Globalizavimas – esmė, rodikliai ir pagrindinės problemos

Vilniaus teisės ir verslo kolegija Ekonomikos katedra Globalizavimas – esmė, rodikliai ir pagrindinės problemos Atliko: ....................... Tikrino dėstytojas: A.Vyskupatis Parašas: ........................ Turinys 1. Įvadas....................................................................................................3 2. Atskirų autorių pozicijos dėl globalizavimo proceso...........................4 3. Globalizavimas – kas tai?.....................................................................4 4. Globalizavimo turinys..........................................................................4 5. Pirmoji ir antroji globalizavimo banga.................................................5 6. Globalizavimas ir netolygus pasaulio ekonomikos vystymasis...........7 7. Globalizacijos pasekmės kultūrai........................................................9 8. Globalizacijos pasekmė gamtosaugai..................................................9 9. Globalinė prekyba...............................................................................10 10. Globalinės prekybos rodikliai.............................................................11 11. Prekybos politikos istorinė apžvalga..................................................11 12. Globalinės prekybos istorinė raida.....................................................15 13. Prekybos tendencijos po II-ojo pasaulinio karo.................................16 14. Pasaulio prekybos centrai...................................................................17 15. Naudota literatūra...............................................................................17 16. Išvados...............................................................................................18 Įvadas Dabar, paskutiniųjų dešimtmečių bėgyje, yra pasaulyje įvykę didelės permainos, iš kurių viena yra vadinamoji globalizacija, dėl kurios vyksta žmonijos susivienijimas politinėse, ekonominėse sistemose, siekiant pašalinti šalių sienas ir sudaryti sąlygas dalintis savo talentais, pasiekimais ir ekonomika. Per paskutinius dešimtmečius pasaulyje vyksta elektronikos revoliucija, kuri yra pralaužusi valstybių sienas ir pradėjusi jungti pasaulį į žmonijos vienetą. Tai yra naujosios globalizacijos proceso padariniai. Globalizavimas yra vienas iš prieštaringiausių socialinių mokslų temų. Daugumą globalizavimą supranta kaip tarpvalstybinius ekonominius, socialinius, technologinius ir kultūrinius mainus. Vieni juos laiko šiuolaikinė civilizacijos varikliu, kiti šiuolaikinės civilizacijos griovimu (skeptikai), treti mano, kad globalizavimo poveikis kol kas yra nežymus. Pirmieji išsamesni darbai apie globalizavimą pasirodė 9 deš. pr., pvz., H. Levitt’o “Globalisation of Markets”, tačiau pats terminas pradėtas vartoti dar 7 deš. Pirmieji žada neribotą gerovę ir vartotojų džiaugsmą, antri mano, kad padidėję tarptautiniai prekybiniai ir finansiniai sriautai sužlugdys pasaulio ekonomiką. Socialinių mokslų literatūroje kalbant apie globalizavimą paliečiamos 5 klausimų grupės: 1. ar iš tikrųjų globalizavimas vyksta; 2. ar jis veda prie šalių konvergebcijos; 3. ar jis iš tikrųjų sumenkina atskirų valstybių suverenitetą; 4. ar globalumas ir yra šiuolaikiškumas; 5. ar iš tikrųjų formuojasi supranacionalinė globalinė ekonomika ir kultūra. Pasirinkau temą globalizacija, nes mano manymų tai paliečia kiekvieną žmogų ir nesvarbu, ar jis paprastas pilietis, ar ekonomikos mokslų daktaras, beje per paskutinius dešimtmečius pasaulyje vyksta elektronikos revoliucija, kuri yra pralaužusi valstybių sienas ir pradėjusi jungti pasaulį į žmonijos vienetą. Tai yra naujosios globalizacijos proceso padariniai. Šiame darbe atskleidžiamas globalizacijos procesas nešališkai, t.y. neskeptiškai, o bendrai. Atskirų autorių pozicijos dėl globalizavimo proceso Politinės ekonomijos atstovas R. Reich įsitikinęs, kad globalizavimas vyksta ir kad tautinės ekonomikos palaipsniui nyksta, o kompanijos jau nėra kokios nors valstybės priklausomybė, tik žmonės dar priklauso vienai ar kitai valstybei. Tačiau skeptikai, kurių yra nemaža, mano, kad vargu ar galima kalbėti apie globalizavimą. Štai P. Hirst iš Oxfordo universiteto mano, kad pastarųjų 2 dešimtmečių globalizavimo tendencija buvo pervertinta, nes užsienio investicijos ir prekyba augo daugiausiai tarp 3 pasaulio centrų – ES, JAV ir Japonijos. Tai reiškia, kad ekonomika tampa internacionalinė, bet dar ne globalinė. Kiti skeptikai, tame tarpe net ir P. Krugman, teigia, kad prekybos apimtys palyginus su gamybos apimtimis nėra didelės (JAV tik apie 12 proc. BVP), namų investicijos vis dar didesnės nei užsienio, TB vis tik dar daugiau investuoja ir veikia savo šalyse nei užsienyje. Be to, didelė pasaulio dalis dar iš viso nesusidūrė su globalizavimu. Taigi, globalizavimas yra tik mitas. Tačiau kontrargumentas yra tas, kad minėtos globalizavimą neigiančios tendencijos pastebimos tik ekonomikoje, tuo tarpu kitose srityse, ir ypač politikoje, technologijose, kultūroje globalizavimas daug įtikinamesnis. Globalizavimas – kas tai? Globalizavimas yra labai sudėtingas ir prieštaringas fenomenas. Pats terminas tapo madingas 9 ir 10 dešimtmečiuose, tačiau iki šiol neturi visuotinai pripažįstamo apibrėžimo. Taigi, globalizavimas apima lyg ir visus tarpvalstybiniu mainų santykius pradedant finansais ir baigiant internetu ar “amerikonizavimu”. Tai fenomenas, apie kurį daug rašoma, tačiau kurio teorinė samprata dar nėra pilnai nusistovėjusi. Nėra taip pat ir vieningos nuomonės dėl globalizavimo matavimo vienetų. Globalizavimas dažniausiai suprantamas kaip nacionalinių rinkų suartėjimo procesas, kai gamybos procesai skirtingose šalyse tampa tarpusavyje vis labiau priklausomi, o sprendimai dėl gamybos veiksnių ir prekių paskirstymo priimami globaliame lygyje. Taigi šia prasme globalizavimas reiškia augančią įvairių pasaulio valstybių tarpusavio priklausomybę, ekonominę integraciją. Globalizavimo turinys D. Held globalizavimą supranta kaip procesą, pasireiškiantį per tarpvalstybinį (cross-border) prekių, paslaugų, pinigų, žmonių, informacijos ir kultūros judėjimą. Taigi, globalizavimas suprantamas kaip nacionalinių ekonomikų atsivėrimas tarptautinei prekybai ir užsienio investicijoms. Sociologas A. Giddens globalizavimą supranta kaip erdvės ir laiko atsiejimą (decoupling). Geografas D. Harvey – kaip laiko ir erdvės suspaudimą (compression). Sociologas M. Castells akcentuoja globalinės ekonomikos informacinius aspektus, apibrėždamas ją kaip ekonomiką, galinčią veikti realiame laike pasauliniu mastu. Valdymo specialistas S. Kobrin mano, kad globalizavimo varomosiomis jėgomis yra ne užsienio prekyba ir investicijos, o technologijų ir informacijos sriautai. R. Gilpin globalizavimą apibrėžia kaip augančią nacionalinių ekonomikų tarpusavio priklausomybę prekybos, finansų ir makroekonominės politikos srityje. Sociologas R. Robertson taip pat akcentuoja pasaulio kompresiją ir pasaulio kaip vieningos visumos supratimo intensyvėjimą. Dar vienas sociologas M. Albrow globalizavimą apibrėžia kaip įpročių (practices), vertybių (values) ir technologijų difuziją, darančią poveikį žmonių gyvenimui pasauliniu mastu. Globalizavimas kaip politinė koncepcija irgi yra nevienareikšmiškas. Už jį gali pasisakyti tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai, tačiau jie taip pat gali pasisakyti ir prieš. Su globalizavimu susiję žmogaus teisių, aplinkosaugos, moterų teisių ir taikos klausimai, Globalizavimas jau pasiekė tokį lygį, jog neliko jokio kelio atgal. Todėl dabar atskirų šalių ar regionų plėtros perspektyvos gali būti analizuojamos tik globalizavimo gilėjimo kontekste, t.y. atsižvelgiant į vis laisvėjančią prekybą ir laisvą kapitalo, technologijų ir darbo jėgos judėjimą bei prekių ir informacijos perdavimo gerėjimą. Pirmoji ir antroji globalizavimo banga Globalizavimas nėra naujas reiškinys, o yra rezultatas procesų, prasidėjusių prieš daugelį metų. Šiuolaikinės ekonominės veiklos globalizavimo tendencijos kokybiškai skiriasi nuo pradinių. Pasaulis galutinai nustojo būti ekonomiškai nepriklausomų valstybių sandrauga, kurioje kiekviena šalis ir įmonė veikia nepriklausomai nuo kaimyninių valstybių. Daug ginčų yra dėl globalizavimo pradžios. Galima, aišku, teigti, kad globalizavimas prasidėjo nuo pat žmonijos istorijos arba bent nuo antikos laikų. Galima taip pat teigti, kad globalizavimas prasidėjo tada, kai buvo pirmą kartą apiplauktą apie žemę (1518-1521). Kita grupė globalizavimo pradžią kildina 19 a. vid. Roberston mano, kad globalizavimas prasidėjo tarp 1875 ir 1925 metų, kai buvo nustatytos laiko zonos, pradėtas naudoti naujas kalendorius ir 7 dienų savaitė, priimti tarptautiniai telegrafo kodai. Kai kas globalizavimą sieja su transporto ir ryšių plėtra 19 a. viduryje. Kiti šį laikotarpį pasirenka todėl. Kad tada buvo panaikint vergija, o moterys gavo rinkimų teisę. Ir panašiai. Trečia grupė mano, gal globalizavimas prasidėjo tik po II pas. karo prasidėjus atominiam amžiui, išsilaisvinus kolonijoms, prasidėjus prekybos ir investicijų plėtrai. Dar kiti globalizavimo pradžia laiko tik 8 deš., kai susiformavo tinkliniai ryšiai (networking) ir išsiplėtė informaciniai ryšiai. Taigi, nėra vieningos nuomonės, ar globalizavimas prasidėjo prie Magelano, ar prie Reigano. Reikia turėti omeny, jog globalizavimas nėra tolygus ir vienodas procesas. Atvirkščiai, jis yra fragmentinis, nutrūkstantis, atsitiktinis ir prieštaringas procesas. I etapas. Labai aukštą ekonomikos integravimo laipsnį per prekių, kapitalo ir žmonių judėjimą pasaulis buvo pasiekęs XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje. Tuo metu buvusį užsienio prekybos liberalizavimo lygį dar negreitai pavyks pasiekti. Per trisdešimt metų iki 1914 m. užsienio prekybos santykis su BVP padvigubėjo. Jei globalizavimo mastą vertinti per santykinį kapitalo judėjimo lygį, lyginant kapitalo eksportą ir importą su nacionaliniu turtu, tai globalizavimo lygis, buvęs XX amžiaus pradžioje, dar ir dabar nepasiektas. Dar vieno gamybos veiksnio – darbo jėgos – mobilumo laipsnis tuo metu taip pat buvo pasiekęs iki šiol nepakartotą lygį. Tiesa, galima, teigti, kad technologijų srityje šiuo metu pasiekti ypač dideli laimėjimai, tačiau ir pirmojo globalizavimo metu taip pat buvo revoliucinių pasiekimų, be to, technologijų kaitą labai sunku palyginti. II etapas. Antra globalizavimo banga pasireiškė praėjusio šimtmečio pabaigoje. Siekiant analizuoti antro etapo globalizavimo eigą jau galima naudotis tam tikrais globalizavimo rodikliais. Jie demonstruoja sparčią globalizavimo dinamiką II etape, bet trūksta rodiklių, apibūdinančių globalizavimo eigą ankstesniuose laikotarpiuose. Šie rodikliai gali būti įvairiausi: ekonominiai (užsienio prekyba, TUI), finansiniai, technologiniai, transporto, žmonių judėjimo, politiniai, socialiniai, netgi bibliografiniai. Pagrindiniu antro etapo veiksniu buvo ir yra spartus užsienio prekybos augimas. Žr. lenteles. 1981-1998 metais pasaulinės prekybos apimtys augo 2 kartus sparčiau nei pasaulinė gamyba, arba atitinkamai 6.9 ir 3.3 procentais per metus. Dar sparčiau nei eksportas augo tiesioginės užsienio investicijos (TUI)– 16.7 procento per metus1[3, p. 36]. Eksporto vertė šiuo metu sudaro vidutiniškai apie 20 procentų pasaulinio BVP2. Keičiasi ne tik prekybos apimtys, bet ir struktūra. Jei prieš šimtą metų prekyboje vyravo žaliavos ir žemės ūkio produktai, tai dabar 80 procentų užsienio prekybos sudaro apdirbamosios pramonės gaminiai ir tik 20 procentų pirminiai produktai. Ypač sparčiai prekyboje auga aukštųjų technologijų gaminių dalis. 2000 m. net 20 procentų pasaulio prekių eksporto sudarė kontoros ir ryšių įrengimai, kurių eksportas vien 2000 m. išaugo 20 procentų. Įrengimų bei transporto priemonių dalis pasauliniame prekių eksporte 2000 metais sudarė 41.5 procentus (1990 m. – 35.8 procentus). Kita antrosios globalizavimo bangos ypatybė yra spartus užsienio aktyvų pasaulio BVP augimas. 1870 metais užsienio aktyvai sudarė tik 6.9 procentų pasaulio BVP, tačiau pirmojo globalizavimo eigoje išaugo iki 18.6 procentų 1900 metais. Protekcionistinio laikotarpio tarp dviejų pasaulinių karų metu užsienio aktyvų dalis buvo nukritusi iki 4.9 procentų 1945 metais, tačiau pokario liberalizavimo rezultate per 50 metų išaugo iki 56.8 procentų (1980 m. sudarė 17.7 procentus). Taigi, jau pasiektas toks globalizavimo mastas, kai užsienio aktyvai viršija nacionalinius aktyvus [3, p.38]. Visi šie pasikeitimai keičia ir tarptautinės prekybos varomąsias jėgas bei atskirų šalių lyginamuosius pranašumus. Jei pirmosios globalizavimo bangos varomąja jėga buvo garas ir tekstilė, tai dabartinės – informacinės technologijos. Jeigu anksčiau šalies lyginamojo pranašumo pagrindą sudarė apsirūpinimas gamtiniais ištekliais bei kapitalu ir darbo jėga, tai dabar šie veiksniai neteko turėtos reikšmės. Tokios šalys kaip Taivanas ar Singapūras įgijo lyginamuosius pranašumus ir neturėdamos jokių įgimtų perteklinių gamybos veiksnių. Taigi, lyginamieji šalies pranašumai tiesiogiai priklauso nuo teisingai pasirinktos šalies ekonominės politikos. Naujųjų industrinių valstybių pavyzdys rodo, jog šiuolaikinėmis sąlygomis tokia politika turėtų skatinti išsimokslinimo lygio kėlimą, naujų medžiagų bei technologijų kūrimą ir diegimą. Darbo jėgos kvalifikacija ir išvystyta infrastruktūra tampa pagrindiniais ekonomikos plėtros veiksniais. Globalizavimas ir netolygus pasaulio ekonomikos vystymasis. Pro: PB duomenimis Kinijai ativėrus užsienio prekybai jos gyventojų pajamos išaugo nuo 1460 USD vienam gyventojui 1980 m. iki 4120 USD 1999. 1980 Kinijos gyventojų pajamos buvo 12,5 karto mažesnės už JAV, o 1999 – tik 7,4 karto. Mažėja atsilikimas ir kitose Azijos bei Lotynų Amerikos šalyse. Neturtingesnėmis tampa tik tos valstybės, kurios nenori liberalizuoti prekybos, ir visų pirma Afrikoje. Tos valstybės, kurios sumažino savo rinkų apsaugą, padidino užimtumą ir nacionalines pajamas, nes gamyba persikėlė iš šakų, konkuruojančių su importu, į eksporto šakas. Be to, įmonės, perkeliančios gamybą į besivystančias šalis, perkelia ir aukštesnius atlyginimus bei geresnes darbo sąlygas. Žemesni atlyginimai tačiau išlieka dėl žemesnio išsimokslinimo ir darbo našumo šakose. Korėjos pavyzdys rodo, kad augant šalies ekonomikai atlyginimai kyla, mažėja darbui imli gamyba ir plečiasi kapitalui ir žinioms imli gamyba. Contra: Globalizavimas daug prisidėjo prie pasaulinės ekonomikos augimo, tačiau ne visos šalys ir gyventojų sluoksniai yra vienodai pasiruošę globalizavimo procesui. Ypač netolygiai globalizavimo nauda pasiskirsto tarp besivystančių šalių. Didėja atsilikimas tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių bei tarp turtingiausių ir neturtingiausių sluoksnių atskirose šalyse, taip pat ir industrinėse. Statistika rodo, kad šiandien yra didesnė nelygybė tarp šalių nei buvo prieš dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt ar net šimtą metų . Baisiausia, kad atsilikimas tarp turtingų ir besivystančių šalių 1870-1990 metais išaugo net 5 kartus. Yra tačiau keletas šalių, kurios atsilikimą nuo 1960 sumažino perpus ar dar daugiau. Tai Korėja, Taivanas, Airija. Tačiau nuo 1980 metų tik keletas besivystančių augo sparčiau nei išsivysčiusios. Taigi, išsivystymo lygis dėl globalizavimo anaiptol nesuartėja. Pastaraisiais metais didėjo ne tik skirtumai tarp šalių, bet ir darbo užmokesčio skirtumai šalių viduje. Didele dalimi nelygybė šalių viduje atsirado dėl užsienio prekybos ir investicijų. UNCTAD duomenimis 2000 m. 29 labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys pagamino 57,1 proc. pasaulio BVP, eksportavo 75,7 proc. viso pasaulio prekių ir paslaugų, į jas įplaukė (1998 m.) 71,4 proc. visų pasaulio TUI, tuo tarpu jų gyventojai sudarė tik 15,4 proc. pasaulio gyventojų. 125 besivystančios pasaulio šalys pagamino 37,0 proc. pasaulio BVP, eksportavo 20 proc. pasaulio eksporto, į jas įplaukė 25,8 proc. pasaulio TUI, tuo tarpu jose gyveno net 77,9 proc. pasaulio gyventojų. Likusi šių rodiklių dalis – atitinkamai 5,9; 4,3; 2,8 ir 6,7 proc. – teko pereinamosios ekonomikos valstybėms. Dažnai cituojamas Pasaulio banko vertinimas, pagal kurį 1,2 milijardo žmonių pasaulyje turi pragyventi už mažiau nei 1 USD per dieną. Šis skaičius beveik nesikeičia. Tuo tarpu skaičius žmonių, uždirbančių 2 USD per dieną, padidėjo nuo 2,55 mlrd. iki 2.8 mlrd. Atsilikimas pajamose tarp 20 procentų turtingiausių ir 20 proc. neturtingiausių šalių padidėjo nuo 30 su 1 1960 iki 82 su 1 1995 metais. Praeito dešimtmečio pabaigoje 20 procento gyventojų, gyvenančių turtingiausiose šalyse turėjo: 86 proc. pasaulio GDP, kai apatinis 20 proc. – tik 1 proc. 82 proc. pas. Eksporto, kai apatinis 20 – 1 proc. 68 proc. TUI palyginus su 1 proc. 74 proc. pasaulio telefono linijų palyginus su 1.5 Iš visų TUI, patenkančių į besivystančias šalis, 3/4 tenka tik dešimčiai besivystančių šalių, didesnė aukštųjų technologijų taip pat sukuriama kelete jų. 3/4 eksporto iš besivystančių šalių yra sutelkta keliose Rytų Azijos šalyse. 2/3 pramonės gaminių eksporto iš besivystančių valstybių yra faktiškai tik iš penkių šalių – Kinijos, Korėjos Respublikos, Meksikos, Taivano ir Singapūro. Išskyrus Rytų Aziją pramonės gaminių eksporte iš besivystančių šalių vyrauja gamtiniais ištekliais bei žemomis technologijomis besiremiančių šakų gaminiai. Išnaudojimas: Moteriai, kuri siuva 200 USD kainuojantį švarką El Salvadore, moka tik 74 Amerikos centus, o tai sudaro mažiau nei 0,5 procento švarko vertės. Tuo tarpu Amerikoje siuvėjo darbo užmokestis sudaro ne mažiau 10 procentų nuo mažmeninės prekės vertės. Daugelyje besivystančių šalių dirbama 12 val. kasdien 7 dienas per savaitę. Daug kur išnaudojamas vaikų darbas. PPO domisi intelektualinės nuosavybės, bet ne dirbančiųjų apsauga. Globalizacijos pasekmės kultūrai Globalizavimo būdai kultūroje: • Bendravimo santykių plėtra ir gilėjimas • Žmonių, objektų ir simbolių judėjimas • Kultūrų maišymasis ir lenktyniavimas • Infrastruktūrų ir institucijų steigimas Pro: globalizavimas neabejotinai atneš į šalis, kurias jis pasieks, tam tikrus pakitimus. Tačiau jie nebūtinai panaikins tradicines kultūrines vertybes. Atvirkščiai, naujos ryšių priemonės tokios kaip internetas kaip tik palengvino informacijos apie savo tradicinę kultūrą sklaidą. Tas faktas, kad Amerikos kultūros produktai sėkmingai užkariavo pasaulinę rinką yra tik jų populiarumo rezultatas. Be to, tam tikras nacionalinės kultūros integravimas gal ir nėra blogas dalykas. Fundamentalizmas yra nepalyginamai blogesnis dalykas. Contra: Pasaulio prekybos apimtys prekėmis su kultūriniu turiniu 1980-1991 metais beveik patrigubėjo nuo 67 mlrd. iki 200 mlrd. Tačiau pramogų industrijoje vyrauja Amerikos produktai – filmai, muzika, televizija. Todėl kai kas mano, kad globalizavimo pasekoje išnyks kultūrinė įvairovė, o liks tik vienos rūšies kultūra, tarnaujanti TB interesams. Taigi, pasaulius gers Coca-Cola, žiūrės Amerikos filmus ir valgys greitą maistą. Kultūroje dominuos piniginiai santykiai ir komercinės vertybės, kurie pakeis tradicinius socialinius santykius ir šeimos vertybes. Kultūros globalizavimas labai asimetriškas. Pvz., televizijos ar kino filmus eksportui kuria tik kelios valstybės. Taigi, dauguma mūsų priima užsienio kultūrą, o ne ją perteikia. Kultūros globalizavimo sritys: • Telekomunikacijos ir kalba (tarptautiniai telefono pokalbiai – 75 proc. visų pokalbių tarp 3 pasaulinių centrų) • Daugianacionalinės žiniasklaidos korporacijos (CNN) • Radijo ir muzikos industrija • Kinas • Televizija • turizmas Globalizacijos pasekmės gamtosaugai Pro: Pasaulinės ekonomikos integracija veda prie gamtosaugos pagerėjimo, nes skatina augimą, didina pajamas, gerina nuosavybės teises ir leidžia efektyviau panaudoti išteklius. Pagrindinė gamtosauginės žalos priežastis slypi rinkos trūkumuose, nes tie, kurie gamina prekes ir paslaugas neprivalo padengti visų savo veiksmų, t.t. taršos, kaštų. Išeitis – priversti teršėją mokėti (polluter pays). Šis principas yra įtvirtintas daugumoje gamtosauginių dokumentų, t.t. Kyoto protokole. Tereikia šį principą įgyvendinti, tačiau tam reikalingi pinigai ir stiprios institucijos. Teiginys, kad TB bendrovės perkelia savo gamtą teršenčią gamybą į besivystančias šalis neturi pagrindo. Tai neturi ekonominio pagrindo, nes taršos kontrolė reikalauja tik nedidelės kaštų dalies, o įmonės perkėlimas į užsienį yra labai brangus. TB daugiau siekia pagerinti savo technologijas ir tokiu būdu sumažinti taršą. PPO taisyklės leidžia imtis priemonių prieš įmonių veiksmus, teršiančias gamtą ar darančias žalą žmonių, gyvūnų ir augalų sveikatai, tačiau labai dažnai šios priemonės naudojamos tik kaip paslėpta protekcionizmo forma. Contra: Viena iš globalizavimo varomųjų jėgų yra TB noras gamtą teršiančias gamybas perkelti į šalis, kuriose nėra griežtų gamtosaugos kontrolės įstatymų. Žaliavas perdirbančios įmonės miško ir gavybinėje pramonėje, žuvininkystėje ir kitur išnaudoja atsilikusių šalių išteklius neatsižvelgdamos nei į būsimus gamtinių išteklių nuostolius, nei į neigiamą poveikį gamtai. Įmonės, gaminančios sėklas, naikina biologinę planetos įvairovę bei žlugdo natūraliai ūkininkaujančius ūkius. Industrializavimas veda prie visuotinio atšilimo ir atmosferos kokybės pablogėjimo. PPO nepajėgi užkirsti kelio prekybai tokiomis prekėmis ir paslaugomis, kurios yra pagamintos taikant gamtai žalingus metodus. Globalinė prekyba Šiais laikais dauguma valstybių aktyviai dalyvauja užsienio prekyboje. Į tarptautinę rinką patenka apie 20 procentų pasaulinės produkcijos, o kai kuriose mažesnėse valstybėse - ir daugiau kaip pusė. Dar didesnis yra netiesioginis užsienio prekybos poveikis. Prekyba daro didelį poveikį šalies ūkio struktūrai, nes šalys vis labiau specializuojasi pagal santykinį pranašumą, todėl vienų prekių ir paslaugų gamyba didėja, o kitų mažėja. Prekyba sumažina atstumą tarp valstybių ir integruoja rinkas. Todėl šiandien prekes galima pirkti ne tik vietinėje parduotuvėje, bet virtualioje parduotuvėje užsienyje. Labai nedaug liko šakų, kurios dirbtų tik vidaus rinkoje. Todėl galima teigti, kad susiformavo globalinė prekyba. Ji reiškia, kad prekių rinkos veikia daugiau globaliniame nei nacionaliniame lygmenyje.Tai reiškia, kad vis daugiau prekių ir paslaugų gaminama ne vidaus rinkai, o tarpregioninei (prekyba su kaimynine valstybe dar nebus globalinė). Kokios yra tarpregioninės prekybos atsiradimo prielaidos: transporto, komunikavimo, atsiskaitymo, prekybos kliūčių panaikinimas. Tam, kad atsirastų globalinė rinka, reikia, kad susiformuotų prekybos tinklai ne tik tarp kaimyninių šalių, bet ir tarp regionų. Ne visų prekių rinkos yra vienodai globalizavęsi. Daugiausia globalizavosi pirminių produktų, kurių gamyba sutelkta keliuose regionuose, rinkos. Čia pavyzdžiu gali būti nafta, kava, fosforas ir kitos prekės. Kai kurių jų globalinė prekyba vyksta vienoje vietoje, pvz., Londono pirminių produktų birža. Globalinės prekybos rodikliai Prekybos globalizavimo intensyvumą geriausiai apibūdina pasaulinės prekybos (ar eksporto) santykis su pasaulio BVP, nors tokie skaičiavimai ir nėra tikslūs. Panašiai galima apskaičiuoti ir šalies integravimosi į globalinę prekybą laipsnį. Tačiau šis rodiklis turi 3 trūkumus. Pirma, šis rodikliais neparodo, kokia dalis eksportabilių prekių ir paslaugų dalis yra realiai eksportuojama, todėl sunku pasakyti, ar 20 procentų daug, ar mažai. Be to, į BVP taip pat įeina ir valstybės išlaidos, kurios turi tendenciją augti, o tada šis rodiklis blogėja. Antra, šis rodiklis gali kisti ir dėl valiutos kurso pasikeitimo, nes eksportabilių ir neeksportabilių prekių ir paslaugų kainos gali kisti kitu tempu. Trečia, eksportas apima visą vertę, kai BVP sudaro tik pridėtinę vertę, t.y. tik dalį vertės. Jei prekės iš kart reeksportuojamos jų neperdirbant, tai prekybos rodiklis gali viršyti BVP (kaip Singapūre). Tai dar labiau sumažina šio rodiklio patikimumą. Prekybos politikos istorinė apžvalga Pirmas realus poreikis deryboms dėl prekybos liberalizavimo atsirado 1770 m. Europoje, žlugus kolonijinės prekybos maršrutams, kada D. Britanija ir Prancūzija kitų šalių tarpe prarado savo kolonijas Šiaurės Amerikoje. Ypač didelį poveikį tai turėjo D. Britanijos prekybai – eksporto apimtys nuo 1772 – 1773 m. iki 1780 – 1781 m. sumažėjo beveik 20 proc., o D. Britanijos eksporto į Šiaurės Vakarų Europą dalis minėtu laikotarpiu padidėjo nuo 15 proc. iki 28 proc.3 Natūralu, jog šie pokyčiai atkreipė D. Britanijos dėmesį į tai, jog prekybai su kontinentu trukdo aukšti tarifiniai apribojimai. Tai paskatino D. Britaniją siekti sudaryti prekybos sutartis su pagrindinėmis Europos valstybėmis. 1783 m. D. Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės pasirašė prekybos sutartį, pagal kurią turėjo būti panaikinti abipusiai prekybos apribojimai ir šiek tiek sumažinti dvišalės prekybos muitai. Tuo buvo siekiama užkirsti kelią kontrabandai ir padidinti biudžeto pajamas iš muitų abiejose šalyse. Nors ši sutartis gali būti priskiriama prie pirmųjų reikšmingų bandymų liberalizuoti prekybą, bet kokios kitos D. Britanijos pastangos derėtis dėl prekybos buvo nesėkmingos. Nuo 1785 – 1793 m. nepabaigiamos derybos su Portugalija, Ispanija, Lenkija, Prūsija ir keletu kitų svarbių Europos prekybos partnerių (netgi Airija) nedavė jokių rezultatų. Netgi sutartis su Prancūzija tegaliojo tik šešerius metus dėl Prancūzijoje kilusios revoliucijos. 1815 m. pasibaigęs karas Europoje atnešė didelį žemės ūkio produktų kainų kritimą, kadangi prekyba normalizavosi. 1823 m. D. Britanijos Prekybos taryba priėmė aktą dėl abipusiškų muitų, siekdama sudaryti abipusius susitarimus su užsienio vyriausybėmis dėl didžiausio palankumo statuso taikymo prekėms ir gabenimui. Nors keletas tokių susitarimų ir buvo pasirašyti, prekybos apribojimų jie nepanaikino ir tarifų nesumažino, taigi, jų padariniai buvo riboti. Vėliau muitų tarifai buvo pagrindinė nesėkmingų derybų priežastis. Derybiniais sumetimais D. Britanija tikslingai palaikė aukštus tarifus cukrui, kavai, vynui ir spirituotiems gėrimams. 1836 m. D. Britanija pasisiūlė panaikinti medienos muitus Prūsijai mainais už tarifų nuolaidas D. Britanijos tekstilės gaminiams, tačiau Prūsija pareikalavo Grūdų įstatymo taikymo nuolaidų, todėl susitarimas pasiektas nebuvo. D. Britanijos pastangos pasiekti abipusiškas muitų tarifų nuolaidas su užsienio šalimis XIX a. ketvirtajame ir penktajame dešimtmečiuose liko bevaisės kaip ir XVIII a. pabaigoje. Tai davė pradžią vienašalėms tarifų reformoms XIX a. penktojo dešimtmečio pradžioje, kurios baigėsi Grūdų įstatymo panaikinimu 1846 m. D. Britanija nusprendė atsisakyti aukštų muitų tarifų palaikymo nuo šiol taikydama nediskriminacinius tarifus ir įgyvendindama vidaus tarifų reformas bei palikdama kitoms šalims laisvę pasirinkti savą muitų tarifų politiką. Užsienio šalys buvo nepasirengę sumažinti prekybos apribojimus dalinai dėl įtarimo, kad tai pasitarnautų daugiausia D. Britanijos naudai. D. Britanijai beliko viltis, kad kitos šalys taip pat pastebės laisvos vienašalės prekybos naudą ir paseks jos pavyzdžiu. Šioks toks judėjimas prekybos liberalizavimo linkme pasireiškė XIX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje Olandijoje, Šveicarijoje ir Portugalijoje, kur muitų tarifai buvo žymiai sumažinti, tačiau likusios Europos jis neapėmė iki 1860 m., kada buvo pasirašyta D. Britanijos – Prancūzijos prekybos sutartis, davusi pradžią liberaliai tarptautinei prekybai, kuri tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios 1914 m. Prekybos liberalizavimas 1860 – 1914 m. Prancūzijos ir D. B. apsisprendimą sudaryti prekybos sutartį daugiausia nulėmė politinės priežastys. Nors Prancūzijos imperatorius Napoleonas III inicijavo keletą muitų tarifų reformų 1850 m., žymiai sumažinti muitų tarifus jis bijojo, nes tai pažeistų protekcionistinius įstatymų leidžiamosios valdžios interesus. D. Britanija tam tikra prasme taip pat svyravo sudaryti sutartį, kadangi tai būtų pažeidę jos vienašalės laisvos prekybos politiką. Tačiau abi vyriausybės prekybos sutartyje įžvelgė galimybę sumažinti tvyrojusią įtampą ir pagerinti tarpusavio diplomatinius santykius, todėl susitarimas buvo pasiektas greitai. Skirtingai nuo D. B., kur laisvos prekybos idėją stipriai palaikė parlamentas, Prancūzijos įstatymų leidžiamoji valdžia atstovavo protekcionistiniams interesams, kurie buvo visiškai prieš muitų tarifų mažinimą. Nors muitų tarifai buvo išskirtinai įstatymų leidžiamosios valdžios kompetencijoje, pagal 1851 m. Konstituciją Napoleonas III turėjo teisę sudaryti tarptautines sutartis be įstatymų leidžiamojo organo patvirtinimo. Taigi, jis įgyvendino tarifinius pakeitimus pasirašydamas susitarimą su D. Britanija. Pagal sutarties sąlygas Prancūzija panaikino visus apribojimus ir nustatė, kad muitų tarifai neturi viršyti 30 proc. prekės vertės (nuo 1865 m. muitų tarifai turėjo neviršyti 25 proc. prekės vertės), nors praktikoje dauguma muitų tarifų sudarė 10 - 15 proc. prekės vertės. D. Britanija sumažino apmokestinamų prekių skaičių nuo 419 iki 48 bei vyno muitų tarifus. Sutartis buvo sudaryta 10 metų laikotarpiui su sąlyga ją atnaujinti. Svarbiausias sutarties elementas buvo didžiausio palankumo statusas, pagal kurį kiekviena sutarties dalyvė įsipareigojo, kad bet koks vienos sutarties dalyvės palankumas, privilegija ar tarifų nuolaidos trečios šalies prekių importui automatiškai turi būti suteikta ir kitai sutarties dalyvei. Didžiausio palankumo statuso sąlyga eliminavo poreikį peržiūrėti sutartį tuo atveju, jeigu viena iš sutarties dalyvių sumažintų muitų tarifus trečiajai šaliai ir taip užtikrino nediskriminacinį priėjimą prie viena kitos rinkos. Didžiausio palankumo statuso sąlyga tapo pagrindu kitoms XIX a. prekybos sutartims atsirasti. Sisteminis D. Britanijos – Prancūzijos sutarties efektas buvo žymiai reikšmingesnis negu jos svarba pačioms sutarties dalyvėms. Sutartis sukėlė įspūdingą judėjimą pasaulio prekybos liberalizavimo linkme, kurio pagrindinis akstinas buvo prekybos nukreipimas, turėjęs lydėti dviejų didžiausių Europos ekonomikų integraciją. Kol D. Britanija atkakliai laikėsi pozicijos, kad jos tarifų nuolaidos turi būti taikomos ir kitoms šalims, Prancūzija sumažino importo muitus tiktai D. Britanijos prekėms. Prancūzija įvedė dviejų tarifų sistemą: autonominių tarifų - didžiausio palankumo statuso šalims ir aukštesnių konvencinių tarifų - visoms kitoms šalims. Taigi, žemesniais muitų tarifais galėjo naudotis tiktai D. Britanija, o kitos valstybės turėjo tenkintis žymiai nepalankesne padėtimi eksportuodamos į didelę Prancūzijos rinką. Kadangi kitos Europos valstybės, siekdamos užsitikrinti lygias sąlygas savo prekėms, greitai sudarė sutartis su Prancūzija, D. Britanijos – Prancūzijos sutartis greitai peraugo į visą eilę dvišalių susitarimų, susietų didžiausio palankumo statuso sąlyga. Prancūzija praplėtė didžiausio palankumo statuso taikymo zoną sudarydama prekybos sutartis su Belgija 1861 m., Italija 1863 m., Šveicarija 1864 m., Švedija, Norvegija, Ispanija ir Olandija 1865 m. bei Austrija 1866 m. Šios sutartys sukėlė naujas reikšmingas muitų tarifų nuolaidas, o didžiausio palankumo statuso sąlyga pasirodė esanti labai efektyvus instrumentas, skatinantis prisijungti kitas valstybes. Didėjantis sutarčių dalyvių skaičius lėmė tai, kad žemų tarifų taikymo zona praktiškai apėmė visą Europą. Vienintelė iš pagrindinių Europos valstybių, neprisijungusi prie prekybos susitarimų srauto XIX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, buvo Rusija, kuri vis dėlto prisijungė 1874 m. Nors D. Britanija didžiausio palankumo statusą jau taikė visai eilei valstybių, siekdama oficialiai jį įtvirtinti D. Britanija pasirašė atitinkamas sutartis su tomis valstybėmis, nors ji taip ir nesugebėjo sudaryti prekybos sutarčių su Ispanija ir Portugalija, kurios reikalavo preferencinio traktavimo. JAV taip pat liko prekybos sutarčių sistemos nuošalyje ir siekė sudaryti preferencines prekybos sutartis (daugumoje nesėkmingai) su Lotynų Amerikos valstybėmis. JAV prieš suteikdama DPS trečiajai šaliai siekdavo užsitikrinti atitinkamas nuolaidas sau. Taigi, dėl įvairių priežasčių D. Britanijos – Prancūzijos dvišalė prekybos sutartis peraugo į daugybę dvišalių sutarčių iš esmės tapdama daugiašaliu susitarimu, pagal kurį tarptautinė prekyba pradėjo laisvės epochą. Pagal šią sutarčių sistemą muitų tarifai daugumoje sudarė apie 8 - 15 proc., o lubos siekė 25 proc. Nors kai kurių ekonomistų nuomone intensyviausiai laisva prekyba Europoje vyko 1866 – 1877 m., reikia pažymėti, kad ne tik šis siauras laiko tarpas, bet ir didesnė XIX a. antrosios pusės dalis iki 1914 m. pasižymėjo žemais vyriausybių apribojimais prekybai. 1908 m. pradžioje D. Britanija buvo sudariusi didžiausio palankumo statuso sutartis su 46 valstybėmis, Vokietija – su 30, o Prancūzija – su daugiau nei 20 valstybių. Reikėtų pažymėti ir tai, kad diplomatiniai tikslai ir tarifų derybos nebuvo vienintelis akstinas, pastūmėjęs Europą prekybos liberalizavimo link. Vidiniai laisvos prekybos interesai paskatino Vokietiją įgyvendinti esmines tarifų reformas nepriklausomai nuo jos įsipareigojimų prekybos sutartims. 1873 m. Reichstagas balsavo už tai, kad iki 1877 m. būtų panaikinti praktiškai visi importo muitai, o muitų tarifai tekstilės prekėms žymiai sumažinti. Tas pats įvairiame lygmenyje vyko ir kitose valstybėse, net jeigu protekcionizmas Europoje ir nebuvo visiškai panaikintas. Kolonijos taip pat buvo įtrauktos į prekybos liberalizavimo procesą. Dauguma šiandieninių besivystančių šalių XIX a. buvo pagrindinių Europos valstybių kolonijomis. Prekyba su savo kolonijomis rėmėsi preferencijų viena kitos prekėms taikymu. XIX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečių viduryje D. Britanija panaikino visus preferencinius muitų tarifus jai priklausančių kolonijų įvežamai medienai, cukrui bei kitoms žaliavoms. D. Britanija taip pat suteikė tarifinę autonomiją jai priklausančioms, bet savivaldos teisę turinčioms kolonijoms, leisdama joms panaikinti tas preferencijas, kurioms pirmenybę teikė D. Britanijos gamintojai. Savivaldos teisės neturinčiose kolonijose, tokiose kaip Indija, D. Britanija laikėsi nediskriminacinės politikos, taikydama tokias pačias muitų tarifų nuolaidas tiek užsienio, tiek savoms prekėms. Prekybos sutartyse, pasirašytose po 1860 m., DPS sąlyga buvo interpretuojama į ją įtraukiant kitų šalių praktikuojamą kolonijinę prekybą ir nediskriminacinę politiką. Prancūzijos kolonijos nustatė tokius pačius muitų tarifus kaip Prancūzija, tuo sudarydamos muitų sąjungą. Vokietijos, Belgijos ir Olandijos kolonijos taikė žemus, nediskriminacinius tarifus. 1885 m. Berlyne įvykusioje konferencijoje Europos valstybės nusprendė, kad visos Centrinės Afrikos kolonijos taikys vienodas sąlygas prekybai su bet kuria šalimi. Be to, Europos valstybės ėmėsi aktyvių veiksmų siekdamos atverti naujus regionus nediskriminacinei tarptautinei prekybai. Norint priversti prekiauti autarkines valstybes bei sumažinti jų taikytus muitų tarifus, dažnai buvo naudojamasi ir karinėmis pajėgomis. Kinija prarado savo nepriklausomybę tarifų atžvilgiu 1842 m., pasirašiusi Nanking sutartį, pagal kurią nustatytas importo muitas sudarė 5 proc.4 prekės vertės. Toks muitų tarifas buvo taikomas daugiau nei penkiasdešimt metų. Japonija susidūrė su panašiais išoriniais primestais tarifiniais suvaržymais po 1858 m. Po Pirmojo pasaulinio karo šalys vėl grįžo prie protekcionistinės prekybos politikos. Ypač dideliu mastu tai atsispindėjo JAV prekybos politikoje, kuri tradiciškai ir taip buvo gana protekcionistinė. XX a. trečiajame dešimtmetyje JAV neparodė jokio noro prisidėti prie kitų valstybių pastangų liberalizuoti prekybą ir atkurti Pirmojo pasaulinio karo metu sutrikdytą atviresnę pasaulinę ekonomiką. 1929 m. žlugus JAV vertybinių popierių rinkai, ir taip nuosmukyje esanti JAV ekonomika atsidūrė visiškoje depresijoje, todėl JAV Kongresas priėmė liūdnai pagarsėjusį Smooth – Hawley tarifų aktą, kuris sąlygojo vidutinių muitų tarifų padidėjimą nuo 38 proc. iki 52 proc.4 Tai vedė prie to, kad JAV prekybos partneriai ėmėsi atsakomųjų veiksmų ir taip pat įvedė prekybos apribojimus. Įvyko domino efektas: kadangi prekybos srautai buvo nukreipti į sąlyginai neapsaugotas rinkas, didėjo tų šalių poreikis apsisaugoti, taigi, jos buvo priverstos didinti prekybos apribojimus. Tokios pasaulinės prekybos tendencijos vyravo ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Globalinės prekybos istorinė raida Tarptautinės prekybos liberalizavimas privedė prie pasaulinės prekybos apimties didėjimo: per visą laikotarpį nuo 1820 m. iki 1992 m. pasaulinės prekybos apimtys išaugo apie 540 kartų, o pasaulio BVP padidėjo 40 kartų.19 Iš šio laikotarpio reikėtų išskirti du tarpsnius, pasižymėjusius ypač sparčiu pasaulinio eksporto apimties augimu:5 1. 1820 – 1870 m. laikotarpis, pasižymėjęs ypač liberalia pasauline prekybos politika, kuomet vidutinis metinis pasaulinio eksporto apimties augimas sudarė 4,2 proc. 2. 1950 – 1970 m. laikotarpis, daugelio apžvalgininkų dar vadinamas „Aukso amžiumi“, kuomet sėkmingų GATT derybų raundų metu buvo žymiai sumažinti tarpukario metu įvesti aukšti muitų tarifai ir kiekybiniai apribojimai. Šiuo laikotarpiu pasaulinio eksporto apimtis vidutiniškai per metus padidėdavo 7 proc. 19 a. užsienio prekyba nevaidino didelio vaidmens. Vakarų valstybių kaip visumos eksportas išaugo nuo 5 procentų BVP amžiaus viduryje iki maždaug 10 proc. 1880. Apie pusė užsienio prekybos tais laikais buvo tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Apie pusę prekių prekybos sudarė pirminiai produktai. Ypač sparčiai (apie 5 proc. per metus) prekyba augo pirmuoju prekybos liberalizavimo laikotarpiu. Jau tuo metu susiformavo kai kurių prekių pasaulinės rinkos ir buvo susiformavusios pasaulinės kainos (pvz. kviečių). Tačiau dauguma rinkų tuo metu buvo tik regioninės, o ne globalinės, prekyba augo tarp šalių, pasirašiusių LPS. Ir pati prekyba šalių ekonomikų plėtrai nebuvo tokia svarbi. Net Didžiojoje Britanijoje, kurioje prekybos santykis su BVP buvo didžiausias (apie 30 procentų) prekyba buvo daugiau ekonomikos augimo pasekmė nei priežastis. O jei kuriai šaliai eksportas ir buvo svarbus, tai daugiausia žaliavų eksportas (pvz., Švedijai, Australijai, Kanadai, Argentinai). Žaliavų eksporto pajamos būdavo panaudojamos investicijoms į infrastruktūrą ir gamybą. Tuo metu Ricardo ir HO teorijos labai pasireiškė, nes vienos šalys specializavosi pirminių produktų eksporte, o kitos – industrinių prekių, vyko gamybos veiksnių kainų išsilyginimas (darbo užmokesčio, rentos, pelno normų). Augo eksportas iš besivystančių šalių. 1860-1900 metais Lotynų Amerikos eksportas išaugo nuo 10 iki 18 procentų nuo BVP, tuo tarpu kai Azijos šalių tik nuo 1 iki 5. Eksportas iš šių šalių sudarė daugiausia pirminius produktus: žaliavas ir maisto produktus. Tuo metu tarptautinė prekybos politika dar nebuvo institucionalizuota, o buvo įgyvendinama diplomatiniu būdu dvišalėmis sutartimis. Tačiau atsirado ir keletas platesnio masto sutarčių, apimančių daugiau valstybių. Jos buvo daugiausia transporto ir ryšių srityse. Po pirmo pasaulinio karo prekyba augo apie 2 procentus per metus, o muitai stipriai nepakito – pakilo prieš I pasaulinį karą, tačiau apie 1926 metus vėl nukrito (išimtį sudaro JAV, kur visą laiką buvo labai aukšti muitų tarifai, siekiantys 30-50 procentų). Situacija pasikeitė tik po 1929 m. suirutės. Nuo tada plačiai paplito protekcionizmas, todėl prekyba krito kasmet apie 0,4 procento. Natūralu, kad ir gamyba augo lėtai. Ypač nukentėjo žaliavų eksporto šalys. Prekybos tendencijos po II-ojo pasaulinio karo Imant laikotarpį nuo 1948 m. iki 1997m., pasaulinio eksporto apimtys išaugo 14 kartų, o tuo tarpu gamyba padidėjo 5,5 karto. Pasaulinis BVP minimu laikotarpiu per metus paaugdavo 1,9 proc. Istoriškai žiūrint, tai yra labai aukštas rodiklis (žiūrėti 1 grafiką). Šie skaičiai rodo, jog tarp laisvesnės prekybos ir ekonomikos augimo yra neabejotinas statistinis sąryšis. Pagal santykinio pranašumo teoriją, šalys klesti, kuomet pasinaudodamos savo išteklių pranašumu, susikoncentruoja gaminti tai, ką jos gali gaminti geriausiai, o tada iškeičia šias prekes į tas, kurias kitos šalys gamina geriausiai. Kitais žodžiais tariant, liberali prekybos politika – t. y. politika, kuri neriboja prekių ir paslaugų srauto – didina konkurenciją, skatina inovacijas ir sudaro sąlygas sėkmingam verslui. Liberali prekybos politika leidžia gauti didesnį atlygį, kadangi yra gaminami geriausi produktai, su geriausiu dizainu ir geriausia kaina. 1 grafikas. Pasaulinis eksportas, gamyba ir realus BVP 1950 – 2002 m. (1995 = 100). Šaltinis: Merchandise exports, production and gross domestic product, 1950-2002. Prieiga per internetą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!