Gamybos įmonės valdymas. Konspektas

2. GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMAS PARINGTOJE ERDVĖJE 2.1. Įmonės “Y” gamybinės struktūros samprata ir dedamosios Šiuolaikinė įmonė, nepriklausomai nuo to, ar ji maža, ar didelė - tai gamybinis ūkinis (o kartais ir mokslinis) kompleksas, kurį sudaro įvairūs sudėtingais ryšiais susieti struktūriniai vienetai. Šių struktūrinių vienetų, darbo vietų visuma ir jų tarpusavio ryšiai sudaro įmonės struktūrą. Įmonėje galima išskirti gamybos ir bendrąją struktūrą. Gamybos struktūrą su­daro gamybos ir valdymo vienetai, tarp kurių susiklostę tam tikri tarpusavio ryšiai. Pagrindiniai gamybos vienetai yra cechai. Cechas - tai tam tikrą administraci­nį savarankiškumą turintis padalinys, dažniausiai dirbantis ūkiskaitos pagrindais. Kad įmonės gamybos struktūra nebūtų pernelyg sudėtinga, nerekomenduojama organizuoti daug smulkių cechų. Patartina vadovautis teiginiu, kad gamybos ce­chas gali būti organizuojamas tik tada, jei jame dirba bent 100 darbuotojų, o pa­galbinis - kur dirba bent 75 darbuotojai. Todėl mažesnėms įmonėms rekomen­duojama be ceche struktūra, kur cechų visai nėra, o pagrindinis struktūrinis vie­netas yra meistro arba vyresniojo meistro vadovaujamas gamybos baras. Priklausomai nuo paskirties, cechai arba barai skirstomi į pagrindinius, pagalbinius, aptarnavimo ir šalutinius. Pagrindiniai cechai skirti įmonės pagrindinei produkcijai gaminti (tai pro­dukcijai, kuri numatyta produkcijos gamybos ir realizavimo plane). Pavyzdžiui, mašinų gamybos įmonėse pagrindiniai cechai yra ruošinių pjovimo, liejimo, kalvės, štampavimo, mechaniniai, terminiai bei surinkimo cechai; lengvosios pramonės įmonėse - sukirpimo, siuvimo ir kiti cechai. Eksperimentiniai cechai taip pat priskiriami prie pagrindinių cechų grupės. Pagalbiniai cechai gamina tokią produkciją arba atlieka tokius darbus, kurie už­tikrina normalią pagrindinių cechų veiklą. Tai remonto, energetiniai, įrankių cechai. Aptarnavimo cechai, tarnybos arba ūkiai produkcijos negamina, o tik sudaro sąlygas pagrindiniams ir pagalbiniams cechams normaliai dirbti (transporto cechai, sandėlių ūkiai). l atskirą grupę kartais išskiriami šalutiniai cechai arba barai. Jie perdirba pagrindinės gamybos atliekas, regeneruoja formavimo žemes, tepalus ir pan. Įvairių pramonės šakų pagrindiniai cechai labai skirtingi, o pagalbiniai, aptarnavimo ir šalutiniai cechai - panašūs. Tris gamybos fazes atitinka trys cechų tipai: paruošimo, apdirbimo ir su­rinkimo. Svarstant konkrečios įmonės gamybos struktūrą, kartais viename ceche (pavyzdžiui, mechaniniame surinkimo ceche) sujungiamos dvi arba visos trys (pavyzdžiui, įrankiniame ceche) gamybos fazės. Gamybinės struktūros formavimui šiuolaikiniame etape turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Griūva stambios labai centralizuotos industrinės gamyklos, formuojasi naujos, dažniausiai nedidelės įmonės, kurios prireikus jungiasi į sąjungas - koncernus. Didelėse įmonėse labai rūpinamasi gamybos padalinių savarankiškumo didi­nimu - pelno, kaštų centrų kūrimu. Bendrąją struktūrą sudaro gamybos struktūra ir negamybiniai įmonės struktūriniai vienetai, kurių paskirtis - socialinis darbuotojų aptarnavimas (įmo­nės namų valdyba, bendrabučiai, vaikų darželiai, lopšeliai, medicinos punktai, poilsio namai, klubai, kultūros rūmai, mokymo kombinatai ir pan.). Toliau bus plačiau nagrinėjami gamybinių valdymo struktūrų formavimo principai. 2.2. Įmonės “Y” gamybos struktūros tipų analizė Priklausomai nuo cechų ir barų specializavimo formos, įmonė gali turėti trejopą gamybos struktūrą: daiktinę, technologinę arba mišrią. Daiktinės struktūros įmonėms būdinga tai, kad atskiri jų cechai bei barai specializuoti įvairiais įrengimais ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus, gaminius, surinkimo vienetus arba detales. Si specializavimo forma turi nemaža privalumų: ji labai supaprastina opera­tyvinį planavimą ir padidina atskirų struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų įvykdymą; sumažėja transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo, kad ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. Bet daik­tinė specializavimo forma labiausiai tinka masinei ir gamybai didelėmis serijomis, nes vienetinės ir gamybos mažomis serijomis įrengimus dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir iki galo apkrauti. Daiktinei specializavimo formai būdinga minimali cechų, barų ir brigadų kooperacija. Parinkus technologinę struktūrą, atskiri cechai ir barai specializuojami labai įvairiems objektams atlikti tam tikro pobūdžio technologines operacijas. Mašinų gamybos įmonėse Šia specializavimo forma organizuojamos liejyklos, kalvės, terminiai, galvaniniai, o dažnai ir mechaniniai bei surinkimo cechai. Specializuo­jant pagal technologijos principą, sakysim, mechaninio cecho barus, organizuojami tekinimo, frezavirno, gręžimo, šlifavimo ir panašūs barai. Technologijos specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė, todėl ji tinka tik tada, kai daiktinės specializavimo formos negalima panaudoti, ir daž­niausiai tik vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis. Bet dauguma įmonių turi mišrią gamybos struktūrą: dalis cechų bei barų Čia specializuojama pagal daiktinį principą, kita dalis - pagal technologijos. Be pagrindinių ir pagalbinių cechų, į įmonės gamybos struktūrą dar įeina vadinamieji ūkiai: • sandėlių ūkis, kurį sudaro įvairių tipų ir įvairios paskirties sandėliai; • energetikos ūkis: transformatorinės pastotės, elektros tinklai, garo, su- spausto oro bei dujų vamzdynai, ryšio bei signalizacijos įrenginiai; • transporto ūkis: remonto dirbtuvės, kartais - geležinkelio linijos ir visos transporto bei krovimo priemonės; • sanitarinis techninis (santechninis) ūkis: vandentiekio, kanalizacijos, venti­liacijos, šildymo bei vėdinimo įrenginiai; • centrinė įmonės laboratorija ir kitos specialios paskirties laboratorijos. Visi šie gamybos struktūros padaliniai sąveikauja: vieni kitiems tiekia medžiagas, energiją, ruošinius, detales bei surinkimo vienetus arba atlieka įvairius patarnavimus. Juos sieja informacijos srautai. 8.5 pav. parodyta supaprastinta mašinų gamybos įmonės gamybos struktūros ir gamybos ryšių schema. re « M;S E c LJTJTLTL7I 2.3. Cecho gamybos struktūros analizė Cecho gamybos struktūra - tai cechą sudarančių gamybos barų, pagalbinių ir aptarnaujančių padalinių, taip pat jų tarpusavio ryšių visuma. Gamybos baras - tai tam tikrą administracinį savarankiškumą turintis gamy­bos vienetas, kuriam vadovauja meistras. Baro vienoje pamainoje turėtų dirbti ne mažiau kaip 25 darbininkai. Baras gali apimti kelias brigadas, bet kartais visi baro darbininkai sujungiami į vieną brigadą. Ir cechai, ir barai gali būti specializuojami pagal technologijos arba pagal daiktinį principą. Technologiškai specializuotame bare ruošiniams, detalėms arba surinkimo vienetams atliekamos vienarūšės technologijos operacijos, nepriklausomai nuo to, kokiam objektui šie ruošiniai, detalės arba surinkimo vienetai skirti. Pagal Šį principą sudaromi, pavyzdžiui, terminiai ir galvaniniai barai, o mechaniniuose cechuose - tekinimo, gręžimo, frezavimo, šlifavimo, revolveriniai ir panašūs barai (pagal įrengimų grupes). Kai gamybos apimtis didesnė, šie barai toliau specializuojami. Tada atsiranda, pavyzdžiui, korpusinių detalių frezavimo baras, smulkių detalių frezavimo baras ir pan. Technologinės barų specializavimo formos didelis privalumas tas, kad čia galima visai apkrauti įrengimus. Bet ji turi ir didelių trūkumų: apsunkina opera­tyvinį gamybos planavimą ir gamybos eigos kontrolę, nuasmenina gamybos vado­vų atsakomybę už savalaikį objektų pagaminimą ir dėl daugelio palyginti ilgų transporto operacijų ir tarp operacinių pertraukų pailgina gamybos trukmę. Daiktiškai specializuoti barai šių trūkumų neturi. Čia įvairiarūšiais technolo­gijos procesais gaminamos vieno arba kelių tipų technologiškai panašios detalės, surinkimo vienetai arba net gaminiai. Įrengimų tipažas tokiuose baruose didesnis; jie baro teritorijoje išdėstomi, pagal galimybę išlaikant sroviškumo principą. Daik­tiškai specializuotų barų pavyzdžiai - velenėlių gamybos baras, spindelių gamy­bos baras ir pan. Aukščiausia daiktiškai specializuotų barų forma - tai masinės gamybos srovi­nė linija. Serijinėje gamyboje gali būti organizuojami daiktiškai uždari barai. Organizuojant daiktiškai uždarus barus, visus gaminamus objektus (detales, surinkimo vienetus arba gaminius) reikia suklasifikuoti. Jei baras specializuojamas gaminiams arba surinkimo vienetams gaminti, klasifikavimo kriterijai yra šie: gamybos apimtis (objektų skaičius metinėje programoje); objektų technologijos savybės, jų gabaritai ir masė. Jei daiktiškai uždaras baras specializuojamas detalėms gaminti, klasifikavimo kriterijai būtų šie: detalių pritaikomumas (originalios, unifikuotos, normalizuotos ir standartinės detalės), gamybos apimtis, medžiaga (juodieji metalai, spalvotieji metalai, ketaus liejiniai), matmenys arba masė, tikslumas, paviršiaus glotnumas, konfigūracija, technologijos maršrutai. Grupuojant daiktiškai uždarame bare gaminamas detales, galima naudoti detalių klasifikatorius. Tada vienoje grupėje bus jungiamos detalės, kurios apdir­bamos neperderinant staklių. Jeigu vienos klasifikacinės grupės detalėmis darbo vietos visai neapkrau­namos, tai daiktiškai uždaro baro programa komplektuojama kelių klasifikacinių grupių detalėmis. Bet šių detalių klasifikaciniai kriterijai turi būti panašūs. Elementarus cecho gamybinės struktūros vienetas - tai atskira darbo vieta. Darbo vieta - tai darbo priemonių komplektu aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje darbininkas arba darbininkų brigada atlieka tam tikrą gamybos proceso dalį. Darbo vietos gali būti paprastos ir kompleksinės. Paprastose darbo vietose vienas darbininkas aptarnauja vienerias arba kelerias stakles. Kompleksinėje dar­bo vietoje labai sudėtingus įrengimus (pavyzdžiui, valcavimo staklyną) arba įren­gimų kompleksą aptarnauja keli brigadą sudarantys darbininkai. Stambius įrengi­mus surenkančių darbininkų brigada taip pat sudaro kompleksinę darbo vietą. Priklausomai nuo darbo vietoje atliekamų darbų įvairumo, darbo vietos yra specializuotos ir universalios. Dažniausiai gamyboje pasitaiko stacionarios darbo vietos. Jos įrengiamos tam tikroje gamybinio ploto vietoje, o darbo objektai į šią darbo vietą atgabenami. Judamos darbo vietos pasitaiko kur kas rečiau. Čia darbininkas kartu su įrengimais ir darbo objektu juda tam tikru maršrutu. Taip kartais organizuojamas gaminių surinkimo procesas. Be pagrindinės gamybos struktūrinių vienetų, cechas turi ir pagalbinių struktūros vienetų. Tai medžiagų, ruošinių, kooperuojamų bei komplektuojamų dirbinių, nebaigtos gamybos (įdirbių) sandėliai, įrankinės, viso cecho gatavos produkcijos ir kiti sandėliai. Cechas turi savo transporto ir energetinį barą, įrengimų, remonto barą arba remonto dirbtuves. 2.4. Numatomos gamybos struktūros tobulinimo kryptys Mokslinės techninės pažangos sąlygomis įmonės gamybinė struktūra negali būti sustingusi. Atvirkščiai: ji turi būti mobili, nuolat pritaikoma prie besikei­čiančių mokslinės techninės pažangos reikalavimų. Įmonėms dažnai tenka įdiegti vis naujus gaminius, naujas konstrukcijas, naujas technologijas, keičiasi koopera­cijos ryšiai, o visa tai reikalauja atitinkamų gamybos struktūros pokyčių. Rinkos sąlygomis keliama papildomų reikalavimų ir įmonių gamybos struk­tūrų formavimui. Pirmiausia todėl, kad įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų: pasikeitus rinkos sąlygoms, greitai persiorientuoti - nusto­ti gaminti anksčiau gamintą produkciją ir pereiti prie naujų, paklausą turinčių gaminių gamybos. O čia svarbus gamybinės struktūros lankstumas. Ir toliau reikėtų nuosekliai organizuoti daiktiškai uždarus cechus ir barus (pelno centrus). Daiktinis cechų bei barų specializavimo principas masinei gamybai būtinas, bet jį verta plačiau taikyti ir serijinėje gamyboje bei gamyboje mažomis serijomis. Daiktinis cechų ir barų specializavimo principas ne tik supaprastina ryšius tarp cechų ir barų, bet ir padeda gerokai sumažinti vidinio transporto išlaidas. Taip pat jis leidžia padidinti padalinių vidinę savivaldą ir jų darbuotojų motyvuotumą. Struktūros lankstumas neatsiejamas nuo jos plokštumo, todėl reikia mažinti valdymo lygių skaičių. Įmonės gamybos struktūros lankstumą labai gali padidinti projektų vadybos diegimas. Nestandartiniams, vienkartiniams uždaviniams - projektams realizuoti organizuojamos projektinės grupės, kurios pasibaigus darbui likviduojamos -darbuotojai išsiskirsto į ankstesnius savo padalinius. Projektinėje grupėje darbuo­tojai atleidžiami nuo kasdieninių, su struktūra susijusių uždavinių vykdymo ir susikoncentruoja tik prie patikėtos užduoties vykdymo. Padidėja jų atsakomybė, motyvuotumas. Kartu nesugriaunama ir suformuotoji struktūra. Projektuojant įmonės genplaną ir gamybinę struktūrą, išdėstant įmonės terito­rijoje sandėlius, cechus, barus ir kitus objektus, reikia stengtis sumažinti transporto srautus. Sudarius transporto srautų minimizavimo matematinį modelį, uždavinį gali išspręsti ESM (žinomasis tiesinio programavimo "transporto uždavinys"). Rinkos ekonomikos sąlygomis, matyt, apsimokės įmonių bei susivienijimų gamybinėse struktūrose organizuoti siauros specializacijos cechus arba barus ne­didelėse bei mažose gyvenvietėse, kur bus laisvos darbo jėgos. Technologijos, gaminių konstrukcijos naujovės, nauji pažangūs įrengimai rei­kalauja gamybinės struktūros pokyčių. Pavyzdžiui, mašinų gamyboje, atsiradus ga­limybei gaminti tikslesnius ruošinius, didėja paruošimo cechai. Vis plačiau gaminių konstrukcijoje naudojant plastmases ir sintetines medžiagas, gamybos struktūroje atsiranda specializuotų plastmasinių detalių gamybos cechų bei barų. Antra vertus, statant specializuotas plastmasinių dirbinių gamyklas, atskiroms įmonėms racionaliau šių dirbinių pas save negaminti, o gauti juos kooperacijos tvarka. Vienas pagrindinių gamybos struktūros tobulinimo būdų - cechų stambini­mas. Didesniuose cechuose santykinai mažesnės gamybos aptarnavimo ir valdy­mo išlaidos, mažesni kapitaliniai įdėjimai produkcijos vienetui; juose lengviau organizuoti daiktiškai uždarus barus. Tobulinant gamybos struktūrą, būtina laikytis proporcingumo principo. Tai reiškia, kad turi būti išlaikytas atskirų struktūrinių vienetų gamybinių pajėgumų santykis. Jei to nebus, gali susidaryti tokia būklė, kad vieni cechai arba barai bus perkrauti, tuo tarpu kitų gamybiniai pajėgumai ir įrengimai ne visi bus panaudoti. Taip pat labai svarbu, kad pagalbinių ir aptarnavimo cechų bei barų galimybės patenkintų pagrindinės gamybos poreikius. Sprendžiant kiekvieną problemą, pirmiausia būtina nuodugniai išanalizuoti esamą būklę. Ieškant būdų esamai gamybos struktūrai patobulinti, taip pat pir­miausia būtina nuodugni esamos būklės analizė. Tik jos pagrindu galima sufor­muoti jos tobulinimo kryptis. O gamybos struktūros tobulinimo kryptys labai įvairios ne tik skirtingose pramonės šakose, bet ir įvairiose tos pačios pramonės šakos įmonėse. 3.GAMYBOS PROCESŲ ORGANIZAVIMAS LAIKE 3.1. Gamybos proceso organizavimo išplėstinė charakteristika Šiandieninėje sparčiai besikeičiančioje įmonėje "kieta" organizacinė struktūra mėginama suderinti su proceso organizavimu, pastarajam teikiant prioritetą. Organizacinėje struktūroje išskiriamas: aprūpinimas - gamyba - vystymas - aptarnavimas - pardavimai - valdymas, o proceso organizavime: užsakymas -gamybos užsakymas - medžiagų užsakymas - sandėliavimas - gamyba - transpor­tavimas - prekės ir atsiskaitymo popierių pateikimas klientams. Pirmumą suteikus proceso organizavimui, į pirmą vietą iškyla nemaža su procesu susijusių problemų. Proceso analizė apima: • kritinių procesų išaiškinimą (kur procesas blogai organizuotas, kur trūksta gamybinių pajėgumų ir t.t.); • proceso makrostruktūros analizę - marketingo vystymas, pirkimų - logistikos, pardavimų - logistikos stipriosios ir silpnosios savybės; • mikrostruktūros analizę, kai analogiški procesai analizuojami pagal gaminamus produktus, technologijas, apdirbimo trukmes, išdėstymą ir t.t. Išdėstymo problema ir išdėstymo tikslai apima tai, kaip panaudojama sufor­muota organizacinė struktūra naujiems uždaviniams spręsti. Kaip juos ekonomiš­kai išdėstyti, pvz., teikiant pirmumą gamybos stambinimui ar greitesniam klientų poreikiui tenkinti. Modernių darbo struktūrizavimo formų taikymas. Orientuojamasi į rutininių darbų atlikimo racionalizavimą; į darbo laiko priderinimą prie savo poreikių, į operacijų sujungimą, buriant projektines grupes, iš dalies autonomiškas darbo grupes. 4.2. Gamybos ciklas ir jo vaidmuo Gamybos ciklu vadinamas laikotarpis nuo tam tikro gaminio, detalės gamy­bos pradžios iki pabaigos. Kitaip sakant, tai yra laikotarpis, per kurį žaliavos, medžiagos ir kooperuojami dirbiniai, perėję visas gamybos proceso operacijas, paverčiami gatavu gaminiu. Pagrindinė gamybos ciklo charakteristika - jo trukmė - dažniausiai išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis, o kartais - kai dirbinys paprastas - ir valandomis. Gaminių gamybos ciklo trukmė įmonės veikloje vaidina svarbų vaidmenį. Nežinant gamybos ciklo trukmės, negalima tinkamai sudaryti įmonės gamybinės programos, deramai paskirstyti jos trumpesniais laikotarpiais, atskiriems cechams, barams, darbo vietoms. Planinė gamybos ciklo trukmė, kaip normatyvinis dydis, būtinai reikalinga planuojant techninį gamybos rengimą ir materialinį techninį tiekimą. Pagaliau gamybos ciklo trukmė nulemia nemaža ekonominės įmonės veiklos rodiklių: kartais darbo ir kadrų plano rodiklius, savikainos rodiklius, o svarbiausia - nuo gamybos ciklo trukmės priklauso įmonės reikalingų apyvartinių lėšų suma (kuo ilgesnis gamybos ciklas, tuo didesni nebaigtos gamybos likučiai, tuo daugiau reikia apyvartinių lėšų). Be to, esant trumpesniam gamybos ciklui, reikia mažiau plotų nebaigtos gamybos likučiams sandėliuoti. Sudėtingo proceso gamybos ciklą sudarančius elementus galima suskirstyti į šias keturias grupes (8.6 paveikslas): 1. Darbo operacijų trukmė. Čia įeina technologinių operacijų laikas (pasiruošimo, baigimo ir vienetinis laikas), transporto operacijų ir kontrolės laikas. 2. Natūralių procesų trukmė (džiovinimas, sendinimas, rauginimas ir pan.). 3. Automatiškai vykstantys procesai. 4. Pertraukos. Dalis į gamybos ciklą įeinančių pertraukų būna darbo metu. Tai pietų pertraukos ir pertraukos dėl organizacinių priežasčių (laukiant, kol bus laisva darbo vieta; laukiant, kol bus sukomplektuotos visos surinkimui reikalingos detalės; gaminant detales partijomis - laukiant, kol bus apdirbtos visos tos partijos detalės ir pan.)- Kitą pertraukų dalį sąlygoja darbo režimas. Tai šventės ir poilsio dienos, taip pat pertraukos tarp pamainų. Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o pirmiausia - nuo gamybos tipo. Masinėje gamyboje, kai remiamasi sro­viniais gamybos organizavimo metodais, pagrindinių gamybos operacijų lyginamoji dalis siekia 85-90 proc. visos ciklo trukmės, o vienetinėje gamyboje, atvirkščiai, pertraukų ir pragulėjimo laikas sudaro net iki 70 proc. visos trukmės. Dirbinio arba jų partijos gamybos ciklo trukmę didele dalimi nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. (8.6) čia: n - detalių skaičius partijoje, vnt.; m - operacijų skaičius technologijos procese, vnt.; t„kl - i - osios operacijos vienetinio kalkuliacinio laiko trukmė, min, h. GAMYBOS CIKLAS bo ei j oš Natūralus procesai Automatiškai vykstantys vykstantys Perti 8.6 pav. Gamybos ciklas 8.4.2.2. Operacijų derinimo būdai Operacijų derinimo būdai rodo galimus detalių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą. Operacijų derinimo būdai yra trys: nuoseklusis, lygiagretusis ir mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Nuoseklusis operacijų derinimo būdas Gaminant n detalių (surinkimo vienetų) partiją nuosekliu operacijų derinimo būdu, pirmiausia visoms n detalių atliekama pirmoji operacija, tada visa detalių partija pergabenama į antrąją operaciją atliekančią darbo vietą; visoms n detalių atlikus antrąją operaciją, partija pergabenama į trečiąją vietą ir 1.1. (8.7 pav.). Operacijas derinant nuosekliai, detalių partijos gamybos ciklo technologijos dalis tfK!n, (min., h) nustatoma pagal 8.6 formulę: 8.7 pav. Operacijų derinimo budai (detalių skaičius partijoje n=8) Norint sutrumpinti gamybos ciklo technologijos dalies trukmę, ilgesnėms operacijoms atlikti kartais organizuojamos papildomos darbo vietos. Tada gamy­bos ciklo technologijos trukmė būtų reiškiama tokia formule: lecim čia C]j - papildomų darbo vietų skaičius, vnt. Operacijas derinant nuosekliai, gamybos technologija sudaro tik mažą viso ciklo dalį. Kur kas didesnę dalį sudaro tarp operacinis laikas tto (min, h), į kurį įeina transporto operacijų trukmė, pertraukos, laukiant, kol bus laisva darbo vieta ir pan. (tarp operacinis laikas 8.7 paveiksle neparodytas). Įvertinus tarp operacinį laiką, visa detalių partijos gamybos ciklo trukmė ffc(.;,.„ (min, h) išreiškiama tokia formule: (8.8) Pavyzdys. Apdirbama aštuonių detalių partija, atliekant penkias operacijas. Pirmos operacijos vienetinis kalkuliacijos laikas - 30,0 min, antros - 45,0 min, trečios - 15,0 rnin, ketvirtos - 60,0 min ir penktos - 52,5 min. Šiuo atveju gamybos ciklo technologijos dalis, derinant operacijas nuosekliai, bus: (n (8.11) t tech» = (30,0 + 45,0 + 15,0 + 60,0 + 52,5) - 8 = 1620 min., hn - 27 h. arba lech Nuosekliajam operacijų derinimui, palyginti su kitais operacijų derinimo bu­dais, būdingas didelis trūkumas: susidaro ilgas detalių partijos gamybos ciklas. Nepaisant šio trūkumo, nuoseklusis operacijų derinimo būdas labai popu­liarus vienetinėje gamyboje, gamyboje mažomis serijomis ir net serijinėje gamy­boje, kurių technologijos proceso operacijų trukmė labai skirtinga. Svarbiausieji šio operacijų derinimo būdo privalumai: palyginti lengvas operatyvinis gamybos planavimas ir tinkamas darbo vietų apkrovimas. Lygiagretusis operacijų derinimo būdas Derinant operacijas lygiagrečiai, atlikus eilinę operaciją, detalė iš karto, nelau­kiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, perduodama tolesnei operacijai (8.7 pav.). Kai detalės smulkios, jos iš vienos operacijos į kitą perduodamos ne po vieną, o transporto partijomis, dažniausiai specialiai pritaikytoje matuoklinėje taroje. Detalių partijos ciklo trukmė nustatoma pagal šią formulę: m • čia: n - transporto partijos dydis, vnt.; t vki - ilgiausios operacijos trukmė, min. Pasinaudojus anksčiau pateikto pavyzdžio duomenimis, detalių partijos ga­mybos ciklo technologijos trukmė, derinant operacijas lygiagrečiai, bus tokia: t „.d, i = (30,0 + 45,0 + 15,0 + 60,0 + 52,5) + 60,0 (8 - 1) - 622,5 min. , arba t tedh.} = 10,4 h Operacijas derinant lygiagrečiai, gamybos ciklo trukmė gaunama trumpiau­sia, nes čia trumpas tarp operacinis laikas - tik transporto operacijų trukmė, nes laukti, kol bus laisva darbo vieta, nereikia. Tai didelis šio operacijų būdo privalu­mas. Jo trūkumas: kai operacijų trukmė nevienoda, trumpesnėse operacijose įren­gimai ir darbininkai stovi, ir dėl trumpalaikių prastovų duoti papildomo darbo neįmanoma. Geriausias atvejis tas, kai: čia rs - sinchronizuotos vienadaiktės srovės linijos taktas, min/ vnt. Lygiagretusis operacijų derinimo būdas visada naudojamas masinėje ir serijinėje gamyboje. Mišrusis operacijų derinimo būdas Pasitelkus mišrųjį operacijų derinimo būdą, dalį gamybos ciklo detalės ap­dirbamos nuosekliai, dalį - lygiagrečiai (8.7 pav.). Trumpesnę iš dviejų gretimų operacijų pažymėjus ttnt„lpm/ gamybos ciklo trukmę galima išreikšti šia formule: Norint nustatyti reikšmes, visą technologijos procesą reikia išskaidyti gretimų operacijų poromis. Čia galimi du atvejai: pirmas atvejis - ankstyvesnieji operacija ilgesnė už tolesnę; antras atvejis - ankstyvesnieji operacija trumpesnė. Įrašę šią trumpesnę iš dviejų gretimų operacijų reikšmę, apskaičiuojame mišraus varianto trukinę. Grafike pateiktojo pavyzdžio: 52,5), t to.*. ,„. = 832,5 min., arba 13,88 h. Operacijas derinant mišriai, darbo vietos - darbininkai (per ilgesnę operaciją, einančią po trumpesnės) prastovi ilgiau ir, pradėję apdoroti detales, dirba, kol baigia apdoroti visą detalių partiją. Tai leidžia geriau panaudoti laiką. 4.2. Gamybos ciklo trukmės apskaičiavimas Sudėtingo proceso gamybos ciklą galima apskaičiuoti dviem būdais: analiti­niu ir grafoanalitiniu. Analitinis būdas paprastas, bet nevaizdus, ir juo negalima nuodugniai įvertinti visų gamybos sąlygų, todėl jis taikytinas tik preliminariniams apytikriams ciklo apskaičiavimams. Šiuo būdu apskaičiuojant partijos gaminių gamybos ciklą, pirmiausia apytiksliai parenkami keli bendrą gamybos ciklą lemiantys objektai, t.y. partijos detalių ir surinkimo vienetai, kurių gamybos ciklai ilgiausi. Apskaičiavus šių objektų gamybos ciklus, tolimesniems apskaičiavimams paliekami tik tie objektai, kurių ciklai ilgiausi (vieno pavadinimo detalių partija, vieno surinkimo vieneto partija). Viso gaminio gamybos ciklo trukmė apskaičiuojama pagal tokią schemą: detalių partijos ilgiausias ciklas, surinkimo partijos ilgiausias ciklas, bendrojo (generalinio) surinkimo ciklas. Bet kurio šios schemos etapo ciklo trukmė Tc, h gali būti apskaičiuojama pagal tokią formulę: (8.12) čia: ttech. - gamybos technologijos ciklo trukmė, h; ją nustatant būtina atsižvelgti į numatomą naudoti operacijų derinimo būdą; tmt. - natūralių procesų trukmė, h; fj. - kontrolinės operacijos, o jos atskirai įvertinamos tik tada, kai jų negalima atlikti per technologijos operacijas (pvz., stendinai bandymai); ttr. - transporto operacijų bendra trukmė, h; jeigu transporto operacijos trumpos, jų trukmės galima nepaisyti; tper. -pertraukų bendra trukmė, h; praktiškai ji paprastai įvertinama koefi­cientu, kuris nustatomas atsižvelgiant į įmonės darbo režimą ir kitus veiksnius; mk - kontrolinių operacijų skaičius. Taip apskaičiuota gamybos ciklo trukmė valandomis, kad būtų patogiau naudotis, perskaičiuojama į paras. Grafoanalitinis gamybos ciklo trukmės nustatymo būdas daug vaizdesnis ir tikslesnis. Jo pagrindas - gaminio surinkimo schema (technologijos dokumentas) su kai kuriais papildymais. Tuo būdu gautas grafikas vadinamas gaminio ciklograma (8.8 pav.). Ją sudarinėti patogiau "iŠ antro galo" (įpakavimas, dažymas, stendinis bandymas, bendrasis surinkimas ir t.t). Ciklogramoje nebūtina atidėti visų detalių ir visų surinkimo vienetų ciklus: galima apsiriboti tomis detalėmis ir tais surinkimo vienetais, kurie gali nulemti bendrą ciklo trukmę. Dalinių procesų ciklų trukmės apskaičiuojamos atskirai, ir apskaičiavimai gali būti priderinami prie ciklogramos. Darbų pavadinimai 1.1 detalės gamyba 1.2 detalės gamybii 1-ojo surinkimo vieneto surinkimas Z.l detalės gamybri 2-ojo surinkimo vieneto surinkimas 3-ojo s 11 rinkimo vieneto surinkimas 4.1 detalės gamyba 4-ojo surinkimo vieneto surinkimas 5.1 detalės gamyba 5-OJO surinkimo vieneto surinkimas 4.2. Gamybos ciklo trumpinimo budai Gamybos ciklo trumpinimo ekonominė reikšmė labai didelė. Sutrumpinus gamybos ciklą: • padidėja kapitalo apyvartumas ir su ta pačia kapitalo suma galima gauti didesnį pelną; • sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos ir dėl to sumažėja apyvartinių lėšų poreikis; • pagerėja organizavimas, tvarka, o tai veikia darbuotojų psichologiją, o per ją - ir ekonomiką. Todėl gamybos ciklo trumpinimu reikėtų labai rūpintis. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių (žr. 2.12 formulę), todėl ciklas gali būti trumpinamas keliais būdais. 1. Ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologijos operacijų darbo imlumą (diegiant pažangius technologijos procesus, našius įrengi­ mus ir įrangą), racionaliai organizuojant darbo procesus ir kitomis priemonėmis, skatinančiomis didinti darbo našumą. Ciklo technologijos dalis taip pat gali būti trumpinama, racionaliai parenkant operacijų derinimo būdą. 2. Natūralūs procesai ilgi, bet jų trumpinti negalima. Todėl, norint sutrum­ pinti gamybos ciklą, kai techninės sąlygos leidžia, vietoj natūralių taikomi dirbti­ niai procesai. 3. Kontrolinės operacijos (jei galima) atliekamos per technologijos operacijas, o stendiniai bandymai - per visas tris pamainas. Čia nemažai gali padėti ir kontro­ linių operacijų mechanizavimas bei našesnės kontrolės įrangos naudojimas. 4. Transporto operacijos turi būti atliekamos be jokių sutrikimų ir tik spe­ cialioje taroje. 5. Pamainomo didinimas ir pertraukų trumpinimas vaidina itin didelį vaidmenį. Čia svarbu tikslus operatyvinis gamybos valdymas, savalaikis darbo vietų aprūpinimas ruošiniais, detalėmis bei įrankiais, gera įrengimų priežiūra. Netolygaus apkrovimo išlyginimui iabai plačiai gali būti panaudoti lankstūs darbo laiko grafikai, nevisą darbo dieną dirbantys žmonės ir pan. Stendinis bandymas apdirbimas Šen din i m aš Surinkimo vienetų surinkimas 8.8 pav. Gaminio ciklograma Paveiksle parodytos dvi ciklo parų skalės; tai patogu, kai po tarn tikro gamybos etapo reikia nustatyti, kiek parų liko iki gaminio gamybos pabaigos. Vienetinėje gamyboje (o kartais ir kitais atvejais) gamybos ciklui apskaičiuoti ir jo trukmei minimizuoti, pasitelkus ESM, sėkmingai galima naudoti tinklinio planavimo metodą. Kontroliniai klausimai ir užduotys 1. Kaip suprantate proceso organizavimą? 2. Kokias žinote dvi gamybos ciklo charakteristikas? 3. Keturiose operacijose apdorojamos keturios detalės. Operacijų trukmė l op. - 2, 2 op. - 3, 3 op. - 2 ir 4 op. - l min. Apskaičiuokite technologijos ciklo trukmę grafiškai ir analitiškai: • nuosekliuoju, • lysiūfrečiuoju ir yf:,..! .. . - , - • mišriuoju operacijų derinimo būdu. 4. Pateikite konkretų nuosekliojo operacijų derinimo būdo pavyzdį. 5. Kada tinka lygiagretusis ir kada mišrusis operacijų derinimo būdas? 6. Kurie elementai išskiriami gaminio gamybos ciklo struktūroje? 7. Kaip apskaičiuojamas gaminio gamybos ciklas analitiniu būdu? Užrašykite apibendrintą formulę. 4. Nubraižykite sąlyginę dklogramą ir paaiškinkite jos sudarymo principus. 5. Kokia gamybos ciklo trumpinimo ekonominė reikšmė? 6. Kuriuos žinote gamybos ciklo trumpinimo būdus? 5. SROVINĖS GAMYBOS VALDYMAS 5.1. Srovinės gamybos valdymo ypatumai pasirengtoje įmonėje Sroviniai gamybos organizavimo metodai tinkamiausi masinei gamybai, nes čia maža gaminių nomenklatūra (dažniausiai vienas gaminys ir jo modifikacijos) ir didelė bei pastovi gamybos apimtis. Todėl būtent masinės gamybos įmonėse srovinės linijos pirmiausia pradėtos naudoti. Išryškėjus srovinės gamybos privalu­mams, sroviniai gamybos organizavimo metodai pasitelkti ir serijinėje gamyboje, o kai kurie srovinės gamybos elementai - net ir vienetinės gamybos įmonėse. Bendriausios srovinės gamybos organizavimo prielaidos yra šios: • pakankamai didelė gamybos apimtis; bet Čia negalima nurodyti konkre­ taus skaičiaus: viskas priklauso nuo gaminio pobūdžio (sakysim, gamybos apimtis 1000 sąvaržėlių per metus - nėra srovinės gamybos objektas; 1000 metalo pjovimo staklių per metus - tai srovinės gamybos organizavimo objektas); • stabili produkcijos nomenklatūra; srovinės gamybos organizavimas netiks­ lingas, kai produkcijos nomenklatūra dažnai keičiasi, nes srovinės linijos dažniausiai nėra mobilios dažniems pertvarkymams, o be to, šie pertvarkymai daug kainuoja; • stabili gaminio konstrukcija ir detalių pakeičiamumas; srovinė gamyba sunkiai įmanoma, jei gaminio konstrukcijoje dažnai daromi pakeitimai ir jei technologijos procesas neužtikrina šimtaprocentinio detalių p a keičiamu mo; • stabili ir pažangi technologija (aukštas technologijos lygis, tipiniai ir gru­ piniai technologijos procesai, tipinė ir grupinė įranga, trumpi natūralūs procesai); • tobulas gamybos ir darbo organizavimas (tikslus atskirų srovinių linijų priderinimas prie viso cecho ar net gamyklos gamybos programos, brigadinė darbo organizavimo forma, tikslus darbo vietų organizavimas bei aptarnavimas ir pan.). 5.2. Srovinės gamybos charakteristika Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga - nenutrūkstamas procesas, teoriškai vykstantis visai be pertraukų. Praktiškai, jei pertraukos tarp atskirų operacijų neišvengiamos, stengiamasi, kad jos būtų kuo trumpesnės. Šį reikalavimą geriau­siai atitinka pažangi gamybos organizavimo forma - srovinė gamyba. Srovinei gamybai būdingi šie požymiai: • kiekvienam dirbiniui (detalei, surinkimo vienetui, gaminiui) arba techno­logiškai panašių dirbinių grupei gaminti skiriamas tam tikras darbo vietų • kiekviena darbo vieta specializuojama vienai tam tikrai operacijai arba ri­ botam skaičiui technologiškai panašių operacijų atlikti; • darbo vietos išdėstomos griežtai laikantis technologijos proceso operacijų eilės tvarkos ir sudaro srovinę liniją; • dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami su mažiausiomis per­ traukomis, dažniausiai - specialiomis transporto priemonėmis; • visos operacijos laiko požiūriu tarpusavyje suderintos ir atliekamos, laikantis srovinei linijai nustatyto takto (ritmo). Taktas (arba ritmas) - svarbiausias srovinės linijos darbo parametras. Jis nusako minutėmis (sekundėmis, valandomis) laiko tarpą tarp dviejų gretimų to paties pavadinimo dirbinių paleidimo gamybon arba išleidimo. Vadinasi, taktas yra dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. Vienadaiktėje srovinėje linijoje, kur dirbiniai iš vienos darbo vietos perduo­dami į kitą po vieną, linijos taktas (min/vnt.) išreiškiamas taip: d!N: : C8 ITl *l 'J? * V Jl~v čia: F„; - srovinės linijos naudingas darbo laiko fondas pianiniu laikotarpiu, dirbant viena pamaina, h; p - pamainų skaičius, vnt.; N>g - linijos planinio laikotarpio projektuojamoji gamybos programa, vnt. Jeigu dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami transporto partijomis (pavyzdžiui, matuoklinėje taroje), srovinės linijos darbo režimą apibūdina jos ritmas R (min/partijai): p-njNt ; (8.14) čia n, - transportinės partijos dydis, vnt. Srovinės gamybos esmė parodyta 8.9 pav. (čia pateiktas pavyzdys, kai linijos taktas r - 7 rnin; rodyklės rodo dirbinių judėjimo kryptis). 5.3. Srovinių linijų klasifikavimas Bendriausioj! srovinių linijų klasifikavimo schema pateikta 8.2 lentelėje. Suprantama, vienas kriterijus konkrečios srovinės linijos išsamiai apibūdinti negali. Čia reikia požymių komplekso. Svarbiausias srovinių linijų klasifikacijos kriterijus - gamybos objektų skaičius. Pagal jį skiriamos vienadaiktės ir daugiadaiktės srovinės linijos. Srovinės gamybos privalumai ryškiausiai reiškiasi vienadaiktėse srovinėse linijose, t.y. tokiose linijose, kuriose ilgą laiką (ištisais metais) gaminamas arba renkamas vienas dirbinys. Tokios linijos įmanomos masinėje (kartais - didelių serijų) gamyboje, esant stabiliai ir pakankamai didelei gamybinei programai. Pasikeitus gamybos objektui, tokios linijos paprastai turi būti iš pagrindų rekonstruotos. Daugiadaiktėmis vadinamos tokios srovinės linijos, kuriose nuosekliai gaminami skirtingi panašių technologijos savybių dirbiniai. Tokiose linijose, pereinant prie kito tipo dirbinių gamybos, dalis arba visi įrengimai perderinami ir prireikus keičiamas linijos darbo režimas (taktas ir kiti parametrai). Daugiadaiktės srovinės linijos dažniausiai naudojamos serijinėje gamyboje. 21 Darbo vietų skaičius i-ojoje operacijoje, ?.,, vnt Darbo vietos, nesu planuotos į konvejerizuotą srovinę liniją C=l Operacijos numeris 14 Operadjos trukmė, t, min. 8.9 pav. Srovinės gamybos esmė Labai svarbus srovinių linijų požymis - jų mechanizacijos lygis. Automatinės srovinės linijos dažniausiai įmanomos masinėje gamyboje vienadaiktėse srovinėse linijose. Tačiau būna ir lanksčių automatizuotų srovinių linijų, kurias galima pritaikyti net gamybai smulkiomis serijomis. 8.2 lentelė Srovinių linijų klasifikacija Kriterijus Srovinių linijų tipas Dirbinių skaičius Vien adą iktė Daugiadaiktė Mechanizacijos lyg:'. Automatinė Automatizuota Mechanizuota Rankų larbo Proceso stabilumas Nenutrūkstamas procesas Nutrūkstarnas procesas Ritmas (arba taktas) Reglamentuotas Pusiau laisvas Laisvas Ritmo (arba takto) reguliavimo būdas Konvejerio poslinkiai Konvejerio Signalizacija greitis Transporto priemonės Nenutrūkstamo veikimo konvejeris Pulsuojantis konvejeris Robotai Transporteriai, rolgangai ir kt. Ranki­nis perda­vimas Dirbinių ir darbininkų judėjimas Dirbiniai juda, bminkai - ne dar- Darbininkai Dirbiniai ir darbininkai juda juda, dirbiniai -ne Rankų darbo srovinės linijos neturi technologijos privalumų, bet jose išlieka organizaciniai srovinės gamybos privalumai. Priklausomai nuo gamybos proceso stabilumo linijoje, išskiriamos nenutrūks­tamo ir nutrūkstamo proceso srovinės linijos. Nenutrūkstamo proceso srovinėse linijose, dirbiniui arba jų partijai atliekant visas technologijos operacijas, pertraukų nesusidaro (lygiagretusis operacijų deri­nimo būdas). Nenutrūkstamas procesas gali būti organizuotas tik sinchronizuo­tose srovinėse linijose. Nutrūkstamo proceso srovinėse linijose, nesant galimybės visas operacijas sinchronizuoti, kai kuriose operacijose tarpais susidaro pertraukos ir susikaupia tarp operacinės dirbiniu atsargos - įdirbiai. Pagrindinis srovinės linijos parametras - jos ritmas (arba taktas) gali būti reglamentuotas, pusiau laisvas arba laisvas. Reglamentuoto ritmo srovinėse linijose dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami griežtai laikantis linijai nustatyto takto (ritmo), šis griežtas regla­mentas išlaikomas automatiškai techninėmis priemonėmis (konvejerio greičiu arba, esant pulsuojančiam konvejeriui, - laikotarpiu tarp dviejų konvejerio po­slinkių). Kartais tokiose linijose ritmas (taktas) diktuojamas signalizacijos (optinės arba akustinės). Reglamentuoto ritmo (takto) srovinės linijos jau kuris laikas griežtai kritikuojamos, nes čia darbininkas yra suvaržytas ritmo (takto), o kartais sunkiai prie jo prisitaiko. Pusiau laisvo ritmo linijose konvejerio greitis arba poslinkių dažnumas neau-tornatizuotas. Čia konvejerį "paleidžia" meistras arba brigadininkas tada, kai iŠ visų linijos darbininkų gauna signalus apie tai, kad kiekvienas jų savo operaciją jau atliko. Laisvo ritmo srovinėse linijose nėra techninių priemonių, reglamentuojančių darbo tempą. Čia nustatytas (projektinis) ritmas, bet darbininkams leidžiama dirbti su nedideliais nukrypimais nuo šio ritmo (taikantis prie savo būsenos ir fiziologinių galimybių kiekvienu laikotarpiu). Kad laisvo ritmo srovinėse linijose neįsiviešpatautų visiška savieiga, vidutinis jų ritmas gali būti reguliuojamas, pa­vyzdžiui, reglamentuotu pirmosios operacijos ritmu. Išdirbio skirtumai įvairiose operacijose atskirais laikotarpiais, kad netrukdytų kitų operacijų darbo, kompen­suojami apyvartinėmis dirbinių atsargomis - įdirbiais tarp atskirų operacijų. Transporto priemonės laisvo ritmo srovinėse linijose ritmo nepalaiko. Jeigu dirbiniai lengvi ir nedidelių gabaritų, šio tipo linijose galima visai apsieiti be me­chaninių transporto priemonių. Dažniausiai srovinėse linijose dirbiniai juda, o darbininkai - ne: jie savo operacijas atlieka sėdėdami (kartais - stovėdami) pastoviose darbo vietose. Kai gaminiai stambių gabaritų arba sumontuoti stenduose, jie linijoje gali būti sta­cionariai pastatyti arba įtvirtinti, o atskiros specializuotos darbininkų brigados iš eilės apeina gaminius ir atlieka operacijas. Galimas ir trečias variantas, kai dar­bininkas arba jų brigada "pasitinka" konvejeriu arba transporteriu judantį dirbinį, "lydėdami" dirbinį atlieka operaciją, o po to vėl "pasitinka" kitą dirbinį. Gamybos linijų projektavimas 8.5.4.1. Takto ir ritino apskaičiavimas Projektuojant srovinę liniją, vienas pirmųjų uždavinių - linijos takto (arba ritmo) apskaičiavimas. Vienadaiktės srovinės linijos takto ir ritmo sąvokos paaiškintos 8.5.2 skyrelyje (žr.8.13 ir 8.14 formules). Atliekant konkrečios vienadaiktės srovinės linijos takto {arba ritmo) apskai­čiavimus, reikia patikslinti į 8.13 formulę įeinančių dydžių reikšmes. Naudingas darbo laiko fondas Fnl (h) apskaičiuojamas pagal šią formulę: (8.15) Fni = \Fk-trp)l PI čia: F*- srovinės linijos kalendorinis darbo laiko fondas, dirbant viena pa­maina, h; trp - reglamentuotų pertraukų poilsiui ir profilaktinėms prie­monėms laikas, h. Nustatant planinio laikotarpio linijos projektuojamąją gamybos programą N/s neretai tenka atsižvelgti į vadinamuosius technologijos nuostolius (bandomųjų detalių pagaminimas; ruošiniai arba detalės, sunaudotos derinant įrengimus; de­talių sąnaudos kontrolinėms opeacijoms; kai kuriais atvejais - neišvengiamas pla­ninis brokas). Pažymėjus šiuos nuostolius q,: (procentais nuo nominalinės -planinės gamybinės programos N)W„, ), N)g galima išreikšti šia formule: (8.16) Tada srovinės linijos taktas r (min/vnt.) išreiškiamas šia formule: (8.17) Daugiadaiktėje linijoje bendras linijos taktas neskaičiuojamas: Čia nustatomi atskirų dirbinių daliniai taktai: y'-ojo dirbinio daliniu taktu r^ (min/vnt) vadinamas laiko tarpas tarp dviejų gretimų /-ųjų dirbinių paleidimo į gamybą arba išleidimo tais laikotarpiais, kai;'-ieji dirbiniai linijoje gaminami. Daugiadaiktės srovinės linijos naudingasis darbo laiko fondas F„; nustatomas, įvertinus nuostolius srovinės linijos perderinimui, pereinant nuo vieno pavadi­nimo detalės apdirbimo prie kitos. Tada dalinis taktas: rę^Fj-kjlNji (8.18) čia: kj - koeficientas, kuris įvertina ;-osios detalės gamybos trukmę; N;- - /-ųjų detalių gamybinė programa. Koeficientas kj gali būti nustatomas įvairiai. Pvz.: (8.19) čia: t,j - ;-osios detalės apdirbimo trukmė z-ojoje operacijoje; m - operacijų skaičius; n - apdirbamų detalių skaičius srovinėje linijoje. Galima vietoj fy imti ilgiausios operacijos trukmę. Visais atvejais gaunama paklaida, kuri galutinai pakoreguojama, sudarius daugiadaiktės linijos realų dar­bo grafiką. 8.5.4.2. Operacijų sinchronizavimas Sinchronizuota yra tokia srovinė linija, kurioje visų operacijų trukmės lygios arba kartotinės srovinės linijos taktui (arba ritmui). Taigi šimtaprocentinė sinchronizacija sąlygojama tokia lygybe: '1 icn = h A/2 = h /cn = ...=tl/cu=- = tm /c/m = r; (8.20) čia: tj - i- orios operacijos trukmė, min/vnt.; ch - lygiagrečių darbo vietų skaičius i- ojoje operacijoje, vnt. Mašinų gamybos ir kai kurių kitų pramonės šakų įmonėse šimtaprocentinę srovinių linijų sinchronizaciją retai pavyksta pasiekti. Sinchronizuotos srovinės linijos turi didelių privalumų: geriau naudojamas darbininkų darbo laikas, geriau panaudojami įrengimai; mažesni įdirbiai srovinėse linijose leidžia apsieiti su mažesne apyvartinių lėšų suma nebaigtoje gamyboje, nereikia plotų įdirbiams laikyti ceche (prie srovinės linijos). Atsižvelgiant į sinchronizuotų srovinių linijų privalumus, jas projektuojant nuodugniai išnagrinėjami technologijos procesai ir organizacinės sąlygos, siekiant kuo didesnės sinchronizacijos. Sinchronizavimo procesas paprastai atliekamas dviem etapais. Pirmasis eta­pas - preliminarinis sinchronizavimas. Jį pasiekti padeda šios priemonės: opera­cijų atlikimo metodo parinkimas, įrengimų ir technologinės įrangos parinkimas, apdirbimo režimų ir operacijų struktūros pritaikymas. Antrasis etapas - galutinis sinchronizavimas: mažosios mechanizacijos priemo­nių naudojimas, galutinis technologijos įrangos ir apdirbimo režimų nustatymas, kartais - tolerancijų ribų pakeitimas, darbo vietų suplanavimo tobulinimas, darbo vietų aptarnavimo sistemos nustatymas, materialinio skatinimo sistemos parinkimas. Siame etape kartais sunkesnėms vietoms individualiai parenkami našiai dirbantys darbininkai, o retkarčiais - daromi nežymūs pakeitimai dirbinio konstrukcijoje. Pažymėtina, kad rankų darbo operacijos lengviau sinchronizuojamos negu mašininės. Rankų darbo operacijų sinchronizavimo dažniausi būdai: 1) operacijų struktūros pakeitimas: iš operacijų, ilgesnių už srovinės linijos taktą, atskiros dalys (perėjimai, veiksmai, judesiai) atskiriamos ir priskiriamos prie gretimų trumpesnių operacijų; 2) vienai arba kelioms darbo vietoms, kurių operacijos ilgesnės už taktą, pri­ skiriamas pagalbinis darbininkas, kuris atlieka dalį operacijos veiksmų ir tuo būdu padidina sunkesnių vietų laidumą. Mašininių darbų sinchronizaciją labiau nulemia tinkamas įrengimų ir įrangos parinkimas, darbo vietų organizavimas ir jų aptarnavimas. Čia rekomenduotini šie sinchronizavimo būdai: • technologijos operacijos atlikimo metodų pakeitimas, išlaikant operacijos apimtį: atskirų operacijos veiksmų eilės tvarkos pakeitimas; staklių su keliais spindeliais, specialių ir patobulintų įtaisų, specialių fasoninių įrankių naudojimas, ruošinių užlaidų sumažinimas, paviršiaus glotnumo ir tolerancijų ribų pakeitimas; • operacijos suskaidymas, dalį jos veiksmų perduodant kitai darbo vietai; • operacijų sustambinimas, jungiant dvi ir daugiau operacijų į vieną; • vienai arba kelioms darbo vietoms priskiriamas pagalbinis darbininkas, kuris staklininkams sudaro sąlygas sparčiau dirbti; • vienam operatoriui staklininkui pavedama aptarnauti dvejas stakles arba daugiau; šis būdas operacijų trukmės neišlygina ir neužtikrina visiško įren­ gimų panaudojimo, bet leidžia likviduoti operatorių staklininkų prastovas. Savaime suprantama, kad nurodytieji operacijų sinchronizavimo būdai ne­apima visų praktiškai pasitaikančių atvejų. Kiekvienos srovinės linijos yra skir­tingos technologijos ir organizacinės sąlygos, ir ją sinchronizuojant būtina nuodug­niai ištirti visas sąlygas ir į jas atsižvelgti. 5.2. Darbo vietų ir darbininkų skaičiaus nustatymas Vienadaiktėje srovinėje linijoje z-ojoje technologijos operacijoje reikalingas darbo vietų skaičius cir (vnt.) apskaičiuojamas pagal šią formulę: cir=tt/r = tvl/(r.kni); (8.21) čia k„i - normų įvykdymo koeficientas. Apskaičiuojant Cįr paprastai gaunamas trupmeninis skaičius. Jeigu jo trup-meninė dalis nedidelė (iki 10-15 proc. sveiko skaičiaus), tai ji atmetama ir ieškoma būdų, kaip padidinti i-osios operacijos laidumą. Priešingu atveju apskaičiuotasis c,> apvalinamas iki didesnio sveiko skaičiaus. z'-osios operacijos darbo vietų apkrovimo koeficientas k„i nustatomas pagal šią formulę: (8.22) čia Cjp - numatytas darbo vietų skaičius f'-ojoje operacijoje, vnt. Visos linijos bendras darbo vietų apkrovimo koeficientas ka, apskaičiuojamas pagal šią formulę: (8.23) j V1 /V1 kat = L C

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!