Filosofijos teorija glaustai

1. Filosofijos samprata. Mitologinė kilmės teorija – fil. yra racionalizuota mito forma. Mitai aiškina kaip atsirado pasaulis, fil – kas yra pasaulis, dievų ir herojų vaizdiniai keičiami suasmenintomis ir abstrakčiomis sąvokomis. Mitinė pasaulėžiūra vaizduoja, o filososfija aiškina, kylama į sąvokų lygį, į bendrybės lygį. Filosofija ieško abstrakčiai suvokiamų elementų, jėgų. Mitai neišnyko iš kultūros, kai susikūrė filosofija, ji tik užleido vietą. Mitinis mąstymas eina iš paskos filososfiniam mąstymui. Filosofijai teikiamos prasmės. ? Filosofija ir mokslas. Skirtumai: 1. Visuose moksluose esama kilimo, pažangos, perimamumo. Filosofijoje nėra pažangos; 2. Mokslas siekia objektyvumo. Filosofijoje – subjektyvumas, ji neatsiejama nuo asmenybės; 3. Filosofija kelia fundamentalius klausimus, o atsakymai lieka atviri. filosofinis mąstymas yra pirmapradis.kiekvienas žmogus turi mąstyti pats 4. Mokslininkas tyrinėja,o filosofas mąsto; c) mokslo žinios apima atskirus objektus apie kuriuos kiekvienam žinoti nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą; d) filosofija nėra visų vienodai pripažįstama; f) mokslas nekelia klausimų,jei į juos negalima pateikti atsakymo empirinės patirties būdu. Filosofai kaip tik ir kelia tokius klausimus į kuriuos joks mokslas negali atsakyti savo metodais ir t.t. FILOSOFIJA IR RELIGIJA 1. Filosofija siekia eiti iki pačių būties pamatų, naudodamasi tik žmogaus proto galiomis. O religija remiasi apreiškimais (žiniomis iš anapus). 2. Nors filosofija yra asmenybiškas pasaulio aiškinimas, bet patį mąstantįjį suriša su jos pagrindu. Religijos asmuo susiriša su tikėjimu. Religija siekia logiškai įrodyti Dievo buvimą. Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu. Fil. gvildenamas problemas galima išskirti į 3 grupes: 1.susijusias su pasaulio prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka, 2.kaip reikia gyventi (etika), 3.pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. 2. Filosofijos probleminių krypčių samprata. METAFIZIKA- fil. dalis, tirianti antjutiminius būties ir pažinimo pradus; dialektikai priešingas tyrimo metodas, daiktus laikantis pastoviais ir matantis tarp jų tik mechaninius ir kiekybinius ryšius. Atsirado dėl: 1)pasaulio sudvejinimo į gamtinį ir antgamtinį, į jutiminį ir antjutiminį 2)būtinumo atskirti grynai filos. požiūrį į pasaulį nuo spec. mokslinio požiūrio. Metafizikos terminas įgijo neigiamą atspalvį: juo imta vadinti tuščius svarstymus apie pirmines pasaulio priežastis ir pradus. Pasak Hėgelio metafizika tai mąstysena, kuri pačioje gamtoje ieško galutinių pradų, tiriamus objektus laiko sau tapačiais ir nekintamais, ignoruoja vidinį jų prieštaringumą ir savaiminį vystymąsi, operuoja vienašališkomis sąvokomis ir apibrėžimais. (Aristotelis Metafizinės kategorijos:1.Substancija (pirminė subst.) 2. Kiekybė 3. Kokybė 4. Santykis 5. Kur? 6. Kada? 7. Padėtų? 8. Turėjimas 9. Veikimas 10. Kęsmas (2-10-antrinės subst.). ONTOLOGIJA– filosofinė būties teorija. Ontol. pripažįstama tų filos. srovių, kurios laiko būtį savaime suprantama esme ir kelia sau uždavinį atskleisti jos pagrindus. Marksist. Filosofijos objekto samprata grindžiama materializmu. Ja remiantis, pripažįstama, kad būtį galima pažinti tik mokslu. Marks. filos. Aiškina būtį ne tiesiogiai, o per tą turinį, kurį būtyje atskleidžia mokslas. Taip ji tampa metodologinės prigimties ir paskirties mokslu. Naujųjų amžių filosofija, pažymėdama specifinį būties problemų statusą, traktavo ontologiją, kaip metafizikos pamatą. EPISTEMIOLOGIJA-pažinimo teorija (Dž. F.Feryras)- pažinimo filosofija, kuri nagrinėja, ką žmogus gali žinoti. Epistemiologija skiriasi nuo gnoseologijos, kuri yra filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę tiesos atžvilgiu. Gnoseologija turi reikalą su pažinomo faktais(aritmetikos bei algebros skaičiavimai, fizinės bei cheminės daiktų ypatybės, zoologijos, istorijos ir kitų mokslų duodamos žinios). Gnoseologijos dalykas , yra garantuoti filosofijai tikro kritiškumo charakterį. gnoseologijoj sprendžiami klausimai apie santykį tarp teorinio ir praktinio pažinimo apskritai, kritiškai įvertinamos moralinio dogmatizmo, pragmatizmo pozicijos, nustatomas santykis tarp metafizikos ir etikos. 3. Sąvokos: Racionalizmas – empirizmas, idealizmas – materializmas. RACIONALIZMAS[lot. rationalis – protingas], gnoseologijos kryptis, laikanti, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. yra priešingas empirizmui. Pripažindamas, kad protas ir jo kriterijai yra iš dalies savarankiški, racionalizmas stengėsi visų pirma pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros specifiką, bet pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino.R.Dekartas iškėlė prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmą plėtojo B.Spinoza, G.V.Leibnicas, klasikinis vok. idealizmas. EMPIRIZMAS[gr. empeiria – patyrimas], gnoseologinė koncepcija, pagal kurią jutiminis patyrimas yra vienintelis žinių šaltinis. Priešingai racionalizmui, visuotiną ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš proto, o tik iš patyrimo. Emp. perdeda jutiminio patyrimo vaidmenį ir menkina loginės analizės bei apibendrinimų reikšmę, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir jo savarankiškumą. Skiriamas materialistinis empirizmas (F.Bekonas, T.Hobsas, Dž.Lokas ir kt.), jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojantį pasaulį, ir idealistinis empirizmas (Dž.Berklis, E.Machas), patyrimą laikantis tik jutimų visuma. IDEALIZMAS[pranc. idealisme

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!