H. Nagys "Apokalipsė"

H. Nagys XX a. poetas, kuris išleido nemažai poezijos rinkinių. Vienas iš jo darbų buvo „Mėlynas sniegas“, kuriame randame eilėraštį „Apokalipsė“. Apokalipsė – tai knyga, kurioje pranašaujama pasaulio pabaiga ar paskutinis teismas.
Vien iš pavadinimo galima suprasti, jog šiame H. Nagio eilėraštyje nėra švelnių, šviesių spalvų. Vyrauja mėlyna: „Debesys, šaltiniai, šuliniai, lietus“. Šalia akivaizdžiai išsiskiria ir juoda: Tuščios nakties, šešėlis, kapinynas, pajuodę plytos“. Mėlyna spalva simbolizuoja išmintį, ištikimybę, susijusi su poilsiu. Juoda – turi nelaimės, gedulo ar mirties reikšmę. Taigi šios spalvos parinktos, kad būtų aiškiau, subtiliau išreiškiama mirtis, kančia. Parodo, kad lyriniam subjektui tai labai skaudus dalykas, todėl ir pasaulis pavaizduotas tamsus, kupinas sielvarto, baimės. Eilėraščio kalba paprasta, monotoniška, nes kūrinys parašytas tik tiesioginiais sakiniais, nieko neiškeliant ar paryškinant. Kūrinys sudarytas iš trijų strofų, o kiekvienas stulpelis iš penkių eilučių. Visą kūrinį sudaro vienuolika tiesioginių sakinių, kurie išreiškia lyrinio subjekto požiūrį į pasaulį, santykį su juo. Iš eilėraščio pateikimo formos matyti, jog eilėraščio žmogui šiame pasaulyje viskas yra vienoda, jis pernelyg nieko nesureikšmina, neišsako savo jausmų, emocijų šaukiamaisiais sakiniais ar nedrįsta kažko paklausti. Galbūt jis per daug silpnas tiek fiziškai, tiek morališkai. Arba lyrinis subjektas nemato prasmės kažką iškelti, išskirti. Daug vietos skiriama gamtos objektams. Ypač tai akivaizdu pirmoje strofoje: „ Debesys plaukia, šaltiniai ir šuliniai žiūri, mėnuo teka“. Antrame stulpelyje atsiranda žmogaus įvaizdis: „Nutilo širdis, o mirtis dar neatėjo“. Trečioji strofa pradedama gamtos aprašymu(„ Kapoja dejuodami suaižyti vartai“), pabaigoje pereinama prie žmogaus veido aprašymo („Apkartę vyrų žemėti veidai.“). Taigi daugiau kreipiamas dėmesys į aplinką, nei į žmogų. Bandoma parodyti, jog kiekvienas įvykis priverčia pasikeisti, vėl viską pradėti iš naujo ne tik žmogui, bet ir gamtai.
Šiame eilėraštyje poetas kalba apie tai, kas prarasta. Manyčiau, jis pateikia gimtinės vaizdus („Miesto griuvėsių“). Tai labai šiurpi vietovė, smelkianti liūdesiu, neviltim. Asmuo visada pasiryžęs apginti savo tėvynę, net ir gyvybę paaukoti. Kryžius, kapinynas taip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!