Holokaustas - tragedija

 Įvadas Holokaustas – tai turbūt didžaiusia tragedija, kuri galėjo įvykti ir galbūt tebevyksta mūsų istorijoje. Girdime milžiniškus skaičius auku, tačiau nedaugelis susimąsto kodėl tai įvyko. Kodel žmonės taip nekenčia žydų, kuo jie skiriasi nuo mūsų, kitataučiu, ką jie blogo padarė, kad nusipelnė tokios bausmės. Kur slypi antisemitizmo ir holokausto priežastys? Ši neapykanta žydams juk neatirado tik XX amžiuje, tai jau vyksat ištisus šimtmetčius, nuo tai laiko, kai susikūrė žydų tauta. Žydų istoriją galima pavadinti kaip pakilimų ir katastrofų kaitą. Ją galima regėti kaip mažai aprašytą begalinę atkaklaus mokymosi, našaus darbo ir bendruomeninės kasdienybės tąsą. Ilgiau nei 4000 metų žydai įrodė, kad moka ne tik išvengti, bet ir išradingai prisitaikyti prie visuomenių, į kurias juos nubloškė likimas, taip pat kaupti bet kokią jų siūlomą žmogišką užuojautą. Šis gebėjimas kyla iš moralinės filosofijos, ir tvirtos, ir subtilios, stebėtinai mažai kitusios tūkstantmečiais, nes ją išpažįstantys regėjo ją tinkamai tarnaujant jų tikslams. Visais amžiais aibė žydų vaitojo linkdami nuo judaizmo naštos, bet jie tebevilko ją, nes giliai širdyje žinojo, kad ji vilko juos. Žydai išliko, nes jie turėjo išlikimo įstatimą. Žydų gimimo vieta yra Izrealio žemė (Eretz Israel). Ten praėjo reikšminga ilgos žydų istorijos dalis, kurios pirmasis tūkstantmetis yra įrašytas net į Bibliją. Ten buvo suformuota pati žydų tauta, jos religija ir kultūra. Ši tauta nenustoja egzistavusi jau amžius, net po didžiulių trėmimų ir genocidų. Per ilgus išsisklaidymo metus, žydai niekada nepamiršo (ir nepamiršta) savo ryšių su gimtąja šalimi. 1948 metų Izraelio valstybės sukūrimas atnaujino žydų tautos nepriklausomybę, kuri buvo prarasta prieš du tūkstančius metų. Jau daugiau kaip prieš du tūksančius metų dalis seniausių Europos žydų bendruomenių gyvavo Senovės Graikijoje, jos klestėjimo laikotarpiu, kai dar nebuvo sugriauta Jeruzalės šventykla. Taip pat žydai gyveno Italijoje(daugiau kaip du tukstantmečius).Tuo metu kai romenai sugriovė Jeruzalės šventykla, o pats miestas tapo griuvėsiu krūva, žydų gyvenimas tapo neatskiriama Romos imperijos gyvenimo dalis. Kartu su romenais žydai pasklido po visą imperiją. Didelės žydų bendruomenės gyveno visose Europos šalyse daug šimtmečių prieš tautinių valstybių sukūrimą. Antisemitizmas budingas visai Europos istorijai. Jo šaknys yra religinės, socialinės ir kultūrinės. Žydai Europoje gyvena jau 2 tūkstantmečius – nuo senovės Romos laikų. Nors nuolat pesekiojamos ir gujamos, žydų bendruomenės klestėjo, tačiau net įsigalėjus parlamentinei demokratijai, liberalizmui ir visuotiniam švietimui, jų gyvenimas anaiptol nebuvo saugus. 2 tūkstantmečius – nuo 70m.po Kr., kai romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą, po visą pasaulį išsisklaidžiusiems, nuolat persekiojamiems žydams dviguba kolektyvinės ir individualios maldos tradicija teikė biblinės žydų tautos istorijos tęstinumo, ištikimybės religiniams priesakams jausmą. Šis jausmas sunkiais laikais buvo tvirtas emocinis skydas ir neišsenkamas vienybės šaltinis, nepaisant atstumų, skiriančių tos pačios tautos atsovus. Ispanojos žydų pasaulio sunaikinimas buvo reikšmingiausias žydų istorijos įvykis nuo IIa. po Kr. vidurio. Žydų gyventa Ispanijoje nuo antikos, galbūt ir nuo Saliamono laikų, tenykštė bendruomenė buvo įgijusi ryškių bruožų. Tamsiaisiais amžiais bei ankstyvaisiais Viduramžiais žydai galėjo būti skirstomi į dvi grupes: tų, kurie palaikė ryšį su Babilono akademijomis, ir tų, kurie sieja save su Palestina.Tačiau nuo XIVa. tiksliau būtų kalbėti apie Ispanijos žydus, arba sefardus, ir aškenazius, arba Vokietijos žydus, sklindančius iš Pareinės žemių. Sefardai buvo tiltas, jungiantis lotynų pasaulį ir arabų kultųrą, ir klasikinio mokslo bei filosofojos perdavimo kanalas. Garsėjo kaip brangiųjų metalų bei akmenų meistrai, matematikai, tikslių prietaisų gamintojai, tikslių žemėlapių bei navigacinių lentelių sudarinėtojai. Dabar ši gausi ir talentinga bendruomenė pasklido po visą Viduržemio ir musulmoniškąjį pasauį, o iš Portugalijos antroji sefardų diaspora nusidriekė į Prancūziją bei šiaurės vakarų Europą.Daugelis priėmė krikščionybę ir įnešė į jos pasaulį savo ženklus. Didžioji sefardų diaspora, 1492m. pasklidusi iš Ispanijos, o 1497m. – iš Portugalijos, sujudino visur gyvenančius žydus, nes gausiai miestus užplūdę pabėgelai paprastai paskatindavo išvaryti žydus ir iš tenai. Nemaža žydų, beveik visiškai nuskurdinti, neįsileidžiami ten, iš kur žydai jau būdavo išvaryti, ėmė keliauti ir verstis smulkia prekyba. Taigi žydai, praradę Ispaniją senajame pasaulyje, pradėjo atkurti ją naujajame. Tai, ką prarado Ispanija, laimėjo kiti kraštai, ir ilgainiui sefardų diaspora pasirodė nepaprastai kūribinga ir turėjo lemtingos reikšmės žydų raidai. Tačiau anuomet Ispanijos žydų išvarymas jiems regėjos kaip nepataisoma katasrofa. O ji nebuvo dar ir vienintelė. Besibaigiant Europiniams Viduramžiams, - žydų viduramžiai dar tęsėsi iki paskutiniųjų XVIIIa. Dešimtmečių, - jie bent kurį laiką liovėsi reikšmingai turtinti Europos ekonomiką ir kultūrą. Žydai liovėsi buvę nepakeičiami, todėl juos imta atmesti. Dar ankščiau negu išvarymas iš Ispanijos buvo ne vienkartiniai išvarymai Vokietijoje bei Italijoje. Vienas išvarymas išprovokuodavo kitą, nes bėgliai užplūsdavo miestus, jau ir taip talpinančius daugiau žydų nei būdavo pageidautina jų tuometiniams valdovams. XVa.pab. Italijoje žydai vien laikė lombardus bei skolindavo smulkias pinigų sumas neturtingiesiem. Net atsilikusioje Romoje žydų bankininkų vadmuo smuko. Vos krikščionių gildijos pakankamai sustiprėdavo, jų nariai išsireikalaudavo, kad žydams būtų uždrausta verstis bankininkyste ir amatais. Iki 1500-ųjų metų Italijoje, Provanse ir Vokietijoje žydai buvo bemaž visiškai išstumti iš plataus masto prekybos bei pramonės. Todėl jie slinkosi tolyn į rytus, į menkiau išsivysčiusias teritorijas – iš pradžių į Austriją, Bohemiją, Moraviją, Sileziją, tada į Lenkiją, Varšuvą ir Krokuvą, Lvovą, Lietuvos Brastą ir Lietuvą. Žydų aškenazių pasaulio demografinė ašis pasislinko keletą šimtų mylių į rytų-vidurio bei rytų Europą. Čia taip pat neišvengta neramumų – antižydiški maištai kilo 1348-1349,1407 ir 1494 metais;kitais metais jie buvo išvaryti iš Krokuvos ir iš Lietuvos. Visus šiuos kraustymusis ir išvarymus siejo tarpusavio ryšys. Kadangi rytuose žydai buvo labiau reikalingi, jie sugebėdavoišsilaikyti; 1500m. Lenkiją laikė žydams saugiausia Europos vieta. Netrukus ji tapo aškenazių pasaulio centru. Galima būtų tikėtis, kad Europos žydų nuosmukis ir nuskurimas, tai pat faktas, kad vėlyvaisiais Viduramžiais jų indėlis į ekonomiką bei kultūrą sumenko, turėjo jei ir sugriauti, tai bent aptirpdyti aplink juos išaugusią neapykantos sieną. Bet taip neįvyko. Kaip ir kitos iracionalaus elgesio formos, antisemitizmas neatliepė ekonomikos dėsnių. Priešingai: nelyginant koks piktybinis organizmas, jis gimdė vis naujassavo atmainas. Ypač Vokietijoje ėmė rastis atskira, grasi antisemitizmo ikonografija. Viduramžių protas su didžiuliu pomėgiu visus pasaulio aspektus vertė įvaizdžiais. Dalį milžiniškos panoramos to gyvenimo, kuris knibždėjo ir virė, pavyzdžiui, ant katedrų sienų, sudarė krikščionybės ir judaizmo konfliktas. Tačiau skulptoriai jį vaizdavo vien teologinėje plotmėje. Mėdstamiausia įvaizdžių pora, neretai įstabiai perteikta, būdavo triumfuojanti bažnyčia ir sielvartaujanti sinagoga. Viduramžių skulptoriai nesileisdavo žydo – lupikautojo, šėtoniško padaro, nuodijančio šulinius, žudančių krikščionių jaunimą ar kankinančio ostiją. Tačiau grafikos menuose būta ir kitų žydams taikomų įvaizdžių: aukso veršis, pelėda, skorpionas. Vokietijoje į viduramžių pabaigą pradėjo rastis naujas - kialės – įvaizdis. Šis motyvas iš pradžių nesuvoktas kaip poleminis, bet pamažu jis ėmė simbolizuoti visus nešvarius žmones, nusidėjėlius, eretikus, o pirmiausia žydus. Matyt, jis neperžengė vokiečių kultūros veikiamų žemių ribų; užtat čia tapo dažniausiai pasitaikančiu motyvu žydui žymėti, o kartu – stipriausiu ir tvariausiu iš juodinamųjų stereotipų. Šis įvaizdis įgaudavo pačių įvairiausių atgarsių pavidalų. Žydai būdavo vaizduojami garbinantys kiaulę, žindantys jos spenius, buočiuojantys jos pasturgalį. Primityvesnio tipo liaudies menininkui šis motyvas teikė plačias galimybes, padovanodamas jam taikinį, kuriam negaliojo jokios įparstinės gero skonio bei tono taisyklės, kurį vaizduojant ne tik priimtinos, bet ir neabejotinai pagirtinos buvo grubiausios nešvankybės. Iš tikrųjų visiškai aišku, šio įvaizdžio populiarumą ištisus 600 metų sąlygojo pirmiausia jo sodrus nepadorumas. Išradus spaudą, jis plačiai paplito ir Vokietijoje tapo tiesiog visur esančiu. Pasitaikydavo ne tik knygose, bet ir nesuskaičiuojamoje gausybėje graviūrų, tapybos darbų ir akvarelių, ant lazdų rankenų, fajanso ir porceliano. Begalinis šio įvaizdžio kartojimas padėjo įsisiubuoti procesui, kuriam Vokietijoje buvo lemta įgyti didžią bei tagišką reikšmę: būtent, žydo dehumanizavimui. Jau giliai buvo įsišaknijusi idėja, esą žydai žinoję tiesą, bet ją atmetę, mieliau sutikdami darbuotis su tamsybių jėgomis, - o todėl jie negalį būti žmoniški krikščioniškąja prasme. Prigimčiai priešingi ir nežmoniški žydo santykiai su vadinamąja Judensau dar labiau įtvirtino ją vikiečių liaudies sąmonėje. O jei kuri nors asmenų kategorija nesanti žmogiška, tai ją esą galima sėkmingai pašalinti iš visuomenės. O tai iš tikrųjų jau įvyko. Nes toli gražu neišnykusios neapykantos sienos buvo keičiamos tikromis, ryškėjamt europinio geto apybraižomis. Tačiau žydai, ypač Tamsiųjų amžių Europoje, turėjo daug didesnę visuomeninę reikšmę, negu būtų galima spręsti iš menko jų skaičiaus. Kur tik gyvavo miestai ar kurdavosi miesto tipo gyvenvietės, anksčiau ar vėliau įsitvirtindavo žydai. Kai Palestinos žydai IIa. Po Kr. buvo bemaž sunaikinti, likę gyvi žydai kaimiečiai virto miesto pakraščių gyventojais. Po arabų užkariavimo VIIa. Didžiules žydų žemes ūkio bendruomenes Babilonijoje ėmė pamažu žlugdyti sunkūs mokesčiai, tada ir tenai žydai kėlėsi į miestus ir virto amatininkais, prekeiviais ir prekybos agentais. Šie miestų žydai, didžioji dauguma – raštingi ir mokantys skaičiuoti, gebėdavo įsikurti visur, nebent tam trukdydavo baudžiamieji įstatymai arba smurtas. Iš tikrųjų Europoje Tamsiųjų amžių miesto gyvenime žydai vaidino nepaprastai svarbų vaidmenį. Duomenų rasti sunku, bet nemaža galima susirinkti iš responsa literatūros. Daugeliu požiūriu žydai buvo vienintelė tikra jungtis tarp antikinių romėnų miestų ir ankstyvaisiais Viduramžiais besirandančių miestų komunų, - tiesą sakant, netgi įrodinėta, esą pats žodis komuna esąa vertinys iš hebrajų Kahal. Žydai atsinešdavo kai kurių esminių įgudžių: gebėjimą skaičiuoti valiutų santykius, rašyti dalykinius laiškus, o galbūt dar svarbiau – jie gebėdavo savo plačių šeimos bei religinių tinklų dėka garantuoti, kad laiškas būtų perduotas adresatui. Nepaisant daugybės jų religijos nepatogių draudimų, žydams ji neabejotinai padėjo ūkiniame gyvenime. Senoji izraelitų religija visad taikė tvirtą motyvaciją stopiai dirbti. Subrendusi ir virtusi judaizmu, ji ėmė dar labiau pabrėžti darbo reikšmę. Po 70m. po Kr. susiformavus rabinų judaizmui, ekonominis šios religijos poveikis dar labiau sustiprėjo. Istorikai dažnai pastebi, kad įvairiais laikotarpiais ir skirtingose visuomenėse, susilpnėjus klerikalizmui, ekonomika tampa dinamiškesnė. Per antrąjį amžių po Kristaus klerikalizmas žydų visuomenėje bemaž visai išnyko. Šventyklos kunigai, sadukėjai, gausybė valstybinės religijos tarnų – visi dingo. Klerikalų vietą užėmę rabinai nebuvo parazitinė kasta. Teisybė, bendruomenė išlaikydavo mokslininkus, bet net ir jie būdavo skatinami įgyti profesiją. O rabinai paprastai ypač primygtinai raginti išmokti amato. Iš tikrųjų neretai rabinai pasižymėdavo darbštumu ir būdavo apsukrūs prekybininkai. Savo nuosprendžiu bei responsa jie perdavinėdavo prekybos keliais. Rabinų judaizmas buvo darbo evangelija, nes reikalavo, kad žydai kaip įmanoma geriau pasinaudotų dievo dovanomis. Pagal rabinų judaizmo nuostatą, visi sveiki ir darbingi turėjo plušėti ir siekti darbo vaisių, be kita ko, ir tam, kad galėtų atlikti labdarybės pareigą. Jų intelektualinis metodas stūmė ta pačia linkme. Ekonominė pažanga – tai racionalizacijos vaisius. Rabinų judaizmas iš esmės yra metidas, kuriuo senoviniai įstatymai racionalizuojant pritaikomi modernioms ir kintančioms sąlygoms. Žydai buvo pirmi didieji racionalizatoriai pasaulio istorijoje. Kaip pamatysime,tatai turėjo daug įvairių padarinių, bet pasaulietine prasme vienas ankstyviausiųjų buvo tai, kad žydai virto metodiškais, įgudusiais spręsti problemas verslininkais. Nemaža dalimižydų teisinių studijų Tamsiaisiais amžiais buvo siekiama verslo sandėrius padaryti teisingus, dorus ir veiksmingus. Taigi žydus saistė religinis įstatymas, draudžiąs skolinti už procentus tarpusavyje, bet leidžiantys tai daryti pašaliečiams. Ši nuostata, matyt, buvo sumanyta tam, kad apgintų ir padėtų išlaikyti draugėje skurdžią bendruomenę, kurios pagrindinis tikslas buvo kolektyvinis išlikimas. Tad skolinimas priskirtas prie labdaros, - bet žmogus nebuvo įpareigotas šelpti tuos, kurių nepažinojo ar kurie jam nerūpėjo. Taigi palūkanos tapo priešiškumo sinonimu. Apsigyvenę kaip sėsli bendruomenė Palestinoje, žydai turėjo skolintis vieni iš kitų pinigų, kaip ir visi kiti. Biblijos įrašai rodo, kad šis įstatymas buvo nuolat apeinamas. Vis dėlto religinė vyriausybė mėgino priversti griežtai laikytis šio įstatymo. Jie nustatė, kad ne tik pagrindiniai lupikiško sandėrio dalyviai, bet ir visi jų bendrininkai daro nuodemę. Paslėptos palūkanos esančios taip pat blogas dalykas. Skolininkų nemokamai užleidžiamas naudotis nekilnojamas turtas, dovanos, vertinga informacija – visa tai vadinta „palūkanų dulkėmis“ ir drausta; talmudistų nutarimai liudija apie metų metus trukusias stulbinamas pastangas „užkamšyti“ visas spragas, kokias tik įsigudrindavo rasti gudrūs lupikautojai ar nevilties apimti paskolų ieškotojai. Tačiau juo griežčiau ir išmintingiau buvo laikomasi ir verčiama laikytis šio įstatymo, juo pragaištingiau tatai atsiliepdavo žydams jų santykiuose su likusiuoju pasauliu. Mat esant tokiai padėčiai, kai mažos, išsibarsčiusios žydų bendruomenės gyveno neždiškame pasaulyje, šis įstatymas ne tik leido žydams tarnautipinigų skolintojais nežydams, bettam tikra prasme tiesiog skatino juos tai daryti. Tiesa, kai kurie žydų autoritetai pripažino šį pavojų ir jam priešinosi. Filonas, puikiai supratęs, kodėl primytivusis teisės kodeksas darė skirtumą tarp brolių ir pašaliečių, įrodinėjo, esą lupikavimo draudimas galiojąs ir kiekvienam bendrapiliečiui, nepriklausomai nuo tikėjimo. Vienas nuostatas teigė, jog jei tik įmanoma, turi būti skolinama be palūkanų tie žydams, tiek neždams, nors žydams teiktina pirmenybė. Kitas gyrė tą žmogų, kuris neima palūkanų iš svetimtaučio. Trečias smerkė palūkanų reikalavimą iš svetimtaučių ir sakė, jog žydas negali pragyventi. Krikščionys, remdamiesi Biblijos nuostatomis, nesąligiškai smerkė palūkininkavimą, o nuo 1179 metų tuo užsiimdavę asmenys būdavo ekskomunikuojami. Bet krikščionys taip pat apdėdavo žydus žiauriausiomis piniginėmis prievolėmis. Į tai atsiliepdami žydai griebdavosi vienintelio verslo, kurį krikščioniški įstatymai iš tikrųjų diskriminavo jų naudai, ir todėl juos imdavo tapatinti su nekenčiamu lupikavimo amtu. Visame arabų pasaulyje žydai vertėsi prekyba. Nuo VIIIa. iki XIa. Pradžios islamo žemės buvo svarbiausia tarptautinė ekonomikos sistema, o žydai palaikė vieną iš pagrindinių jos susisiekimo tinklų. Iš rytų jie įveždavo šilko, prieskonių ir kitų brangių prekių. Vis dėlto VIII-XIa. Sėkmingiausiai žydų gyvenama vieta buvo Ispanija. Žydų bendruomenės tarpo tenai dar Romos imperijo laikais, o iš dalies ir Bizantijos valdžioje, bet, įsigalėjus vizigotų karaliams, buvo varoma nuosekli antisemitinė valstybės- Bažnyčios politika. Vienas po kito karališkieji Bažnyčios susirinkimui Tolede atmesdavo ortodoksiškąją krikščionių politiką ir arba skelbdavo prievartinio žydų krikštijimo kampanijas, arba uždrausdavo apipjaustymą, kitus žydų ritualus, šabo bei kių švenčių šventimą. Per visą VIIa. Žydus plakdavo, bausdavo mirtimi, konfiskuodavo jų turtą, užkraudavo nepakeliamus mokesčius, uždrausdavo jiems prekiausti, o kartais ir jėga tempdavo prie krikštyklų. Daugeliui teko perimti krikščionybę, bet jie ir toliau slapčia laikydavosi žydų įstatymų. Taigi kai musulmonai 711m. įsiveržė į Ispanują, žydai padėjo jiems ją įveikti, neretai sudarydami garnizonus miestuose gilyn traukiančios arabų armijos užnugaryje. Taip atsitoko Kordoboje, Granadoje, Tolede ir sevilijoje, ir tenai netrukus įsitvirtindavo turtingos žydų bendruomenės. Iš tikrųjų vėlesni arabų istorikai Granadą, taip pat Luceną ir Taragoną vadina „žydų miestais“. Kordoba tapo kalifais pasiskelbusios Umadžidų dinastijos sostine; pastarieji valdovai žydus traktavo nepaprastai palankiai ir tolerantiškai. Čia, kaip ir Bagdade bei Kairune, žydai vertėsi ne tik amatais bei prekyba, bet ir medicina. Anuometinis iracionalizmo gajumas visiškai nestebina, jei turėsime galvoje vargą ir nerimą, kurį žydai neretai būdavo priversti kęsti. Žydų prastuomenei negandų laikais geresnę paguodą teikėpasakojimai apie būtus stebuklus bei viltys apie būsimuosius. Sakralinė žydų literatūra tenkino abi šias reikmes, nes greta intelektinio komentavimo metodo joje buvo apstu agadinių pasakojimų arba poezijos ir begalės keisčiausių prietarų, kurių vaikas prisiklausydavo dar motinos skreite. Juo labiau žydai būdavo persekiojami ir ekonomiškai spaudžiami, juo labiau jie linko į sakralines pasakas. Žydai skaudžiai kentėjo tiek islamo, tiek krikščionybės kraštuose. Valstybė – krikščioniška ar islamiška – paprastai nebūdavo svarbiausias priešas. Tiesa sakant, neretai ji būdavo jų geriausia draugė. Teisėtos valdžios atžvilgiu žydai nepajudinamai laikydavosi ištikimai tiek dėl religinių motyvų, tiek iš aiškaus suinteresuotumo: jie buvo mažuma, priklausoma nuo valdovo globos. Antisemitizmo grėsm niekuomet visiškai neatslūgdavo. Skaudžiausi persekiojimai vyko XIa. pradžioje, valdant fanatikui ar pamišėliui Fatimidų kalifui al Hakimui, kuris pirmiausia atsigręžė prieš krikščionis, paskui prieš žydus. Kitas valdovas-zelotas buvo Saladino sūnėnas al Malikas, pasivadinęs Jemeno kalifu. Kai kuriuose kraštuose su žydais elgtasi nepalyginti blogiau nei kitur. Maroke siautėjo fanatizmas. Taip pat šiaurės Sirijoje. Dažnai, siekiant išspausti iš žydų bendruomenės finansinės naudos. Didžiją dalį šio laikotarpio Egiptas išliko žydams saugi vieta, nors aleksandrija tebetęsė senąją antisemitizmo tradiciją, einančią nuo helenizmo laikų. Tačiau oficialusis požiūris į žydus darėsi vis nevieprasmiškesnis. Pasaulietiniai žemvaldžiai linko laikyti juos kultivuotina asmenine asmenybe; iškilus būtinybei, jie galėdavo atimti ne tik žydų gaunamą pelną, bet ir kapitalą. Miestus valdantys bažnytiniai žemvaldžai vertino žydų teikiamą ekonominę naudą; tačiau kaip bažnyčios atstovus juos piktino pats žydų egzistavimas.Popiežius Grigalius Didysis gynė Romos žydus, tačiau tuo pat metu kūtė krikščioniškojo antijudaizmo ideologiją, kuri vėliau tiesiogiai skatino fizinius išpuolius prieš žydus. Iš esmės jis įrodinėjo, kad žydai nebuvo akli prieš krikščionybės mokymą. Esą jie žinoję, jog Jėzus buvo Mesijas, dievo sūnus. Bet atstūmę Jį, ir toliau atkakliai Jį neigią, nes jų širdys esą pagedusios. Ir visuomet šitaip buvę – juk visi liudijimai prieš žydus byloją iš Biblijos, kurią jie patys ir parašę. Žinoma, žydams tatai sudarė baisią problemą. Viena iš didžiausių jų dovanų buvo jų kritiškumas. Jie visados juo pasižymėjo. Iš jo radosi ir jų racionalumas, jis buvo vienas iš veiksnių, pirmiausia paskatinusių juos pereiti prie monoteizmo, mat jų kritiškumas neleido susitaikyti su politeizmo paikybe. Tačiau jie buvo ne vien kritiški; galbūt net užvis labiausiai išsiskyrė savarankiškumu. Buvo puikūs istorikai, bent jau senovėje. Teisingai save perprato – nors kartais toji tiesa būdavo bjauri – ir pasakojo Biblijoje. Kitos tautos, kurdamos nacionalinį epą, puoselėjo ir glostė savo savimeilę, o žydai geidė suvokti, kas jų istorijoje atsitiko negera, taip pat kaip ir tai, kas joje buvo gera. Štai kodėl Biblijoje mirgėte mirga vietos, kuriose žydai vaizduojami esą nuodėminga tauta, neretai pernelyg pagedusi ar užsispyrusi, kad priimtų Dievo įstatymą, nors jį ir žinodami. Iš tikrųjų žydai patys parūpino liudijimus, kurių pagrindu vėliau jie imti kaltinti. Visą Europą apėmusi juodoji Mirtis, plitusi iš Viduržemio pajūrio į šiaurę, papildė antisemitizmo struktųrą dar vienu visuotiniu lygmeniu. Maro priežastys buvo nesuprantamos, o precedento neturintis jo mastas įkvėpė mintį, jog tai esanti liga, skleidžiama žmonių pikta valia. Tardytojų dėmesys krypo į žydus, ypač po to, kai pasitaikė, kad įbauginti žydai kankinami prisipažino. Senesnės antisemitizmo priežastys, žinoma, buvo religinio pobūdžio. Net Romos imperijos laikais į žydus žiūrėta įtariai, nes jų griežtas monoteizmas be jokių išlygų smerkė imperatorių dievinimą ir tam skirtas apeigas, o kai kuriose Imperijos dalyse dėl tokio jų užsispyrimo net kilo antižydiškų maištų ir pogromų.Bet tik atsiradus krikščionybei šitokia nuožmi priešiškumo žydams išraiška įsigalėjo Vakaruose. Krikščionys žydus laikė surambėjusia tauta, atkakliai nepripažinusia Kristaus, kaip žadėtojo Mesijo.Ketvirtame amžiuje šv. Jonas Crizostomas teigė:„Žinau, jog nemaža tikinčiųjų jaučia žydams, taip pat ir jų apeigoms tam tikrą pagarbą. Tatai skatina mane iš pašaknų rauti tokią pragaištingą pažiūrą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!