Ikisutartinių santykių analizė

ĮVADAS Derybos dėl kai kurių sutarčių sąlygų gali trukti netgi kelerius metus, o jose dalyvauti gali įvairūs specialistai: inžinieriai, auditoriai, teisininkai ir kt. Derybų metu šalys atskirai arba kartu ruošia įvairius dokumentus (išvadas, vertinimus, techninę - projektinę dokumentaciją), atskleidžia viena kitai reikšmingą informaciją, taip pat patiria išlaidų (teisininkų ir kt. ekspertų apmokėjimui). Sėkminga derybų baigtis (sutarties sudarymas) šalims leidžia užmiršti varginantį derybų procesą, tačiau nutrūkusios derybos visuomet lemia bent jau vienos iš šalių nepasitenkinimą dėl prarasto laiko, negautų ir išleistų deryboms pinigų, atskleistos derybų metu svarbios ir brangios informacijos. Todėl tinkamas ikisutartinės atsakomybės pagrindų supratimas, ikisutartinių santykių (derybų) metu pasiektų susitarimų įtvirtinimas leidžia išvengti arba sušvelninti neigiamas derybų šalies pasėkmes. Ikisutartinių santykių tema aktuali, nes ikisutartiniai santykiai - svarbus etapas, kurio metu apsvarstomos būsimos abiems šalims priimtinos sutarties sąlygos. Lietuvos teisėje ikisutartinių santykių reikšmę bei preliminarių sutarčių ypatumus nemažai diskutuojama. Ikisutartinių santykių klausimas pakankamai naujas ir aktualus. Darbo objektas – Ikisutartiniai santykiai ir jų reikšmė. Darbo tikslas – išanalizuoti ikisutartinius santykius. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti ikisutartinių santykių esmę. 2. Išanalizuoti šalių pareigas ikisutartiniuose santykiuose. 3. Išnagrinėti preliminarios sutarties formą ir turinį. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė. 1. IKISUTARTINIŲ SANTYKIŲ ESMĖ Plečiantis įvairioms rinkoms daugėja ir sudaromų sutarčių. Prieš pasirašydamos sutartis šalys derasi dėl įvairių sąlygų. Kaip teigia D. Ambrasienė (2004), šalims pradėjus derybas tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais. Kaip teigia D. Ambrasienė ir S. Cirtautienė (2008), Lietuvoje prieš įsigaliojant 2000 m. CK nebuvo specialių normų, reglamentuojančių ikisutartinius santykius. Tačiau realiame gyvenime gana dažnai buvo sudarinėjamos rankpinigių sutartys dėl nekilnojamojo turto ateityje įsigijimo, kurie tapdavo išieškotinais nuostoliais atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį. Nuo 2001 m. liepos 1 d. CK 6.98 straipsnio 2 dalis draudžia preliminarią sutartį užtikrinti rankpinigiais. „Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma“ (CK 6.98 straipsnio 2 dalis). Pasak L. V. Papirčio (2002), ikisutartiniai santykiai ir jų teisinė reikšmė nuolat didėja. Skirtingose valstybėse šiems dalykams skiriamas ir skirtingas dėmesys, tačiau tai yra atskira, įdomi ir ganėtinai plati tema. Prieš pasirašydamos konkrečią sutartį šalys pereina ilgesnį ar trumpesnį ikisutartinių santykių etapą. Jo trukmė priklauso nuo sutarties dalyko, jo svarbos, vertės ir daugelio kitų aplinkybių. Novoa, R. (2005), teigia, kad Šveicarijos doktrina numato, kad „ikisutartiniai santykiai yra teisiniai santykiai, susiklostantys jau preliminarioje diskusijų dėl būsimos pagrindinės sutarties sudarymo stadijoje, kurioje šių teisinių santykių dalyviai analizuoja galimybę sudaryti sutartį, derasi dėl būsimos sutarties sąlygų ir atlieka visus reikalingus veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu“. Pasak E. Aleksaitytės (2010), ikisutartiniai santykiai praeina šias stadijas: 1. pradinė stadija – apsikeitimas pasiūlymais, taip išreiškiamos šalių pozicijos. 2. derybų eiga – ketinimų įforminimas raštu. Derybų eigoje šalys pasiekia tam tikrus susitarimus ir nustato abi šalis tenkinančias sąlygas, kurioms įvykus bus sudaroma sutartis. 3. derybų pabaiga, dažniausiai įforminama pasirašant sutartį (preliminariąja ar pagrindinę). J. Nikita (2006) teigia, kad yra skiriamos trys derybų stadijos: 1. Pradinė stadija. Šalys tik apsikeičia pradiniais pasiūlymais. Vienai šaliai pasiūlius kita sutinka pradėti derybas. Šalys gali laisvai nutraukti derybas be jokių teisinių pasekmių. 2. Antroji derybų stadija. Šioje stadijoje jau yra sukuriamas vienos šalies pasitikėjimas kita šalimi ir dėsninga derybų eiga, todėl nepagrįstas, netikėtas derybų nutraukimas yra laikomas nesąžiningu elgesiu ir sukelia neigiamas teisines pasekmes derybas nutraukusiai šaliai. Šioje stadijoje jau yra sutarta dėl didesnės dalies būsimos sutarties sąlygų. Pasiekiamas principinis susitarimas, kad sutartis bus sudaryta. Derybų eiga ir pasiekti susitarimai gali būti įforminami procesiniais dokumentais. Jei šalis nutraukė derybas dėl svarbių priežasčių, jokių pasekmių neatsiranda. Tačiau nutraukus derybas be svarbios priežasties laikoma, kad buvo sugriautas kitos šalies pagrįstas pasitikėjimas. Todėl nukentėjusi šalis turi teisę į nuostolių atlyginimą. 3. Galutinė stadija. Viskas jau iš esmės sutarta, belieka tik pasirašyti sutartį. Nors sutartis ir nėra tinkamai įforminta, tačiau iš aplinkybių (procesinių derybų dokumentų) matyti, kad šalys jau yra įsipareigojusios, sutarta dėl esminių sutarties sąlygų, todėl derybų nutraukimas šioje stadijoje pakenktų sąžiningos šalies interesams. Galimos situacijos, kai galutinėje derybų stadijoje šalis ima ruoštis būsimos sutarties vykdymui, patiria tam tikrų išlaidų ir pan. Todėl manytina, kad ir derybų nutraukimo priežastys, kurias būtų galima laikyti pateisinamomis, turėtų būti svaresnės nei antrojoje stadijoje. Kadangi tinkamai įformintos sutarties dar nėra, tai siekiant apginti derybų metu pažeistas subjektines teises labai svarbūs yra procesiniai derybų dokumentai, kuriuose atsispindi šalių elgesys derybų metu ir pasiekti susitarimai. Tokie dokumentai, kaip ketinimų ar derybų protokolai, yra reikšminga įrodinėjimo priemonė teisme. Šiame skyriuje plačiau nagrinėjama ikisutartiniuose santykiuose susiduriama Culpa in Contrahendo teorija ir šalių pareigos ikisutartiniuose santykiuose. 1.1. Culpa in contrahendo teorija Apie ikisutartinę atsakomybę pirmą kartą pradėta kalbėti XIX amžiaus pabaigoje, kai žymusis Vokietijos teisininkas R. Jhering išplėtojo culpa in contrahendo teoriją, kuri reiškia, kad kaltoji šalis privalo atlyginti nekentėjusiajai šaliai ikisutartiniuose santykiuose padarytą žalą. XX amžiaus pradžioje šią teoriją toliau pradėjo plėtoti ir kiti teisininkai. Prancūzų teisininkas R. Saleilles ir italų teisininkas G. Faggela laikėsi pozicijos, kad civilinė atsakomybė turi būti taikoma ir už nepagrįstą derybų nutraukimą. Tačiau jie, skirtingai nei R. Jhering, manė, kad ikisutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Pasak V. Mikelėno (1995), Anglijoje elgtis sąžiningai ikisutartinių santykių metu nėra nurodoma. Tai patvirtina ir Anglijos teismų praktika – čia nepripažįstami susitarimai dėl derybų. Dėl šios priežasties nuostoliai, padaryti šaliai nepagrįstai nutraukus derybas, negali būti atlyginami pagal sutartinės civilinės atsakomybės taisykles. JAV teisės teismų praktika taip pat pripažįsta, kad šalių pareiga elgtis sąžiningai atsiranda tik sudarius sutartį. Esant ikisutartiniams santykiams ši bendro pobūdžio pareiga šalių nesaisto. Priešingos pozicijos – kad šalių pareiga elgtis sąžiningai egzistuoja ir derybose, o ją pažeidusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, laikomasi tik keliose valstijose. Prancūzijos civiliniame kodekse nėra normos, tiesiogiai įpareigojančios šalis elgtis sąžiningai ikisutartiniuose santykiuose, tačiau teismų praktika pripažįsta galimybę taikyti atsakomybę už žalą, padarytą tyčiniu ir nepagrįstu atsisakymu sudaryti sutartį. Tiesiogiai savo civiliniuose kodeksuose culpa in contrahendo doktriną įtvirtino nedaug šalių. Tarp jų yra Izraelis, Italija, Graikija, Portugalija, Argentina. Tik kelios valstybės, tarp kurių yra Lietuva, Italija, Vokietija, civilinė teisė tiesiogiai įtvirtina šalių pareigą derybose elgtis sąžiningai. Italijos civiliniame kodekse nurodoma: „jeigu šalis žinojo ar turėjo ir galėjo žinoti, kad egzistuoja aplinkybės, darančios sutartį negaliojančią, ir apie šias aplinkybes nepranešė kitai šaliai, tai kaltoji šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius, atsiradusius sutartį pripažinus negaliojančia“ , teigia V. Mikelėnas (1995). Vokietijoje, culpa in contrahendo doktrinos tėvynėje, šalių pareiga sąžiningai vykdyti savo įsipareigojimus ne tik sutartiniuose, bet ir ikisutartiniuose santykiuose taip pat yra įtvirtinta šalies civiliniame kodekse. Jame nurodyta, kad jei viena iš šalių derybas veda nesąžiningai arba jas pradeda iš anksto žinodama, kad sutarties nesudarys, arba padaro kitus kaltus veiksmus, tai dėl to patyrusi nuostolių šalis turi teisę reikalauti jų atlyginimo pagal sutartinės atsakomybės taisykles. Kitaip tariant, jeigu viena šalis nepagrįstai nutraukia derybas dėl sutarties sudarymo, tai kita šalis, kuri tikėjosi sutarties sudarymo, turi teisę reikalauti išlaidų, padarytų derantis. Tuo tarpu nuostolių patyrusi šalis turi būti grąžinta į tokią padėtį, kurioje jį būtų buvusi, jeigu nebūtų buvę kaltų kitos šalies veiksmų. Sėkmingai taikoma Vokietijos teismų praktikoje culpa in contrahendo doktrina ilgainiui buvo vienaip ar kitaip pripažinta iš esmės visose kontinentinės teisės tradicijos valstybėse. Lietuvos CK, palyginus su 1964 m. redakcijos kodeksu, praplėtė bei detalizavo civilinių teisinių santykių reglamentavimą, į Lietuvos civilinės teisės sistemą įvesdamas naują ikisutartinių santykių sąvoką. 1964 m. CK nebuvo ir normų, reglamentuojančių preliminariąsias sutartis. 2000 m. liepos 18 d., priimant naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, atnaujino civilinių teisinių santykių reglamentavimą bei pateikė šalių pareigas esant ikisutartiniams santykiams. Apibendrinant galima teigti, kad skirtingose šalyse ikisutartiniuose santykiuose culpa in contrahendo doktrina traktuojama nevienodai. Lietuvoje šiuo metu ikisutartiniuose santykiuose culpa in contrahendo teorija (kaltoji šalis privalo atlyginti nekentėjusiajai šaliai ikisutartiniuose santykiuose padarytą žalą) yra taikoma. 1.2. Šalių laisvė ir sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose Civilinio kodekso (toliau CK) 6.163 straipsnyje nurodoma, kad „šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, kol nepasiekiamas šalių susitarimas“. Pasak V. Mikelėno (2002), sutarties laisvė reiškia, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) patys sprendžia, jiems sudaryti konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, o nusprendę sudaryti patys renkasi su kuo. Kaip teigia J. Nikita (2006), sutarties laisvė pasireiškia trimis pagrindiniais aspektais: 1) šalių teise sudaryti sutartį; 2) teise pačioms nustatyti gerai moralei ir teisės principams neprieštaraujantį sutarties turinį,  3) teise atsisakyti sudaryti sutartį.  Visi aspektai atsispindi ikisutartiniuose santykiuose bei sudaro derybų laisvės turinį. Derybų laisvė pasireiškia tuo, kad šalys gali laisvai pasirinkti, kada ir su kuo pradėti darybas, jos yra laisvos nuspręsti, kokiu būdu ir kaip ilgai dėti pastangas derybų tikslui, t.y. šalių susitarimui pasiekti. Derybų pradėjimas nereiškia, kad jų rezultatas visada bus sutarties sudarymas, nes šalys gali nesusitarti dėl vienokių ar kitokių sutarties sąlygų ir derybas nutraukti. Kadangi niekas negali būti verčiamas sudaryti sutartį prieš jo valią, tai ir ikisutartiniuose santykiuose šalys turi teisę nutraukti derybas, jeigu aišku, kad abipusio susitarimo nebus pasiekta, šalių siūlomos sąlygos yra nepriimtinos ir pan. D. Ambrasienė, S. Cirtautienė (2008) teigia, kad sutarčių laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų (taip pat ir mokėjimo), neprieštaraujančių įstatymo normoms, viešėjai tvarkai ir gerai moralei. Tačiau absoliuti ikisutartinių santykių laisvė nėra galima, todėl yra nustatytos tam tikros ribos. Ikisutartiniuose santykiuose privaloma vadovautis ir sąžiningumo principu. CK nurodyta, kad šalys turi elgtis sąžiningai, esant ikisutartiniams santykiams. Jeigu pradėjus derybas šalys elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Šalys taip pat privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. E. Jovsa (2002) teigia, kad sąžiningumas yra vertinamoji sąvoka ir iškilus ginčui kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų vertinti, ar tam tikras šalies elgesys gali būti pripažintas nesąžiningu, LR CK pateikiami tik keli nesąžiningo elgesio pavyzdžiai – laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat kai neatskleidžia kitai šaliai visos žinomos informacijos, turinčios esminę reikšmę sutarties sudarymui. Neabejotina, jog derybos su keliais asmenimis iš karto, derybų nutraukimas gavus geresnį pasiūlymą, taip pat galėtų būti pripažįstamas nesąžiningu šalies elgesiu. Pasak J. Nikitos (2006), derybų fazėje šalių pareiga elgtis sąžiningai gali būti suprantama, kaip keturių reikalavimų visuma: 1. Reikalavimas pradėti derybas tik esant rimtiems ketinimams, t.y. derybos turi būti pradedamos bei tęsiamos tik turint tikslą pasiekti tarpusavio susitarimą ir sudaryti sutartį. Derybų pradėjimas bei tęsimas be tikslo sudaryti sutartį yra įstatyme tiesiogiai numatomas nesąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose pavyzdys. Toks elgesys pažeidžia sąžiningos šalies interesus, todėl beprasmėse derybose patirti jos nuostoliai turi būti atlyginti. 2. Šalių pareiga suteikti joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarties sudarymui. Kokia tai informacija, priklauso nuo sutarties rūšies ir pobūdžio, šalių teisinio statuso. Šalis laikoma nesąžininga, jei derybų metu iškreipia (klaidingai interpretuoja) faktus arba apskritai jų nepateikia, nors tokia informacija privalo būti atskleista, atsižvelgiant į sutarties pobūdį. Tokiu atveju yra suklaidinama kita derybų šalis, kuri įgyja teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo. 3. Pareiga užtikrinti konfidencialumą. Derėdamosi šalys neretai viena kitai atskleidžia konfidencialią informaciją (komercinė, profesinė paslaptis ar kiti nevieši duomenys). Sąžiningumo vieną iš elementų sudaro pareiga saugoti informaciją, gautą derybų dėl sutarties sudarymo metu. Šalis laikoma pažeidusia šią pareigą, jeigu panaudoja konfidencialią informaciją savo tikslams arba perduoda ją tretiesiems asmenims, t.y. atskleidžia (CK 6.164 str.1 d., UNIDROIT principų 2.16str.). Pabrėžtina, jog derybų metu šalių apsikeista informacija nėra konfidenciali, t.y. šalys neturi pareigos šios informacijos saugoti. Jeigu šalis yra nesuinteresuota, kad derybose atskleista informacija ar tam tikra jos dalis būtų panaudota nepageidautinais tikslais, ji turi nurodyti, kad atskleidžiama informacija yra konfidenciali. Tokiu atveju kitai šaliai atsiranda pareiga saugoti gautą informaciją. Tačiau sutarties pobūdis, arba vienos šalies (advokato, gydytojo, auditoriaus ir pan.) profesinės veiklos ypatumai gali savaime lemti informacijos konfidencialumą, net ir specialiai to neaptarus. CK 6.164 str. nenurodo kiek gauta informacija privalo būti saugoma. Tokį terminą gali nustatyti pačios šalys arba šalis, suteikianti konfidencialią informaciją. Priešingu atveju, konfidencialumo pareiga laikoma neterminuota ir paprastai priklauso nuo šalies veiksmų. Jei informaciją suteikusi šalis po kažkurio laiko pati ją atskleidžia, manytina, kad tokia informacija tampa nekonfidencialia, ir tuo pačiu pasibaigia kitos šalies pareiga ją saugoti.  D. Ambrasienė, S. Cirtautienė (2008) teigia, kad sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šaliai draudžiama vesti derybas, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos, nebūtų nutrauktos be svarbios priežasties. Išanalizavus šalių laisvę ir sąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, apibendrinant galima teigti, kad derybų metu šalys gali laisvai derėtis, dėl įvairių sutarčių sąlygų, kurios neprieštarauja įstatymams bei moralės normoms. Šalys taip pat privalo elgtis sąžiningai: pradėti derybas tik turint rimtus ketinimus, pateikti informaciją, kuri gali būti susijusi su būsimu sandoriu ir užtikrinti konfidencialumą. 2. IKISUTARTINIŲ SANTYKIŲ DOKUMENTAI 2.1. Ketinimų protokolas Kad šalys išvengtų įvairių nesusipratimų ikisutartiniuose santykiuose yra pasirašomi ketinimų protokolai (1 priedas). Anot K. Bartusevičienės (2004), ketinimų protokolai labiau tinka pačių derybų eigai apibrėžti. Paparastai ketinimų protokolas šalių nesaisto, bet kuri šalis dar gali atsisakyti savo ketinimų. Ketinimų protokolai yra sudaromi tuomet, jei prieš apsispręsdamas pirkėjas dar ketina užsakyti teisinį ir techninį būsimo pirkinio auditą. Į ketinimų protokolą gula veiksmai, kuriuos reikės atlikti tam, kad susitarimas dėl pirkimo – pardavimo būtų pasiektas. Anot juristės, tai galėtų būti įsipareigojimas gauti leidimą statyti mansardą, pateikti pirkėjui informaciją ir dokumentus, reikalingus atlikti būsimo pirkinio auditą, sutvarkyti žemės dokumentus ir panašūs. Gali būti, kad pirkėjas dar turi gauti paskolą ar pageidauja, kad pardavėjas suremontuotų patalpas. Ketinimų protokole šalys susitaria, kad derybų su pirkėju metu pardavėjas nesiderės su kitais asmenimis dėl to paties statinio pardavimo ir kad šalys niekam neatskleis derybų metu gautos informacijos, bei numato sankcijas už šių įsipareigojimų pažeidimą.  Pasirašyto ketinimų protokolo turinys kartais atitinka baigiamuoju derybų etapu sudaromos preliminariosios sutarties (LR CK 6.165 str.) požymius ir pasirašiusioji šalis bus įpareigota ateityje sudaryti pagrindinę sutartį arba ikisutartinis dokumentas turės visus sutarčiai būtinus esminius elementus, teigia E. Jovsa (2002). Pasak N. Vaičiūnaitės (2004), skirtingai nuo sutarties, šalys tokiu dokumentu neketina teisiškai įsipareigoti viena kitai, tai daugiau moralinis įsipareigojimas, džentelmeniškas susitarimas. Juristė pažymi, kad sudarant ketinimų protokolą šalys privalo sąžiningai atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti. Išanalizavus informaciją apie ketinimų protokolą, galima teigti, kad ketinimo protokolas tarsi moralinis įsipareigojimas ar draugiškas susitarimas, dėl perkamo objekto remonto ar nebaigtų dokumentų sutvarkymo. 2.2. Preliminarioji sutartis Pasak D. Ambrasienės (2004), sutarties sudarymas prasideda derybomis., t. y. šalys siekia suderinti savo reikalavimus viena kitai bei galimas būsimos sutarties sąlygas. L. V. Papirtis (2002) teigia, kad sutarties sudarymas pradedamas pasiūlymu. Kas yra buvę iki pasiūlymo negalima kurti sutarties, išskyrus preliminarią sutartį, kuri turi savo specifiką (2 priedas). Preliminarios sutarties sudarymas yra parengiamasis tarpinis etapas pasirašant galutinę pagrindinę sutartį. Todėl galima teigti, kad šios sutarties specifika – ikisutartinių santykių reguliavimas. Kai šalys galutiniai apsisprendžia sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, tokiam atvejui Civilinis kodeksas numato preliminariąją sutartį. Civilinio kodekso 6. 165 straipsnio 1 dalyje preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Preliminariajai sutarčiai būdingi visi sutarčių rūšiniai požymiai bei sudarymo tvarka, teigia D. Ambrasienė (2004). Tačiau tuo pačiu metu preliminariajai sutarčiai būdingos kai kurios ypatybės, plačiau nagrinėjamos šiame skyriuje. Pagal CK, Preliminarioji sutartis būtinai turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Pasak D. Ambrasienės ir kt.(2008), galima išskirti šiuos preliminarios sutarties bruožus: 1. aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą- pagrindinę sutartį; 2. šalių susitarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir pagrindinių sutarties sąlygų aptarimas; 3. terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; 4. susitarimo įforminimas rašytine forma. Kaip teigia R. P. Damušis (2011 ), tinkamai surašius, preliminarioji sutartis tampa patikima abiejų rengiamo sandorio šalių ketinimų, teisių, pareigų ir prievolių garantija. Sutartį galima tobulinti, numatant bet kurias įstatymo neuždraustas sąlygas bei įvairiausius „saugiklius“ bet kuriam atvejui, garantuojančius visų dėl būsimos sutarties sudarymo numatytų sąlygų įvykdymo mechanizmus, neteisiajai šaliai grasinančius piniginėmis bei turtinėmis pasekmėmis – baudomis, delspinigiais, avansinio mokėjimo netekimu ir kt. Kaip betikėtum savo sandorio partneriu, vis vien pravartu preliminarią sutartį susirašyti ir joje nurodyti visas aptartas sąlygas ir aplinkybes. Praktika rodo, kad, bėdai prispaudus, „sušlubuoja“ žmonių atmintys, o radę geresnių ar pelningesnių būdų, partneriai atsisako savo žodžių, išsisukinėja. Be to, įvykus nelaimei (mirties arba veiksnumo netekimo atvejais), teisių perėmėjai ar globėjai perims vykdymui tik protingai ir teisiškai suformuluotas sąlygas. Kai būsimasis partneris miršta, įpėdiniai kartais linkę prisiimti tik naudą, ignoruodami pareigas ir prievoles. Preliminarioji sutartis tais atvejais tampa nenuginčijamu įrodymu. Kuo detaliau aprašytos visos sąlygos, tuo mažiau būna ginčų su įpėdiniais. Pasak R.P. Damušio (2011), būna atvejų, kai faktiškai jau parduotas turtas areštuojamas arba į jį nukreipiamas išieškojimas. Nesant tokios sutarties, faktinis įgijėjas atsidurtų beviltiškoje situacijoje. Turint detalią preliminariąją sutartį, pagrįstą kitais dokumentais bei įrodymais, įgijėjas ir tokiu atveju dar turės vilčių savo interesą apginti teisme. Preliminarioji sutartis yra tarsi paskutinis šalių santykis, iki sudarant pagrindinę sutartį, teigia T. Žukas (2002). Šiame susitarime turi būti aptartos sąlygos, kuriomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. šioje CK normoje įtvirtinta taisyklė, kad tam tikra sutartis gali būti laikoma preliminariąja tik tuo atveju, jei joje yra aiškiai apibrėžtos ir aptartos esminės būsimos – pagrindinės – sutarties sąlygos, kurios, tinkamai klostantis aplinkybėms, vėliau taps vadinamosios pagrindinės sutarties sąlygomis. T. Žukas (2002) teigia, kad tam tikra sutartis būtų laikoma preliminariąja ir jai būtų taikomos minėto CK straipsnio normos, pirmiausia ji turi pasižymėti bent penkiais požymiais: 1. tai turi būti susitarimas, t. y. ne vienašalis aktas, o dviejų ar daugiau šalių suderintos valios išraiška; 2. šiame susitarime turi būti užfiksuotos visos esminės pagrindinės sutarties sąlygos; 3. terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti; 4. susitarimas dėl esminių sąlygų turi būti užfiksuotas rašytine forma; 5. už susitarimo nesilaikymą kaltai šaliai kyla teisinė atsakomybė. Pasak N. Vaičiūnaitės (2004), jei kuri šalis vengia sudaryti pagrindinę sutartį, jos priversti negalime, tačiau šalis, kuri nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, privalo atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Prie tokių išlaidų galima priskirti kelionės išlaidas, advokato honorarą, dokumentacijos rengimo išlaidas ir pan. Preliminariojoje sutartyje gali būti numatytos baudos bei delspinigiai. Kaip teigia D. Ambrasienė (2012), šalies patirtiems nuostoliams turėtų patekti ir išlaidos, patirtos atliekant darbus, kurie buvo tiesiogiai susiję su pasirengimu sudaryti pagrindinę sutartį, pvz.: pagrindinės sutarties dalyko būsimo remonto priešprojektiniai darbai ir parengti architektūriniai sprendimai. Pasak E. Dambrausko (2004), pastebima preliminariosios sutarties nauda – sandorio šalys, priėmusios sprendimą dėl bendradarbiavimo, aptarusios svarbiausius tokio bendradarbiavimo principus (numačiusios esmines sandorio sąlygas) ir pasirašiusios preliminariąją sutartį, taupydamos laiką gali pradėti faktiškai vykdyti savo įsipareigojimus ir drauge baigti derinti kitas sandorio sąlygas. Neretai derinant neesmines sąlygas sugaištama gana daug laiko. Kai šalių įsipareigojimai turi būti pradėti vykdyti tuoj pat, laukti, kol abi šalys susitars dėl nepagrindinių sąlygų gali būti per didelė prabanga. Tuomet preliminarioji sutartis gali būti puiki išeitis – šalys, joje užfiksavusios svarbiausias sąlygas, gali pradėti jas vykdyti, o kartu šalių atstovai gali baigti derinti ir pasirašyti pagrindinę sutartį. Išanalizavus informaciją apie preliminarią suatartį galima teigti, kad preliminari sutartis tai šalių susitarimas, pagal kurį aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Preliminari sutartis - tai dviejų ar daugiau šalių rašytinis susitarimas kuriame numatytos visos pagrindinės sutarties sąlygos, nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudarytis bei už susitarimo nesilaikymą numatytos įvairios baudos. IŠVADOS Išanalizavus ikisutartinius santykius galima daryti tokias išvadas: 1. Šalims pradėjus derybas tarp jų susiklostę santykiai vadinami ikisutartiniais. Ikisutartinių santykių metu dalyviai analizuoja galimybę sudaryti sutartį, derasi dėl būsimos sutarties sąlygų ir atlieka visus reikalingus veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu. Ikisutartiniai santykiai susideda iš 3 dalių: ◦ pradinė stadija – apsikeitimas pasiūlymais, ◦ derybų eiga – ketinimų įforminimas raštu. Derybų eigoje šalys pasiekia tam tikrus susitarimus ir nustato abi šalis tenkinančias sąlygas, kurioms įvykus bus sudaroma sutartis. ◦ derybų pabaiga, dažniausiai įforminama pasirašant sutartį (preliminariąja ar pagrindinę). Derybose išskiriami 3 etapai: pradinė stadija, antroji derybų stadija ir galutinė stadija. Pradinėje stadijoje šalys tik apsikeičia pradiniais pasiūlymais. Antroje derybų stadijoje šalys sutaria dėl didesnės dalies būsimos sutarties sąlygų. Galutinėje stadijoje viskas baigiama sutarti. 2. Šalys ikisutartiniuose santykiuose gali laisvai derėtis, privalo elgtis sąžiningai ir atskleisti reikiamą informaciją bei saugoti konfidencialią informaciją. Šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, kol nepasiekiamas šalių susitarimas. Laisvė pasireiškia trimis pagrindiniais aspektais: šalių teise sudaryti sutartį, teise pačioms nustatyti sutarties turinį ir teise atsisakyti sudaryti sutartį. Tačiau absoliuti ikisutartinių santykių laisvė nėra galima, todėl yra nustatytos tam tikros ribos. Ikisutartiniuose santykiuose privaloma vadovautis ir sąžiningumo principu. Pagal sąžiningumo principus šalys turi pradėti pradėti derybas tik esant rimtiems ketinimams, t.y. turint tikslą sudaryti sutartį. Dalyvaudamos derybose šalys privalo suteikti joms jau žinomą informaciją, turinčią reikšmės sutarties sudarymui. Derybų metu negalima iškraipyti faktų arba jų iš vis nepateikti. Derėdamosi šalys dažnai viena kitai atskleidžia konfidencialią informaciją. Šalys turi užtikrinti, kad ši informacija ir liks konfidenciali. 3. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Preliminari sutartis turi būti dviejų ar daugiau šalių rašytinis susitarimas, kuriame užfiksuotos pagrindinės sutarties sąlygos, nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti ir už susitarimų nesilaikymą kaltai šaliai numatyta teisinė atsakomybė. LITERATŪRA Ambrasienė D. Civilinė teisė. Prievolių teisė, Vilnius, 2004, 138 p. Ambrasienė D. Ikisutartinės atsakomybės kvalifikavimo problema: sutartinė, deliktinė ar Sui Generis/ D. Ambrasienė, S. Cirtautienė//Jurisprudencija. 2008, Nr. 10(112) p. 52-63 Imbrasienė D. Atsakomybės už preliminarios sutarties nevykdymą problemos/ D. Imbrasienė, I. Kryžiūtė// Jurisprudencija. 2012, Nr. 19(2) p. 561-583. Aleksaitytė E. Ar teismas gali įpareigoti šalis sudaryti sutartį? Kaunas, 2010, 57 p. Dambrauskas E. Preliminarioji sutartis – sutartis dėl sutarties, 2003[interaktyvus] Prieiga per internetą http://www.delfi.lt/news/daily/law/preliminarioji-sutartis-sutartis-del-sutarties.d?id=4117966> Damušis R.P. Kas tai – preliminarioji sutartis, 2011 [interaktyvus]. [žiūrėta 2013-10-20] Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!