Garšvos santykiai su kitomis moterimis

Garšvos santykiai su kitomis moterimis

Garšva teigia, kad moterys jo gyvenime tebuvo epizodai. Jis tiksliai išmoko valdyti meilės meną – sąmoningai kontroliuoti aistrą, sarkazmu slopinti švelnumą, manipuliuoti emocijomis taip, kad jo moterys ilgainiui liktų ne tik susižavėjusios, bet ir jį laikytu ypatingu. Tad tampa aišku, jog Garšvai santykiai buvo panašūs į azartišką žaidimą, jis vengė prie moters prisirišti, parodyti jai savo tikrąją emocionaliąją pusę dėl savo turimos ligos. Nepaisant jo destruktyvaus požiūrio į santykius, Garšva pripažįsta, kad meilė jam suteikia kūrybinio įkvėpimo. Būtent per moteris jis pajunta pasaulio gyvybingumą, pastebi grožį: ,,Jas mylėdamas – aštriau pajusdavau mane supančią realybę. Staiga išvysdavau daiktus ir jų apraiškas <...> ir man buvo aišku: esu aprūpintas gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyti <...>“ Tačiau šis intensyvumas jam tampa per sunkus, ir jis visada jaučia poreikį atsitraukti, kad galėtų iš naujo atrasti save būdamas vienas.

Pirmoji moteris pradėjusi formuoti Garšvos požiūrį į pasaulį – jo motina. Akivaizdu, jog motina darė didžiulę įtaką Garšvos asmenybės formavimuisi – pasitelkdama pasakos forma ir pasakodama apie karus ji berniukui Garšvai skiepyja pasaulio suvokimą. Jos pasakos nėra švelnios – jos pilnos liūdesio, nudažytos žiaurios realybės tonais (,,Karalienė verkė ir, kai ašaros krito į pilies grindis, drauge verkė freilinos ir pelės. Karalius išjojo.”), o tai padeda pagrindus panašiai Garšvos pasaulėjautai. Garšvos vaikystės prisiminimuose dominuoja chaosas, tėvų barniai: ,,Neužmiršai, a? Muznierovskį, a? <...> dvidešimt valandų per parą dirbau šeimos labui. Grįžtu namo, ponas ir ponia! <...> Ar davei Muznierovskiui?!“ Mažajį Antaną šie tėvų barniai be galo jaudindavo, o tai išreiškiama metafora: ,, <...> mano širdies plakimas buvo garsesnis už visų laikrodžių tvaksėjimą. […]“ Jo mamos psichinė liga pradėjo šeimą griauti galutinai. Mamos kalbos apie vokiečių mokytoją ir tėvą Garšvą traumuoja dar labiau, jo bejėgiškumas šioje situacijoje išreiškiamas metafora: ,,Kojos prisisiurbė prie grindų.“ Nepaisant žiaurios situacijos namie, Garšva dar ir tampa savotišku tarpininku tarp motinos ir jo tėvo – mama pasitiki tik Garšva, tačiau jis ir tampa jos išdaviku, nuveždamas mamą į psichiatrijos ligoninę. Šis įvykis sutraumuoja Garšvą – jis supranta, jog negali būti ištikimas visiškai niekam, jis pradeda niekinti pasaulio gėrį: ,,Ir šis motinos žvilgsnis man vaidenosi, kai mano mokytojai aiškino, jog visata sutverta kaip Gėrio, Grožio, Harmonijos ženklas, ir žmogus kaltas dėl savo nelaimių.“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!