Įmonės dividendų politika

4. Dividendų politika apkarpo kapitalą, kadangi dividendai mokami iš nepaskirstytojo pelno. To pasėkoje padaugėja skolinių įsipareigojimų ir išauga akcinio kapitalo santykinis koeficientas.
4. finansiniai ir operaciniai (funkciniai) faktoriai, įtakojantys išmokamų dividendų sumą;
5. skirtumai tarp dividendų politikos ir akcijų skaidymo, sąlygos, kuriomis kompanija gali išpirkti savo akcijas bei finansinės tokių veiksmų pasėkmės ir pan.
Tačiau, visų pirma, dividendų politikos turinys ir jos tobulinimo problemos reikalauja išsiaiškinti dividendų prigimtį. Įsigydamas įmonės akcijas ir taip tapdamas jos dalininku, bei realizuodamas savo verslo pajamas, piniginio kapitalo savininkas tikisi ne tik laukiamo atlygio, bet ir premijos. Pajamų dydis priklauso nuo daugelio faktorių: valdytojų kompetencijos, pasirinktos veiklos srities srities rizikingumo, ekonominės konjunktūros ir pan. Skirtingai nei procentai (pavyzdžiui pagal depozitą banke arba obligacijas su fiksuotomis pajamų normomis), dividendo dydis iš anksto nėra žinomas. Todėl, investuodamas pinigus į paprastas akcijas, akcinininkas rizikuoja, tačiau, jei reikalai įmonėje klostosi gerai, laimi didesnes pajamas. Taip pat galime pažymėti, kad jei dividendo norma neviršija infliacijos lygio, jis atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir procentai taupomajame banke.
Įnešdamas savo lėšas į akcijas, jų savininkas atideda vartojimą, kas yra svarbi vartojimo rinkos subalansavimo sąlyga. Dividendas šia prasme – stimuliavimo priemonė asmeninio vartojimo paskirstymui laike. Laiko faktorių būtina įvertinti ir bendresniu pavidalu: nepriklausomai nuo infliacijos, situacija ekonomikoje nėra nekintanti, todėl ta pati pinigų suma laikui bėgant tampa nebelygia sau. Ši priešprieša galima įvairiais procentiniais pavidalais.
Žvelgiant iš teorinių pozicijų, dividendų politikos pasirinkimas visų pirma pateikia raktinį klausimą: ar dividendų dydis įtakoja akcininkų visuminio turto pokyčius. Iš čia dividendų politikos teorijoje išsiskiria du esminiai požiūriai. Pirmasis koncentruojasi ties dividendų priskaitymų pagal likučio principą. Šios teorijos šalininkai (Miller – Modiljani ) mano, kad dividendų dydis neįtakoja akcininkų visuminio turto pokyčių. Todėl optimalios dividendų politikos strategijos esmė yra tame, kad dividendai skaičiuojami, išanalizavus visas efektyvaus pelno reinvestavimo galimybes. Tai yra, dividendai išmokami po to, kai finansuojami visi priimtini investiciniai projektai. Jei...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!