Globos namuose ir biologinėse šeimose augančių vaikų rekreacijos ypatumai

Santrauka Nagrinėjamas vaikų globos namų auklėtinių ir šeimoje augančių vaikų rekreacijos kokybės suvokimas. Išskiriami kriterijai, kuriais remiasi vaikų globos namų ir šeimoje augančių vaikų rekreacijos kokybės supratimą. Pateikti tyrimo duomenys, kurie atskleidžia bešeimių vaikų rekreacijos kokybės suvokimo ypatumus, tikėtinas jų ateities perspektyvas. Žmonių gyvenimas yra veikiamas įvairių veiksnių, iš kurių ypač svarbus yra adaptacijos procesas. Kiekvienas turi gebėti prisitaikyti prie naujų sąlygų, turi spėti gyventi intensyviai. Žmogaus evoliucijos tempas, organizmo prisitaikymo mechanizmai praktiškai nepakito, o reikalavimai, keliami dėl gana sparčiai kintančių socialinių gyvenimo sąlygų, gerokai padidėjo. Sėkminga rekreacija suteikia žmogui galimybę įgyvendinti savo tikslus: tobulėti, objektyviai vertinti save ir kitus, tapti brandžia asmenybe. Rekreacija, kaip dinaminis procesas, lemia žmogaus gyvenimo kokybę. Kasdienės problemos ir gebėjimas jas spręsti tiesiogiai ar netiesiogiai siejasi su bręstančios asmenybės emocijomis, saviverte, psichine ir fizine sveikata. Taigi jaunesnio paauglio (penktoko) išgyvenimai, adaptacinio laikotarpio problemos ir gebėjimas jas spręsti lemia rekreacijos kokybę. Įvadas Darbo aktualumas. Darni šeima, jos aplinka daro didelę įtaką vaiko vystymuisi, padeda pagrindus tolesnei raidai, turi įtakos rekreacijos kokybei. Šeima yra pirmoji, svarbiausia, institucija, kur vaikas jaučiasi sau­gus, mylimas, globojamas (Bajoriūnas, 1997). Rekreacijos kokybė - tai ištisas žmogaus pasirinkimo galimybių spektras, kurį lemia sudėtinga ekonominių, socialinių, kultūros veiksnių darna, aplinka (Galkutė, Motiejūnienė, 2003). Asmens rekreacijos kokybę apibūdina įvairių reikmių (sveikatos, maisto, būsto, aprangos, išsilavini­mo, kultūros, saviraiškos, dalyvavimo visuomenės gy­venime) tenkinimo galimybės. Tai nulemia jo gebėjimą prisitaikyti esamomis sąlygomis ir tai, kokiomis verty­binėmis nuostatomis vadovausis gyvenime, kaip susi­formuos pasaulėžiūros sistema, ar taps savarankiška, iniciatyvia asmenybe, kaip gyvens, kaip suvoks rekreacijos prasmę, kokią įtaką darys kitiems žmonėms, ap­linkai. Socialiniai pokyčiai lemia ir požiūrio į šeimą atsakomybės suvokimo kaitą. Yra nemažai šeimų, ku­rios nesugeba atsakyti už save, savo vaikus, jų ugdymą nesuteikia žmogui rekreacijos pagrindo. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, šiandien Lietuvoje savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų įskaitoje užregistruota 16,4 tūkstančio sociali­nės rizikos šeimų, kuriose auga 36,5 tūkstančio vaikų. Du trečdaliai šeimų įrašyta į įskaitą dėl girtavimo. 2005 metais tėvų globos neteko 3209 vaikai, iš jų 37 proc. buvo iki 7 metų amžiaus. Tik kas tryliktas tėvų globos netekęs vaikas buvo našlaitis. Iš viso beglobių vaikų užregistruota 13,3 tūkst., iš kurių 58 proc. globojami šeimose, 2 proc. - šeimynose, 40 proc. bešeimių vaikų gyvena įvairiose globos įstaigose. Vaikai iš socialinės rizikos šeimų į šias institucijas dažnai patenka neprižiū­rėti, patyrę fizinį ir/ar psichologinį smurtą jie paprastai neturėjo tinkamo būsto, maisto, medicinos paslaugų, normalių rekreacijos sąlygų, nebuvo socialiai apsaugoti, neturėjo galimybių tenkinti kultūros, rekreacijos, savi raiškos reikmių, nebuvo gavę kokybiško ugdymo. Dėl žalingų rekreacijos sąlygų šiems vaikams būdingesnės psichosocialinės problemos, jiems sunku prisitaikyti naujoje aplinkoje, išsiskiria lėta socialine asmenybės brandą sunkiau bendrauja su bendraamžiais, suaugu­siaisiais (Kaffemanas, 1999,2000; Leliūgienė, 1997). Tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose nusta­tyta vaikui atstovaujančių pareigūnų, valstybės pareiga išlaikyti vaiką užtikrinti tinkamas ir saugias rekreacijos sąlygas, būtinas fiziniam, protiniam, dvasiniam, dorovi­niam vystymuisi, ugdymui, galimybę dalyvauti visuo­menės gyvenime. Globos namuose vaikai atitinkamai ugdomi, siekiama sudaryti palankias, šeimos aplinkai artimas sąlygas, nors tai ir neprilygsta ugdymui šeimose (Pilowsky, 1995; Raslavičienė, 1996; Braslauskienė, 1996, 1998; Snieškienė, 1999). Globos namų vaikai dėl savitų brendimo sąlygų yra trapesni, jautresni nei šeimo­je augantys vaikai ir fiziniu, ir psichologiniu, ir sociali­niu aspektais. Jų dažnai iškreiptas rekreacijos prasmės, kokybės supratimas, todėl vaikų globos namų ugdyti­niams sunkiau sekasi įsilieti į visuomeninį gyvenimą tapti visaverčiais visuomenės nariais. Įvairūs tyrimai, tarp jų ir UNICEF (2001), rodo, kad globos namų vaikai dažniau (nei augantys šeimose) neįgyja pakankamo išsi­lavinimo, tampa benamiais, patenka į įkalinimo įstaigas. Bešeimio vaiko, globos namų ugdytinio, rekreacijos kokybės suvokimas, ypatumai, galimų ateities perspek­tyvų įtaka tolesniam gyvenimui - mažai tyrinėta sritis. Šio darbo tikslas - atskleisti vaikų globos namų ugdytinių ir ir šeimoje augančių vaikų požiūrį į rekreacijos kokybę, kriterijus, kuriais remiantis yra vertinama vaikų globos namų ugdytinių rekreacijos kokybė. Darbo objektas - vaikų globos namų ugdytinių ir šeimoje augančių vaikų rekreacijos kokybės supratimas. Darbo uždaviniai: • nustatyti kriterijus, kuriais remiasi vaikų globos ir šeimoje augančių vaikų, vertindami savo rekreacijos kokybę; • išskirti veiksnius, kurie lemia vaikų globos namų ugdytinių ir šeimoje augančių vaikų rekreacijos kokybę. • aptarti vaikų globos namų ugdytinių ir šeimoje augančių vaikų požiūrius į rekreacijos kokybę. Darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, metaanalizė (atliekama apibūdinant rekreacijos prasmės, kokybės sampratą, teorinius pagrindus), anketinė apklausa raštu (sudaryti klausimynai rekreacijos kokybės suvokimą). 1.Vaikų globos namų auklėtinių ir šeimoje augančių vaikų rekreacijos kokybės teoriniai aspektai 1.1. Rekreacijos kokybės samprata Mokslininkai akcentuoja, kad žmogaus rekreacijos kokybė priklauso nuo jo rekreacijos prasmės suvokimo, turimo tikslo. Asmenybei vystantis ugdymas, kaip ugdy­tojų ir ugdytinių sąveika, perauga į saviugdą ugdytinis prisiima ugdytojo funkcijas, pasirenka savo asmenybės tobulinimo tikslus ir formuluoja juos atitinkantį turinį (Rajeckas, 1999; Bitinas, 2000). Rekreacijos kokybė vi­sada buvo ir yra siejama su žmogaus laimės siekiu. Kiekvienas žmogus turi savo laimės vaizdinį, siekia asmeninio rekreacijos idealo, stengiasi patenkinti visas savo reikmes. Laisvalaikis gali būti aktyvios ir pasyvios formos. Aktyvios organizuoto laisvalaikio formos yra tos, kurias taikant visi dalyviai daugiau arba mažiau įtraukiami į veiklą. Veikla turi būti planuojama iš anksto, sudarant įstaigos laisvalaikio programas. Norint, kad ji būtų sėkminga, reikia vadovautis ko­mandinio darbo principais, tačiau tam, kad laisvalaikis būtų prasmingas, atitiktų klientų poreikius ir ga­limybes, reikalingos žinios ir tam tikri įgūdžiai, padedantys parinkti ir pritaikyti įvairias laisvalaikio veik­las: užsiėmimų pagal pomėgius (būrelių) ar meninę veiklą, sportinius ar kitokius žaidimus, išvykas, pramogas ir šventes. Organizuojant pasyvų laisvalaikį - poilsį, reikia sukurti tokią atmosferą, kurioje to pageidaujantys žmonės galėtų atsipalaiduoti, pabūti vienumoje, pažiūrėti televizorių ar paskaityti knygą, paklausyti muzikos ar išeiti pasivaikščioti. Estetiniai interesai kelia daug poreikių: išgyventi džiaugsmą, patirti grožį ir malonumą, poreikį būti pripažintam, įvertintam, norą pradžiuginti kitus. Organizuoto laisvalaikio specifiką sudaro daugybė darbų ir užduočių - veiklos planavimas, konkretaus atvejo poveikio plano sudarymas, jo [gyvendinimo kontrolė ir poveikio vertinimas, įvairių kultūrinių renginių organizavimas ir kt. Socialinės globos įstaigose laisvalaikio praleidimo specifiką le­mia keletas veiksnių: 1) socialinės grupės statusas ir amžius (vaikų globos namai, neįgaliųjų specialioji mokykla, se­nelių pensionas); 2) globos įstaigos gyventojų individualūs poreikiai, pomėgiai bei gebėjimai; 3) socialinių darbuotojų kompetencija organizuojant laisvalaikį; 4) institucijos vieta (miestas, rajonas, kaimas); 5) įstaigos finansinė situacija. Globos įstaigų laisvalaikio specifikai įtakos turi tai, kad dažnai patys gyventojai dėl įvairių prie­žasčių negali savarankiškai pasirinkti veiklos rūšies, formų ar turinio, todėl būtina sudaryti sąlygas iš­bandyti įvairias veiklos sritis, išsiaiškinti, kas juos domina, ką jie pajėgūs atlikti savarankiškai. Vaikų globos įstaigose dalis paauglių, neturėdami kuo užsiimti laisvu laiku, vartoja psichotropi­nes medžiagas, jų laisvalaikis neįdomus, nes laisvalaikio formų pasiūla neatitinka šios amžiaus grupės poreikių. Kadangi globos įstaigoje nėra skiriami atskiri gyvenamieji kambariai, nevykdoma laisvalaikio vienumos funkcija. Neįgaliesiems sudėtinga pareikšti savo pageidavimus, nes dėl fizinių ar intelekto problemų jie neįsivaizduoja arba nežino apie užsiėmimus, kuriuos galėtų rinktis. Tinkamai organizuota rekreacinė ar meninė veikla gali tapti ypač veiksminga neįgaliųjų socialinės integracijos priemone (Neįgaliųjų me­ninis ugdymas: psichologinės reabilitacijos ir socializacijos galimybės, 2002). Senyvo amžiaus žmonių pensionuose laisvalaikio organizavimą lemia susilpnėjęs šių žmonių aktyvumas, tačiau ne tiek dėl fizinių, kiek psichologinių ar ekonominių priežasčių. Ypač veiklų pasirin­kimą apriboja socialinių įstaigų finansinė situacija ir materialinių išteklių stoka. Socialiai globotini as­menys galbūt norėtų keliauti, dalyvauti pramoginėse ar sportinėse veiklose, bet tam trūksta lėšų. Kūrybingi socialiniai darbuotojai nelaukia, kol situacija savaime pagerės. Jie ieško galimybių or­ganizuoti veiklas, kuriose vyrautų moralinis, laiko ir entuziazmo, o ne finansinis aspektas. Kaip pasakė Šopenhaueris, eilinis žmogus rūpinasi, kaip prastumti laiką, o talentingas stengiasi jį panaudoti. Atlik­tas originalus tyrimas (Larson, Shaikh, 2004), kuriame apskaičiuota dviejų lygiaverčių rekreacijos as­pektų priklausomybė: laiko, kaip vertybės, kainos (pagal žinomą posakį, kad laikas - pinigai) ir pasi­rinktos laisvalaikio veiklos finansinės sąmatos. Įrodyta, kad rekreacijos biudžetą sudaro abu - laiko ir finansinis - aspektai. Didžiausia problema ta, kad Lietuvoje nėra nei mokslinės, nei populiariosios literatūros rekrea­cijos, laisvalaikio vadybos klausimais. Norintieji spręsti laisvalaikio kokybės socialinėje sistemoje pro­blemas šiandien ypač stokoja kvalifikuotų žinių ir tyrimų. Šalyse, turinčiose rekreacijos srityje ilgametį įdirbį, vyksta laisvalaikio tyrimų simpoziumai, konferencijos, kuriuose nagrinėjamos įvairios aktualios temos: laisvalaikio etika, jaunimo darbo, kultūros, laisvalaikio ir turizmo socialinės intervencijos teori­jos, darbo, laisvalaikio ir socialinių pokyčių ryšys. Vaiko mokymas, pratinimas tinkamai spręsti reikmių sintezės problemą yra jo socializacijos pagrindas. Anks­tyvuoju ugdymo laikotarpiu vaikas pratinamas kontro­liuoti savo kūniškas (prigimtines) reikmes, nepamiršti ir dvasinių, taip pat kurti pagrindines draudimo tipo elgse­nos normas {negalima) (Bitinas, 2000). Mokslininkai akcentuoja, kad be vidinių stabdžių socializacijos proce­sas gali būti nesėkmingas, kūniškos reikmės gali nu­stelbti dvasines, o anksti atsiradusi vartojimo reikmė gali trukdyti dvasinių reikmių raidai. Šiuolaikinėje visuomenėje gyvenantis žmogus rekreacijos kokybės turėtų siekti ne tik dėl savęs, bet ir ben­dram labui, savo gyvenimą įprasminti taip, kad kažkas tauraus, reikšmingo liktų ir kitoms kartoms. Čia svarbi asmens atsakomybė už save, artimuosius, visuomenę. Šeima ir pedagogai bando spręsti sudėtingą šiuolaikinei visuomenei būdingą problemą: leisti vaikui pačiam pasi­rinkti vertybes ar pedagoginėmis priemonėmis siekti, kad jo psichikoje įsitvirtintų tos vertybės, kurios ugdyto­jui atrodo teisingos ar bent jau priklauso leistinų verty­bių kategorijai (Aramavičiūtė, 1998; Bitinas, 2000). Siekiant rekreacijos kokybės svarbu asmeniškai tobulėti, plėtoti asmenines galias, kompetencijas, nes visuomenės gerovė priklauso nuo to, kaip save realizuoja kiekvienas žmogus. Visame pasaulyje ekonomikos, mokslo, švietimo, ap­linkosaugos, socialinio aprūpinimo srityse siekiama suderinamumo. Atsižvelgiant į visuomenės gerovę, jos narių išsilavinimą, saugumą santykį su aplinka, siekia­ma viso pasaulio darnios plėtros. Šios idėjos šiandien įgyvendinamos ir Lietuvoje - visose žmogaus rekreacijos srityse. Siekiama įtvirtinti nuostatą, kad žmogus turi mokėti gyventi ne tik čia ir dabar, bet ir rūpintis ateities kartomis, suteikti rekreacijos pagrindą kuri ateities pe­rspektyvas. Pasaulio aplinkos ir plėtros komisijos ata­skaitoje akcentuojama, kad darni plėtra (sustainable developmenl) - tai visuomenės „plėtra, tenkinanti žmo­nijos reikmes dabar, neapribojant galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias" (Mūsų bendra ateitis, 1987). Taigi darni plėtra yra rekreacijos kokybės pagrindas. Ar šis procesas vyks ir ateityje, priklausys nuo žmo­gaus rekreacijos būdo pokyčių. Kadangi švietimas yra sudedamoji sistemos, lemiančios žmogaus rekreacijos kokybę, dalis, jam tenka svarbus vaidmuo. Juk nuo vi­suomenės narių išsilavinimo, jų vertybinių nuostatų priklauso socialinė, ekonominė pažanga, visuomenės rekreacijos kokybė. Rekreacijos kokybė suprantama kaip materialių asmens reikmių tenkinimas (būstas, visavertė mityba, kitos rekreacijos sąlygos), estetiška, švari, tvar­kinga aplinka, kokybiškos medicinos paslaugos, sociali­nė sauga, kultūros ir rekreacijos reikmių tenkinimas, puikus išsilavinimas, pageidaujamas darbas, saviraiška, galimybė ir gebėjimas dalyvauti priimant, įgyvendinant bendruomenei svarbius sprendimus. Kiekvienas individas turėtų pats spręsti, koks bus jo antropocentrinių vertybių socialinis turinys, kaip jis išreikš savo laisvę, puoselės demokratiją vykdys parei­gas, suvoks laimę, atsakomybę, sąžiningumą teisingu­mą ir kt. vertybes. Kokias vertybines nuostatas vaikas išsiugdys, kaip jis suvoks rekreacijos prasmę, kokybę, save šiuolaikinio pasaulio kontekste, priklauso nuo šei­mos, ugdymo institucijų. 1.2.Rekreacijos kokybė globos namų ir šeimoje augantiems vaikams auklėtiniams 1.2.1. Rekreacijos kokybės vertinimai Žmogaus rekreacijos kokybę lemia materialiniai ir dvasiniai procesai, sudarantys jo būties pagrindą. Kuo tvirtesnis žmogaus socialinis-ekonominis pagrindas, tuo dvasingesnis socialinis-biologinis pasaulis. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas verčia sutelkti ne tik fizines, bet ir psichologines, dorovines galias. Vieno žmogaus rekreacijos stiliaus aspektai tampa bendrais visos visuomenės rekreacijos bruožais (Matulionis, 2002). GK - nežiūrint į ilgą GK studijų tradiciją skirtinguose moksluose, vieningo, tinkamo tarpdisciplininėms studijoms, GK apibrėžimo nėra suformuluota iki šiol. PSO (1993) siūlo tokį apibrėžimą: "GK -tai individų vietos gyvenime suvokimas kultūriniame ir jų užimamos padėties kontekste, susijęs su jų tikslais, viltimis, standartais ir požiūriais. Tai plati koncepcija, kuriai didelės įtakos turi asmens fizinė sveikata, psichologinė būklė, nepriklausomybės laipsnis, socialiniai ryšiai ir santykiai su aplinka Tyrimo metodai, kontingentas ir rezultatai. Šiaurės visuomenės sveikatos mokyklos mokslininkai: Lindstrfim, Eriksson, Jakobsson, KShler (1990-1994) atsitiktiniu atrankos būdu iš kiekvienos šalies Nacionalinio statistikos biuro populiacijos registro atrinko po 3000 nuo 2 iki 18 m. amžiaus vaikų. Neįgalieji vaikai [(561-as, sergantis mielomeningocele (MMC), ir 390-imtcistine fibroze (CF)] buvo atrinkti pagal universitetinių klinikų, nacionalinių centrų, kuriuose šie vaikai gydosi, ir sergančiųjų bendruomenių turimus duomenis. Apklausą minėti mokslininkai atliko vaikų šeimoms paštu išsiųsdami anketas, sudarytas iš 74 klausimų, atsakymų į kuriuos duomenisjie analizavo atsižvelgdami į universalų GK modelį. Remiantis Allardt (1975) aprašytu pasiūlymu GK tyrimuose naudoti žemiausias, arba bazines, vertes, kiekvienam kintamajam dydžiui tame lygyje, kuris yra būtinas vaikų GK reikalingiausioms sąlygoms ir pasitenkinimui pasiekti, atsižvelgiant į šalių vystymosi lygį (kaip informacijos šaltinį naudojant nacionalinę statistiką), buvo nustatomos bazinės vertės. Šių bazinių verčių rinkinys ir suformavo GK standartą. Kaip nurodė tyrėjai, neįgaliųjų vaikų šeimos aktyviau dalyvavo anketinėje apklausoje -neatsakiusiųjų buvo tik 5,6% CF grupėje ir 13% MMC grupėje. Bendroje populiacijoje gautų atsakymų procentas svyravo nuo 55,8% Norvegijoje iki 83,2% Suomijoje. Lindstrm ir kt nustatė, kad Šiaurės šalių vaikų GK yra aukšta - beveik 70% visų apklaustų vaikų ji buvo aukštesnė, negu nustatytas GK standartas, ir skirtumai tarp šalių buvo labai nedideli. Išorinėje sferoje objektyvūs skirtumai tarp bendros populiacijos ir dviejų neįgaliųjų grupių vaikų buvo nedideli (žr. 3 lent.): išsilavinimas menkesnis buvo neįgaliųjų grupėse (37,8:33,9; 33,1), tačiau visos grupės turėjo beveik vienodas bendras pajamas (51,7: 51,5, 52,4), o neįgaliųjų šeimose, skaičiuojant vienam asmeniui, jos buvo netgi didesnės. Erdvesnius gyvenamuosius būstus taip pat turėjo neįgaliuosius vaikus auginančios šeimos (79,3: 91,8; 83,9). Pasitenkinimas ekonomine padėtimi Šiaurės šalių šeimose buvo aukštas, nors žemesnis, negu darbu (58,7:74,4). 3 lentelė Vaikų (CF, MMC) GK rodikliai Šiaurės šalyse (palyginimas su bendros populiacijos (BP) vaikų GK rodikliais) (procentai, viršijantys bazines vertes); (Lindstrom ir kt., 1993-1994); [3; 83-89;4,125-134Į rv MMC ~1 Bendras rodiklis įpras rouimis į Apibendrindami tarpasmeninės sferos tyrimų rezultatus, mokslininkai pastebėjo, kad Šiaurės šalyse vaikų pasitenkinimas gyvenimu šeimoje aukštas -tai nurodė 86,9% apklaustųjų, bet santykiais su giminaičiais ir draugais buvo patenkinti tik 56,5% apklaustųjų, o visuomenės parama šeimai tenkino tik 36,8% apklaustųjų. Tirdami tarpasmeninę sferą neįgaliųjų vaikų grupėse, Lindstrom ir kt. pastebėjo šiek tiek didesnį jų šeimų iširimą liekant gyventi tik su vienu iš tėvų (91,5: 86,9; 90,8), bei tai, kad vaiko negalia gali nulemti ir mažesnį, nei bendroje populiacijoje, vaikų skaičių šeimoje (75,9:68,9, 74,5), ir mažesnį pasitenkinimo lygį šeima (86,9:77,6; 76,8) bei socialiniais ryšiais aplamai. Analizuodami asmeninės sferos tyrimų rodiklius, mokslininkai nustatė, kad nuo 89 iki 93% visų apklaustų vaikų skirtingose amžiaus grupėse buvo patenkinti santykiais mokykloje; nuo 77 iki 85% vaikų sulaukė pripažinimo bendraamžių tarpe; nuo 46 iki 50% vaikų savigarba skirtingose amžiaus grupėse buvo aukšta. Neįgaliųjų vaikų grupėse asmeninės sferos, skirtingai nei kitų sferų, GK rodikliai buvo akivaizdžiai žemesni: žymiai žemesnė,nei bendros populiacijos vaikų, savigarba (52,0:43,2; 29,6), kuri, skirtingai nei bendros populiacijos vaikų tarpe, keičiasi su amžiumi - jaunystėje dar labiau sumažėja; ryšiai dėl neįgalaus vaiko skirtingumo išvaizdos ir pasiekimų atžvilgiu silpnėja; gyvenimas tampa labiau izoliuotas, centruotas į šeimą, bet bendro su tėvais aktyvumo lygis neįgaliųjų grupėse buvo netgi aukštesnis (69,4:73,0; 73,4). Taigi, kaip reziumuoja Šiaurės šalių vaikų GK tyrėjai Lindstrom ir kt. (1994), neįgaliuosius vaikus auginančiose šeimose būtent asmeninei sferai turi būti skirtas ypatingas dėmesys. Nagrinėdami vaikų sveikatos problemų ir GK ryšį, kasdieninį vaiko gyvenimą įtakojančias sveikatos problemas mokslininkai pateikė kaip: 1) ilgai trunkančią (mažiausiai tris paskutinių metų mėnesius) ligą, negalią; 2) gydymąsi ligoninėje bent vieną kartą per paskutinius metus; 3) medicinines gydytojų konsultacijas - mažiausiai vieną paskutinių trijų mėnesių laikotarpyje (neįskaitant apsilankymų pas gydytojus profilaktiniais tikslais); 4) ligą, dėl kurios vaikas per paskutinius tris mėnesius negalėjo lankyti vaikų lopšelio, darželio ar mokyklos. Kaip tyrėjai ir tikėjosi, neįgaliųjų grupės vaikai turėjo žymiai daugiau minėtų sveikatos problemų, tačiau, nežiūrint į tai, neįgaliųjų GK rodikliai nebuvo daug žemesni. Nagrinėdami minėtų sveikatos problemų ir GK ryšį individualiame lygyje, LindstrSm ir kt. pastebėjo dvi tendencijas: ilgalaikė liga, negalia negatyviai buvo susijusi su subjektyvia GK, o objektyviems GK rodikliams įtakos neturėjo - jie išliko aukšti. Nagrinėdami GK ir sveikatos problemų ryšį bendrame šalies lygyje, mokslininkai pastebėjo, kad jos iš esmės nebuvo negatyviai susiję su subjektyvia ir objektyvia vaikų GK [2; 3, 83-89; 4, 125-134]. Praktinė reikšmė. Minėtos studijos duomenys kaip patariamoji priemonė buvo pateikti Nacionalinėse Švedijos, Norvegijos, Suomijos vaikų sveikatos ataskaitose. Nustatyti GK principai įtakojo PSO inicijuotą sveikatos apsaugos mokymo Europos konsorciumo programą, jie taikomi kuriant įvairias mokymo, auklėjimo programas, išdėstomi socialinės pediatrijos bei jaunuolių sveikatos mokymo kursuose bei pateikti Socialinės pediatrijos vadovėlyje (1994). Pagrindinis Šiaurės šalių visuomenės gerovės vystymo principas - panaikinti ar bent sumažinti nevienodumą ne tik tarp valstybių, bet ir tarp žmonių grupių pačiose valstybėse - atitinka PSO ir JT Vaikų Teisių Konvencijos principus [3, 83-89; 4,1-23, 125-134]. Išvados. 1. GK medicininėse studijose dėmesys vis labiau sutelkiamas į sveikatos ir resursų, skirtų jai palaikyti, įtaką žmogaus GK. 2. Visų vaikų (ir neįgaliųjų) GK susideda iš tų pačių elementų ir jai užtikrinti vienodai svarbios visos universalaus GK modelio sferos ir jas atitinkančios dimensijos. 3. Šiaurės šalyse vaikų (ir neįgaliųjų) GK rodikliai yra aukšti, tik asmeninėje sferoje neįgaliųjų grupėse jie žemesni už bendros populiacijos vaikų. Skirtumai tarp šalių nedideli. 4. Priklausomybė tarp vaiko sveikatos problemų ir GK rodiklių šiaurės šalyse yra silpna. 5. Atsižvelgiant į tai, kad Šiaurės šalių mokslininkų pateiktos išvados gali būti neabsoliučiai teisingos Lietuvos vaikams (skiriasi šalių ekonominis išsivystymas, socialinės rūpybos lygis ir kt.), kurių sveikata šiandien nėra patenkinama (vos pusė vaikų pradeda lankyti mokyklą būdami sveiki), jie jaučiasi ne tokie laimingi kaip jų vienmečiai kitose šalyse, net nusižudo [5, 29-81], o neįgalieji nevisada sulaukia reikiamos pagalbos, tikslingu laikytinas Lietuvos vaikų GK tyrimas, kurį ir pradėjome KMA BMTI Socialinės pediatrijos laboratorijoje, siekdami išanalizuoti vaikų GK lemiančius veiksnius, nustatyti sveikatos būklės ir GK tirtų rodiklių ryšį. 1.2.2.Rekreacijos kokybe lementis veiksniai Nagrinėjant pasitenkinimą gyvenimu lemiančius veiksnius, dažniausiai yra remiamasi Maslowo pagrindinių poreikių patenkinimo teorija. Esminė šios teori­jos prielaida teigia, kad pagrindinių poreikių patenkinimas yra pozityviai susijęs su pasitenkinimo gyvenimu laipsniu. Be to, pagrindimai poreikiai turi hierarchine or­ganizaciją: fiziologiniai poreikiai yra pagrindiniai, po jų eina saugumo, meilės, pa­garbos poreikiai bei savęs realizavimo poreikiai hierarchijos viršūnėje. Masiowas teigia, kad kol nėra patenkinti baziniai poreikiai, tol aukštesnieji poreikiai neaktualizuojami-vizuojami, be to, hierarchijos viršūnėje esantis poreikių patenkinimas suteikia giles­nį pasitenkinimą. Maslowo teoriją taikant skirtingų šalių gyventojų pasitenkinimo gyvenimu ty­rimams, garima daryti prielaidą, kad mažiau turtingų šalių gyventojai yra dažniau užimti bazinių poreikių (gyvenamojo būsto, saugumo, finansiniu) aprūpinimu, to­dėl jie pasitenkinimą gyvenimu labiau sieja su šių poreikių tenkinimu. Tuo tarpu turtingesnių šalių gyventojų pasitenkinimą gyvenimu labiau lemia aukštesniųjų po­reikių patenkinimas (Oishi et ai., 1999, 980). Bendros šalies ekonominės padėties įtaką taip pat pažymi R. Inglehartas, nurodydamas, kad tarp ekonominės gerovės ir pasitenkinimo gyvenimu yra teigiama koreliacija: „ekonominis saugumas sustiprina vyraujantį visuomenės pasitekėjimo gyvenimu jausmą" (cituota iš Ester, 1997, 74). Remiantis šiomis prielaidomis, galima kelti dvi pagrindines hipotezes: H2: Neturtingų šalių (visų pirma Vidurio ir Rytų Europos) gyventojai yra mažiau patenkinti savo gyvenimu; H3: Neturtingų šalių gyventojų pasitenkinimas, palyginti su turtingesnių šalių gyventojų, yra labiau susijęs su ekonominių poreikių tenkinimu. Jei pasitenkinimas gyveniniu ir laimės pojūtis yra suprantami kaip apibendri­nantys lūkesčių bei rezultatų atitikimo rodikliai, tai pasitenkinimas darbu yra viena iš sudedamųjų bendro pasitenkinimo gyvenimų dalių šalia pasitenkinimo šeimos santykiais, finansine padėtimi, namais ir panašiai (Michalos, 1980, 3). C. Duncanas savo straipsnyje nurodo keturis pagrindinius pasitenkinimo gyvenimu ir pasitenki­nimo darbu tarpusavio ryšio modelius. Susiliejimo modelis palaiko pozityvų šių dviejų kintamųjų ryšį: pasitenkinimas vienoje srityje pereina į pasitenkinimą kitoje. Kompensacijos modelis teigia, kad toks ryšys yra neigiamas: žmonės, nepatenkinti viena sritimis kompensuoja tai gaudami pasitenkinimą kitoje. Daugumą autorių tvirtina, jog pasitenkinimas gyvenimu ir pasitenkinimas darbu tarpusavyje yra nesusiję. Disagregacijos modelis siūlo prielaidą, kad darbo svarba asmens gyve­nime daro įtaką ryšiui tarp pasitenkinimo darbu ir gyvenimu ir šis ryšys yra teigia-įnesnis vertinančių darbą žmonių (Duncan, 1995). A:: Čia galima pritaikyti S. Oishi pasiūlytą vertybės kaip tarpininko modelį, kuris -pratęsia Maslovvo poreikių tenkinimo teoriją kultūrinių skirtumų lygiu. Pagrindinė šio modelio idėja yra ta, kad individai, vertindami savo pasitenkinimą gyvenimu, la­ibiau vertina tai, kas sutampa su jų vertybėmis (Oishi et ai, 1999, 980). Vadinasi, šis .teorinis požiūris palaiko disagregacijos ryšio tarp pasitenkinimo gyvenimu ir pasi­tenldnimo darbu aiškinimą. Be to, šis modelis leidžia atskleisti kultūrinius skirtumus tarp panašios ekonominės padėties šalių. Čia galima kelti ketvirtąją hipotezę: H4: darbo svarba asmens gyvenime lemia ryšį tarp pasitenkinimo darbu ir mrvenimu ir šis ryšys yra teigiamesnis vertinančių darbą žmonių. 1.2.3.Pasitenkinimas gyvenimu Europos šalių gyventojų subjektyvių rekreacijos kokybės vertinimų analizę pradėsime nuo jų pasitenkinimo gyvenimu kintamojo pasiskirstymo pagal 31 tyri­me dalyvavusią šalį. Atlikus ANOVA testą paaiškėjo, kad F reikšmė (362,669) yra didelė (p0,5 Vidutiniškai 24 212 26 22,4 50 21,8 Laimingas 89 78,8 89 76,8 178 77,7 Iš viso: 113 49,3 116 50,7 229 100 Siekta sužinoti, kas turi įtakos globos namuose augančių vaikų laimingu­mo jausmui. Užfiksavome silpnus koreliacinius ryšius (negalima atmesti statistinio ryšio) tarp laimingumo ir: • pasitenkinimo mokykline veikla (kor. koef. -0,27); • silpnesnio vienišumo pojūčio (kor. koef. - 0,23); • nesiskundimo šiais psichosomatiniais negalavi­mais: nuovargiu (kor. koef. - 0,22); nemiga (kor. koef. - 0,21); liūdesiu, prislėgtumu (kor. koef. -0,21). Vidinė darna susijusi su savęs vertinimu. Taigi vidinė darna, kurios vienas požymių - laimin­gumo išgyvenimas, neigiamai koreliuoja su stresu, įvai­riais sveikatos sutrikimo simptomais ir gali sumažinti streso įtaką adaptaciniu laikotarpiu. Biologinėse šeimose augantys vaikai, kuriems būdingi aukšti vidinės darnos rodikliai, linkę spręsti jiems iškilusias problemas, o ne išgyventi dėl jų, patiria mažiau neigiamų emocijų bei lengviau įveikia įvairias prisitaikymo problemas, jų psichologinė savijauta yra geresnė. nio pobūdžio, tiek susijusių su mokykla) problemų sprendimas tiesiogiai siejasi su rekreacijos kokybe, lai­mingumo pojūčiu, fizine ir psichine sveikata (Pileckai-tė-Markovienė, 2003). Tyrime dalyvavo 229 penktos klasės biologinėse šeimose augantys vaikai: 129 Klaipėdos miesto P. Mašioto vidurinės mokyklos ir 100 Kauno miesto Veršvų vidurinės mokyklos penktokų. Penktos klasės mokinius, praėjus trims adaptacijos mė­nesiams, paprašėme subjektyviai įvertinti požiūrį į save, savo psichologines būsenas: laimingumą vienišumą. Globos namuose augančių vaikų klausėme, ar jie jaučiasi laimingi, kai mąsto apie dabartini savo gyvenimą? Nagrinėdami globos namuose augančių vaikų atsakymus į šį klausimą siekėme atskleisti berniukų ir mergaičių grupių skirtumų reikšmingumą. Teigiamai nusiteikęs ir savimi pasitikintis žmogus pripažįsta savo vertingumą svarbą atsakingai elgiasi su savimi ir kitais (Pileckaitė-Markovienė, 2003). Atsakymų rezultatai rodo, kad biologinėse šeimose augantys vaikai geriausiai vertina savo gebėjimus (vienas iš vidinės darnos ir tapa­tumo jausmo požymių - tikėjimas, kad kažką gali pada­ryti gerai): 84,2% respondentų tiki, kad gali viskąpada-ryti gerai; 82,9% teigia, kad turi daug gerų savybių; 75,1% mano, kad kiti turi juos gerbti; 72% - didžiuojasi savimi. 92,6% tiriamųjų penktokų nesutinka, kad jie yra nevykėliai ir netikėliai; 44,6% - kad trūksta pasitikėjimo savimi. Taigi remdamiesi šiais rezultatais galime teigti, kad dauguma tiriamųjų gana gerai save vertina, t. y. pasitiki savimi. Tiek adaptaciniu laikotarpiu, tiek ir vi­same mokymosi procese tai turi įtakos jų veiklumui, geresnių rezultatų siekiams, gerai savijautai klasės ko­lektyve ir mokyklos bendruomenėje. Iš pateiktų duomenų matyti, kad net keturių teiginių vertinimai reikšmingo statistinio skirtumo tarp berniukų ir mergaičių neparodė. Tiek berniukai, tiek ir mergaitės panašiai vertina save šiais aspektais: 79,6% berniukų ir 88,6% mergaičių mano, kad viską gali padaryti gerai (x2 = 3,61, p > 0,05); 74,3% berniukų ir 81% mergaičių didžiuojasi savimi (x2 = 1,48, p > 0,2); 91,2% berniukų ir 94% mergaičių nesijaučia netikėliais, nevykėliais (x2 = 0,66, p > 0,4); 55,7% berniukų ir 55,2% mergaičių pasitiki savimi (x2 = 0,008, p > 0,5). Veiksnia , susiji su berniukų ir mergaičių savęs vertinimu Teiginiai, susiję su globos namuose augančių vaikų savęs Vertinimu Dažniai Iš viso X2 P Berniukai Mergaitės Atitinka Neatitinka Atitinka Neatitinka Atitinka Neatitinka abs % abs % abs % abs % abs % abs % Manau, kad kiti turi mane gerbti 73 64,6 40 35,4 99 85,3 17 14,7 172 75,1 57 24,9 13,17 0,4 Manau, kad galiu viską gerai attikti 90 79,6 23 20,4 103 88,8 13 11,2 193 84,3 36 15,7 3,61 >0,05 Manau, kad galiu savimi didžiuotis 84 74,3 29 25,7 94 81 22 19 178 77,7 51 22,3 1,48 >0,2 Manau, kad man trūksta pasitikė­jimo savimi 63 55,7 50 44,3 64 55,2 52 44,8 127 55,5 102 44,5 0,008 >0,9 berniukų mano, kad kiti turi juos gerbti (x2 = 13,17, p 0,1). Taigi galima daryti išvadą, kad globos namuose augančių vaikų vienišumas lemia nevisavertiškumo jausmą išgyvenama vidinė dis­harmonija, kas neigiamai veikia sveikatą. Globos namuose augančių vaikų vie­nišumas - tai vienas iš dezadaptacijos požymių. Tyrimas parodė, kad penktos klasės berniukų ir mer­gaičių laimingumo pojūtis, savęs vertinimas, vidinė dar­na ir kai kurie kiti psichologiniai veiksniai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Išnagrinėję tyrimo duomenis galime teigti, kad 77,8% tyrime dalyvavusių penktokų berniukų ir 76,8% mergaičių praėjus trims adaptacijos mėnesiams jaučiasi laimingi ir pakankamai gerai save vertina. Taigi dau­guma mūsų tirtų globos namuose augančių vaikų jaučia vidinę darną (tirtų mer­gaičių vidinė darna didesnė nei berniukų), kuriai būdin­gi šie komponentai: supranta daugelį keliamų reikala­vimų, pasitiki žmonėmis, geba kontroliuoti esamą situa­ciją spręsti kylančias problemas, prireikus, prašyti pa­galbos ir jos sulaukti. Visa tai tiesiogiai susiję su adap­tacijos procesu, neatsiejama nuo psichologinės savijau­tos ir sveikatos būklės. Vidinės darnos jausmas - svarbus psichologinis veiksnys, veikiantis globos namuose augančių vaikų sveikatą kuri lemia reakci­jų į aplinkos pokyčius adekvatumą taip pat ir jų rekreacijos kokybę. 3.2. Tyrimo rezultatai ir jų interpretacija Laisvalaikio veiklų pakopos skirstomos į pasyvųjų poilsį ar kontempliaciją, kurio metu reikia su­daryti galimybę atgauti fizines bei dvasines žmogaus jėgas; savišvietą - galimybę įgyti, gilinti ar tobu­linti žinias; saviraišką - organizuojant pramogas ir šventes padėti atsiskleisti individo kūrybiniams ge­bėjimams. K. Adomaitienė (2000) nurodo, kad rekreacijos formas būtina keisti: nuo pasyvaus poilsio pereinant prie aktyvaus, nuo psichofiziologinių reikmių - prie didesnių socialinių ir kultūrinių siekių, nuo fizinių rekreacijos formų - prie dvasinio pasitenkinimo, nuo žavėjimosi kultūros vertybėmis - prie kūry­bos. Rekreacijos sandara - žmogaus vidinio pasaulio: esamybės, sąmonės, dvasios bei egzistenci­jos dimensijų visuma. E. Vitkienė (2002) nurodo šias rekreacijos dedamąsias: 4) biologinė - žmogus planuoja veiklą, dirba, kuria, siekdamas socialinės lygybės, asmenybės laisvės, dvasinio tobulėjimo; biologinė rekreacijos samprata tampa egzistencijos, žmogaus tapimo savimi procesu; 5) fiziologinė - žmogaus organizmo gyvybinės funkcijos, jų pasireiškimo dėsniai, ypatumai, sie­kiant išsaugoti žmogaus sveikatą, darbingumą, ilgaamžiškumą; 6) psichologinė - žmogaus psichinės būsenos tiesiogiai veikia sveikatą, darbingumą (kartu ir socialumą); 7) socialinė-psichologinė - žmogus, atsižvelgiant į jo besikeičiantį socialinį statusą, įsitraukimą į naują veiklą, subjektyvius veiksnius (nuostatas, vertybines orientacijas, gebėjimus ir kt.) vei­kiamas kaip socialinė asmenybė, kuri vystosi ir socializuojasi; 8) emocinė-psichologinė - žmogaus tiesioginis jausmo išgyvenimas, dvasinė būsena, kurią le­mia jo santykis su supančia gyvenimiška aplinka; 9) kultūrinė-dvasinė - žmogaus materialinių ir dvasinių vertybių visuma, priklausanti nuo jo išsilavinimo, profesijos, amžiaus, kasdienio gyvenimo tradicijų, taip pat nuo visuomenėje su­siformavusių, nusistovėjusių moralės normų. Pagrindinės laisvalaikio funkcijos: ekonominė funkcija, susijusi su darbo jėgų atgavimu ir paga­mintų produktų vartojimu; socialinė-psichologinė funkcija, suteikianti asmeniui galimybę pasirinkti -bendrauti ar būti vienumoje, padėti mažinti psichinę įtampą ir atsipalaiduoti; kultūrinė funkcija susijusi su tradicijų palaikymu - kalendorinių švenčių ar bendruomeninių renginių organizavimu (Adomaitienė, 2000). Amerikiečių sociologų nuomone, laisvalaikis - tai žmonių būties esmė, nes jo metu atsiskleidžia visa žmogaus esybė, o darbas tėra tik pragyvenimo šaltinis. Šiuolaikinė visuomenė akcentuoja darnaus vystymo­si, asmens išsilavinimo svarbą išskirtinį švietimo vaid­menį: ugdyti darnų vystymąsi atitinkančius asmens ge­bėjimus ir vertybines nuostatas, skatinti jomis remtis kasdienėje veikloje, siekiant aukštos rekreacijos kokybės. Skatinama keisti rekreacijos būdą darnaus vystymosi nuostatos diegiamos šeimoje, ugdymo institucijose, bendruomenėje, puoselėjama ugdymo institucijų ir ben­druomenės sąveika. Vaikų globos namai yra svarbi bendruomenė, į kurią patenka bešeimis vaikas. Tai artimiausia socialinė ap­linka, kurioje reiškiasi, skleidžiasi vaiko gebėjimai, vyksta socializacijos procesas. Svarbus vaidmuo ugdant bešeimio vaiko asmenybę tenka pedagogui. Vaikų glo­bos namų pedagogai yra artimiausi savo auklėtiniams žmonės, jie puikiai žino šių vaikų problemas, todėl stengiasi atstoti bešeimiams vaikams tėvus, ugdyti juos atsižvelgdami į kiekvieno vaiko individualybę, sveika­tos būklę, puoselėti dvasines ir fizines galias. Taigi jų požiūris į bešeimio vaiko rekreacijos kokybę, prasmės suvokimą yra labai svarbus. Siekiant atskleisti pedagogų ir vaikų globos namų ugdytinių rekreacijos kokybės sampratą, atliktas empirinis tyrimas. Apklausoje dalyvavo 75 proc. pedagogų, kurių peda­goginio darbo stažas - 11-15 metų ir daugiau, 10 proc. - 3-5 metai, 15 proc. - 6-10 metų pedagoginio darbo stažas vaikų globos institucijose. 80 proc. tyrime dalyvavusių pedagogų turi aukštąjį pedagoginį, 20 proc. - aukštesnįjį pedagoginį išsilavinimą. Nustatyta, kad pedagogai, turintys didesnę darbo globos institucijoje patirtį, lengviau bendrauja su ugdytiniais, tvirčiau jau­čiasi ugdymo procese, gindami vaiko teises, kūrybiškiau dirba, domisi pedagoginės veiklos tobulinimo galimy­bėmis. Siekiant nustatyti kriterijus, kuriais remiasi vaikų globos namų pedagogai vertindami savo ugdytinių rekreacijos kokybę, jos suvokimo reikšmę vaiko asmenybės raidai, pirmiausia prašyta paaiškinti, kaip pedagogas suvokia pačią žmogaus rekreacijos kokybės sąvoką. 85 proc. tyrime dalyvavusių pedagogų rekreacijos koky­bę apibrėžia kaip materialinių reikmių tenkinimą (būs­tas, visavertė mityba), estetišką švarią aplinką aukštos kokybės medicinos paslaugas, saugią socialinę aplinką kultūros bei rekreacijos tenkinimo galimybes). 25 proc. vaikų globos namų pedagogų akcentuoja tik dalies šių veiksnių svarbą žmogaus rekreacijos kokybei. Jie išskiria materialinį vaiko aprūpinimą. Dauguma šių pedagogų mano, kad ugdytiniams nereikia aukštojo išsilavinimo, svarbu įgyti profesiją. Kiti akcentuoja tinkamos sociali­zacijos svarbą saugią psichologinę aplinką. Apklausoje dalyvavę vaikų globos namų pedagogai teigia, kad žmogaus rekreacijos kokybę teigiamai veikia šilta emocinė aplinka šeimoje (75 proc), visavertė adap­tacija tarp bendraamžių (35 proc). Jų nuomone, neigia­mai rekreacijos kokybę veikia ryšių su asocialia vaiko šeima palaikymas (55 proc), tėvų deprivacįja (45 proc), tipiškas visuomenės požiūris į vaikų globos namų ugdytinius (40 proc), taip pat iškreiptas rekreacijos prasmės suvokimas ir vertybinių nuostatų pasirin­kimas. Respondentai akcentuoja, kad vaikų globos na­mų ugdytinių rekreacijos kokybę mažai veikia nepilna šeima (65 proc.) bei anksti susiformavęs vartotojiškas požiūris į aplinkinius (45 proc). Tai matyti pirmajame paveiksle. Kaip svarbius veiksnius, kurie teigiamai veikia be­šeimio vaiko rekreacijos kokybę, apklausti pedagogai minėjo ugdymą (100 proc), norą tobulėti atitinkamose rekreacijos srityse (35 proc), atsakomybės jausmą sąži­ningumą (100 proc). Kaip svarbius veiksnius, kurie teigiamai veikia be­šeimio vaiko rekreacijos kokybę, apklausti pedagogai minėjo ugdymą (100 proc), norą tobulėti atitinkamose rekreacijos srityse (35 proc), atsakomybės jausmą sąži­ningumą (100 proc). Tyrimo duomenys atskleidė pedagogų požiūrį į ug­dymo svarbą vaikų globos namų ugdytinių rekreacijos kokybei. Kad ugdymas vaikų globos namuose yra labai svarbus, mano 95 proc. apklaustų pedagogų, nes čia lavinami socialiniai įgūdžiai, diegiamos visuomenės normas atitinkančios vertybinės nuostatos, kalbama apie rekreacijos prasmę. Pedagogai pažymi, kad vaikų globos namuose stengiamasi sudaryti kuo artimesnes visavertės Šeimos aplinkai sąlygas. Ugdymas mokykloje taip pat labai svarbus (taip mano 95 proc. apklaustų vaikų glo­bos namų pedagogų), nes čia vaikas rengiamas toliau mokytis, įgyja mokymosi pagrindus (raštingumo, ko­munikacinių gebėjimų, orientavimosi įvairiose rekreacijos situacijose), reikiamų žinių. Pedagogų nuomone, svarbus ir neformalusis ugdymas, kuris praplečia vaikų akiratį, padeda kaupti žinias, lavinti norimus įgūdžius, suteikia savirealizacijos, pripažinimo galimybę, kas teigiamai veikia jų savivertę, lemia palankų kitų žmonių vertinimą (70 proc). Vaikų globos namų pedagogai mano, kad ugdyti­niams reikia padėti kurtis rekreacijos prasmės, kokybės vaizdinius, kurie skatintų užsibrėžti konkrečius rekreacijos tikslus, jų ateityje siekti ir taip įprasminti savo gy­venimą. 65 proc pedagogų teigia, kad būtina ugdomojo­je veikloje akcentuoti rezultatų svarbą tolesniam darbui. Į klausimą kokias ateities perspektyvas derėtų for­muoti vaikų globos namų ugdytiniams, pedagogai atsa­kė, kad ypač svarbūs puikūs mokymosi rezultatai (55 proc), žinių, gebėjimų, įgūdžių, pareigingumo, savi-refleksijos (savęs, savo elgesio analizė) ugdymas (40 proc). Taip pat svarbu mokyti mokytis visą gyve­nimą skatinti įgyti norimą specialybę, nuolat tobulėti. Vaiko rekreacijos kokybei gerinti reikia numatyti realias karjeros galimybes (15 proc), įkvėpti pasitikėjimą savo jėgomis, kelti bešeimio vaiko savivertės lygį (25 proc). Apklausti pedagogai teigia, kad stengiasi savo ugdy­tinius mokyti gyventi šeimoje, pateikdami tinkamos šeiminės aplinkos pavyzdžių, diskutuodami apie darnios šeimos svarbą žmogaus gyvenime. Atostogų metu sten­giamasi sudaryti galimybes vaikų globos namų ugdyti­niams pabūti darniose šeimose, pabendrauti, žodžiu, pajusti tokios šeimos atmosferą. Vaikų globos namuose vaikai mokomi palaikyti švarą kurti estetišką aplinką (puošti savo darbais, jausti atsakomybę už savo brolius, seseris, draugus), kultūringai leisti laisvalaikį. Svarbūs mokymosi rezultatai, kuriuos būtina gerinti, atsižvel­giant į kiekvieno vaiko sveikatą turimą patirtį, galimy­bes. Skatinama siekti kuo aukštesnių ugdymo rezultatų, stengiamasi pastebėti individualius gebėjimus ir juos puoselėti užsiimant konkrečia veikla. Būtina sudaryti sąlygas saviraiškai, savirealizacijai, kas aktualu vaiko ateičiai. Atsižvelgiant į amžiaus tarpsnį, leidžiama daly­vauti priimant ir įgyvendinant sprendimus, kurie svar­būs vaikų globos namų gyvenime. Dauguma pedagogų (60 proc.) stengiasi sistemingai mokyti ugdymo(si) re­zultatus, žinias, įgūdžius, gebėjimus taikyti praktiškai. Tyrimo duomenys rodo, ko, pedagogų nuomone, jų ugdytiniai tikisi iš rekreacijos. Pažymima, kad dalis be­šeimių vaikų yra nusivylę savo gyvenimu, jaučiasi at­stumti ir niekam nereikalingi, todėl į savo ateitį žiūri nepatikliai, su baime ir neviltimi. 75 proc. apklaustų pedagogų pabrėžia, kad jų ugdytiniai tikisi įgyti aukš­tesnįjį profesinį išsilavinimą (statybininko, staliaus, va-dybininko(-ės), siuvėjos, kirpėjos, virėjos, pardavėjo(-s) ir kt.), 5 proc. respondentų teigia, kad jų ugdytiniai ne­nori mokytis, mano, kad pragyvens ir taip (važiuos dirbti į užsienį, dirbs pas ūkininkus savame krašte, pragy­vens dirbdami savo ūkyje). Tik 20 proc. pedagogų nu­rodo, kad dalis jų šeimynos vaikų tikisi mokytis aukšto­siose mokyklose, siekti karjeros (pedagogo, socialinio darbuotojo, trenerio, žemės ūkio specialisto, ekonomis­to). Pedagogai pastebi, kad vaikų svajonės susijusios su patirtimi jų buvusiose šeimose, su pedagogų pavyz­džiais, sutiktais žmonėmis, kurie padarė vaikui didelį įspūdį ir tapo pavyzdžiu ateities orientacijoms. Taigi pedagogų anketinės apklausos rezultatai leidžia teigti, kad vaiko asmenybės vystymasis neatsiejamas nuo socialinės aplinkos. Socialinių normų, kultūros ver­tybių perėmimas, asmenybės tobulėjimas, gebėjimas realizuotis visuomenėje, rekreacijos prasmės, kokybės suvokimas priklauso nuo vaiko patirties, ugdymo, ugdy­tojų kompetencijos, individualių vaiko galimybių. Tyrimo duomenis papildyti vaikų globos namų ugdy­tinių apklausa. Vaikai nurodė, kas jiems svarbu gyve­nime, kuo norėtų būti, ar jaučia(si) saugūs, ar jiems kas nors pataria, ar sulaukia pagalbos, ar bendrauja su savo šeima, kaip įsivaizduoja savo ateitį, kaip norėtų gyventi. Vaikai išskyrė veiksnius, kurie, jų manymu, svarbiausi jų rekreacijos kokybei. Atsakymų rezultatai pateikti 2 paveiksle 2 pav. Veiksniai, vaikų nuomone, teigiamai veikiantys jų rekreacijos kokybę Tyrimo rezultatai rodo, kad dauguma vaikų (70 proc.) norėtų matyti savo šeimą darnią („kad tėtis ir mama nebegertų", „kad namuose būtų švaru, tvarkinga ir šilta", „kad būtų, ką valgyti", „kad tėtis nemuštų ma­mos", „kad naktį nereikėtų namuose būti vienam", „kad manęs nebemuštų", „kad visada įsileistų į namus"), grįžti į ją ir būti drauge, turtingai, gerai gyventi (100 proc). Vaikai norėtų turėti tokį darbą kad galėtų daug uždirbti (52,5 proc), svajoja apie gražią šeimą kurioje „visi sutartinai dirbtų, ilsėtųsi" (20 proc), norėtų pamatyti kitas šalis, dirbti užsienyje (30 proc). Vaikų globos namų ugdytiniai apie būsimą išsilavi­nimą mokymąsi kalba įvairiai: vieni nori pasiekti gerų mokymosi rezultatų, kad „galėtų tęsti mokslą toliau", nori siekti aukštojo išsilavinimo (12,5 proc), kuo grei­čiau baigti vidurinę mokyklą nes ten neįdomu, nemiela, turi mokymosi problemų (62,5 proc). Dalis vaikų (17,5 proc.) nebesimokytų, jei neverstų auklėtoja, direk­torius, socialinis pedagogas. 7,5 proc tyrime dalyvavu­sių vaikų globos namų ugdytinių apie savo būsimą išsi­lavinimą, dabartinį mokymąsi nepanoro kalbėti. Anketose vaikai pažymėjo, kad ateityje norėtų būti ūki­ninkais, verslininkais (12,5 proc), bitininkais (2,5 proc), staliais-baldžiais (17,5 proc), statybininkais (22,5 proc), kirpėjomis (2,5 proc), floristėmis (2,5 proc), medicinos seserimis (5 proc), siuvėjomis arba virėjomis (10 proc), valytojomis (5 proc), „namų tvarkytoja pas turtingus žmo­nes" (2,5 proc), dalis norėtų dirbti vaikų globos namuose auklėtojomis (7,5 proc), dizainere (2,5 proc), lietuvių kal­bos mokytoja (2,5 proc), miškininku (5 proc). Apklausa parodė, kad vaikų globos namų ugdytiniai dažnai jaučiasi vieniši, ilgisi namų (95 proc), sunkiai išgyvena tėvų nerūpestingumą atstūmimą susvetimėji­mą „nuopolius", ilgisi artimųjų, laukia susitikimų su jais, svajoja apie tai. Ypač globos namų vaikai laukia savo motinų (97,5 proc), kad ilgisi ir laukia tėvo, pažymėjo 27,5 proc. tyrime dalyvavusių vaikų globos namų ugdy­tinių. Vaikų susitikimai su tėvais, artimaisiais globos namuose dažnai būna tik epizodiški, teikia vaikams ne tik džiaugsmą bet kartais ir nuvilia. Globos namų vaikai savo problemas mažai kam patiki, stengiasi nesiskųsti ir Spręsti jas savarankiškai (45 proc). Dalis vaikų ypač pasitiki auklėtoja, nes jaučia jos rūpestingumą nuošir­dumą palaikymą supratimą (50 proc), kiti (5 proc.) labiau pasitiki socialiniu pedagogu, vaikų globos namų direktoriumi, pavaduotoja. Taigi tyrimo duomenys leidžia teigti, kad bešeimio vaiko rekreacijos kokybei turi įtakos socialinė aplinka ir tai, kaip jis rekreacijos kokybę suvokia: ar planuoja savo ateitį, ar kelia rekreacijos tikslus. Išvados 1. Globos namų vaikai, kurių rekreacijos situacija labai įsisavita, yra jautresni, labiau pažeidžiami, nei šeimojė augantys vaikai. Tai lemia jų nesėkmingą socializacįją kuri atitinkamai veikia rekreacijos kokybę: ją rodo asmens materialinių, fiziologinių, psicholo-ginių, socialinių, dvasinių reikmių tenkinimo gali­mybės. 2. Vaikų globos namų ugdytinių rekreacijos kokybės samprata nėra visapusiška, todėl svarbu į šiuo aspektu ugdyti teigiamas jų nuostatas. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad vaikų globos namų pedagogai, ugdydami bešeimių vaikų gyvenimo kokybės suvokimą remiasi šiais kriterijais: materialinių reikmių tenkinimas, estetiška aplinka, į aukštos kokybės medicinos paslaugos, saugi socialinė aplinka, kultūros bei rekreacijos reikmių tenkinimo galimybės. 3. Kaip mažiau svarbius kriterijus pedagogai mini aukštąjį bešeimio vaiko išsilavini-% prioritetą teikdami profesiniam išsilavinimui, artindami Žmogaus rekreacijos kokybę lemiančius veiksnius, pedagogai kaip teigiamus išskiria šiltą emocinę aplinką. 4. Šeimoje, sėkmingą adaptaciją bendraamžių grupėje ir kokybišką ugdymą neigiamus veiksnius pedagogai įvardijo ryšių su ne­darnia vaiko šeima palaikymą tėvų deprivaciją, ti­pišką visuomenės požiūrį į vaikų globos namų ug­dytinius. 5. Vaikų globos namų ugdytiniai dažnai neadekvačiai suvokia rekreacijos kokybę, savo galimybes, kas lemia rekreacijos tikslus ir jų įgyvendinimą. Gyveni­me keliami tikslai yra glaudžiai susiję su materialinėmis vertybėmis, net išsilavinimas svarbus tiek, kiek būtina specialybei įgyti. Remiantis tyrimo duo­menimis, vaikų globos namų ugdytiniai rekreacijos kokybę dažniausiai suvokia kaip užtikrintą materiali­nę gerovę ir neteikia reikšmės dvasiniam, psicholo­giniam, moraliniam tobulėjimui, išsilavinimui. Literatūra 1. Aramaviciūtė, V. (1998). Ugdymo samprata. Vilnius. 2. Bajoriūnas, Z. (1997). Šeimos edukologija. Vilnius: Jogara. 3. Bitinas, B. (2000). Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija. 4. Braslauskienė, R. (1996). Pedagogo požiūris į beSeimio vaiko auklė­jimą. Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. Prevencini peda­gogika. Mokslinių straipsnių rinkinys. Vilnius. 5. Braslauskienė, R. (1998). BeSeimių ir Šeimoje augančių vaikų emoci­nių santykių su aplinka tyrimas. Sociologija: praeitis ir dabartis. Respublikinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas. 6. Galkutė, J., Motiejūnienė, E. (2003). Darbotvarkė 21 - mokykloje. Kaunas: Morkūnas ir KO. 7. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos komisijos darnaus vystymosi švietimo strategija. 2005. Vilnius: ŠAC, 8. Kaffemanas, R. (1999). Agresyvumas kaip vaikystėje patirtos prievar­tos pasekmė. Prievarta priei vaikus. Tarptautinė konferencija. Vilnius: UNESCO. 9. Kaffemanas, R. (2000). Globos namų ir specialiųjų mokyklų auklėti­nių elgesio problemos. Specialusis ugdymas, t. 3. Šiauliai. 10. Kvieskienė, G. (2003). Socializacija ir vaiko gerovė. Vilnius. 11. Leliūgienė, I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas: Technolo­gija- 12. Lietuvos vaikai. (2001). Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietu­vos Respublikos Vyriausybės. 13. Pilowsky, D. (1995). Psychopathology Among Children Placed in Family Foster Care. Psychiatry Services 46. 14. Rajeckas, V. (1999). Mokymo organizavimas. Kaunas: Šviesa. 15. RaslaviCienė, G. (1996). Rekreacijos vaikų namuose įtaka auklėtinių psichinei ir socialinei gerovei. Lietuva socialinių pokyčių erdvėje. Vilnius: Lietuvos sociologų draugija, Lietuvos filosofijos ir socio­logijos institutas. 16. SnieSkienė, D. (1999). Dabartiniai vaikų globos tyrimai Lietuvoje: tai­kymas socialinėje politikoje. Specialusis ugdymas, t. 2. Šiauliai. 17. Altman I., Rogoff B. (1987), "World Views in Psychology: Trait, Interactional, Organismic, and TransactionaI Perspectives", in: Stokols D., Altman I. (Eds), Handbook of Environmental Psychology, New York: John Wiley&Sons, 1987. 18. Anderson B.-E. (1992), "Effects of daycare on cognitive and socio-emotional competence of 13-years old Swedish school children", in: Child Development, 1992, 63, p. 20-36. 19. Arvidsson H., Berntson L., Dencik L. (1994), Modernisering och Vdlfard-om stat, individ och civilt samhalle i Sverige [Modernėjimas ir visuotinė gerovė - apie valstybę, individą ir civilinę visuomenę Švedijoje], StockholM»'gre//ie: City University Press, 1994. 20. Asplund J. (1991), Essa om Gemeinschaft och Gesselschaft, Goteborg: Bokfdrlaget Korpen, 1991. 21. Bertelsen O. (1991), Offentlig bernepasning [Valstybinė vaikų priežiūra], Kobenhavn: Socialforskningsinstitutet Rapport, 4, 1991. 22. Christoffersen M. N. (1993a), Familiens cendringer - en statistik belysning affamilieforholdene [Šeimos permainos - statistiniai duomenys apie padėtį šeimoje], Kiabenhavn: Socialforskningsinstitutet Rapport, 2, 1993. 23. Christoffersen M. N. (1993b), B0171 og skilsmisser - antai b0rn, der udscetes for skilsmisse [Vaikai ir skyrybos - vaikų, patiriančių skyrybas, skaičius], Kjabenhavn: Socialforskningsinstitutet, 1993. 24. Christoffersen M. N., Bertelsen O., Vestergaard P. (1987), Hvem passer vores born? [Kas prižiūri mūsų vaikus?] Kabenhavn: Socialforskningsinstitutet, 1987. 25. Crook S., Pakulski J., Waters M. (1992), Postmodernization: change in advancedsociety, London: Sage, 1992. 26. Dahlberg G. (1992), Child-Parent relationship and socialization in the context of modern childhood, StockholMargrethe: Institute of Education / Dept of Early Childhood Education, 1992. 27. Dencik L. (1989a), "Growing.Up in the Posfr-IVlodern Age: ChUhe Chid's Situation in. the Modern Family, and on the Position of the Family-in the Modern Welfare State", in: Actą Sociologica, 1989,2 (32), p. 155-180. 28. Dencik L. (1989b), "Hvordan kan vi fremme kvaliteten i b0rns liv?" [Kaip pagerinti vaikų rekreacijos kokybę], in: Dansk Pcedagogisk Tidskrift, 1989, nr. 4, s. 221-229. 29. Dencik L. (1992), "Modstandens paedagogik. Refleksioner over, hvad born ma kunne for at klare sig i de postmoderne livsvilkar, de skal vokse op til. Samt nogle tanker om nytten af et kreativt kaos og en pasdagogik, som maske kan fremme at b0rn udvikler sadanne kompetenser" [Pasipriešinimo pedagogika. Partiąstymai apie tai, ką vaikai turi sugebėti, gyvendami postmoderniosiomis sąlygomis. Keletas minčių apie kūrybinio chaoso ir pedagogikos, padedančios vaikui įgyti šių sugebėjimų, naudą], in: Dansk Pcedagogisk Tidskrift, 1992, nr. 4, s. 158-166. 30. Dencik L. (1993a), "Post-modernisation and Ethnification: reflexions on Xenophobia and Exile in Contemporary Modernity", in: Rescue-43 Xenophohia andExile, Copenhagen: Munksgaard, 1993, p. 97-113. 31. Dencik L. (1993b), "Mutter Sveas Kinder oder die Fahrt des Kindes Richtung Wohlfart", in: Neubauer G, Sūnker H. (Hrsg.), Kindheitspolitik, Opladen: Leske+Budrich, 1993, S. 25^*3.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!