Hipokrato priesaikos kritinė analizė

 Hipokrato priesaikos kritinė analizė Hipokrato priesaiką IV a. Pr. Kr. Parašė senovės graikų gydytojas Hipokratas, dažnai vadinamas šiuolaikinės medicinos tėvu, mat atskyrė mediciną nuo filosofijos ir religijos. Jis teigė, kad medicina turi remtis racionaliu mąstymu ir patirtimi, bei apibrėžė gydytojo etikos pricipus. Šie principai buvo paskelbti „Hipokrato rinkinyje“ (Corpus Hipocratus). Priesaika nėra privaloma, tačiau medicinos absolventai ją tebekartoja. Per ilgus metus keitėsi pasaulis, kartos, jų suvokimas ir vertybės. Tuo pačiu turėjo pasikeisti ir Hipokrato priesaika. 1955 m. ji buvo atnaujinta, tačiau šiandien vėl iškilo naujų svarstymų ir klausimų. Bemaž daugiausiai diskusijų sukeliantis klausimas yra gyvybės nutraukimas. Ar turi teisę gydytojas nutraukti gyvybę? Gyvenime pasitaiko nemažai tokių atvejų kai yra svarstomi šios problemos sprendimai. Viena iš tokių situacijų yra abortas – dirbtinis nėštumo nutraukimas. Pasaulyje jis vertinamas labai prieštaringai, kadangi nėra sutariama nuo kada užsimezgusi gyvybė yra laikoma žmogumi. Daugelyje šalių šiuo metu yra įteisintas nėštumo nutraukimas, kol gyvybė yra prenataliniame periode t.y. iki 12 savaičių. Tačiau senoji Hipokrato priesaika tam griežtai prieštarauja: „<...> nė vienai moteriai neduosiu priemonės pradėtam vaisiui sunaikinti“. Daugelio žmonių nuomone vos užsimezgusi gyvybė tą pačią akimirką tampa žmogumi, o abortas tolygus žmogžudystei t.y. gydytojas atlikdamas abortą tampa nusikaltėliu. Antrą vertus, net ir griežtoji Katalikų bažnyčia tam tikrais atvejais pateisina nėštumo nutraukimą. Juk yra atvejų, kai vaisiui dar negimus nustatoma būsima nepagydoma liga, psichinė negalia ar fizinis apsigimimas. Mano nuomone, šiais atvejais abortas yra visiškai pateisinamas. Pamėginus įsivaizduoti tokios asmenybės gyvenimą supranti, kad tai bus kančia ne tik jam, bet ir aplinkiniams, jis neturi perspektyvų, jo ateitis bus visiškai priklausoma nuo kitų, galiausiai jis taps našta žmonėms (tėvams, globėjams ar rūpintojams), kurie visą laiką, užuot kūrę savo planus, skirs jam. Jis ne tik neturi ateities, bet ir iš dalies atima laisvę ją pasirinkti kitiems. Tai pat pateisinčiau moterį, kuri buvo išprievartauta. Juk žvelgdama į tą vaiką ji kaskart prisimins jo užsimezgimo aplinkybes, žinos, kad tai prievartautojo kūnas ir kraujas. Nujausdama, kad nesugebės pakelti šito psichologiškai, negalės suteikti vaikui meilės, rūpesčio ir šilumos ir taip padarys jį nelaimingu, o gal net traumuos jo ateitį, ji turi teisę nutraukti nėštumą. Abortas gali būti atliekamas tais atvejais, kai numatomos neigiamos pasekmės kūdikiui ar su juo susijusiems žmonėm, jų asmeninei gerovei ir laimei. Taip pat labai aktuali ir svarstoma problema yra eutanazija. Eutanazija tai sąmoningas gyvybės nutraukimas esant ligonio sutikimui. Tiek ginčų dėl eutanazijos kilo dėl to, kad tai tarsi savotiškas padėjimas nusižudyti. Hipokratas savo priesaikoje sako: „Niekam, nors ir labiausiai prašytų, neduosiu mirtinų nuodų, taip pat jų sumanymų patarimu neparemsiu“. Daugelyje valstybių eutanazija uždrausta, taip pat ir Lietuvoje. Vis dėlto yra atvejų kai kyla rimtų abejonių, ar eutanazija galima leisti. Vienas iš pavyzdžių, kai žmogus serga paskutine vėžio stadija, kenčia nepakeliamus skausmus ir sąmoningai pats priima sprendimą. Jei pacientas neturi galimybės pasveikti ir jo likęs gyvenimas yra beprasmiškas kankinimasis, gydytojo poelgis rodos būtų visiškai pateisinamas. Antrą vertus žmogaus gyvybė jam nepriklauso. Galbūt atsiųsta liga ir skausmas jam yra skirti likimo, aukštesniosios jėgos. Galbūt taip jis kenčia už savo gyvenimo klaidas bei nuodėmes. Todėl žmonėms yra ypatingai sunku pasirinkti tarp žmoniškumo ir tikėjimo, kad tik tas kas suteikė žmogui gyvybę teturi teisę nuspręsti kada baigiasi jos laikas Žemėje. Katalikai smerkia žmones kurie išsigandę likimo skirtų kančių nutraukia savo gyvenimą, o taip pat ir žmogaus teisių deklaracijoje nėra nusakyta teisę į mirtį. Tačiau žmogus yra ta vienintelė būtybė, kuri sugeba mąstyti ir priimti sprendimus. Jei jo gyvybę dirbtinai tepalaiko įvairiausi aparatai, ar tai taip pat nėra žmogaus kišimasis „ne į savo reikalus“? Kodėl tuomet esame už visokius vamzdelius? Jei palaikome žmogaus gyvybės pratęsimą, kodėl neleidžiame žmogui pasirinkti kada ją nutraukti. Konkrečioje situacijoje žmogus turėtų elgtis vedamas savo vertybių ir sprendimų, arba jei jis yra nebeveiksnus tai gali nuspręsti jo artimieji. Savaime aišku, ta konkreti situacija turi atitikti tam tikras sąlygas. Netoleruotina būtų eutanazija žmogui, turinčiam galimybę pasveikti, kenčiančiam nuo depresijos ar pacientui kuris dar sugeba pakelti savo ligos naštą. Visi klausimai susiję su gyvybe yra labai opūs ir kelia karštus ginčus visuomenėje. Tiek abortas, tiek eutanazija galėtų būti legalizuoti, tačiau yra galybė „bet“, kuriuos reikėtų kruopščiai apsvarstyti ir įforminti teisiškai. Didžiausias pavojus būtų tai, kad atsirastų įvairių naujų galimybių nužudyti ir likti nenubaustam, padaugėtų ir savižudybių skaičius, kadangi teisė į mirtį taptu priimtina visuomenėje. Pasaulis kinta, tobulėja ir tampa sudėtingesnis, su juo kartu turi keliauti ir Hipokrato priesaika.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!