Fiodoras Dostojevskis ,,Nusikaltimas ir bausmė": Sonia Marmeladova

Sonia Marmeladova- viena pagrindinių Fiodoro Dostojevskio romano ,,Nusikaltimas ir bausmė" veikėjų. Autorius jai utiesė patį nešvariausią- prostitutės kelią. Visgi, koks bebūtų gėdingas šis kelias, bet jis nublanksta prieš merginos žmogiškasias vertybes ir sugebėjimą nepalūžti. Pirmą kartą apie šia veikėją sužinome, kai Rodijonas Raskolnikovas vienoje smuklėje susiduria su gerokai įkaušusiu jos tėvu- Semionu Marmeladovu. Sonia- vienintelė tikra jo duktė, kuri buvo priversta pasirinkti prostitutės kelią dėl šeimai iškilusių finansinių sunkumų. Iš tėvo sužinome, jog Sonia neturi jokio išsilavinimo. Tėvui itin skaudu, kad jo duktė, parsidavė ir yra priversta šitaip kentėti, tam, kad išlaikytų visą jo šeimą. Jis norėtų ją grąžinti į šeimą ir nutraukti jos nešlovę, tačiau tai padaryti jau beveik nebeįmanoma. Kitą kartą apie Sonią sužinome taip pat per Semioną Marmeladovą. Kuomet jį pervažiuoja karieta, duktė yra iškviečiama atsisveikinti su juo. Tada sužinome, kaip ji atrodo. Autorius Sonią aprašo, kaip mažo ūgio, liesą, išblyškusią, šviesiaplaukę aštuoniolikmetę merginą, kuri turi nuostabias it jūra mėlynas akis, kurios savo išskirtinumu, ramumu ir skaistumu sužavi ir priverčia į save atkreipti dėmesį. Jos veidas buvo išblyškęs ir sulysęs, smailus, su mažyte nosimi ir smakru. Dar vienas jos išvaizdai būdingas bruožas- ji visad atrodė daug jaunesnė, nei buvo iš tiesų. Visada, kai pasirodydavo ji būdavo prastai ir neskoningai apsivilkusi. Jos rūbai buvo prasti ir paprasti, kaikada net juokingi- spalvotos suknelės su juokingomis uodegomis, nemadingos šiaudinės skrybelės su pluksnomis ir skėčiai visudrį nakties. Autorius tokį jos apdarą apibūdina, kaip gatvišką, kuris susidaro savaime ir turi ryškų ir gėdingą tikslą. Tokia apranga merginą niekino ir vertė gėdytis savęs pačios. Sonia Marmeladova turi gan išskirtinį charakterį. Ji- baili, nuolanki ir kukli iš prigimties. Šios savybės atsiskleidžia daugelyje situacijų- atėjusi pas Raskolnikovą ir radusi jo kambaryje daug žmonių ji susigėsta ir nuleidusi akis bijodama net to, kas dedasi aplink: ,,Sonia atsisėdo, bemaž drebėdama iš baimės, ir bailiai pažvelgė į abi ponias. Buvo matyti, kad ji nė pati nesuprato, kokiu būdu ji galėjo atsisėsti šalia jų.". Atsiradusi prieš daugiau žmonių, ji nori slėptis ir jaučiasi nejaukiai dėl savo gyvenimo pobūdžio, nes galvoja, kad visas pasaulis ją smerkia dėl to. Ji bijo net susipažinti su naujais žmonėmis ,,Ta įėjo baisiai nustebusi ir drovėdamasi, kaip visada. Ji panašiais atvejais visada drovėdavosi ir labai bijodavo naujų žmonių ir naujų pažinčiųbijodavo ir pirmiau, dar iš mažens, o dabar juo labiau..." Tik pasitaikius progai ji sprunka lauk ir lekia namo, kad tik nereikėtų matyti tų į ją stebeilinančių žvilgsnių, kurie tiesiog veria. Net kalbėdama su Raskolnikovu ji dažnai nurausta ir susigėsta, nors atrodo net nėra dėl ko. Kartu ji labai kantri ir stipri. Toks gyvenimas ją slegia, skaudina ir verčia gėdytis, tačiau ji iškenčia visa tai. Raskolnikovas taip pat laiko ją stipria ir nesupranta, kaip ji gali taip išgyventi. ,,Pasakyki gi man pagaliau, kaip šitokia gėda ir tokia niekšybė tavyje drauge su kitais priešingais ir šventais jausmais sutaria?"- klausia jis merginą, kątik išbučiavęs jai kojas. Dar viena merginos savybė, kuri atsiskleidžia jai bebendraujant su Raskolnikovu- jausmingumas. Ji skirtingai išgyvena kiekvieną jo frazę. Vieną akimirką ji verkia, užsidengusi veidą rankomis ar beveik alpsta nuo to, ką svarbaus ar skaudaus pasako vaikinas, o kitą akimirką ji vėl randa jėgų savyje ir pasirodo, kaip stipri ir drąsiai reiškia savo nuomonę, stengdamasi padėti vaikinui. Ši veikėja savo gyvenimo kelią pasirinko ne pati, tačiau įtakota gyvenimo sunkumų ir nesėkmių. Toks gyvenimo kelias, paverčia ją žemiausia visuomenės grandimi, kurią visi niekina. Gyvenimo niekingumas atsispindi net jos gyvenamoje vietoje. Ji gyvena kambarėlyje, panašiame į daržinę, netaisyklingos keturkampio formos, sename ir tamsiame. Kambarėlyje beveik nėra baldų, tik lova, kėdė, komoda, prastas stalas ir pora pintų krėslų. Viskas kambaryje murzina, apiplyšę, drėgna ir skurdu, net užuolaidų ant langų nebuvo. Iš šio būsto galima suprasti, jog mergina nieko neuždirba, o jei ir uždirba, tai pinigus atiduoda tėvui, pamotei ir jos mažiesiems vaikams. Sonia, slegiama tokios naštos, net buvo svarsčiusi apie savižubybę, tačiau ją būtent ir sulaikiusi mintis apie sergančią pamotę Kateriną Ivanovą ir josios vaikus, kurie be jos pagalbos būtų priversti atsidurti gatvėje be duonos kasnio. Taip pat daug galima kalbėti ir apie Sofijos Semionovnos ir jos pamotės Katerinos Ivanovos santykius. Iš merginos tėvo sužinome, jog jai buvo sunku gyventi su pamote, kad pamotė ją skriaudusi ir sukėlusi daug skausmo. Tėvas taip pat papasakojęs istoriją apie tai, kaip būtent Katerina Ivanovna pastūmėjo vargšę merginą imtis tokio žingsnio, kuris sugadino visą jos gyvenimą. Visgi, po pirmojo karo, kai mergina išėjo užsidirbti, kaip prostitutė, pamatome, koks visgi glaudus pamotės ir podukros ryšys. Parėjusi ji atsigulė patalan ir užsiklojusi galvą verkė pasikūkčiodama, o Katerina, nė žodžio nesakydama, priėjo prie jos, atsiklaupus kojūgaly išbučiavo jos kojas ir galų gale užmigo kartu su vargše mergaite. Galbūt kaip tik dėl šio poelgio Sonia visiškai pateisina pamotę ir dėl nieko jos nekaltina, o kaip tik užstoja ir pateisina visus jos net ir blogus poelgius. Net kai Rodijonas pasakė, jog pamotė ją mušusi, Sofija Semionovna įsikarščiavusi pateisino pamotę ir jos elgesį: ,,-Mušdavo! Na, ką gi čia jūs! Viešpatie, mušdavo! O jei ir mušdavo, tai kas! Na, tai kas? Jūs nieko, nieko nežinote... Ji tokia nelaiminga, oi, kokia nelaiminga! Ir ligota... Ji teisingumo ieško... Ji tyra. Ji tvirtai tiki, kad visame kame teisingumas turi buti, ir reikalauja... Ir nors ją kankintų, ji vis tiek nieko neteisingo nepadarys.". Tolesniame siužete matome tokį pat glaudų ryšį tarp pamotės ir podukros. Kuomet miršta Semionas Marmeladovas, per geduligus pietus, Katerina stoja piestu prieš visus, kurie kaltina jos podukrą ir yra pasiruošusi gyvus sudrąskyti visus šmeižikus ir smerkėjus. Net kai Piotras Petrovičius apkaltino Sonią vagyste, ir net iškratė iš jos kišenės neva pavogtą banknotą, Katerina Ivanovna tikėjo podukros nekaltumu ir dorumu. Sonia pamotei atsidėkoja padėdama išlaikyti šeimą ir padėdama jai kaip tik gali. Merginą labai sukrėčia pamotės mirtis. Nors Sonios gyvenimo kelias pilnas gėdos ir pajuokos, tačiau tai nereiškia, jog ji neturi vertybių bei dvasinių ir moralinių nuostatų. Iš jos elgsenos ir jausiminių išraiškų galima suprasti, jog ji gėdyjasi savo gyvenimo ir to, ką apie ją mąsto ir kalba žmonės. Esant tokioje sunkioje psichologinėje būklėje, jai ištverti padeda tikėjimas ir malda. Paklausta, ar daug meldžiasi, ji atsakė: ,,O kas iš manęs be Dievo būtų?". Net namie turima vienintelė knyga- Naujasis testamentas, kurią ji skaitydavo su Lizaveta, ir kurią tuokart ją skaityti vertė Raskolnikovas. Nors iš pradžių tas skaitymas pasirodė sunkus ir net nepakeliamas, tačiau ji įveikė save ir galų gale šventuosius tekstus skaitė skambiai, su džiaugsmu, o skaitydama jautėsi apimta trimfo jausmo. Jos pamaldumas atsiskleidžia ir tuomet, kai Raskolnikovas prisipažįsta padaręs tokį žiaurų nusikaltimą. ,,Nuo Dievo jūs nutolote, ir Dievas jus nubaudė, velniui atidavė!.." - karštligiškai šaukė ji tada, net plodama rankomis. Ieškodama sprendimo, kaip Raskolnikovui išsigelėti, ji taip pat atsirėmė į Dievą. Susijaudinusi ji liepė jam atsistoki kryžkelėje, nusilenkti žemei, kurią suteršė, ją pabučiuoti, nusilenkti visam pasaulii ir pripažinti, kad padarė tokią nuodėmę, ir tik tada Dievas vėl gražinsiąs jį į gyvenimą. Taip pat, kaip išsigelbėjimo nuo Dievo rūstybės priemonę, ji minėjo maldą. Ji jam padovanojo vieną iš savo turėtų kryželių ir prieš jam einant prisipažinti, ką padarė, pasimeldė kartu su juo. Tai suteikė šiek tiek ramybės ir jam ir jai. Sonia šventai tiki, kad Dievas ir malda išgelbės Raskolnikovą, taip kaip išgelbėjo ją nuo beprotybės, gyvenant tokį gyvenimą, kokį yra priversta gyventi. Raskolnikovas ir Sonia pirmą kartą susitiko, kai mirė merginos tėvas Semionas Marmeladovas. Tėvas mirė merginai ant rankų ir tai ją itin sukrėtė. Tėvo laidotuvėms pinigų davė Raskolnikovas. Jie kitą kartą susitiko kai ji atėjo padėkoti už tokią auką ir pakviesti jaunuolį į tėvo šermenis. Šis vizitas buvo gan oficialus, nes kartu buvo ir Raskolnikovo motina ir sesuo Avdotja Romanovna, taip pat jo draugas Razumichinas ir gydytojas. Pirmasis jų tik dviejų susitikimas vyko Sonios bute. Šis susitikimas tiek merginai, tiek vaikinui sukėlė nemažai skausmo. Raskolnikovas sukėlė jai skaudžius prisiminimus, kurie privertė merginą net rankas grąžyti. Šio susitikimo metu Sonia išreiškė daug emocijų. Ji verkė, raudonavo, rėkavo paklaikusi iš išgąsčio. Visa tai sukėlė jaunasis Raskolnikovas, kuris bjauriai ir nemandagiai kalbėjo su mergina. Nors jis nesityčiojo iš jos, nelinkėjo jai pikto, tačiau tokios stiprias emocijas jai sukėlė pamintos skaudžios jos gyvenimo tiesos ir išgyvenimai. Sunkiausia susitikimo dalis abiems jaunuoliams- ištraukos apie Lozorių skaitymas iš Naujojo Testamento. ,,Žvakigalis jau seniai vos smilko sulankstytoje žvakidėje blankiai apšviesdamastame skurdžiame kambaryje žmogžudį ir paleistuvę, keistai susėjusius skaityti amžinosios knygos."- tikslingai susidariusią situaciją išreiškė F. Dostojevskis. Daugiausiai emocijų Raskolnikovui suteikė Sonios pasakojimas apie taip, kaip jos bendravo su Lizaveta ir kaip kartu skaitė tą patį Naująjį Testamentą, kurį dabar jam skaito mergina. Visgi susitikimo kulimacija įvyksta tada, kai Raskolnikovas pažada kito susitikomo metu jai pasakyti, kas nužudė Lizavetą ir jos seserį palūkininkę. Šis pažadas priverčia merginą krūptelėti iš išgąsčio ,,Sonia žiūrėjo į jį kaip į pamišusį; bet ir ji pati buvo kaip beprotė ir jautė tatai. Galva jai sukosi, ,,Viešpatie! Iš kur jis žino, kas užmušė Lizavetą? Ką reiškė tie žodžiai? Baisu tai!"". Svarbus Raskolnikovo ir Marmeladovos santykių momentas- momentas, kada vaikinas bučiuoja Sonios kojas. Tokiu gestu Raskolnikovas norėjo parodyti, kaip gerbia merginą, neatsižvelgdamas į jos visuomeninį statusą ir gyvenimo būdą. Jis vertina merginos paprastumą, kuklumą, tikėjimą ir sugebėjimą nepasiduoti, net tokioje situacijoje, kokioje ji dabar yra. Jis supranta, kad ji nusidėjelė, tačiau nusidėjo ne savo noru, o verčiama pareigos, ir kaip jis teigia- be reikalo. Vaikinas teigia, jog mergina neverta gyventi tokiame purve. Kartu jis nesupranta, kaip ji sugeba išgyventi, o ne pasirenka lengviausią kelią- savižudybę. Mergina nesuprato, kodėl jis taip elgesi ir ko siekia. Tai suspaudė jai širdį ir privertė nejaukiai pasijusti. Klausiamas, kodėl taip pasielgė, jis atsakė- ,,Aš ne tau nusilenkiau, aš visai žmonijos kančiai nusilenkiau,- ..." Šie žodžiai privertė merginą išsigąsti ir pasijausti dar didesne nusidėjele, nei jautėsi iki šiol. Antrasis jaunų žmonių susitikimas įvyko iškart po klastingo įvykio, kurio metu Piotras Petrovičius bandė apkaltinti merginą, neva pavogus iš jo šimtą rublių. Mergina nuo tokio šmeižto buvo išgelbėta Raskolnikovo dėka ir tik jam pas ją atėjus ji iškart jam padėkojo. Jų pokalbis prasidėjo gan banaliai- apie pašalinius žmones ir jos šeimą, tačiau staiga Raskolnikovui šis tas nutiko- ,,Ir staiga keistas, netikėtas kažin kokios aistros Soniai neapykantos jausmas nuėjo jam per širdį. Tartum stebėdamasis ir išsigandęs šito vidaus sąjūdžio, jis staiga pakėlė galvą ir primygtinai pasižiūrėjo į ją; bet jis sutiko neramų ir skaudžiai rūpestingą jos žvilgsnį, įbestą į jį; čia buvo meilė; jo neapykanta pražuvo lyg šmėkla.". Panašiai nutiko ir Soniai. Ji ,,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!