėliai iki pareikalavimo (Latvijoje ir Estijoje indėliai iki pareikalavimo vis dar sudaro didžiąją dalį visų indėlių), be to, mažiausios palūkanos už indėlius nacionaline valiuta. Lietuvoje indėlių kaita tolygesnė negu Latvijoje ar Estijoje, kur indėlių apimties pokyčiai staigesni. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvoje ir Estijoje indėlių apimtis nuo 1995 m. kiekvienais metais didėjo, tuo tarpu Latvijoje 1995 m. ir 2002 m., palyginti su praėjusiais metais, indėlių apimtis buvo sumažėjusi. 2. Baltijos bankinių šalių indėlių draudimo sistemos Trijose Baltijos valstybėse, kur gyventojų - vos aštuoni milijonai, yra 54 bankai, kurių bendra aktyvų vertė - 7,15 mlrd. JAV dolerių. Ekspertai yra įsitikinę, kad norint pertvarkyti bankų rinką pagal vakarietiškus standartus ir konkuruoti su kolegomis iš Vakarų, Baltijos šalių bankams būtina vienytis. Pirmiausia šis procesas prasidėjo Estijoje. Indėlių draudimas yra pakankamai nauja ir besikeičianti bankų sistemos stabilumo palaikymo priemonė. Jos esmė daugelyje šalių yra panaši: kredito įstaigos, dalyvaujančios indėlių draudimo sistemoje (retais atvejais - patys klientai), draudžia indėlius ir moka tam tikrą įmoką į kaupiamąjį fondą. Draudiminis indėlių draudimo įvykis - tai bankroto bylos iškėlimas kredito unijai, komerciniam bankui arba priežiūros institucijos sprendimas dėl bankų veiklos, indėlių priėmimo nutraukimo, kai kredito įstaiga negali atsiskaityti su kreditoriais, taip pat ir su indėlininkais. Įvykus vienam iš minėtų įvykių, iš sukaupto indėlių draudimo fondo indėlininkams kompensuojama tam tikra santaupų dalis iki nustatytos didžiausios sumos. ES šalims privalomi minimalūs indėlių draudimo sistemų standartai nustatyti 1994 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (Lietuvos bankas, 2004a), indėlių draudimo sistema pirmiausiai siekiama apsaugoti bankus nuo masinio indėlių atsiėmimo pavojaus, kylančio dėl panikos ir kitų išorės priežasčių, t.y. sumažinti bankų likvidumo rizika, taip pat garantuoti indėlininkų finansinį saugumą (Dcmirgūc-Kunt, Sobaci, 2004). Pirmas tikslas neabejotinai svarbesnis ir esminis: pagrindinė indėlių draudimo sistemų „funkcija yra prevencinė - ne kompensuoti prarastus indėlius, bet panaikinti masinio pinigu bėgimo iš bankų grynaisiais pavojų" (Katkus, 2004, p. 250). Taip palaikomas bankų sistemos stabilumas, apsaugant kredito įstaigas nuo smulkių indėlininkų panikos. Taigi galima sakyti, kad indėlių draudimo sistema - viena iš pagrindinių priemonių bankų likvidumui ir mokumui palaikyti bei reguliuoti. Svarbiausi indėlių draudimo sistemą apibūdinantys rodikliai yra metinė draudimo įmokos norma, didžiausia indėlių apdraudimo suma, kompensavimo lygis, dalyvavimo privalomumas ir indėlių draudimo sistemos administravimo būdas. Metinė draudimo įmokos norma yra procentinė mokėjimų bazės (dažniausiai banke esančiu visų ar tik apdraustų indėlių sumos) dalis; indėlių draudimo įmoka apskaičiuojama mokėjimų bazę dauginant iš įmokos normos. Kompensavimo lygis parodo, kiek procentų indėlio (kartais - ir palūkanų už jį) dalies, ne didesnės už didžiausią indėlių apdraudimo sumą, kompensuojama įvykus draudiminiam įvykiui. Indėlių draudimo sistemos gali būti administruojamos valstybės arba privačių indėlių draudimo fondų; kai kuriose valstybėse (pvz., Vokietijoje) taikomas mišrus administravimo būdas. Indėlių draudimo sistema daro įtaką ne tik bankų sektoriaus stabilumui, bet ir bankų veiklos rodikliams. Ryškiausia įtaka, ko gero, daroma finansinio tarpininkavimo sąnaudoms - bankų išlaidos dėl indėliu draudimo didėja, dėl to, suprantama, didėja paskolų ir (ar) mažėja indėlių palūkanų normos (LLRI, 2004). Kredito įstaigos stengiasi kompensuoti indėlių draudimo išlaidas didesnėmis palūkanų pajamomis, taigi banko ar kredito unijos pelno bent tiesiogiai indėlių draudimas neturėtų paveikti. Kaip jau minėta, keičiant indėlių draudimo įmokos dydį ar normą, galima daryti įtaką kredito įstaigų likvidumui. Žymiausių pasaulio autoritetų indėlių draudimo klausimais (Garcia 1996. 2004; Demirgūc-Kunt, 2004) teigimu, indėlių draudimo sistema gali daryti ir neigiamą įtaką kredito įstaigoms, sukeldama moralinės žalos riziką. Moralinės žalos rizika - tai banko veiklos apdairumo sumažėjimo tikimybė, kuri atsiranda, kai bankas nenumato padengti visų galimų veiklos nuostolių (Titarenko, 2001, p. 1). Indėlių draudimo sistema yra viena iš šios rizikos atsiradimo priežasčių: draudžiant indėlius, banko kreditoriai - indėlininkai gali prarasti apdairumą, dėl to susilpnėtų jų netiesioginė bankų veiklos reguliavimo funkcija, skatinanti kredito įstaigas rinktis saugesnes investavimo alternatyvas, ir padidėtų bankų veiktos nestabilumo tikimybė. Taigi indėlių draudimo sistema, keldama moralinės žalos riziką, paradoksaliai skatina tuos draudiminius įvykius, nuo kurių apsaugoti ji yra sukurta. Bankų indėlių draudimo sistemos veikia daugelyje valstybių. Pirmoji indėlių draudimo sistema pradėta kurti 1934 m. JAV. Nemažai valstybių sukūrė indėlių draudimo sistemas jau po Antrojo pasaulinio karo. Daug šalių indėlius drausti pradėjo tik devintąjį ar dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Indėlių draudimo sistemos nepaliaujamai tobulinamos ir keičiamos. 2004 m. duomenimis, 55 pasaulio šalys turėjo neįstatyminiais dokumentais pagrįstas (implicit), o 72 - įstatymais sukurtas ir reguliuojamas (explicit) indėlių draudimo sistemas (Garcia, 2004. p. l, 63). Be abejo, pastarųjų šalių kredito įstaigos indėlininkams nerezidcntams patrauklesnės. Pažymėtina, jog aiškios indėlių draudimo sistemos nėra Lietuvai svarbioje kaimyninėje šalyje - Rusijoje: Dūmai buvo pateiktas įstatymo projektas, kurį Prezidentas 2004 m. vetavo. Įstatymais pagrįsta indėlių draudimo sistema nesukurta ir Kinijoje. Be to, 2004 m, duomenimis (Garcia, 2004), tokios sistemos nebuvo dviejose narystės ES siekiančiose šalyse - Kipre ir Maltoje. Daugelio valstybių įstaigos, administruojančios indėlių draudimo sistemas, pasilieka teisę keisti įmokos normą: didinti ją mažėjant bankų sistemos stabilumui ar kredito įstaigoms nelenkinant riziką ribojančių normatyvų (JAV, Suomija, Vengrija, Prancūzija, Italija, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Švedija). Kitose šalyse (Belgija, Bulgarija, Lietuva, Latvija, Estija) įmokų norma koreguojama atsižvelgiant į pageidaujamą indėlių draudimo fondo dydi (santykinį, lyginant su apdraustais indėliais, ar absoliutine sumą). Minėtose šalyse taikoma ex ame įmokų forma, kai indėlių draudimo fondai kaupiami nepriklausomai nuo draudiminio įvykio. Austrijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir D. Britanijoje - gerai išvystytas finansų rinkas turinčiose šalyse - įmokas, kaip dalį kapitalo į draudimo fondą, moka stabilios veiklos kredito įstaigos po kurio nors banko bankroto (tai - vadinamosios ex post įmokos). Indėliai kompensuojami ribotai beveik visose pasaulio šalyse. Pagal EB direktyvą dėl indėlių garantijų sistemų, indėliai kompensuojami nevisiškai, siekiant paskatinti indėlininkus atidžiai vertinti kredito įstaigos kokybę (Lietuvos bankas, 2004a). Kitaip tariant, taip siekiama sumažinti moralinės žalos rizikos atsiradimo tikimybe- Šiuo metu banko bankroto atveju visiškai padengiami tik indėliai Turkijos bankuose ir indėliai iki pareikalavimo Čilėje. Airija, Austrija, Bulgarija, Čekija, D. Britanija, Italija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Portugalija, Vokietija taiko diferencijuotas kompensavimo normas: iki konkrečios sumos kompensuoja didesnį indėlių procentą, o nuo tos sumos iki didžiausios indėlių draudimo sumos - mažesnį. Kitos šalys nustato pastovią kompensavimo normą, mažesne kaip 100 procentų, taikomą visai apdraustai sumai. ES valstybės privalo garantuoti ne mažiau kaip 90 procentų indėlių iki didžiausios kompensavimo sumos (20 tūkst., eurų) (Lietuvos bankas, 2004a, p. 16, 35). Daugelis šiuolaikinių valstybių draudžia indėlius ir nacionalinėmis, ir užsienio valiutomis, o tarpbankinius indėlius draudžia tik JAV ir Kanada. Be to, daugelyje pasaulio šalių taikomos privalomo indėlių draudimo sistemos. Išimtis - tik Šveicarija ir 10 trečiojo pasaulio valstybių, kuriose indėlių draudimas yra savanoriškas. Pažymėtina, jog ES šalyse indėlių draudimas yra privalomas, o tarpbankiniai indėliai nedraudžiami todėl, kad tai nustatyta minėta 1994 m. EB direktyva (Lietuvos bankas, 2004). Dažniausiai pasaulinėje praktikoje taikomas didžiausio kompensavimo dydžio vienam indėlininkui, o ne už vieną indėlį principas. Tai reiškia, kad didžiausias kompensavimo dydis taikomas to paties indėlininko skirtingų indėlių sumai, o ne atskiriems indėliams. Pavyzdžiui, ES Šalyse kiekvienam indėlininkui „už visus jam priklausančius indėlius turi būti kompensuojama iki 20 tūkst, eurų" {Lietuvos bankas, 2004a, p. 15, 35), bet ne už kiekvieną konkretų indėlį. Lietuvoje sukurti indėlių draudimo sistemą iš esmės privertė objektyvios aplinkybės. 1995 m. gruodį buvo sustabdyta Lietuvos akcinio inovacinio ir AB „Litimpeks" bankų veikla. Tuo metu tai buvo vieni iš didžiausių ir populiariausių Lietuvoje veikiančių bankų, jų veiklos „sušlubavimas" visuomenėje sukėlė nepasitikėjimą ir kitais bankais, o vėliau - panika. Tik indėlių draudimo sistemos sukūrimas tapo būtinybe siekiant atgauti žmonių pasitikėjimą kredito sistema. Netrukus, tų pačių metų gruodžio 21 d., Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos gyventojų indėlių draudimo įstatymą, nustatantį gyventojų indėlių, laikomų Lietuvos bankuose, privalomo draudimo tvarką ir šių indėlių kompensavimo iš Indėlių draudimo fondo lėšų normas. Vadovaudamasi priimtu dokumentu, Lietuvos Vyriausybė 1996 m. birželio 26 d. įsteigė valstybės įmonę Indėlių draudimo fondą, sudarė jo tarybą ir patvirtino įstatus. Fondo steigėja tapo Finansų ministerija. Indėlių draudimo fondo įstatiniam kapitalui kaupti buvo pervesta 30 mln. litų valstybės biudžeto lėšų (IID, 2003a). 1996 m. gruodžio 16 d. valstybės įmonė Indėlių draudimo fondas įregistruota Lietuvos Respublikos ūkio ministerijoje. Ši data laikoma Indėlių draudimo fondo įkūrimo diena. Nuo 2002 rn. liepos l d. Indėlių draudimo fondą administruoja ir prižiūri valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų į bankų sektorių draudimas", kuriai vadovauja 6 narių, skiriamų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, taryba. Finansų ministerija šiai tarybai teikia 3 kandidatus, Lietuvos bankas - 2 kandidatus, Vertybinių popierių komisija - l kandidatą. Dabar galiojanti Lietuvos indėlių draudimo sistema veikia taip: komerciniai bankai, užsienio bankų skyriai ir kredito unijos, priimantys indėlius, nuolat (kas mėnesį) į Indėlių draudimo fondą moka įmoką, proporcingą indėlininkų sąskaitose litais ir (ar) užsienio valiuta esančių apdraudžiamų indėlių sumai. Atsilikus draudiminiam įvykiui, iš sukaupto Indėlių draudimo fondo indėlininkams išmokamos jiems priklausančios piniginės išmokos. Nors laisvosios rinkos šalininkai (LLRI, 2001, 2004; Vainienė, 2001) sutartinai propaguoja savanorišką, neprivaloma bankų indėlių draudimą", Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, laikoma privalumo indėlių draudimo sistema. Šiuo metu Lietuvoje privalomai draudžiami fizinių bei juridinių asmenų indėliai litais, eurais ir JAV doleriais. Visiškai nedraudžiami Lietuvos banko, draudimo įmonių, kredito įstaigų, finansų maklerio įmonių, pensijų fondų, pensijų fondų valdymo įmonių bei įmonių, kurios verčiasi finansine nuoma, indėliai (LRS, 2002, 3 str.). Taip pat išmokos nemokamos už neteisėtai įgytus indėlius, indėlius, už kuriuos susitarta mokėti du ar daugiau kartų didesnes palūkanas negu už analogiškus indėlius toje pačioje kredito įstaigoje, bankrutavusios kredito įstaigos vadovų bei su jais susijusių asmenų indėlius ir dar kai kuriuos kitus indėlius (LRS, 2002, 12 str.). Nuo 2001 m. kovo l d. pradėti drausti ir iki 2001 m. vasario 27 d. buvo draudžiami tik gyventojų indėliai. Šį įstatymo punktą labiausiai kritikavo laisvosios rinkos ekonomistai {LLRI, 2001, 2004; Vainienė, 2001). Jų teigimu, dėl indėlių kompensavimo tik gyventojams ir Indėlių draudimo fondo priklausomybės nuo valstybės biudžeto indėlių draudimo sistema įgijo ryškiai kompensacini pobūdį ir visiškai neatliko stabilizavimo funkcijos. Nuo pirmojo indėlių draudimo įstatymo priėmimo, per mažiau kaip šešerius metus jis buvo keičiamas bent aštuonis kartus. 2001 m. vasario 27 d. Lietuvos indėlių draudimo elementus derinant su ES reikalavimais, priimtas Lietuvos Respublikos indėlių draudimo įstatymas. Jame praplėstas indėlių draudimo objektas – draudžiami ne tik gyventojų, bet ir įmonių indėliai. Be to, draudėjų gretas papildė kredito unijos. 2002 m. birželio 20 d. priimtas dabar galiojantis Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (LRS, 2002). Metinė indėlių draudimo įmokos norma Lietuvoje laikui bėgant taip pat buvo keičiama: 1995 m. įstatyme nustatyta 2 procentų norma 1996 m. pradžioje sumažinta iki 1,5 procento, 2004 m. - iki l procento, o 2001 m. balandžio 14 d. - iki 0,45 procento apdraustų indėlių komerciniams bankams ir 0,2 procento kredito unijoms. Lietuvoje indėliu draudimo įmokos norma reguliuojama atsižvelgiant į santykinį sukaupto fondo dydį (kai kurios kitos valstybės šią norma keičia pagal bankų stabilumo ir rizikos rodiklius). Jei Indėliu draudimo fondo dydis sudarytų 3 procentus Lietuvos komerciniuose bankuose ir kredito unijose laikomų ir draudžiamų indėlių (2003 m. birželį - apie 361 mln. Lt), tai draudimo įmokos būtų mažinamos iki 0,045 procento indėlių komerciniams bankams ir iki 0,025 procento kredito unijoms; jei fondas padidėtų iki 4 procentų indėlių (2003 rn. birželį - apie 481 mln. Lt), tai įmokos normos būtu beveik simbolinės - atitinkamai 0,001 procento ir 0,0005 procento. Leidimus priimti indėlius gavę bankai į Indėlių draudimo fondą turi pervesti pirmąją 5 000 litų dydžio įmoką, kredito unijos - 500 litų. 2002 m. gruodžio 31 d. Indėlių draudimo fondo dydis sudarė 295 mln. litų. 2004 m. kredito įstaigos įmokėjo apie 44 mln. litų, 2001 m. - 42,2 mln. litų, 2002 rn. - 21,9 mln. litų įmokų (IID, 2003b). Ekonomistų nuomone, Lietuvos indėlių draudimo sistema būtų tobulesnė, jei „įmoka į Indėlių draudimo fondą būtų skaičiuojama neatsižvelgiant į bankų priimtų indėlių sumą, bet būtų diferencijuota pagal bankų riziką'' (Vainienė, 2001; Titarenko, 2001, p. 13). Tačiau jei ši rizika būtų išmatuota ir pagal ją kiekvienai kredito įstaigai nustatyta įmokos norma, pastaroji negalėtų būti paviešinta, kad nesukeltų visuomenės nepasitikėjimo konkrečia kredito įstaiga- Taip indėliu draudimo sistema prarastų tam tikra savo viešumą jr skaidrumą, t, y. moralinės žalos rizika taptų didesnė. Sukauptos Indėlių draudimo fondo lėšos investuojamos į Lietuvos ir kitų Indėlių draudimo fondo tarybos nustatytų šalių vyriausybių ir centrinių bankų vertybinius popierius (LRS, 2002, 26 str.). Lietuvos laisvosios rinkos institutas kritikavo ir šį indėlių draudimo sistemos elementą: „kadangi Indėlių draudimo fondo lėšos naudojamos biudžetui finansuoti (pirkti WP), pagristai galima teigti, kad bankų mokamos draudimo įmokos yra tiesiog tikslinis mokestis biudžetui" (LLRI, 2004, p. 1). Autorės nuomone, VVP Indėlių draudimo fondo atžvilgiu yra investicija, duodanti pajamų, ir nėra negrąžinamo pobūdžio mokestis. Sprendimas leisti investuoti Indėliu draudimo fondo lėšas tik į patikimiausius vertybinius popierius - VVP ir nesukurti papildomos rizikos taip pat yra pakankamai racionalus. 2004 m. ir 2001 m. Indėlių draudimo fondas iš investicijų į bankų sektorių uždirbo apie 17 mln. litų, o 2002 m. - tik 2,8 mln. litų (IID, 20035). Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nustatytas mažiausias didžiausios draudimo sumos dydis yra 20 tūkst., eurų (Lietuvos bankas, 2004a, p. 16, 35). Tai vienintelis draudimo sistemos elementas, kurio pagal minėtos EB direktyvos nurodymus Lietuvos indėlių draudimo sistema kol kas dar netenkina; tačiau dėl to yra susitarta ir Lietuvai skirtas pereinamasis laikotarpis iki 2008 m. sausio l d. Kadangi vidutinis indėlis Lietuvoje daug mažesnis negu ES vidurkis, draudžiama suma Lietuvoje didinama nuosekliai, didėjant vidutinei indėlio sumai, Staigus draudimo sumos padidinimas padengtų daugiau kaip 99 procentus visų draudžiamų indėlių, o Indėlių draudimo fondui tektų padidinti įsipareigojimus indėlininkams net 60 procentų (Lietuvos bankas, 2004b, p. 35). Ekonomistų T. Garbaravičiaus ir R. Kuodžio (2002, p. 39) teigimu, „šiuo metu galiojanti didžiausia draudžiamo indėlio suma (45 tūkst. Lt) Lietuvai yra šiek tiek per didelė, nes daugiau kaip 3 kartus didesnė už BVP vienam gyventojui, verčia didinti įmokas į Indėlių draudimo fondą ir didina bankų išlaidas" bei teikiamų paskolų palūkanas. Beveik visose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, indėliai kompensuojami ribotai. Lietuvos Respublikoje taikomos diferencijuotos kompensavimo normos, t.y. iki konkrečios sumos kompensuojamas didesnis procentas indėlių (be uždirbtų palūkanų), o nuo tos sumos iki didžiausios indėlių apdraudimo sumos - mažesnis. Šiuo metu beveik visi Lietuvos komereiniai bankai ir užsienio bankų skyriai draudžia indėlius valstybės įmonėje „Indėlių ir investicijų į bankų sektorių draudimas". AB Kredyt Bank S. A, Vilniaus skyrius nurodo, kad indėlius draudžia ir Lietuvos, ir Lenkijos indėlių draudimo fonduose. Nordea Bank Finland Plc Vilniaus skyrius indėlius draudžia Suomijos Respublikos indėlių draudimo fonde (Įdomumo dėlei, pagal Suomijos Respublikos įstatymą, indėlių, laikomų tarne pačiame banke (įskaitant ir jo skyrius užsienio valstybėse), visiškai draudžiama ne didesnė kaip 150 tūkst. Suomijos markių (apie 25 tūkst. eurų) suma, neatsižvelgiant į tai, kokia valiuta laikomi indėliai ir kiek indėlių tame banke turi indėlininkas). Baigiant galima paminėti, kad Lietuvoje indėlių draudimas jau pritaikytas ir praktikoje. 2001 m. AB Tauro, 2003 m. AB „Litimpeks" bankams buvo iškeltos bankroto bylos ir jų indėlininkams buvo mokamos draudimo išmokos, gerokai didesnės už minimų bankų įmokėtas įmokas į Indėlių draudimo fondą (AB „Litimpeks" banko sumokėtos įmokos sudarė tik 7,2% išmokų, sumokėtų jo indėlininkams, AB Tauro banko - vos 0,4%). Latvijos indėlių draudimo sistema pradėjo galioti 2002 m. spalio l d., kai įsigaliojo 2002 m. gegužės 21 d. priimtas Gyventoju indėlių draudimo įstatymas (FKTK, 2002). Po trejų metų - 2001 m. spalio 11 d. Latvijos Seimas (Saeima) priėmė Gyventojų indėlių draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 2003 m. sausio l d. Šiuo metu indėlių draudimo fondą administruoja Latvijos finansų ir kapitalo rinkos komisija, o jo priežiūrą vykdo Finansų ministerija. Pažymėtina, kad Latvijos indėlių draudimo sistema yra pakankamai glaudžiai susijusi su vyriausybės institucijomis, savo steigėjais - Latvijos banku ir Finansų ministerija. Abi šios įstaigos į indėliu draudimo fondą pervedė gana dideles, palyginti su komercinių bankų vienkartinėmis pirmomis įmokomis, pirmines sumas po 500 tūkst. latų. Negana to, indėlių draudimo sistema turi vyriausybės „užnugarį": jei indėlių draudimo fondo lėšų indėliams kompensuoti neužtenka, trūkstamą sumą administratorius pasitelkia iš valstybės biudžeto (FKTK, 2002, 15 str.Į. Kaip ir kitose Baltijos šalyse, Latvijoje indėlių draudimo sistema yra privaloma. Visos indėlius priimančios kredito įstaigos- kas ketvirtį į indėlių draudimo fondą moka 0,05 procento (nuo 2002 m. spalio l d. iki 2003 m. sausio l d. - 0,075%) apdraustų indėlių sumos. Tuo tarpu TVF ir Pasaulio banko leidiniuose teigiama, kad metinė draudimo įmokos norma Latvijoje 2004 m. buvo 0,3 procento (Demirgūc-Kunt, Sobaci, 2004; Garcia, 2004). Veiklos leidimą gavę komerciniai bankai įmoka vienkartine pradinę 50 tūkst, latų įmoką, o kredito unijos - tik 100 latų. Įstatyme nustatyta, kad konkretus komercinis bankas moka įmokas tol, kol indėlių draudimo fonde sukaupiama pakankamai išteklių indėliams kompensuoti. Jei įmokėta suma tampa per maža, kad būtų garantuotas indėlių kompensavimas banko nemokumo atveju, įmokos atnaujinamos (FKTK, 2002,8 str.). Indėlių draudimo fondo lėšos laikomos Latvijos banko sąskaitoje. Jas galima investuoti tik į Latvijos vyriausybės vertybinius popierius (FKTK, 2002, 13 str.). Finansų ir kapitalo rinkos komisijos duomenimis, 2001 m. rugsėjo pabaigoje indėlių draudimo fonde buvo sukaupta apie 4 mln. latų. Taigi nuo 2002 m. spalio l d. Latvijoje pradėti drausti ir iki 2003 m. sausio l d. buvo draudžiami tik gyventojų indėliai. Nuo 2003 m. sausio l d. draudžiami ir juridinių asmenų, išskyrus kredito, finansų institucijų ir valstybės įstaigų, indėliai. Taip pat draudžiami indėliai visomis užsienio valiutomis. Latvijos indėlių draudimo sistemoje taikomas kompensavimo vienam indėlininkui principas - visi viename banke laikomi vieno asmens indėliai sumuojami ir traktuojami kaip vienas indėlis. Kaip ir Lietuvoje, kompensuojamas indėlis be uždirbtu palūkanų iki didžiausios apdraudimo sumos. Latvijos indėlių draudimo įstatyme nenumatytas konkretus padengimo lygis, pasakyta tik tiek, kad „kompensacija nustatoma pagal apdraustą indėlio sumą tą dieną, kai bankas tampa nepajėgus grąžinti indėlį" (FKTTK, 2002,18 str.). Informacijos apie Latvijos indėliu kompensavimo lygį nepateikia ir kiti šaltiniai (Demirgūc-Kunt, Sobaci, 2004; Garcia, 2004). Estijos indėlių draudimo sistema pradėjo funkcionuoti 2002 m. geguže. Dabar galiojanti Estijos indėlių draudimo įstatymo redakcija įsigaliojo nuo 2002 m. liepos l d. Kaip ir Lietuvoje, Latvijoje bei daugelyje kilų pasaulio šalių, Estijoje kredito įstaigos indėlius draudžia privaloma tvarka. Estijos indėlių draudimo fondą įsteigė ir pirmines įmokas įmokėjo vyriausybė. Indėlių kompensavimui Estijoje kaupiamas indėliu draudimo fondas, į kurį kredito įstaigos kas ketvirtį moka įmokas. Jos apskaičiuojamos draudžiamus banko indėlių likučius paskutine ketvirčio darbo dieną dauginant iš metinės įmokos normos. Tiek 2002 m., tiek ir 2002 m. įstatyme numatyta, kad metinė įmokos norma negali būti didesnė kaip 0,0125 procento apdraustų indėlių (Tagatisfond, 2002, 21 str.). Be to, licenciją gavusios kredito įstaigos moka pradine vienkartinę 50 tūkst., Estijos kronų įmoką. Jei indėlių draudimo fondo apimtis pasiekia 3 procentus apdraudžiamų indėlių, kredito įstaigų ketvirčio įmokos gali būti nutraukiamos (Tagatisfond, 2002, 34 str.). Indėlių draudimo fondas taip pat turi galimybe skolintis be vyriausybės leidimo ar prašyti vyriausybės paskolinti ribotą suma. Sukauptas lėšas Estijos indėlių draudimo fondas gali investuoti į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valstybių narių vyriausybių obligacijas arba padėti indėlius kredito įstaigose, nedalyvaujančiose Estijos indėlių draudimo sistemoje. Estijos indėlių draudimo sistemoje nedraudžiami valstybės, savivaldybių, kredito įstaigų, draudimo, investicinių ir valdymo kompanijų indėliai. Draudimo sistema netaikoma ir didesnių verslo įmonių (kurių bent du iš šių rodiklių didesni negu nurodyta: metinio balanso suma - 3,125 mln. curų, metinė apyvarta - 6,25 mln. eurų, vidutinis metinis darbuotojų skaičius - 50) indėliams (Tagatisfond, 2002, 30 str.). Estijoje draudžiami indėliai, laikomi Estijos kronomis ir visomis užsienio valiutomis, kuriomis priimami indėliai Estijoje. Estijos indėlių draudimo sistemoje taikomi ne diferencijuoti, kaip Lietuvoje, indėlių kompensavimo dydžiai, o vienas pastovus dydis: kompensuojama 90 procentų palūkanų iki didžiausios kompensavimo sumos (Tagatisfond, 2002, 25 str.). Indėlių draudimo sistemos Baltijos šalyse gana panašios – visose jose sukurtos įstatymais reguliuojamos, privalomos ir valstybės administruojamos indėliu draudimo sistemos. Anksčiausiai indėliai drausti pradėti Lietuvoje. Šioje šalyje indėlių draudimo sistema yra ir sudėtingiausia: labiau atsižvelgiama tiek į draudėją (diferencijuojamos komercinių bankų ir kredito unijų įmokų normos), tiek į indėlių apimtį (taikomi diferencijuoti kompensavimo dydžiai). Galima sakyti, kad šiuo metu Lietuvos indėlių draudimo sistema yra griežčiausia ir turi didelę reikšme šalies bankų sistemai: apima daugiausia indėlininkų, o renkamų įmoku norma, draudimo ir kompensavimo sumos yra didžiausios. Be to, Lietuvoje galima tik sumažinti įmokos normą, o Latvijoje bei Estijoje numatoma ir įmokų į fondą nutraukimo galimybė. Kaip liberaliausia, t.y. mažiausiai pažeidžianti laisvosios rinkos principus bei kelianti, mažiausią moralinės žalos rizikos grėsmę tarp Baltijos šalių būtų Estijos indėlių draudimo sistema. Būtent šios šalies indėlių draudimo sistemoje taikoma mažiausia įmokos norma ir didžiausia draudimo suma, yra mažiausia draudžiamų indėlininku dalis ir plačiausios investavimo galimybės. Pažymėtina, kad Estijos indėlių draudimo sistema labiausiai iš Baltijos valstybių orientuota į smulkiuosius indėlininkus - nedraudžiami didžiausių įstaigų bei įmonių indėliai. Dėl minėtos priežasties Estijoje labiau taikoma kompensacinė, o ne prevencinė indėlių draudimo sistemos funkcija. 3.Baltijos šalių būsto kreditavimo lyginamoji analizė Analizuojant bei vertinant Baltijos šalių bankų sektoriaus rinką darbo autorius mano tikslinga yra palyginti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių būsto kreditavimo rinką. Pagrindinė Baltijos šalių lyginamosios analizės metodo prielaida yra ta, kad būsto kreditavimo rinkos dydį lemia šalies ekonominio išsivystymo lygis. Analizės objektas - trys Baltijos šalys, nes šios šalys yra labiausiai viena su kita susijusios tiek savo praeitimi, tiek dabartimi ir ateitimi. Jei lygintume jas su kitomis Vidurio ir Rytų Euro­pos šalimis (toliau - VRE), matytume esminius skirtumus. Visų pirma Baltijos šalys buvo integ­ruotos į bendrą centralizuotą Tarybų Sąjungos ekonominę sistemą. Tuo tarpu VRE šalys turėjo savo ekonomikas, kai kurios daugiau ar mažiau išvystytą privatų ūkį tam tikras teisines normas, reguliuojančias būsto kreditavimą, finansinę sistemą, ir pan. Todėl Baltijos šalių restruktūrizavimas į rinkos ekonomiką ir pats demokratizacijos procesas buvo ir yra daug skausmingesnis nei kitų VRE šalių. Pagrindinis veiks­nys, išskiriantis Baltijos regioną iš VRE grupės, privačios nuosavybės nebuvimas iki 1988 metų ir labai siauri ekonominiai ryšiai su pasauline ekonomika (pvz.: Lietuvoje 1991 m. 91 proc. vi­sos užsienio prekybos sudarė prekyba su buvu­siomis Tarybų Sąjungos šalims). Būsto kreditavimo rinkos dydis Baltijos šalyse yra skirtingas, o šie skirtumai nulemti nevienodo tų šalių būsto kreditavimo rinkos klimato. Kaip matyti iš 2 lentelės, šalių ekonominio išsivystymo lygis (ekonominiai rodikliai) yra skirtingas, 2 lentelėje paro­dyta, kad būsto kreditų dydis vienam gyventojui yra taip pat skirtingas ir jis yra didžiausias Estijoje, to­liau eina Lietuva ir Latvija. Vienas iš pagrindi­nių rodiklių, nusakančių šalies ekonominį iš­sivystymo lygį, yra BVP, tenkantis vienam gyventojui. Šis rodiklis yra didžiausias Estijoje - 3547 JAV dol., Lietuvo­je jis siekia 3001 JAV dol. ir Latvijoje - 2667 JAV dol. (2001 m.). Jei lygintume šalių eko­nomikos augimo tempus, tarkime, 2001 me­tais, tai matytume, kad Lietuvos BVP kyla labiausiai. Norint nusakyti šalies ekonominio išsivystymo lygį, apsiriboti šiais rodikliais yra netikslinga ir per siaura. Tuo tikslu lentelėje yra pateikiami ir kiti Baltijos šalių ekonomi­niai rodikliai kurie daro tiesioginę įtaką būsto kreditavimo rinkai - infliacija, pramonės augimas, konsoliduotas fiskalinis biudžeto deficitas ir t.t. Nesigilindami į kiekvieną pateiktą rodik­lį, matome, kad Estijos ekonominė padėtis, palyginti su Latvija ir Lietuva, yra geriausia arba stabiliausia todėl ir būsto kreditavimas šioje šalyje yra išvystytas labiausiai žr. 2 lentelę. Kai kurie Lietuvos makroekono­miniai rodikliai, lyginant su Latvija, yra geres­ni/aukštesni (pvz., BVP vienam gyventojui), ta­čiau tokie rodikliai kaip einamosios sąskaitos deficitas, biudžeto deficitas, prekybos deficitas/BVP ir kiti yra prastesni. Nagrinėjant Bal­tijos šalių ekonominį išsivystymo lygį, yra tiks­linga pateikti nepriklausomų tarptautinių finansų institucijų suteiktus šalies vertinimo rodiklius (reitingus). Tokios pasaulyje gerai ži­nomos reitingų agentūros, kaip Moody's, S&P ar Fitch IBCA, vertindamos šalies būklę, analizuoja visus 2 lentelėje pa­teiktus būsto kreditų santykį su BVP bei priežastis, lemiančias šalies būsto kreditavimo būklę, vyriausy­bės vykdomą būsto kreditavimo politiką ir pan. Kaip matyti iš toliau pateikiamos 7 lentelės, Lietuvos būsto kreditavimo rinkos įvertinimas šiek tiek skiriasi nuo Latvijos ir Estijos, ir yra prastesnis nei šalių kaimynių. [12] 7 lentelė. Būsto kreditavimas Baltijos šalyse Būsto kreditų skaičius/BVP Būsto kreditų skaičius /BVP Būsto kreditų skaičius /BVP Būsto kreditų skaičius /BVP Būsto kreditų skaičius /BVP Būsto kreditų skaičius /BVP Iš viso būsto kreditų skaičius (USD mln.) Būsto kreditai vienam gyv. USD) 2000 (%) 2001 (%) 2002 (%) 2003 (%) 2004 (%) 2005 (%) 2002-2005 Lietuva 0,8 0,1 0,4 0,6 0,4 1,1 1,003 58 Latvija 1 1,4 1,7 2 2 3 1,330 54 Estija 1,5 1,6 1,5 2,4 5,8 3,9 2,585 79 Vadinasi, nagrinėjamu laiku Lietuvos ekono­minė būklė yra prasčiausia būsto kreditavimo rinkos atžvilgių, ypač fiskalinio (biudžeto, užsienio skolos rodikliai) ir realaus sek­toriaus (pramonė, nedarbas) žr. 5 pav.. 5 pav. Baltijos šalyse suteiktų būsto kreditų 1997 –2002 m. analizė, mln. USD Tai teigiame, remdamiesi mūsų pateiktos ekonominių rodik­lių aukščiau esančio paveikslo duomenimis. Tačiau tai yra suvestiniai rodikliai, kuriuos mes galime lyginti ir konstatuoti faktą, kad tam tikro kreditinio sektoriaus būklė tam tikru laiku yra tokia. Tam tikri veiksniai lėmė, kodėl Lietuvos būsto kreditavimo situacija yra būtent tokia, ir bandydami juos išanalizuoti, galime taip pat nusakyti veiksnius, sąlygojančius būsto kreditavimo lygį Lietuvoje. Nors Baltijos šalys savo ekonomiką pradėjo restruktūrizuoti nuo 1990 metų, būsto kreditavimo rodikliai darbe yra analizuojami nuo 2000 metų, nes anks­tesni atitinkami rodikliai yra netikslūs arba jų visai nėra pateikta. [22] Kaimyninėse šalyse Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje būsto paskolos ar būsto lizingo dydis kaip ir Lietuvoje gali sudaryti iki 100 proc. įsigyjamo būsto vertės. Lenkijos, Estijos bei Latvijos Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai rezidentams suteikia paskolos nuo 21 metų. Kreditai suteikiami nacionaline valiuta, JAV doleriais arba eurais. Kreditai pirkti, statyti ar rekonstruoti būstą būtinai apdraudžiami. Reikėtų pabrėžti kad kredito pirkti būstą laikotarpis Lietuvoje palyginti su kaimyninėmis šalimis yra didžiausias - iki 40 metų. Detalesnė kredito pirkti būstui laikotarpio analizė pateikiama žemiau esančiame grafike. 6 pav. Kredito pirkti būstą maksimalaus laikotarpio analizė, metai. Darbo autoriaus nuomone Lietuvoje laikotarpis pirkti būstą yra didžiausia todėl, kad priešingai nei kaimyninėse šalyse Lietuvoje žmonių oficialiai gaunamos pajamos yra žemiausios, todėl Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai suteikia paskola didesniam laikotarpiui. Lietuvoje kredito suma ne mažesnė kaip: 10 tūkst. litų ekvivalentas, jei kreditas suteikiamas ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Kaip parodyta žemiau esančioje lentelėje Latvijoje ir Estijoje ši suma yra 5000 EUR, Lenkijoje 10000 EUR. Tai darbo autoriaus manymu daugiau susiję su nekilnojamojo turto kainomis, nes palyginti su minėtomis kaimynėmis šalimis Lietuvoje nekilnojamojo turto kainos yra mažiausios, todėl Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai ir suteikia paskolas būstui įsigyti, kai minimali suma yra 10000 Lt. arba 2915 EUR. Taip pat žemiau esančioje lentelėje pateikti ir kiti būsto kreditavimą apibūdinantys rodikliai, kurie bus aptarti vėliau. 8 lentelė. Latvijos, Estijos, Lietuvos bei Lenkijos būsto kreditavimo rodiklių palyginimas. Latvija Estija Lietuva Lenkija Būsto kredito palūkanos imant paskola eurais m.,%. 6,5 6,0 6,6 6,5 Minimali kredito suma būtui EUR 5000 5000 2915 10000 Minimali kredito suma namui EUR 5000 5000 2915 10000 Minimali kredito suma būsto remontui EUR 8000 10000 2915 5000 Maksimalus kreditavimo laikotarpis, m. 20 20 25 30 Būtinos pajamos vienam šeimos nariui, EUR 130 150 120 140 Reikėtų pabrėžti, kad analizuojamose šalyse už būsto kreditus nacionaline valiuta taikoma fiksuota (jei kreditas suteikiamas iki 5 metų) arba kintama metų palūkanų norma, kuri nepriklauso nuo kredito laikotarpio ir nustatoma suteikiant kreditą, o vėliau kiekvienais metais koreguojama kas 3, 6 arba 12 mėnesių atsižvelgiant į atitinkamos trukmės VILIBOR. Eurais arba JAV doleriais suteikiamų kreditų metų palūkanų norma yra kintama ir nustatoma suteikiant kreditą, o po to kiekvienais metais koreguojama kas 3, 6 arba 12 mėnesių atsižvelgiant į atitinkamos trukmės LIBOR. Tačiau pati palūkanų norma šiuo metu yra skirtinga kiekvienoje šalyje. 7 pav. Būsto kredito palūkanos imant paskola eurais, m., proc. Reikėtų pabrėžti, kad palūkanų norma kiekvienoje šalyje yra skirtinga dėl vidinės atitinkamoje šalyje būsto kreditavimo aplinkos. Pati žemiausia palūkanų norma būsto kreditui yra Estijoje. Šioje šalyje tokią žemą palūkanų normą lemia ypatingą konkurencinė aplinka susiklosčiusi bankų rinkoje po Nord / LD banko atėjimo į Estijos rinką, nes šis bankas pradėjo teikti gyventojams ilgalaikius kreditus kurių palūkanų norma iš esmės buvo prilyginta tokiai palūkanų normai kuria kiti Estijos Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai patys skolinosi lėšas Vakarų Europos tarpbankinėje rinkoje. Tikėtina, kad po šio banko atėjimo į Lietuvą, Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai bus priversti skolinti ilgalaikius kreditus būstui įsigyti mažesnėmis palūkanomis. Lenkijos palūkanų norma už būsto kreditus yra 6,5 nes net prieš Europos Centrinio banko palūkanų ir privalomųjų atsargų paskelbto mažinimo Lenkijos centrinis bankas sumažino šiuos rodiklius, todėl Lenkijos Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai pamažu pradėjo mažinti už terminuotus indelius mokamas palūkanas bei patys pradėjo teikti pigesnius kreditus. Darbo autoriaus nuomone dabar, kai Europos Centrinis Bankas paskelbė apie palūkanų normos mažinimą, Lietuvos bankas taip pat sumažins minimalias terminuotų indelių palūkanas. Lietuvos ir Latvijos būsto kredito mokomos palūkanos yra panašios nes šių šalių centrinių bankų politika bei bankų koncentracija yra labai panaši. Kalbant apie būtinas pajamas kiekvienam šeimos nariui analizuojamose šalyse reikėtų pabrėžti tai, kad jų skirtumą daugiausiai lemia ekonomikos išsivystymo lygis bei vidutinis kainų ir infliacijos lygis. Žemiau esančiame paveiksle pateikta būtinų pajamų dydis kiekvienam šeimos gyventojui, kurios turi likti po palūkanų bei kitų mokėjimų pagal kreditą sumokėjimo. 8 pav. Būtinos pajamos vienam šeimos nariui, EUR Lietuvoje šis rodiklis yra žemiausias nes kaip buvo minėta pirmoje darbo dalyje Lietuvos Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai atsižvelgia tik į Vyriausybės remiamas pajamas kiekvienam gyventojui. Lenkijos ir Estijos Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai remiasi savo vartotojų kainų vertinimu todėl šių šalių Lietuvos bei Europos Sąjungos komerciniai bankai reikalauja, kad kiekvienam šeimos nariui būtų didesnės 150 – 140 EUR pajamas. Išvados 1. Trijose Baltijos valstybėse, kur gyventojų - vos aštuoni milijonai, yra 54 bankai, kurių bendra aktyvų vertė - 7,15 mlrd. JAV dolerių. Ekspertai yra įsitikinę, kad norint pertvarkyti bankų rinką pagal vakarietiškus standartus ir konkuruoti su kolegomis iš Vakarų, Baltijos šalių bankams būtina vienytis. Pirmiausia šis procesas prasidėjo Estijoje. 2. Atlikta Lietuvos, Latvijos ir Estijos indėlių analizė parodė, kad Baltijos šalių santaupų lygis (rezidentų indėlių ir BVP santykis) kol kas yra mažesnis už išsivysčiusių šalių lygį, nors pamažu prie jo artėja. Vis dėlto šis procesas vyksta pakankamai lėtai, o artimiausiais metais, sulėtėjus Baltijos šalių indėlių didėjimo tempui, taupymo lygis šiose šalyse turėtų didėti dar lėčiau. 3. Išnagrinėjus Baltijos šalių indėlių draudimo sistemas, matyti, kad jos yra panašios, ypač Latvijos ir Lietuvos; visose jose taikomos įstatymais sukurtos ir reguliuojamos (explicit) privalomos indėlių draudimo sistemos, indėliai apdraudžiami fondų, kaupiamų iš kredito įstaigų įmokų, lėšomis. Tarp Baltijos Salių indėlių didžiausią įtaką bankų sektoriui turi Lietuvos indėlių draudimo sistema, o liberaliausia – Estijos indėlių draudimo sistema. 4. Lyginant Lietuvos, Latvijos ir Estijos indėlių draudimo sistemų nuostatas su ES šalių indėlių draudimo sistemoms keliamais reikalavimais, paaiškėjo, kad jau šiuo metu jos visiškai atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų reikalavimus, išskyrus pereinamojo laikotarpio didžiausią indėlių apdraudimo sumą. Literatūra 1. AB Vilniaus bankas, 2006. Lietuvos makroekonomikos apžvalga, Nr. 1 (4), 44 p. 2. Demirgūc-Kunt A., Sobad T., 2004. Deposit Insurance Aniund the World: A Data Base. The World Bank, Washington, D. C., 43 p, 3. Eesti Pank, 2003a. Deposit Guarantee Fund Act. Passed on 15 April 2001 feniered inio fone 22 May 2002) II Riigi Teataja, 2002, No 40. 4. Eestt Pank, 2WJb. Suuistkul Indicators, 1995-2002: ht

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!