Iliada ir Odisėja santrauka

vaizduotę, kurių įtaka mums itin didžiulė, neturi nei aiškios pradžios, nei identifikuojamo kūrėjo.
vargeta, kuris, prašydamas išmaldos, klajojo po senovės Graikiją.
realumu, jog XIX a. 6-ajame dešimtmetyje Gustavas Floberas (Gustave Flaubert) iš to pasišaipė
Nuvalkiotų tiesų žodyne – vadovėlyje buržuazijai, kuriame surašyti „teisingi“ atsakymai į bet kokią
draugijoje išgirstą repliką: „HOMERAS: Jo niekada nebuvo.“1
Mes nieko nežinome apie Homerą, tačiau to negalima pasakyti apie jo knygas. Iš tiesų mes
susipažįstame su Iliada ir Odisėja dar prieš atsiversdami pirmąjį puslapį. Dar nepradėję sekti
permainingų Achilo nuotaikų ar gėrėtis Odisėjo išradingumu ir narsa, mes jau tikimės, kad šios dvi
istorijos apie konkrečiu laiku įvykusį karą ir konkrečioje erdvėje vykusią kelionę perteiks mums bet
kurio žmogaus kovos ar tremties patirtį. Dvi iš pačių seniausių žmonijos metaforų sako mums, kad
visas gyvenimas – tai kova ir kelionė; galiausiai tampa nesvarbu, ar Iliada ir Odisėja atsirado iš šio
žinojimo, ar šis žinojimas atsirado iš Iliados ir Odisėjos, nes knygos ir jų skaitytojai nuolat vieni kitus
atspindi. Kad ir kokia miglota būtų šių knygų pradžia, dauguma mokslininkų mūsų laikais laikosi
nuomonės, kad poemos, kurių autoriumi laikomas Homeras, iš pradžių buvo atskiri ir įvairūs kūriniai,
kurie galiausiai tobulai susiliejo ir susipynė tarpusavyje, virsdami dviem ilgais mums gerai žinomais
pasakojimais: vienas – apie konkrečioje vietoje įvykusią tragediją, daugelio vyrų kovas dėl Trojos
miesto; kitas – apie vienintelio vyro, namo grįžtančio Odisėjo, nuotykius, šiam patiriant daugybę
pavojų. Būsimiems Homero skaitytojams Troja pradėjo reikšti bet kurį miestą, o Odisėjas – kiekvieną
žmogų.
Knygos biografija nėra ją parašiusio žmogaus biografija. Tačiau Homero poemos ir jų autorius
nedalomi, nes neįmanoma sužinoti, kas atsirado pirmiau: aklasis dainius, apgiedojęs trojėnų tėvynės
žlugimą ir vieno graikų karaliaus ilgą kelionę namo, ar istorijos apie karo troškimą ir taikos ieškojimą,
kurioms reikėjo autoriaus, kad pateisintų jų egzistavimą. Skaitytojų mintyse užsimezga keisti
santykiai tarp rašytojų ir jų kūrinių. Yra knygų, kurios savo įkvepiančia kalba sukuria tokį gyvybingą
personažą, kad šis užgožia viską, net patį autorių. Ryškiausi pavyzdžiai: Don Kichotas ir Servantesas
(Cervantes), Hamletas...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!