Žmogus tarp ligos ir tikrovės Fiodoro Dostojevskio romane „Nusikaltimas ir bausmė“

I. ĮVADAS Temos naujumas ir aktualumas. Subjektyvios (psichinės) ir objektyvios (socialinės) tikrovės susidūrimas iškelia žmogaus psichinės tapatybės problemą. Nepasitenkinimą ar priešiškumą keliantys objektyvios realybės veiksniai gali lemti žmogaus dvasinės ar fizinės sveikatos sutrikimus. Psichinės tapatybės problema iškyla tada, kai žmogaus sąmonėje išnyksta riba tarp objektyvios ir psichikos kuriamos tikrovės. Objektyvi tikrovė, nepatenkinanti subjekto lūkesčių ir neatitinkanti jo sąmonėje susikurto tikrovės modelio, gali sukelti psichikos ar elgesio sutrikimus. Dėl to psichinė žmogaus sveikata nukrypsta nuo normos, o tai lemia liguistą ir dažnai subjektyvų požiūrį ne tik į aplinką, bet ir į save patį. Psichikos projektuojamos tikrovės atveju, individui yra ne tik sunku suvokti savo tapatybę, bet ir realizuoti save, būti produktyviu1 visuomenės nariu. Ericho Frommo teigimu, „[ž]mogus – vienintelis gyvūnas, kuriam jo paties egzistencija – problema, kurią jis turi išspręsti ir nuo kurios negali pabėgti“2. Šiame darbe analizuojamą Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“ (1866) yra tyrinėję nemažai kritikų, literatūrologų, psichoanalitikų. Darbo aktualumą sudaro ribinės būsenos „tarp ligos ir tikrovės“, kuri susidaro susidūrus žmogui ir socialinei tikrovei, tyrimas. Psichoanalitinė šio romano analizė iki šiol apsiribodavo bendrais pastebėjimais, nesigilinančiais į konkretaus personažo charakteristiką, buvo ieškoma sąsajų tarp romano veikėjų ir autoriaus gyvenimo, daugiau ar mažiau remiantis racionaliu priežasties-pasekmės ryšiu, kurį eksplikuoja autorius. Tačiau giluminių motyvų, ketinimų, charakterio ypatybių ir jų lemiamos įtakos tam tikram pasirinkimui ar poelgiui atlikti vienoje ar kitoje socialinėje aplinkoje analizė personažus leidžia interpretuoti netradiciškai. Dėl to analizuojant Dostojevskio romaną nebus gilinamasi į paties autoriaus asmenybės ir / ar jo psichologinio ryšio su literatūriniais personažais tapatumą. Michailas Bachtinas („Dostojevskio poetikos problemos“,1996) daugiausia dėmesio skiria autoriaus ir veikėjo sąveikai, laiko ir erdvės santykiui, kūrinio metodologijos problemai. Pabrėždamas Dostojevskio kūrybos poetikos problemiškumą bei romano polifoniškumą, Bachtinas teigia, kad, „[d]augybė savarankiškų ir nesusiliejančių balsų bei sąmonių, tikra visaverčių balsų polifonija – tai iš tiesų pagrindinė Dostojevskio romanų ypatybė“3. Tirdamas literatūrinę asmenybę Dostojevskio kūriniuose, Bachtinas remiasi Sergėjaus Askoldovo samprotavimais, kad „[a]smenybė 1 Žr. „produktyvi asmenybė“, Erich Fromm, Žmogaus širdis: jos gebėjimas kurti gėrį ir blogį, iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė, Kaunas: Verba verba, 2009, p. 24–30. 2 Erich Fromm, Žmogus sau. Etikos psichologijos tyrimas, iš anglų kalbos vertė Jolanta Kriūnienė, Kaunas: Verba vera, 2008, p. 51. 3 Michail Bachtin, Dostojevskio poetikos problemos, iš rusų kalbos vertė Donata Mitaitė, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 10. 4 neišvengiamai susiduria su išoriniu pasauliu, pirmiausia išoriškai susidurdama su įvairiausiomis visuotinai priimtomis normomis. Dėl to kyla „skandalas“, šis pirmas ir labiausiai išoriškas asmenybės patoso pasireiškimas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!