Fleita. Jurgis Savickis

-Aptarti Žiogą kaip giminaitį, kaip muzikantą ir kaip valkatą (ar tinka jam toks Viksvų įvardintas statusas) -Kaip jis jaučiasi gyvendamas pas Viksvas, ką veikia, ar sekasi visos veiklos, ar sekasi pritapti -Kaip ir kodėl sukuriamas įspūdis, kad jam liko vienintelė išeitis – mirti -Interpretuokite, kodėl Žiogas miršta pavasarį Žiogas, prieš atvykstant į kaimą, gyveno mieste, todėl jo giminaičiai tikėjosi, jog jis yra pasiturintis ponas, galėsiantis už viešnagę pas juos atsidėkoti pinigais ar bent pagalba ūkyje. Tačiau Žiogas tebuvo nepasiturintis sergantis muzikantas, nepajėgus atlikti paprasčiausių darbų. Dėl finansinės padėties bei prastos sveikatos jo giminaičiams Žiogas prilygo valkatai, kuris ištisą dieną tinginiauja ir valkiojasi be darbo. Kaip muzikantas, Žiogas buvo itin atsidavęs, muzika jam reiškė itin daug, todėl jos taip paprastai atsisakyti buvo neįmanoma. Nors gydytojai ir sakė jam, jei jis pūs toliau savo fleitą, tai gyventi daugiau negalės, fleitininkas visgi nusprendžia pamuzikuoti „paprastiems ir muzikoje nesilavinusiems žmonėms, ir tai daro netgi pasipuošęs, su smokingu, tarsi išreikšdamas pagarbą savo profesijai ir muzikos atlikimui. Iš pradžių Žiogui buvo skirta visa sėklyčia, „gražiais, margais apmušalais išklijuota, su dviem miesto lenktinėmis kėdėmis ties stalu“, „su nuolat uždarytomis langinėmis. Žiemą, kad vėjas šalčio nepripūstų, vasarą, kad saulė, brangių apmušalų neišgraužtų“. Jam netgi buvo parūpintas baltas porcelianinis bliūdas, išimamas itin retais kunigo ar daktaro apsilankymais. Gyvenimas kaime jam miestiečiui nebuvo lengvas. Jį erzino tai, jog muzikos nesuprantantys jo giminaičiai neįsiklausę į jo grojamą muziką imdavo šokti kaimiškus šokius, neturėdami darbų rinkdavosi į trobą ir kalbėdavo „tinginio pasakas ir melus“ bei beperstojo rūkydavo pypkes „tarytum visą pasaulį buvo pasiryžę dūmuose paskandinti“. Ši autoriaus ironija leidžia suprasti, kad Žiogui kaimo žmonių gyvenimas buvo svetimas, nesuprantamas ir pritapti prie jo buvo sunku: „Ūkininkai, gyvenimo noro visai nustoję, gaivalinėjo pakiemiais <...> tąsydamies tik linksmą šventadienio žaislą“ žaisdavo. Paprašytas padėti ūkyje negalėjo dėl savo ligos, paskolinti pinigų Viksvienei taip pat negalėjo, nes buvo visai neturtingas, tad viskas, kas jam liko daryti, tai slampinėti kampas is kampo ir kartais pamuzikuoti. Visai netrukus, jo giminaičiams supratus, kad iš Žiogo nėra jokios naudos, „Seklyčia tapo užrakinta ir kaipo šventovė, žalčių prileista, buvo saugojama ir niekas neįleidžiamas. Prausiamasai bliūdas buvo tuojau atimtas ir įdėtas komodon“. Dabar Žiogas gyveno su visa Viksvos šeimyna tvankioje suodinoje gryčioje ir prausės kartu su visais pajuodijusiame lovyje, pliurzendamas tame pačiame primuilintame vandenyje. Šviesą gryčioje vartoti buvo užginta. Ji leidžiama buvo iš pradžių vartoti Žiogui seklyčioje, bet iš tokio mažo kurmiško šaltinio – žibalo lemputės. Vienintelė išeitis Žiogui beliko mirti, nes gyvenimas pas Viksvas darėsi vis blogesnis. Giminaiciams susivokus, kad iš Žiogo jokios pagalbos nesusilauks, jis jiems tapo nebereikalingas, o pats žiogas jautėsi tarsi išnaudotų geruosius žmones Viksvas: „Tat galutinė jo prieglauda visgi buvo Viksvai.“ Jis taip pat jautėsi niekam nebereikalingas, tarsi sunki našta: „Čirška svirplys, vienintelis jo draugas“ Ar dėl blogos žiogo sveikatos, ar dėl nereikalingumo, zmonės nieko neslėpdami kalbėdavo, jog žiogui pats laikas mirti: „Žiogui regis, kad lango tamsumoje šnabždas dvi bobelės. Mano dėta, jis toliau nebegalės gyventi. Iki pavasario turės mirti.“ Žiogas miršta pavasarį, nes taip buvo numatyta aplinkinių: „Iki pavasario turės mirti.“ Atsisėdęs viena rytą ant krosnies jis ima pūsti savo dūdelę: „Paėmęs savo lazdutę, jis tyliai papučia jojon. Ir kaipo prasikaltėlis pradeda griežti vis balsiau ir Atviriau.“ Paliegęs, bejėgis jis atiduodamas visas save, paskutinį kartą pasimėgauja muzikos teikiamu malonumu ir tarsi į priešmirtinę išpažintį nuėjęs groja, nesuvokdamas, kas vyksta aplinkui jį, originaliai, rasdamas temas, kurių jis pirma niekuomet nepastebėdavo. Atidavęs paskutinias jėgas, jis pasirenka mirti, nes gyvenimas be muzikos jam buvo nepakenčiamas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!