Gruodžio 17 perversmas

1 Šaltiniuose atsispindi skirtingas požiūris į vieną svarbų tarpukario Lietuvos politinį įvykį. Įvardykite šį įvykį ir paaiškinkite, kuo šaltiniuose išreikštas požiūris skiriasi. Pasirinkite vieną, jums labiausiai priimtiną, požiūrį ir remdamiesi žiniomis argumentuotai jį pagrįskite. Padarykite išvadą. ŠALTINIS A Iš istorinio straipsnio Šalį pradėjusi valdyti kairiųjų vyriausybė jau birželio 17 d. panaikino Lietuvoje karo padėtį, atstatė žodžio, asmens, sąžinės ir spaudos laisves. Liepos mėnesį buvo priimtas amnestijos įstatymas ir į laisvę paleisti politiniai kaliniai. Anot istoriko L. Truskos, „...pirmą kartą per visą savo istoriją Lietuva tapo visiškos demokratijos šalimi“. Tačiau konservatyvių pažiūrų žmonėms demokratiniai pertvarkymai labiau panėšėjo į anarchiją ir betvarkę. Juo labiau kad daugeliui į akis krito vis aktyvesnė komunistų veikla (tarp paleistųjų politinių kalinių buvo daug komunistų). Pastarieji dar birželio 13 d. surengė viešą politinę demonstraciją Kaune, kuri buvo išvaikyta policijos, tačiau to užteko, jog dešiniųjų opozicija sukeltų didelį triukšmą bei pasipiktinimą visuomenėje, teigdami, kad vyriausybė leidžia laisvai veikti antivalstybinėms organizacijoms (Lietuvos komunistų partija (LKP) veikė nelegaliai). Buvo net skleidžiamas mitas, kad per demonstracijas komunistai užpuldinėjo bei įžeidinėjo kariškius, reikalaudami nusiimti kepures prieš raudoną vėliavą. Sunki ekonominė padėtis - smunkanti pramonė bei žemės ūkis, mažėjantis eksportas, auganti bedarbystė, ma- žėjančios valstybės iždo pajamos (1926 m. jos sumažėjo beveik 10% - 23,5 mln. litų) - vertė vyriausybę priimti ne- populiarius sprendimus. Taupant lėšas imta vykdyti kariuomenės reformą bei ketinta paleisti į atsargą kelis šimtus karininkų. Taip pat vyriausybė nusprendė nebemokėti algų kunigams, kas labai papiktino krikščionis demokratus. Juk atlyginimai kunigams buvo mokami dar nuo XIX a. vidurio, taip kompensuojant už caro valdžios konfiskuotas bažnyčios valdas. Daug neramumų sukėlė ir vyriausybės sprendimas padaryti nuolaidų lenkų tautinei mažumai švietimo srityje, nors tuo pačiu metu Lenkija savo teritorijoje, Vilniaus krašte, uždarinėjo lietuviškas mokyklas. Opozicijoje buvę tautininkai bei krikdemai netruko pasinaudoti vyriausybės sunkumais ir šalyje pradėjo itin aktyvią antivyriausybinę propagandą. Krikščionys demokratai, pasak istoriko L. Truskos, „...beveik atvirai ragino žmones neklausyti „bedievių“ valdžios“. Pastarųjų metų tyrinėjimai rodo, jog tautininkai taip pat ne mažiau buvo įsitraukę į perversmo organizavimą: istorikas Z. Butkus teigia, kad tautininkai A. Smetona, A. Voldemaras ir V. Krėvė dar 1923 m. pradžioje svarstė perversmo galimybę ir beveik 4 metus rengė „tarptautines perversmo sąlygas“- stengėsi užsitikrinti SSRS paramą bei Lenkijos neutralumą perversmo metu. Kaip pažymi paskutinysis tautininkų partijos pirmininkas D. Cesevičius, tarp perversmininkų „...dauguma karininkų, ypač jaunesniųjų ir aktyviųjų, buvo ne krikščionių demokratų, bet asmeniškai pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos gerbėjai“. O ir A. Voldemaras viename iš laiškų mini, kad A. Smetona su radikaliais karininkais suartėjo jau 1925 m. ŠALTINIS B Iš istorinio straipsnio 1926 metų įvykiai Lietuvoje ir prezidento K. Griniaus išrinkimas, o ypač trečiojo Seimo rinkimai, po kurių į valdžią atėjo kairiosios partijos - socialdemokratų ir valstiečių liaudininkų koalicija, gerokai pakeitė po sunkių nepriklausomybės kovų jau beveik nusistovėjusį Lietuvos gyvenimą. Tačiau šiai koalicijai nepakako daugumos Vy- riausybei sudaryti ir jai palaikyti. Todėl kairieji sudarė koaliciją su mažumų - lenkų, žydų, Klaipėdos krašto vokiečių (tarp kurių nebuvo nė vieno lietuvio) - atstovais. Netgi pats K. Grinius savo atsiminimuose pripažino, kad viena bėda - ne bėda. Mažumos, pasak K. Griniaus, jau buvo pajutusios savo svarbą ir tuoj susiblokavo ir pareikalavo kompensacijų. „Tai jau buvo pavojus, jog šita kombinacija ir nepatikima, ir nerimta, ir netvirta“, - rašė K. Grinius. Kita vertus, kairieji socialdemokratai po nepriklausomybės paskelbimo buvusią krikščionių demokratų valdžią nelaikė demokratiška, todėl jau 1926 m. birželio 10 d. laikraštyje „Socialdemokratas“ buvo paskelbti vadinamosios nepaprastosios socialdemokratų konferencijos nutarimai, labai jau primenantys Rusijos bolševikų šūkius, tarp kurių buvo ir tokios nuostatos: „Imtis priemonių senajam režimui likviduoti“ ir t. t. (...) „Senojo režimo“ likvidavimas prasidėjo vos pradėjus darbą M. Sleževičiaus vyriausybei. Ypač stengėsi vidaus reikalų ministras advokatas V. Požėla. Jau liepos 14 dienų amnestijos įstatymu buvo paleisti suimti komunistai ir kitas priešvalstybinis gaivalas. Tas komunistinis gaivalas pradėjo siausti visame krašte. Vyko viešos triukšmingos komunistų (dažniausiai nelietuvių) organizuojamos demonstracijos su grubiais išsišokimais ne tik Kaune, bet ir provincijoje. Lietuviai buvo viešai įžei- dinėjami gatvėse ir kitur. Kaune suįžūlėję žydukai komjaunuoliai neužleisdavo vietos uniformuotiems karininkams šaligatviuose. Valdžia ir policija ignoravo tokius išsišokimus. Komunistų organas „Tiesa“, liaupsindamas Vyriausybę, nuolat patarinėjo jai „likviduoti visus kunkalių lizdus“, panaudoti griežčiausias priemones prieš „fašistus“ ir pan. O fašistais komunistai skelbė visus, kurie nepritarė jiems. Pirmiausia reikalauta išvalyti kariuomenę ir visas valstybines įstaigas „nuo klerikalinio-fašistinio elemento“. Ypač stengėsi vidaus reikalų ministras V. Požėla, kuris dar nuo seno buvo Lietuvos komunistų vadeivų, tūnančių Maskvoje ir laukiančių savo valandos, V. Mickevičiaus-Kapsuko ir Z. Angariečio bičiulis. O švietimo ministro socdemo prof. V. Čepinskio nurodymu, leista įsikurti ir veikti 75 naujoms lenkų mokykloms. Tai ypač skaudino Lietuvos patriotus, ypač studentiją, nes tuo metu lenkai okupuotame Vilniaus krašte stengėsi panaikinti absoliučiai visas lietuviškas mokyklas. 2 V. Požėlos įsakymu iš darbo buvo išvaryti beveik visi departamentų direktoriai, policijos vadai, apskričių vir- šininkai, valsčių viršaičiai, beveik panaikinta saugumo policija. Todėl nenuostabu, kad komunistai, ėmęsi tvarkyti įvairias profsųjungas, pradėjo rengti net karinių mokymų stovyklas. ŠALTINIS C Iš M. Sleževičiaus laiško JAV lietuvių veikėjui A. B. Strimaičiui Bendrai aš visuomet buvau ir būsiu prieš tokius militarinius perversmus. Jie kraštui jokios naudos niekuomet nėra atnešę; o priešingai, visuomet vedė prie anarchijos ir pražūties. Taip bent rodo istorija. Ir kada Smetona ir kiti tautininkai norėjo jėga nuversti krikščionių valdžių, aš ir tuomet buvau prieš, nes, mano giliu įsitikinimu, Lietuva tokių mėginimų sau leisti negali (...). Smetonininkai, kurie tą žygį padarė, sudavė Lietuvai skaudžiausią smūgį, kurio ji galėjo susilaukti. Jie sakosi tai padarė, nes Lietuvai gresiąs komunizmas ir komunistų sukilimas. Tai irgi išmistas ir melas. Komunizmas Lietuvoje jokio pamato neturėjo ir neturi. Keliolika ar kelios dešimtys ar net keli šimtai rėkaujančių jaunuolių - tai toli gražu ne komunistinis pavojus. Jokio komunistų sukilimo negalėjo ir neturėjo būti. Tautininkams klerikalams reikėjo tą šmėklą išmiklyti, kad savo žygį prieš tautą, prieš įstatymus pateisintų (...). Tautininkai, ypač Smetona, Voldemaras, užsinorėjo valdžios. ŠALTINIS D 1926 m. gruodžio 17 d. P. Plechavičiaus telefonograma visų kariuomenės dalių vadams ir įstaigų viršininkams Buvęs paruoštas bolševikų sukilimas likviduotas. Senoji valdžia suimta. Laikinosios vyriausybės vardu įsakau pildyti visus mano įsakymus ir parėdymus, kol krašto vadovavimas bus perduotas laikinai vyriausybei. Už tvarką įguloje atsako kiekvienas viršininkas. Visoje šalyje paskelbtas karo stovis š. m. gruodžio 17 d. 3 val. ryto. Karo sričių viršininkai eina karo komendantų pareigas ir naudojasi visomis jų teisėmis, numatytomis esant karo stoviui. Visų bolševikų agentus tuojau suimti ir patalpinti į kalėjimus. 1926m. gruodžio 17d. perversmas Šaltiniuose kalbama apie gruodžio 17-osios perversmą. Šaltiniuose A ir C palaikoma kairiųjų valdžia, nesuprantama tautininkų bei LKDP veikla: „Opozicijoje buvę tautininkai bei krikdemai netruko pasinaudoti vyriausybės sunkumais ir šalyje pradėjo itin aktyvią antivyriausybinę propagandą“, „Komunizmas Lietuvoje jokio pamato neturėjo ir neturi.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!