Konspektai
Filosofijos skaitiniai
K A U N O K O L E G I J A Socialinių mokslų katedra FILOSOFIJOS SKAITINIAI Parengė Doc. dr. Romualdas Dabkus Kaunas, 2004 Recenzentai KTU doc. dr. Nijolė Aukštuolytė KMU doc. dr. Algis Leonavičius ISBN 9955-586-55-9TURINYS PRATARMĖ 7 KAS YRA FILOSOFIJA? Šalkauskis S. Pirma gyventi, paskui filosofuoti 8 Girnius J. Išmintis – ne žinoma, o gyvenama 9 Filosofija nuo kitų mokslų skiriasi esmiškai 9 Jaspersas K. Filosofijoje nėra vienodos nuomonės 14 Filosofija – kaip gyvenimo būdas 14 Meškauskas E. Metodologinis filosofijos vaidmuo 15 Šliogeris A. Filosofija nėra joks daiktas 16 Žmogus – klausianti būtybė 19 Klausimas ir transcendencija 21 Kasdienis klausimas 22 Pažintinis klausimas 23 Egzistencinis klausimas 24 Filosofinis klausimas 24 Atsakymai į filosofinius klausimus 24 Filosofinis klausimas ir kiti klausimų tipai 25 Dviprasmiška filosofijos padėtis žmogaus pasaulyje 26 Filosofija ir sofistika 27 Filosofija ir kultūra 28 Kultūra ir panhoministinė iliuzija 29 Filosofija – kaip kultūros peržengimas 30 Filosofo vieta žmogaus pasaulyje 31 ONTOLOGIJA (Būties filosofija) ANTIKA Talis. Pradžia – vanduo 33 Anaksimandras. Pirmapradis elementas – beribis 34 Anaksimenas. Elementas yra vienas – vanduo 35 Herakleitas. Pasaulis – dėsningai užsideganti ir dėsningai gęstanti ugnis 35 Ksenofanas. Pasauliai nesuskaičiuojami ir nekintantys 36 Parmenidas. Būtis yra, o nebūties nėra 37 Zenonas. Judąs daiktas nejuda nei toje vietoje, kurioje jis yra, nei toje,kurioje jo nėra 37 Melisas. Būtis neatsirado: ji visada buvo, yra ir visada bus 38 Anaksagoras. Protas yra judėjimo pradžia 39 Empedoklis. Meilė ir neapykanta – harmonijos ir prieštaravimų priežastis 41 Demokritas. Viso ko pradžia yra atomai ir tuštuma 42 Platonas. Kiekvienas daiktas turi atitinkamą idėją 43 Kosmoso surentimo idėja 45 Aristotelis. Gamtos daiktai iš materijos ir formos 46 VIDURAMŽIAI Aurelijus Augustinas. Iki Dievo sukurto laiko nebuvo jokio laiko 48 Eriugena J.Š. Pirmoji gamta – ta, kuri kuria ir nėra kuriama 48 Tomas Akvinietis. Ar būtina be filosofijos mokslų turėti kitą mokslą? 49 RENESANSAS Kopernikas N. Saulė – planetų orbitų centras 50 Brunas Džordanas. Visata yra vientisa, begalinė ir dėl to nejudanti 50 Bekonas Fransis. Indukcija – stabų išgujimo metodas 51 Hobsas Tomas. Filosofijos objektas – kiekvienas kūnas 53 NAUJIEJI AMŽIAI Dekartas R. Aš mąstau, vadinasi, aš egzistuoju 54 Spinoza B. Į ilgį, plotį ir gylį ištįsusi substancija iš tiesų egzistuoja 54 Leibnicas G.V. Monada – neturinti dalių substancija 54 Lametri. Gamta sukūrė žmogų – mašiną 56 Holbachas. Visi protiniai sugebėjimai kyla iš sugebėjimo justi 56 Hėgelis G. Protas yra substancija – viso gamtinio ir dvasinio pasaulio begalinė medžiaga, begalinė forma, begalinė jėga ir begalinis turinys 57 NAUJAUSIEJI LAIKAI Marksas K. Ne žmonių sąmonė nulemia jų būtį, bet, atvirkščiai, jų visuomeninė būtis nulemia jų sąmonę 59 Džeimsas V. Teorijos – instrumentai 60 Jaspersas K. Pasaulis nėra objektas, mes visą laiką esame pasaulyje 61 Sartras Ž.P. Žmogus nuo pat pradžių bus tuo, kuo jis save suprojektuoja 62 Kamiu A. Gyvenimo prasmės klausimas yra pats svarbiausias 63 FILOSOFŲ MINTYS ĮVAIRIOMIS TEMOMIS MATERIJA Engelsas F. Materija – materialiosios tikrovės reiškinių bendriausia abstrakcija 65 Meškauskas E. Metodologinis materijos sąvokos turinys 66 VISUOTINIS REIŠKINIŲ SĄRYŠIS IR DĖSNINGUMAS Vinciūnas J.V. Kitimas, vystymasis, progresas 68 Meškauskas E. Visuotinio reiškinių sąryšio samprata 69 Vinciūnas J.V. Dialektinė dėsningumo samprata 71 PAŽINIMAS Šliogeris A. Mokslinis pažinimas 73 Mokslinio pažinimo specializacija 74 Specializacijos pobūdis filosofijoje 74 Filosofija ir metodas 75 Mokslas ir metodas 75 Matematikos vaidmuo pažinime 76 Dekartas R. Vaizduotė ar protas 78 Tiesa – kaip aiškus ir ryškus suvokimas 79 Raselas B. Tiesa – kaip verifikuotas tikėjimas 79 Džeimsas V. Tiesa – kaip patogus mąstymo būdas 81 MOKSLAS Merlo – Ponti M. Mokslas ir pasaulio patyrimas 81 Popper K.R. Apie falsifikaciją 82 Niutonas I. Mokslas: ne fantazija, o bandymas 83 Kantas I. Mokslininkas – kaip teisėjas 84 Einšteinas A. Ar mokslas pažįsta realybę? 84 K.F. fon Veiczekeris. Mokslas ir tikėjimas 85 ŽMOGUS IR VISUOMENĖ Meškauskas E. Visuomeninė sąmonės prigimtis 85 Vinciūnas J.V. Sąmonės modeliavimo problema 90 Fojerbachas L. Kūnas ir asmenybės realumas 92 Kortasaras Ch. Nejaugi aš – tik maišas? 92 Dekartas R. Siela yra smegenyse 93 Leibnicas G.V. Siela – kūno forma 94 Melvilis A. Ar gali egzistuoti bekūnės būtybės? 94 Kantas I. AŠ ir sąmonės vienybė 95 Ruso Ž.Ž. Žmogus ir laisvė 95 Aristotelis. Žmogus – mąstanti būtybė 96 Mirandola Dž.P. Žmogus – kaip kūrinys 96 Paskalis B. Žmogus – mąstanti nendrė 97 Jaspersas K. Žmogus – laisva egzistencija 98 Korėtas E. Žmogus – klausianti būtybė 98 Lametri Ž.O. Žmogus – tai laikrodis 99 Šteinbuchas K. Žmogus – tai elektroninė mašina 99 Redenbacheris F. Žmogus – intelektu aprūpintas variklis 100 Šulcas V. Ar kompiuteris geba mąstyti? 100 Vyčinas V. Ar žmogus yra Viešpats ar vergas? 101 KALBA Ruso Ž.Ž. Kalba ir gestas 101 Vitgenšteinas L. Kalba ir vartojimas 102 Leibnicas G.V. Kalba – kaip universalus raštas 103 DARBAS Hėgelis G. Daiktai – kaip savęs pažinimas 103 Marksas K. Darbas ir susvetimėjimas 104 Vėberis M. Nedarbas – kaip nuodėmė 105 POLITIKA Sokratas. Filosofas – politikų kritikas 106 Platonas. Filosofas – kaip valdovas 106 Poperis K.R. Egalitarinis ir autoritarinis intelektualizmas 107 Aristotelis. Politikas – kaip profesionalas 108 Seneka. Filosofas – ne politikas 109 Makiavelis. Valdovas – ne moralistas 109 Kantas I. Moralus politikas – ne politinis moralistas 110 Vėberis M. Atsakomybės etika 111 Poperis K.R. Racionalus politikas 112 TEISĖ Aristotelis. Dorovė ir įstatymas 113 Hobsas T. Įstatymo kilmė 114 Kantas I. Aukščiausioji valdžia – teisinga pati savaime 115 Monteskjė Š.L. Teisės leidyba ir vykdymas 116 Prigimtiniai ir pozityvieji įstatymai 116 Hėgelis G.V. Teisė ir nuosavybė 117 Hajekas F.A. Laisvė be socialinio teisingumo 118 Rolsas Dž. Nešališkas teisingumas 119 Nozikas R. Istorinis teisingumas 119 DOROVĖ Žemaitis V. Dorovė – tai žmonių pažiūrų bei įsitikinimų ir kartu jų praktinių santykių sritis 121 Dorovės priešistorė 121 Dorovės susiformavimas 122 Papročių ir dorovės santykis 123 Kūrybinis dorovės pobūdis 123 Dorovinė asmenybės savikūra 124 Dorovė – kaip asmenybės savikontrolės sistema 125 Pagrindinė dorovės funkcija 126 Sartras Ž.P. Pasirinkimo aktas daro žmogų, atsakingą už save 127 Aristotelis. Dorybė – surastas vidurys tarp dviejų ydų – pertekliaus ir stokos 128 Epikūras. Viso ko pradžia ir didžiausias gėris yra sveikas protas 129 Seneka. Likimui niekas nėra sunku ir neįmanoma 130 Konfucijus. Nedaryk kitiems to, ko pats nenorėtum sulaukti 131 Lao Dze. Kas nugali save – nenugalimas 132 MENAS Hėgelis G. Grožis – ne pamėgdžiojimas 134 Volš D. Grožis ir ideali galimybė 135 RELIGIJA Maceina A. Žodžio „religija” reikšmė 136 Tomas Akvinietis. Dievas – pirmasis judintojas 137 Raselas B. Kodėl klaidingas pirmosios priežasties argumentas? 137 Nyčė F. Dievo mirtis 138 Sartras Ž.P. Dievas – kūrėjas ar globėjas? 139 Fojerbachas L. Dievas – žmogaus dvasia 139 Šliogeris A. Religijos specifika 140 Filosofijos specifika 140 ISTORIJA Kantas I. Švietėjiškoji istorija 141 Hėgelis G.V. Istorija ir pasaulinė dvasia 142 Engelsas F. Istorija ir ekonominių formacijų kaita 143 Špengleris O. Istorija ir kultūrų kaita 144 Toinbis A. Istorija ir civilizacijų kaita 145 Nyburas R. Kodėl istorija nepažangėja? 145 Jaspersas K. Istorija ir ašinis laikas 147 Šliogeris A. Istorija – ne mano praeitis 148 Poperis K.R. Istorija prasmės neturi 148 PRATARMĖ Keičiantis gamtiškajam ir žmogiškajam pasauliui, kiekvienam iškyla jo suvokimo ir individualios būties jame problema. Žmogus ieško savo gyvenime ir veikloje atramos taško. Kur jis? Gamtoje, visuomenėje, pačiame žmoguje? Ar galima į šį klausimą atsakyti vienaprasmiškai? Be abejo, žmonija stengiasi atsakyti į šiuos klausimus ir rasti tokią savo ekonominę, politinę, kultūrinę organizaciją, kuri leistų paversti mūsų Žemę globaliniu namu, kuriame būtų įveikti skurdas, badas, nusikaltimai, įveiktas tautinis ir religinis priešiškumas. Tačiau reikia konstatuoti, kad tikrovėje istoriniame procese viešpatauja neapibrėžtumas, alternatyviškumas, kai žmogui nėra aiškių vienareikšmiškų ilgalaikių gyvenimo rodiklių, nes jie yra savotiškai paslėpti. Dėl to žmogui yra sunkoka susiorientuoti vykstančiuose daugialypiuose socialiniuose procesuose. Jam dažnai neaišku kurių orientyrų ir vertybių reikia laikytis. Tokioje situacijoje žmogui, ypač jaunam, labai svarbu suformuoti savo pasaulėžiūrinę orientaciją, suvokti savo vietą ir vaidmenį pasaulyje, įsisąmoninti socialinio ir asmeninio aktyvumo tikslą ir prasmę, atsakomybę už savo elgesį ir veiklos kryptis. Žmogaus pasaulėžiūrinės kultūros formavime visais laikais labai svarbią vietą užėmė filosofija, kuri rėmėsi ir remiasi savo ilgaamžiu patyrimu kritiškai apmąstant tikrovę ir žmogų, jo vietą bei vertybines orientacijas joje. Filosofai visais laikais ir visose epochose aiškino žmogaus būties problemas, kiekvieną kartą naujai keldami klausimą kas yra žmogus, kaip jis turėtų gyventi, į ką jis turėtų orientuotis kultūrinių permainų laikotarpiais. Taigi filosofija mus moko mąstyti – mąstyti laisvai. Tačiau laisvė niekada nebūna absoliuti, nes ji visada susijusi su atsakomybe. Net už pačią laisvę turime būti atsakomingi. Savo pasirinkime turime suvokti, kad, greta mūsų, kiti žmonės taip pat turi pasirinkimo laisvę. Todėl mes turime riboti absoliučios laisvės troškimą. Filosofija atskleidžia daugelio sąvokų, institucijų reliatyvumą, sąlygiškumą, bet kartu parodo, kad yra tam tikras pagrindas, tam tikri būties absoliutūs dalykai, kurių negalima nei ignoruoti, nei apeiti, nei sureliatyvinti. Šie „Filosofijos skaitiniai“ yra skirti susipažįstantiems su filosofija Kolegijos studentams ir visiems ja besidomintiems. Jie padės suvokti filosofijos specifiką, jos santykį su mokslu, religija, su įvairiomis filosofų tikrovės sampratomis ir interpretacijomis. „Filosofijos skaitiniai“ sudaryti iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje „Kas yra filosofija?“ pateiktos filosofų mintys apie filosofijos esmę. Čia daugiausia pateikiamos lietuvių filosofų mintys. Plačiau duodama A.Šliogerio filosofijos samprata. Antrojoje dalyje „Ontologija“ nušviečiamas istoriškas filosofų žvilgsnis į būties problemas. Trečiojoje dalyje „Filosofų mintys įvairia tematika“ keliamos filosofų mintys įvairiausiais gamtos ir visuomenės filosofiniais klausimais. Suprantama šie „Filosofijos skaitiniai“ yra tik bandymas surinkti vienoje vietoje paskelbtas žinomų filosofų autentiškas mintis ir taip sudaryti galimybę susipažinti su jomis studentams ir visiems besidomintiems filosofija. Kita vertus, suprantama, kad „Filosofijos skaitiniai“ nėra tobuli. Todėl už pareikštas pastabas ir pasiūlymus sudarytojas bus nuoširdžiai dėkingas. KAS YRA FILOSOFIJA? STASYS ŠALKAUSKIS (1886 – 1941) Pirma gyventi, paskui filosofuoti. Teisingai paprastai sakoma, jog reik primum vivere deinde philosophari (pirma gyventi, paskui filosofuoti). Ar šiaip, ar taip pažvelgsime, filosofija visada bus tam tikra žmogaus gyvenimo apraiška. Etimologine savo reikšme filosofija tariasi esanti išminties meilė. Sveiko proto nebeužtenka išminčiai įsigyti. Jai reik dar kažko kita. Nepasakysiu, jog esą reikalinga daugiau nekaip žmogaus protas: filosofijai jo pakanka. Bet įsidėmėkime gerai: sveikas protas nėra dar visas žmogaus protas; jis yra vien vidutinis žmogaus protas: t.y. toks, koks apsireiškia aikštėn daugumoj žmonių paprastomis gyvenimo aplinkybėmis. Ten, kur negalima dėl kurios nors priežasties pasikelt iš sveiko proto lygumos, jis tebelieka vienintelis teisėjas mūsų sprendimams. Bet esti ir kitaip. Jei kas ima sistemingai domėtis žmogaus proto, kad ir to pačio sveiko proto veikimu, paskui suveda vienumon savo išvadas apie protavimo reikšmę ir dėsnius ir pagaliau metodingai šitą savo patyrimą prie platesnių tyrinėjimų, tai toksai žmogus nebelaikys sveiko proto aukščiausiu sprendėju, – ir turėsime pripažinti jį teisėtai elgiantis. Duotajame pavyzdyje protas patikrinamas refleksija, lavinamas disciplina ir veikdomas, nesakau – vedamas, valia. Tai – aukštesnis proto išsiplėtojimo laipsnis, būtent – reflektyvinis. Daugelis vidutinių žmonių, kuriems sveikas protas yra aukščiausiu sprendėju, taip juo pasitiki, kad su panieka žvelgia į filosofinio proto darbą. Tasai darbas jiems atrodo bergždžių svajojimu padangėmis, kažkokia ore kabančia metafizika, kuria domėtis nedera rimtam žmogui. Jie tačiau nenumano, jog sveikas protas lygiai klaidingas, kaip ir šiaip jau žmogaus protas apskritai. Juk posakis ,,sveikas protas" nereiškia neklaidingo proto! Tiesa, sveiko proto klaidos nėra taip ryškios, kaip atsitinka kartais su filosofų paklaidomis; bet užtat jos atkakliau laikosi žmonių tarpe ir labai sunkiai įveikiamos. Išlavintas filosofijos atžvilgiu protas, kaip paminėta, gal suklysti net stambiau nekaip sveikas protas, bet, iš antros pusės, jis gal taip pat pasikelti aukščiau negu šis pastarasis ir suvokti dalykų, neprieinamų vidutiniam žmogaus protui. Taigi išminties meilė, deranti filosofijai, reikalauja tokios žmogaus proto disciplinos, kuri per reflektyvinį mąstymą kelia jį į aukščiausią sąmoningumo laipsnį. Mokslo objektas, arba dalykas, esti materialinis ir formalinis. Materialinį mokslo objektą sudaro toji daiktų, arba dalykų, sritis, kurią mokslas gvildo. Formalinis mokslo objektas yra tasai atžvilgis, kuriuo tyrinėjama šita daiktų, arba dalykų, sritis. Pavyzdžiui, fizika ir chemija, abidvi tyrinėja daiktingą mūsų pasaulį. Materialinis jųdviejų objektas yra tas pats, jei ne visame jųdviejų tyrinėjimo plote, tai bent iš dalies; bet užtat skiriasi jųdviejų formaliniai objektai, arba tieji atžvilgiai, kuriais žiūrima į materialinį objektą: fizika siekia atsitiktinų, arba akcidentinių, mūsų pasaulio kitimų; chemija – savibūvių, arba substancinių, jojo kitimų. Materialinis filosofijos objektas yra kaip ir neaprėžtas. Visa, kas yra, kas pažįstama, veikiama ar kuriama, — visa tai gali būti filosofijos tiriama reflektyvinio proto šviesoje. Materialinis filosofijos objektas dar nesudaro rūšinio jos požymio (diferentia specifica). Tasai požymis glūdi formaliniame jos objekte arba tame atžvilgyje, kuriuo ji gvildo savo tyrinius. Būtent filosofija siekia šitų pastarųjų per pažinimą tolimiausių, pirmutinių, arba visuotinų, priežasčių. Jei, pavyzdžiui, fizika ir chemija, kaipo specialiniai mokslai, domisi viena – atsitiktinomis, antra – savibūvėmis materijos atmainomis, t. y. gvildo artutines jos priežastis, tai filosofija siekia toliau: nepamiršdama šitų disciplinų ir jomis dažnai remdamasi, ji steigiasi ištirti pagrindinius visokios materijos pradmenis, kad tuo pačiu išaiškintų pirmutinę ir todėl visuotinąją materialinę daiktingo mūsų pasaulio priežastį. (Stasys Šalkauskis. Raštai, t.I.- V.,1990. P.29–31) JUOZAS GIRNIUS (1915 - 1994) Išmintis – ne žinoma, o gyvenama. Kodėl Sokratas savęs paties pažinimą pavadino ne išminties mokslu, o tiktai išminties meile, ir save patį laikė, skirdamasis nuo kitų, kurie save krikštijo išminčiais (sofistais), tiktai išminties mylėtoju („filosofu"). Kokia šio sokratinio kuklumo prasmė? Pirma, šitas sokratiškas kuklumas išreiškia, kad tasai savęs pažinimas, kuris drauge yra ir pačio visos tikrovės pagrindo klausimo atsakymas, niekada nėra žmogui tokiu tikrumu prieinamas, kaip to ar kito atskiro dalyko pažinimas. Baigtiniam žmogaus protui Būtis visada lieka paslaptis,— tikra ir tačiau niekada visiškai perregima (tuo pačiu visada atvira ir abejojimo neigimui). Kiekvienas žmogiškasis Tiesos pažinimas lieka ribotas. Ir juo giliau žmogus įžvelgia, tuo aiškiau jis atskleidžia ir savo žinojimo ribas. „Žinau, kad aš nieko nežinau",— drauge su Sokratu turi tarti kiekvienas, ne pasyviai rezignuodamas, bet pačiame tiesos ieškojime atskleisdamas vis gilesnį tikrovės paslaptingumą, vis aštresnį Būties paslapties išryškėjimą. Tik ignorantas, kuriam ,,nieko nėra", gali būti išdidus. Tiesa daro žmogų kuklų. Kas kartą Tiesos paslaptį suvokė, niekada nebus išdidus. Antra, tasai savęs paties žinojimas, kuris teikia žmogui išmintį, nėra tiktai teorija, tiktai žinojimas. Žinojimas apie atskirus dalykus (nesvarbu, ar vienu atveju jis patenkins tik teorini interesą, ar kitu atveju gali būti panaudotas ir praktinei veiklai) žmogaus niekam neangažuoja. Tuo tarpu tasai Būties ir Tiesos ieškojimas, kuris teikia žmogui savęs pažinimą, yra ne tik žinojimas, bet ir egzistencinis angažavimas. Šituo požiūriu atskleisti, kas yra žmogus, drauge yra atskleisti, ir kuo žmogus privalo būti. Todėl tol, kol savęs žinojimas lieka tik žinojimas, tol jis tėra teorija ir todėl jis dar nedaro žmogaus išmintingo. Būti išmintingu nereiškia tiktai žinoti, kas yra žmogus, bet ir būti, kuo žmogus privalo būti. Filosofinį žinojimą tai ir charakterizuoja, kad jis angažuoja žmogų keistis. Todėl tikra prasme išmintis yra ne žinoma, o gyvenama. Kitais žodžiais, išmintį teikiantysis savęs pažinimas tėra tikras savęs pažinimas, kada jis drauge yra ir savęs perkeitimas. Bet kaip tik toksai išminties charakteris ir neleidžia jos savintis. Galima sakyti, kad aš žinau vieną ar antrą mokslo šaką, bet negalima sakyti, kad aš žinau išmintį – panašiai, kaip negalima sakyti, kad aš žinau šventumą. Šventasis niekada nesakys: aš esu šventas, nes pačiu tokiu didžiavimusi jisai prarastų savo šventumą. Panašiai ir išminčius niekada nesakys: aš esu išmintingas, nes pačiu tokiu .savęs vertinimu liudytų savo neišmintingumą. Tik neišmintingasis gali didžiuotis išmintimi lyg kokiu išmokstamu dalyku. Šitaip suprasta išmintis (savęs pažinimas) yra kiekvieno žmogaus savaimingai siekiama ir drauge kiekvienam žmogui principiškai privaloma. Gali žmogus save ir užmiršti paskęsdamas kasdienybėje ir tačiau niekada – visam laikui. Jeigu ne kančios bei mirties tikrovė, tai patsai iš kasdienybės niekingumo išaugąs nuobodulys amžinai šaukia iš užsimiršimo neišminties grįžti į save patį. Visada kyla (ir negali nekilti!) žmogui klausimas, kas yra jisai pats, visada jo gilusai „aš" (Sokrato vadintas daimon) šaukia pažinti save. Šita prasme filosofija yra kiekvieno žmogaus dalykas, ir kiekvienas žmogus yra filosofas - pačiu savo gyvenimu. Kiekvienas (nesvarbu - daugiau ar mažiau sąmoningai) kelia žmogiškojo gyvenimo prasmės klausimą ir jį vienaip ar antraip atsako, jeigu ir ne visada teoriškai formuluotu atsakymu, tai pačiu savo gyvenimu: vienaip gyvena tas, kuriam nieko nėra, kitaip tas, kuriam gyvenimas yra Kūrėjo skirtasai amžinybės u ž d a v i n y s. Praktiškai betgi filosofo vardas taikomas ne visiems, o specialiai tiems, kurie, apdovanoti gilesniu žvilgiu, specialiai ryžtasi savo gyvenimą skirti tiems klausimams spręsti, kurių sprendimas ir kiekvieną žmogų daro filosofą plačiąja to žodžio prasme. Ir betgi filosofija nėra specialybė, kaip nėra specialybė šventumas, nors dažniausia filosofai sutinkami universitete, o šventieji – vienuolyne. Kaip tačiau buvimas vienuolyne nebūtinai daro žmogų šventą, taip nebūtinai daro žmogų filosofą ir specialus filosofijos studijavimas. Tęsiant palyginimą, kaip šventasis yra šventas ne šventumo išmanymu, šventųjų istorijos žinojimu, taip ir filosofo vardui teikia teisę ne filosofijos (filosofinių atsakymų) žinojimas, o tiktai asmeniškas pajėgumas pačiam tuos klausimus atsakyti. Tik tas tėra filosofas, kuris filosofiją ne tiktai žino, bet ir kuria. Nepadaro savaime vienas filosofijos žinojimas žmogaus filosofu, ir tačiau atskleidimas tų atsakymų, kuriuos pateikė didieji žmonijos mąstytojai,yra būtina sąlyga ir savo minties išplėtojimui. Tai ir yra filosofinių studijų prasmė. (Juozas Girnius. Raštai,t.I.P. 262 – 264) Filosofija nuo kitų mokslų skiriasi esmiškai. Filosofija, kuri teikia žmogui išmintį ir ne tik paprastą žinojimą kaip kiti mokslai, nuo visų kitų mokslų skiriasi esmiškai. Ji nėra tiktai vienas mokslas tarp daugelio kitų, o visiškai savito charakterio mokslas, kuris nuo visų kitų mokslų skiriasi tiek radikaliai, kad mokslo vardas jai tenka tiktai analogine (panašia), o ne ta pačia prasme kaip visiems kitiems mokslams. Šitą filosofijos ir atskirųjų mokslų skirtumą tenka išryškinti keturiais požiūriais: dalyko (arba objekto), pažinimo kelio (metodo), rezultatų, arba pačių pažinčių, charakterio ir pagaliau santykio su gyvenimu požiūriais. Kiekvienas kitas mokslas negu filosofija savo dalyku turi tą ar kitą atskirą tikrovės sritį. Gamtos mokslai savo dalykais turi atskiras gamtinės tikrovės sritis: fizika – fizinius reiškinius, chemija – medžiagos struktūrą, geologija – žemės sudėtį, astronomija – dangaus kūnus, botanika – augalus, zoologija – gyvulius, eksperimentinė psichologija – psichinius reiškinius, vidinį gyvųjų būtybių gyvenimą etc. Dvasios mokslai savo dalykais turi žmogiškosios tikrovės (žmogaus kaip dvasinės būtybės) atskiras sritis: kalbotyra – kalbą, literatūros bei meno mokslas – grožinę žmogaus kūrybą, istorija – žmonijos kultūrinę praeitį, sociologija – visuomeninį, ekonomika – ūkinį gyvenimą etc. Pagaliau pritaikomieji mokslai (kurių požiūriu visus anksčiau minėtuosius gamtos ir dvasios mokslus galima apibendrinti teoriniais mokslais) savo dalykais turi atskiras civilizacinės žmogaus veiklos sritis (technika - fizinių bei cheminių pažinčių pritaikymą gamtos apvaldymui, medicina - biologinių pažinčių pritaikymą gyvybės globojimui, pedagogika - psichologinių pažinčių pritaikymą jaunuomenės lavinimui ir auklėjimui, komerciniai mokslai - ekonominių pažinčių pritaikymą ūkinei veiklai, žurnalistika - dvasinių mokslų pažinčių panaudojimą formuojančiajam jų perteikimui, laikraštinei veiklai etc.). Visi šie mokslai viena prasme yra atskirieji, arba daliniai mokslai, nes kiekvienas savo dalyku turi tiktai tą ar kitą atskirą tikrovės sritį, tiktai dalį tikrovės (fizikiniai mokslai - medžiagą, biologiniai mokslai - gyvybę, psichologiniai mokslai — vidinį, arba psichinį, gyvenimą, dvasios mokslai - dvasinę žmogaus tikrovę). Antra prasme visi šie mokslai visada lieka specialieji mokslai, nes savo dalykus jie svarsto tiktai specialiais požiūriais (ex causis proximis): sakysime, tą pačią neorganinę tikrovę svarsto ir fizika, ir chemija, tačiau skirtingais požiūriais — fizika judėjimo, chemija struktūros požiūriu, arba, sakysime, biologiniai mokslai - anatomija ir fiziologija, abi kreipiasi į gyvąsias būtybes, tačiau skirtingais požiūriais: pirmoji morfologiniu, arba struktūriniu, požiūriu, antroji funkcionaliniu, arba veikimo, požiūriu. Tuo tarpu filosofija kreipiasi ne į tą ar kitą atskirą tikrovės sritį, o į pačią tikrovės visumą. Visa, kas yra, domina filosofiją: ir medžiaga, ir gyvybė, ir siela (psichinis gyvenimas), ir dvasia - visa tikrovė. Šituo požiūriu, palyginta su atskiraisiais mokslais, filosofija yra visuotinysai mokslas, nes jos dalykas yra visa tikrovė (tikrovė savo visumoje). Visa domina filosofiją, ir tačiau filosofija nėra paprastas mokslo pakartojimas ta prasme, kad tai, ką svarstė mokslai, dar kartą persvarstytų ir filosofija. Filosofija, visu domėdamasi, domisi ne kaip atskirais dalykais tuo ar kitu specialiu požiūriu, o bendruoju būties visumos požiūriu (ex causis ultimis). Kai atskirieji specialieji mokslai turi uždaviniu atskleisti, koki dėsniai valdo tą ar kitą tikrovės sritį, tai filosofijos uždavinys atskleisti, kas yra tos atskirosios sritys kaip buvimo būdai; kas yra pati medžiaga, pati gyvybė, patsai psichinis gyvenimas, pati dvasia ir pagaliau pati Būtis. Šita prasme, palyginta su specialiaisiais mokslais, filosofija yra bendrasis mokslas, nes savo dalyką ji svarsto pačiu bendruoju požiūriu, „iš galutinių priežasčių". Suglaudus abu šiuos (visuotinumo ir bendrumo) charakterius, filosofijos, kaip visuotiniojo ir bendrojo mokslo, skirtumą nuo visų kitų (vadinasi, atskirųjų ir specialiųjų) mokslų galime šiaip išreikšti: atskirųjų mokslų dalykas – atskiros būtybės, filosofijos dalykas – būtis. Kreiptis į atskiras tikrovės sritis specialiais požiūriais yra lygu kreiptis į jas kaip atskiras būtybes, gi kreiptis į tikrovės visumą yra ne kas kita, kaip kreiptis į pačią būtį. Taip išskyrus filosofiją ir atskiruosius specialiuosius mokslus, kyla tolesnis klausimas: kokie jų tarpusavio santykiai? Kaip bendrasai mokslas, filosofija tarnauja specialiesiems mokslams pagrindu, atskleisdama pagrindines tos ar kitos atskiros srities ontologines struktūras ir tuo būdu šitą sritį išskirdama iš bendrosios visumos ir perduodama ją konkrečiam tyrimui į atskirojo mokslo rankas. Iš tiesų, pagrindines savo srities sąvokas atskirieji mokslai iš pradžių priima kaip „savaime suprantamas" patys kritiškai nesvarstydami jų prasmės (taip, pvz., fizika priima medžiagos, energijos, judėjimo, jėgos ir kitas pirmines sąvokas). Tačiau šios sąvokos yra „savaime suprantamos" tik todėl, kad jos jau filosofiškai nušviestos. Tokių pagrindinių struktūrų atskleidimu ir pagrindinių sąvokų pateikimu filosofija ir yra atskirųjų mokslų motiniškoji versmė. Nepaneigia šitos tiesos, kad kai kurie mokslai atrodo betarpiškai kilę iš praktinio reikalo, o ne iš teorinio filosofinio intereso (astronomija, pvz., iš jūrininkystės reikalo), nes, kol šis praktinis interesas neišaugo teoriniu interesu, tol ir šie mokslai liko tik atskirais pastebėjimais, nepasiekdami sisteminių mokslų rango. Visi mokslai savo kilme susieti su filosofija, ir kiekvienas turi savą filosofinę praeitį. Fizika iš filosofijos galutinai išsilaisvino tiktai naujųjų amžių pradžioje, biologiniai mokslai dar vėliau, o psichologija dar ir šiandie nėra galutinai nutraukusi ryšių su savo filosofine praeitimi. Tiesa, paprastai filosofinis atskirojo mokslo tarpsnis nėra vaisingas moksline patirtimi, ir būtent todėl, kad jame visada gresia pavojus, užuot pirminių filosofinių atskleidimų pagrindu leistis į konkretų tikrovės tyrimą, pasitenkinama tiktai šių sąvokų analize, ir tasai savokinis žaismas laikomas pačios tikrovės atskleidimu. Suprantama tad, kodėl atskirojo mokslo išsiskyrimas iš filosofijos paprastai vyksta revoliucine nuotaika, - panašiai, kaip jaunuolis brendimo metais išdidžiai laisvinasi iš motinos autoritetinio prieglobsčio. Visi mokslai susieti su filosofija kaip savo pirmine versme ir lygiai visi mokslai ilgisi filosofijos kaip savo atbaigimo. Juo mokslinis žinojimas auga, tuo labiau jisai specializuojasi, skaidosi atskiromis šakomis, praranda tarpusavio ryšių sąmonę ir tuo pačiu ir savo pačių prasmę, nes prasmė yra tiktai visumos sąmonės išlaikyme. Betgi šitas vienybės diferenciacijoje išlaikymas negali būti pasiekiamas jokiu kitu, kaip visuotiniuoju mokslu, vadinasi, filosofija, nes tik visuotiniuoju būties visumos žvilgiu galima suvokti vienybę visame mokslinio žinojimo išsidiferencijavime atskirais mokslais. Šita prasme filosofija, kaip visuotinysai mokslas, ir tarnauja atskiriems mokslams atbaigimu, atskirųjų mokslų žvilgių susintetinimu į vieningą žiniją. Tiesa, šitas uždavinys be galo sunkus, ir ne kiekvieno laiko filosofija pajėgia jį sėkmingai išspręsti. Bet kad jisai visada gyvas, liudija faktas, jog, jei kurio laiko filosofija nepajėgia pati šio uždavinio išspręsti, imasi jo siekti patys mokslai. Vaizdingai atskirųjų mokslų ir filosofijos santykiai kartais šiaip charakterizuojami: jei visą žiniją lyginti rūmui, tai filosofija būtų ir pagrindas (kaip bendrasai mokslas), ir drauge stogas (kaip visuotinysai mokslas). Kitu vaizdu šį santykį būtų galima išreikšti charakterizuojant filosofiją atskirųjų mokslų karališkąja motina. Filosofija yra atskirųjų mokslų motiniškoji versmė, nes visi jie yra savo kilme ir pagrindais susieti su ja. Filosofija yra atskirųjų mokslų karalienė, nes ji viena gali pajėgti atskiruosius mokslus atbaigti suvesdama į vieningą žiniją. Kaip skirtingas filosofijos dalykas, taip skirtingas privalo būti ir jos metodas (pažinimo kelias), nes metodas įvairuoja pagal dalyką. Kiekvienas dalykas apsprendžia ir savo metodą. Atskirųjų būtybių pasaulis, į kurį kreipiasi atskirieji mokslai, yra patirtinė tikrovė. Atitinkamai atskirųjų mokslų metodas ir yra patirtis. Kaip tačiau patsai atskirųjų būtybių pasaulis nėra vienaprasmiška sąvoka, taip ne vienaprasmiška ir patirties sąvoka. Gamtinė tikrovė (medžiagos ir gyvybės pasaulis) betarpiškai patiriama, gi dvasinė tikrovė prieinama tik tarpiškai — per savo objektyvines apraiškas (kalbą, meno bei literatūros kūrinius, papročius, istorinius dokumentus, teisės kodeksus, ūkines, valstybines bei apskritai visuomenines apraiškas). Pagal tai skirtinga ir patirties prasmė: viena – gamtos ir kita — dvasios moksluose. Gamtos moksluose patirtis yra galima kaip betarpiškas stebėjimas: arba natūraliose sąlygose, arba specialiai suorganizuotuose ir todėl sąlygų keitimu sąmoningai kontroliuojamose sąlygose (pastarasai stebėjimas paprastai vadinamas eksperimentu). Tuo tarpu dvasios moksluose patirtis nebėra betarpiškas stebėjimas, o tiktai visų pirma betarpiškai patiriamųjų apraiškų dvasinės prasmės supratimas. (Sakysime, bet kurį eilėraštį pažinti nereiškia tiktai įsistebėti raštinius ženklus, o suprasti ir išsiaiškinti jų prasmę.) Gi būtis, kaip filosofijos dalykas, nėra jokia prasme patiriama. Visa tai, ką aš galiu patirti, visada tėra tas ar kitas atskiras dalykas (fizinis kūnas, gyvoji būtybė, kultūrinis kūrinys), bet niekada pati būtis. Nors visa, kas yra, yra, ir tačiau tai, ką aš patiriu, tėra ši-būtis, vadinasi, tik būtybė, o ne pati būtis (būti šia būtybe reiškia nebūti kita; šita prasme kiekviena būtybė tėra ši-būtis, o ne tiesiai būtis, nes ji savyje implikuoja kieno nors išskyrimą, vadinasi, nebūtį). Tik būtybės patiriamos, o ne pati būtis. Būties patirtis yra priešingybė savyje. Tačiau būties nepatiriamumas nereiškia apskritai jos nepažįstomumo, o tik nurodo, kad ji pažįstama kitu keliu, ne patirtimi. Kuriuo tad keliu? Į šį klausimą atsakymą teikia pati formalinė būties sąvoka. Būtis yra tai, kas būtybes daro tuo, kuo jos yra, — būtybėmis. Pagal tai, viena prasme, būtis yra būtybėse (nes būtybės tėra būties pagrindu), ir tačiau, antra prasme, būtis yra visada už būtybių (nes nė viena atskira būtybė nėra tiesiai būtis, o tik ši-būtis, vadinasi, kita-nebūtis). Šioje vietoje būties ir būtybių skirtumą tik schemiškai aptarėme, išsamiai jį išplėtoti ne įvado, o viso filosofijos kurso dalykas. Tačiau šio skirtumo suvokimas yra pats pirmasai žingsnis filosofijoje. Kol šis skirtumas lieka nesuvokiamas, tol iš viso negali būti suvokiama nė pati filosofija, nes visas filosofinis mąstymas yra pagrįstas šiuo skirtumu. Neskiriant būtį nuo būtybių (vadinasi, ir pačią būtį laikant tiktai būtybe), filosofija traktuojama tiktai kaip atskirasai mokslas ir tuo pačiu jos prasmė iš anksto iškreipiama. Toksai būties buvimas būtybėse ir tačiau drauge už būtybių nurodo, kad nors kiekviena patirtis implikuoja būtį, tačiau būtis gali būti prieinama tiktai išėjimu už patirties, visos patirtinės tikrovės peržengimu. Filosofavimas ir yra ne kas kita kaip šitas išėjimas už patirtinės tikrovės pačios jos pagrindo ieškojimo prasme. Jei atskirųjų mokslų kelias yra patirtis, ir šita prasme atskirųjų mokslų metodus galima charakterizuoti plačiąja prasme empiriniais (patirtiniais) metodais, tai filosofijos kelias — patirties peržengimas, ir šita prasme filosofijos metodas yra transcendentinis (,,transcendere" reiškia peržengti, išeiti už...). Kuri konkreti šito filosofijos transcendentiškumo prasmė? Ne kita kaip išėjimas už būtybės pasaulio į būtį. Kitais žodžiais, iš būtybių apraiškiškumo žengimas į pačią būtybėmis apsireiškiančią ir tačiau joms netapatišką būtį. Šitaip iš fizinių reiškinių einame į medžiagą, iš vitalinių reiškinių – į gyvybę, iš dvasinės žmogaus kūrybos – į žmogų, kaip dvasinę būtybę, ir pagaliau iš visos patirtinės tikrovės apraiškiškumo (savyje nepakankamumo) – į pagrindinį klausimą, kuriuo vardu – Dievo ar Nieko – vadinti visos tikrovės pagrindą. Šisai žengimas – žengimas nuo patirtinės duotybės į šitos duotybės įgalinimo sąlygas, į šitą duotybę įgalinantį pagrindą. Filosofijos ir atskirųjų mokslų skirtingumas dalyko ir metodo požiūriais apsprendžia ir pačių jų rezultatų – pažinčių skirtingą charakterį. Išoriškai pastarąjį skirtingumą aiškiai liudija filosofijos ir mokslų palyginimas pažangos požiūriu. Atskiruosius mokslus charakterizuoja tolydi pažanga: mokslinis pažinimas auga su laiku: dabartis mokslinėmis pažintimis visada turtingesnė negu praeitis. Ir trečiaeilis šių dienų fizikas turi tikresnį tikrovės žvilgį negu praėjusiojo laikotarpio ir toks fizikos genijus kaip Newton. Tuo tarpu filosofijoje neįmanoma jokia tikra pažanga: joje galima kalbėti ne apie tolydinę pažangą, o tiktai apie atskirus didžiuosius filosofus, kurie laiko tėkmėje sušvinta tarsi amžinybės momentai, — ne laiko paruošiami ir todėl laiko nesusendinami. Kai mokslininkas (koks didelis jis bebūtų) sensta su laiku ir telieka didelis kaip praeities objektas, tai filosofas lieka amžinai jaunas – visam laikui reikšmingas ne tik istoriniu praeities, bet ir aktualiu dabarties požiūriu. Platonas ir Aristotelis, Augustinas ir Tomas, Descartes, Leibniz, Kantas ir Hėgelis, Heidegger ir Jaspers – visi lygiai reikšmingi, nors pirmuosius nuo paskutiniųjų skiria daugiau negu du tūkstančiai metų. Į šitą klausimą, kodėl moksle galima, o filosofijoje negalima pažanga, galima būtų atsakyti, jog moksle pažanga todėl galima, kad yra galimas mokslinių pažinčių perdavimas iš kartos į kartą, ir jog filosofijoje pažanga neįmanoma, nes neįmanomas ir joksai filosofinių pažinčių perdavimas. Tiesa, mokslininkai savajame darbe bendradarbiauja, jie visi sudaro tarsi grandinę, kurioje vienas perteikia antram, ką jis iš aukščiau perėmė ir ką jis patsai naujai patikslino ar naujai atskleidė. Tuo tarpu filosofai šviečia lyg tarsi vieniši žiburiai, nieko neperimdami ir nieko neperduodami, nebent sokratiškąjį šauksmą: pažink pats save! Tačiau toksai klausimo atsakymas negali mūsų patenkinti, nes jisai kelia naują klausimą: kodėl tiesos perdavimas galimas moksle ir negalimas filosofijoje? Galimas tiesos perdavimas moksle, nes vieno laiko mokslininkai sutaria savo dabartinėmis mokslinėmis pažiūromis, tuo tarpu ir to paties laiko filosofai visada suskilę. Tačiau ir šisai atsakymas tėra naujas klausimas: kodėl galimas sutarimas moksle ir negalimas filosofijoje? Visa šitų klausimų grandis (kodėl galimi moksle pažanga, perdavimas bei sutarimas ir negalimi filosofijoje) nurodo į pagrindinį mokslinės ir filosofinės tiesos charakterių skirtingumą. Mokslinės pažintys yra fakto tiesos Jos atskleidžia tikrovės faktiškumą: „yra taip, yra anaip": to ir to cheminio elemento reakcijos yra tokios ir tokios, ta gyvoji būtybė yra tokios kūno struktūros ir tokio gyvenimo būdo, tas istorinis įvykis buvo iššauktas tokių ir tokių veiksnių etc,, etc, Visos šios tiesos yra tiktai faktinių santykių ir jų dėsnių konstatavimas. Kaip tokios fakto tiesos, mokslinės pažintys yra dalykiškos. Pirma, jos išreiškia tiktai dalykinius santykius ir yra abejingos vienokiam ar kitokiam žmogiškosios būties prasmės supratimui. Vienoks ar kitoks mokslinių klausimų sprendimas neangažuoja žmogaus jokiai pasaulėžiūrai ir jokiam savęs pakeitimui. Antra, mokslinės pažintys yra dalykiškos ta prasme, kad jos priklauso tiktai patirties ir neprivalo pačio žmogaus apsisprendimo. Mokslines pažintis diktuoja tiktai pati tikrovė. Patirtinės tikrovės diktatas moksliniame pažinime yra vienaprasmiškai aiškus, nors tai ir nereiškia tikrovės atskleidimo lengvumo. Neretai (ir dažniausiai) ir mokslinės tiesos atskleidimas reikalauja ilgų ir sunkių pastangų, bet jei kartą kuri tiesa iš tiesų atskleidžiama, nėra kito kelio, kaip ją pripažinti (net jei asmeniniais motyvais ir būtų nemalonu, pvz., jei būsi pynes priešingą pažiūrą, o priešininkas įrodė tavosios pažiūros klaidingumą). Šitas mokslinių pažinčių dalykiškumas ir yra tasai jų charakteris, kuris įgalina vieningą pripažinimą, perdavimą sekančiai kartai ir tuo pačiu tolydžią mokslų pažangą. Kitas filosofinių pažinčių charakteris. Jei mokslinės pažintys yra fakto tiesos, tai filosofinės pažintys yra prasmės tiesos. Filosofinės pažintys nebėra patirties diktuojami tikrovės faktinių santykių konstatavimai, o patirtį peržengiantysai tikrovės prasmės ieškojimas. Jose tikrovė atsiskleidžia nebe savo brutaliu faktiškumu, o žmogiškai reikšmingu prasmingumu nebūt tuo, kuo tas ar kitas dalykas yra, bet ką jis reiškia žmogui – savo prasmės ieškančiajai būtybei. Jei todėl mokslinę fakto tiesą charakterizuoja dalykiškumas, tai filosofinę prasmės tiesą charakterizuoja asmeniškumas. Pirma, filosofinės pažintys yra asmeniškos ta prasme, kad jos visada drauge liečia žmogų, nes teikia visada drauge ir žmogiškojo gyvenimo prasmės klausimo atsakymą. Kiekvienas filosofinis klausimas, net jei jis, sakysime, tematiškai svarstytų ir tiktai gamtą, drauge yra ir žmogaus klausimas, nes visi filosofiniai klausimai taip vieningai susieti vienu būties visumos žvilgiu, kad vieno atsakymas implikuoja ir visų kitų klausimų atitinkamą atsakymą. Antra, filosofinės pažintys yra asmeniškos ta prasme, kad jos savotiškai yra susietos su pačio žmogaus asmeniniu apsisprendimu. Patirties diktatas, liečiąs atskirus faktus, vienaprasmiškai aiškus. Filosofinis patirties tikrovės pagrindo ieškojimas, išeidamas už patirties, nustojo to vienaprasmiško priverstinumo, kuris charakterizuoja mokslinę patirtį. Būties kalba nėra vienprasmiškai aiški, nes baigtinis žmogaus protas niekada negali pajėgti pilnai išreikšti tai, kas yra pati Nebaigtinybė. Ta ir yra žmogiškojo pažinimo dialektika, kad tai, ką žmogus gali visiškai tikrai pažinti, tėra brutalus būtybių pasaulio faktiškumas, gi to, kas yra pati tikroji būtis, pažinimas visada lieka paženklintas gilia netikrybe, kurios nuveikimas privalo asmeninio apsisprendimo. Šitas filosofinės tiesos asmeniškumas yra tasai jos charakteris, kuris leidžia suprasti amžiną filosofų nesutarimą, vienišumą ir tolydžio pažangos filosofijoje negalimybę. Skirtinga pagaliau filosofija nuo atskirųjų mokslų ir savo santykiais su gyvenimu. Atskirieji mokslai naudingi – vieni (pritaikomieji mokslai) betarpiškai, antri (teoriniai mokslai) tarpiškai (per pritaikomuosius mokslus). Gamtos mokslai naudingi savo pažinčių panaudojamumu techninei žmogaus veiklai, techniniam gamtinės tikrovės apvaldymui ir palenkimui žmogiškiesiems tikslams. Dvasios mokslai naudingi visuomeninei žmogaus veiklai, pažangesniam žmogaus bendruomeninio (ūkinio, teisinio ir politinio) gyvenimo formavimui. Gi filosofija jokia šita civilizacinio naudingumo prasme nėra ir negali būti naudinga, nes tai, ką ji atskleidžia, būties visuma, negali būti žmogiškosios veiklos objektu. Nors šituo požiūriu filosofija ir nėra naudinga, tačiau ji dėl to dar nėra apskritai nevertinga. Priešingai, kultūrinio vertingumo požiūriu filosofija yra pati vertingiausia. Ji viena (šalia religijos) kuria žmogaus pasaulėžiūrą, atskleidžia žmogaus gyvenimo prasmę bei tikslą ir tuo pačiu yra patsai žmogaus vidinės kultūros pagrindas. Jei todėl mokslai yra naudingi kaip techninės ir apskritai civilizacinės pažangos veiksniai, tai filosofija yra vertinga kaip žmogaus asmeninės, vidinės kultūros veiksnys. Filosofija, kaip būties klausimas, savo pagrinde yra tiktai vienas klausimas, įprastinis filosofijos skirstymas atskiromis disciplinomis yra visiškai skirtingos prasmės negu atskirų mokslų diferenciacija. Pastaroji yra reali, tuo tarpu pirmoji tėra vieno vieningo klausimo išplėtojimas atskirais klausimo aspektais. Prasminga kalbėti apie tos ar kitos mokslo šakos specialistą, bet yra nesusipratimas darytis kurios nors filosofinės disciplinos specialistu. Tėra dvi galimybės: ar būti filosofu ir tada būti atviram visai filosofinei problematikai, ar iš viso atsisakyti filosofo pretenzijos. Savo pagrinde filosofija yra būties klausimas ir šita prasme metafizika (reiškia: ,,išėjimas už fizikos", vadinasi, patirtinių mokslų). Būtis tačiau nėra vienaprasmė, o tik analoginė sąvoka: viena prasme ji yra būtybėse, antra – už būtybių. Klausti būtį, kiek jį yra būtybėse, reiškia klausti, kuria prasme yra atskirosios būtybių pasaulio sritys: negyvoji gamta, gyvasai pasaulis, pagaliau žmogus. Pagal tai ir skiriame gamtos filosofiją (vadinamą kosmologiją, kiek ji kreipiasi į anorganinę gamtą, ir biofilosofiją, kiek ji yra gyvybės filosofija) ir žmogaus, arba dvasios, filosofiją, paprastai vadinamą filosofinės psichologijos arba filosofinės antropologijos vardu (tenka išskirti pažyminiu ,,filosofinė" atribojimui ir nuo vadinamosios eksperimentinės psichologijos, kuri yra paprastas patirtinis mokslas, neturįs daugiau bendro su filosofija, kaip fizika ar biologija, ir nuo anatominės antropologijos). Klausti būtį, kiek ji yra už būtybių pasaulio, yra lygu klausti visos patirtinės tikrovės pagrindo — Dievo kaip pačios Būties. Šisai klausimas vadinamas teodicėja. Visoms šioms metafizinėms disciplinoms pagrindu tarnauja ontologija, kaip formalusai būties sąvokos ir bendrųjų būties charakterių bei dėsnių klausimas. Šalia būties filosofijos, paprastai dar skiriama pažinimo ir veikimo filosofija (tiksliai dalykus imant, jiedvi priklauso žmogaus filosofijai ir iš jos išskiriamos tiktai praktiniais motyvais). Ir būtent, pažinimo filosofijoje paprastai skiriama logika, kaip pažinimo formalaus taisyklingumo disciplina, ir gnoseologija, kaip pažinimo materialinio teisingumo disciplina. Veikimo filosofijoje (kartais, remiantis netiksliu eksplikatyvinių ir normatyvinių disciplinų skyrimu, vadinamoje normatyvine filosofija) paprastai skiriama etika, kaip gėrio klausimas, estetika, kaip grožio klausimas, ir pagaliau kultūros filosofija plačiąja prasme (imant ir istorijos bei visuomeninio gyvenimo filosofiją), kaip žmogaus kultūrinės veiklos klausimas.(Ten pat.P. 264 – 273) KARLAS JASPERSAS (Kari Jaspers) (1883 – 1968) Filosofijoje nėra vieningos nuomonės. Kas yra filosofija ir ko ji verta — ginčijamas dalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradimų, arba ji abejingai atmetama kaip mąstymas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su baiminga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastų žmonių pastangas, arba ji niekinama kaip niekam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laikoma dalyku, kuris liečia kiekvieną ir todėl turi būti paprastas bei suprantamas, arba manoma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yra beviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tikrųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiems vertinimams. Mokslu tikinčiam žmogui blogiausia tai, kad filosofija nėra pasiekusi visuotinai reikšmingų rezultatų, t. y. nieko tokio, ką būtų galima žinoti ir turėti. Specialieji mokslai pasiekė neabejotinai tikrų ir visuotinai pripažintų rezultatų, o filosofija, nepaisant tūkstantmečių pastangų, tuo pasigirti negali. Negalima paneigti, kad filosofijoje nėra vieningos nuomonės dėl to, kas pažinta iki galo. Ką priversti pripažinti, kas tapo moksliniu pažinimu, jau nebėra filosofija, bet priklauso specialaus žinojimo sričiai. Be to, filosofiniam mąstymui, skirtingai negu moksliniam, nebūdinga pažanga. Mes tikrai pažengėme daug toliau negu graikų gydytojas Hipokratas. Bet vargu ar galėtume pasakyti, kad esame nuėję toliau už Platoną. Tik jo naudotos mokslinio pažinimo medžiagos požiūriu mes žengtelėjome pirmyn. O filosofavimu, galimas daiktas, prie jo dar ir nepriartėjome. Kad jokia filosofija, skirtingai negu specialieji mokslai, nėra visų vienodai pripažįstama, lemia pati jos prigimtis. Jos siekiamas tikrumas nėra mokslinis, t. y. vienodas kiekvienam intelektui; tai yra įsitikrinimas (Vergewisse-rung), kurį pasiekus prabyla pati žmogaus esmė. Mokslo žinios apima atskirus objektus, apie i kuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą, liečiančią žmogų kaip žmogų, ji mąsto tiesą, kuri nuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu bet koks mokslinis pažinimas. Žinoma, susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Tam tikru metu pasiektas specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielaida. Kone kiekvienas tariasi išmanąs filosofijos dalykus. Pripažįstama, kad kitiems mokslams suprasti reikalingos studijos, išsimokslinimas ir metodas, o filosofijoje jaustis kaip namie tikimasi be niekur nieko; pakankama prielaida laikoma tai, kad esi žmogus, turi savo likimą ir savo patirtį. (K. Jaspersas.Filosofijos įvadas. – V., 1989. P. 25 – 27) Filosofija kaip gyvenimo būdas. Filosofinio gyvenimo būdo troškulys kyla iš tamsos, į kurią nublokštas individas, iš praradimo, kurio ištiktas jis, nebegalėdamas mylėti, tarsi spokso į tuštumą, iš savimaršos, kuriai jį pasmerkia rutina, kai jis staiga atsipeikėja, išsigąsta ir klausia savęs: kas esu, ką praradau, ką turiu daryti? [...] Filosofavimas yra ryžtas atsiverti ištakoms, sugrįžti į save ir, kiek leidžia jėgos, suaktyvinti save vidiniais veiksmais. Tiesa, kasdienėje egzistencijoje visų pirma tenka atlikti realias užduotis, nusilenkti dienos reikalavimams. Tačiau tuo nepasitenkinti, o priešingai, į kasdienį darbą ir smulkių tikslų vaikymąsi žvelgti kaip į savimaršos kelią ir visa tai patirti kaip praradimą ir kaltę – štai kas yra trokšti filosofinio gyvenimo budo. O be to, labai svarbu rimtai žiūrėti į tai, ką patiri drauge su kitais žmonėmis, į laimę ir skausmą, į sėkmę ir nesėkmę, į sielos sutemas bei sumaištį. Neužsimiršti, neišsisukinėti, bet suaktyvinti visą savo vidujybę, nelikti abejingam, bet apmąstyti – štai koks yra filosofinis gyvenimo būdas. Yra du jo keliai: mąstanti meditacija vienatvėje ir abipusiškai suprantanti, abipusiškai veikianti, abipusiškai kalbanti, abipusiškai tylinti komunikacija su žmonėmis. Mums, žmonėms, nepamainomos yra kasdienės gilaus susimąstymo akimirkos. Mes įsitikriname savimi, kad išsibarstydami kasdienybėje neprarastume sąlyčio su absoliutu. Tą, kam religijose tarnauja kultas ir malda, filosofijoje atitinka sąmoningas susikaupimas, atsigręžimas į pačią būtį. Tai turime daryti tuo metu, kai nusigręžiame nuo pasaulio tikslų, tačiau nejaučiame tuštumos, bet susiliečiame su tuo, kas esminga. Tai gali būti rytas, vakaras arba atokvėpio akimirkos. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinio, neturi švento objekto, šventos vietos ir nusistovėjusios formos. Jo vyksmo tvarka netampa taisykle, bet lieka laisvai kintančia galimybe. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinės bendruomenės, realizuojamas vienatvėje. (Jaspersas K. Filosofijos įvadas. V.: Mintis, 1989, p. 139-140. Iš vokiečių kalbos vertė A. Šliogeris.) EUGENIJUS MEŠKAUSKAS (1909 – 1997) Metodologinis filosofijos vaidmuo. Visų konkrečių tyrimų metodika grindžiama pažintiniu atitinkamų mokslų patyrimu. Visi mokslinio tyrimo nnetodai turi savyje teorinius ankstesnių tyrimų rezultatus, pateisinančius tuos metodus. Pavyzdžiui, spektrinę analizę tyrimo metodu daro fizikinė spektro teorija, statistinį reiškinių aiškinimą — matematinė tikimybių teorija, svarstyklių vartojimą —atitinkama mechanikos teorija ir t. t. Vartodamas įvairius tyrimo metodus, mokslas tikslingai panaudoja teorines žinias naujiems tyrimams. Dėl to ir pažintinio patyrimo studijavimas yra būtina kiekvieno mokslo pažangos sąlyga. Nuo konkrečių metodikų skirtina metodologija — bendra mokslinio tyrimo metodų teorija. Specialių metodologinių tyrimų objektas yra visas tam tikro mokslo pažintinis patyrimas. Čia aiškinamos to mokslo tolesnės pažangos prielaidos. Šiuo atžvilgiu specialioji metodologija yra mokslas apie mokslą arba to mokslo metateorija. Pažymėtinos dvi kiekvienos metodologijos ypatybės. Pirma, dėl pačios mokslinio pažinimo prigimties metodologija negali būti užbaigta. Jos problematika ir sprendimai keičiasi mokslo raidoje. Antra, nėra ir negali būti uždaros, vieno kurio nors mokslo ribose kuriamos metodologijos. Specialaus tyrimo sritys yra tik santykiškai savarankiškos. Kiekvienas mokslas turi išaiškinti savo vietą tarp kitų mokslų, remtis tų mokslų patyrimu. Todėl ir specialioji metodologija nėra grynai speciali — į jos problematiką įeina ir įvairiems mokslams bendrų problemų. Yra ir visiems mokslams bendrų metodologinių problemų, susijusių su teorinės veiklos moksliškumo samprata. Jos sudaro bendrosios mokslo metodologijos problematiką, spręstiną remiantis metodologiniu visų mokslų raidos patyrimu. Mokslinė metodologija pradėjo formuotis dar senovėje drauge su mėginimais moksliškai aiškinti tikrovės reiškinius. Besiformuojančio mokslo specifiką išreiškė struktūrinis priežastinis reiškinių aiškinimas. Daiktų savybės pradėtos sieti su jų struktūra, o jų buvimas bei kitimas — su pačioje tikrovėje glūdinčiomis priežastimis. Tuo besiformuojantis mokslas skyrėsi nuo mitologijos, aiškinančios gamtos procesus kaip tikslingus veiksmus. Tolesnį žingsnį; ta pačia kryptimi žengė naujųjų amžių gamtotyra, teikdama struktūriniam bei priežastiniam reiškinių aiškinimui tiksliai formuluojamų dėsnių pavidalą. Šiais moksliškumo kriterijais vadovaujamasi teorinėje veikloje ir ligi šiol. Tačiau šie kriterijai, įsigalėjus moksle vystymosi idėjai, pasirodė esą nepakankami. Paaiškėjo, kad struktūrinis priežastinis reiškinių aiškinimas sudaro tik vieną tikrovės mokslinio aiškinimo aspektą. Šiuolaikiniam mokslui kilo reikalas aiškinti tiriamųjų reiškinių išsivystymo, egzistavimo bei kitimo sąlygas vis plačiau ir giliau apimant tikrovę kaip visumą. Vystymosi požiūrio taikymas tapo svarbiausiu mokslinės metodologijos reikalavimu. Dialektinė materialistinė filosofija, darydama savo objektu vystymosi procesą, suteikia teorinį pagrindą naujai formuluoti šiuolaikinės specialiosios mokslinės veiklos moksliškumo kriterijus. Remiantis tais kriterijais, galima išaiškinti tos veiklos rezultatų pažintinį lygį, atsižvelgiant į tai, kiek juose yra realizuota vystymosi idėja. Čia aiškinama, kokiu mastu tam tikras mokslas, jo šaka ar kokia nors teorija jau yra aprėpusi savo objektų susiformavimo bei egzistavimo istoriją, kokios tos istorijos pusės dar nepradėtos aiškinti, ir pagal tai nustatoma tolesnių tyrinėjimų problematika. Dialektiniai specialiųjų mokslų brandumo kriterijai nepaneigia reikalo taikyti gautų rezultatų matematinio tikslumo kriterijus, bet ir su jais nesutampa. Kiekvieno specialaus mokslo raidoje galima skirti esamosios situacijos aiškinimo ir jos istorinio pagrindinio stadijas. Pirmojoje stadijoje reiškinių tyrimas apima jų aprašymą, klasifikavimą, struktūros aiškinimą, jų tarpusavio ryšių ir ryšių su aplinka nustatymą. Šios stadijos tyrimų rezultatams vertinti taikomi jų matematinio tikslumo kriterijai. Vertinant antrosios stadijos mokslo rezultatus, matematinio tikslumo kriterijai patenka į antrąją vietą, užleisdami pirmumą vystymosi idėjos realizavimo masto kriterijams. Pavyzdžiui, biologija atsilieka nuo fizikos tyrimo rezultatų matematiniu tikslumu, bet pralenkia ją vystymosi idėjos realizavimu. Vystymosi idėjos realizavimas priklauso ne tik nuo šio tyrimo aspekto pasirinkimo, bet ir nuo to, kokias metodines galimybes tam tikru metu turi konkretus mokslas. Pavyzdžiui, šiuolaikinė fizika dar negali pradėti tyrinėti mikrodalelyčių išsivystymo procesų. Ji dar nepriėjo ir prie jų strukturos tyrimo. Tačiau tai nepateisina kai kurių fizikų pažiūros, kad fizika apskritai turinti apsiriboti tiriamųjų reiškinių aprašymu, nepretenduodama kada nors juos paaiškinti. Ši pažiūra kartais bandoma paversti bendru mokslo metodologijos principu. Nesunku pastebėti, kad toks metodologinis „nusiginklavimas" prieštarauja pažintiniam kitų mokslų, pavyzdžiui, biologijos, patyrimui. Kadaise biologija neturėjo metodologinių prielaidų paaiškinti vystymosi aspektu gyvybės formų įvairovę. XIX a. viduryje tokios prielaidos atsirado, ir vystymosi idėja galėjo būti pradėta realizuoti. Šiuolaikinės fizikos būklė šiuo atžvilgiu yra palankesnė negu XVIII a. biologijos: mikrodalelyčių vystymasis, t. y. vienų dalelyčių virtimas kitomis, jau ir dabar yra konstatuotas. Esamos metodinės kliūtys nepanaikina fizikos tolesnės pažangos problemų ir reikalo ieškoti būdų jas spręsti. Dialektinė metodologija padeda aiškinti specialiųjų mokslų pažangos problematiką, pagrįsti tolesnių tyrimų krypties pasirinkimą, neribodama šių mokslų pažintinės kompetencijos savarankiškai spręsti toje kryptyje iškylančias problemas. Ji plečia tyrinėtojų pažintinį horizontą, padėdama įvertinti specialiųjų tyrinėjimų reikšmę viso mokslo raidos aspektu ir tuo stimuliuodama tolesnius tyrinėjimus, niekuomet nesitenkinant pasiektais rezultatais. (Eugenijus Meškauskas. Marksistinės filosofijos metodologinė apybraiža. V.:Mintis, 1988, p.13 – 16) ARVYDAS ŠLIOGERIS (1944) Filosofija nėra joks daiktas. Iškyla klausimas: kas yra filosofija? Į jį būtų nesunku atsakyti, jeigu filosofija būtų koks nors mūsų kasdieniame gyvenime randamas dalykas, kuriuo mes naudojamės ir kurį suvartojame. Tačiau taip nėra. Filosofija nėra nei stalas, į kurį galima parodyti pirštu, nei miestas, kuriame gyvename, nei knyga, kurią mes skaitome. Paprastai sakant, filosofija nėra joks daiktas, o plačiau tariant — joks esinys. Nors filosofija kaip nors reiškiasi, visų pirma tam tikra kalba ir tekstais, bet ji pati nėra nei kalba, nei tekstas. Koks nors laiko patikrintas klasikinis filosofijos tekstas, pavyzdžiui, Platono „Valstybė", savaime nėra filosofija. Galbūt skaitydami šį tekstą mes patenkame į filosofijos erdvę ir esame filosofijoje, tačiau ir to mes negalime tvirtai žinoti, nes nė vienas tekstas, kurį vadiname filosofiniu, dar nėra nei filosofijos erdvė, nei jos gyvenimo būdas. Vadinasi, mums reikia išsiaiškinti, kaip apskritai patenkama į filosofiją kaip gyvą ir judrią žmogaus dvasios erdvę, kas yra gyvenimas filosofijoje ir filosofijos gyvenimas, kas yra ir kur yra pamatinė filosofinė būsena, kur užsimezga filosofinis mąstymas, tampantis kalba ir tekstais. Dabar mums akivaizdus tik vienas dalykas: tai, ką vadiname filosofija, nėra mūsų pačių išradimas. Ne pirmieji bandome žengti į filosofijos erdvę, ne pirmieji ketiname patirti filosofinę būseną, ne pirmieji keliame klausimą, kas yra filosofija. Šis kol kas dar mįslingas žodis mus iškart perkelia į tai, ką įprasta vadinti istorija, tradicija, kultūra ir pan. Galime ramiai pasakyti, kad žodis „filosofija" visų pirma yra nuoroda į tam tikrą kultūrinę tradiciją, dabar nekeldami klausimo, kas yra kultūra ir kas yra tradicija. Ši tradicija mums, Vakarų žmonėms, europiečiams, visų pirma yra Vakarų kultūrinė tradicija ir Vakarų filosofinė tradicija, nors tai nereiškia, kad mūsiškei, vakarietiškai, filosofijai ar kultūrai nepadarė įtakos, pavyzdžiui, Rytų kultūra ar Rytų filosofija. Taigi žodis „filosofija" sukurtas ne mūsų pačių; jis mums perduotas tradicijos. Kaip tik todėl mums iškyla daug keblumų ir klausimų. Šiuo metu žodis „filosofija", kaip ir daugybė kitų Vakarų kultūrinės tradicijos mums perduotų žodžių, yra praradęs aiškią ir apibrėžtą prasmę, kuri, beje, net pačių filosofų nebuvo suprantama visai vienodai. Nieko nuostabaus, jei turėsime galvoje, kokia turtinga, prieštaringa ir daugiašakė yra Vakarų filosofijos raida, kiek įvairiausių idėjų, problemų, teorijų ir koncepcijų apima tai, ką vadiname filosofijos istorija, nusidriekiančia per keletą tūkstantmečių. Galbūt šis milžiniškas tradicijos masyvas bent iš dalies ir lemia tai, kad šiuo metu, XX-XXI amžių sandūroje, vis labiau ryškėja skausmingos filosofijos krizės ženklai. Labai dažnai keliamas klausimas, ar filosofija išvis turi teisę ir galimybę egzistuoti kaip savita dvasios būsena ir savarankiška žmogaus egzistencijos sritis. Klausiama, ar ją žymintis žodis nėra tik tuščias kevalas be branduolio, tik metafora, kuria bandoma prikelti iš nebūties tai, kas praradę gyvastį ir realybę, ko iš tikrųjų gal jau ir nėra. Labai rimtai kalbama apie filosofijos pabaigą ar net filosofijos mirtį. Dažnai teigiama, kad filosofija nebereikalinga, nes jos keltas problemas labai sėkmingai sprendžia gamtos ir visuomenės mokslai. Arba filosofija tiesiog tapatinama su daugybe specialių disciplinų, tyrinėjančių įvairius tradicijos sukauptus žmogaus kūrinius. Naudodamasi įvairiais metodais (hermeneutiniu, fenomenologiniu, semiotiniu, struktūriniu, sisteminiu), filosofija išnyksta kaip vientisa žmogaus dvasios būsena, praranda savo erdvę ir pati tampa specialiu mokslu ar tyrinėjimo metodu, kurių mūsų epochoje yra labai daug. Kita šiuo metu labai paplitusi pastanga - išardyti (dekonstruoti) tradicinius filosofinius tekstus ir parodyti jų bereikšmiškumą bei nemoksliškumą, geriausiu atveju – atskleisti filosofinių tekstų priklausymą nuo savaime su filosofija nieko bendro neturinčių dalykų – politikos, ekonomikos, žmogaus psichologijos ar jo socialinės padėties. Vyraujanti dabarties pasaulio nuostata filosofijos atžvilgiu yra gana skeptiška, o kartais net niekinama ir destruktyvi. Dviprasmiška yra ir filosofo padėtis dabarties visuomenėje, nors, pridurkime, niekada, net senovės Graikijoje, filosofas nesijautė visiškai saugiai ir visada buvo šiek tiek ne šio pasaulio žmogus, nors ir pakenčiamas, tačiau truputėlį įtartinas ir neaiškus egzistencinis tipas. Bet, atrodo, niekada filosofas nesijautė toks svetimas pasauliui kaip šiuo metu, nes mūsų epocha yra perdėm pragmatiška, visur ieškanti tiesioginės naudos ir orientuota tik į vadinamąjį gyvenimą, suvokiamą ir aiškinamą labai materialistiškai. Iš esmės pripažįstama tik gyvybinių poreikių svarba ir šių poreikių patenkinimo priemonė — darbas, teikiantis medžiagišką apčiuopiamą naudą. Visa kita neretai atmetama kaip nereikalingas perteklius ar prabanga. O filosofija niekada tiesiogiai netarnavo gyvybinėms žmogaus reikmėms; ji buvo nenaudinga kasdiene šio žodžio prasme — kaip priemonė pasiekti gyvybiškai svarbiam tikslui, patenkinti gamtinės būtinybės lemiamiems poreikiams. Filosofija — net vadinamoji praktinė filosofija – niekada nebuvo praktiška. Pateisinti ar pagrįsti savo reikalingumą kokiais nors siaurais praktiniais matais ji negalėjo ir negali ne dėl kokių atsitiktinių savo trūkumų, bet iš principo, dėl pačios savo prigimties. Šiaip ar taip, jos prasmę ir reikšmę gal ir dabar geriausiai išreiškia pirmapradė, graikiška jos suvoktis. Senovės graikams filosofija reiškė išminties meilę. Filosofija kaip meilė išminčiai – tai tam tikras mąstantis atvirumas pasauliui, būdingas pavieniams žmonėms, kurie ir buvo pavadinti filosofais, išminties mylėtojais. O kadangi graikai pilnatvišką išmintį priskyrė tik aukštesnėms būtybėms, dievams, filosofija buvo suvokta kaip mirtingos ir visais atžvilgiais ribotos būtybės – toks yra žmogus – siekimas mąstant žengti Dievop, t.y. išvysti pasaulį taip, kaip jį galėtų matyti Dievas ar dievai, t.y. įsimąstyti į pasaulį tokį, koks jis yra savaime ir iš tikrųjų, nutraukus nuo jo veido visų žmogiškųjų iliuzijų, fantomų, fantazijų ir mitinių vaizdinių šydą. Išmintis – tai akylas pačių daiktų ir žmonių reikalų esmės matymas ir mąstymas. Gal ne mažiau svarbus už antrąjį žodį, įeinantį į filosofijos įvardijimą (sofhia - išmintis) 44, yra ir pirmasis - meilė (philia). Meilė išminčiai, aistringas jos siekimas kartu yra ir meilė pasauliui kaip dieviškam ir dieviškai tobulam žmogaus ir daikrų egzistencijos laukui. Šį lauką graikai vadino kosmosu. Graikų filosofų požiūriu, kasdienių žmogaus rūpesčių pasaulis nėra nei tobulas, nei teisingas, nei geras, nei gražus.Tokį pasaulį vargu ar būtų galima mylėti. Jis tik pakenčiamas kaip žmogaus gyvenimo vieta, iš kurios ištrūkti neįmanoma, nes žmogus iš prigimties yra pasaulio būtybė, pririšta prie jo gyvybinius poreikius tenkinančių daiktų ir žmonių. Tik Dievas ar dievai, žmogaus ir daiktų netobulumą suvokiantys kaip paviršių ir tobulybės kaukę, bjaurastį regintys kaip skraistę, maskuojančią grožį, blogį — kaip fasadą, už kurio glūdi gėris, melą - kaip iškreiptą tiesą, savuoju viską kiaurai persmelkiančiu žvilgsniu prasiskverbia į kosmosą, t.y. į harmoningą, tobulą, gražią, gerą ir teisingą pasaulio gelmę. Mirtingasis, nugrimzdęs į kasdienybės pasaulio rūpesčius, to padaryti neįstengia, nes mato tik pasaulio paviršių, regimybę, o ne jo esmę ir tikrąją būtį. Mąstantį žvilgsnį, įsismelkiantį į pačią daiktų esmę, graikai vadino teorija. Filosofas eina dievų takais.Todėl jis yra teoretikas arba teoras. Kaip teoretikas ir išminties mylėtojas, filosofas siekia įsimąstyti į tobulą pasaulio esmę, kosmosą, t.y. į tai, ką galima mylėti, kuo galima grožėtis, kas yra gera ir teisinga.Taigi, graikų požiūriu, meilė išminčiai sutampa su meile pasauliui, prabundančia tada, kai mąstančiu žvilgsniu įsismelkiama į pasaulio paviršiuje retai pasirodantį tobulumą. Maždaug tokia būtų graikiškoji filosofijos samprata. Bet mūsų padėtis yra kitokia, todėl ir graikiškoji filosofijos samprata yra jeigu ne visai išnykusi, tai gerokai priblėsusi ir pasikeitusi. Daugelis dabarties žmonių nebetiki išmintimi. Labiausiai tikima mokslu, kuris yra visai kas kita negu išmintis, o tam tikra prasme yra net išminties priešingybė. Be to, ir mokslinis pasaulio vaizdas visai skiriasi nuo graikų kosmoso. Moksliniu požiūriu, pasaulis nėra nei dieviškas, nei tobulas, nei geras, nei gražus, nei teisingas. Pasaulio gelmė - tuščia, chaotiška, valdoma atsitiktinumo ir nuolat smenganti į nebūtį. Be to, pasaulis visai abejingas žmogui, nes jame viešpatauja visuotiniai gamtos dėsniai, kuriems žmogus (nes ir jis yra gamtinė būtybė) pavaldus taip pat, kaip akmuo, vandens srautas ar karkvabalis. Kadangi pasaulis abejingas žmogui, žmogus irgi – ir vis labiau – tampa abejingas pasauliui, į kurį jis pradeda žiūrėti tik kaip j žaliavą ir medžiagą, taigi kaip į savo gyvybinių poreikių tenkinimo rezervuarą. Pasaulis dabarties žmogui nebeturi savaiminės vertės, o todėl nebeturi ir savaiminės būties. Pasaulis praranda nelygstamą svarbą, jis nubūtinamas. Šį vyksmą XX a. vokiečių mąstytojas Martinas Heideggeris pavadino būties užmarštimi. Paprastai sakant, būties užmarštis yra vis stiprėjantis žmogaus abejingumas pasauliui, nutolimas nuo jo, arba, tariant XX a. mąstytojos Hannah Arendt žodžiais, susvetimėjimas su pasauliu. Žmogus vis labiau nusigręžia nuo pasaulio, tampa tarsi kokiu neregiu ir pasaulyje nebepajėgia matyti nieko, kas nėra jis pats. Geriausiu atveju dabarties žmogui pasaulis yra jo paties atvaizdas ar veidrodis, kuriame žmogus mato tik patį save. Vaizdinys, paveikslas, vaizdas, ženklas, formulė, valia – tokiais žodžiais pasaulio prigimtį bandė nusakyti moderniosios epochos filosofai, ir ne tik jie. Pasaulis vis dažniau suvokiamas kaip žmogaus priedas, jis vis labiau vertinamas tik kaip gyvybinių poreikių patenkinimo ir sklaidos sritis, taigi tik kaip pragmatinis laukas. Abejingumas pasauliui, į kurį vis dažniau žvelgiama per televizoriaus ar kompiuterio monitoriaus ekraną, galbūt ir lemia abejingumą filosofijai. Juk filosofija kreipdavosi į pasaulį kaip į aukščiausiosios būties pasirodymo vietą, kaip į realybę, įprasminančią žmogaus egzistenciją, o ne vien tenkinančią jo gyvybines reikmes. Jei pasaulis neturi savarankiškos būties ir yra tik žaliava ar perdirbamoji medžiaga, filosofija virsta tuščiu išdykaujančio proto žaidimu. Jei pasaulio gelmė chaotiška ir tuščia, kam tada reikalinga teorinė žiūra, atverianti kosmoso harmoniją ar tobulų pasaulio formų grožį bei dermę? Kontempliatyvus sąlytis su pasauliu ir jame esančiais daiktais sunkiai dera su moksliniu pasaulio vaizdu. Tačiau esama dar vieno veiksnio, nepalankaus filosofijai. Dabarties epochos giliausią esmę išreiškia žodis „technika", savyje sutelkiantis ir žmogaus susvetimėjimą su pasauliu, ir vyraujantį materializmą, ir pasaulio pavertimą tik žaliava, ir vartojimo nuostatos įsigalėjimą. Techninė visata – o toks pamažu tampa visas dabarties pasaulis – yra grynųjų priemonių karalystė, į kurią įtrauktas žmogus kaip technologas taip pat yra tik priemonė. Tuo tarpu filosofija – bent jau suvokta graikiškai – neturi jokio techninio pateisinimo; ji nėra techninė priemonė ir negali tapti jokia technologija. O jeigu ją bandoma sutechninti, tada ji praranda savo esmę ir virsta kažkuo kitu: ji virsta specialia disciplina, tyrinėjimu, ideologija ar dar kuo nors, kas prieštarauja jos prigimčiai – būti pasaulio ir pačių daiktų esmės kontempliacija. Mūsų epocha aukština darbą ir techniką, o filosofinė esinijos kontempliacija nėra nei viena, nei kita. Dabarčiai rūpi nuolat atsinaujinantis vartojimas; ją valdo skubra, naujybės siekimas, į konkretų apčiuopiamą rezultatą orientuotas ir taip pat techniškai suvoktas laikas, o filosofija reikalauja rimties, susikaupimo ir prasmės, netelpančios į jokią techniką ir techniškai skaičiuojamą laiką. Filosofija, kaip mąstantis atvirumas pasauliui, pati savaime yra tikslas ir turi prasmę tiek, kiek ji smelkiasi į daiktų ir žmogaus esmę. Tačiau filosofija egzistuoja ir dabarties pasaulyje, ir mums ji reikalinga galbūt ne mažiau negu senovės graikams. Juk žmogui ir šiandien svarbu įsimąstyti į pasaulio esmę, suvokiamą ne vien kaip techninių manipuliacijų medžiagą ar priemonę gyvybiniams poreikiams tenkinti, bet ir kaip aukščiausią būtį, įprasminančią žmogaus gyvenimą. Prasmės poreikis žmoguje neišnyksta niekada ir nepriklauso nuo istorinių aplinkybių kaitos. Tačiau, kad atliktų savo misiją, filosofija privalo išsaugoti ištikimybę savo pirmapradei esmei. Ar esama tokios esmės? Filosofijos esmė atsiveria tik esmingoje filosofijos istorijoje, o pastaroji apima didžiųjų mąstytojų mastymą. Būtent šitas mąstymas lemia tai, kad beribėje filosofinių koncepcijų įvairovėje esama tam tikro pastovumo ir perimamumo. Kaip tik didieji mąstytojai atnaujina ir palaiko filosofinio mąstymo tradiciją, nes jų mąstymas yra esmingas, t.y. nuolat sugrįžtantis prie pamatinių filosofijos klausimų. Smelkdamiesi į tradicijos saugojamą esmingo mąstymo turinį, mes iš tikrųjų galime pamatyti nenykstančius filosofijos bruožus, per kuriuos ir pasirodo pirmapradė filosofijos esmė. Šią esmę, kol kas tik apytikriai, apibūdinkime šitaip: filosofija yra būdas mąstyti ir būti pasaulyje jame nepasiliekant, bet kartu jo neapleidžiant, arba žmogaus sugebėjimas peržengti pasaulį jame įsišaknijant. Tradicija šį filosofijos esmę išreiškiantį bruožą nusako šitaip: filosofinis mąstymas yra pastanga atsiverti transcendencijai pasaulyje, arba siekis kasdienybės pasaulyje, kurį pavadinome lauku, išvysti tai, kas yra nekasdieniška ir nepragmatiška. Trumpai tariant, filosofija yra kontempliatyvus žingsnis į transcendenciją, o sykiu ir transcendentinės būties kontempliacija. Toks apibūdinimas tinka visų laikų filosofijai, pradedant senovės graikais, baigiant mūsų dienomis. Teisybė, skirtingu metu ir skirtingų filosofų transcendencija gali būti regima ir mąstoma nevienodai. Senovės graikų filosofams tai buvo kosmosas, atomai, idėjos, būtis, forma, vienis, krikščionių filosofams - Dievas kaip aukščiausia ir nelygstama būtis, naujųjų amžių mąstytojams - materija, substancija, monados, daiktai patys savaime, dvasia, valia, aprėptis ir t.t. Tačiau orientacija į transcendentinę būtį, nors ir pasirodančią pasaulyje, bet nesutampančią su jo paviršiumi, būdinga filosofijai ne kartkartėmis, o iš esmės. Skiriasi transcendencijos simboliai, bet nekinta orientacija į transcendentinę būtį. Šį esminį filosofijos ryšį su transcendencija galime išryškinti aptardami kitą pamatinį filosofinio sąlyčio su pasauliu bruožą. Tai nuolatinė ir nuolat atsinaujinanti filosofijos pastanga įveikti esamą, faktinę, jei norite - kasdienę ir natūralią žmogaus būseną. Nuo pat Vakarų filosofijos pradininkų Parmenido, Sokrato ir Platono laikų filosofinis mąstymas buvo nukreiptas ne į esamą žmogaus padėtį, ne į kasdienio gyvenimo faktų ir banalybių pasaulį, o į tai, ką galima pavadinti idealu. Filosofija skatino žmogų peržengti savo faktiškumą ir siekti tobulybės. Užtat ji niekada nesistengdavo „suprasti ir atleisti" ir nesitenkindavo vien tik esamos žmogaus padėties aiškinimu bei pateisinimu, bet visada ragino būti, gyventi ir mąstyti taip, kaip būti ir mąstyti kasdienybėje skendinčiam žmogui yra labai sunku. Išminties meilė stumia žmogų į sunkumus - į papildomus sunkumus, nes mirtingajam gyventi šioje žemėje ir taip nelengva, o filosofija, ragindama siekti dorybės, grožio ir tiesos, gyvenimą daro dar sunkesnį. Vien paliepimas matyti ir mąstyti tai, kas tobula ir idealu, tolygus reikalavimui užsikrauti naštą, be kurios galima sėkmingai ir ramiai gyventi. Ir šiuo požiūriu filosofijos padėtis pasaulyje yra kebloka. Juk žmogus iš prigimties linkęs į lengvumą. Šis polinkis paprastai nusakomas tokiais žodžiais: žmogus nori būtį laimingas. Ir kas galėtų pasmerkti šį natūralų ir visai pateisinamą siekį? Tuo tarpu filosofija, žmogų stumdama į aukštesnę, užtat sunkesneę būtį ir parodydama varganą ir toli gražu netobulą mirtingojo būklę šioje žemėje, dažnai prieštarauja laimės siekiui ir būsenai. Nėra laimės filosofijos, ir filosofija nė vieno žmogaus dar nėra padariusi iš tikrųjų laimingo. Jei filosofija žmogaus sielą kreipia į aukštesnę būtį ir ragina siekti tobulybės, kartu ji stumia į sunkumus ir nerimą jau vien todėl, kad žmogų įstato į nesibaigiantį ieškojimo ir mąstymo kelią. Jei filosofija nėra tik kasdienybės pasaulio faktų ir būsenų apžvalga, bet nuolat kreipia tam tikros dorinės priedermės – idealo – link, tada visai natūralu, kad žmogaus prigimtis priešinasi filosofijos reikalavimams. Laimę teikia jaukus, nors ir laikinas, įsitaisymas faktinėje, sakytume, natūralioje būsenoje. Pastanga šią būseną įveikti paneigia natūralumą ir kasdienybės teikiamą jaukumą.Taigi šiuo požiūriu filosofija irgi yra kasdienės, natūralios žmogaus būsenos peržengimas, vadinasi, irgi žingsnis į transcendenciją, bet šiuokart į transcendenciją glūdinčią ne pasaulyje,o pačiame žmoguje, tarkime, jo sieloje. Vadinasi, filosofija yra žingsnis į transcendenciją iš dviejų pusių: iš „objektyviosios“, pasaulio ir jo daiktų pusės ir iš „subjektyviosios“, paties žmogaus, jo sielos pusės. (A.Šliogeris.Kas yra filosofija?- V.,2001.P.19- 29) Žmogus – klausianti būtybė. Žmogus yra vienintelis padaras, galintis būti neaiškus sau pačiam. Šitoks galimas neaiškumas sau pačiam nėra kokia nors atsitiktinė savybė šalia kitų jo prigimtį nusakančių biologinių, psichologinių, sociologinių ar fiziologinių savybių, žmogų skiriančių nuo kitų gyvų būtybių. Neaiškumas sau pačiam yra pamatinė žmogaus galimybė. Šį neaiškumą galima užmiršti, galima nuo jo pabėgti ir pasislėpti, tačiau žmoguje jis lieka visada kaip periferinis fonas, apgaubiantis kasdienę egzistenciją, bet labai retai į ją įsismelkiantis kaip pačiam žmogui akivaizdi duotis. Neaiškumo būsena yra kebli ir pavojinga, kelianti baimę ir grėsmę gyvenimo tikrumui, todėl žmogus visai natūraliai nuo neaiškumo slepiasi kasdienio aiškumo ir apibrėžtumo kriauklėje. Aiškumą, kaip veiksmų, minčių ir jausmų apibrėžtumą, žmogui duoda tik pasaulis. Žmogus, atitrauktas nuo pasaulio, pasmerktas kyboti neaiškumo virpulyje. Žmogus įveikia neaiškumą tik pasinerdamas į apibrėžtų pasaulio formų baigtinę erdvę. Jis tampa aiškus sau pačiam ir apsibrėžia tik tiek, kiek yra apibrėžiamas apibrėžtų pasaulio pavidalų. Pasaulis apibrėžia žmogų ir duoda jam aiškumą, o kartu - tikrumą ir pasitikėjimą būtimi. Tačiau iš esmės žmogus niekada negali tapti visiškai aiškus sau pačiam, ir visų pirma todėl, kad neaiškumo įveika pirmiausia pareina ne nuo jo paties, o nuo pasaulio. Aiškumas yra laikina ir paviršinė būsena, kurią žmogus pasiekia pabėgdamas nuo savęs ir pasinerdamas į praktinę veiklą, pramogas, bendravimą su kitais žmonėmis, žodžiu, išsibarstydamas kasdienybės rūpesčiuose ir džiaugsmuose. Tuo tarpu neaiškumas yra pamatinė, todėl, galima sakyti, autentiška žmogaus būsena. Jis neistoriškas. Jokia istorija, joks kaupiamas ir sukauptas pasaulio pažinimas, jokia savižina neįveikia neaiškumo visiems laikams.Veikiau priešingai: kuo daugiau istorijos, kuo daugiau mokslo, žinių apie pasaulį, kuo daugiau pažinimo, tuo aiškesnė pamatinė neaiškumo duotis. Graikų dievo Apolono liepinys „pažink pats save" (įveik neaiškumą, aiškėk sau, apsibrėžk), — perimtas Sokrato ir perduotas mums, dabarties žmogui yra toks pat aktualus kaip ir senovės graikui. Jei žmogus pasmerktas neaiškumui, savo esme jis yra klausianti būtybė. Klausti kaip tik ir reiškia atsiverti neaiškumui, bet kartu tai reiškia stengtis neaiškumą įveikti. Klausimas yra aiškiausia nuoroda į pamatinį žmogaus neaiškumą sau pačiam, o kartu pastanga tapti aiškiam. Todėl, jei neaiškumas yra pamatinė žmogaus būsena, klausimas yra nuoroda į tai, kaip žmogus atsiveria tai pamatinei būsenai. Klausimas yra žmogaus santykis su savo neaiškumu, todėl tiksliausiai parodo žmogaus faktinę padėtį, kurioje esama pirmiausia ir dažniausiai. Toji padėtis yra nuolatinis svyravimas tarp aiškumo ir neaiškumo, aiškumo siekis, išaugantis iš baimės neaiškumo akivaizdoje. Kodėl žmogus gali būti neaiškus sau pačiam? Kodėl kyla klausimas? Kas lemia tai, kad žmogus yra klausiantį būtybė? Tai lemia žmogaus egzistencinė situacija: žmogus yra baigtinė būtybė, suvokianti savo baigtinumą. Žmogus žino, kad jis yra mirtingas, vadinasi, suvokia savo baigtį laike. Be to, jis žino, kad yra ribotas, vadinasi, suvokia savo baigtinumą erdvėje. Tačiau šis baigtinumo suvokimas nėra vien atsietas teorinis žinojimas. Savo baigtinumui mes nesame abejingi, bet jį giliai išgyvename. Todėl būtų tiksliau pasakyti šitaip: žmogus yra baigtinė būtybė, įsibūnanti į savo baigtinumą. Baigtinumo suvokimas yra ne žinojimo, o būties būdas. Kaip tik todėl žmogus pasmerktas akis į akį susidurti su begalybe kaip su kažkuo esančiu šalia žmogaus ir priešais žmogų. Juk įsibūti į savo baigtinumą, reiškia išsiskirti iš begalybės ir dėl to ją išvysti kaip baugią svetimybe, kaip esmingą, niekada neįmenamą paslaptį. Žmogus nuolat svyruoja tarp baigtinumo ir begalybės, ir šis antrasis Tarp yra pirmojo Tarp (svyravimo tarp aiškumo ir neaiškumo) priežastis. Gyvulys neklausia ir negali klausti, nes jis nesuvokia savo baigtinumo. Gyvulys gyvena neišsiskirdamas iš Neapibrėžto Pravienio, todėl yra susiliejęs su begalybe. Galime sakyti, kad gyvulys skendi neaiškume, todėl neaiškumas jam nepasirodo kaip svetimybė ir netampa nerimo bei klausimo šaltiniu. Paradoksaliai sakant, kadangi gyvulys sau yra begalinė būtybė (būtybė, neįsibūnanti į savo individualų baigtinumą), begalybė lieka nuo jo paslėpta, ir jis nejaučia lemtingo poreikio apsibrėžti ir išaiškėti sau pačiam. Būti susiliejus su begalybe reiškia viską žinoti – vadinasi, neklausti. Gyvulys žino viską, kas jam reikalinga. Jis negali norėti sužinoti kažką, ko nežino rūšis, kuriai jis priklauso ne kaip išskirtinis individas, o kolektyviniame rūšies gyvenime visiškai ištirpęs padaras. Tokį neklausiantį žinojimą mes vadiname instinktu. Dievas taip pat neklausia ir negali klausti, nes jis pagal apibrėžimą yra begalinė būtybė, ne individas, ne Jis. Vadinti Dievą Jis reiškia jį sužmoginti, t.y. priskirti jam žmogiškąjį individualumą ir baigtinumą. Dievo pamatinis apibūdinimas yra ne Jis, o Tai. Netikslu apie Dievą sakyti: Jis yra. Tiksliau tarti: Tai yra. "Savaime suprantama, kad Dievas – irgi pagal apibrėžimą – yra visažinis. Visažinystė yra bruožas, tiesiogiai išplaukiantis vien tik iš Dievo sąvokos. Visažinis Dievas negali stovėti priešais neaiškumą ir paslaptį. Dievo stichija yra ne amžinas klausimas, o amžinas atsakymas, kurio esmę gražia metafora išreiškia Biblija. Dieviškasis Fiat, pasaulio kūrimo iš nieko aktas, yra nuolatinė Dievo būsena atsakymo erdvėje. Pasaulis yra amžinas atsakymas, kurį Dievas duoda sau pačiam, ir tas atsakymas yra galutinis: jame nėra jokio klausimo, jokio neaiškumo, jokios paslapties. Dievas neklausia, nes jis pats yra klausimas, tačiau ne sau, o žmogui.. Taigi tik žmogus - būtybė, esanti tarp gyvulio ir Dievo, - nublokštas į baigtinumą ir stovintis begalybės akivaizdoje, gali klausti, tiksliau sakant, negali neklausti. Jis pasmerktas klausimui, vadinasi, pamatiniam įsibuvimui į nežinojimą, t.y. į žinojimą, kad jis yra nežinanti būtybė. Graikų filosofo Sokrato žodžiais „žinau, kad nieko nežinau" išreiškia ne kokį nors paties Sokrato psichologinį ypatumą. Jais nusakoma žmogaus, kaip į savo nežinojimą įsibūnančios, todėl klausiančios būtybės, lemtis. Jei protą laikytume išskirtiniu žmogaus bruožu, tada pirmasis proto apibudinimas galėtų būti toks: būti protingam reiškia atsiverti nežinojimo erdvei ir būti klausiančiajam. Kaip sakyta, klausimo šaltinis yra žmogaus baigtinumas, tačiau baigtinumas ne kaip paprastas faktas (gyvulys faktiškai irgi yra baigtinė būtybė), o kaip egzistencinės patirties branduolys. Svarbu ne tai, kad žmogus yra baigtinis; svarbu tai, kad žmogus žino, jog jis yra baigtinis. Ir tai jis žino ne vien protu, o visa savo būtimi. Baigtinumo suvokimas yra tas pat, kaip įsiindividualinimas ir įsiasmeninimas. Tik baigtinė būtybė, įsibuvusi į savo baigtinumą, gali būti asmuo ir sakyti apie save „Aš", apie kitą - „Jis, Ji", apie kitus — „Jie, Jos", apie save ir kitus -„Mes", kreiptis į kitą būtybę „Tu, Jūs". Net pati kalba yra pamatinio žmogaus baigtinumo ženklas. Taigi dėl savo pamatinės būsenos žmogus pasmerktas klausti ir klausinėti, tačiau toji būsena nėra kokia nors psichologinė duotis, jausmas, išgyvenimas ar savivoka, pasireiškiantys tam tikroje uždaroje kriauklėje, kurią vadiname vidujybe, Aš, Ego, siela ir pan. Klausimas, išreiškiantis įsibuvimą į pamatinį baigtinumą, visų pirma yra nuoroda ne į uždarą Aš, o į žmogaus stovėseną priešais tai, kas nėra jis pats. Klausimas kyla ne iš uždaro Ego, o iš priešais-stovėsenos arba iš ryšio tarp Ego ir būties-anapus-Ego.Toks ryšys irgi yra pamatinis, nes tik jame apskritai gali atsirasti pats AŠ. Jei nėra būties-anapus-Aš, nėra ir Aš. Žmogus kaip Aš nuolat suranda save tik todėl, kad susiduria su svetimybe. Šitokią sandūrą vadiname susvetimėjimu, kuris yra ne atsitiktinė sociologinė ar psichologinė būsena, o giliausioji žmogaus lemtis. Toji lemtis reiškia: būti nuolat ištremtam iš begalybės, iš pravienio, iš bevardės visumos. Tariant Šventojo Rašto žodžiais, toji žmogaus lemtis reiškia: būti išvarytam iš rojaus, būti nudievėjusiam, taigi būti nuodėmingam. Tokia prigimtinės nuodėmės prasmė: save suvokiantis nuobloškis į baigtinumą. Esu nuodėmingas todėl, kad esu kaip Aš, kaip Ego, vadinasi, kaip galimas Ego-istas. Žmogus, neįėjęs į susvetimėjimą, dar nėra žmogus, o įveikęs susvetimėjimą – jau nėra žmogus. Rojus yra būsena iki arba po susvetimėjimo, t.y. iškritimas iš būties-pamatiniame-baigtinume. Klausimas ir transcendencija. Dabar mums šiek tiek aiškiau, kodėl klausimas yra žmogaus pamatinė būsena, kodėl žmogus tiesiog pasmerktas klausti ir klausinėti. Žmogus ne „sugalvoja" klausimą; jis yra būtis-klausime arba klausianti būtis todėl, kad esti kaip būtybė, įsibūnanti į savo baigtinumą ir susitinkanti su begalybe kaip priešais stovinčia svetimybe. Susvetimėjusią begalybę mes ir vadiname transcendencija. Vadinasi, klausimas yra pirminis atvirumas transcendencijai, nuoroda į transcendenciją arba transcendencijos įsiveržimas į žmogaus akiratį. Bet kaipgi transcendencija gali atsiverti žmogui? Ar tai išvis įmanoma? Jei teigiame, kad transcendencija yra į svetimybę nutolusi begalybė, kažkaip įeinanti į santykį su baigtine būtybe, tada šis santykis yra didžiausia mįslė. Išties, argi gali begalybei atsiverti baigtinė būtybė? Juk baigtinei būtybei pasiekiami tik baigtiniai dalykai. Į jos baigtinį ir apibrėžtą akiratį gali patekti tik baigtiniai ir apibrėžti dydžiai. Begalybė „pati savaime" žmogui niekaip neprieinama. Tai tuščias žodis, neturintis jokios konkretesnės prasmės.Tiesioginis begalybės pasirodymas ir tiesioginis jos paklausimas visiškai neįmanomas. Akivaizdu, kad begalybė gali atsiverti tik netiesiogiai, pasirodydama per baigtinius dydžius ir apibrėžtus dalykus, vadinasi, įsipasaulindama. Transcendencija pasirodo žmogui tik šiame pasaulyje, per juslinius daiktus ir santykius tarp tokių daiktų. Regimasis pasaulis yra vienintelė transcendencijos atsivėrimo ir pasirodymo vietovė. Jei transcendencijos nerandame šiame pasaulyje, niekur kitur jos neįmanoma surasti. Transcendencija atsiveria tik kaip juslinė transcendencija. Jusliniai pasaulio pavidalai begalinę transcendenciją transformuoja baigtinį dydį ir padaro prieinamą baigtinei būtybei, kurios baigtinumą lemia kaip tik jos juslumas. Kad atsiskleistų juslinei baigtinei būtybei, transcendencija pati turi įeiti į juslinį pavidalą, įsidaiktinti ir šitaip tapti fenomenu. O tai ir reiškia: ji turi įsipasaulinti. Kaip tik šiuo požiūriu juslinis pasaulis yra galimų transcendencijos fenomenų laukas. Kiekvienas pasaulio daiktas ar įvykis potencialiai yra transcendencijos fenomenas. Kadangi kiekviename daikte ar įvykyje glūdi potenciali transcendencija, bet koks pasaulio esinys gali pažadinti klausimą. Tačiau transcendencijos pasirodymo per pasauliškuosius fenomenus laipsniai yra nevienodi, todėl skirtingi ir žmogaus keliamų klausimų tipai. (A.Šliogeris,ten pat.P.34 – 40) Kasdienis klausimas. Begalinėje žmogaus keliamų klausimų įvairovėje galima išskirti keletą pagrindinių tipų būtent pagal transcendencijos pasirodymo laipsnį ir intensyvumą. Pirmąjį klausimų tipą pavadinkime kasdieniais, arba praktiniais, klausimais. Kasdienis klausimas nukreiptas į pasaulio esinių paviršių, ir jo akiratyje transcendencija išvis nepasirodo. Ji lieka tarsi užkulisiuose, pasislėpusi, kaip tolimas, visai nepastebimas ir net nenujaučiamas klausimo šaltinis. Kasdienis klausimas ne tik neatskleidžia transcendencijos, bet priešingai – ją užmaskuoja ir pridengia. Jis ir keliamas tam, kad paslėptų transcendenciją, o sykiu susinaikintu kaip klausimas, kartu pašalindamas klausiančiąją būklę.Toks klausimas visada nukreiptas į savo priešingybę – ramų ir apibrėžtą atsakymą. Kaip tik toks atsakymas uždengia transcendenciją, nuslopina jos žadinamą netikrumą ir neaiškumą. Be aiškaus atsakymo, paslepiančio transcendenciją, žmogus kasdienybėje iš vis negalėtų gyventi. Žmogaus gyvenimui reikalingas aiškumas ir tvirta atrama pasaulyje. Todėl kasdienybė visų pirma yra ne klausimų, o atsakymų sritis. Kasdienybės klausimas tėra tik trumpiausias kelias į atsakymą. Ir klausiama tik tam, kad kuo greičiau būtų atsakoma. Kasdienybės klausimas yra individo pastanga šiek tiek praplėsti savo baigtines ribas ir savo baigtinę patirtį papildyti kito individo baigtine patirtimi ar žiniomis. Klausia vienas, o atsako kiti. Tai klausimas pasaulyje, bet ne klausimas pasauliui. Jis nukreiptas ne į pačius daiktus, o į kitą žmogų. Kasdienis klausimas neįveikia žmogiškosios stichijos ribų, todėl vien šituo požiūriu patikimai atskiria nuo transcendencijos. Giliausia savo esme tai baigtinis klausimas, visada liekantis žmogaus baigtinumo ribose ir baigtinumo srityje. Jis baigtinis ir ta prasme, kad jį užbaigia atsakymas. Klausimas be atsakymo ar klausimas, nenukreiptas į galutinį apibrėžtą atsakymą, kasdienybėje laikomas absurdišku. Toks klausimas kasdienybėje esančio žmogaus požiūriu yra beprasmiškas, nes nėra gyvybiškai svarbus, neduoda jokios naudos, netenkina smalsumo, neatitinka jokio intereso. Kasdienybė pripažįsta tik praktinius ar praktiškai reikšmingus klausimus. Klausimo prasmė tiesiog tapatinama su jo reikšmingumu praktinei egzistencijai, t.y. gyvenimui. Bereikšmis (nors ir prasmingas) klausimas kasdienybės žmogui yra prakeikimas, nerimo šaltinis, netikrumo paskata. Tokių klausimų atžvilgiu kasdienybė yra nepakanti. Juose slypinti grėsmė gyvenimui atremiama abejingumo arba ironijos skydu. Visi kasdieniai klausimai - atvirai arba slapčia - pragmatiniai ir instrumentiniai. Net klausimai, kuriuose nėra atviro pragmatizmo, kuriuos pažadina smalsulys ar nuobodulys, galiausiai tarnauja gyvenimui: jie gyvybiškai naudingi vien tuo, kad išblaško nuobodulį, teikia pramogą, linksmina ir skatina gyvybines jėgas. Atvirumo transcendencijai požiūriu kasdieniai klausimai yra paviršiniai. Jie nesismelkia į fenomeno gelmę, bet išlieka reiškinio ir jo praktinės reikšmės paviršiuje. Daikto praktinė reikšmė visada yra nuoroda į kitą daiktą; ji išreiškia ne patį daiktą, o santykį tarp daiktų. Antai klausdamas „Kur plaktukas?", ieškau plaktuko ne tam, kad jį suradęs juo grožėčiausi ar mąstyčiau apie jo „esme", o tam, kad galėčiau juo pasinaudoti, t.y. įkalti vinį arba sudaužyti akmenį. Plaktukas yra nuoroda į vinį, vinis - į lentą, lenta - į tvorą ir t.t. Mane domina ne „plaktukas savaime", o jo funkcinė reikšmė, pasireiškianti kaip įvairiausių instrumentinio naudojimo santykių elementas. Štai kodėl kasdieniai klausimai yra santykiniai. Galutinis jų adresatas – ne pats pasaulis kaip teorinės žiūros objektas ir ne pasaulio daiktai kaip teorinio apmastymo objektai, o žmogaus praktinis santykis su pasaulio daiktais kaip su galimais gyvybinių poreikių tenkinimo, t.y. įžmoginimo ir suvartojimo, objektais. Kaip nupjauti medį? Pjūklu. Kas yra Petras? Dešimtos klasės mokinys. Klausiama, kaip panaudoti medį tam tikram poreikiui patenkinti arba kokia Petro funkcinė reikšmė klausiančiojo gyvybinių orientacijų lauke. Bet neklausiama, kas yra „medis savaime" ar „Petras savaime". Didžioji dauguma kasdienių klausimų yra pasirengimas veiksmui arba išankstinės veiksmo galimybės salygos. Tikrasis atsakymas į tokius klausimus yra ne žodis, o būtent veiksmas. Visi tokie klausimai ištirpsta ir išnyksta veiksenoje. Šiuo požiūriu žodiniai atsakymai į kasdienybės klausimus yra dekoratyviniai, neturintys savarankiškos prasmės. Tačiau to visai pakanka kasdienybei. Negana to, nedekoratyviniai atsakymai į kasdienybės klausimus yra pavojingi kasdienei egzistencijai, kaip ir nedekoratyviniai klausimai. Kol žmogus klausia, jis neveikia.Tuo tarpu kasdienybė yra veikla: kas neveikia, to gyvenimui ir net gyvybei išky!a mirtinas pavojus. Atsakymas kaip veikla ir veikla kaip atsakymas išsprendžia kasdienį klausimą, jį išsklaido ir sunaikina. Klausimas turi pabaigą ir pasibaigdamas žmogų patikimai izoliuoja nuo begalybės, glūdinčios kiekviename pasaulio daikte kaip potencialiame transcendencijos fenomene. Susinaikindamas atsakyme, kasdienis klausimas sunaikina visus kelius į transcendentinę būtį. Kasdienio klausimo terpėje neįvyksta žmogaus susitikimas su tuo, kas nėra jis pats ir kas skleidžiasi anapus jo baigtinumo ribos. Pažintinis klausimas. Antrąjį žmogaus keliamų klausimų tipą pavadinkime pažintiniais, arba gnostiniais (gnosis graikų k. reiškia pažinimą pačia plačiausia prasme), klausimais, atsirandančiais toje srityje, kurią įprasta apibūdinti žodžiu „pažinimas". Pažinimo erdvė yra labai plati ir įvairialypė. Pažinimas dažnai laikomas svarbiausiu, jei ne vieninteliu, žmogaus sąlyčio su pasauliu būdu ar net tiesiog tapatinamas su žmogaus būtimi apskritai. Ir ne be pagrindo. Išties, jei pažinimo netapatinsime su vadinamosiomis teorinėmis ar, platesne prasme, su savarankiškomis sritimis tapusiomis pažinimo formomis, kiekvienas ir bet koks žmogaus sąlyčio su tikrove būdas gali būti laikomas pažinimu. Paprasčiausia kasdienė patirtis, kad ir kuo ji pasireikštų — praktiniu veiksmu, jusline pagava, supratimu, įsijautimu ar net gestu, - gali būti vadinama pažinimu, nes pirmapradžiame, instinktyvaus elgesio ar suvokimo, lygmenyje pasaulis informuoja žmogaus sąmonę arba kūną. Iš pasaulio ir net iš savo kūno žmogus nuolat gauna žinių apie savo padėtį aplinkoje.Tačiau toks „pažinimas" būdingas ne tik žmogui, bet ir gyvūnams, todėl specifiškai žmogišku pažinimu yra laikomos „aukštosios", su sąmonės veikla susijusios pažinimo formos - menas, religija, filosofija ir mokslas, kaip aukščiausia pažinimo forma. Daug diskutuota dėl pažintinių meno ir religijos galimybių. Nesiveldami į tą diskusiją, pasakykime tik tiek, kad ir mene, ir religijoje esama pažintinių elementų, nes bet koks atvirumas pasauliui turi savyje bent jau pažinimo užuomazgų. Filosofijos dabar nelieskime, bet nėra jokių abejonių, kad pažinimo elementas yra joje labai žymus. Tradiciškai suprantama filosofija laikoma viena iš svarbiausių pažinimo formų, todėl neatsitiktinai ir labai dažnai tapatinama su mokslu. Ilgą laiką ji ir buvo vienintelis mokslas. Tokia gnostinė filosofijos samprata ilgainiui beveik užgožė pirmapradę, graikiškąją jos prasme - būti išminties meile. Scientia ir sapientia ~ tariant viduramžių kalba - duetas vyravo visoje klasikinėje tradicijoje ir suiro tik moderniaisiais laikais, kai visą filosofijos plotą pasisavino scientia. Šiuo metu galima paprasčiausiai konstatuoti, kad autentiškiausias pažinimo pavidalas yra mokslas, matematinė-eksperimentinė gamtotyra ir vadinamieji visuomenės mokslai. Pažinimą galima tiesiog tapatinti su mokslu. Todėl gnostiniais klausimais ir vadinsime klausimus, iškylančius mokslo srityje. Gnostiniai klausimai visada peržengia kasdienybės lauką, įveikdami juslinį betarpiškumą ir klausiantįjį išvesdami anapus pasaulio formų ir fenomenų, taigi bent jau akimirkai atverdami begalybę, vadinasi - taip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, - ir transcendenciją. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Gnostinio, arba mokslinio, klausimo šerdis yra ne transcendencijos įžvalga ir rami stovėsena jos akivaizdoje, bet visiškai priešingai - transcendencijos kaip buties-anapus-žmogaus įveika, jos įžmoginimas arba imanentizavimas. Mokslinio klausimo horizonte žmogus kelia tikslą įveikti savo baigtinumą, peržengti visas ribas ir įsibrauti j transcendencijos sritį, taigi transcendenciją tarsi pasiglemžti ir paversti žmogaus nuosavybe. Pažinimą apskritai galima pavadinti transcendencijos įveika, ir ši įveika pasireiškia pačiu pirmuoju pažinimo žingsniu - juslinių pasaulio formų (o tik šios formos yra vienintelė ir niekuo nepakeičiama transcendencijos fenomenų saugykla) sudaužymu ir jų išskaidymu į struktūras, elementus, savybes, žodžiu, į santykius, išreiškiamus matematiniais simboliais. Bet jei mokslinio pažinimo tikslas - transcendencijos įveika, tada mokslinio klausimo tikslas - aiškus ir apibrėžtas atsakymas. Mokslinis pažinimas begalinis, nes jis skverbiasi į begalybę, tačiau jo srityje klausimai baigtiniai, nes visada apibrėžiami konkrečiais faktais ir nukreipti į ramų atsakymą. Todėl klausimas nėra mokslinio pažinimo esmingoji terpė. Mokslo srityje klausimas yra trumpiausias kelias į atsakymą. Kuo tikslesnis klausimas, tuo greitesnis ir patikimesnis atsakymas. Mokslas, kaip ir visa pažinimo sritis, yra atsakymų visuma. Bet koks pažinimas visada reikalauja konkrečių rezultatų, o nerezultatyvūs klausimai laikomi tuščiais. Klausimas yra tik priemonė, o atsakymas - tikslas. Gnostiniai klausimai nuo kasdienių klausimų skiriasi tik abstraktumo laipsniu ir atsakymų gavimo stiliumi. Paprastai kelias į atsakymą gnostinių klausimų terpėje yra žymiai ilgesnis; tarp klausimo ir atsakymo įsiterpia „tyrinėjimas", „metodas", „įrodymas", „eksperimentas" ir pan. Kasdienybėje atsakymas į klausimą dažniausiai būna tiesioginis. Tačiau čia mums svarbu pabrėžti, kad ir pažinimo srityje galutinis ir tvirtas atsakymas yra svarbiausias dalykas. O atsakymas yra savotiška siena, žmogų atitverianti nuo begalybės. Todėl nors gnostiniai klausimai ir panardina žmogų į begalybę, bet kartu ją paslepia kaip transcendentinę būtį-anapus-žmogaus. Egzistencinis klausimas. Trečiąjį klausimų tipą pavadinkime egzistenciniais klausimais. Klausdami „Kokia mano gyvenimo prasmė? Kodėl turiu elgtis dorai? Kuo galiu tikėti?" patenkame į egzistencinių klausimų sritį. Šie klausimai ir nuo kasdienių, ir nuo gnostinių klausimų skiriasi vien tuo, kad jie nesusiję su žmogaus gyvybiniais poreikiais arba susiję netiesiogiai. Jų panašumą į pirmųjų dviejų tipų klausimus sudaro tai, kad egzistenciniai klausimai yra antropocentriniai: žmogus juos kelia dėl savęs ir savo labui. Šiuo požiūriu jie nugręžia žmogų nuo transcendencijos, nors paklausiami patys daiktai, galimi transcendencijos fenomenai. Bet egzistencinis klausimas transcendencijos fenomeną paverčia tarsi kokiu veidrodžiu, kuriame žmogus mato tik save, savo būtimi šiame pasaulyje susirūpinusią būtybę. Net jei klausiama ne apie gyvybines reikmes ir ne gyvenimo labui, net jei nesiekiama apčiuopiamos naudos, tikrasis klausimo adresatas ir galutinis tikslas yra pats žmogus, stovintis begalybės akivaizdoje ir išsigandęs savo baigtinumo, iš kurio byloja beprasmybės grėsmė. Klausdamas egzistenciškai, prasmę žmogus vis dėlto tikisi surasti savyje, žmogiškojoje srityje, o ne transcendencijoje. Egzistenciniai klausimai yra dviprasmiški. Jais byloja transcendencijos nuojauta, tačiau tik palytėjęs begalybės pakraštį, tik priartėjęs prie ribos, jo baigtinumą skiriančios nuo anapusinės begalybės, žmogus tarsi išsigąsta ir vėl atsigręžia į save, nesiryždamas peržengti lemtingos ribos. Egzistenciniuose klausimuose žmogus įsibūna į savo baigtinumą (skirtingai nuo pirmųjų dviejų klausimų tipų, kur žmogus nuolat peržengia tą baigtinumą ir skverbiasi į begalybę), tačiau nedrįsta įsižiūrėti į tai, kas yra anapus to baigtinumo. Todėl egzistenciniai klausimai irgi yra baigtiniai ir galų gale baigiasi kokiu nors galutiniu atsakymu. Atsakymą į egzistencinius klausimus duoda religija, populiarioji filosofija, ideologija arba, kaip sakoma, pats gyvenimas. Dažnai susitaikoma su tuo, kad atsakymo nėra, kad klausimas bereikšmis, ir pasineriama į neklausiančiąją būseną arba į kasdienius klausimus keliančią kasdienybę. „Gyventi, kad gyventum” - dažniausiai toks esti nebylus atsakymas į egzistencinį klausimą. Filosofinis klausimas. Ir pagaliau aptarkime mus labiausiai dominantį filosofinių, arba metafizinių, klausimų tipą. Filosofinis klausimas skiriasi nuo minėtų trijų tipų klausimų tuo, kad jį galima pavadinti begaliniu klausimu, arba klausimu be galutinio atsakymo. Filosofinio klausimo savitumą lemia tai, kad jis nukreiptas į pačius daiktus dėl pačių daiktų, į transcendenciją dėl pačios transcendencijos, į transcendencijos fenomeną dėl jame glūdinčios objektyvios tiesos. Filosofinį klausimą keliantis žmogus maksimaliai įsibūna į savo baigtinumą, nesistengia jo peržengti, tačiau, stovėdamas ant baigtinumo ribos, kuo intensyviausiai atsiveria tam, kas anapus ribos — begalybei, pasirodančiai per transcendencijos fenomeną. Trijų pirmųjų tipų klausimus galima pavadinti antropocentriniais, tuo tarpu filosofinis klausimas yra nukreiptas į būtį-anapus-žmogaus. Filosofinis klausimas objektyvus, ikifilosofiniai klausimai subjektyvūs. Kadangi filosofinis klausimas nukreiptas į „pačią" transcendenciją, paklausiant jos fenomeną pastarasis lieka nepalytėtas, nesulaužytas, neišskaidomas į struktūras ir elementus kaip moksle. Tokio klausimo akiratyje transcendencija pasirodo kaip „daiktas savaime", nepavaldus žmogui. Todėl filosofinis klausimas atveria absoliučią transcendenciją, netelpančią į jokius galutinius atsakymus. Taip klausiant smelkiamasi į transcendencijos fenomeno gelmę, nesulaužant jo paviršiaus, jį išsaugojant kaip „jį patį" ir kaip tiesioginę būties-anapus-žmogaus pasirodymo vietą. Kaip minėjome, kiekvienas pasaulio daiktas gali tapti filosofinio klausimo objektu, nes transcendencija kaip potenciali begalybė glūdi kiekviename daikte. Filosofinio klausimo nukreiptumas į pačią transcendenciją lemia tai, kad joks baigtinis atsakymas negali patenkinti klausiančiojo. Kiekviename atsakyme glūdi tolesnio klausinėjimo paskata ir neužbaigtumas. Štai kodėl tikroji filosofijos terpė yra ne atsakymas, o būtent klausimas. Filosofinis mąstymas yra nuolat atsinaujinantis klausimas, kuriuo vis iš naujo sugrįžtama prie tų pačių dalykų. Štai kodėl esama pamatinių filosofijos klausimų, einančių per visą filosofijos istoriją ir neduodančių ramybės visų laikų mąstytojams. Ir galutinių atsakymų į šiuos klausimus nerasta.Tie klausimai ir toliau išsaugoja savo mįslingumą. Klausdami „Kas yra būtis? Koks pasaulio pagrindas? Kodėl yra būtis, o ne .niekas?" mes išeiname į begalinio, t.y. į filosofinio, klausimo kelią. Filosofijoje mąstyti ir klausti yra tas pat. Filosofinė būsena yra klausiančioji būsena, todėl ji labiausiai nutolusi nuo kasdienybės. Filosofija ir gyva tik tol, kol ji skleidžiasi begalinio klausimo nerime. Atsakymai į filosofinius klausimus. Nors filosofinėje būsenoje žmogus aiškiausiai suvokia savo pamatinį neaiškumą, tačiau filosofuoti visai nereiškia visą laiką kyboti neapibrėžtume. Bet, skirtingai nuo kasdienybės ar mokslo, filosofija stengiasi apibrėžti ne dalinius faktus, o visumą, todel bet koks filosofinis apibrėžimas lieka atviras ir reikalauja tolesnio mąstymo ir klausinėjimo. Tikroji filosofijos terpė yra klausimas, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad filosofija susideda vien iš klausimų ir nesiekia jokio atsakymo. Filosofinis klausimas irgi nukreiptas į atsakymą, duodantį tam tikrą aiškumą ir apibrėžtumą. Bet atsakymas čia tėra tik trumpalaikė aiškumo akimirka. Begalybė niekada negali tilpti į baigtinį atsakymą, kaip ir transcendencija, pasirodanti per baigtinį fenomeną, negali pasirodyti „visa" ir iš karto. Tuo filosofija skiriasi nuo mistikos, o filosofinė patirtis — nuo mistinės patirties. Mistinėje patirtyje žmogaus siela tarsi susilieja su transcendencija ir apima ją visą. Jokių klausimų nebelieka. Tai nemąstanti ir neklausianti patirtis. Filosofinį mąstymą galima palyginti su kelione, neturinčia pabaigos. Filosofas - tai keliauninkas, sustojantis užeigos namuose trumpam poilsiui ir vėl išeinantis į tiesos ieškojimo kelią. Atsakymas filosofui yra tarsi tie užeigos namai, kur jis patiria trumpas poilsio ir ramybės akimirkas. Bet filosofijos likimas — tai kelias su tarpiniais sustojimais. Ir jos esmę lemia ne sustojimai, o pats kelias. „Kur esama tokios filosofijos, kuri iš tikrųjų būtų patenkinusi protą ir įrodžiusi savo teiginius?" — klausia mūsų filosofas Antanas Maceina. Atsakyti galima taip: nesama tokios filosofijos, ir kartu kiekviena tikra filosofija yra tokia. Galbūt niekas kitas, išskyrus filosofiją, negali patenkinti proto, tačiau tas patenkinimas niekada nėra galutinis. Šiuo požiūriu filosofija yra panaši į paprastesnius dalykus. Galima paklausti: kur esama tokio maisto, kuris patenkintų mūsų kūną visam laikui? Mes nuolat įveikiame alkį, pasisotiname, kad netrukus vėl būtume alkani. Nesama duonos, kuri pasotintų žmogų visam laikui. Nėra filosofinės tiesos, kuri visam laikui pasotintų žmogaus sielą. Toks filosofinio atsakymo negalutinumas nėra jokia filosofijos stoka; tai pati jos esmė, parodanti pamatinę žmogaus būseną šiame pasaulyje. Kol esame gyvi, niekada nestovime pabaigoje. Kiekviena dabarties akimirka yra ir pabaiga, ir pradžia, nes dabartis yra judri praeities ir ateities sandūra, nukreipta į ateitį. Tame, kas pasibaigė, jau dygsta naujos pradžios želmenys. Būti „dabar" reiškia būti tarp pabaigos ir pradžios ir būti taip, kad pabaiga nuolat persilieja i pradžią. Taip ir filosofija: ji egzistuoja tik prasidėdamą ir niekada nesibaigdama. "Todėl filosofijos kelias - ne kylanti linija, o nuolatinis sugrįžimas į tą patį tašką, kuris ir yra nuolat atsinaujinanti pradžia ir niekada nesibaigianti pabaiga. Filosofinė būsena yra susitikimas su „amžinąja" transcendencija, bet pati būsena išsiskleidžia laike.Todėl filosofinei būsenai būdinga keista naujumo ir senumo dialektika. Filosofija visada nauja, tačiau kartu ji niekada neatranda ko nors visai naujo, nes transcendencija, į kurią nukreiptas filosofinis mąstymas, visada ir visur yra „sena". Ieškodami atsakymo filosofijos srityje, mes nuolat sugrįžtame prie „to paties" ir apmąstome „senus" dalykus, tačiau apmąstymas skleidžiasi dabarties akimirkoje ir visada yra „naujas". Būtent tokia yra klausimo sandara: klausimas yra „senas", nes jį lemia „praėję", pasaulyje jau esantys dalykai, bet pats klausimas nukreiptas į tai, ko dar nėra, vadinasi, jame glūdi „naujumo" intencija. Filosofinis klausimas ir kiti klausimų tipai. Būtų klaidinga manyti, kad aptarti skirtingi klausimų tipai visiškai nesusiję ir sudaro tam tikras uždaras ir visiškai izoliuotas sritis. Kasdieniuose klausimuose esama pažintinio elemento, o gnostinių klausimų užuomazgose dažnai glūdi filosofinis klausimas. Neatsitiktinai mokslas, kaip pasaulio pažinimo būdas, atsirado iš filosofijos, o didieji mokslininkai –Galilei, Kepleris, Pascalis, Descartes'as, Einšteinas, Heisenbergas ir kiti - buvo ir aukšto rango filosofai. Iš tikrųjų mokslo pažangos variklis yra būtent filosofiniai klausimai. Didžiosios mokslo idėjos, lėmusios revoliucinius perversmus pasaulio pažinime, iš pradžių buvo formuluojamos kaip filosofiniai klausimai ir tik po to būdavo matematizuojamos ir virsdavo eksperimentine praktika. Jei mokslo negaivintų filosofinis įsimąstymas į transcendenciją, jis virstų faktų tyrinėjimo technine rutina ir nebegalėtų atsinaujinti. Tokiu atveju mokslui grėstų visiškas išsekimas, kurio nebūtų įmanoma įveikti vien techninėmis priemonėmis. Per didelis pasitikėjimas technika ir panieka filosofijai, neretai pasireiškianti mūsų dienų pasaulyje, mokslo ateičiai nieko gero nežada. Be filosofinių impulsų mokslas egzistuoti negali. Egzistenciniuose klausimuose taip pat glūdi filosofinio klausimo užuomazgos. Neretai kelias į filosofiją prasideda kaip tik nuo egzistencinių klausimų. Iš pradžių žmogus klausia apie savo gyvenimo prasmę, bet neradęs atsakymo nei religijoje, nei ideologijoje, atsisuka į pasaulį ir įsimąsto į jo prigimtį, smelkdamasis į transcendentinę būtį ir ieškodamas objektyvios tiesos. Šitaip jis patenka į filosofinio klausimo terpę. Todėl galėtume pasakyti, kad filosofija tyko mūsų kiekviename žingsnyje. Juk jei žmogus savo esme yra klausianti būtybė, tai bet koks klausimas nejučiom gali virsti filosofiniu klausimu. Dviprasmiška filosofijos padėtis žmogaus pasaulyje. Jeigu tikroji filosofijos terpė yra klausimas, nesibaigiantis aiškiu, apibrėžtu ir visiems priimtinu galutiniu atsakymu, tada filosofijos ir filosofo situacija yra ir negali nebūti gana kebli. Šį keblumą dar padidina tai, kad filosofija visada ir visur pretendavo į universalumą, siekė kelti visuotinius klausimus ir duoti visuotinius atsakymus. O visuotinis atsakymas pagal apibrėžimą turi būti priimtinas visiems žmonėms ar bent jau visiems racionaliai mąstantiems žmonėms. Tačiau ilga filosofijos istorija rodo visai ką kita. Nebuvo ir nėra filosofijos, kurios pateiktos ar surastos tiesos būtų akivaizdžios ir priimtinos visiems ir visada. Negana to, pati filosofijos sklaida atveria nepaprastą skirtingiausių idėjų, problemų, klausimų, koncepcijų, tarp savęs kovojančių mokyklų, sektų, krypčių ir srovių įvairovę, kurioje iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma rasti kokį nors bendrą vardiklį. Filosofijoje nėra tiesų, kurios būtų priimtinos visiems filosofams, jau nekalbant apie nefilosofus. Nors filosofija pretenduoja į teiginių, principų ar tiesų visuotinumą, tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad jos atrastos tiesos yra objektyvios. Šiuo požiūriu filosofija negali lygiuotis į mokslą, kurio terpėje atsirandančios tiesos yra objektyvios, net, kaip sako vokiečių filosofas Karlas Jaspersas, priverstinės. Niekas negali paneigti, kad trikampio kampų suma lygi 180° ar kad vanduo susideda iš deguonies ir vandenilio atomų. Objektyvumo ir visuotinumo požiūriu filosofija negali varžytis su matematine gamtotyra. Negana to, filosofiją lyginant su mokslu, išryškėja dar viena jos silpnybė — ji neduoda praktiškai apčiuopiamų rezultatų, o mokslas, savo tiesas materializuodamas technikoje, visiems įrodė savo praktinį naudingumą ir tvirtai įsišaknijo pragmatiniame žmogaus pasaulyje. Net palyginti su menu ir religija, filosofija atrodo pernelyg efemeriška ir nereikalinga. Meno kūriniai, nors patys savaime jie nėra naudingi kasdieniška šio žodžio prasme, vis dėlto suranda sau vietą pragmatiniame lauke, nes teikia žmogui tam tikrą malonumą, padeda įveikti kasdienybės nuobodulį ir rutiną, teikia pramogą, išblaško, atstato gyvybines jėgas - žodžiu, yra savotiškai naudingi ir gali pateisinti savo reikalingumą net kasdienybės žmogaus interesų akivaizdoje. Juk ne šiaip sau meno kūriniai tampa vertybėmis, t.y. prekėmis, už kurias neretai mokami didžiuliai pinigai. Esama net meno vertybių rinkos, tačiau niekada nebuvo, nėra ir, matyt, nebus filosofinių idėjų rinkos. Idėja nėra nei vertybė, nei prekė, ir už ją niekas nemoka nė sudilusio skatiko. O jei ir kalbama apie idėjų vertingumą ir naudą, jei idėjos perkamos ir parduodamos, galime būti tikri, kad tokios idėjos tik pavadinimu primena platoniškąsias idėjas, t.y. pasaulio vaizdinius, atsirandančius autentiškoje filosofinėje kontempliacijoje. „Naudingos" idėjos priskirtinos nebe filosofijai, bet mokslui, technologinei mąstysenai, ideologijai, metodologijai ir pan. Reikalingumo ir naudos požiūriu filosofija negali varžytis ir su religija ar jos pakaitalais. Nors aklas pragmatizmas ar tariamai nuosekli mokslinė nuostata atmeta religiją kaip vaikiškų iliuzijų, saviapgaulės ir fantastinių vaizdinių terpę, žmonijos istorija įrodė, kad religija yra labai reikalinga ir naudinga tiek pavieniam žmogui, tiek visuomenei. Religijos krizės epochos paprastai sutampa su bendros visuomenės krizės laikotarpiais. Dievų mirtis visada susijusi su sąmyšiu žmogaus sieloje ir socialinėmis katastrofomis. Sveika visuomenė paprastai yra religingų individų visuma. Vien tai, kad religija visada grindžia ir įtvirtina moralę, taigi palaiko darnius individo ir visuomenės santykius, tramdo aklą egoizmą ir bešaknį individualizmą, įrodo jos svarbą ir naudingumą. Filosofijos padėtis kitokia, švelniai sakant, problemiška, o tiksliau - paradoksali. Ji niekada nebuvo nei reikalinga, nei naudinga ta pačia prasme kaip mokslas, menas arba religija, nors su šiais žmogaus dvasinės saviraiškos būdais ji turi daug bendrų bruožų. O kartu mes matome, kad filosofija, nors ir likdama savotiška kultūros podukra, atsiranda kartu su sąmoningu žmogiškumu. To, ką mes vadiname kultūra ar civilizacija, be filosofijos neįmanoma net įsivaizduoti. Koks būtų dabarties pasaulis be graikų kultūros? O ką reikštų graikų kultūra be didžiosios graikų filosofijos? Negana to, galime drąsiai teigti, kad būtent graikų filosofija daugeliu atžvilgių nulėmė Vakarų civilizacijos raidą, per krikščionybę ir mokslą lemdama svarbiausius nūdienos pasaulio bruožus. Filosofijos erdvė suformavo unikalų egzistencinį žmogaus tipą, pasižymintį savotiška gyvensena, ypatingu mąstymo ir elgesio stiliumi ir virtusį esminiu žmogaus pasaulio elementu. Filosofija kūrė ir kuria pasaulio formas, ir ši įforminanti jos galia ypač stipriai pasireikšdavo kritiniais momentais, kai žmogaus pasaulis prarasdavo aiškias formas ir grimzdavo į pirmapradį chaosą. Tada pasaulis pradėdavo reikalauti naujų idėjų, ir tas idėjas paprastai duodavo filosofija, o pasauliška realybe jas paversdavo religija, menas, mokslas arba politika. Tai šit koks filosofijos buvimo pasaulyje paradoksas: kaip terpė, iš kurios išauga nuolat atsinaujinančio žmogaus pasaulio formos, tam pasauliui teikiančios stabilumą ir tvermę laike, filosofija nuolat įrodydavo ir įrodo savo reikalingumą, o kaip tam tikra egzistencinė būsena dabarties akimirką, reiškianti ypatingą, kasdienybei svetimą ir net priešišką žmogaus susitikimą su pasauliu, filosofija buvo nuolat smerkiama ir niekinama. Kasdienybės verdiktas, išreiškiantis šį paradoksą, yra toks: filosofija reikalinga, o filosofas - ne, idėjos yra geras daiktas, bet būtų dar geriau, jei jos atsirastų be tų žmonių, kurie idėjas pašaukia iš nebūties. Filosofija ir sofistika. Štai kodėl filosofas nuolat privalėdavo teisintis ir įrodinėti filosofijos kaip egzistencinės būsenos reikalingumą. Filosofas visada jautėsi šiek tiek svetimas kasdienybės ir populiariosios kultūros erdvėje. Būdamas žmogaus pasaulyje, kartu jis būdavo šalia jo. Pati filosofo egzistencinė situacija verčia jį transcenduoti kasdienybės lauką, žengti anapus, kartu liekant pririštam prie kasdienybės galeros. Kadangi filosofija neduoda galutinių atsakymų ir apčiuopiamų rezultatų ir nuolat lieka klausimo netikrume, filosofu nuolat nusiviliama, ir jis pats, kaip kasdienybės kūdikis, nuolat nusivilia savimi. Net patys didžiausi filosofai daug energijos išeikvojo sau ir kitiems įrodinėdami filosofijos naudą gyvenime. Tačiau veltui: tiesiogiai filosofinė būsena gyvenime nereikalinga. Tik paslaptingais, neregimais ir neapčiuopiamais keliais filosofija, iš pradžių paneigdama gyvenimą, atitrūkdama nuo gyvybės medžio, galiausiai įsismelkia į to medžio šaknis, bet, atėjusi iš tamsos, pati lieka neregima, kaip auksiniame vaisiuje neregimi jį subrandinusios žemės syvai. Štai kodėl filosofija nuo pat pirmųjų žingsnių stengėsi parodyti savo regimąją prasmę ir reikalingumą kasdienybės pasauliui, stengėsi įeiti į jį įgydama tam tikrą pavidalą, kurio esmę į daiktą suspaudžia graikiškos kilmės žodis sofistika. Tradicija šiam žodžiui suteikia neigiamą atspalvį. Mes jį vartosime šiek tiek kitaip, be jokio neigiamo atspalvio, tiesiog konstatuodami, kad sofistika yra būdas, kuriuo filosofija pasireiškia viešumoje, šitaip įeidama į kasdienį žmogaus pasaulį. Kas yra sofistika? Pats žodis byloja labai daug ir, palygintas su žodžiu „filosofija", pasako beveik viską. Filosofas, kaip išminties mylėtojas, tik siekia išminties, nes žino, kad yra neišmintingas, nežinantis. Sofistas yra sophos, išminčius, žinantysis, mūsų dienų kalba – specialistas. Filosofas visų pirma klausia, o sofistas visų pirma atsako. Šiuo požiūriu sofistas yra filosofo priešingybė, todėl jis mielai priimamas į kasdienybės pasaulį. Sofistika ir yra filosofija, pritaikyta kasdienybei, arba paprasčiausiai taikomoji filosofija. Virsdama sofistika, filosofija išties duoda realią ar tariamą naudą.Todėl graikų sofistai, pirmieji gyvenimo mokytojai, už savo naudingą išmintį ramia sąžine imdavo užmokestį. Išmintis buvo paversta preke. Todėl Sokratas, aistringas sofistikos priešininkas, siekęs išsaugoti autentišką filosofinę būseną, griežtai atsisakydavo ją pardavinėti, nes juk apskritai neįmanoma parduoti to, ko šiame pasaulyje tiesiogiai nėra. Transcendencija negali virsti plataus vartojimo preke. Kaip sakyta, idėjų neįmanoma nei nusipirkti, nei parduoti. Užtat galima parduoti žinias arba žodžius. Toks buvo ir yra pagrindinis sofistų užsiėmimas. Sofistikos atmainų būta nepaprastai įvairių, nes neaprėpiamai įvairi yra žinių ir žodžių stichija. Sofistai linksmindavo karalius ir turtuolius, įtraukdami juos į dialektinius turnyrus arba pasakodami painias, bet kaip tik todėl intriguojančias filosofines istorijas ir šitaip išblaškydami nuobodulį – nuolatinį pasaulio galingųjų palydovą. Sofistai mokė dorybės įrodinėdami, kad ji teikia naudą visuomenei ir malonumą individui. Sofistai buvo gyvenimo ir politinio meno mokytojai, švietėjai, jaunimo auklėtojai, sielos žaizdų gydytojai, guodėjai, gyvenimo lengvintojai, intelektualinių žaidimų meistrai arba paprasčiausi šarlatanai, keldavę minios susižavėjimą ir simpatiją Filosofija virsta sofistika, persikūnydama ir į rimtesnius, todėl lemtingesnius pavidalus. Neretai ji tampa religijos pakaitalu, kurdama sektas, mokyklas, terapines bendruomenes, kur filosofas persikūnija į autoritarinį lyderį, tampa dvasininku, vadu ar net savotišku išganytoju. Tokiu atveju filosofija išsigimsta ir tampa kolektyvinės šizofrenijos forma, t.y. sektantiška sofistika. Ryškiausi tokios religinio tipo sofistikos pavyzdžiai – vėlyvosios antikos filosofinės sektos, gnostinės bendruomenės, arba moderniojoje epochoje – vadinamoji teosofija. Filosofija virsta sofistika ir tada, kai ji siekia tapti mokslo pakaitalu, pretenduodama grynuoju mąstymu įsismelkti į tą sritį, kuri prieinama tik matematinei eksperimentinei gamtotyrai. Apskritai pernelyg didelės filosofijos pretenzijos pažinti pasaulį yra trumpiausias kelias į prastą sofistiką. Ir pagaliau dar vienas sofistika virtusios filosofijos pavidalas – ideologija, kai autentiškoje filosofinėje būsenoje atsiradusios idėjos supaprastinamos ir paverčiamos jėgos instrumentais. Ideologija yra išsigimusi filosofija, galima sakyti, filosofijos karikatūra. Juk ideologija yra tik jėgos mimikrija: ji tarnauja valdžios ir viešpatavimo geismui, nuolat glūdinčiam žmoguje. O tai reiškia, kad ideologija yra tiesiog filosofijos priešingybė, nes galutinis filosofijos tikslas yra apriboti natūralią žmogaus jėgą, ją įstatyti į saiką ir ribas. Jei sakome, kad filosofinėje būsenoje žmogus pasaulyje susitinka su transcendencija, tai, be kita ko, reiškia, kad filosofija atveria tą sritį, kuri skleidžiasi anapus viso to, kuo gali disponuoti natūrali žmogaus jėga, skatinama geismo viešpatauti ir valdyti. Filosofija yra kas tik nori, bet ne valios viešpatauti priedėlis. O kaip tik valia viešpatauti yra tikroji bet kokios ideologijos gyvenimo sritis. Esama ir daugiau sofistikos atmainų. Apskritai apibūdindami viešąjį filosofijos gyvenimą nuolat vyraujančioje žmogaus pasaulio kasdienybėje turime prieiti tokią išvadą: pirmiausia ir dažniausiai į žmogaus pasaulį filosofija įeina ir jame gyvena vienpusišku pavidalu, kaip sofistika. Filosofas, prisitaikydamas prie pragmatinės kasdienybės reikalavimų, nuolat iškrenta iš filosofinės būsenos, ir tai, ką mes paprastai vadiname filosofija, dažnai tėra tik šio iškritimo dokumentas. Sofistika yra filosofo kompromiso su kasdienybe padarinys. Šio kompromiso negali išvengti net patys didžiausi mąstytojai. Tačiau didžiųjų filosofų mąstymas išsaugojo filosofinės būsenos autentiškumą, o sofistika į tokį mąstymą patenka kaip išorinis kevalas arba periferinis fonas, nuo kurio net pats tikriausias mąstytojas negali atitrūkti vien todėl, kad filosofinė būsena, idant virstų apibrėžtu ir kitiems žmonėms perduodamu dalyku, turi būti išsakyta, t.y. išreikšta kasdienės, taigi sustabarėjusios ir anonimiškos, kalbos formomis. Filosofinės būsenos įkalbinimas lemia tai, kad filosofija didesniu ar mažesniu mastu virsta sofistika. (A. Šliogeris,ten pat. P. 38 - 60) Filosofija ir kultūra. Vadinasi, tik vienpusišku sofistikos pavidalu filosofija žmogaus pasaulyje gali gyventi kaip namie, nesijausdama tremtine ir nekamuojama nepilnavertiškumo komplekso. Tačiau tada kyla klausimas, ką tame pačiame žmogaus pasaulyje gali veikti pilnatviška filosofija, išsaugojanti sąlytį su filosofinėje būsenoje atsivėrusia transcendentine būtimi; ar esama čia tokios vietos, kur ji galėtų išskleisti visą savo pirmapradę prasmę ir galią? Kad atsakytume į šį klausimą, turime bent jau labai trumpai aptarti žmogaus pasaulio sandarą ir jo kasdienės duoties žmogui būdą. Tai, ką mes čia vadiname žmogaus pasauliu, įprasta įvardyti populiaresniu ir iš pirmo žvilgsnio aiškesniu žodžiu – kultūra. Kas yra kultūra? Tai toji simbolinė siena, kuria žmogus, kaip būtybė, įsibuvusi į savo baigtinumą, atsitveria nuo baugios svetimybės, kurioje nėra nieko žmogiško ir kuri kaip tik dėl visiško savo nežmogiškumo suvokiama kaip neišsenkamas grėsmės žmogaus egzistencijai, o todėl ir visai natūralaus siaubo šaltinis. Šią svetimybę ankstyvieji graikų mitai vadino chaosu, t.y. pragarme, kur begalinė tuštuma ir begalinė tamsa susilieja į neaprėpiamą pirmapradį sūkurį. Iš jo visa atsiranda ir į jį visa vėl prasmenga. Šis tuštumos ir tamsos sūkurys yra ir gyvybės, ir mirties versmė, visko pradžia ir visko pabaiga. Tarp šio pirmapradžio sūkurio ir žmogaus stovi vadinamoji gamta, kaip pirmoji įsiforminusios, į šviesą ir apibrėžtumą iškilusios svetimybės apraiška. Gamta yra pirminė chaoso forma, o tiksliau – pats save paneigęs ir savo priešingybe virtęs chaosas. Tačiau nors gamta, kaip nuolat atsirandančių ir vėl išnykstančių daiktų visuma ir kaip tam tikros „natūralios" tvarkos buveinė, jau įveikia chaosą, bet, žmogaus požiūriu, dar išsaugoja pirmapradės pragarmės svetimybę. „Pati" gamta, visiškai nepavaldi žmogui, galų gale jam yra tik chaoso kaukė, šiek tiek jį pridengianti, bet neapsauganti nuo jame kunkuliuojančių naikinimo ir mirties jėgų. Todėl žmogus statosi sieną, jį apsaugančią ne tik nuo chaoso, bet ir nuo antrosios svetimybės - gamtos. Toji žmogaus pastatyta siena ir yra kultūra. Ji suvokiama ir įvardijama kaip gamtos priešingybė arba kaip sužmogintoji gamtą. Bendriausias kultūros apibūdinimas gali būti toks: tai žmogui reikšmingų ir reiškiančių simbolių visuma. Kiekvienas kultūros objektas yra simbolis tiek, kiek jis išreiškia kokią nors žmogaus reikmę, vadinasi, yra tiesioginė arba netiesioginė nuoroda į žmogiškąją realybę ir žmogaus pasaulį. Kultūra susideda iš dviejų rūšių objektų – iš daiktų ir santykių. Visų pirma kultūra apima neaprėpiamą gausybę įvairiausių žmogaus padarytų daiktų. Tai reikmenų karalystė: įrankiai, statiniai, mašinos, paveikslai, knygos, keliai, maisto produktai, partitūros ir t.t. Tačiau kultūra yra ne tik daiktai, bet ir santykiai tarp žmonių. Tai ritualų karalystė: politika, moralė, religija, tradicijos, papročiai, teisė, kalba, elgesys ir t.t. Įprasta skirti ir net priešpriešinti medžiaginę ir dvasinę kultūrą. Šis skyrimas turi tam tikrą pagrindą kaip tik todėl, kad kultūros objektai skirstomi į daiktus ir ritualus. Tačiau pažvelgę giliau įsitikinsime, kad riba tarp medžiaginės ir dvasinės kultūros objektų yra labai neryški. Štai bažnyčia. Ar ji yra medžiaginės, ar dvasinės kultūros objektas? Kadangi ji pastatyta iš plytų arba akmenų, akivaizdu, kad tai yra medžiaginis dalykas, jusliškai apčiuopiamas daiktas. Tačiau kaip architektūros kūrinys ir maldos namai ji yra dvasios fenomenas. Arba knyga? Ji padaryta iš popieriaus, todėl yra medžiaginės kultūros apraiška, bet knygos prasmę sudaro ne jos medžiagiškumas, o joje įrašyti ženklai. Taigi knygoje svarbiausia ne medžiaga, o „dvasia". Bet šitoji „dvasia" apskritai apčiuopiama ir pagaunama tik todėl, kad ji įsikūnijusi medžiaginiu pavidalu. Savo ruožtu visi kultūriniai ritualai, savaime reikšmingi tik kaip „dvasinė" realybė, turi kaip nors reikštis išoriškai, įgyti jusliškai apčiuopiamą pavidalą, taigi įsimedžiaginti. Dvasia esti tik tiek, kiek ji reiškiasi per žodį, gestą, mimiką, veiksmą, judesį, todėl ji visada pririšta prie daiktiškos tikrovės. Taigi ir medžiaginės, ir dvasinės kultūros objektai yra kultūros apraiška tik tiek, kiek jie yra simboliai, tiesiogiai ar netiesiogiai nurodantys į žmogų. Negali būti nesimbolinės kultūros ir nekultūrinių simbolių. Nėra kultūrinių simbolių, vienaip ar kitaip nesusijusių su žmogumi. Net simboliai, nukreipti į nežmogišką tikrove, yra ne kas kita kaip tos tikrovės įžmoginimas. Štai gamta. Į žmogaus akiratį ji patenka tik netiesiogiai, per kultūrinius simbolius. Nuo seniausių laikų žmogus susiliesdavo su gamta per simbolinę žiūrą ir simbolinį veiksmą. Anksčiau gamta buvo pripildoma dievų, dvasių, demonų, dabar į ją įspraudžiami matematiniai, fizikiniai, cheminiai ar biologiniai simboliai. Pati gamta lieka anapus visų kultūrinių simbolių ir tiesiogiai neįsismelkia i kasdienį žmogaus pasaulį, kuris sukultūrintas nuo viršaus iki apačios. Kultūra ir panhoministinė iliuzija. Čia išryškėja pats keisčiausias ir mįslingiausias kultūros bruožas, kurį mes pavadinsime panhoministinė iliuzija. Tai kiekviename žmogaus kultūriniame simbolyje slypintis polinkis užmaskuoti tą iš pirmo žvilgsnio paprastą dalyką, kad kultūra yra tik simbolinių reikšmių paviršius, po kuriuo driekiasi niekada ir niekaip nesukultūrinama, vadinasi, ir nesužmoginama gamtinė svetimybė, įsišaknijusi į pirmykščio chaoso pragarmę. Kad žmogus siekia sukultūrinti svetimybę, čia nėra nieko keisto ir mįslingo. Tai tiesiog būtinybė, nulemta pirmykštės pragarmės siaubo ir paprasčiausio savisaugos instinkto. Tik sužmogindamas gamtą ir ją palenkdamas savo poreikiams tenkinti žmogus apskritai gali išlikti – net kaip gamtinis padaras. Savo gamtiškąją egzistenciją žmogus gali apsaugoti tik pažeisdamas tiek savo, tiek nežmogiškųjų esinių gamtiškumą. Kultūra yra net žmogaus gamtiškumo savisaugos sąlyga. Tačiau mįslinga yra tai, jog, įsibūdamas į savo sukurtą kultūrinių simbolių erdvę, žmogus apskritai linkęs užmiršti, kad žmogaus pasaulio pagrindas yra visai kitoks nei pats pasaulis, kad kultūros pamatas yra nekultūra ir kad giliausias simbolio šaltinis yra tai, kas niekaip ir niekada netampa ir negali tapti simboliu. Paprasčiau sakant, apsvaigintas kultūrinių simbolių, žmogus nuolat pasiduoda iliuzijai, kad viskas yra kultūra, kad visa, kas apskritai egzistuoja, pavaldu žmogui ar bent jau gali būti palenkta žmogaus galiai ir valdžiai. Būtis sutapatinama su kultūra, o kultūra laikoma tiesiog būties sinonimu. Visa, kas yra, yra ar bent jau gali būti žmogus, žmogui ir žmogaus – tokia šios iliuzijos prasmė. Šią žmogaus prigimtyje glūdinčią tendenciją lengvabūdiškai įkultūrinti ir šitaip sužmoginti visa, kas yra, galima pavadinti polinkiu susidievinti, aklai priskirti sau aukštesnės būtybės galias. Tai niekada nenykstantis polinkis į magišką daiktų įvaldymą, šiandien toks pat stiprus kaip ir prieš tūkstančius metų. Anksčiau jis ryškiausiai pasireikšdavo burtais ir užkeikimais, dabar – naiviu tikėjimu mokslo ir technikos visagalybe. Tai polinkis užmiršti pačią būtį, visada liekančią anapus kultūros ir niekada iki galo neištirpdomą žmogui pavaldžiame pasaulyje. Tokia yra panhoministinės iliuzijos esmė. Ši iliuzija ne tik naivi, bet ir pavojinga, nes ji sukuria dar vieną iliuziją, kad žmogui viskas galima ir viskas leista, kad jo protui ir jėgai nėra jokių kliūčių ar ribų, išskyrus ribas, savavališkai nustatomas paties žmogaus. Ir juo didesniu mastu sužmoginama gamta, juo labiau plečiasi ir tankėja žmogaus pasaulis, juo storesnis kultūrinių simbolių sluoksnis, dengiantis neįžmoginamą svetimybę ir maskuojantis būtį anapus žmogaus, juo labiau panhominisrinė iliuzija užvaldo žmogaus sąmonę. Tai, kas dabar vadinama istorija, visų pirma yra panhoministinės iliuzijos stiprėjimo vyksmas. Istorijos slinktyje kultūrinių simbolių migla darosi vis tirštesnė ir tarsi narkotikas apsvaigina žmogų, galiausiai visai nebepajėgiantį įžvelgti esinijos pagrindų pagrindo – jos pirmykščio amžino ir kiekvieną dabarties akimirką pirmapradžio, nuo jokios istorijos ar vadinamosios pažangos nepriklausomo svetimumo pragarmės ir pragarmės svetimumo. Galutinė būtis, pamatų pamatas yra absoliuti transcendencija. Tačiau perkultūrintas žmogus šito suvokti nebepajėgia ir, užuot tapęs svetimybės šeimininku, išties tampa visišku jos vergu. Užmirštoji svetimybė atsikeršija žmogui pačiais netikėčiausiais pavidalais ir visų pirma per kraštutines, kaip sakoma, aukščiausias kultūrinės simbolikos apraiškas. Raiškiausią tokio užmirštos ir paniekintos svetimybės keršto simbolį sukūrė būtent mūsų epocha. Tai branduolinė bomba - simbolių imperijos koncentratas. Čia transcendencija pasirodo tik kaip absoliučiai naikinanti jėga, priešiška bet kokiai būčiai, net gamtiškajai. Ignoruodamas svetimybę arba siekdamas ją įvaldyti ir paversti savo, žmogiškojo, geismo viešpatauti įrankiu, žmogus tarsi nuslopina jo egzistencijai palankias kuriamąsias pirmapradės būties galias ir atpalaiduoja jos griaunamąją galybę. Juk svetimybės pragarmė pati savaime yra ir gėrio, ir blogio, ir gyvybės, ir mirties, ir kūrybos, ir griovimo, ir būties, ir niekio versmė. Transcendencija kartu yra ir gimdančios įsčios – gyvybės lopšys, ir naikinimo furijų buveinė – kapo duobė. Ir jei tik žmogus, pasidavęs panhoministinei iliuzijai, peržengia nematomą ribą ir įvaro kultūrinių simbolių pleištą į transcendencijos branduolį, žmogaus pasaulis praranda pamatą, ant kurio jis stovi, ir prasmenga į tuštumą. Jei kultūra pradeda naikinti gamtą, gamta sunaikina kultūrą. Dabar galime pabandyti aiškiau apibrėžti filosofijos prasmę ir filosofo padėtį žmogaus pasaulyje kaip kultūrinių simbolių visumoje. Ši padėtis išties keista ir paradoksali. Apibūdinkime ją šitaip: ardydama sustingusius kultūrinius simbolius, filosofija nuolat skverbiasi anapus esamos kultūros ir įsimąsto į pirmapradę svetimybę; nulupdama kultūrinių reikšmių kevalą, ji išlukštena ir iškelia į šviesą absoliučios transcendencijos branduolį, įveikinėja panhoministinę iliuziją ir parodo žmogui, kad tikroji būtis niekada jam nepavaldi, vadinasi, iki galo nesužmoginama ir nesukultūrinama. Šitaip peržengdama kultūrą, filosofija padeda žmogui įsisąmoninti savo baigtinumą ir įsistatyti į saiko ribas. Čia ir išryškėja filosofo misijos paradoksalumas. Juk, šiaip ar taip, filosofija irgi yra kultūros dalis ir išsiskleidžia kultūrinių simbolių srityje. Negana to, filosofijos terpė yra kalba, o kalba yra kultūros kvintesencija tokiu mastu, kad tam tikra prasme visą kultūrą galima pavadinti kalba: juk simbolis turi prasmę tik tada, kai jis „kalba", byloja ir šitaip žmogui praneša kokią nors reikšmę. O štai mes teigiame, kad, būdama neatskiriama kultūros dalis, filosofija kažkaip peržengia kultūrą ir skverbiasi anapus esamų kultūrinių simbolių ir netgi anapus kalbos. Filosofija kaip kultūros peržengimas. Kaip filosofija gali tai padaryti? Galbūt smelkdamasi į kultūrinius simbolius, juos tyrinėdama ir atskleisdama jų žmogiškąją prasme? Galbūt išdaiktindama kultūros daiktus ir aiškindama, kaip ir kodėl jie buvo sukurti, kokios ekonominės ar politinės aplinkybės lėmė jų atsiradimą, kokie psichologiniai „kompleksai" glūdi vieno ar kito kultūrinio simbolio ištakose? Toks tyrinėjimas yra visiškai įmanomas ir prasmingas. Mūsų epochoje labai paplitę „dvasios mokslai" — kultūrologija, antropologija, hermeneutika, fenomenologija – tuo ir užsiima narpliodami kultūrinių simbolių žmogiškąsias ištakas. Bet ką visa tai reiškia? Dvasios mokslai tyrinėja kultūros daiktus ne tam, kad jų gelmėje atskleistų pirmapradę, nesužmogintą būti. Netgi visai priešingai: kultūrologinis tyrinėjimas daikto būtį tiesiog sutapatina su jo žmogiškąja reikšme. Štai kodėl toks tyrinėjimas ne tik neįveikia panhoministinės iliuzijos, bet vis gausina kultūrinius simbolius, gamina vis naujas žmogiškąsias reikšmes, plečia „ženklų imperiją" ir šitaip tirština žmogaus visažinystės ir visagalybės miglą. Kultūrinių simbolių siena vis storėja ir vis patikimiau atskiria žmogų nuo transcendentinės būties. Filosofijos kelias nuo pat pirmųjų jos žingsnių buvo kitoks. Jau pirmieji Vakarų mąstytojai, vadinamieji ikisokratikai, Talis, Anaksimandras, Herakleitas, Parmenidas stengėsi įsimąstyti į pirmąjį visų žmogiškųjų ir nežmogiškųjų dalykų pradą, vadinamąjį arche, nesutampantį su jokia žmogaus kultūrinės saviraiškos forma. Arche paieškos persmelkia visą Vakarų filosofijos istoriją, nors skirtingose epochose ir skirtingų mąstytojų suprantamos nevienodai. Skirtingi ir paties pirminio prado vaizdiniai. Tačiau pati „pirminio prado" sąvoka reiškia, kad filosofinis mąstymas yra nukreiptas ne į žmogiškuosius simbolius ir kultūrines daiktų reikšmes, bet į dar neįsimbolintą daiktų gelmę, į tas šaknis, iš kurių išauga visas kultūros medis. Kad paaiškintume šią mintį, pasakykime taip: filosofija apmąsto kultūrinių daiktų gamtiškumą, tarsi nuimdama nuo jų simbolinių reikšmių šydą ir sugrąžindama žmogų į pradžią, prie pagrindų pagrindo, prie „gamtinės" transcendencijos. Taigi nors filosofija yra neatskiriama kultūros dalis, savo ištakomis ir tikslais ji skverbiasi anapus kultūros. Jos pirminis orientyras yra gamta kaip tiesioginė pirmapradės svetimybės išraiška. Tai nereiškia, kad filosofija apmąsto tik gamtinius daiktus ir visu savo pločiu sutampa su tuo, ką įprasta vadinti gamtos filosofija. Žodį „gamta" čia vartojame iš dalies perkeltine prasme, turėdami galvoje tą paprastą, bet dažnai užmirštamą dalyką, kad žmogaus kultūrinė veikla skleidžiasi ne tuštumoje, o turi savo daiktiškąjį pagrindą, kurio žmogus nekuria ir negali sukurti, bet randa jau egzistuojantį. Būtent šito žmogaus nesukurto ir nesukuriamo pagrindo egzistavimas ir duoda impulsą filosofiniam mąstymui. Taip aiškėja filosofijos prasmė ir jos vieta žmogaus pasaulyje. Kultūros daiktuose atverdama jų gamtiškumą ir pirmapradę svetimybę, filosofija sugrąžina žmogų į pradinę klausimo, pasaulio mįslingumo ir daiktuose bei pačiame žmoguje glūdinčios, niekada iki galo neįmenamos paslapties pasirodymo situaciją. Nors žmogus pažįsta pasaulį, vis giliau smelkdamasis į gamtą ir save, tačiau plečiantis žinojimo erdvei lygia greta plečiasi ir nežinojimo erdvė. Apskritai galioja tokia taisyklė: kuo daugiau žmogus žino, tuo aiškiau jis suvokia savo žinojimo ribas. Daiktai ir pats žmogus niekada negali būti pažinti iki galo ir visiškai ištirpdyti kultūriniuose simboliuose. Net galėtume pasakyti, kad kiekvienas žmogaus pasaulyje esantis daiktas, būdamas kultūriniu simboliu, sykiu yra ir ikikultūrinės realybės metafora. Tiek daiktas, tiek pats žmogus visada yra kažkas daugiau, negu mes apie juos žinome. Ir šitas „daugiau" niekada nemažėja, o tik persislenka tolyn, šitaip būdamas siekio pažinti paskata. Nesukurtasis pagrindas nuolat išslysta iš pažinimo replių, nes, tiesą sakant, žmogus gali pažinti tik tai, ką jis pats padaro ir sukuria. Šį dalyką suprato dar senovės graikų filosofai, sakydavę, kad panašus gali pažinti tik panašų. Tai reiškia, kad joks daiktas negali būti visiškai įspraustas į pažinimo struktūras. Vadinasi, transcendentinė būtis išlieka visada, nors gali būti užmirštama arba ignoruojama, kaip atsitinka įsivyravus panhoministinei iliuzijai. Tačiau nors nesukurtasis pagrindas nepažinus, jis gali būti matomas ir mąstomas. Šį sunkų mąstymo darbą ir atlieka filosofija. Kasdienių reikšmių ir žinių aiškume ji atranda transcendencijos paslaptį, kultūriniuose simboliuose atranda tai, kas nesimboliška, kalboje — tai, kas anapus kalbos. Ji savaip iškultūrina mąstantį žmogų, sugrąžindama jį į pradžią, prie kiekvienos kultūros nekulturinės versmės, prie paprasčiausių, tačiau mįslingiausių ir sunkiausiai įžiūrimų dalykų. Filosofinis susitikimas su transcendencija apskritai yra pasyvus, „tik" teorinis. Bet teorinė žiūra yra ir savotiška praktika, nes ji lemia ir ypatingą laikyseną pasaulio atžvilgiu. Iš žmogaus filosofija reikalauja švelnaus, atsargaus, mylinčio santykio su pasauliu, t.y. tokio santykio, kuris nepažeidžia pačių daiktų būties ir leidžia jiems būti tokiems, kokie jie yra savaime. Neperžengti saiko – tokį reikalavimą filosofija kelia žmogui. Šis reikalavimas yra labai svarbus, o mūsų dienomis ypač aktualus. Iš visų šios žemės padarų žmogus yra pati galingiausia būtybė. Pasitelkęs mokslą ir techniką, žmogus tampa toks galingas, kad, aklai plėsdamas savo viešpatavimą gamtos atžvilgiu, nejučiom peržengia visas leistinas ribas ir pažeidžia natūralią, per milijardus metų nusistovėjusią gamtos tvarką. Nebekontroliuojamos žmogaus intelekto ir jo techninės veiklos galimybės nebeatitinka pačios gamtos galimybių. „Neregimas žemės įstatymas visiems atsirandantiems ir išnykstantiems daiktams nustato jų galimybių ribą, kuriai pavaldu visa ir kurios vis dėlto niekas nežino, - šis įstatymas saugoja žemę ir jos ramybę. Beržas niekada neperžengia savo galimybių ribų. Bičių šeimyna gyvena pagal savo galimybes. Tik valia, visapusiškai įsimontuodama į techniką, žemę bloškia į nuovargį, išnaudojimą ir dirbtinę kaitą. Ji išbloškia žemę anapus prigimtinio jos galimybių rato ir priverčia ją tapti tuo, kas jau nėra galima ir todėl yra negalima"*,- šitaip dabarties žmogaus santykį su gamta aprašo vokiečių filosofas Martinas Heideggeris (Heidegeris M. Rinktiniai raštai.-V.: Mintis, 1992.- P. 288). Jei žmogus pats nepasistato užtvarų savo aklai jėgai, iškyla grėsmė ne tik gamtai, bet ir paties žmogaus egzistavimui. Filosofija, nuolat primindama apie transcendentinę būtį ir jos „teises", kaip tik ir gali padėti žmogui pažaboti savo titanišką jėgą. Filosofija yra savotiškas daiktų būties, nepavaldžios žmogaus jėgai, advokatas. Saugodama būtį, ji saugoja ir patį žmogų. Štai kodėl, nors ir peržengdama kultūrą, filosofija tarnauja tai pačiai kultūrai. Filosofo vieta žmogaus pasaulyje. Pagaliau mums lieka dar vienas klausimas: kaip išsprendžiamas minėtas paradoksas, kad filosofija, būdama neatskiriama kultūros dalis, išveda anapus kultūros, o pasirodydama žmogaus pasaulyje, kartu yra už jo ribų? Šį paradoksą išsprendžia filosofijos kaip individo dvasinės būsenos ir filosofijos kaip kalbos skirtumas, arba skirtumas tarp slaptojo ir viešojo filosofijos gyvenimo. Filosofija užsimezga filosofinėje būsenoje, o pastaroji yra individualus ir savaime nesuvisuotinamas įvykis. Būtų klaidinga manyti, kad filosofinė būsena atsiranda ir išsiskleidžia uždarame individo sielos, dvasios, vidujybės ar vidinio mąstymo futliare, t.y. kad ji visai subjektyvi. Visai priešingai: filosofinė būsena yra maksimalus individo atsivėrimas pasauliui. Filosofinėje būsenoje individas tarsi „išeina" anapus savęs. Filosofinė būsena yra intencionali, nukreipta į pačius daiktus, o todėl objektyvi. Tačiau kartu šis objektyvus „buvimas už savęs" ir atsivėrimas pasaulio daiktams yra visai individualus. Kaip niekas negali manęs pavaduoti mirtyje ar meilėje, taip pat niekas kitas negali manęs pavaduoti atsiveriant transcendencijos fenomenams. Tai mano asmeninis susitikimas su pačiais daiktais. Kaip tik šis filosofinės būsenos individualumas yra svarbiausia filosofijos autentiškumo sąlyga. Tokiu individualumu paženklintas visų didžiųjų Vakarų mąstytojų mąstymas. Ir kaip tik šis individualumas leidžia žmogui tarsi iškristi iš kultūros simbolių tinklo, įveikti panhoministinę iliuziją ir įeiti į pirmapradį sąlytį su transcendencija, t.y. pirmapradiškai atitikti transcendencijos pirmapradiškumą. Būti individualiam reiškia įsibūti į savo pirmapradį Ego, kuriame nebėra kultūrinių simbolių, sustabarėjusios kalbos, kasdienybės primestų išankstinių nuomonių, prietarų ir iliuzijų. Kultūrinio, socialinio ar psichologinio Aš požiūriu tas pirmapradis Ego yra niekas. Tačiau kaip tik iš šio nieko, iš savotiško „sielos šulinio" individas gali išvysti pačių daiktų pirmapradę, simbolių kaukės nepridengtą fizionomiją. Taip ir žvaigždes dienos danguje galima matyti tik iš gilaus šulinio. O juk kultūra ir žmogaus pasaulis yra dienos stichija, ir išvysti transcendencijos žvaigždę išblukusiame kasdienybės danguje įmanoma tik iš Ego gelmės. Tačiau filosofinėje būsenoje atsivėrusi transcendencija dar nėra apmąstyta ir kalbos pavidalą įgijusi transcendencija. Susitikimo su transcendencija apmąstymas filosofinę būseną perkelia į kalbą, o sykiu į viešumą.. Taip prasideda viešasis filosofijos gyvenimas, o kartu – jos įkultūrinimas. Filosofinė būsena praranda savo individualumą ir virsta tekstu. Taip ji patenka į visuotinybės lauką. Tačiau šioje viešoje visuotinybėje išlieka filosofinės būsenos individualumo nuosėdos kaip atvertos transcendencijos pėdsakas. Skaityti filosofinį tekstą kaip tik ir reiškia ieškoti šio pėdsako. Jei tekste jo nėra, turime reikalą ne su filosofija, o su gryna sofistika. Filosofinis tekstas yra pačių daiktų egzistencinės patirties dokumentas. Grynoji sofistika atsiranda ne iš tokios patirties, o iš kultūros, t.y. iš kitų tekstų. Ji vienmatė, ji skleidžiasi bešaknės kalbos plokštumoje ir turi tik horizontalųjį matmenį. Filosofinis tekstas turi ir vertikalųjį matmenį, tarsi kokį zondą, įleistą į pirmapradės svetimybės gelmę. Štai tokiu būdu filosofija kartu yra ir kultūroje, ir už jos ribų; ji ir individuali, ir visuotinė, ir kultivuota, ir „gamtinė", ir kalbanti, ir bekalbė, ir pirmapradė, ir nulemta istorinių aplinkybių. Panaši ir filosofo padėtis žmogaus pasaulio kasdienybėje. Filosofinė būsena nepripažįsta viešumo, bendruomenės, sektantizmo, mokyklų ir mokinių. Šiuo požiūriu filosofas yra savotiškas kultūrinis tremtinys ir svetimasis kasdieniame žmogaus pasaulyje.Tačiau kartu jis visada lieka ir kultūroje ir kasdieniame žmogaus pasaulyje. Kasdienybėje filosofas toks pat Sanča Pansa kaip ir kiti žmonės. Bet kasdienybės žmogui atrodyti ir būti yra tas pat, o filosofui šie dalykai kartais išsiskiria. Patekęs į filosofinę būseną jis būna ne taip, kaip atrodo, ir atrodo ne taip, kaip būna. Jis laikosi visų socialinio žaidimo taisyklių, įstatymų, viešųjų dorovės ir elgesio normų ir nėra joks atsiskyrėlis, keistuolis ar originalas. Tačiau, tariant danų filosofo Soreno Kierkegaard'o žodžiais, jis nuolat daro begalybės judesį, atsiverdamas transcendencijai, tačiau šis atvirumas nematomas išorėje. Po Sančos Pansos drabužiais slepiasi Don Kichotas. Plaukdamas regimybės laivu, filosofas meta inkarą į pačią būtį. Būdamas žmogaus pasaulyje, tuo pat metu jis esti anapus jo. Nelygstamas filosofo provaizdis yra atėnietis Sokratas, filosofavęs gatvėse ir turgavietėje ir ten pat bendravęs su tuo, ką jis pats vadino savo demonu, t.y. su transcendentine būtimi. Atsiverdamas „gamtinei" transcendecijai, filosofas pats yra „gamtinis" žmogus, kartu lyg žuvis vandenyje plaukiojantis kultūros akvariume. Kultūra yra jo paviršius, gamta yra jo gelmė. Tikrasis filosofo prieglobstis yra jo paties siela, kurioje užsimezga filosofinė būsena. Bet kasdieniai jo namai yra viešuma ir žmogaus pasaulis, kuriam jis ištikimas taip pat kaip ir pirmapradei svetimybei. Todėl tiksliausias žodis, išreiškiantis filosofijos buvimą kultūroje ir filosofo vietą žmogaus pasaulyje, yra žodis Tarp: tarp kultūros ir gamtos, tarp simbolio ir paties daikto, tarp žmogaus ir būties anapus žmogaus.(A. Šliogeris,ten pat.P. 60- 73) ONTOLOGIJA (Būties filosofija) ANTIKA TALIS (625 – 547 m. iki Kristaus) Pradžia — vanduo. Aristotelis, „Metafizika", A, 3, 983b, 6—35. Daugelis tų, kurie pirmieji pradėjo filosofuoti, manė, kad vienintelė visa ko pradžia slypinti materijoje: juk iš jos kilo visa esamybė, iš jos iš pradžių gimstama ir į ją galiausiai nueinama benykstant; esmė pasilieka, tik būsena keičiasi. Pagal juos — pirmasis toks esamybės pradas dėl to ir yra medžiaga; manoma, kad niekas negimsta ir nežūsta, nes visą laiką išlieka ta pati medžiaga
Šį darbą sudaro 91290 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Filosofijos konspektas
- 150 psl., (91290 ž.)
- Word failas 1 MB
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
