Humanistinės Jono Biliūno idėjos

Ištrauka:

Humanizmas – pažiūrų sistema, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Svarbiausios humanizmo idėjos – žmogaus vertingumo pripažinimas, tikėjimas jo jėgomis ir protu – lydėjo žmoniją nuo seniausių laikų. Humanistinės minties pradmenys aptinkami jau antikos mąstytojų palikime. Renesanso epochoje humanizmui buvo skiriama labai daug dėmesio. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų. Jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto ir vaizduotės galia, gynė laisvą asmenybę. Žymūs Renesanso epochos rašytojai – Petrarka, Servantesas, Šekspyras tikėjo žmogumi, matė jo gėrio siekimą. „Tauri žmogaus dvasia pati savaime vis vien tiesos ir gėrio sieks",- rašė Gėtė, Švietimo amžiuje. Stiprūs išgyvenimai ir susižavėjimas autoritetais gimdė šių menininkų kūryboje humanizmą.
Lietuvių literatūroje humanistines vertybes atskleidęs rašytojas buvo Jonas Biliūnas. Jis - pirmasis prozininkas suglaudęs išsišakojusį lietuvių pasakojimą į europietiškos novelės formą. ,,J.Biliūnas į lietuvių literatūrą įnešė naują srovę, jis pirmasis lietuviams parodė, kas yra dailioji literatūra“, - rašė K. Jasiukaitis. XIX – XXa. gyvenęs rašytojas buvo demokratinių nuostatų idealistas: jei gerbi savo įsitikinimus, privalai laikytis ,,principo niekados nevaržyti žmogaus jausmų ir sąžinės, kokie jie nebūtų“. J.Biliūno kūriniuose humanizmas yra labai gilus. Dažnai jo kūriniai turi galią pažadinti žmogiškumą. Perskaičius jo kūrybą nekyla abejonių kaip turi elgtis žmogus. Savitas blogio supratimas, naujai traktuojamos dvasinės vertybės, o ypač jų stoka gyvenime suteikė Jono Biliūno kūriniams nepakartojamų bruožų: greit užmiršt padarytą skriaudą, į blogą atsakyt geru, atlaidžiai dovanoti savo priešams. Tai aukščiausios krikčioniškosios moralės normos, tai tikras humanizmas, kurio apstu rašytojo apsakymuose. Žymiomis novelėmis ,,Kliudžiau“, ,,Brisiaus galas“ autorius parodo, kiek yra reikšmingas humanizmas, koks dvasingas ir geras turi būti žmogus.
J.Biliūnas savo brandžiuose kūriniuose vaizdavo skriaudžiamą žmogų. Tačiau nesiėmė pirštu prikišamai nurodyti tos skriaudos priežasčių, įvardinti kaltininkų ir čia pat atstatyti teisingumą. Jam rūpi pati skriaudos situacija – nesibaigianti ir nepakeičiama. Ją galima tik atjausti ir iškentėti, o ne išaiškinti ir išspręsti. ,,Kai pasakojimas novelėse subjektyvėja, kai atidžiau įsižiūrima į žmogaus poelgius, jų priežastis, kai plačiau aptariamas vidinis žmogaus pasaulis, nusitrina ribos tarp teigiamų ir neigiamų veikėjų”. [Žukas 2001, 90]. Novelėje „Lazda“ esti panaši potekstė, kaip ir kūrinyje „Ubagas“. Tėvas, novelės veikėjas, patiria smurtą, paniekinimą, bet kilniadvasiškai atleidžia savo skriaudėjui, tai rodo pasakymas: „ Tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvę primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...“. Jis ne tik atleidžia savo skriaudėjui, bet ir priima gyventi tą patį dvaro prievaizdą, kuris mušė jį lazda. J.Biliūno kūriniuose svarbu pasigailėti ir padėti silpnesniam, nesvarbu ką jis bebūtų pridirbęs blogo ir pikto. ,,Neskubėk teisti, pasistenk suprasti ir atleisti,” – teigė J. Biliūnas.