Homoseksualizmas ir jo atsiradimo priežastys

ĮVADAS Kriminologė Rūta Gajauskaitė knygoje „Sodoma ir Gomora“ teigia - „Žmonijos ateitis – tai vaikai – pagrindinis šeimos tikslas bei visuomenės vystimosi garantas. Ištvirkėliams, šiuolaikiškai vadinamiems homoseksualams, jokie įvaikinimai, surogatinė motinysė ar klonavimas negali kompensuoti vaikų.“ Tai tik viena iš daugelio visuomenės atstovų nuomonių apie netradicinės orientacijos asmenis. Ši tema gan aktuali mūsų dienomis, nes homoseksualai, reikalaudami lygių teisių bei siekdami įsivaikinti vaikus susilaukia tiek teigiamo, tiek neigiamo požiūrio į save. Mūsų dienomis daugumai Lietuvos žmonių homoseksualizmas sukelia neigiamas emocijas, pasibjaurėjimą ir pasišlykštėjimą savo elgesiu ir troškimais. Galbūt viena iš priežasčių yra ta, jog lietuviai labai konservatyvūs, lėtai atsigaunantys po Sovietinės Rusijos priespaudos, sunkiai priimantis naujoves ir permainas. Apskritai visame pasaulyje netradicinės orientacijos atstovų daugėja, gėjai ir lesbietės senai nebesislapsto ir drąsiai skelbia savo lytinę orientaciją. Daugelis, kurie nepritaria ir nepriima homoseksualizmo kaip normalaus žmogaus elgesio ir būdo, mano, jog tai savotiškas nukrypimas nuo visuomenėje susidariusių normų ir požiūrių. Šią temą reikia nagrinėti ir analizuoti, nes vis daugėjant homoseksualių asmenų, visuomenėje susidaro priešiškos grupės, kyla konflikati ir nesutarimai, šis reiškinys dažnai vadinamas deviantiniu elgesiu. Darbo tikslas: Išanalizuoti homoseksualizmą ir jo atsiradimo priežastis. Darbo uždaviniai: 1 Išsiaiškinti, kokios yra homoseksualizmo atsiradimo priežastys; 2 Išsiaiškinti, kas yra homoseksualizmas. 1. HOMOSEKSUALIZMAS Homoseksualumas – tai lytinis potraukis savo lyties individui (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001). Patyrę patyčias, atstumti ar net sumušti homoseksualai priversti rinktis tik tam tikruose klubuose ar susitikimų vietose. Baimė būti atskleistiems atskiria lesbietes ir gėjus nuo šeimų, darbo kolegų ir heteroseksualių draugų. Kai nepripažįstama pagrindinė seksualinio identiškumo ir saviraiškos teisė, individas verčiamas gyventi dvigubą gyvenimą, o ištisos bendruomenės stumiamos į seksualinį pogrindį. Nepaisydami visuomenės prietarų ir nusistovėjusios diskriminacijos mastų, vis daugiau lesbiečių ir gėjų visose pasaulio šalyse suvokia savo padėtį ir poreikį ją keisti. Jie nebenori likti nematomais visuomenėje, nebenori būti politikų ignoruojami ( www.gay.lt, 2010 – 12 – 18 ). Žodis homoseksualizmas ( gr. homos – “toks pats”, “vienodas” + lot. sexualis – “lytinis”) reiškia erotinius – lytinius santykius , kurie vyksta tarp tos pačios lyties žmonių. 1869 m. šį terminą pirmasis pasiūlė vengrų kilmės žurnalistas, rašytojas benkertas (Kertbenis). Šitaip šis terminas paplito tiek mokslinėje, tiek bendroje literatūroje. Homoseksualizmo sinonimais kartais naudojami tokie žodžiai kaip: 1 Homoerotizmas; 2 Homofilija; 3 Seksualinė inversija ( atvirkštinis iškrypimas); 4 Urningtas (urningt – anglų kalboje adaptuotas vokiškas žodis Urning. Kilo nuo deivės Uranijos, kurią pagal Plutono dialogų knygą “Symposion” garbino homoseksualai). Jonas Kazimieras Burdulis aprašydamas homoseksualizmo esmę teigia, jog homoseksualizmas yra homoseksualumo ideologija ir masinis judėjimas. Iš to seka svarbi išvada: reikia griežtai skirti, kuo skiriasi homoseksualas nuo homoseksualisto. Homoseksualu laikomas asmuo, kuris, kaip yra įprasta manyti, praktikuoja lytinius santykius su kitu tos pačios lyties asmeniu – pederastas (gėjus) su kitu pederastu (gėjumi), o lesbietė – su kita lesbiete. Homoseksualistu vadinamas asmuo (nebūtinai tik fizinis), kuris, būdamas įsitikinęs (ar apsimesdamas), jog atstovauja, gina, propaguoja, remia homoseksualų teisę tokiais būti, tačiau siekia kitų, užmaskuotų ir dažniausiai visuomenei nežinomų tikslų. Homoseksualistas gali ir nebūti homoseksualu, kitaip tariant, jis gali gyventi normalų lytinį gyvenimą, bet palaikyti homoseksualizmą dėl kitų, jam naudingų tikslų: dėl finansinės naudos, pavyzdžiui, gaunamos iš homoseksualizmo reklamos, dėl politinių tikslų ir panašiai (http://seimos.nezudyk.lt 2010 – 12 – 18). Tačiau, kad ir kaip nagrinėjama žodžio homoseksualizmas prasmė, galima teigti, jog jis nėra visiškai tikslus ir visaapimantis. Šis žodis tarsi akcentuoja fizinius kontaktus, neatsižvelgiant į galimus įvairius platoniškus, dvasinius ir bendražmogiškus nuansus. Manau, jog homoseksualūs asmenys nebūna su tos pačios lyties žmogumi tik dėl seksualinių potraukių. Jei žmogus pasirenka būti su tos pačios lyties asmeniu, reiškia, jog yra daugiau priežasčių, lemiančių potraukį ir norą būti vyrui su vyru, o moteriai su moterimi. Už viso šito slypi jausmai, norai ir troškimai, kitoks pasaulio suvokimas ir gebejimas „nusispjaut“ į visas visuomenėje vyraujančias normas. Negalima žmogaus priverst daryt to, kas jam nepriimtina ir kelia pasibjaurėjimą. Jei homoseksualui nepriimtina būti su priešingos lyties žmogumi, kodėl jis turi tai daryti prieš savo valią tik todėl, kad kitiems tos pačios visuomenės atstovams homoseksualių žmonių gyvenimo ypatybės atrodo nepriimtinos ir pasibjaurėtinos. Homoseksualių asmenų emblema – vaivorykštė. Pagal ją netradicinės orientacijos vyrai pasivadino „žydrais“, o moterys – „rausvomis“. Homoseksualūs vyrai vadinami gėjais, o tokios pačios orientacijos moterys – lesbietėmis. Buvo mėginama homoseksualizmą skirstyti ir klasifikuoti pagal įvairius požymius, pasireiškimus ir priežastis, tačiau tai, nuo ko vienas žmogus tampa homoseksualu, kitam nėra nei priežastis, nei aplinkybė, todėl iki šiol dar nėra nei vienos visiškai išbaigtos klasifikacijos šia tema. 1.1. Homoseksualizmo tipai Psichiatras – seksologas Zenonas Buslius išskyrė tris pagrindinius homoseksaulizmo tipus: 2 Latentinis (slaptas, pasąmoninis). Šiuo atvėju, homoseksualizmas nėra pastebimas elgesyje ir kasieniniame gyvenime. Homoseksualai asmenys – vyrai ir moterys – net patys yra įsitikinę ir galvoja, jog jų seksualinia poreikiai yra normalūs. Toks savęs vertinimas ir galvojimas, jog jie yra kaip ir visi tradicinės orientacijos asmenys, gali išlikti ir visą gyvenimą, tačiau gali pasireikšti labai netikėtai, kokios nors ypatingos situacijos metu. Pasak Zenono Busliaus, tai gali įvykti įvairaus tipo aloholizmo stadijoje, psichikos nestabilumo, pasimetimo (homoseksualinės panikos) metu. Gali būti išprovokuotas kontaktas, atsitiktinai bendraujant su patyrusiu homoseksualu; taip pat esant liguistui pavydui, impotencijai ir negalint suartėti su žmona bei kitomis moterimis. Neretai latentinis homoseksualizmas išryškėja grupiniuose ar „šeimų“ sekso žaidimuose, kai dalijamasi žmonomis, o ir vyrai iš „mandagumo“, „solidarumo“, „dėl kompanijos“ (o ištikrųjų planuodami ir patys to geisdami bei trokšdami) be jokio įtarumo sueina tarpusavyje. 3 Simptominis. Asmenybėms, kurios turi psichopatinius charakterio sutrikimus, dažnai pakinta ir socialinis bei seksualinis elgesys. Seksualinis poreikis neretai esti neadekvatus, kartais su agresyvumo elementais. O trūkstant vidinio slopinimo, išryškėja ir homoseksualinės tendencijos. Be to, gebėjimas skirti moterį, vyrą, net ir vaiką, kaip seksualinį objektą išnyksta, atsiranda primytivus tikslas numalšinti seksualinę įtampą bet kur, bet kada, su bet kuo. Tokie individai jiems nesvetimą homoseksualumą panaudoja saviems tikslams. Savo homoseksualumą „naudoja“ kaip tam tikrą galimybę praturtėti – susipažįsta su turtingu, senyvo amžiaus homoseksualu, kad vėliau galėtų jį apvogti, gerai žinodami, jog pastarasis nesiskūs ir nesikreips į policiją. Šitokiam elgesiui priskiriami ir homoseksualiniai išsišokimai (akscesai), kurie vyksta sergant galvos smegenų ligomis, aterosklerotine silpnaprotyste, po galvos smegenų uždegimų, traumų ir kitokių ligų. Trumpai tariant, toks homoseksualizmo tipas, išskiriamas Z. Busliaus, yra kaip ligos komplikacija ar pasekmė. 4 Tariamas (pseudo, netikras). Tokie asmenys praktikuoja homoseksualizmą ne dėl seksualinių, erotinių poreikių, tikslų ar paskatų, o dėl ivairių išorinių bei psichologinių motyvų. Tai individai, kurie klaidingai ar „didžiuodamiesi“ save priskiria prie homoseksualų, savo elgesiu lyg mėgindami kompensuoti bendrą nevisavertiškumą, tikėdamiesi, jog santykiavimas su tos pačios lyties asmeniu padidins jų vertę savo ir tų akyse. Užsiėmimas homoseksualine prostitucija tai lyg mėginimas pateisinti, jog „susipažinau“ su homoseksualu, kad sužinočiau, kas tai yra. Aš šį homoseksualizmo tipą priskirčiau norui įtikti ir pasididžiuoti nauja patirtimi. Manau, jog tai ypač aktualu paauglių tarpe, kurie imasi bet ko, kad tik neatsiliktų nuo draugų ir nebūtų atstumti. 5 Psichologas – seksologas Z. Buslius dar išskiria tokį tipą, kai psichologiškai nebrandus vyras (moteris) bijo moters (vyro) artumo. Tokia nepagrįsta baimė stumia vyrą prie vyro, o moteris – prie moterų, taip įtraukdama į homoseksualius kontaktus. Tokiems žmonėms santykiauti lengviau, nes nėra priešingos lyties baimės barjero. 6 Kai kuriais atvėjais homoseksualizmas neatsiejamas nuo alkoholizmo, psichozės ir kitų psichikos ligų, kurios gali būti homoseksualizmo pradiniu simptomu. 1.2. Homoseksualizmo bruožai Homoseksualinių polinkių negalima nuspėti iš pažiūros, remiantis kokiais nors fiziniais požymiais bei kitomis ypatybėmis. Dauguma homoseksualių asmenų beveik niekuom neišsiskiria iš kitų, tačiau įdėmiai žiūrint galima pastebėti kai kuriuos išorės ar elgesio nuansus, kuriuos turi apie 10 procentų homoseksualų. Tokiems vyrams būdingas menkai išsivystęs raumenynas, platesnis dubuo, blyški oda, mažas plaukuotumas, putlios lūpos, nepastebimos gerklos (Adomo obuolys), neproporcingai ilgos kojos, siūbuojanti eisena, pečių kraipymas ir siaurumas, trumpi šokinėjantys žingsniai, gracingi judesiai, gausūs rankų gestai, aukštas balso tembras, koketuojantis žvilgsnis, pagreitėjęs pulsas, jei aplink sukasi „žavūs“ vyrai – potencialūs partneriai. Homoseksualai rūpestingai rengiasi, drabužiai tinkamai suderinti, stilinga šukuosena. Apskritai daugelyje dalykų pasireiškia moteriškas skonis. Yra pastebėta, jog netradicinės orientacijos vyrų lytinių organų gabaritai yra didesni už įprastinius. Tačiau visumoj homoseksualūs asmenys nesiskiria nuo tradicinę lytinę orientaciją turinčių žmonių. Jie taip pat siekia karjeros, mokosi, kuria, dirba tuos pačius darbus. Nesureikšmina to, jog yra „kitokie“. Puikus pavyzdys – Arnas Zdanevičius. Ilgus metus jis dėstytojavo VDU Sociologijos katedroje, neslėpė savo netradicinės lytinės orientacijos ir sėkmingai siekė savo karjeros: tapo doktorantu, apgynė disertaciją. Tik dėl mūsų visuomenės netolerantiškumo ir nesuvokimo, jog homoseksualai – tokie pat žmonės kaip ir mes, Arnas Zdanevičius buvo engiamas ir jo tyrimų temos buvo garsiai diskutuojamos, netgi ignoruojamos. Gaila, tačiau mūsų valstybė dar yra per „jauna“, kad suprastų ir toleruotų homoseksualius asmenis kaip visavertes ir niekuom nesiskiriančias asmenybes. 1.3. Homoseksualizmo priežastys Ilgus metus psichologai teigė, jog homoseksualizmas – tai psichinė liga, tačiau tyrinėjant ir analizuojant šį reiškinį, buvo išsiaiškinta, jog homoseksualizmą lemia ne žmogaus pasirinkimas, o jo prigimtis. Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš psichinių ligų sąrašo dar 1973 metais konstatuodama, kad “homoseksualumas neturi poveikio protavimui, stabilumui, patikimumui ar bendriems socialiniams ir profesiniams sugebėjimams”. Bet svarbiausia tai, kad Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) 1988 metais nusprendė išbraukti homoseksualumą iš pripažintų ligų sąrašo ir rekomendavo panaikinti teisines kliūtis. P. L. Berger (1995), pabrėžė, jog homoseksualizmas prie psichinių ligų nepriskiriamas. Homoseksualistų neurozės ir depresijos profilaktikai bei psichoterapijai būtina normali jų socialinė padėtis. Olandijoje, Vakarų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ieškoma būdų, kaip ją palengvinti. Anksčiau manyta, kad homoseksualizmas mažina gimstamumą, skatina žalingus estetinius - seksualinius išgyvenimus, platina lytines ligas, tvirkina jaunimą, sąlygoja įvairią nusikalstamą veiklą. Tačiau kai kuriose šalyse panaikinus teisinę atsakomybę už homoseksualizmą, gimstamumas nesumažėjo, o lytinių ligų plitimas sumažėjo, nes drąsiau kreipiamasi į gydytojus. Rizika, kad žmogus taps homoseksualus, atsiranda dar ikinėštuminėje fazėje, bet tai apsprendžia būsimų kūdikio tėvų gyvenimo būdas ir genetiniai faktoriai. Todėl skiriami natūralūs homoseksualai, tokiais tapę ne savo valia ir noru, o tokiais apsigimę, dėl anomalijų nėštumo fazėje ir iki jos, ir kiti – tokiais tapę būdami laisvai apsisprendę bei pasirinkę amoralų gyvenimo būdą. Apskritai, yra daug sferų ir priežasčių, kurios skatina homoseksaulizmo plitimą ir polinkį į jį: Paauglystė. Šiuo amžiaus tarpsniu psichika ir pasaulėžiūra nėra visiškai suiformavusios, neužbaigtas ir galutinis lyties tapatumo suvokimas, taip pat nėra intymaus bendravimo. Naujai atsirandantis ir jaučiamas lytinis potraukis dar neturi galutinės išraiškos, o kiti interesai ir hobiai, tokie kaip sportas ar muzika, yra skirtingi, todėl šiame amžiaus periode slypi ir tam tikri pavojai. Jeigu šioje vystimosi fazėje, kuri dar nėra užbaigta, pasitaiko homoseksualinis sugundymas, kuris yra pirmoji gyvenime seksualinė patirtis, ji palieka didžiulį įspūdį ir savotišką „atspaudą“ atmintyje. Jeigu tokia seksualinė praktika kartojasi, ji ilgam „įsminga“, įsismelkia ir fiksuojama atmintyje, gali tapti įgytu refleksu. Tada homoseksualizmas tampa tarsi gyvenimo būdu ir poreikiu. Blogiausia tai, jog tolimesnė seksualinė branda gali sustoti ir žmogus gali tapti homoseksualu. Propaganda. Didelę įtaką homoseksualizmo plitimui daro žiniasklaida, kuri kaip užsakyta viešina įvairią su homoseksualizmu susijusią informaciją, garsūs visuomenės veikėjai drąsiai atskleidžia esantys netradicinės orientacijos, nebijo rekšti savo minčių, pojučių, didžiuojasi ir džiaugiasi savo požiūriu. Tai, be abejo, gali tapti įtaigia paskata homoseksualizmui plisti. Pažeminimas. Asmens nusivilimas moterimi arba atvirkščiai, kaip seksualine partnere ar partneriu gali kilti ir dėl kokių nors atsitiktinių priežasčių: atstumimo, paniekinimo, pajuokos ar pažeminimo. Šios priežastys giliai ir ilgai išgyvenamos kaip psichologinės traumos, kurios atitolina nuo bet kokių santykių su moteriškąja arba vyriškąja lytimi. Todėl atsiradus progai artimiau pabendrauti su tos pačios lyties asmeniu, seksualiniai poreikiai gali nukrypti į jį. Nepilna šeima. Vaiko auginimas ir auklėjimas nepilnoje šeimoje gali sukelti atgrąsumo pojūtį tai lyčiai, kurios aplinkoje vaikas auga. Per didelis rūpinimasis, pastoviai matomas vien tos lyties atstovų elgesys ir požiūris gali stabdyti vaiko norą bendrauti su tokiais žmonėmis. Bohema. Neretai homoseksualiniai santykiai vyksta tariamai „persisotinus“ intymiais ryšiais su moterimis ar vyrais. Būna asmenų gyvenančių aktyvų ir palaidą lytinį gyvenimą, kuriems nepakanka to, ką turi, norisi naujovių ir naujų potyrių. Emocijos. Įtikinamiausiai homoseksualizmo priežastį aiškina psichoanalitinė teorija. Ji pagrindine priežastimi laiko vaiko nuo 2 - 3 metų iki visiško subrendimo išgyventas stiprias neigiamas arba teigiamas emocijas, paveikusias vaiko psichoseksualinį vystymąsį. Tam tikrą reikšmę taip pat turi ir abiejų tėvų tarpusavio santykiai, ypač tarp vaikų ir tėvų. Vyro homoseksualizmas tokiu atveju išsivysto dėl: 1 Priešiškumo jausmo motinai; 2 Perdėtos meilės motinai; 3 Priešiškumo tėvui; 4 Meilės ir atsidavimo nepakankamai vyriškam tėvui. Moterų homoseksualizmas gali susidaryti dėl: 1 Priešiškumas, neapykanta tėvui; 2 Perdėta meilė (prisirišimas) tėvui; 3 Priešiškumas motinai; 4 Meilė nemoteriškai (nemielai) motinai. Dar vienas svarbus faktorius, galintis nulemti netradicinę lytinę orientaciją paprastai gali būti ydingai suformuota asmens vertybių sistema. Sakykim, jei vaikas auga homoseksualų šeimoje, savaime suprantama, jog jis aplink save ir tematys tokių žmonių gyvenimą, turėdamas du tėčius ar dvi mamas vaikas nebemokės gyventi kitokio gyvenimo. Gali būti ir atvirkštinis šios situacijos variantas – jei vaikas auga tradicinės orientacijos šeimoje, jam gali būti išugdytas priešiškumas homoseksualiam asmeniui. “Caritas” šeimos centro psichoterapeutas Sintautas Vaitoška teigia, jog kitos lyties ilgesys ir gebėjimas užmegzti ryšį yra fundamentalus dalykas. Nepavykus to padaryti fiziškai ar dvasiškai, žmogus ieško pakaitalo. Homoseksualios orientacijos žmonės jaučia diskomfortą netik dėl to, kad jiems yra nepatogu būti tokioje visuomenėje, kuri jų nepripažįsta. Ši lytinė orientacija susiformuoja dėl tam tikro vystymosi deficito. 1.4. Homoseksualų asmenybė Kiekvienas žmogus kaip asmenybė yra savitas, turi individualų charakterį, temperamentą, skirtingą išsilavinimą, išsimokslinimą bei pasaulėžiūrą. Visų vertybės, idealai, sugebėjimai, talentai, psichologinės savybės yra skirtingos. Homoseksualistai elgesiu, emocinių ryšių raidos dinamika nesiskiria nuo heteroseksualių žmonių, tik jie sudaro mažumą, todėl sunkiai randa partnerį, homoseksualiniai ryšiai dažniausiai būna trumpi, nes iš jų negimsta vaikai, be to, Lietuvoje tai įstatymu neįteisinta. 1.5. Homoseksualų paplitimas Homoseksualizmas yra vienodai paplitęs visose šalyse ir kultūrose. Manoma, kad jį lemia biologiniai veiksniai, įgimti polinkiai, o taip pat neatitikimas tarp vaisiaus genetinės lyties ir androgenų koncentracijos kritiniu smegenų diferenciacijos periodu. Pvz., nėščiosios kraujyje dėl streso gali sumažėti testosterono koncentracija. Pastaruoju metu pastebėta, kad vaisiaus smegenų seksualinei diferenciacijai ir suaugusio lytiniam elgesiui turi įtakos sintetiniai nesteroidiniai moteriškieji lytiniai hormonai. Berniukams gali užtrukti arba sutrikti seksualinės orientacijos formavimasis. Tokie berniukai gerai jaučiasi moterų draugijoje. Vyriškumą laiko tartum nepasiekiamu idealu, o bręsdami ieško kontaktų (nebūtinai lytinių) su moteriškesniais berniukais, šalia kurių gali jaustis vyriškesni Homoseksualizmas plinta taip pat ir dėl aplinkos sąlygų: • lytinio tvirkinimo; • mados; • vyrų ilgalaikių izoliuotų sambūrių (internatuose, darbo stovyklose, kariuomenėse, kalėjimuose); • vyro ir moters visuomeninių vaidmenų kitimo; • auklėjimo; • heteroseksualinių kontaktų draudimo. Kai kurios nevakarietiškos kultūros priima ar net skatina tam tikrų grupių homoseksualius santykius. Pavyzdžiui, Batakų gentis Šiaurės Sumatroje leidžia homoseksualius ikivedybinius lytinius santykius. Berniukai, sulaukę lytinės brandos, palieka tėvų namus ir apsigyvena su tuzu ar daugiau suaugusių vyrų, kurie juos supažindina su homoseksualia praktika. Tačiau daugelis visuomenių šitaip atvirai nepalaiko homoseksualumo. Pavyzdžiui, pagal homoseksualumo sampratą, vyraujančią Vakarų pasaulyje, homoseksualais laikomi individai, kurie savo seksualinių polinkių prasme yra aiškiai atsiriboję nuo daugumos gyventojų. 2. VISUOMENĖS POŽIŪRIS Prietarų ir diskriminacijos prieš lesbietes ir gėjus šaknys glūdi griežtoje visuomenės nuomonėje apie vyrų ir moterų vaidmenis. Tie, kurie neatitinka dominuojančių „būti vyru” ar „būti moterimi” įvaizdžių, sutinkami priešiškai ir su baime. Nuo mažens vaikai įspraudžiami į siaurus elgsenos rėmus, parenkant „tinkamus” jų lyčiai žaidimus ir rūbus. Bet koks nukrypimas palydimas patyčiomis ir įžeidinėjimais. Heteroseksualumo kaip vienintelės priimtinos seksualinės išraiškos formos propagavimas (t.y. heteroseksizmas) yra tiesiogiai susijęs su platesniais lyčių santykiais mūsų visuomenėje. Šeima, paremta heteroseksualia santuoka, propaguojama ir pateikiama kaip vienintelė vertinga visuomenės ląstelė. Kitokia seksualumo išraiška, seksas kaip malonumas ir bet koks bandymas atskirti seksualumą nuo dauginimosi suvokiami kaip grėsmė visuomeninei santvarkai. Katalikybė visuomet akcentavo „vieną moralę“, nepalikdama vietos individo išraiškai, mažumų teisėms ar kitokiems gyvenimo būdams. Šis požiūris atsispindi mūsų įstatymuose ir visuomeninių institucijų politikoje. Ypač tai ryšku švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigose, kurių dauguma net neigia, kad mūsų visuomenėje egzistuoja lesbietės ir gėjai. Apskritai, visuomenė sunkai nori pripažinti tai, jog mūsų visuomenėje yra visokių individų ir kad kiekvienas asmuo turi teisę rinktis, kokį gyvenimą gyventi. Gėjai Lietuvoje yra atstumtoji kasta. Žinios apie homoseksualizmą yra nepakankamos, neretai ir klaidingos, todėl egzistuoja nuomonė, jog homoseksualizmą reikia stabdyti ir kuo skubiau užkirsti jam kelią. Geras pavyzdys 2010 metais gegužės mėnesio 8 dieną bei 2013 metais liepos mėnesį vykusios gėjų eitynės Vilniuje. Šios eitynės susilaukė labai didelio netolerancijos ir priešiškumo kupinų žmonių puolimo ir engimo. Susirinkusi minia skandavo įvairias frazes, įžeidinėjo ir visais kitais įmanomais būdais smerkė homoseksualius asmenis. Toks visuomenės elgesys įrodė, jog jei esi homoseksualas ir nori išlikti, privalai gyventi su kauke, todėl gėjai ir lesbietės slepia savo lytinę orientaciją, nes bijo atkreipti į save dėmesį. Požiūris į homoseksualius žmones įvairiais laikotarpiais ir įvairiose kultūrose buvo skirtingas; Senovės Graikijoje, pavyzdžiui, homoseksualumas buvo visiškai normalus reiškinys. Kai kuriose visuomenėse, pvz., Spartoje, tam tikrose situacijose homoseksualumas netgi buvo skatinamas. Vėliau Europoje homoseksualumą imta laikyti iškrypimu bei psichine liga, kurią nesėkmingai bandė gydyti psichiatrai. Tam tikrais istorijos etapais homoseksualumas tapdavo neapykantos objektu visuomenėse, sprendžiančiose politines arba socialines problemas. Tokiu pavyzdžiu gali būti nacių vykdytas masinis homoseksualių asmenų naikinimas arba baudžiamasis persekiojimas sovietinėse totalitarinėse visuomenėse. Antroje XX amžiaus pusėje požiūris į homoseksualus pamažu ėmė liberalėti. 1960-aisiais pradėjo formuotis šiuolaikiniai socialiniai LGBT judėjimai, ir nuo 1970-ųjų gėjų klubų steigimas bei LGBT paradų rengimas tapo masiniu ir reguliariu reiškiniu; visuomenės nuomonė viešųjų gėjų renginių atžvilgiu išsiskiria: vieni mano, jog jie tik padeda įtvirtinti homoseksualų atskyrimą nuo visuomenės, kitų nuomone, tai yra tam tikras būdas įrodyti, kad homoseksualai taip pat turi teisę rengti savo viešus renginius. Radikalesnių pažiūrų individai kaltina šį judėjimą informacinio balanso dėl žmogaus socialinių laisvių pažeidimu: jų teigimu, LGBT vykdo atvirą propagandą, kai būti homoseksualiais yra „skatinama“; savo ruožtu, gėjų bendruomenės kaltina pastaruosius homofobija. Kategoriškai nepritariu homoseksualizmo skatinimui, propagavimui, nes vių pirma tai kursto visuomenėje nesantaiką, visų antra padidėja tikimybė patraukti į savo pusę visai nehomoseksualius asmenis, kurie gali norėti tiesiog pabandyti kas tai yra. Esu griežtai prieš viešas jų eitynes ir kitokio pobūdžio agitaciją, jeigu jie yra kitokie, tegu viešai nesidemontruoja ir neskatina neapykantos bei priešiškumo, nes visuomenė dar nėra pasiruošusi juos priimti ir pripažinti. Per keletą paskutinių dešimtmečių daugumoje išsivysčiusių šalių radikaliai pasikeitė ne tik ir teisinė homoseksualių asmenų padėtis. Kai kurių valstybių teisė šiuo metu numato vienos lyties asmenų santuokas, o daugelio Europos šalių teisėje sukurtas civilinės sąjungos institutas. Anot Lietuvos Gėjų Lygos internetinio puslapio, didžiausią progresą galime matyti nediskriminavimo srityje – įstatymiškai palaipsniui buvo įtvirtintas draudimas diskriminuoti asmenis dėl jų seksualinės orientacijos. Tačiau nors diskriminacija buvo uždrausti de jure, dėl nepakantumo LGBT asmenims diskriminacija ar jos apraiškos faktiškai išlieka. Tai parodė ir ES Pagrindinių teisių agentūros atliktas tyrimas, kurio rezultatai buvo paskelbti gegužės mėnesį. Tyrimas parodė, kad apklausti Lietuvos LGBT bendruomenės nariai jaučiasi diskriminuojami dėl savo seksualinės orientacijos ar lytinio tapatumo – Europos Sąjungos kontekste pagal šį rodiklį Lietuvoje situacija yra prasčiausia – 61 procentas apklaustųjų deklaravo per pastaruosius 12 mėnesių patyrę diskriminaciją ar priekabiavimą dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės (tai didžiausias rodiklis ES). Be to, daugiau nei trečdalis (39 proc.) apklaustųjų per pastaruosius 5 metus patyrė fizinį, seksualinį ar psichologinį smurtą (tai taip pat didžiausiai rodiklis ES). Daugiau nei pusė apklaustųjų (68 proc.) bijo rodytis tam tikrose vietose dėl galimų neapykantos nusikaltimų. Taigi, nepaisant tam tikrų) pasiekimų įstatymų leidybos srityje, realybėje situacija yra ganėtinai prasta. IŠVADOS Šiandieniniame mūsų pasaulyje diena iš dienos garsiai diskutuojama ir nevengiama kalbėti apie netradicinės orientacijos asmenis – homoseksualus. Vyrauja gausybė nuomonių apie juos, sklando daugybė gandų, tačiau homoseksualai sėkmingai kovoja už savo teises ir vietą po saule. Daugumai visuomenės veikėjų sunku suvokti jų gyvenimo stilių, požiūrį ir norus, tačiau homoseksualai niekuom nesiskiria nuo „normalių“ žmonių: taip pat dirba, taip pat mokosi, taip pat siekia karjeros. Mano nuomone, jie tiesiog neturėtų viešai to skelbti, propaguoti, rengti paradų, šitaip kurstydami nesantaiką tarp tradicinės ir netradicinės orientacijos asmenų. Nors homoseksualizmas buvo propaguojamas ir senų senovėje, tikslių jo atsiradimo priežasčių nėra nustatyta ir įvardinta. Galima daryti tik prielaidas ir spelioti, kodėl vienus žmones traukia priešingos lyties atstovai, o kitus – tos pačios. Mokslininkai tyrinėja, socialogai aiškina ir visais įmanomais būdais mėgina surasti išorinių ir vidinių homoseksualizmo atsiradimo priežasčių, tačiau vieningos nuomonės taip ir neprieinama. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. „Sociologija: Humanistinis požiūris“ Peter L. Berger, Kaunas, 1995. 2. Jukna F. Tarptautinių žodžių žodynas. –V.:Alma littera, 2001 – 794 p. 3. Sociologija. Anthony Giddens, Kaunas, 2005 4. “Sodoma ir Gomora” Rūta Gajauskaitė, Kaunas, 2008 5. Intymaus gyvenimo ir higienos problemų konsultavimo ir gydymo centras

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!