Humaniškumas – esminis žmogaus gyvenimo principas (Biliūnas, Šatrijos Ragana)

Humaniškumas – esminis žmogaus gyvenimo principas Humaniškumas – tai žmogaus vertybių visuma ir charakterio bruožų atspindys sieloje. Šiame niūriame, pilkų spalvų kupiname pasaulyje žmonės išlieka nuoširdūs, užjaučiantys vienas kitą nutikus skaudžiai nelaimei. Esminiai gyvenimo principai – tai atjauta kitam ir buvimas pačiam kaip humanistinė vertybė. Atjauta – tai elgesys, kuriuo parodome savo vidinį grožį, gėrį. Žmonės klysta gana dažnai ir prieš klysdami nepagalvoja, kokios gali būti šio poelgio skaudžios pasekmės, nesuvokdami, kad šiame gyvenime gali prireikti pagalbos iš to žmogaus, kurį niekinote. Apie geranoriškumą, atjautą kitam rašoma XX amžiaus pradžios lyrinės prozos kūrėjo Jono Biliūno novelėje „Lazda“. Šiame kūrinyje autorius vaizduoja lietuvio kaimiečio dvasią bei jo humaniškumą, galėjimą greit užmiršti patirtą skriaudą, gebėti atleisti ir į blogį atsakyti gerumu. Novelėje pabrėžiamos moralės nuostatos. Viena iš jų – gailėtis nelaimingojo ir atleisti skriaudėjui: „ tegu šitoj lazda lieka tarp mūsų į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodava“. Tolerantiškas ir jautrus požiūris į žmogų jungia pasakotoją ir personažą – tėvą. Tėvas, pagrindinis kūrinio veikėjas, vaizduojamas kaip nuolankus, dvasingas, geros širdies baudžiavos laikų žmogus. Nesvarbu, kad tėvo ponas primušė jį lazda, pažemino, tačiau tėvas atleido ir visą tai prisimena kaip pamoką. Toks požiūris parodo krikščioniškas vertybes. Taigi patyręs skriaudą, žmogus sugeba atleisti ir blogį paversti gėriu. Humaniškas žmogus – tai asmuo, kuris padeda vargšui, apgina silpnesnį, pamatina alkstantį. XXI amžiaus žmogaus vertybių pasaulis yra kitoks nei asmens, gyvenusio XX amžiuje. Kiekvieno žmogaus svarbiausia pareiga gyvenime – stengtis dėl savo ir kitų žmonių labo, nekenkti aplinkiniams. Apie pagalbą kitiems be atlygio, rūpestį bei meilę rašoma XX amžiaus pradžios rašytojos Šatrijos Raganos apysakoje „ Sename dvare “ , kuri buvo parašyta 1922 metais. Didžiausias dėmesys sutelkiamas į pagrindinės veiėjos mamatės paveikslą. Tai jausmingas bei religingas sielos moteris. Jos mintys bei išgyvenimai artimi romantinei pasaulėjautai. Marija, kūrinyje mamate, nelaiminga, tačiau pasiilgstanti to idealaus gyvenimo. Ji svajotoja, mėgstanti pagalvoti apie įvairiausius įvykius, įsigilinti į savo sielos gelmes. Veikėja svajoja apie pasaulį, kuriame daug gėrio, džiaugsmo, o ne nevilties ir ilgesio. Tai moteris, kuri yra kupina nuoširdumo, atjautos bei geranoriškumo. Mamatė – turtingos sielos įsikūnijimas. Ji padeda nelaimės ištikusiem gyventojams. Pagydo ar net išsprendžia taikiai ginčą. Taigi, žmogus, turintis turtingą sielą, pats gali būti esminė gyvenimo vertybė. Kiekvienas pilnavertis žmogus gali būti esminis gyvenimo principas. Reikia būti atlaidesniems ir nuoširdesniems.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!