Humanizmo idėjos B. Sruogos „Dievų miške“

Balys Sruoga – fašistinę koncentracijos stovyklą išgyvenęs moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas. 1945-siais metais parašytame, tačiau tik 1957-aisiais metais išleistame memuarų romane „Dievų miškas“ vaizduojama reali vieta ir laikas, kurį autorius praleido Štuthofo koncentracijos lageryje, taip pat realūs žmonės ir įvykiai. Šis kūrinys išsiskiria neįprastai vartojamu ironišku stiliumi: skirtingomis humoro formomis perteikiami sukrečiantys lagerio kasdienybės įvykiai. Toks ironiško stiliaus vartojimas mažina tarp lagerio įvykių ir juos patyrusio pasakotojo tvyrančią įtampą taip pat sukuriamas atstumas tarp praeities ir dabarties. Nepaisant tokio atsiminimų knygoje vartojamo stiliaus, šiame kūrinyje yra teigiamos humanistinės vertybės.
Humanizmas – dar antikos mąstytojų palikime aptinkama pažiūrų sistema, kurioje pagrindinė vertybė yra žmogus. Joje labiausiai trokštama pasiekti žmogiškumą, teisingumą bei lygybę, tad svarbiausios idėjos: neabejojimas žmogaus jėgomis ir protu, jo vertingumo pripažinimas, atjauta, supratingumas, užjautimas. Jau pirmuosiuose memuarų skyriuose, atidžiau išnagrinėję lietuvių inteligentijos kelionę į Kauną (IV-asis skyrius), galime pastebėti pirmąsias humanizmo apraiškas: jie nepatyrė didelio streso keliaudami: „Dengtuose sunkvežimiuose susėdame ant patogių suolų.“ Kauno gestape su jais buvo elgiamasi mandagiai, gestapininkai mielai šnekučiavosi su Vilniaus gyventojais, net išleido pasivaikščioti lauke, kvietė valgyti valgomajame SS ruime, kuris spindėjo švara, buvo tiekiamas skanus maistas, galima gauti rūkalų. Tilžėje lietuviams taip pat pasisekė, čia jie buvo apgyvendinti erdvioje kalėjimo bažnyčios salėje, leido kas antrą dieną pasivaikščioti lauke, rašyti laiškus namo, net pasinaudoti nemokamomis barzdaskučio ir batsiuvio paslaugomis. Nors gestapininkai ir atlikdavo savo pareigas – belaisvius įkalindavo ir nuolat stebėdavo – jų žmogiškumas dar nebuvo sunaikintas vyravusios sistemos. Pačiame lageryje žmogiškumo apraiškų nebuvo daug: XVII-liktame skyriuje aprašytas Kaminsko poelgis, kuomet šis lietuviams padalino „ vieniem tabokos po žiupsnį, kitiem - po cigaretę vieną kitą... Visus nusivedė į krautuvėlę, kiekvienam po vandens bonką nupirko!“ Šis lenkas iš Pamario rūpinosi lietuviais „kiek galėdamas visą laiką“, o šie jam laikui bėgant atsilygindavo vienokia ar kitokia pagalba. Taip pat pasakotojas mini Julių Švarcbartą, kuris...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!