Filosofijos problemų krypčių samprata

2.Filosofijos problemų krypčių samprata Epistemiologija-kai kurių šalių filosofijos literatūroje vartojamas pažinimo teorijos pavadinimas. Termino autoriumi laikomas Dž. F.Feryras.Epistemiologija- pažinimo filosofija, kuri nagrinėja, ką žmogus gali žinoti. Kuraičio nusistatymu, pažinimo filosofija reikia vadinti gnoseologija , o ne epistemiologija, nes jis pavadinimas yra per siauras, kadangi reikia turėti aumenyje ne tik atskirus mokslo pažinimų, bet ir kasdieninio gyvenimo, nemokslinio pažinomo faktus. Taigi tuo skiriasi epistemiologija nuo gnoseologijos, kuri yra filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę tiesos atžvilgiu. Gnoseologija turi reikalą su pažinomo faktais(aritmetikos bei algebros skaičiavimai, fizinės bei cheminės daiktų ypatybės, zoologijos, istorijos ir kitų mokslų duodamos žinios). Gnoseologijos dalykas , yra garantuoti filosofijai tikro kritiškumo charakterį, kadangi gnoseologijos svarstymai turi didelės reikšmės ir etikos mokslui, mat gnoseologijoj sprendžiami klausimai apie santykį tarp teorinio ir praktinio pažinimo apskritai, kritiškai įvertinamos moralinio dogmatizmo, pragmatizmo pozicijos, nustatomas santykis tarp metafizikos ir etikos. Metafizika- kai kurių idealistinės filosofijos krypčių skiriama filosofijos dalis arba sritis, tirianti vadinamuosius antjutiminius būties ir pažinimo pradus;dialektikai priešingas tyrimo metodas , daiktus laikantis pastoviais ir matantis tarp jų tik mechaninius ir kiekybinius ryšius. 1a. prie m. e. metafiz. Buvo pavadinti Aristotelio kuriniai, kuriuose tiriama ne gamta( fizika), o tai, kas pažįstama po gamtos, bet apskritai yra pirmiau jos, ir kuriuos jis pats vadino pirmąją filosofija. Metafizinė filosofija atsirado dėl1)pasaulio sudvejinimo į gamtinį ir antgamtinį, į jutiminį ir antijut.2)būtinumo atskirti grynai filos. Požiūrį į pasaulio nuo spec. moksl. tyrimų. Metafizika imta laikyti filosofiją tikrąja to žodžio prasme, atseit, tą svarb. Pažinimą, kuris mėgina įžvelgti už gamtos esančius, nekintamus ir stebimui nepasiekiamus esamybės pradus. Viduramžiais metafizika buvo suprantama kaip dievo pažinimas per jo kūrinius. Naujaisiais amžiais lemiamą reikšmę įgijo gamtotyra, kurios poreikiai prieštaravo vid. amžių scholastikai ir metafizikai. Metafizikos terminas įgijo neigiamą atspalvį: juo imta vadinti tuščius, nuo patyrimo atitrukusius svarstymus apie pirmines pasaulio priežastys ir pradus. Pasak Hėgelio metafizika tai mąstysena, kuri pačioje gamtoje ieško galutinių pradų ir elementų, tiriamus objektus laiko sau tapačiais ir nekintamais, ignoruoja vidinį jų prieštaringumą ir savaiminį vystymąsi, operuoja vienašališkomis, sustingusiomis sąvokomis ir apibrėžimais. Tačiau Hėgelis metafizinio mąstymo kritiką grindė spekuliatyvine idealistine teorija(gamta jo manymu,-tai tik mąstymo, idėjos susvetimėjimas),taigi restauravo senąją metafizikos reikšmę, kuria vartojama ir šiuolaikinėje idealistinėje filosofijoje. Marksizmas kritiškai įveikia metafiziką, tiek senąją, scholastine, tiek naująją, hėgeline, reikšme-atriboja dialektinį materializmą nuo patyrimą ir jutiminę daiktinę žmonių veiką ignoruojančios filosofijos, taigi nuo bet kokio idealizmo, o taip pat nuo mechanicizmo metodologijos, būdingos senajam metafiziniam materializmui. Dabar pereisiu prie kitos filosofijos disciplinos ontologijos, tiriančios būtį. Ontol. pripažįstama tų filos. srovių, kurios laiko būtį tiesiogiai suvokiama esmė ir kelia sau uždavinį atskleisti nesąlygiškus jos pagrindus. Marksist. Filosofijos objekto samprata grindžiama nuoseklaus materializmo pozicija. Ja rementis, pripažįstama, kad būtį galima pažinti tik mokslu. Marks. filos. Aiškina būtį ne tiesiogiai, o per tą turinį, kurį būtyje atskleidžia mokslas. Taip ji tampa metodologinės prigimties ir paskirties mokslu, nekeliančiu sau spekuliatyvaus būties aiškinimo uždavinio. Naujųjų amžių filosofija, pažymėdama specifinį būties problemų statusą, traktavo ontologiją, kaip metafizikos pamatą. Pagrindinis metodologijos uždavinys, yra spekuliatyviai konstruoti ne būtį už žmogaus, o žmogaus būtį, atskleidžiant jos esmę, žmogaus esmės turiniu. 3.RACIONALIZMAS [lot. rationalis – protingas], gnoseologijos kryptis, laikanti, kad protas turi autonomišką, nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. Šia samprata racionalizmas yra priešingas empirizmui, negalinčiam paaiškinti, kaip nuo visada konkretaus, riboto patyrimo protas pereina prie sprendinių, turinčių loginių visuotinumo ir būtinumo požymių. Pripažindamas, kad protas ir jo kriterijai yra iš dalies savarankiški, racionalizmas stengėsi visų pirma pagrįsti matematikos ir teorinės gamtotyros specifiką, bet pačios to savarankiškumo prigimties nepaaiškino. Racionalizmo, kaip ir empirizmo, trūkumus lemia jiems abiem bendra gnoseologinė pozicija: žmogus pažindamas santykiaująs su tikrove vien kaip stebėtojas. Tokia pažinimo prigimties samprata neleidžia paaiškinti proto išvadų specifikos jutiminių duomenų atžvilgiu, jei jie vienas su kitu nesupriešinami. Racionalizmo idėjų buvo jau sen. Graikų filosofijoje (Sokratas, Platonas), bet teoriškai išplėtota ši kryptis buvo tik XVII a., kai filosofija, stengdamasi atsiriboti nuo scholastinės tradicijos, išsikėlė uždavinį apibrėžti tikro pažinimo būdus ir kriterijus. Žymiausias naujųjų laikų racionalizmo teoretikas buvo R.Dekartas; jis iškėlė prielaidą, kad idėjos įgimtos ir intuityviai akivaizdžios. Racionalizmą plėtojo B.Spinoza, G.V.Leibnicas, klasikinis vok. idealizmas. EMPIRIZMAS [gr. empeiria – patyrimas], gnoseologinė koncepcija, pagal kurią jutiminis patyrimas esąs vienintelis žinių šaltinis. Priešingai racionalizmui, visuotiną ir būtiną žinių pobūdį kildina ne iš proto, o tik iš patyrimo. Metafiziškai perdeda jutiminio patyrimo vaidmenį ir menkina loginės analizės bei teorinių apibendrinimų reikšmę, neigia aktyvų mąstymo vaidmenį ir santykinį jo savarankiškumą. Skiriamas materialistinis empirizmas (F.Bekonas, T.Hobsas, Dž.Lokas ir kt.), jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojantį pasaulį, ir idealistinis empirizmas (Dž.Berklis, E.Machas), neigiantis, kad patyrimo pagrindas yra objektyvus pasaulis, patyrimą laikantis tik jutimų visuma. IDEALIZMAS [pranc. idealisme

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!