Fotožurnalistika

Žymiausi šiuolaikiniai fotožurnalistai ir jų darbai Šių dienų Lietuvoje nė vienas spaudos leidinys neįsivaizduojamas be fotografijos. Fotografija – tai priemonė vizualiai įprasminti tekstą. Tam, kad ji atskleistų ne tik informaciją, bet ir keltų jausmus, reikia žvitrios akies ir gajos fantazijos. Unikalus sugebėjimas, kai fotgrafija „kalba“ be teksto ir pasako kur kas daugiau, nei pasakytų spausdintas žodis. Tam pasiekti reikalingas talentas ir nemažas triūsas. Mūsų šalyje gausu spaudos srityje dirbančių fotografų, kurių tikslas, be abejo, „sumedžiot“ kuo daugiau, kuo originalesnių, išsamesnių kadrų. Ne visi jie siekia profesionalumo, fotografijos raiškos tobulumo. Vis dėlto kai kurių fotožurnalistų pavardės yra plačiai žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Nemažai šiuolaikinių fotokorespondentų, atsidavusių savo darbui, priklauso Lietuvos spaudos fotografų klubui. Visų jų darbai yra sulaukę didesnio ar mažesnio atgarsio. Tarp šių žmonių galima būtų paminėti A. Kumžą, R. Neverbicką, V. Ivanovą, R. Jurgaitį, G. Svitojų, M. Ambrazą, L. Brundzą, Ž. Pekarską, T. Kaunecką, A. Strimaitytę.Lietuvos spaudos fotografų klubas yra ne pelno organizacija - viešoji įstaiga, įkurta 2001 metų vasarą. Šiuo metu klubas vienija daugiau kaip 50 didžiausių Lietuvos spaudos leidinių bei naujienų agentūrų fotografų profesionalų. Klubo nariai yra "Lietuvos ryto", "Respublikos", "Lietuvos žinių", "Verslo žinių", kitų Lietuvos nacionalinių ir regioninių laikraščių,žurnalų, naujienų agentūrų. Lietuvos spaudos fotografų klubas populiarina Lietuvos spaudos fotografiją ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse. Pagrindinės klubo veiklos kryptys - organizuoti spaudos fotografijos parodas ir akcijas, leisti albumus, šalyje bei užsienyje propaguoti ir reprezentuoti Lietuvos fotokorespondentų laimėjimus, bendradarbiauti su kitų šalių panašiais klubais ir organizacijomis.Vienas pagrindinių klubo uždavinių - kasmet surengti parodą "Lietuvos spaudos fotografija". Tai paroda, kuri atspindi platų ir tikrą šalies gyvenimo vaizdą. Nuotraukose įamžinami žmonės, įvykiai ir mus supanti aplinka. Šia paroda siekiama parodyti gyvenimą tokį, koks jis yra, jo nepagražinant, o tik perteikiant fotografų akimis, netikėtais rakursais. Aurelija Čepulinskaitė, gimė 1974 03 19 Trakuose. 1997 – 1999 dirbo savaitraščio „Lietuvos žinios“ fotokorespondente, nuo 1999 dienraščio „Lietuvos rytas“ fotokorespondentė. Nuo 1993 Lietuvos fotomeninkų sąjungos narė, nuo 2001 m. fotografų spaudos klubo narė. Surengė 11 personalinių parodų, 4 grupines parodas. „ Lietuvos spaudos fotografija 2001“ temos „Naujienos“ nugalėtoja, „Lietuvos spaudos fotografija 2002“ temos „Reportažas“ nugalėtoja. Yra laimėjus apdovanojimų ir už menines fotografijas. Ramūnas Danisevičius gimė 1973 11 25 Biržuose. 2001 – aisias tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir Lietuvos spaudos fotografijų klubo narys. Dirbo įvairiuose šalies dienraščiuose, šiuo metu – „Lietuvos žiniose“. Surengė 3 personalines parodas ir net 8 grupines parodas. Skirmantas Valiulis apie fotografą sako:“Ramūno Danisevičiaus kelias platus, nes jis tvirtai stovi ant abiejų kojų: viena – fotožurnalistikoje, kita – fotomene. Tokiu būdu lyg ir tęsia lietuvių meninės fotografijos tradicijas: nėra ribų tarp dokumento ir išmonės. Autorius kartais vos ne citatomis fragmentuoja tikrovę, o žmonių veidus nustumia į šalį ar juos palieka už kadro ryškumo zonos. Kartais atvirkščiai – juos tiek priartina, kad į veido raukšles žiūri kaip į atšalusią ugnikalnio lavą. Paradoksalu, kad šiame keistų jungčių raizgyne R. Danisevičius nepasimeta ir nebijo paprasto švelnumo: boružė ant mafijoziškai tamsių akinių ar moteriškai švelnios vyriškos kūno linijos. Atrodo, fotografas turi viską, o gal net ir daugiau – yra kietas vyrukas, paparacis, ginčijantis ir kuriantis ant rizikos briaunos“. Mindaugas Kulbis gimė 1954 04 15 Birštone. Nuo 1991 Associated Press fotokorespondentas. Dirbo Čečėnijos karo fotokorespondentu nuo 1994 12 10 iki 1996 09 01. Nuo 1995 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1996 oficialus LTOK fotografas Atlantoje, JAV. Nuo 1998 dirba laikraštyje „Lietuvos rytas“ ir žurnale „Ekstra“. 1995 „Fujifilm Euro Press“ geriausias fotografas. Surengė 4 personalines parodas. Aleksandras Ostašenkovas gimė 1951 07 07 Šiauliuse. 1976 tapo Lietuvos fotomeninikš sąjungos, 1982 – Lietuvos fotožurnalistų sąjungos nariu. 1978 – 2003 dirbo miesto laikraščio „Šiaulių naujienos“ fotokorespondentu. Surengė galybę personalinių ir grupinių parodų. Agnė Naryšytė apie šį fotografą rašo: „Galbūt fotografo kūryba apskritai yra ne kas kita kaip pasivaikščiojimas su savimi. Kad turėtum į ką nukreipti objektyvą, reikia judėti“. Lietuvos fotomenininkų sąjunga 1918m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir pasibaigus nepriklausomybės kovoms, atsigavo kultūrinis krašto gyvenimas, buvo pradėtos rengti parodos, kuriamos menininkų organizacijos. Vilnių ir Vilniaus kraštą užgrobus lenkams, Lietuvos fotografijos keliai išsiskyrė: sostinėje veikė J.Bulhako 1927m. įkurta Vilniaus fotomėgėjų draugija ir fotoklubas, o Kaune 1925m. buvo įkurta Lietuvos fotografų profesionalų, dirbančių fotoateljė, draugija – pirmoji fotografų organizacija mūsų krašte. Tačiau tik 1932 m. gruodžio 17 d. Kaune įregistravus Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, prasidėjo tikroji organizuota fotografų veikla, kurią dabar tęsia Lietuvos fotomenininkų sąjunga (įkurta 1969m.). Iniciatoriai buvo P.Babickas, K.Laucius, M.Audėjus, J.Valentukonis, A.Varnas. Buvo pradėtas leisti iliustruotas P.Babickio redaguojamas Fotomėgėjų sąjungos žurnalas „Foto mėgėjas“ (1933 – 1934 m. išspausdinus du numerius, leidimas nutrūko). Pirmoji fotomėgėjų paroda buvo surengta 1933 m. gruodžio 17 – 27 d. Kaune. 1935 m. prie Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos buvo įsteigta fotosekcija. 1940 m. balandžio 14 – 28 d. Vilniuje Lietuvos fotomėgėjų draugija ir Lietuvos matininkų ir kultūrtechnikų sąjungos fotosekcija surengė jungtinę fotografijų parodą. Fotografinis gyvenimas ir kituose Lietuvos miestuose nestovėjo vietoje. 1958 m. rugsėjį įsteigta Žurnalistų sąjungos Fotografų sekcija, kurios pirmininkas ir naujosios realistinės reportažinės fotografijos puoselėtojas buvo tuometinio žurnalo „Jaunimo gretos“ fotokorespondentas A.Marcinkevičius. Vilniečiai po ankstyvos ir tragiškos A.Marcinkevičiaus mirties (vėliau Žurnalistų sąjungos Fotografų sekcijai vadovavo S.Krivickas, M.Baranauskas) orientavosi daugiau į reportažinę fotografiją, o Kauno fotografų klube klestėjo subjektyvioji fotografija ir įvairūs eksperimentai. Po parodų Maskvoje, Leningrade, Sverdlovske ir kituose miestuose buvo nuolat kalbama apie Lietuvos fotografiją. Maskvos ir Leningrado kritikai bei menotyrininkai – A.Vartanovas, L.Aninskis, K.Višniaveckis, V.Diominas, M.Kaganas, J.Borevas ir kiti – prakalbo apie Lietuvos fotografijos mokyklą. Apie naujosios lietuvių fotogtafijos problemas Lietuvos spaudoje daug rašė V.Kisarauskas, A.Savickas, J.Vaičiūnaitė, S.Krivickas ir kiti. Terminas „Lietuvos fotografijos mokykla“ spaudos puslapiuose mirgėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai šia tema buvo surengtos mokslinės konferencijos, seminarai, kurių metu kritikai drauge su fotografais praktikais aptarė fotomokyklos bruožus. Neeilinis įvykis buvo A.Sutkaus ir R.Rakausko knygos „Vilniaus Šiokiadieniai“ 1965 m. pasirodymas. 1967 m. „Vagos“ leidykla išleido ir pirmąjį Lietuvos meninės ftotgrafijos albumą „Lietuvos fotografija“ sudarytojas S.Krivickas). Jame supažindinama su 42 autorių kūryba, apibendrinti šiuolaikinės forografijos pasiekimai, išryškintos atskiros kryptys bei kūrybinės srovės. Dar prieš įkuriant Fotografijos meno draugiją keletą metų dirbo A.Sutkaus pastangomis suburta iniciatyvinė grupė, kuri vėliau peraugo į organizacinį komitetą. 1969 m. spalio 8 d. Ministrų taryba priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR fotografijos meno draugijos įsteigimo“. 1988 m. rudenį Maskvoje pradėta kurti TSRS fotomenininkų sąjunga. Reikėjo paskubėti ir Lietuvoje įkurti nepriklausomą organizaciją. Lapkričio 29 d. ir gruodžio 20 d. draugijos prezidiumo posėdžiuose ryžtingai nuspręsta sušaukti neeilinį suvažiavimą ir įkurti sąjungą. Buvo skubiai parengtas sąjungos įstatų projektas ir pateiktas viešam svarstymui. 1989 m. vasario 17 d. Vilniuje, Menininkų rūmuose, įvyko steigiamasis Lietuvos fotomenininkų sąjungos suvažiavimas. Pirmininku tapo A.Sutkus. 1990 m. A.Sutkus atsistatydino ir valdyba laikinai eiti pirmininko pareigas pavedė L.Skeivienei. Įkūrus Lietuvos fotografijos meno draugiją, labai išsiplėtė fotografijos parodų skalė: rengiamos teminės, istorinės, kolektyvinės, personalinės retrospektyvinės, personalinės, žanrinės ir kitokios parodos. Lietuvos fotografijos parodos pradėjo keliauti į užsienį. Įkurta nemažai fotografijos salonų ir galerijų. 1972 m. sausio – kovo mėn. Leningrade, TSRS tautų istorijos ir etnografijos muziejuje, veikė didžiausia Lietuvos fotografijos meno istorijoje paroda, kurioje 72 autoriai eksponavo 724 darbus, atspindinčius Lietuvos meninės fotografijos raidą per pastaruosius penkerius šešerius metus. 1976 m. Vilniaus fotografijos galerijoje buvo atidaryta pirmoji jaunųjų fotografų paroda. Po jos (A.Budvytis, V.Balčytis, R.Pačėska ir kiti) gimė Lietuvos fotografijos „antroji banga“, pradėjusi banalumo estetiką. Jos tąsa – R.Trimakas, A.Lukys, R.Treigys. Iki 2001 m. surengtos 9 jaunųjų autorių parodos, jose dalyvavo 122 fotografai. Dar 1968 m. Rygoje buvo pradėta rengti Baltijos respublikų fotografijų paroda „Gintaro kraštas“, kuri vėliau turėjo būti rengiama paeiliui Lietuvoje, Estitjoje ir Latvijoje. Nuo pat pirmųjų pasirodymų traptautiniuose salonuose, parodose ir konkursuose Lietuvos fotografus lydi sėkmė. Sąjungos nariai 1969 – 2003 m. pelnė: 35 Grand Prix, 103 aukso, 102 sidabro, 103 bronzos medalius, 738 prizus, premijas bei kitus apdovanojimus, 790 diplomų. 1993 m. Lietuva buvo priimta į Traptautinę meninės fotografijos federaciją (FIAP). Federacijos atstovu 1993 – 2001 m. buvo paskirtas V.Butyrinas, nuo 2001 m. – S.Žvirgždas. 1995 b. Birželį Fotomenininkų sąjunga drauge su firma Minolta Baltica pradėjo leisti mėnraštį „Fotografas“. 1996 m. vasarį išspausdintas devintas numeris. 1997 m. leidimas nutrūko. 2000 m. atnaujinus leidimą, gegužės – rugsėjo mėn. Išspausdinti keli numeriai, o tų pačių metų spalį, pakeitus pavadinimą, pasirodė pirmasis „Fotografijos“ numeris, vėliau kasmet leidžiamas dukart per metus. Lietuvos fotografijos keliai į viešumą prasidėjo nuo periodikos iki metinių almanachų. Vis daugiau dėmesio ji susilaukdavo užsienyje, ten pasirodžiusi medžiaga buvo gana įvairi, o mūsų autorių darbai ne kartą buvo pateikiami kaip iliustracijos nagrinėjant įvairias problemas. Perbėgus kelių dešimtečių istoriją galima teigti, kad pagrindiniai Fotomenininkų sąjungos uždaviniai buvo: Lietuvos įvaizdžio populiarinimas; kolektyvinės ir autorinės fotografijos knygų, katalogų leidimas; seminarų ir konferencijų rengimas; Lietuvos fotografijos mokyklos kūrimas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos veiklos viena iš prioritetinių krypčių - leidyba. Kasmet yra parengiamas ir išleidžiamas metraštis "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien", kas pusmetį leidžiamas žurnalas "Fotografija", rengiami parodų katalogai, monografijos, albumai. Šiuo metu organizuoja vienija daugiau kaip 300 fotografų profesionalų. SAVARANKIŠKI FOTOŽURNALISTIKOS ŽANRAI Savarankiški fotožurnalistikos žanrai – tai tokie žanrai, kai spaudos fotografija puslapyje užima daugiau vietos nei žodis (tekstas, komentaras). Prie savarankiškų fotožurnalistikos žanrų priskiriama fotoreportažas, fotokronika, fotožinutė, fotovaizdelis, fotosveikinimas, fotonovelė, fotoapybraiža, fotopasakojimas, fotorecenzija, fotoapžvalga, fotoopozicija, fotopažintis.Savarankiški žurnalistikos žanrai dar skirstomi į stambiuosius ir mažuosius.Fotoreportažas. Tai stambusis savarankiškas fotožurnalistikos žanras, atsakantis į klausimus KAIP? KUR? KADA? KAS? Objektas – įvykis su užuomazga, kulminacija ir atomazga, su pradžia ir pabaiga. Fotoreportaže turi būti ne mažiau (daugiau gali būti) kaip trys spaudos fotografijos, kurios užima daugiau vietos nei tekstas – komentaras. Turi būti išlaikyta veiksmo, laiko ir vietos vienybė. Šios kategorijos gali turėti didesnes ar mažesnes ribas. Tai priklauso nuo įvykio reikšmės, jo visuomeninio – politinio lygio. Fotožurnalistas ar fotoreporteris čia gali darbuotis vien tik fotoreportažiniu metodu. Tekstas turi atitikti visus reportažo reikalavimus – su asmeniniais įspūdžiais ir pastebėjimais. Bet jis negali pasakoti to, ką rodo spaudos fotografijos, negali jų nei dubliuoti, nei aprašinėti. Labai patogi tokia teksto struktūra: pagrindinis, didesnis tekstas atskleidžia įvykio esmę, prasmę, reikšmę, o mažesni tekstai apibūdina kiekvieną fotografiją. Fotoreportaže pateikiama ir adresinė nuotrauka, kuri, kaip užrašas ant voko, aiškiai nusako, kur visa tai vyksta.Fotoapybraiža. Tai stambusis savarankiškas fotožurnalistikos žanras. Objektas – reiškinys, biografija. Fotoapybraižoje turi būti ne mažiau nei trys spaudos fotografijos, kurios puslapyje užima vietos daugiau nei tekstas – komentaras. Fotoapybraižoje tema išrutuliojama plačiai ir įvairiapusiškai. Šis žanras reiškinį ar žmogų (miestą, sodžių) tiria iš visų pusių ir be skubos. Tarsi likimo vingius išnarplioja žmogaus, kaimo, socialinio reiškinio, krašto biografijas.Fotoapybraižoms tinka ir reportažinis, ir aranžuotės, ir laboratoriniai metodai. Naudojamos ir ką tik padarytos nuotraukos, ir reprodukcijos iš šeimos albumo, archyvo, muziejaus, ir rekonstruotos situacijos iš netolimos praeities ar net fantazija. Fotoapybraižos tekstas padeda atskleisti temą, bet jis negali pereiti į esė žanrą. Jis visą laiką turi atspindėti pagrindinį fotoapybraižos objektą, nustatyti jo svarbą ir vietą gyvenime.Fotopasakojimas. Stambusis savarankiškas fotožurnalistikos žanras. Jį sudaro ne mažiau nei trys spaudos fotografijos. Atsako į klausimą KĄ? KUR? (matė fotografas). Fotopasakojimo objektas – įspūdžiai iš ekskursijos, dažnai be konkrečiai apibrėžto herojaus. Pirmasis įspūdis – kasdienė buities tėkmė, kasdienis darbas. Laikas čia paprastai ne tik neakcentuojamas, bet net nenusakomas, nėra įvykių. Šiam žanrui priklauso ir visos fotopublikacijos apie keliones į tolimus ir artimus kraštus. Tekstas trumpas, primenantis gido pasakojimą. Fotorecenzija. Savarankiškas stambusis fotožurnalistikos žanras. Atsako į klausimus KĄ? UŽ KĄ? KAIP? (vertina). Objektas – kieno nors kūryba: dailininko, skulptoriaus, architekto, fotomenininko ar kolektyvo – teatro ar kokios parodos rengėjo. Dažnai fotografijos fotorecenzijoje – vien fotoreprodukcijos. Tekstas fotorecenzijoje turi atitikti visus recenzijai keliamus reikalavimus. Recenzija – tai kritinis, aiškinamasis naujo literatūros, mokslo, meno, muzikos kūrinio, spektaklio, filmo ar dailės parodos įvertinimas, paprastai skelbiamas spaudoje. Tekstui parašyti būtinas atitinkamos meno srities specialistas, žinovas. Todėl tekstus fotorecenzijoms redakcijos dažniausiai užsako, o fotografas arba reprodukuoja, kas jam teksto autoriaus nurodyta, arba vadovaujasi žinovo ir nusimanančio žmogaus nuorodomis. Fotoapžvalga. Savarankiškas stambusis fotožurnalistikos žanras. Jį sudaro ne mažiau nei trys spaudos fotografijos ir tekstas – komentaras, kuris užima mažiau vietos nei vizualinė dalis. Tai bet kur skelbtų spaudos fotografijų atkartojimas, apžvalga vietiniame laikraštyje, kai tose publikacijose atspindimas tas miestas, rajonas, šalis, garsesnis žmogus. Pvz., fotoapžvalgoje galima parodyti Lietuvos skaitytojams, kaip užsienio žurnalai ar laikraščiai pristatė kurį nors garsų Lietuvos sportininką ar menininką.Stambieji žanrai turi ganėtinai ryškių skiriamųjų bruožų, nes fotoreportažui reikia fotoreporterio, fotoapybraižai – fotostebėtojo, fotopasakojimui pakanka paprasto fotografo, o fotorecenzijai ar fotoapžvalgai – reprodukcijos meistro. Tačiau ne nuo fotografo kvalifikacijos priklauso žanras, o nuo to, kokia tema pasirenkama telkiantis stambųjį žanrą. Fotokronika. Savarankiškas mažasis fotožurnalistikos žanras. Atsako į klausimus: KAS? KUR? vakar ar šiandien atsitiko, įvyko. Fotokronika be remarkos “vakar, šiandien” – ne fotokronika. Tai operatyviausias fotožurnalistikos žanras. Todėl dėl laiko stokos leistina apsieiti be pavadinimo ir po trumpo komentaro komentaro leistina dėti prierašą “Nuotraukoje: ... matome tą ir tą ...”. Visais kitais mažųjų savarankiškų žanrų atvejais toks prierašas yra didžiausias beraštystės pasireiškimas, nes rodo redakcijos nepasitikėjimą skaitytoju. Fotožinutė. Tai savarankiškas mažasis fotožurnalistikos žanras. Atsako į klausimus KAS? KUR? KĄ? (padarė, nuveikė). Būtinai turi pavadinimą. Pavadinimas turi būti trumpas, patrauklus, nusakyti esmę. Tekstas trumpas. Objektyviai išdėstoma, kokia proga padaryta nuotrauka. Skaitytojas, pamatęs nuotrauką, turi norėti sužinoti, kas parašyta, o paskaitęs vėl pasižiūrėti į nuotrauką ir grįžti mintimis prie pavadinimo. Tekste turi būti nuoroda, kuri dėmesį sugrąžintų prie nuotraukos ir patikslintų objektą. Kadangi nėra prierašo “Nuotraukoje: …”, smalsumas verčia skaitytoją susipažinti su visu tekstu. Šitaip pati fotožinutės struktūra lemia, tai, kad skaitytojas priima tiek vizualią, tiek verbalinę informaciją, yra priverstas ir žiūrėti, ir skaityti, ir susieti krūvon vaizdinę informaciją su žodine.Fotovaizdelis. Tai savarankiškas mažasis fotožurnalistikos žanras, kuriame viena (ir tik viena) spaudos fotografija užima daugiau vietos nei tekstas. Komentaras kur kas platesnis negu fotožinutės ir jame kalbama ne vien apie dabarties faktą, bet ir apie praeitį bei ateitį. Fotovaizdelis turi turėti pavadinimą. Fotovaizdeliui reikia įdomesnio ir turiningesnio objekto nei fotožinutei.Fotosveikinimas. Tai fotožurnalistikos žanras, kuriuo siekiama pasveikinti žmogų. Jį sudaro viena nuotrauka ir mažiau vietos nei ji užimantis tekstas, skambus pavadinimas. Tokius sveikinimus gali skelbti redakcijos, organizacijos ar visuomenė, taip pat pavieniai žmonės. Paprastai pateikiama portretinė nuotrauka, o po ja sveikinimo tekstas, dažnai eiliuotas.Fotopažintis. Tai savarankiškas mažasis fotožurnalistikos žanras, kuriame spaudos fotografija užima daugiau vietos nei ją lydintys žodžiai. Jie labai taupūs, vos vienas sakinys, ir būtinai vardininko linksniu pasakantys, kas pavaizduota.Fotoopozicija. Tai vienintelis galimas savarankiškas fotožurnalistikos žanras su dviem spaudos fotografijomis. Jos būtinai turi užimti daugiau vietos nei tekstas, kuris čia gali būti ir labai trumpas. Tos dvi nuotraukos turi būti parinktos kontrasto principu: pliusas – minusas, juoda – balta, šilta – šalta, sena – nauja, gera – blogas, aukšta – žema ir pan. Pavadinimas būtinas.Fotonovelė. Tai vienintelis atvejis iš mažųjų fotožurnalistikos žanrų grupės, kuris neturi nei tikslaus adreso, nei tiksliai įvardyto objekto. Fotonovelės tekstas – nedidelis, lakoniško stiliaus, trumpas filosofinis gamtos, būties, pasaulio apmąstymas. Kalba vaizdinga, turtinga, netgi poetizuota. Čia mąstoma apie amžinąsias vertybes, žmogaus egzistenciją, būties tiesas ir problemas. Teksto pabaigai paprastai būdinga staigus minties posūkis, kuris grąžina prie nuotraukos turinio. Fotonovelė labai tinka savaitgalio numeriams. PAGALBINIAI FOTOŽURNALISTIKOS ŽANRAI Be savarankiškų žanrų fotožurnalistika turi ir nemaža pagalbinių. Populiariausias iš jų - fotoiliustracija. Fotoiliustracijos paskirtis – papildyti, iliustruoti rašinį, papuošti vieną kurį ar iš karto kelis, parodyti, apie ką yra kalbama verbalinėje publikacijoje. Spaudos fotografijai tenka tik pagalbinis vaidmuo, todėl ir vietos jai skiriame kur kas mažiau nei tekstui. Čia galioja taisyklė “viena ar kelios spaudos fotografijos publikacijoje užima mažiau vietos nei tekstas”. Fotoiliustracijos būna keturių rūšių: vizitinės, tiesioginės, asociatyviosios ir laisvosios.Vizitinė fotoiliustracija. Tai maža nuotrauka, rašinio autoriaus arba pokalbio dalyvio atvaizdas. Tiesioginė fotoiliustracija. Tai tekstą lydinti nuotrauka, kuri daroma ten, kur renkama medžiaga rašiniui, kur gyvena ir dirba rašinio herojus, dažnai tai ir paties herojaus portretas.Asociatyvioji fotoiliustracija. Tai tokia iliustracija, kuri su rašiniu ar rašiniais nėra tiesiogiai susijusi. Tekstams ji yra artima tik savo tematika. Tai nebūtinai medžiagos rinkimo vietoje padaryta fotografija, su tekstu ją sieja asociatyvus ryšys.Laisvoji fotoiliustracija. Tai trečioji iliustracijos rūšis. Tai fotografijos publikuojamos tik tam, kad tiesiog papuoštų puslapį, o ne konkrečiai kurias nors publikacijas. Laisvoji fotoiliustracija neturi nei tiesioginio, nei asociatyvaus ryšio su puslapio tekstais. Tokiam tikslui dažniausiai tinka meninės fotografijos, peizažai ir pan.Fotoanonsas. Tai pirmame leidinio puslapyje publikuojama spaudos fotografija su nuoroda, kuriame puslapyje reikia ieškoti teksto su ja susijusiais dalykais.Prie pagalbinių žanrų dar priskiriama fotorubrika, fotoreklama ir kt. Fotografijos istorija: XX amžiaus žymiausi Lietuvos fotografai ir jų darbai Remiantis Skirmanto Valiulio ir Stanislovo Žvirgždo straipsniu „Ar dar gyva reportažinė fotografija?“, spausdintu metraštyje „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien 2002“ (p. 19-22), Lietuvos fotografiją sąlyginai būtų galima suskirstyti į šešis etapus: 1) ankstyvoji fotografija iki vokiečių okupacijos (J. Čechavičus, B. H. Tiškevičius, A. Straussas, J. Strazdas, P. Mašiotas ir kt.), 2) fotografijos laikotarpis per vokiečių okupaciją (J. Bulhakas, L. Boedeckeris), 3) nepriklausomos Lietuvos laikotarpis (V. Stanionis, P. Babickas, B. Buračas, M. Šalčius, K. Daugėla, J. Končius ir kt.), 4) pirmasis pokario dešimtmetis (5-asis dešimtmetis) (Ch. Levinas, V. Stanionis, A. Mockus), 5) 7-asis – 8-asis dešimtmetis (R. Dichavičius, A. Macijauskas, A. Sutkus, V. Butyrinas ir kt.), 6) 9-asis – 10-asis dešimtmetis (A. Budvytis, V. Balčytis, G. Trimakas ir kt.). Verta pabrėžti, kad šis skirstymas tikrai sąlyginis, nes fotografai nepriklausė griežtai vienai ar kitai epochos tradicijai. O ir gimė jie ne tais pačiais metais, kad visi kartu tuo pačiu metu atrastų vienokias ar kitokias fotografijos sampratas. Tačiau lemiamą reikšmę Lietuvos fotografijai turėjo 7-asis dešimtmetis, išgarsinęs Lietuvos fotografijos mokyklą. Šiuo laikotarpiu atsiskleidė R. Dichavičius, A. Macijauskas, A. Sutkus, V. Butyrinas. Apie juos ir apie ankstyvesnės kartos fotografą B. Buračą šiek tiek plačiau.BALYS BURAČAS (1897-1972). Šį fotografą trumpai būtų galima pavadinti – etnografijos fotografu. Jis buvo „šakota asmenybė – tautodailininkas etnografas, publicistas, fotografas, muziejininkas“ (1, p. 14). Jo fotografijų archyvas - daugiau kaip 10 000 darbų. Savo fotografijose B. Buračas fiksuoja visa tai, kas nyksta. Jo nedomina tai, kas gimsta nauja vis atsikeliančioje ir vis naujų okupantų parklupdomoje Lietuvoje. Jis ieško tautos pradmenų (4). Dažniausias šio autoriaus siužetas – kryžių ir klėtelių fotografijos. Taip pat fotografavo krašto, vaikų gyvenimo, žemės ūkio darbymečio vaizdų. Buračas aiškiai veikė lietuvių fotografijos raidą dokumentalumo kryptimi. Jo kūrybos įtaka matoma A. Kunčiaus („Sekmadieniai“), A. Sutkaus ir A. Macijausko („Kaimo turgus“) darbuose. Žymesni darbai: „Megytė žiūri paveiksliukus“, „Sviestą muša“, „Kanklininkas“ ir kt.RIMANTAS DICHAVIČIUS (g. 1937) ne tik fotografas. Jis net pats sakydavo, kad pirmiausia jis – dailininkas, grafikas, todėl jo darbuose labai pastebimas kelių „mūzų“ derinimas. R. Dichavičius sovietmečiu turbūt labiausiai kovojo, kad fotografija būtų pripažinta lygia su kitomis meno rūšimis. Nors kaip ir dauguma jo kartos fotografų, R. Dichavičius pradėjo fotografuoti kaimo motyvus, etnografiją, Lietuvoje tapo akto pionieriumi (anuomet tai - beveik uždraustas žanras) ir klasiku (1, p. 40). Jo knyga „Žiedai tarp žiedų“ Buvo perleista keletą kartų ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Autoriaus fotografijose moters kūnas, panardintas į purslus, žoles, žiedus netampa sentimentalus, jis žavi tikrumu, formos užbaigtumu ir moters grožio pajautimu. Žymiausi darbai: „Žiedai tarp žiedų“, „Lietuvos etnografija“, „Formų pasaulyje“, „Vizijos“, „Kultūros darbuotojų portretai“ (3).ALEKSANDRO MACIJAUSKO (g. 1938) išskirtinis bruožas – valstiečio gyvenimo fiksavimas. Toks fiksavimas, kuris valstietį paverčia „mitiniu personažu“ (1, p. 68). Autorius nevengia dramatizavimo, grotesko. Apskritai, fotografas tam, kad atskleistų žmogaus ryšį su gamta pasitelkia gyvulį. Tačiau nors jis rodo prakaitą, kraują, mėšlą, tai nesukelia didelio vizualinio pasibjaurėjimo – iš tamsos iškylantys siluetai, ryškios įstrižainės – fotografiją padaro net estetišką. O turinys... „sistemos“ netobulumas. Žymiausi darbai: „Demonstracijos“, „Kaimo turguose“, „Veterinarijos klinikose“, „Atsisveikinimas”, „Atmintis“, „Lietuviškos vestuvės“, „Išeinantys medžiai“, „Vasara“ (3).ANTANAS SUTKUS (g. 1939) kartu su A. Macijausku ir A. Kunčium padarė drąsų žingsnį Sovietų sąjungos fotografijoje. Jie atspindėdami tikrovę, kasdienišką gyvenimo rūpesčius parodė, kad sovietinė pažanga abejotina. Per savo fotografijas, ypač per portretus, autorius pasakoja ir savo biografiją. Galbūt todėl jo darbų išskirtinis ir ypatingas bruožas – „koncentracija į individą“ (1, p. 96) – portretai. A. Sutkaus darbuose neryškūs šviesos – šešėlių žaismai, abstrakcijos, jis „grynos, nemanipuliuotos fotografijos meistras“ (1, p. 96). Paminėtinas klasika tapęs jo portretas „Pionierius“. Kiti žymūs darbai: „Lietuvos žmonės“, „Lietuva iš paukščio skrydžio“, „Susitikimai su Bulgarija“, „Pasaulio lietuvis“, „Basų kojų nostalgija“, „Pro memoria: gyviesiems Kauno geto kankiniams“, „Būtieji laikai“ (3).VITALIJAUS BUTYRINO (g. 1947) darbai visiškai skiriasi nuo minėtųjų autorių. Vos pažvelgus į juos užhipnotizuoja jų magija, estetika. Nesinori gilintis nei į prasmę, nei į turinį ar siužetą. Pasitelkdamas itin profesionalias montažo technikas V. Butyrinas kuria pasaulį reflektuojantį tikrovę. Tačiau kaip kreivame veidrodyje: pažįstama, panašu, artima, bet kitur. Iš tikrųjų fantastinis, košmariškas montažas dramatizuoja. Tačiau jis ir lyriškas. V. Butyrino fotografijoje skamba muzika. Kartais bachiška, kartais čiurlioniška. Ir alsuoja jūra. Žymiausi darbai: „Armijos dienoraštis“, „Forma“, „Nakties miško pasaka“, „Kolegos“, „Miestas“, „Jūros pasakos“, „Terra incognita“, „Gimimas“, „Pasakų pasaulis“, „Vaikystės prisiminimai“, „SOS“, „Neringa“, „Titanai“, „Civilizacijos“, „Pasaulio sukūrimas".Trumpa R. Dichavičiaus, A. Sutkaus, A. Macijausko, V. Butyrino biografijaR. Dichavičius 1952–1957 mokėsi Kauno taikomosios dailės technikume. 1957–1963 studijavo Vilniaus dailės instituto Grafikos fakultete. 1969–1978 leidyklos Mintis meninis redaktorius. Nuo 1978 kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis. Nuo 1970 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.A. Sutkus 1958–1964 Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo iniciatorius. 1968–1969 Lietuvos fotografijos meno sąjungos kūrimo iniciatyvinės grupės pirmininkas, 1969–1974 Lietuvos fotografijos meno draugijos organizacinio komiteto pirmininkas, 1974–1980 Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininko pavaduotojas, 1980–1989 Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininkas, 1989–1990 ir nuo 1996 Fotomenininkų sąjungos pirmininkas. Nuo 1970 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 2001–2002 paskirta Hasselblado centro fondo, Švedija, stipendija asmeninio fotografijų archyvo tvarkymui ir dokumentavimui.A. Macijauskas 1967–1973 dirbo fotožurnalistu. Nuo 1970 Lietuvos fotomenininkų sąjungos, o nuo 1971 Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Nuo 1978 Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas.V. Butyrinas 1973–1980 Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografas menininkas. Nuo 1970 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1993–2001 FIAP atstovas Lietuvoje. FOTOGRAFO ETIKA Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas buvo priimtas 1996 m. kovo 25 d. žiniasklaidos atstovų susirinkime, kuriame dalyvavo daugiau nei 200 narių, atstovaujančių įvairius žurnalistų susivienijimus. Šiam kodeksui labai nenorėjo pritarti kai kurie didieji Lietuvos dienraščiai, nes jų veikla daugiau ar mažiau pažeidžia etikos reikalavimus. Prieš jį Lietuvoje galiojo dar ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija Nr. 1003 (1993) dėl žurnalistikos etikos, priimta 1993 m. liepos 1 d. 42-ajame Asamblėjos posėdyje. Šią rezoliuciją Lietuvos seimas taip pat patvirtino, ji galioja visos Europos žurnalistams.Žurnalistinės etikos nuostatai galioja ir fotografui, platinančiam savo daromas fotografijas žiniasklaidos priemonėse. Iki 1998 m. gegužės 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo, asmens teisės į atvaizdą nebuvo griežtai užtvirtintos. Įsigaliojus naujam Civilinam kodeksui, teisė į atvaizdą tapo savarankiška specifine fizinių asmenų civiline teise. asmens fotografijos gali būti platinamos tik su jo sutikimu. Svarbus yra punktas, draudžiantis platinti mirusio asmens atvaizdą be jo artimųjų sutikimo. Iš esmės tik pats asmuo, o jei jis miręs, tai jo artimi giminaičiai, turi teisę spręsti ar galima jo atvaizdą panaudoti. Fotografas, be asmens sutikimo kaip nors platinantis jo nuotraukas pažeidžia etikos reikalavimus. Yra keli atvejai, kai asmens atvaizdą galima platinti be jo sutikimo – jeigu fotografuojama viešose vietose, jei nuotraukos platinamos teisėsaugos institucijų reikalavimu ir jei platinimas susijęs su asmens atliekamu visuomeniniu darbu. Viešojo asmens privataus gyvenimo faktai neturi būti atskleidžiami, jei jie neturi nieko bendro su jo visuomenine ar tarnybine veikla. Viešasis asmuo neturėtų būti fotografuojamas be jo sutikimo privačioje valdoje ar net viešoje vietoje, jei aiškiai išreiškia savo nenorą būti fotografuojamas, o situacija, kai jis fotografuojamas, nepasižymi jokiu visuomeniniu interesu.Fotografas darydamas nuotraukas turi atsižvelgti ne tik į seimo patvirtintus įstatymus, apibrėžiančius žurnalistinės etikos ribas. Tam tikrose situacijose reikia sugebėti pajusti, ar atvaizdo platinimas gali būti neetiškas. Tam reikia, kad fotografas pažintų visuomenę ir joje galiojančius nerašytinius įstatymus, pagal kuriuos vertinami aplinkiniai. Fotografas turi laikytis etikos reikalavimų, fotografuodamas neįgalius žmones, nes jų atvaizdo platinimas dažnai įžeidžia jų orumą. Žmonės, turintys fizinių trūkumų jautriai reaguoja į savo nuotraukų publikavimą be sutikimo. O ir gavęs tokio asmens sutikimą, fotografas turi pasirinkti tinkamą fotografavimo padėtį, kad gauta nuotrauka nebūtų įžeidžianti.Fotografas taip pat turi susimąstyti, ar nepažeidžia etikos normų, fotografuodamas vaikus iš asocialių šeimų. Jų atvaizdo publikavimas gali pakenkti tų vaikų socialiniams santykiams. Dažnai mokyklos bendruomenė nežino, kokios sąlygos mokinio šeimoje, tad reikėtų vengti jų viešinimo, jei tai gali pakenkti vaikui.Kartais fotografas norėdamas didesnio nuotraukos įtaigumo ją montuoja, tada taip pat reikia elgtis ypatingai atsargiai, kad vienoks ar kitoks detalių sudėliojimas, kadre nesukompromituotų pavaizduotų asmenų. Tačiau net ir nemontuotas nuotraukas, kuriose pavaizduota vieną reikšmę turinti situacija, yra neetiška derinti su tekstu taip, kad įgautų kitą prasmę. Taip fotografas nusižengia ne tik asmenims nuotraukoje, bet ir skaitytojams, pateikdamas iškreiptos tikrovės atvaizdą.Publikuodamas nuotraukas, kurios atskleidžia asmens gyvenimo detales, dėl kurių jis buvo neigiamai vertinamas praeityje, fotografas turi pamąstyti, ar tai tikrai būtina. Vien visuomenės smalsumo patenkinimas nėra tam pakankamas pagrindas. Taigi, fotografas turi jausti didžiulę atsakomybę už savo daromas nuotraukas. Kiekvieną kartą darydamas fotografiją jis turi spėti pamąstyti, ar nepažeidžia žmogiškosios etikos reikalavimų. Žinodamas, kad nuotraukos bus publikuojamos visuomenės informavimo priemonėse, fotografas turi įsipareigoti visuomenei ir fotografuojamiems asmenims, kad atvaizdą panaudos atskleisti tiesai, o ne kurti melui. Fotografija ir reklama Nuo 1839 m., kai Prancūzijoje buvo paskelbta, kad sidabro jodidu padengtoje plokštelėje išradėjui Luji Dagerui (L.J.Daguerre) pavyko gauti patvarų atvaizdą, prabėgo nemažai laiko. Šiuo metu fotografija yra plačiai naudojama įvairiose srityse – žurnalistikoje, moksle, kriminalistikoje, medicinoje, poligrafijoje, astronomijoje ir kt. Pagal atliekamas funkcijas fotografija skirstoma į mokslinę dokumentinę (pažintinė paskirtis), reportažinę (istorinio momento fiksavimo paskirtis), meninę (estetinė paskirtis) ir taikomąją fotografiją (reklaminė paskirtis). Būtent reklaminė fotografija yra aptariama šiame darbe. Reklama (lot. reclamo- rėkiu) atsirado daug anksčiau nei fotografija – pirmasis reklaminis skelbimas, reklamuojantis maldaknygę, buvo išspausdintas 1473 m. Anglijoje. Nors ir šitaip šventai pradėjusi savo epopėją, reklama netrukus tapo tikru „pragaro žarstekliu“, kurstančiu verslo ugnį. Pirmųjų komercinių pranešimų pagrindinis tikslas buvo ne įtikinimas, o informacija. 19 a. pabaigoje atsirado reklaminės agentūros, kurių darbas buvo įtikinti gamintojus reklamuotis už tam tikrą mokestį. Pradėta manyti, kad reklama turi būti ne tik informatyvi, bet ir formuoti visuomenės nuomonę. Todėl buvo atkreiptas ypatingas dėmesys į reklaminių skelbimų tekstus bei meninį apipavidalinimą: pradėti naudoti meno elementai, graviūros technika, vėliau ir fotografija. Reklaminė fotografija šiuo metu dažnai daroma pagal klientų užsakymus specialiose fotostudijose, naudojat brangią techniką ir apšvietimą. Tuo užsiima ir žymūs fotografai – Saulius Paukštys, Kąstytis Laužadis, Romualdas Požerskis ir kiti. Reklaminė fotografija Lietuvoje kol kas yra naujas reiškinys. Fotografas Stanislovas Žvirgždas teigia: „...reklaminės fotografijos, imkim sovietinėj Lietuvoj, beveik nebuvo! Dabar yra tikrai geros reklaminės fotografijos. Yra daug ją darančių ir labai gerai darančių. Kartais ir reklaminė fotografija gali tapti menine“. Tuo tarpu fotografas Romualdas Požerskis mano, kad „reklaminė ir meninė fotografija – tai visai skirtingi dalykai“. Žinoma, ne kiekviena reklama pretenduoja į aukštą meninį lygį, tačiau ir joje galima aptikti tokių meno žanrų kaip aktas ir natiurmortas. Pastarasis (iš negyvų daiktų sudėliota kompozicija) labai dažnas spaudos reklamose. Na, o moters kūno grožis visais laikais naudojamas įvairiausiais tikslais, šiuo atveju, ir reklamoje. Peršasi išvada: „Gražioms reklamoms – gražūs žmonės“. Šis „grožis“ fotografų dažniausiai vadinamas fotogeniškumu – išorinių duomenų, tinkamų fotografuoti ar filmuoti, turėjimu. Retai kada fotografija naudojama reklamai be atitinkamo apdorojimo: keičiama spalva, retušuojamos detalės. Dažniausiai daromas fotomontažas, kuris kelias fotografijas sujungia į vieną naują vaizdą. Galimi trys fotomontažo darymo būdai. Pirmas – detalės iškerpamos iš atskirų fotografijų ir iš jų sudėliojamas naujas vaizdas, kuris suklijavus perfotografuojamas. Antras – ant to paties fotopopieriaus lakšto iš kelių negatyvų paeiliui arba kartu sudėjus spausdinamas naujai sukomponuotas vaizdas. Reklamoje šiuo metu dažniausiai naudojamas trečias būdas – fotografijos tiesiog transformuojamos kompiuteriu. Reklama siekiama paveikti potencialų pirkėją, jį sugundyti įsigyti reklamuojamą prekę ar pasinaudoti siūloma paslauga. Tad reklaminė fotografija dažnai būna išskirtinė, ji stebina, jaudina, kai kada erzina, gerai nuteikia. Bent trumpam užsukime į reklamos pasaulį ir pamatysime, kad joje naudojamos fotografijos yra irgi šioks toks menas. Bent jau kūryba – tai tikrai. Informacinė, iliustracinė ir auklėjamoji fotožurnalistikos paskirtis Spaudos fotografija, arba fotožurnalistika, yra laikoma savarankiška žiniasklaidos priemone, specifine sudėtine bendrosios žurnalistikos dalimi. Labiausiai ji matoma periodinėje spaudoje. Tai tokia žurnalistikos sfera, kuri informaciją pateikia skaitytojui naudodama akcentuotą vaizdą (spaudos fotografiją) kartu su tam tikru tekstu – komentaru. Per visą laiką, kuomet gyvuoja fotožurnalistika, susiklostė ir išryškėjo tiek pagalbinės, tiek savarankiškos jos funkcijos. Spaudos fotografija gali ir iliustruoti rašinį, ir akcentuoti pranešimo objektą, ir puošti leidinio puslapius, o svarbiausia – savarankiškai informuoti skaitytoją. Taigi, fotožurnalistika atlieka panašias funkcijas kaip ir žurnalistika apskritai, tačiau labiausiai minėtinos yra trys: informacinė, auklėjamoji ir iliustracinė. Informacinė funkcija žurnalistikoje laikoma viena svarbiausių funkcijų, tai tikroji fotožurnalistikos veiklos sritis, kurios paskirtis – savomis priemonėmis pranešti naujienas. Tam naudojami savarankiški fotožurnalistikos žanrai: fotokronika, fotožinutė, fotopasakojimas, fotoapybraiža, fotoreportažas ir kt. Informacinėje iliustracijoje arba jų grupėje (serijoje) skaitytojui perduodama visa pagrindinė žurnalistinė informacija. Nuotrauka, atspindinti tikrovę, vaizduojanti konkrečius įvykius, vaizdus ir reiškinius, padeda visai auditorijai geriau orientuotis socialinio gyvenimo kasdienybėje, susipažinti su raidos tendencijomis, plėsti akiratį įvairiose gyvenimo srityse. Svarbu, jog iliustracija operatyviai ir teisingai informuotų visuomenę apie konkretų įvykį, padėtų jai pačiai objektyviai įvertinti esamą padėtį. Geriausiai informacinė funkcija atliekama tuomet, kai iliustracija yra savalaikė, atspindinti aktualų įvykį, labiausiai dominantį skaitytojus. Anot Joe Elbert, The Washington Post iliustracijų redaktoriaus, informacinė iliustracija pateikia faktus dažniausiai be pikantiškumo, „saldumo“, svarbiausia, kad auditorija suprastų joje pateiktą informaciją. Norint labiau paveikti auditoriją, iliustracija turi ne tik šiaip sau skleisti naujas žinias apie tikrovę, perduoti informaciją apie reiškinius ir procesus, bet ir padėti formuotis jos idėjų pasauliui, sąmoningumui, socialiniai orientacijai ar pozicijai, padėti susivokti konkrečioje situacijoje, suprasti, teisingai įvertinti reiškinius ir pan. t.y. auklėjamoji fotožurnalistikos funkcija. Ji itin pasireiškia ugdant teigiamus žmonių bruožus. Ugdymas – tai žmonių sąmonės formavimas, kai gaunama informacija apie dabartį ar praeitį, apie visuomenės funkcionavimo ir raidos dėsnius, apie gyvenimo vertybes ir normas tampa žmogaus vidinėmis savybėmis, tiesos ir teisingumo išraiška, asmeninėmis pažiūromis, aktyvia socialine pozicija, o tam vaizdavimas turi didelę įtaką. Taigi svarbu, jog iliustracija teigiamai paveiktų auditoriją. Iliustracinė fotožurnalistika yra tarsi spaudos pagalbininkė: iliustruoja, papildo rašinius ir pagyvina puslapius, papuošia vieną ar iškart kelias publikacijas, atkreipia skaitytojų dėmesį į svarbiausius tekstinius pranešimus, taip pat parodo, apie ką kalbama straipsnyje. Įrodyta, jog skaitytojas kur kas ryškiau ir ilgiau mena publikaciją, jeigu joje buvo ir netikėta, įdomesnė fotoiliustracija. Iliustracinę funkciją atliekančiai spaudos fotografijai, savaime suprantama, tenka tik pagalbinis vaidmuo, todėl ir vietos jai skiriama kur kas mažiau nei tekstui. Šiuo atveju naudojamasi taisykle: „viena ar kelios spaudos fotografijos užima žymiai mažiau vietos negu tekstas“. Iliustracinę fotožurnalistikos funkciją atlieka pagalbiniai žanrai: fotoiliustracija, fotorubrika, fotoanonsas ir kt. Pasak Joe Elbert, geras fotografas, nors ir fotografuodamas nuobodžią kasdienybę, rutiną, turėtų stengtis surasti būdą, kaip nuotrauką pateikti ne tokia nuobodžia forma, kiek įmanoma nutolinti ją nuo standartinės situacijos. Taip iliustracinę funkciją atliekanti fotografija labiau sudomina skaitytojus, prideda puslapiui įdomumo, naujumo. Fotoiliustracijų redaktorius, jo paskirtis leidinyje Spaudos fotografija rutuliojosi gana sparčiai ir greitai tapo efektyvia tikrovės atspindėjimo laikraščiuose bei žurnaluose forma. Pirmosios fotografijos lietuvių spaudoje pasirodė XXa. pradžioje, dar spaudos draudimo laikotarpiu. 1904 – 1918 laikraščiuose ir žurnaluose jau buvo paskelbta daugiau kaip 600 spaudos fotografijų. Laikui bėgant fotožurnalistika tapo sudėtine Lietuvos bendrosios žurnalistikos dalimi, specifine visuomenės informavimo priemone. Tai savarankiška žiniasklaidos priemonė, kuri prieš patekdama į laikraštį ar žurnalą turi pabuvoti fotoiliustracijų redaktoriaus rankose. (Urbonas, V. 2000). Meninio redaktoriaus darbas yra leidiniui tinkamos nuotraukos ar iliustracijos parengimas spaudai, jos redagavimas. Į redagavimą reiktų žiūrėti kaip į fotografo ir redaktoriaus kartu atliekamą kūrybinį darbą. Svarbiausia ko turiu siekti meninis redaktorius – kuo geriau ir kokybiškiau parengti iliustraciją spaudai. Anot Kenneth‘o Kobre, knygos „Photo Journalism“ autoriaus, nuotraukų redagavimui reikia atidaus žvilgsnio, nedrebančių rankų dirbant kompiuterio pele, ir užsispyrimo, atrenkant tinkamiausias nuotraukas iš tūkstančio kitų. Nuotraukos turi atitikti šiokius tokius standartus, pagal kuriuos, būtų lengviau nuspėti šalia esančio straipsnio ar rašinio siužetą bei padarytų įtaką žiūrovui. Pagrindinis fotoiliustracijų redaktoriaus uždavinys – darančios įspūdį nuotraukos. Dienraščių, savaitraščių, mėnesinių žurnalų fotoredaktoriai atidžiai skaito naujas istorijas bei rašinius, kad išsiaiškintų, kokios nuotraukos labiausiai tinka publikuoti kartu, jie žiūri, kur reikia pataisyti vaizdą, padaryti vaizdingesniu ar įrėminti. Taipogi atrenka nuotraukas, kurių išvis nereikėtų liesti. Kenneth Kobre teigia, jog apsišvietęs fotoredaktorius turi ne tik perduoti naujausias dienos žinias nuotraukos pagalba, bet ir kurti iliustruotų pasakojimų idėjas. Anot tos pačios knygos autoriaus, iliustracijų redaktorius kiekvieną savaitę peržiūrinėja fotografo aplankus, ieškodamas gaivių, naujų vaizdų, kurie reprezentuotų naujas žinias, tendencijas. Jie taip pat žino meistriškumus ir talentus įvairių fotografų, nes redaktoriams tenka bendradarbiauti su fotomenininkų agentūromis. Jie taip pat privalo peržvelgti dabartinius žurnalus, kad sužinotų „einamiausius“ nuotraukų stilius. Iš tikrųjų svarbiausias dalykas, ko turi siekti fotoredaktorius – kuo geriau nusimanyti apie nuotraukų kokybę, pačių fotografų atrinkimą, nes, kaip sako autorius, įvairūs fotografai turi ne vienodą savo darbo metodiką ir specifiką. Kai fotoredaktorius skiria užduotį, kartu jis turi aprūpinti fotografą visa reikiama informaciją apie būsimą publikaciją. Kuo daugiau informacijos bus žinoma apie užduotį, tuo geriau fotografas galės atlikti savo darbą. Ankstesnės publikacijos ir papasakotos istorijos, prie kurių būtina iliustracija, padeda fotografui padaryti istorijas atitinkančias nuotraukas. Žinoma, jei yra tikimasi, jog šalia publikacijos geriau spausdinti ne vieną iliustraciją, o daugiau, redaktorius turi apie tai įspėti fotografą.( Kenneth Kobre.2000). Apibendrinant, reikėtų pasakyti, kad fotoredaktorius – tai redakcijos darbuotojas, kuris tvarko (užsako, atrenka, redaguoja, komponuoja) fotografijas, įgyvendina leidinio fotožurnalistinę koncepciją. (Žurnalistkos enciklopedija) Fotožurnalistika: esmė ir paskirtis Fotožurnalistika yra neatsėjama nuo spaudos. Šiandien mes jau negalime įsivaizduoti laikraščio ar žurnalo be fotografijos. Manyčiau geriausiai fotožurnalistikos esmę ir paskirtį apibūdina J.V. Urbonas knygoje „Žurnalistikos pagrindai“(Klaipėda,2002). Pasak autoriaus:„Fotožurnalistiką galimą laikyti savarankiška žiniasklaidos priemone. Nuotraukoje pateiktas autentiškas vaizdas operatyviai ir tiksliai informuoja skaitytojus apie konkretų įvykį, padeda jiems objektyviai įvertinti esamą padetį. Žiūrėdami į tikrovišką fotografiją, skaitytojai tampa netesioginiais įvykio dalyviais, o išraiškingas portretas jiems be žodžių atskleidžia žmogaus vidinį pasaulį, jausmus.Paprastai spaudos fotografija atlieka dvi svarbiausias funkcijas – informacinę ir iliustracinę. Pirmuoju atvejų nuotrauka arbą jų grupė (sėrija) skaitytojui perduoda visą pagrindinę žurnalistinę informaciją. Iliustracinė fotografija papildo arba konkretizuoja informaciją, kurią pateikia publikacijos tekstas. Svarbi ir grafinė fotožurnalistikos funkcija. Įdomios, estetiškos nuotraukos sudomina skaitytojus, paskatina perskatyti vieną ar kitą publikaciją, periodinį leidinį.“Mano nuomone reikėtų paminėti fotožurnalistikos žanrus: fotožinutė, fotoreportažas, fotoapžvalga, fotorecenzija, fotoapybraiža, fotovaizdelis, fotokronika, fotosveikinimas, fotonovelė, fotopažintis, fotoopozicija, fotopasakojimas. Taip pat keletas pagalbinių žanrų: tiesioginė fotoiliustracija, asociatyvioji fotoiliustracija ir laisvoji fotoiliustracija.Drysčiau teigti, kad laikraštyje fotografija geriausiai atlieka informacinę funkciją. Kartais tik fotografijos deka galima suvokti straipsnio esmę, sudelioti pagrindinius akcentus. Taip pat galima matyti, kad šiuolaikiniai laikraščiai kuo toliau - tuo labiau atsisako meniškai padarytų, reikalaujančių daug laiko nuotraukų. Tai, mano nuomone, yra lemiama skaitmeninės fototechnikos tobulėjimo, kai kokybiškos įrangos deka vienam kadrui galima skirti vos keletą sekundžių, fotoreporterio darbo kruviu ir bendru gyvenimo ritmo pagreitėjimu.Savo antrąją pagrindinę funkciją fotožurnalistika labiausiai atskleidžia žurnaluose. Kadangi žurnalai nėra tokia operatyvi spaudos priemonė kaip laikrašis, juose daugiau dėmesio gali būti skirta, ir skyriama, leidinio apipavidalinimui, vadinasi, fotografijoms ir iliustracijoms. Dažnaisuiai žurnaluose galima matyti kokybiškas, įdomias, kropščiai sukonstruotas nuotraukas. Nors čia galima paminėti ir viena iš šiolaikinių Lietuvos žurnalų minusų. Dažnai nuotraukos yra įmamos iš vieno šaltinio(pvz:Reuters, Photto Alto, AFP ir t.t.) todėl skirtingose žurnalose per keletą metų galima atrasti tas pačias nuotraukas ir iliustracijas. Žurnaluose fotogarfijoms skiriama daugaiu vietos negu laikraščioase, o taip pat neretai buna ir visiškai savarankiškų nuotraukų sėrijų atitinkančių kokį nors iš aukščiau minėtų žanrų. Taigi galima padaryti keletą išvadų šia tema.Fotožurnalistikos esmė ir paskirtis yra pateikti vaizdinę medžiagą, kurios deka būtų sudėliuoti pagrindiniai teksto akcentai, vaizduoti įvykius.Fotogarfija gali būti ir savarankiška žurnalistikos priemonė.Informacinė fotožurnalistikos funkcija labiau atsiskleidžia laikraščiuose, o iliustracinė – žurnaluose. Fotomontažas: jo samprata ir naudojimas Fotomontažas– (gr. phos, kilm. photos – šviesa + pranc. montage – surinkimas, sujungimas) būdas kelias nuotraukas sujungti į vieną naują vaizdą, kuris gali turėti visiškai kitą prasmę ir turinį, nei buvo pirmuosiuose vaizduose. Fotomontažas gaminamas trim būdais: • detalės iškerpamos iš atskirų nuotraukų ir iš jų sudėliojamas naujas vaizdas, kuris suklijavus perfotografuojamas; • ant to paties fotopopieriaus lakšto iš kelių negatyvų paeiliui arba kartu sudėjus spausdinamas naujai sukomponuotas vaizdas; • nuotraukos transformuojamos kompiuteriu. Fotografijoje fotomontažą galima naudoti keliose srityse: meninėje fotografijoje ir fotožurnalistikoje. Montažas yra dailininkų ir grafikos dizainerių, dirbančių reklamos srityje, pagrindinė darbo technika. Keista, reklamoje teksto ir vaizdų vientisumas naudojami parduoti produktą, kai tuo metu mene ši technika naudojama kritikuoti vartotojišką kultūrą. Svarbu pastebėti, kad abiejų sričių darbuotojų darbai konkuruoja tose pačiose erdvėse: laikraščio, žurnalų puslapiuose, internete ir pan. Tai tarsi nauja mūsų suvokimo, intelektualinė kalba (2). Anot K. Kobre (3), šiandienos fotožurnalistai, iliustruodami savo publikacijas, skolinasi techniką iš reklamoje dirbančių fotografų. Taip vis dažniau naudojamas fotomontažas, kuris padeda abstrakcijomis perteikti publikacijų pagrindines idėjas. Čia „žodžiai išverčiami simboliais“. Tai tampa „simbolių, analogijų, metaforų kalba“, kuri kartais netgi įtakingesnė nei pati publikacija (3).Kaip teigia R. Šukaitytė savo straipsnyje „Techninių vaizdinių invazija: grėsmė šiandieninei kultūrai ar jos naujas formavimosi etapas?“, vizualinių produktų dominavimas kultūroje vis labiau intriguoja ne tik menotyrininkus ar medijų specialistus, bet ir sociologus, filosofus bei kultūrologus. Fotomontažas, kaip šiuolaikinės technikos naujovė fotografijoje, tampa vienu populiariausių klausimų postmodernistiniame dispute, dalinančiu disputantus į dvi opozicines stovyklas: okularcentrizmo rėmėjus, ginančius visa, kas vizualu, ir okularfobijos šalininkus, linkusius vaizdų eksploziją interpretuoti kaip artėjimą prie kultūrinės katastrofos. Čia susiduriama su šios fotografijos rūšies etine problema. Kartu su pažangiąja, kitaip tariant teigiama reiškinio puse, galima rasti ir neigiamą aspektą. Jei nėra ryškiai nubrėžtos fotomontažo ribos, tai šia technika „pataisyta“ nuotrauka gali labai klaidinti auditoriją, iškreipti tikrovę, netgi sulaukti nepageidaujamų atgarsių.Kalbant apie fotomontažo raidą, ši technika išsivystė iš koliažo (collage – pranc. k. žodis, išvestas iš coller – klijuoti). Koliažas plačiąja prasme reiškia heterogeniškos prigimties dalių sukomponavimą. Moderniajame mene taip vadinamas paveikslo tipas, sudarytas iš įvairiausios medžiagos komponentų (tapetų, tekstilės, kartono, popieriaus, laikraščių ir t. t.), priklijuotų ant popierinio pagrindo ar drobės. Koliažiniu galima laikyti ir filmą, literatūroje - tekstus, sukomponuotus iš įvairiausios kilmės citatų, fotografijoje - fotomontažą.Šiandien digitalinis koliažas ir montažas jau tapo kone populiariausiomis fotografijos meno formomis. Juos sudaro konkretūs fragmentai, kurie yra tarsi laikotarpio liudininkai, išplėšti iš konteksto ir įgaunantys naujas prasmes vienos erdvės santykyje su kitais elementais. Savo prigimtimi koliažas yra puikiausia priemonė praeičiai, ribotam laikiškumui išreikšti. Mūsų dienomis tai iš tikrųjų labai tinkamas mediumas neortodoksiškai išraiškai mene ir gyvenime. Čia nyksta ribos tarp gyvenimo ir meno, menas laisvai išsilieja į gyvenimą, o pats gyvenimas tampa menu. Šiuolaikinės naujausios skaitmeninės technologijos suteikia puikiausias galimybes sukurti unikalų, auditorijos dėmesį prikaustantį produktą. Skaitmeninę fotografiją apdirbus kad ir papraščiausiomis programomis, tokiomis kaip Photoshop / Adobe Photoshop ir kt., galima pateikti nebeatpažįstamą fotografiją. Tai ypač aktualu dabartinėje spaudoje. Taikomasi šiuo fotografijos žanru atlikti ne informacinę funkciją, o atsiduodama iliustracijai. Tai ypač akivaizdu reklamoje. Fotomontažas pateikia tokių netikėtų variantų, kad tiesiog auditorija negali neatkreipti dėmesio. Šiandieninėje informacinėje visuomenėje tai vienas iš svarbiausių rinkos dėsnių – pritraukti dėmesį. Taip pat akcentuotina pramoginė šio fotografijos žanro funkcija. Apie tai galima spręsti „panardžius“ internete. Jame pateikiama gausybė labai juokingų, tiesiog žaviai netikėtų fotografinių sprendimų. Tokių tinklalapių lankymas tampa šaunia laisvalaikio praleidimo galimybe. Susipažįstant su fotomontažu, daugelis autorių pristato tam tikras darbo technikas. Svarbiausia yra tinkamai panaudoti kompiuterinių programų efektus. Galima pateikti šiuos pavydžius (1, p.80-88):teksto efektai;sluoksniai (pvz., daugiasluoksnis peizažas); sluoksniai labai naudingi darant fotomontažą, nes jie leidžia visus atvaizdo elementus laikyti atskirai;filtrai (pvz., potėpių, suliejimo, teksto, tekstūriniai, meniniai, rastriniai);efektai (pvz., akvarelė, siurrealistinės spalvos, erdvinės figūros);portretų tonavimas/vinjetės ir ryškumo išskaidymas;įvairūs fonai, vandens atspindžiai. Anot John P. Jacob (2, p.2) , fotomontažas yra viena iš svarbiausiųjų dabartinės fotografijos krypčių, kuri dar ilgai nesiliaus vystytis, nes visa tai sąlygoja naujausių technologijų atsiradimas ir skaitmeninės fotografijos įsigalėjimas. Fotožurnalistikos raida Fotožurnalistikos atsiradimą Lietuvoje įtakojo lietuviškos spaudos draudimo panaikinimas, pirmųjų cinkografijos įmonių steigimas Vilniuje 1904-1905 metais^ fotoateljė dirbę kompetentingi meistrai, be to elektros stoties atsiradimas. Lietuvos fotožurnalistiką galima suskirstyti į šešis etapus: Vilniaus laikotarpis 1904-1922 metai; Kauno laikotarpis 1922-1940 metai; Vilniaus ir Kauno laikotarpis 1940-1941 metai; Visa Lietuva 1941-1944; Tarybinis laikotarpis iki 1990 metų; Lietuvos Respublikos fotožurnalistiką. 1904-1918 metais Vilniuje buvo išleista 56 periodiniai leidiniai lietuvių kalba. 21 iš jų buvo pasitelkta fotografija. Žanriniu požiūriu čia tebuvo fotoiliustracija (tiesioginė, laisvoji ir asociatyvioji) bei fotopažintis. Tais metais Vilniuje leistuose periodiniuose leidiniuose yra lietuviškos fotožurnalistikos ištakos. Čia ji užgimė ir ėmė formuotis. Pirmaisiais fotožurnalistikos entuziastais yra laikomi kultūros veikėjas Jonas Strazdas Jaunutis (1886-1972m.), ateljė fotografas Aleksandras Jurašaitis (1859-1915m.), pedagogas bei rašytojas Pranas Mašiotas (1863-1940m.).Tautinės fotožurnalistikos pradžia - 1905m. Tais metais „Vilniaus žiniose" buvo išspausdinta 31 fotografijajų tematika nelabai įvairi - portretai, gamtos peizažai įvairūs vaizdeliai.Tačiau šio laikotarpio plačiausią teminį diapazoną pateikė savaitraštis „Lietuvos ūkininkas": visuomeninio gyvenimo aktualijos, mokslo naujovės, etnografija, žemės ūkis ir tt. Tačiau buvo ir tokių laikraščių, kurie turėjo kur kas siauresnį diapazoną pvz.: „Aušra", „Vairas" ir kt nepaskelbė nei vienos nuotraukos pramonės, žemės ūkio ar sporto tema.Itin kryptingai spaudos fotografija buvo naudojama „Vairo" žurnale, kur ji tapo lygiateisė su žodžiu.Visam kultūriniam ir politiniam gyvenimui 1922 metais persikėlus į Kauną, prasideda kitas tautinės fotožurnalistikos etapas. Tuo metu pagyvėjo spaudos ir fotografijos kontaktai, kurie plėtėsi, kol 1933 metais fotožurnalistiką galutinai susiformavo ir tapo raiškia ir svarbia žurnalistikos dalimi. Fotografijų spaudoje dar pagausėjo, kai 1923 metais Kaune ėmė veikti „Ostros" bei „Grafikos" cinkografijos, o ypač 1929-1930 m., kai „Spindulio" spaustuvė įsirengė savo cinkografiją.Svarbus šio etapo periodinis leidinys yra estetinės krypties literatūros ir meno žurnalas „Krivūlė". Nes šiame žurnale fotografija iškart tapo lygiavertė tekstui žurnalistinė informacinė publikacija.Čia mėginta pateikti net savotišką fotopasakojimą - kelias nuotraukas viena tema iš kokio nors įvykio. „Krivūlės" redakcijoje formavosi fotokorespondento sąvoka, nes po nuotrauka neretai buvo pažymima, jog ją padarė „specialus fotografas-korespondentas" arba „specialus korespondentas-fotografas".Vėliau pasirodė leidinys „Iliustruotoji Lietuva". Šis leidinys labiausiai nusipelnė tuo, kad labai intensyviai plėtojo fotopasakojimo žanrą - vien vaizdais pasakota apie potvynius, Basanavičiaus laidotuves, aviacijos šventę ir tt.„Naujasis žodis" buvo trečiasis žurnalas, kuris nuosekliai plėtojo mūsų fotožurnalistiką. Šio leidinio redakcija buvo daugelio naujovių iniciatorė. Pirmiausia šiame žurnale galutinai susiformavo fotoreportažas kaip autonomiškas žanras ir imtas nuolat spausdinti leidinio puslapiuose. Tai dar nebuvo tikri fotoreportažai. Tačiau tas nuotraukų grupavimas pagal vieną vietovę ar temą prisidėjo prie naujo žanro - fotoreportažo formavimosi. Tobulindamas savo viršelius, šis žurnalas iniciavo ir fotomontažo atsiradimą. O fotopasakojimus jis lydėdavo gana išsamiais tekstais ir tai tapo fotoapybraižos formavimosi pradžia. Taip pat šiam žurnalui turime būti dėkingi ir už fotožinutės ir fotovaizdelio žanrus. Nes šio leidinio redakcija surengė pirmą Lietuvoje fotomėgėjų konkursą, o spausdinamiems dalyvių darbams reikėjo trumpų paaiškinimų bei pristatymų, taip ir atsirado šie žanrai.Prieškario laikotarpiu buvo paplitusi klišių skolinimosi praktika. Ir žurnalai, ir laikraščiai po nuotraukomis neretai pažymėdavo, iš kurios redakcijos ši klišė yra pasiskolinta. Skolintis buvo ir greičiau ir pigiau nei pasigaminti naują. Kadangi tiražai buvo nedideli, tai ta pati klišė tiko keliems leidiniams.Spaudai talkinę fotomėgėjai fotografijai dažniausiai skirdavo tik laisvalaikį. Etatinių fotoreporterių tuo metu dar nebuvo. Veikė laisva konkurencija ir pažintimis pagrįsta paklausos ir pasiūlos sistema. Honoraras už redakcijai patikusias nuotraukas dažnai buvo išmokamas tuoj pat, nelaukiant kol jos bus išspausdintos. Tai buvo profesionalios fotoreporterystės pradžia.Karo metais (1941-1944) Lietuvos periodika nebuvo tokia gausi kaip prieškario. Spaudos fotografija to laikmečio spaudoje nebuvo itin reikšminga ir įspūdinga. Tuo metu, galima sakyti. Fotožurnalistikos visai nebuvo. Nuotraukos spaudoje buvo mažo formato, visai pavienės. Neliko nei gausumo, nei kokybės, nei žanrinio bei teminio gausumo.Tačiau galima išskirti vieną to meto laikraštį, kuriame egzistavo fotožurnalistiką - tai žurnalas „Savaitė". Jame spausdinamos fotografijos žanriniu požiūriu daugiausiai buvo tiesioginės iliustracijos, fotožinutės, fotoapybraižos, fotopasakojimai ir fotoreportažai. Ypač daug buvo fotomontažo būdu pagamintų spaudos fotografijų. Kiekviename numeryje būdavo du ar net trys fotomontažai, kurie užimdavo visą atverstinį.Pokario metais vis daugėjant periodiniams leidiniams pamažu įsitvirtino ir fotožurnalistiką. Laikui bėgant redakcijose buvo įsteigti ir atskiri etatai fotožurnalistams. 1991 metai fotožurnalistikos plėtrai buvo labai nepalankus. Nuotraukas parūpinti leidiniui tapo sunkiau ir brangiau nei parašyti tekstą. Todėl spaudos fotografijų skaičius spaudoje sumažėjo, susmulkėjo formatai.Taigi fotografijas spauda gaudavo įvairiais būdais. Nuotraukas iš užsienio pateikdavo spaudos agentūros, neretai jau paruoštas klišes. Lietuvos gyvenimą fotografuodavo ateljė dirbantys profesionalai ir mėgėjai. Aprašyto laikotarpio žanrai. Yra keturi tradicinės fotografijos žanrai: portretas, peizažas, žanrinis vaizdelis.Vien fotoaparatu sukurti fotožurnalistikos žanro neįmanoma. Ji negali apsieiti be antro komponento - teksto. Galimi du variantai - arba spaudos fotografija užima mažiau vietos nei tekstas, arba daugiau. Šis požymis yra esminis, leidžiantis jau iš pirmo žvilgsnio atskirti pagalbinius fotožurnalistikos žanrus nuo savarankiškų.Fotoreportažas. Stambus savarankiškas fotožurnalistikos žanras, atsakantis į klausimus kur? Kas? Kada? Objektas - įvykis su užuomazga, kulminacija ir atomazga, pradžia ir pabaiga. Turi būti nemažiau kaip trys spaudos fotografijos, kurios užima daugiau vietos nei tekstas. Turi būti išlaikyta laiko, vietos ir veiksmo vienovė.Fotosveikinimas. Fotožurnalistikos žanras, kurį sudaro viena nuotrauka ir mažiau vietos nei ji užimantis tekstas, skambus pavadinimas. Tai nuotraukos ir teksto lydinys, kuriuo siekiama paskelbti, kad kažkas sulaukė gražaus jubiliejaus ar yra už kažką gerbtinas. Tekstas turi būti gan iškilmingo tono, gali būti eiliuotas.Fotovaizdelis. Savarankiškas mažasis fotožurnalistikos žanras, kuriame viena (būtinai) spaudos fotografija užima daugiau vietos nei tekstas. Komentaras platesnis nei fotožinutės ir jame kalbama ne vien tik apie dabarties įvykius, bet ir apie praeitį bei ateitį.Fotožinutė. Savarankiškas mažasis fotožurnalistikos žanras, kuriame viena (būtinai) spaudos fotografija užima daugiau vietos nei tekstas. Ji atsako į klausimus kas? kur? ką? Ji informuoja, praneša apie vieną, o ne apie kelis faktus. Ji būtinai turi pavadinimą, neturi parašo „Nuotraukoje...", nes jungtis tarp vaizdo ir teksto turi atsirasti pačiame tekste.Fotokronika. Atsako į klausimus kas? kur? Prie fotokronikos turi būti remarka „vakar, šiandien". Tai operatyviausias fotožurnalistikos žanras. Dėl laiko stokos leistina apsieiti be pavadinimo ir po trumpo komentaro galima pridėti prierašą „Nuotraukoje...".Fotonovelė. Tai vienintelis atvejis iš mažųjų fotožurnalistikos žanrų, kuris neturi nei tikslaus adreso, nei tiksliai įvardyto objekto. Todėl nuotraukoje gali būti žmogus apskritai, gyvenimo gabaliukas apskritai, akmuo kažkur... Nei tikslios vietos, nei laiko, nei veiksmo. Tekstas nedidelis, lakoniškas filosofinis apmąstymas. Gale būdingas staigus minties posūkis, kuris grąžina prie nuotraukos turinio. Tai labai nedažnas žanras fotožurnalistikoje, labiausiai tinkantis savaitgaliniams numeriams. Fotopasakojimas. Atsako į klausimus ką? kur? Objektas - įspūdžiai iš ekskursijos, dažnai be konkrečiai apibrėžto herojaus. Laikas paprastai neakcentuojamas arba o visai nenusakomas. Įvykio paprastai nėra jokio. Jokios kulminacijos ar atomazgos. Šiam žanrui priklauso visos publikacijos apie keliones į artimus bei tolimus kraštus.Foto recenzija. Objektas - kieno nors kūryba. Dažniausiai tai fotoreprodukcijos. Tekstas turi būtinai atitikti visus recenzijai keliamus reikalavimus. Tekstas turi būti parašytas tos srities specialisto, žinovo.Fotoiliustracija. Tai populiariausias pagalbinis fotožurnalistikos žanras. Paskirtis - iliustruoti rašinį, papuošti, parodyti, apie ką kalbama verbalinėje publikacijoje.Tiesioginė fotoiliustracija. Kai tekstą lydi nuotrauka (ar kelios) daroma ten, kur renkama medžiaga rašiniui. Gali būti pats herojus, apie kurį rašomas rašinys.Asociatyvioji fotoiliustracija. Su rašiniu nėra tiesiogiai susijusi. Tik jos tematika yra artima tekstams. Tai nebūtinai informacijos rinkimo vietoje padaryta fotografija.Laisvoji fotoiliustracija. Atlieka puošimo funkciją. Neturi jokio ryšio su publikacija. Tai dažnai fotokonkursams atsiųstos nuotraukos ar tiesiog meninio pobūdžio nuotraukos. Fotoreportažas: samprata ir paskirtis Fotožurnalistika - specifinė sudėtinė žurnalistikos dalis, būdinga laikraščiams ir žurnalams. Ji informaciją skaitytojui pateikia, naudodama akcentuotą vaizdą (spaudos fotografiją) ir tam tikrą tekstą - komentarą. „Priklausomai nuo to, kiek vietos periodinio leidinio puslapyje užima vaizdinis ir žodinis publikacijos komponentai, skiriamos dvi stambios fotožurnalistikos žanrų grupės -pagalbiniai ir savarankiški", - rašoma fotožurnalistikos enciklopedijoje (Žurnalistikos enciklopedija, 1997m., p. 137). Kai spaudos fotografija vietos užima mažiau negu tekstinė dalis, spaudos fotografija savaime yra antraeilė ir atlieka pagalbinę funkciją - iliustruoja, papuošia, palydi žodį. Kai spaudos fotografija gali pati pateikti pagrindinę informaciją, ji logiškai turi ir dominuoti publikacijoje. Šis požymis ir yra tas kriterijus, leidžiantis iš pirmo žvilgsnio atskirti pagalbinius fotožurnalistikos žanrus nuo savarankiškų. Pagalbiniai yra fotoiliustracįja, fotoanonsas, fotorubrika. Savarankiški - fotopažintis, fotokronika, fotožinutė, fotovaizdelis, fotosveikinimas, fotonovelė, fotoopozicija, fotoreportažas, fotoapybraiža, fotopasakojimas, fotorecenzija, fotoapžvalga. Fotoreportaže turi būti ne mažiau (daugiau gali būti) kaip trys spaudos fotografijos, kurios užima daugiau vietos nei tekstas - komentaras. Fotoreportažas atsako į klausimus KAIP? KUR? KADA? KAS? Objektas - įvykis. Įvykis su užuomazga, kulminacija ir atomazga. Su pradžia ir pabaiga. Ir būtinai čia turi būti išlaikyta veiksmo, laiko ir vietos vienybė. Kitas reikalas, kad šios kategorijos gali turėti didesnes ar mažesnes ribas. Tai priklauso nuo įvykio prestižo, nuo jo visuomeninio - politinio lygio. Reporteris čia gali darbuotis tik fotoreportažiniu metodu. Jokiu būdu čia negali būti jokios aranžuotės. Tekstas turi atitikti visus verbalinio reportažo reikalavimus - su asmeniniais įspūdžiais ir pastebėjimais. Bet jokiu būdu jis negali pasakoti to, ką rodo spaudos fotografijos, jis negali jų nei dubliuoti, nei aprašinėti. Labai patogi tokia viso teksto struktūra: vienas didesnis tekstas apie įvykio esmę, reikšmę, prasmę, plius mažesni tekstukai prie kiekvienos fotografijos. Būtent jie ir įvardija, kas užfiksuota spaudos fotografijose, nurodo, jei reikia, asmenis ir kitus objektus, vietą, įvykio momentą ar paskirą veiksmą. Fotoreportažo makete privalo būti adresinė nuotrauka, kuri kaip užrašas ant voko aiškiai nusakytų, kur visa tai vyksta. Pagal formatą ji nebūtinai turi būti didžiausia. Ir nebūtinai panoraminė. Kartais pakanka nedidelės charakteringos detalės ir nedidelio formatuko jai. Bet ji turi būti matoma, pabrėžta, jei ne formato, tai bent dėkingos aplinkos ar kitokio akcento. Kitaip - brokas „su žanro kostiumu".„Beje, reikia pasakyti, kad tikras fotoreportažas yra gana retas svečias mūsų periodinėje spaudoje. Ir itin dažnas atvejis, kai tekstas dar labiau neatitinka reportažo reikalavimų negu pačios nuotraukos fotoreportažo", -rašoma žurnalisto žinyne (Žurnalisto žinynas, 1992,m., p. 204). Fotoreportažas tiesiog negali būti be laiko, vietos ir įvykio įvardijimo. Be šito jis netenka viso žurnalistinio informatyvumo. Nežinia, nei kas, nei kur, nei kodėl. O tai jau ne žurnalistika. Taigi ir ne fotožurnalistika.Fotoreportažas yra puikus žanras. Ir skaitytojas jį mėgsta, ir fotoreporteris mielai jo imasi. Jeigu... jeigu nesiunčiame daryti fotoreportažo ten, kur jo padaryti neįmanoma, kur nėra įvykio ir veiksmo. Bet Šiuo atveju sarmata ne siunčiamajam, o siunčiantiesiems.Svarbu, kad kiekvienas profesionalus ir save gerbiantis periodikos leidinys turėtų savą fotožumalistinę koncepciją. Tai periodinio leidinio fotožumalistikos sferai numatyta perspektyva, darbo gairės, numatančios savo redakcijos siekius ir tikslus KIEK, KAIP, KODĖL, APIE KĄ pasakos savo skaitytojui fotožumalistikos priemonės.Visų pirma redakcija turi apsispręsti - naudos ar nenaudos savo leidinio puslapiuose spaudos fotografiją. Jeigu naudos, tada reikia nuspręsti - kiek naudos: Šiek tiek, normaliai ar gausiai. Laikraščiuose normalu yra skirti spaudos fotografijai 16 - 20 proc. naudingo ploto. Mažai - 5 - 10 proc, o gausiai - 25 - 30 proc. Iliustruotiems žurnalams normalu yra būtent trečdalį (30 - 40 proc.) skirti spaudos fotografijoms. O reprezentaciniams leidiniams - normalu 50 ir net 80 proc. Būtent todėl ir mūsų nagrinėjamas fotoreportažas dažniausiai būdingas iliustruotiems žurnalams bei reprezentaciniams leidiniams.Antra fotožurnalistinė koncepcija turi numatyti, kiek gausiai, kokiu santykiu leidinys naudosis spaudos fotografijos kanalais. Jų yra trys: agentūrinis (duoda galimybę gauti ir skelbti nuotraukas iš ten, kur negali nukakti ar suskubti savi fotožurnalistai), presfotografijos (visa tai, ką specialiai savam leidiniui sugalvojo, suplanavo, nufotografavo ir parengė savi fotoreporteriai, fotokorespondentai, fotožurnalistai), papildomasis (visa tai, kas kažkieno ir kažkada buvo nufotografuota visai negalvojant, jog gali praversti spaudai).Koncepcija taip pat turėtų reglamentuoti fotožurnalistinės produkcijos dokumentaiumo lygmenį. „Dalykas čia tas, kad turime tris fotografijos gamybos būdus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!