Filosofiniai romano herojaus pamąstymai (iš F. Dostojevskio romano "Užrašai iš mirusiųjų namų")

VILNIAUS UNIVERSITETAS KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS Filosofijos ir kultūros studijų katedra Referatas Filosofiniai romano herojaus pamąstymai (iš F. Dostojevskio romano “ Užrašai iš mirusiųjų namų”) Ruošė: Laura Januškevičiūtė AnR3 Vertina: as. A. Martinkus 2005 Kaunas Įžanga F. Dostojevskis domėjosi egzistencializmu – žmogaus problema. Būtent žmogaus vidus yra visos F. Dostojevskio kūrybos centre. Pagrindinės F. Dostojevskio kūrybos temos: žmogaus laisvės problema, žmogaus ir Dievo problema, kančios problema, Rusijos vieta istorijoje ir Europoje. Romane “Užrašai iš mirusiųjų namų” F. Dostojevskis daugiausiai dėmesio skiria žmogui, tai jo apmastymų, stebėjimų centras. Akcentuojama žmogaus laisvės problema bei kančios problema. Taip pat aplinkos įtaka žmogaus asmenybei, jo moralei. Šis romanas apie Aleksandrą Petrovičių Goriančikovą: “ Aleksandrą Petrovičių Goriančikovą, varu čia apgyvendintą, kuris, gimęs Rusijoje bajoru ir dvarininku, paskui už žmonos nužudymą tapo antrosios eilės tremtiniu katorgininku ir, atbuvęs įstatymo jam skirtus dešimt metų katorgos, ramiai ir tykiai leido dienas…” (pusl. 6). Po mirties herojus paliko savo užrašus apie katorgoje praleistus metus. Daugiausia buvo aprašomi kartu su juo kalėję kaliniai, bei kai kurie labiau atmintyje įstrigę įvykiai. Žmogaus kančios problema Pirmiausia F. Dostojevskis akcentuoja žmogaus įvairias kančios formas, tiek dvasines, tiek fizines: “Dažnai žmogus kenčia metų metais, pasiduoda likimo valiai, ištveria nuožmiausiai baudžiamas ir staiga pratrūksta dėl kokio menkniekio, dėl tuščio galo, beveik dėl nieko. Tam tikru požiūriu galima tokį net palaikyti pamišėliu; taip, kas be ko, ir daroma.” (pusl. 21). Katorgoje ne tik fizinė jėga buvo reikalinga, bet ir moralinė, kad atlaikyti visus sunkumus. Pagrindinis herojus taip pat kentėjo, ypač dvasiškai, jam trūko vienatvės: ”Darbe visada prižiūrimas sargybinių, namie – su dviem šimtais likimo draugų ir nė karto, nė karto - vienas!” (pusl. 15). Bet labiausiai jam sunku buvo dėl to, kad kiti kaliniai jo nepripažino ir netgi nekentė: “Tai ne dėl arbatos, - atsakė lenkas, - Jie pyksta ant jūsų, kam jūs bajoras ir į juos nepanašus. Daug kam iš jų patiktų prie jūsų prisikabinti. Jiems norėtųsi jus įžeisti, pažeminti.” (pusl. 49). A. Petrovičius vėliau suprato, kad bajorams katorga yra dvigubai didesnė bausmė nei paprastiems žmogeliams: “Pasakysiu tik tiek: kad moralinių gėrybių atėmimas yra skaudesnis už visas fizines kančias. Prasčiokas, kai nueina į katorgą, randa čia saviškių visuomenę, gal dargi labiau išlavėjusią. Jis, žinia, praranda daug – savo kraštą, šeimą, viską, bet aplinka jam lieka ta pati. Apsišvietęs žmogus, kuriam pagal įstatymą taikoma vienokia bausmė su prasčioku, praranda dažnai nepalyginti daugiau už aną. Jis turi užslopinti savyje visus savo poreikius, visus įpročius; persikelti į aplinką, kuri jam yra nepakankama Ir dažnai bausmė, pagal įstatymą visiems vienoda, jam pasidaro dešimt kartų skaudesnė.” (pusl. 86). Galima teigti, kad F. Dostojevskį domino ne tik vidinis žmogaus gyvenimas, bet ir materialinis. Herojus pasakoja apie žmogaus kantrybę bei jo ištvermės dydį: “O ligi tol – triukšmas, klegesys, kvatojimas, keiksmai, geležinių pančių žvangesys, tvaikas ir paišai, skustos galvos, įdagais įženklinti veidai, skarmalai, viskas – išniekinta, apteršta… taip, gajus yra žmogus! Žmogus – prie visa ko priprantanti būtybė…” (pusl. 13-14). Katorgoje kaliniams teko ne tik priprasti prie aplinkos, bet ir prie fizinių bausmių, tokių kaip nuplakimas rykštėmis ar lazdomis po 1000 – 4000 kartų. Tačiau buvo tokių, kurie kaip tik įmanydami bandė “nustumti” bausmės laiką: “Teisiamieji, norėdami nustumti toliau bausmės valandą, griebiasi kartais baisių ekscesų: mauna peiliu bausmės išvakarėse kam nors iš vyresnybės arba tokiam pat kaliniui – jau jam ir nauja byla, ir nusistumia toliau bausmė kokius porą mėnesių: tikslas ir pasiektas. Jam ne galvoj, kad po tų poros mėnesių jį gi dvigubai, trigubai sunkiau baus; jam kad tik tuo kartu sunkią valandą nustumti nors kelias dienas, o paskui kaip jau bus, taip tebūnie – toks didelis kartais tų nelaimingųjų dvasios nuopuolis.” (pusl. 233). Herojus tai vadina dvasios nuopuoliu, menkumu ir bailumu. Tačiau vėliau pats pripažįsta, kad bausmės laukimas yra nepakeliamas. Paradoksas, bet po bausmės nuteistieji nejausdavo jokio pykčio nei budeliui, nei tam, kas jį nuteisė: “ aš stebėdavausi visada, kaip tie visi muštieji ramių ramiausia širdžia, be jokio pykčio pasakodavosi apie tai, kaip juos mušė ir kas juos mušė.” (pusl. 237). Negana to, pats herojus tiesiog mėgaujasi savo kančia: “Ir menu, man dargi malonu būdavo galvoti, lyg pasigiriant pačiam prieš save savo kančia, kad štai visame pasaulyje tik ir beliko man dabar šis vienas padaras, mane mylintis, prie manęs prisirišęs…’ (pusl. 123). A. Petrovičius pasakoja, kad žmogus ir be bausmių jau yra nuteistas, nes kenčia ir pats save teisia širdyje: “Štai, pavyzdžiui, mokytas žmogus, turįs išugdytą sąžinę, sąmonę, širdį. Vien jo paties širdies skausmas pirmiau nei visokios bausmės užmuš jį savo kančiomis. Jis pats save nuteis už savo nusikaltimą negailestingiau, griežčiau už patį rūsčiausiąjį įstatymą.” (pusl. 67). Žmogaus laisvės problema Tai viena iš aktualiausių F. Dostojevskio kūrybos temų. Šiame romane ji taip pat labai akcentuojama. Pasak romano herojaus A. Petrovičiaus, kalėjimas žmoguje ugdo vien tik pagiežą, pyktį ir smurtą. Kalėjime žmogus negali tapti geresniu: “Tik aš esu tvirtai įsitikinęs, kad ir garsioji vienučių sistema tepasiekia vien tariamą, apgaulingą, išviršinį tikslą. Ji iščiulpia iš žmogaus gyvybines sultis, suluošina jo dvasią, susilpnina ją, užgąsdina ją, o po to dvasiškai išdžiovintą mumiją, pusiau išvarytą iš proto žmogų rodo ir sako, kad tai esąs paitaisymo ir atgailos pavyzdys.” (pusl. 21-22). Kalėjimas palaužia žmogaus dvasią, bet nepriverčia atgailauti ir pasitaisyti. Kaliniai būdami nelaisvėje bet kokiais būdais bandė savo gyvenimą paversti panašų į gyvenimą laisvėje. Katorgoje jie netgi turėjo savų verslininkų, kurie pardavinėdavo maistą, rūbus ir pan. Kiekvienas vertėsi kaip išmanė, kad tik gauti pinigų, vieni tarnavo turtingesniems, kiti užsidirbdavo iš savo amato. Katorgoje turėti pinigų, jiems reiškė šiokią tokią laisvę: ”Juk pats žodis “kalinys” reiškia “žmogus, neturįs savo valios”; o švaistydamas pinigus, jis elgiasi jau pagal savo valią.” (pusl. 105). Herojus teigia, kad: “ kalėjime ne tik kad sunku išsaugoti pinigus, - kalėjime tiek daug maudulio; ogi kalinys pačia savo prigimtimi yra padaras, ištroškęs laisvės ir, pridėkim, savo visuomenine padėtimi toks vėjavaikiškas padaras, jog, natūralu, jį traukte traukia imti ir suūžti “iš viso vieko”, palėbauti iš viso kapšo, su trenksmu ir muzika, taip, kad nors valandėlę pamirštų savo maudulį.” (pusl. 53). Kaliniai mėgino kuo daugiau triukšmauti kalėjime, riedavosi, girtavo, vagiliavo, toks elgesys jiems priminė laisvę: “Pagaliau visas toksai ūžavimas yra susijęs su atsakomybe – vadinas, nors per aguonos grūdą panašus į gyvenimą, nors iš tolo primena šiokį tokį laisvės šešėlį. O ko neatiduotum už laisvę?” (pusl. 105). Pagaliau žmogus ilgą laiką būdamas nelaisvėje pamiršta save, kas toks yra ir pan., bet noras save apreikšti anksčiau ar vėliau iškyla į paviršių, todėl dažnai įvyksta asmenybės prasiveržimai: “O tuo tarpu gal visa priežastis, kodėl taip staigiai įvyko sprogimas žmoguje, iš kurio visų mažiausia to telaukė, - tai ilgesingas, spazmiškas asmenybės prasiveržimas, instinktyvus ilgėjimasis paties savęs, noras apreikšti save, savo pažemintą asmenybę, noras, sukilęs staigiai ir priėjęs iki nirtulio, iki siusto, iki proto aptemimo, iki priepuolio, iki spazmų.” (pusl. 107). Katorgininkas savo įkalinimą laiko ne gyvenimu, bet laikinu būviu, egzistavimu, kuris yra neigiamas: “Kas kita įkalintajam. Čia, sakykim, irgi gyvenimas – kalėjimo, katorgos gyvenimas; tačiau vis tiek kas būtų katorgininkas ir kokiam laikui jis būtų įkalintas, jis niekaip negali, instinktyviai negali pripažinti, kad jo padėtis yra pozityvi, galutinė, kad tai – tikrojo gyvenimo dalis.” (pusl. 125-126). Per šventes kaliniai galėdavo šiek tiek “prisiliesti” prie išorinio gyvenimo, jie pasidarydavo sau šventę. Egzisatavo kalinių teatras, jiems tai buvo didžiausia pramoga ir netgi pasididžiavimas: “Įsivaizduokite kalėjimą, geležinius pančius, nelaisvę, daugybę liūdnų metų prieš akis, gyvenimą, vienodą kaip vandens lašai rūškaną rudens dieną, - ir staiga visiems prispaustiems ir surakintiems žmonėms leido valandėlę atsiskleisti, nusigiedryti, užmiršti slogų sapną, susirengti tikrą teatrą, ir dar kaip susirengti: kad visas miestas turėtų kuo didžiuotis ir stebėtis – aure, ką gali mūsų kaliniai!” (pusl. 200). Tokie įvykiai kaliniams tartum suteikia naujų jėgų toliau kentėti ir trumpam padaro juos geresniais: “Tik vos truputėlį leido tiems vargšams žmonėms pagyventi saviškai, pasilinksminti žmoniškai, pagyventi nors valandą kaip ne kalėjime – ir žmogus doroviškai keičiasi, tegu ir tiktai kelioms minutėms…” (pusl. 209). Kai kurie kaliniai katorgos metus ištvėrė tik maldos, tikėjimo pagalba bei dėl to, kad turėjo užsibrėžtą tikslą: “Tiesa, jis turėjo savą išsigelbėjimą, savą išeitį – maldą ir kankinio idėją. Praradęs tikslą ir viltį, žmogus iš maudulio kitąsyk pabaisa tampa… Tikslas visiems mūsiškiams buvo – laisvė ir išėjimas iš katorgos.” (pusl. 320). Kalinys visada buvo su grandinėmis ant kojų ir pastoviai lydimas kareivio. Kiekviename žingsnyje jam buvo primenama, kad jid kalinys, netgi ligoninėje: “Kalinių palatos buvo ne tokios, kaip visos kitos palatos, kalinys net ir sirgdamas turėjo kalėti, justi savo bausmę.” (pusl. 222). Tai darė labai didelį psichologinį spaudimą. Herojus teigia, kad pančiai – tai žmogaus išniekinimas, gėda ir fizinė bei moralinė sunkenybė. Labiausiai nuo minčių apie laisvę, depresijos ir visokių nusikaltimų, gelbėjo darbas: “Darbas taip pat gelbėjo nuo nusikaltimų: be darbo kaliniai suėstų vienas kitą kaip vorai stiklinėje.” (pusl. 25). Kaliniai net po darbo imdavosi kokios nors veiklos, kokio amato, kad tik nesėdėt be darbo. Tačiau darbas turėjo būtų prasmingas, kitaip jie dirbdavo nenoriai. Kaliniai norėjo jaustis naudingi: “Man sykį dingtelėjo tokia mintis: jei kas panorėtų visiškai sutrėkšti, sunaikinti žmogų, nubausti jį visų kraupiausia bausme, taip, jog net pats baisiausias žmogžudys nuo jos sudrebėtų ir bijotų jos iš anksto, tai reiktų tik padaryti taip, kad darbas būtų visiškai, pilnų pilniausiai bergždžias ir beprasmis.” (pusl. 29-30). Be abejonės, kalėjime žmonės mąstydavo apie laisvę ir pakankamai dažnai, nors ir norėjo užsimiršti, kad taip nesikankint. Tarpusavyje mažai apie tai kalbėdavosi, galbūt dėl to, kad tarp jų nebuvo pasitikėjimo, o gal dėl to, kad per daug skaudi ir opi tai buvo tema. Štai pagrindinio veikėjo mintys kalint: “Arba imi svajoti, praeitį minėti, vaizduotėje kyla platūs, ryškūs reginiai; iškyla atmintyje tokios smulkmenos, kurių kitu metu ir neprisimintum, ir neperjaustum taip, kaip dabar. Arba ateitį spėlioji: kažin, kaip čia išeisi iš kalėjimo? Kur? Kada tai bus? Ar begrįši kuomet į gimtinę? Galvoji, galvoji, ir viltis suplasta širdyje…” (pusl. 267). Savo išėjimą iš kalėjimo herojus sulygino su prisikėlimu iš numirusiųjų, tartum tuos dešimt metų jis buvo palaidotas giliai po žeme: “Laisvė, naujas gyvenimas, prisikėlimas iš numirusiųjų… Kokia garži akimirka!” (pusl. 377). Tamsioji žmogaus prigimties pusė F. Dostojevskis taip pat gilinosi į tamsiąją žmogaus prigimties pusę. Visoje Vakarų Europos filosofijoje jis yra vienas iš tų, kurie labai domėjosi kaip blogis gali pasireikšti žmoguje. Romane “Užrašai iš mirusiųjų namų” herojus aprašo keletą žiaurių ir baisių žmonių, daugiausia kalinius: “ Tasai Gazinas buvo baisus sutvėrimas. Jis visiems darė kraupų, kankinantį įspūdį. Man visada rodėsi, kad nieko nebegali būt žiauresnio, nuožmesnio už jį. Dar buvo apie jį pasakojama, kad jis pirma mėgdavęs pjauti mažus vaikus, vien tik malonumo dėlei…” (pusl. 63). Tačiau tai buvo nusikaltimai dar prieš patenkant į katorgą. Visgi baisi, žiauri ir nužeminta katorgos aplinka labai veikė kalinius. Daugelis iš jų tapo dar žiauresniai nei iki tol ir katorgoje kėlė siaubą taikiems kaliniams: “Tai buvo pats šlykščiausias pavyzdys, iki kiek gali nusmukti ir suniekšieti žmogus ir kaip jis gali užsmaugti savy bet kokią dorovinę nuovoką, be vargo ir gailavimų. Jam net pasirodė, kad katorgininko vardas tik dar labiau atpalaiduoja rankas didesnėms niekšybėms ir šunybėms. “Kad jau katorgininkas – tai katorgininkas; jei jau esi katorgininkas, tai, vadinasi, gali būti niekšas, ir ne gėda.” Gyvenau keletą metų tarp galvažudžių, paleistuvių ir paskutinių piktadarių, bet, griežtai sakau, niekad kaip gyvas nebuvau dar matęs tokio visiško dorovinio nuopuolio, tokio neraliuoto pasileidimo ir tokio įžūlaus žemumo, kaip A-vo.” (pusl. 98-99). Panašių žmonių buvo dagiau, tik mažesnių niekšų kaip šis. Bedrai apibūdinant visi kaliniai buvo: “ visi šitie žmonės, neskaitant mažų išimčių – neišsenkančių linksmuolių, visuotinai dėl to niekinamų, buvo žmonės niūrūs, pavydūs, baisūs tuščios garbės ieškotojai, pagyrūnai, greiti įsižeisti ir didžiausi formalistai. Sygebėjimas niekuo nesitebėti buvo aukščiausioji dorybė.” (pusl. 17). Herojus mano, kad netgi gerą žmogų gali sugadinti valdžios turėjimas: “Aš tvirtinu, kad visų geriausias žmogus gali iš įpročio sužiaurėti ir apkvaisti, virsti žvėrimi. Kraujas ir valdžia svaigina: vystosi nuožmumas, palaidumas; protui ir jausmui darosi prieinami ir pagaliau saldūs patys nenormalieji reiškiniai. Žmogus ir pilietis žūva tirone amžinai, o grįžti į žmogiškąjį orumą, į atgailą, į atgimimą darosi jam beveik nebeįmanoma.” (pusl. 250). A. Petrovičius mano, kad teisėta galimybė smurtauti prieš žmogų (budelio) yra aktuali visuomenės problema. Anot jo, kiekviename žmoguje glūdi budelio šaknys: “Budelio savybių gemalo satdijoj yra beveik kiekviename šių laikų žmoguje. Tačiau netolygiai vystosi žvėriškosios žmogaus savybės.” (pusl. 251). Kai kurie virųšininkai save laiko net už Dievą. O pasak F. Dostojevskio, jei žmogus užima Dievo vietą, tai jis ima manyti, kad jam viskas galima, todėl pasekmės gali būti labai liūdnos. Absoliuti laisvė virsta savivale. Vertybių išsaugojimas Šiame romane taip pat aprašomi kaliniai, kurie tokiomis baisiomis salygomis liko savimi, nesužverėjo ir išsaugojo savo vertybes bei moralę. A. Petrovičius aprašo vieną kalinį, kuris buvo tiesiog gerumo, teisingumo įsikūnijimas kalėjime: “Pats jis per visą katorgos laiką nepavogė nieko, nepadarė nė vieno blogo darbo. Buvo nepaprastai dievotas. Maldos pareigas atlikdavo šventai; prieš mahometonų šventes pasninkaudavo fanatiškai ir ištisas naktis išstovėdavo besimelsdamas.” (pusl. 79). Matomas glaudus žmogaus santykis su Dievu, tai buvo svarbi F. Dostojevskio kūrybos tema. Kitas kalinys, kurį herojus aprašė buvo Alėjus, vienas iš tų žmonių, su kuriuo jis artimiau bendravo (tokių buvo nedaug): “Sunku ir įsivaizduoti, kaip tasai vaikas per visus savo katorgos metus galėjo savyje išlaikyti tokį širdies minkštumą, susikurti savyje tokį griežtą dorumą, tokį intymumą, simpatingumą, nesugrubti, neištvirkti. Tai, beje, buvo tvirta ir darni prigimtis, nors jis atrodė toks minkštas.” (pusl. 81). Daugiausia kaliniai užuojautos gaudavo iš daktarų, kurie su jais elgdavosi kaip su paprastais žmonėmis, o ne atstumtaisiais (kas jiems buvo labai svarbu): “Visi kaliniai visoje Rusijoje žino, kad daugiausia jiems užuojautos iš visų žmonių turi daktarai. Jie niekad nedaro skirtumo tarp kalinių, kaip nejučia daro veik visi pašaliniai, išskyrus gal tik vieną prastuomenę – liaudį. daktarai – tikra priebėga kaliniams, labiausiai teisiamiesiems, kurie laikomi griežčiau, negu nuteistieji…” (pusl. 71). Pasak pagrindinio veikėjo, žmonišku elgesiu su kitu žmogumi galima jį atvesti į doros kelią. Patys kaliniai ligoninėje vianas kitam padėdavo: “Nieko nesakydami, padėdavo nelaimingajam ir slaugydavo jį, ypač jei jis nepajėgdavo išsiversti be pagalbos.” (pusl. 221). “O artimo meilė, švelnumas žmogui, broliška užuojauta ligoniui kitąsyk reikalingesnė negu visi vaistai.” (pusl. 231). Tačiau ne visada galima žmogų perprasti iki galo, dažnai tikrasis jo charakteris būna užslėptas ir iškyla tik tam tikrais atvejais: “Kalėjime kartais būdavo taip, kad pažįsti žmogų jau keletas metų ir manai, jog jis yra žvėris, o ne žmogus, niekini jį. Ir štai iš netyčių ateina valanda, kada jo siela, nejučia prasiveržus, atsiskleidžia paviršiuje, ir jūs pamatote joje tokių turtų, tiek jausmo, širdies, tokį aiškų ir savo, ir kito kančios supratimą, jog jums tarytum akys atsiveria, ir pirmuoju momentu jums net nesinori tikėti tuo, ką jūs patys pamatėte ir išgirdite.” (pusl. 321).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!