Kodėl Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ yra nepralenkiami kūriniai?

Kodėl Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ yra nepralenkiami kūriniai?

„Bet kuri akimirka gali būti paskutinė. Viskas yra gražiau, nes mes esame pasmerkti. Niekada nebūsite mielesni nei esate dabar. Mes čia daugiau niekada nebūsime“.- Homeras.

Knygos, poemos, dramos, visa raštija tai – efektyviausias pažinimo instrumentas. Žmogus nuo žvėries skiriasi tuo, kad turi vaizduotę. Pasitelkę vaizduotės galią mes įgyjame patirties dar prieš susidurdami su vienokia ar kitokia problema. Vaizduotė lavėja kuriant istorijas. Tačiau mes ir toliau suvokiame pasaulį per literatūroje užfiksuotos vaizduotės prizmę. Tačiau ar gali būti taip, jog vieni kūriniai yra geresni už kitus ir vieni kūriniai tampa įkvėpimu kitiems? Tai visiškai natūralu ir įprasta. Laikui bėgant keičiasi idealai, moraliniai požiūriai, idėjos ir vertybės, tad nuolatos keičiasi ir autoriai bei kūriniai, į kuriuos lygiuojamasi ar stengiamasi pralenkti. Tačiau Homero „Iliada“ ir „Odisėja“ net šiandien yra nepralenkiami kūriniai. Pradėkime viską nuosekliai, ir pirmiausia susipažinkime su šių poemų autoriumi.

Daugybę amžių „Iliados“ ir „Odisėjos“ autoriumi buvo laikomas aklas dainius, vargeta, kuris, prašydamas išmaldos, klajojo po senovės Graikiją. Laikui bėgant jis virto abstrakčia, įkvėpimo kupina dvasia, iš dalies legendine, iš dalies alegorine figūra. Išmintingas, senas, aklas dainius – tokį jo paveikslą buvo susikūrę Antikos žmonės ir perdavė jį vėlesnėms kartoms. Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o vėliau ir visos žmonijos poetu. Antikoje šis vardas buvo tariamas su didele pagarba, nes Homeras laikytas ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju, filosofu, prie jo vardo net pridėdavo epitetą „dieviškasis“. Spėjama, jog jo kūriniai buvo parašyti XII – VII a. pr. Kr. Kokiu būdu ir kaip šiandienos moderniame pasaulyje šios poemos parašytos daugiau nei prieš 2000 metų yra nepralenkiami visų laikų kūriniai?

Iliados ir Odisėjos ilgalaikis patrauklumas ir aktualumas šiandienos žmogui gali būti siejamas su nesenstančiomis temomis, patraukliais pasakojimais ir giliomis žmogaus būklės įžvalgomis. „Iliada“ vyksta paskutiniaisiais Trojos karo metais – konfliktu tarp graikų ir Trojos arklių. Poema pradedamas Achilo, stipriausio graikų kario, pykčio išreiškimu po ginčo su karaliumi Agamemnonu. Šis konfliktas ir degantis pyktis tampa pagrindiniu kūrinio aspektu, nuo kurio priklauso visa likusio karo eiga. Iliados siužetas yra sutelktas į įvairius mūšius ir įvykius, vykstančius Achilo pykčio šešėlyje. Trojos karas yra žmogaus prigimties, garbės ir mirtingumo neišvengiamybės tyrinėjimo fonas. Homeras sumaniai supina daugybės veikėjų istorijas, kur kiekvienas turi savo motyvus ir likimus. Visiškai taip, kaip vyko anų ir šių laikų gyvenimuose. Kiekvienas iš mūsų kiekvienoje situacijoje turime savo motyvus, kuriais stengiamės apginti savo garbę. Pabrėždamas garbės svarbą, Homeras priartėja prie kiekvieno žmogaus, taip sustiprina ryšį tarp skaitytojo ir pačio kūrinio siužeto. Garbė tampa aktualia ir jungiančia kūrinį ir žmogų jungtimi, kuri nenutrūksta iki pat šių dienų ir greičiausiai nenutrūks dar šimtmečius, iki tol, kol žmogus gerbs save ir kovos už savo garbę. Iliadoje Achilą labiausiai trikdo tai, kaip Agamemnono veiksmai pažeidžia graikų karių kultūros ir garbės normas. Agamemnonas panaudojo savo, kaip karaliaus, galią, kad atimtų tai kas brangu Achilui, iš to negaudamas naudos. Tai ne tik primena Achilui kaip asmeninę išdavystę, bet ir rodo kario etikos principų – garbės ir šlovės – krizę bei trūkumą. Agamemnonas nesielgė garbingai ir neiškovojo šlovės demonstruodamas drąsą mūšyje. Nepaisant to, jis pasitraukia su geriausiu prizu vien todėl, kad yra galingoje padėtyje. Kitaip tariant, jis pasinaudoja savo padėtimi, jog pelnytų aplinkinių šlovę ir dėmesį. Šis Agamemnono veiksmas moko Achilą, kad jo paties, kaip kario, šlovė nėra tik asmeninio sąžiningumo ir atlikimo reikalas; ją veikia išorinės jėgos, kurių jis nekontroliuoja. Iliadoje aprašomi mūšiai, karių jausmai, taip pat dievų kišimasis į žmonių reikalus. Ši epo mintis leidžia tyrinėti žmonių prigimtį, garbę, teisingumą ir mirties neišvengiamumą. Pagrindinė mintis Iliadoje yra ta, kad net stipriausi ir įtakingiausi žmonės negali išvengti savo pačių trūkumų ir likimo valios. „Iliada“ suteikia skaisčių ir liūdnų įžvalgų į žmonių sąveiką su išorinėmis jėgomis, kurių jie negali valdyti, ir tai daro epą nepaprastai

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!