Gyventi dėl kitų ar gyventi sau? (kalbėjimas)

Gyventi dėl kitų ar gyventi sau?

Įsisukęs į buities verpetą žmogus mėgaujasi kasdienio gyvenimo teikiamais malonumais ir nesusimąsto, dėl ko iš tiesų verta gyventi. Žmogaus egzistencija yra trapi ir laikina, duota tik vieną kartą, todėl prasminga puoselėti tai, kas turi išliekamąją vertę: siekti savo svajonių, ieškoti pašaukimo, pristatyti save pasauliui kaip unikalią ir išskirtinę asmenybę. Tokių aukštų idealų trokštantis žmogus susiduria su dilema: gyventi sau ir išlikti individualiam, nepaklusti visuomenės standartams ar gyventi dėl kitų laimės? Visų pirma, žmogus, rinkdamasis gyventi dėl kitų, į šalį nustumia savo asmeninius poreikius ir dėl to nesijaučia laimingas. Visų antra individas rinkdamasis gyventi tik dėl savęs gali likti nesuprastas ir vienišas. Visų trečia, kai žmogus savo prioritetu laiko tik kitų gyvenimo gerovę, jis praranda save ir jo egzistencija pasmerkiama skaudžiai pražūčiai.

Žmogus, rinkdamasis gyventi dėl kitų, į šalį nustumia savo asmeninius poreikius ir dėl to nesijaučia laimingas. Individui, pasirinkusiam gyventi dėl kitų, neretai tenka išsižadėti savo asmeninės laimės tam, kad pavyktų pateisinti aplinkinių lūkesčius. Šiuo atveju gyvenimas dėl kitų yra beprasmis, nes asmuo negali elgtis taip, kaip trokšta jo širdis, todėl jo egzistencija neatsiejama nuo nuo vidinių konfliktų ir nerimo. Vienintelis išsigelbėjimas ar būdas nuraminti vidinį konfliktą – ryžtingai apsispręsti gyventi dėl savo pašaukimo ir svajonių. Ši tema plėtojama XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino psichologiniame intelektualiniame romane „Altorių šešėly”. Romane vaizduojamas Liudas Vasaris – dramatiška, prieštaringa, savo gerovės ir tikslų siekianti asmenybė, kuri renkasi gyventi sau. Pirmą kartą lietuvių literatūroje rašoma apie tai, kad individo gyvenimas pats savaime yra vertybė, todėl svarbu yra elgtis taip, kaip atrodo teisinga pačiam, nes tik tokiu būdu galima gyventi prasmingai. Kai žmogus renkasi pašaukimo neatitinkantį kelią,

sielos gelmių nesutarimai priveda prie ribinės situacijos. Kūrinyje pasakojama, kaip nesipriešindamas tėvo valiai ir jautrios motinos norui Liudas Vasaris įstoja į kunigų seminariją, kurioje jaučiasi tarsi dvasia be vietos. Jis jaučia, kad „devyni skambalo smūgiai“, griežtos seminarijos taisyklės, prievarta atsisakyti žemiškųjų malonumų slopina kūrybinius impulsus, todėl buvimas seminarijoje tampa neatsiejamas nuo sekinančios savianalizės ir sąžinės graužaties. Visą laiką Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą, mėgindamas suderinti kunigo ir poeto kelią. Laikui bėgant Vasaris savo sunkiame ieškojimų kelyje sutinka žmonių, kurie keičia jo likimą, padeda suprasti, kad bandymas pateisinti tėvų lūkesčius tampant kunigu, jam trukdo patirti gyvenimo džiaugsmą. Jis suvokia, kad menas kuria pačius gražiausius prisiminimus, o kunigystė varžo griežtomis normomis. Didžiausias lūžis įvyksta tada, kai Liudas Vasaris sužino apie sukrečiančią Liucės savižudybę bei sulaukia rimto Auksės pasiūlymo sukurti šeimą. Ilgus metus praleidęs blaškantis tarp širdies norų ir pareigų, Liudas Vasaris aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta būties prasmę. Veikėjas pasirenka širdies troškimus ir nutraukia ryšį su kunigų luomu, nes jam svarbiausia dvasios gyvenimas. Taigi, stengdamasis dėl savo gerovės žmogus supranta gyvenimo prasmę ir pasirenka gyventi sau, nes tai – kelias į laimę.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!