Fonetika ir fonologija

FONETIKOS IR FONOLOGIJOS KONSPEKTAS Terminas fonetika kilęs iš graikų kalbos būdvardžio phonetikos – garsinis. Jis sudarytas iš dviejų žodžių: gr. phone – garsas ir gr. techne – mokslas, menas. Žodis phonetike kaip daiktavardis mus pasiekė per lotynų kalbą, į kurią buvo paskolintas iš graikų kalbos, prieš tai dėl dažno vartojimo išmetus dėmenį techne. Dabar visose kalbose fonetika reiškia kalbos garsų mokslą (tiria kelbos garsus, o ne apskritai garsus kaip fizinį reiškinį). FONETIKOS OBJEKTAS – jį sudaro garsai (fonemos). Fonetika tiria garsus ir jų požymius, kartu ir prozodinius elementus. Tiek sakinys, tiek žodis, tiek morfema (žodžio reikšminė dalis) turi du aspektus: turinį ir išraišką. Ir turinį, ir išraišką turintis kalbos reikšminis elementas yra ŽENKLAS. Bet kokį kalbos srautą galima suskaidyti į reikšmines kalbos dalis – atlikti morfologinę, gramatinę analizę. Skiemuo yra garsų junginys (garsinis elementas, neturintis reikšmės), galintis pasikartoti daugybėje skirtingų žodžių. Skiemuo dar smulkiau skaidomas garsais (fonemomis). Tiek skiemenys, tiek juos sudarančios fonemos neturi turinio, turi tik išraišką. Jie yra vienaplaniai kalbos elementai, ne ženklai. FONEMOS IR GARSO SANTYKIS - Jei garsas kalboje atlieka skiriamąjį vaidmenį , turime fonemą. Fonema yra abstraktus vienetas, kalboje realizuojamas kaip konkretus garsas. Fonema gali turėti variantų: 1. Ekspresyviniai, arba fakultatyvieji, laisvieji fonemų variantai. 2. Poziciniai, arba kombinaciniai fonemų variantai, dar vadinami alofonais FONETIKOS ASPEKTAI: 1. Fonologinis. Fonologija - mokslas, tiriantis fonemas. Dėmesio centre – fonemos. Orientuojamasi į garsų skiriamąsias ypatybes. Fonologijoje naudojamasi humanitarinių mokslų metodais 2. Fonetinis. Orientuojamasi į garsus kaip fizinį reiškinį su visomis vertingomis ir nevertingomis savybėmis. Fonetika siaurąja prasme (artikuliacinė fonetika, akustinė fonetika, ortoepija) yra tarpinė grandis tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. 3. Ortoepinis. Ortoepija – taisyklingos tarties mokslas, arba menas, ji formuluoja bendrinės kalbos tarties reikalavimus, normas, taisykles, t.y. nustato, kaip taisyklingai reikia tarti b.k. garsus. Bendrinės kalbos pamatas – rašomoji kalba. Normaliai yra atvirkščiai – pirminė yra garsinė kalba. Raidės ir garso santykis netiesioginis. Raides matome ir jas skaitome, vadinasi, jos yra optiniai simboliai, ženklai. Garsus tariame ir girdime – jie yra artikuliaciniai, akustiniai ženklai. Raidės neperteikia jokių garsų savybių, jos tik fiksuoja fonemas. Yra du rašybos aspektai: • Grafika – tai raidžių rinkinys ir jų reikšmės, pavyzdžiui, sekti (žmogų) ir segti (sagą). • Ortografija – tai rašybos taisyklės. Šiuo atveju svarbu, kaip raides jungti ir taisyklingai morfologiškai rašyti: sekti, nes sekė, segti, nes segė RAŠTO SISTEMOS: • Piktografinis (lot. piktus – pieštas) raštas, kai paveiksliukais perteikiame turinį, mintį • Ideografinis (gr. idea – sąvoka, mintis, grama – rašmuo) raštas, kai vienas rašmuo žymi ne garsą ar skiemenį, o visą sąvoką (§, =, ?, hieroglifai ir t.t.) • Skiemeninis raštas – kai vienas ženklas žymi skiemenį (sanskrito kalba, indų raštas, Kretos–mikėnų raštas, hetitų rankraščiai) • Abėcėlinė rašto sistema (atsirado iš lotynų, atėjo pas mus per lenkus, vokiečius, čekus) – vienai fonemai pažymėti skiriamas vienas ženklas RAŠYBOS TIPAI IR PRINCIPAI: • Fonetinė rašyba. • Morfologinė rašyba. • Istorinis, arba tradicinis rašybos principas TRANSKRIPCIJA – perrašymas. Transkripcijoje kiekvienam garsui žymėti turi būti vienas ženklas. • Fonologinė transkripcija – kai vienos fonemos atspalviai žymimi vienu ženklu. Pavienės fonemos rašomos įstrižiniuose skliaustuose, pvz., /r/, /t/. Atspindi tai, kas atlieka skiriamąją funkciją. • Fonetinė transkripcija – kai kiekvienos fonemos atspalvis žymimas skirtingais ženklais. Fonemos rašomos laužtiniuose skliaustuose, pvz., [r], [t]. Daug smulkesnė ir detalesnė, perteikia garsų ypatybes. GARSŲ POŽYMIAI Kalbos elementų tipai: fonemos, arba garsai, ir prozodiniai elementai. Fonemos skiriasi kalbos padargų konkrečiais veiksmais, jų padėtimi. Prozodiniai elementai skiriasi pagrindiniu tonu, dažniu, trukme, balso stiprumu – tais požymiais, kurie fonemoms skirti tiesiai nepanaudojami. Mažiausias garsinis kalbos skiriamasis vienetas yra ne fonema, o diferencinis požymis (garsinė ypatybė, kuria skiriasi fonemos: skiria vieną fonemą, skardųjį nuo dusliojo, minkštąjį nuo kietojo, ilgąjį nuo trumpojo). Yra tokių garsinių požymių, kurie skiria ne vieną fonemą, o daug didesnius kalbos gabalus. Tai prozodinai elementai (garsiniai požymiai, kurie skiria didesnius už fonemą garsinius elementus– sakinį, žodį, skiemenį. Prozodija [pridainavimas] – fonetikos mokslas, kuris tiria garsines atkarpas, didesnes nei viena fonema): • Intonacija ( lot. intonare – įgarsinti) atsiranda, kai tuos pačius garsus skirtingai intonuojame, juos savotiškai modifikuojame ir gauname skirtingą turinį. Intonacija apiformina sakinį, nustato jo santykį su tikrove, perduoda vadinamąją aktualiąją skaidą, kitaip sakant, santykį tarp žinomos ir nežinomos informacijos. Gali būti krintanti, kylanti, klausiamoji. Visi papildomi požymiai, keičiantys balso stiprumą, kalbėjimo tempą, ilgumus, taip pat yra intonacija. Intonacijai taip pat svarbu aukštų ir žemų garsų buvimas: mažą daiktą apibūdindami vartojame aukštus garsus, didelį nusakome žemo tembro garsais, pvz.: Kudu budu – kidi bidi (Atbėgo vilkas – sudraskė ėriuką) • Kirtis (vieno skiemens išryškinimas kitų skiemenų fone). Pagrindinė kirčio funkcija yra signalizuoti, kiek žodžių ar kitų kalbos ženklų yra kalboje. Tai kulminatyvinė (lot. culmen – viršūnė) funkcija. Pagal tai, kokią funkciją atlieka kirtis, jis būna laisvas (kaip liet. kalboje) ir fiksuotas. Laisvas kirtis atlieka distinktyvinę (skiriamąją) funkciją. Fiksuotas kirtis rodo žodžių ribas, atlieka ribų signalo funkciją, arba delimitatyvinę (lot. delimitatio – ribų nustatymas) funkciją. Kulminatyvinė funkcija signalizuoja, kiek kalbos sraute yra reikšminių elementų (dažniausiai žodžių). Pagal garsinį tipą skiriame dinaminį (kai balso stiprumu išryškinamas skiemuo), muzikinį (išreiškiamas balso pakėlimu), kiekybinį (kai vienas skiemuo tariamas ilgiau) ir kokybinį kirtį. Lietuvių kalbos kirtis yra mišrios prigimties. Savotišką kirtį turi frazė – vadinamasis loginis kirtis. • Priegaidė (tam tikros dalies išryškinimas kirčiuotame ilgajame skiemenyje) – papildomas skiemens skiriamasis požymis, kinų kalboje priegaidę atstoja tonas (lygus aukštas, krintantis, kylantis-krintantis). Skiria vienus žodžius nuo kitų, t.y. atlieka distinktyvinę funkciją, skiemens skiriamąją funkciją. Skiemuo būna arba tvirtapradis (akūtinis), arba tvirtagalis (cirkumfleksinis). Tvirtapradė, arba stumtinė priegaidė yra krintančioji. Tvirtagalė, arba tęstinė priegaidė yra kylančioji. Nesavarankiški nekirčiuoti žodeliai yra ortotoninių (kirčiuotų) žodžių sudedamoji dalis. SAVI IR SVETIMI GARSAI Mažiausia fonologinė sistema turi 12 garsinių elementų, didžiausia – net 150 (tiek jų priskaičiuojama vienoje Afrikos kalboje). Šiaip fonemų skaičius svyruoja nuo 12 iki 100. Turime griežtai skirti centrinę ir šalutinę (periferinę=koegzistuojančią, kuriai priklauso svetimi garsai) mūsų kalbos garsų sistemą. Į mūsų kalbą svetimi garsai atėjo su tarptautine leksika. Lietuvių kalbos sistemoje dabar funkcionuoja tokie svetimi garsai: f, f‘, ch, ch‘, h, h‘. Iš balsių svetimas trumpasis o [o], pvz., kioskas, tostas, biblioteka. Svetimi garsai vartojami ne žodžiuose, o tik paskolintose žodžio dalyse – šaknyse, priesagose. Skolinių galūnė visada išlieka lietuviška. GARSŲ TYRIMO METODAI Metodai – tai būdai, keliai, kuriais gauname mokslo tiesas. Metodų visuma vadinama metodologija. Fonetika yra sudėtinis mokslas, turintis tokius aspektus: funkcinį (humanitariniai metodai), artikuliacinį, akustinį (gamtos mokslo metodai) ir audicinį (taikomoji anatomija, fiziologija). Pagrindinis garsų tyrimo metodas yra audicinis (dar vadinamas subjektyviuoju) – tai fonologijos metodas. Audicinis eksperimentas padeda lengviau nustatyti fonemų sistemą, gauti garsų klasifikaciją. Hipotezė yra išankstinis spėjimas, ją galima tikrinti, įrodyti ar atmesti. Tam naudojami objektyvieji, arba instrumentiniai tyrimo metodai. Jais paneigiame ar patvirtiname audicinių tyrimų rezultatus, gautus subjektyviaisiais metodais. Galima kalbėti apie du eksperimentinės fonetikos aspektus: 1. Artikuliacinę fonetiką. ARTIKULIACIJA – kalbos padargų veiksmai tariant garsą, jų kompleksas. Vienos artikuliacijos susiliejimas su kita vadinamas koartikuliacija. Skiriamos tokios artikuliacijos: pagrindinė ir papildomoji, arba šalutinė. Papildomoji artikuliacija: palatalizacija (palatalizuoti priebalsiai yra aukštesni už kietuosius, vadinamus veliarizuotus) ir veliarizacija (liežuvio užpakalinės dalies pakėlimas prie minkštojo gomurio) – labai būdinga lietuvių kalbai; labializacija, kai lūpos atkišamos į priekį, labializuoti garsai yra žemo tembro; nazalizacija (jei pagrindinis oras išeina pro burną, ir tik dalis oro pro nosį); faringalizacija (pharynx – ryklė) būdinga kitoms kalboms, ne lietuvių – tai liežuvio šaknies atitraukimas prie ryklės sienelės; garsų priešakėjimas; aspiracija – prikvėpimas. Kiekviena kalba turi savą artikuliacijos bazę. Artikuliacinis garsų tyrimo aspektas – garsų fiziologijos ir kalbos padargų veiklos tyrimas. Artikuliacijos tyrimo metodai: Palatografija (palatografo pagrindas – dirbtinis gomurys – plokštelė; dabar tepalu ištepamas liežuvis, tariamas garsas apžiojus veidrodį. Tas vaizdas yra fotografuojamas fotokamera), Rentgenogramų metodas (prie gomurio priklijuojama folija arba bario emulsija, tada perbraukiama rentgeno aparatu), Kinorentgenograma gaunama filmuojant rentgeno spinduliais, Kimogramų metodas (Pagrindinis prietaisas – tai toks būgnas, ant kurio pritvirtintas apsmilkytas popierius ir rodyklė, brėžianti sekundės dalis. Nuo to būgno eina rašikliai (trys būgneliai). kurie popieriuje brėžia pėdsaką. Fiksuojama oro srovė, einanti pro burną, pro nosį, pro skydinę kremzlę, gerklų liniją – gaunamas garso vaizdas – kimograma. Jos ypač tinka tirti įvairias garsų savybes – garso aukštį, nosinumą ir kita), Labiografijos metodu tiriama lūpų veikla. Daromos lūpų fotografijos, tariant žodžius. 2. Akustinę (fizikinę) fonetiką – objektyvieji metodai, kuriais tiriama garso banga, garso akustinės ypatybės. Akustinis aspektas – garso bangos tyrimas (čia naudojamasi fizikos mokslo metodais – spektrogramos, oscilogramos). Prietaisas – oscilografas; mechaninius oro dalelių virpesius paverčia garso bangos virpesiais, mikrofonas garso bangos virpesius paverčia elektroniniais virpesiais, šie toliau paverčiami šviesos spinduliais, kurie išdėstomi šviesai jautrioje juostoje. Oscilogramose svarbi amplitudė. Kuo daugiau periodų per tą patį laiką, tuo garso dažnis didesnis. Periodų pasikartojimai rodo garso aukštį. Iš oscilogramų nustatome balso stiprumą decibelais (dB), aukštį, trukmę (garso ilgumą). Periodiniai virpesiai oscilogramose– jei ritmingai kartojasi periodai, tai turime skardųjį garsą. Dusliųjų priebalsių oscilogramoje periodinių virpesių nebus. Furjė analizė – garso skaidymas sudėtinėmis dalimis. Greitoji Furje transformacija – kompiuteris garsą paverčia skaitmenų serija. Spektrografas – prietaisas, kuris sudėtingas garso bangas, mikrofonu paverstas elektriniais virpesiais, suskaido į paprastus sudedamuosius virpesius ir leidžia tų virpesių dažnį, intensyvumą bei trukmę stebėti ekrane. Garsų skiriamąsias ypatybes rodo antroji formantė. Spektrogramos – garsų akustinių ypatybių piešiniai. Akustiniams tyrimams naudojami sintezatoriai. Patys žemieji virpesiai, kuriuos generuoja balso stygos, yra pagrindinis tonas. Pagrindinis dažnis (fizikinis vienetas, matuojamas hercais) ir yra pagrindinis tonas. Obertonai ( virštoniai) yra šalutiniai virpesiai, kurie nulemia garsų spektrą. Akustinė, arba fizinė tembro išraiška yra spektras. Spektras – fizikinė išraiška, rodantis pagrindinio dažnio ir obertonų santykį. Tembras – pagrindinis tonas; garso kokybė, klausa suvokiama garso spalva. ORTOEPIJA - bendrinės kalbos taisyklių rinkinys. Tarmėse jos nėra. Bendrinė kalba – monologinė, skirta dideliam klausytojų ratui ir neturinti grįžtamojo ryšio. Kalbos normos būtinos, nes: • b.k. dominuoja monologas; • b.k. aptarnauja visą tautą, o ne kurį nors sluoksnį; • b. k. yra prestižo dalykas Lietuvių b.k. pamatas – pietinė vakarų aukštaičių, t.y. suvalkiečių tarmė (Šakiai-zanavykai – artimaiusi b.k., Kudirkos Naumiestis, Marijampolė-kapsai, Kazlų Rūda. ). Šios tarmės įsigalėjimą lėmė: • Moksliniai veikalai (pirmosios lietuvių kalbos gramatikos) parašytos tos tarmės pagrindu • Rašytinėje kalboje dominavo suvalkiečių tarmė • Politinės ir ekonominės sąlygos (Suvalkijoje anksčiausiai panaikinta baudžiava, daug inteligentijos kilusi iš Suvalkijos). Spaudos draudimas taip pat suvaidino didžiulį vaidmenį – Lietuvos kultūrinis gyvenimas persikėlė į Prūsų Lietuvą, o ten visi kalbėjo suvalkietiškai. • Prūsų Lietuvoje suvalkiečių tarmė jau buvo susiformavusi, be to, suvalkiečių tarmė yra pati konservatyviausia, mažiausiai pakitusi nei kitos tarmės. B.k. ir suvalkiečių tarmės bendrybės: • Ilgieji ir trumpieji balsiai skiriami ir kirčiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse • Laisvas kirtis, neapribotas jokiomis fonetinėmis taisyklėmis • Priebalsių minkštumas kategoriškai susijęs su pozicija: minkšto priebalsio negali būti žodžio gale ir prieš kietuosius priebalsius Nukrypimai nuo b.k. tarties normų: TARMIŲ YPATYBĖS • Nekirčiuotų ilgųjų ir trumpųjų balsių neskyrimas • Kirčio atitraukimas (Kirtis iš galūnės perkeliamas arba į priešpaskutinį skiemenį - aukštaičiai, arba į pirmą – žemaičiai • Trumpųjų kirčiuotų balsių ilginimas • Minkštumo problema ŽARGONINĖ TARTIS • neskiriami ilgieji ir trumpieji balsiai • netaisyklingai vartojami kietieji ir minkštieji priebalsiai • daug kirčio atitraukimo atvejų, susijusių su balsio kokybe, ilgumu RAŠYBOS NENUOSEKLUMAI tarptautiniuose žodžiuose, kur i yra garsas, o ne minkštumo ženklas, būtina tarti j, pvz.: materialus [materijelus],melioracija [melijoracija] KALBOS PADARGAI skirstomi į tris klases: • Oro aparatas – tai tie organai, kurie aprūpina oru (jį sudaro plaučiai, kuriuos valdo diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys). Įkvėpimas – inspiracija ir iškvėpimas – ekspiracija yra dvi garso tarimo fazės. Beveik visus garsus tariame iškvėpdami orą. Reguliuojant iškvėpimą, galima gauti įvairiausių prozodinių požymių – kirtį, priegaidę, tono aukštį, balso stiprumą. • Balso aparatai – tai balso stygos (svarbiausias balso aparato organas. 1. kaip kalbos padargas panaudojamos tariant tam tikrus priebalsius 2. Nuo jų intensyvumo priklauso intonacijų ir priegaidžių skyrimas 3. Nuo jų įtempimo priklauso tono aukštis. Balsą sudaro periodiniai stygų virpesiai. Garsas, kurį tariant balso stygos virpa, yra balsingasis, skardusis. Jei balso stygos nedalyvauja tariant garsą, tai tariame dusliuosius priebalsius), gerklos ir balso traktas (jį sudaro burnos ir nosies ertmės; pertvara tarp jų – gomurys:minkštasis ir kietasis. Jei oras eina pro burną, tai tariamas burninis garsas, jei pro nosį – nosinis garsas). • Burnos padargai – tai lūpos, liežuvis (pagr. Padargas, jo dalys: galiukas, nugarėlė, priešakinė, vidurinė ir užpakalinė dalys, šaknis), dantys. Kalbos padargų padėtis (fazės): /rišlioje kalboje visos trys fazės susilieja/ • ekskursija – pasirengimas, kai kalbos padargai iš indiferentiškos (ramios) padėties pereina į garso tarimą • ekspozicija, arba eksplozija (sprogimas) – tam tikros padėties išlaikymas [tarimas] • rekursija – fazė, kai kalbos padargai grįžta į pradinę padėtį GARSŲ KLASIFIKACIJA Skirstymo pagrindai: • Sintagminis, arba funkcinis – griežčiausias skirstymas. Skiemens elementai: centriniai – balsiai(V) ir periferiniai – priebalsiai(C). Priebalsiai: sonantų klasė, kietieji ir minkštieji Balsiai: ilgieji ir trumpieji, priešakiniai(Vi) ir užpakaliniai(Vu) • Artikuliacinis - remiasi kalbos padargų padėtimi ir veikla tariant garsą. Balsiai neturi aiškaus tarimo židinio, yra nelokalizuoti. Priebalsiai turi aiškų tarimo židinį, yra lokalizuoti garsai. Artikuliaciškai priebalsius skirstome: ▪ pagal tarimo būdą (lot. modus) ▪ tarimo vietą (lot. lokus) ▪ pagal balso stygų dalyvavimą ▪ pagal palatališkumą • Akustinis - remiasi garso bangos savybėmis ir psichoakustiniu aspektu. Balsiai – didelės akustinės energijos muzikiniai garsai, balsingesni už priebalsius (nemuzikinius garsus). Balsiai: trumpieji-neįtemptieji ir ilgieji-įtemptieji. Priešakinių balsių tembras aukštesnis, užpakalinių – žemesnis. VOKALIZMAS (balsynas) – balsių sistema ir mokslas, tiriantis balsius. Priklauso grynieji balsiai (monoftongai) ir dvigarsiai (diftongai). KONSONANTIZMAS (priebalsynas) – priebalsių sistema ir mokslas, tiriantis priebalsius. Palatalizuotieji priebalsiai yra dieziniai (pustoniu paaukštinti). Jotas pats yra vidurinis garsas, tad jis tik minkštasis, palatalinis. Minkštieji priebalsiai tariami: • C/ – Vi (prieš priešakinius balsius) • C/ – C ' (prieš kitą minkštąjį priebalsį) dvigarsiai yra sudėtiniai garsai, skiemenyje atliekantys priegaidės skiriamąjį vaidmenį. • Grynieji – kurių dėmenyse nėra priebalsinių elementų: a) Sudėtiniai b) Sutaptiniai (ie, uo) c) ilgieji arba samplaikiniai ie, uo, o, ė + v, j (sudiev, tuoj) • Mišrieji (tautosilabiniai junginiai) – kurių antrą dalį sudaro pusbalsiai l, m, n, r /ilgieji dvigarsiai or, om, ėn, yr, yl ir t.t / • Mišrieji trigarsiai iem, ien (kiemsargis, kasdien) Priebalsių variantai: • /n/ turi gomurinį variantą [n] prieš k,g. • Priebalsiai lūpinami prieš lūpinius balsius, pvz.: tūris, stūmė, kulti. • Sprogstamieji priebalsiai žodžio gale aspiruojami. • Tariant apmovė, oras išeina pro nosį – turime nosinį sprogimą, t.y. nosinį p variantą. Arba liūdnas, titnagas tariame su nosiniais d, t variantais. Tariant d vedlys, oras išeina pro šoną, nes šalia šoninio l., įvyksta šoninis sprogimas. • Priebalsis m šiaip tariamas abiem lūpom, bet jei m eina prieš v, f, tampa lūpų dantiniu. Ir p gali būti lūpų dantinis: apvylė, apvalus. • Priebalsiai prieš r gali keisti savo tarimo vietą, pvz., tarė, darė – traukė, draugas. • Nata tariame su dantiniu t, o našta su alveoliniu. • Priebalsiai v, j turi daug variantų. Lietuvių kalbos priebalsius skirstome ir pagal akustines ypatybes. • Pučiamieji priebalsiai yra tolydūs • Sprogstamieji priebalsiai yra netolydūs garsai • Virpamieji irgi netolydūs garsai • Kietieji priebalsiai – veliariniai, žemo tembro garsai, minkštieji – dieziniai, aukšto tembro garsai • Tariant lūpinius priebalsius, pažemėja tembras • Veliarizuoti garsai taip pat yra pažeminti – bemoliniai Vienintelis palatalinis priebalsis lietuvių kalboje – j. Tarmėse vyksta palatalizacija (minkštinimas) ir depalatalizacija (kietinimas). GARSŲ JUNGIMO POŽYMIAI • Uždaroji sandūra – kai greta esantys du garsai tariami (ir vienas kitą veikia) normaliai. • Atviroji sandūra – kai greta stovintys garsai tariami taip, tartum neveikia vienas kito. Garsų sandūroje vykstantys reiškiniai: Akomodacija – garsų prisitaikymas, kuris nepakeičia fonemos, pvz.: menkas, galiu – galu ASIMILIACIJA – kai keičiasi fonema, keičiasi pagrindinis požymis, pvz.: bėkti, neždavo. Gali būti: visiška (kai garsas sutampa visiškai su kitu garsu – pasireiškia degeminacijos požiūriu), dalinė (lakti, nešti), artimoji (kontaktinė), tolimoji (distancinė), pagal kryptį – regresyvinė (kai vėlesnis garsas veikia ankstesnį – būdinga lietuvių kalbai) ir progresyvinė (kai ankstesnis garsas veikia vėlesnį). 1. pagal balso stygų veiklą (suskardėjimas- suduslėjimas), pvz., bėgti [bėkti] 2. tarimo vietos asimiliacija, pvz.: knisa : kniščiau Disimiliacija – reiškinys, priešingas asimiliacijai, kai vienas garsas virsta kitu, pvz.: meta – me(t)ti – mesti (sprogstamasis t virsta pučiamuoju s) ELIMINACIJA – išmetimas. Vyksta, jei žodyje yra pučiamasis priebalsis, pvz.: met+siu > mesiu, ved+siu > vetsiu > vesiu DEGEMINACIJA – pvz.: veš+šiu > vešiu, neš+siu > neššiu > nešiu Metatezė – perstatymas – tai pučiamojo S (s,z) ir trankiojo T (k, g) susikeitimas vietomis, pvz.: urzgia – urgzlys, mezga – megzti, ištryško – trykšta Geminata – tai garsas, kurį sudaro tų pačių priebalsių junginys. Lietuvių kalboje geminatų nėra: jas rašome, bet netariame. Hiatas – dviejų balsių susidūrimas (lietuvių kalboje – tik priešdėlio ir šaknies sandūroje bei sudurtiniuose žodžiuose, daugiau balsių sandūrų yra tarptautiniuose žodžiuose). Hiatas yra dviejų tipų: fonetinis ir rašybinis. Hiato vengimo būdai: • išmetamas vienas balsis, pvz., neesu – nesu • kontrakcija – tai sutraukimas, kai gaunamas kitas garsas, pvz., ne yra – nėra, tebe yra – tebėra • j įterpimas – tarp i ir kitų balsių, pvz., socijalus, specijalus • Žodžio pradžios junginiai: STRV • Žodžio galo junginiai: VRTS • Vidiniai junginiai – VRTS V(arba R, arba T), pvz.: springsta(STRVRTST) SANDIS – garsų pakitimai, kurie vyksta ne žodžio viduje, o tarp žodžių, pvz.: jiØ sėdi Žodžio galo dėsniai: • Žodžio gale prieš pauzę vartojami tik duslūs priebalsiai • Balsingieji priebalsiai neduslėja • Žodžio gale prieš pauzę tariami tik kietieji priebalsiai • Duslieji sprogstamieji priebalsiai p, t, k žodžio gale aspiruojami • Žodžio gale nėra balsingųjų priebalsių j, v – jie virsta neskiemeniniais i, u Skiemens teorijos: • Ferdinandas de Sosiūras garsus mėgino suskirstyti į eksplozinius – skiemenis atidarančius ir implozinius – skiemenis uždarančius garsus • Ekspiracijos • Sonoringumo • Raumenų įtempimo • Fonologiniu požiūriu skiemens pagrindas – būtinasis elementas – yra balsis, o priebalsis – tik periferinis elementas Skiemens centras – balsiai arba dvigarsiai (išplėstinis centras). Priebalsiai yra skiemens periferija. Skiemenys būna: • Ilgieji (sunkieji) ir trumpieji (lengvieji) • Atvirieji (kurie baigiasi balsiu) ir uždarieji (kurie baigiasi priebalsiu) • Pridengtieji ir nepridengtieji ATSAKYMAI Į SVARBIAUSIUS KLAUSIMUS: 1. FONETIKOS OBJEKTAS. FONOLOGINIS, AKUSTINIS, ARTIKULIACINIS FONETIKOS ASPEKTAI. Fonetikos objektas – garsai (balsiai, priebalsiai, dvigarsiai), jų požymiai, derinimo dėsniai, skiemuo ir prozodiniai elementai (kirtis, priegaidė, intonacija). • Fonologinio aspekto centre – fonemos. Orientuojamasi į garsų skiriamąsias ypatybes. Fonologijoje naudojamasi humanitarinių mokslų tyrimais. • Akustinis aspektas – kalbos padargų sukelti virpesiai. Akustinė fonetika sudaryta iš dviejų dalių: fizinės (nagrinėja fizinius kalbos virpesius)ir psichinės (nagrinėja tų virpesių jutimą, suvokimą). Tiriant naudojami objektyvieji metodai. Aparatai: oscilografas, spektrografas, sintezatoriai. • Artikuliacinis aspektas tiria garsų fiziologiją ir kalbos padargų veiklą. Tyrimo metodai: palatografija, rantgenogramų metodas, kinorentgenograma, kinogramų metodas, labiografijos metodas. 2. ORTOEPIJA. TARTIS IR FONETIKA. BK NORMOS, JŲ KILMĖ IR REIKŠMĖ. Ortoepija – taisyklingos tarties mokslas. Ji formuluoja BK tarties normas, reikalavimus, taisykles. Ortoepija yra išskirtinai BK bruožas, tarmėse jos nėra. Objektyviai tiriame tik BK ir tarmių fonetiką. BK normos tai yra rašybos, tarties ir kirčiavimo taisyklės. BK pamatas – Suvalkiečių tarmė. Jos įsigalėjimą lėmė šios tarmės konservatyvumas ir susiformavimas, tai, kad rašytinėje kalboje ši tarmė dominavo, kad pirmosios lietuvių kalbos gramatikos parašytos jos pagrindu, taip pat politinės ir ekonominės sąlygos (Suvalkijoje anksčiausiai panaikinta baudžiava, spaudos draudimo metais visas Lietuvos kultūrinis gyvenimas persikėlė į Suvalkiją). Kalbos normos būtinos, nes BK dominuoja monologas, skirtas dideliam klausytojų ratui, todėl svarbu tiesiog perduoti informaciją ir neatkreipti dėmesio į neesminius dalykus, t.y. į tartį ir pan., taip pat BK aptarnauja visą visuomenę, o ne kurį nors jos sluoksnį, be to BK yra prestižo dalykas, svarbesnis už šalies heraldiką ir pan. 3. TARTIES NORMŲ PAŽEIDIMO PRIEŽASTYS. TARTIES KLAIDŲ TIPAI. • Tarmių ypatybės: • Nekirčiuotų ilgųjų ir trumpųjų balsių neskyrimas (nekirčiuotuose skiemenyse vartojami tik trumpieji balsiai, pvz.: žemaičiai taria grūds, bet grudieli, panevėžiškiai taria rūds, bet rudums ir pan.); • Kirčio atitraukimas (Kirtis iš galūnės perkeliamas į piešpaskutinį skiemenį – aukštaičiai, pvz. Negyvà-negỳva – arba į pirmą skiemenį – žemaičiai, pvz. Negyvà-nѐgyva); • Trumpųjų kirčiuotųjų balsių ilginimas, pvz. Rytų Lietuvoje – bùvo-bùva, vìsas-vísas ir pan.; • Minkštumo problema pvz.: vėlei-vėlʹ, dėlei-dėlʹ , manʹ ir pan. ◦ Žargoninė tartis: • Neskiriami ilgieji ir trumpieji balsiai; • Netaisyklingai vartojami kietieji ir minkštieji priebalsiai (pvz. Lukešenka); • Daug kirčio atitraukimo atvejų, siejamų su balsio kokybe, ilgumu. ◦ Rašybos nenuoseklumai: • Rašoma vienaip, o tariama kitaip, pvz.: melioracija [melijoracija]. 4. KALBOS GARSAI, FONEMOS, PROZODINIAI ELEMENTAI, GARSO IR RAIDĖS SANTYKIS. Jei garsas kalboje atlieka skiriamąjį vaidmenį, jis yra fonema. Fonema gali turėti variantų: fakultatyviųjų arba laisvųjų ir pozicinių, vadinamų alofonais. Raidės ir garso santykis netiesioginis. Raidės yra optiniai ženklai, o garsai – akustiniai, artikuliaciniai ženklai. Raidės neperteikia jokių garsų ypatybių, jos tik fiksuoja fonemas. Prozodiniai elementai – tai tokie garsiniai požymiai, kurie skiria didesnius už fonemą garsinius elementus. Prozodiniai elementai: ◦ Kirtis - vieno skiemens išryškinima skitų skiemenų atžvilgiu. Pagal tai, kokią f-ją atlieka, kirtis būna laisvasis (kaip lietuvių kalboje) ir fiksuotas (latvių, lenkų, čekų ir kt. kalbose). Laisvasis kirtis atlieka distinktyvinę f-ją, kai kirtis skira skirtingas žodžių formas ar reikšmes. Fiksuotasis kirtis atlieka kulminatyvinę f-ją – signalizuoja, kiek žodžių yra kalbos sraute ir delimitatyvinę f-ją – nustato ribas. Savotišką kirtį turi frazė – tai vadinamasis loginis kirtis. ◦ Priegaidė – tam tikros dalies išryškinimas kirčiuotame ilgajame skiemenyje. Atlieka distinktyvinę f-ją. Skiemuo būna tvirtapradis (akūtinis) arba tvirtagalis (cirkumfleksinis). Tvirtapradė priegaidė yra krintančioji, o tvirtagalė – kylančioji. ◦ Intonacija apiformina sakinį, nustato jo sakinį su tikrove, perduoda vadinamąją aktualiąją skaidą, t.y. santykį tarp žinomos ir nežininomos informacijos. Gali būti kylanti, krintanti ir klausiamoji. Visi papildomi požymiai, keičiantys balso stiprumą, kalbėjimo tempą, ilgumus, taip pat yra intonacija. Jai taip pat svarbu aukštų ir žemų garsų buvimas (pvz.: kudu budu – kidi bidi). 5. KALBOS PADARGAI IR JŲ VEIKSMAI. Kalbos padargai – tai organai, kurių dėka galime ištarti garsus. Specialių organų, skirtų tk kalbai nėra. Kiekvienas padargas turi savo fiziologinę paskirtų: plaučiai aprūpina organizmą oru, balso stygos apsaugo plaučius nuo pašalinių poveikių, liežiuvis skirtas laižymui, valgymui, jame yra skonio receptoriai, dantys skirti kramtymui, o nosis – kvėpavimui. Visi kalbos padargai skirstomi į tris grupes: ◦ Oro aparatas (organai, aprūpinantys oru). Jį sudaro plaučiai, juos valdanti diafragma ir tarpšonkauliniai raumenys. Įkvėpimas – inspiracija ir iškvėpimas – ekspiracija yra dvi garso tarimo fazės. Beveik visus garsus tariame iškvėpdami orą. Reguliuojant iškvėpimą, galima gauti įvairiausių prozodinių požymių: kirtį, priegaidę, tono aukštį, balso stiprumą. ◦ Balso aparatai: trachėja, gerklos (skydinė kremzlė ir žiedinė kremzlė), balso stygos (jos kaip kalbos padargas panaudojamas tariant tam tikrus priebalsius, nuo balso stygų intensyvumo priklauso intonacijų ir priegaidžių skyrimas, nuo jų įtempimo (sutrumpinus balso stygas, kai virpa tik dalis balso stygų, gaunamas falcetas) priklauso tono aukštis , balso stygos – kaip garsų skiriamasis požymis), balso traktatas (jį sudaro burnos ertmė ir nosies ertmė bei pertvara tarp jų – gomurys: kietasis (palatum) ir minkštasis (velum) ir apatinis bei viršutinis žandikauliai .Balsą sudaro periodiniai stygų judesiai. Jei oras eina pro burną – tariamas burninis garsas, jei pro nosį – nosinis. ◦ Burnos padargai – tai lūpos, liežuvis (pagr. padargas, jo dalys: liežuvio galiukas, liežuvio nugarėlė, liežuvio priešakinė, vidurinė ir užpakalinė dalys (svarbiausi lietuvių kalboje), liežuvio šaknis), dantys. 6. GARSO TARIMO FAZĖS, JŲ YPATYBĖS RIŠLIOJE KALBOJE. ◦ Ekskursija - pasirengimas, kai kalbos padargai pereina iš indiferentiško (ramios) padėties į garso tarimą. ◦ Ekspozicija, arba eksplozija (sprogimas) – tam tikros padėties išlaikymas (tarimas). ◦ Rekursija – fazė, kai kalbos padargai grįžta į pradinę padėtį. Rišlioje kalboje paprastai iš anksto kinta kai kurių garsų artikuliacija, pasirengiama kito, vėlesnio garso tarimui, visos fazės susilieja. Toks susiliejimas vadinamas koartikuliacija. Dėl jos atsiranda pozicinai fonemų variantai – alofonai. Artikuliacija yra pagrindinė ir papildomoji (šalutinė). Papildomoji: palatalizacija (lietuvių kalboje atlieka formų ar žodžių skiriamąjį vaidmenį – balsu:balsiu, lygus:lygius), veliarizacija (garsas įgauna žemą tembrą), labializacija (visi priebalsiai prieš lūpinius u, o, uo yra labializuoti, lūpos atkišamos į priekį, žemėja tembras), nazalizacija (atsiranda, kai pagrindinis oras išeina pro burną, o tik dalis pro nosį, sonantams n ir m tai pargindinė artikuliacija),faringalizacija (liežuvio šaknies atitraukimas prie ryklės sienelės), garsų priešakėjimas, aspiracija (prikvėpimas). 7. BALSO STYGŲ DARBAS. PRIEBALSIŲ SKARDUMAS – DUSLUMAS. ŠIŲ YPATYBIŲ FONOLOGINIS VAIDMUO. Balso stygos – svarbiausias balso aparato organas. Tai yra raumeninės plėvelės. Jei balso stygos atitrauktos, oras eina laisvai – jokio garso negirdime. Garsas, kurį tariant balso stygos virpa, yra balsingasis, skardusis (skardūs yra visi balsingieji l, m, n, r, v, j ir trankieji skardieji b, d, g, z, ž, dz, dž), o jei balso stygos nedalyvauja tariant garsą – tariame dusliuosius priebalsius (p, t, k, s, š, c, č). Kiekvienas žmogus turi savo balso stygų ilgį. Sutraukdami balso stygas, galime keisti garso aukštį. Visi priebalsiai išskyrus balsinguosius yra poriniai: pasas:basas, karas:garas, šalia:žalia ir kt., lietuvių kalboje priebalsių skardumas-duslumas atlieka distinktyvinę funkciją (žodžių skiriamąjį vaidmenį). 8. GARSŲ ARTIKULIACIJA, JOS TYRIMO METODAI. Garsų artikuliacija – tai kalbos padargų aliekamų veiksmų kompleksas. Artikuliacinį garsų tyrimo aspektą sudaro garsų fiziologija ir kalbos padargų veikla. Tiriant naudojami objektyvieji metodai: palatografija (jos pagrindas – dirbtinis gomurys – plokštelė, ji ištepama tam tikromis medžiagomis ir žiūrimą, kurią jos dalį nulaižys žmogus, tardamas vienokį ar kitokį garsą; šiais laikais tepalu ištepamas liežuvis, garsas tariamas apžiojus veidrodį, fotografuojama), rantgenogramų metodas (prie gomurio priklijuojama folija arba bario emulsija ir perbraukiama rentgeno aparatu), kinorentgenograma (filmuojama rentgeno spinduliais), kimogramų metodas (pagr. prietaisas – būgnelis, prie kurio pritvirtintas apsmilkytas popierius ir rodyklė, brėžianti sekundės dalis. Fiksuojama oro srovė, einanti pro burna, nosį, gerklų liniją – gaunamas garso vaizdas - kimograma), labiografijos metodas (stebima lūpų veikla). 9. SVARBIAUSIOS AKUSTINĖS GARSŲ YPATYBĖS, JŲ TYRIMO METODAI. Svarbiausios akustinės garsų ypatybės: dažnis, trukmė, aukštis, stiprumas(intensyvumas), tembras. Tiriant naudojami objektyvieji metodai. Aparatai: oscilografas (elektroninis prietaisas, kuris oro dalelių virpesius paverčia garso bangos virpesiais, juos mikrofonas paverčia elektroniniais virpesiais ir galiausiai – šviesos spinduliais, kurie išdėstomi šviesai jautrioje juostoje), spektrografas (garso bangas, paverstas elektroniniais virpesiais suskaido į paprastus sudedamuosius virpesius ir leidžia jų trukmę, intensyvumą bei dažnį stebėti ekrane), sintezatoriai. Dar naudojama Furje analizė. 10. LABIALIZACIJA, PALATALIZACIJA, PRIEŠAKĖJIMAS, NAZALIZACIJA, JŲ ARTIKULIACINĖ BAZĖ IR AKUSTINĖ PRIGIMTIS BEI POVEIKIS GARSAMS. ◦ Palatalizacija (minkštinimas, nors palatum-kietasis gomurys). Palatalizuoti priebalsiai yra aukštesni už kietuosius. Lietuvių kalboje atlieka formų ar žodžių skiriamąjį vaidmenį – balsu:balsiu, lygus:lygius; ◦ Labializacija - visi priebalsiai prieš lūpinius u, o, uo yra labializuoti, lūpos atkišamos į priekį, žemėja tembras, pvz.: joja, nuosmukis, mūras; ◦ Nazalizacija - atsiranda, kai pagrindinis oras išeina pro burną, o tik dalis pro nosį. Nosinį atspalvį balsiai įgyja tik būdami šalia nosinių priebalsių m,n. Pvz.: gimimas, menas, neneša; ◦ Priešakėjimas - tariant minkštuosius priebalsius, liežuvis pakyla kietojo gomurio link ir greitai negali nusileisti, todėl po jų einantys užpakalinės eilės balsiai ir iš j paaukštėja tembras. Iš dalies supriešakėja lūpiniai balsiai u, o ir dvibalsis uo po minkštųjų priebalsių, pvz.: narų:narių, karų:karių; visiškai supriešakėja balsis a ir juo prasidedantys dvibalsiai. 11. GARSŲ KLASIFIKACIJA, JOS PRINCIPAI IR TIPAI. Kalbos garsų klasifikacija remiasi trimis skirstymo pagrindais: ◦ Sintagminiu/funkciniu. Šis garsų skirstymas į klases pats griežčiausias. Skiriame centrinius skiemens elementus (balsius) ir periferinius (priebalsius: sonantai (R) prieš balsį ir kt. priebalsiai (C) s,š,z,ž (S) tik patys pirmieji; p,t,k,(b),(d),(g) (T) pirma ir antra vietos. STR-V; ST, TR;jei pirmas s arba š, po jo tik p,t,k, o ne skardus. Žodžio gale – veidrodinis žodžio pradžios junginys – RTS (springs, šnirpš). Ilgas balsis lygiavertis dvigarsiui, o trumpas balsis nelygiavertis dvigarsiui. Ilgieji balsiai yra priegaidės pagrindas, o trumpieji – ne. Prieš priešakinės eilės balsius eina minkštieji priebalsiai, o prieš užpakalinės eilės balsius – kietieji priebalsiai. ◦ Artikuliaciniu. Remiasi kalbos padargų padėtimi ir veikla tariant garsą. Priebalsius skristome pagal: tarimo būdą, tarimo vietą, balso stygų dalyvavimą ir pagal palatališkumą, o balsius pagal eilę, lūpiškumą, pakilimą ir ilgumą-įtemptumą. Balsiai neturi aiškaus tarimo židinio, yra nelokalizuoti, o priebalsiai turi aiškų tarimo židinį, yra lokalizuoti garsai. ◦ Akustiniu. Psichoakustinis aspektas. Balsius (muzikiniai grsai, turi toną) ir priebalsius (nemuzikiniai garsai arba muzikiniai su stipria nemuzikine priemaiša (sonantai)) skiria balsingumas. Balsiams būdinga didelė akustinė energija ir ryškios formantės, o priebalsiams atvirkščiai – maža akustinė energija ir formančių nebuvimas. Priebalsiai impulsiniai (p,t,k,b,d,g) ir šlamesio (s,š,z,ž) garsai. Balsiai: priešakinės eilės ir užpakalinės eilės. 12. PAGRINDINĖS GARSŲ KLASĖS – BALSIAI IR PRIEBALSIAI. JŲ FUNKCIJOS, ARTIKULIACINĖS BEI AKUSTINĖS SAVYBĖS. ◦ Balsiai yra centriniai skiemens elementai (sudaro skiemens pagrindą, gali vieni sudaryti skiemenį), priebalsiai – periferiniai (sintagminis/funkcinis aspektas); ◦ Balsiai neturi jokio aiškaus tarimo židinio, yra nelokalizuoti garsai, o priebalsiai atvirkščiai. (artikuliacinis aspektas). ◦ Balsiai- tai muzikiniai, didelės akustinės energijos garsai, priebalsiai – nemuzikiniai, mažos akustinės energijos garsai. (akustinis aspektas). 13. BALSINIŲ FONEMŲ INVENTORIUS IR SVARBESNI JŲ VARIANTAI. Balsinių fonemų inventorių sudaro ilgieji-įtemptieji ir trumpieji-neįtemptieji balsiai: [a, e, ę, ė, o, i, ū, a, e, i, u, ,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!