Apkaltos samprata, jos rūšys

I. ĮVADAS „Žmonės yra Kongreso ir teismų vadovai ne tam, kad pašalintų Konstituciją, bet kad pašalintų asmenis, pažeidusius Konstituciją...“ Abraham Linkoln 2003 metų pabaigoje ir 2004 metų pradžioje Lietuvoje įvykęs skandalas smarkiai sukrėtė Lietuvos politinį gyvenimą. Šis įvykis turi didžiulę įtaką Lietuvos ne tik politinei, bet ir teisinei sistemai. Šio politinio skandalo rezultatas – Respublikos Prezidentas Rolandas Paksas apkaltos proceso tvarka pašalintas iš pareigų. Tai buvo pirmas toks įvykis pasaulyje, kai tiesiogiai rinkėjų demokratiškai išrinktas suverenios valstybės vadovas pašalinamas iš pareigų kitos demokratiškai išrinktos institucijos – Parlamento. Nors toks įvykis pasaulyje yra pirmas, tačiau ne vieną kartą daugeliose valstybėse buvo bandoma valstybės pareigūną nušalinti iš pareigų apkaltos proeso tvarka. Šiuo darbu aš siekiu išaiškinti apkaltos sampratą, jos atsiradimo politiniame gyvenime sąlygas ir priežastis, Lietuvos valstybėje apkaltos proceso subjektus, apkaltos procedūros stadijas, įvairius njuansus. II. APKALTOS SAMPRATA, JOS ATSIRADIMAS Apkalta – tai aukštųjų valstybės pareigūnų speciali atleidimo iš pareigų procedūra, kurioje vienokių ar kitokių būdu dalyvauja Parlamentas. Apkaltos procedūra siejama su pačiais aukščiausiais valstybės pareigūnais. Valstybės pareigūnų apkalta atsirado Didžiojoje Britanijoje. Čia apkaltos procedūra (impeachment) buvo naudojama visų pirma Karūnos ministrams. Nors jau nuo XIII amžiaus buvo laikoma, kad galima juos atleisti iš pareigų, tačiau juos saugojo paties monarcho suverenitetas, suteikęs jiems tam tikrą teisinį imunitetą. Vėliau šios komplikuotos procedūros buvo atsisakyta, o ją pakeitė nepasitikėjimo (visų Kabinetu ar atskiru ministru) institutas. XIX-XX amžiuose paplitus tautos suvereniteto idėjai, o po II Pasaulinio karo vakarų demokratijose pradėjus dominuoti vadinamai „racionalizuotai“ valdymo formai (parlamentarizmas su „mišrios“ valdymo formos elementais) apkalta pradėta sieti su valdžios padalijimo teoirija. Tai reiškia, kad apkaltos procedūra dabar (visų pirma Respublikose) dažniausia siejama su aukščiausiais visų trijų valdžių pareigūnais: Respublikos Prezidentu, Parlamennto nariais ir teisėjais, t.y. su tais tradicinių trijų valdžių aukščiausiais pareigūnais, kurie valdžios hierarchijoje nėra pavaldūs kitiems pareigūnams. Pareigūno immuniteto samprata istoriškai kyla iš monarcho suvereniteto koncepcijos, kai monarcho, karaliaus, imperatoriaus ar kito suvereno asmuo buvo siejamas su tam tikromis dieviškomis galiomis. Net ir dabartinėse demokratinėse monarchijose – monarchas – valstybės vadovas nėra atsakingas už politinius sprendimus. Jam negali būti iškelta baudžiamoji ar administracinė byla. Todėl monarchijose aukščiausių Karūnos pareigūnų specialus teisinis statutas – imunitetas visada buvo siejamas su monarcho suverenitetu. Tuo tarpu demokratijose su respublikine valdymo forma suverenitetas siejamas per tautą. Todėl dažnai čia specialų teisinį statutą visų pirma turi trijų valdžių atstovai, atstovaujantys tautą - suvereną: Parlamento nariai, teisėjai ir Respublikos Prezidentas. Tačiau Prezidento, kaip valstybės vadovo imunitetas yra pateisinamas tuo, kad atstovaudamas valstybę tiek valstybės viduje, tiek užsienyje, jis turi būti kuo daugiau nepriklausomas nuo vidaus ir išorės politinės bei kitokio pobūdžio įtakos. III. APKALTOS PROCESAS KAI KURIOSE PASAULIO ŠALYSE Impičmentas nėra tikra juridinės atsakomybės procedūra. Dažniausiai sakoma, kad tai politinės, politinės-teisinės, tiksliau konstitucinės atsakomybės rūšis. Čia sprendžiamas tik vienas klausimas – asmens pašalinimas iš užimamų pareigų. Kitos sankcijos nėra taikomos ir negali būti taikomos. Bet pritaikius impičmento procedūrą ir atleidus pareigūną gali būti keliama ir baudžiamoji byla, ir sprendžiamas teisinės atsakomybės klausimas. Už ką galima patraukti impičmentan? 1. už valstybės išdavimą (Prancūzija, Suomija); 2. už Konstitucijos pažeidimą, kitų įstatymų pažeidimą (Vokietija); 3. už korupciją, kitus sunkius nusikaltimus (JAV). Pradėti impičmento procesą turi teisę žemieji parlamento rūmai. Jie svarsto apkaltinimo punktus, sudaroma speciali komisija kaltinimams pareikšti (JAV teisės komitetas). O savotišku teismu tampa aukštesnieji rūmai (JAV, Anglija, Brazilija). Kai kuriose valstybėse kaltinimus gali pareikšti bet kurie rūmai (Indija), o kiti rūmai tuomet tampa teismu. Kai kuriose valstybėse teikia parlamentas, o bylą nagrinėja aukščiausi teismai (Vokietija, Italija – Konstitucinis Teismas). Kai kuriose valstybėse sudaromi specialūs impičmento teismai (Danija), kontroliuoja parlamentą (Japonija – iš pačių parlamentarų). Greta impičmento kai kurie parlamentarai turi ir kitus teisminius įgaliojimus. Didžiosios Britanijos lordų rūmai yra Aukščiausias Apeliacinis Teismas (baudžiamosiose bylose ir civilinėse bylose), o bylose dėl lordų rūmų nario – I instancijos teismas. Šiuo atveju ne visa sudėtimi lordų rūmai vykdo teisminius įgaliojimus (nes yra virš 1000 narių). Lordų rūmuose sudaroma speciali lordų kolegija (iki 30 narių) – tai perai iki gyvos galvos, buvę aukščiausio lygio teisėjai, ir jie, būdami profesionalais, atlieka teismines funkcijas. IV. APKALTOS PROCESO PROCEDŪRA LIETUVOS RESPUBLIKOS PARLAMENTE Apkaltos procesas - parlamentinė procedūra, reguliuojama Konstitucijos, Seimo statutu, kurią Seimas taiko tam tikriems asmenims dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą bei siekdamas išspręsti tokių asmenų atsakomybės problemą. Apkaltos procesas įtvirtintas 1992 m. Konstitucijos 74 straipsnyje, gali būti inicijuojamas: Prezidentui, Konstitucinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Aukščiusiojo Teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio Teismo pirmininkui ir teisėjams, Seimo nariams. Pagrindas apkaltos procesui pradėti atsiranda, jei asmuo: 1) šiurkščiai pažeidžia Konstituciją, 2) sulaužo duotą priesaiką, 3) įtariamas padaręs nusikaltimą. Šiurkštus Konstitucijos pažeidimas – plati sąvoka, nevienaprasmiškai interpretuojama. Šiurkščiais lakytini tokie Konstitucijos pažeidimai, kuriais kėsinamasi į konstitucinę Lietuvos valstybės santvarką, teritotijos vientisumą, varžomas ar ribojamas tautos suverenitetas, padaroma didelė žala svarbiems valstybės ir visuomenės interesams, valstybės ar institucijų autoritetui. Pvz.: kurstoma rasinė ar tautinė nesantaika, nepakantumas, raginama panaudoti neteisėtą fizinę prievartą ar susidoroti su kitaminčiais ir pan.. kKadangi nustatyti, kas laikytina šiurkštu Konstitucijos pažeidimu, sudėtinga, Seimas specialiosios tyrimo komisijos siūlymu arba savo iniciatyva kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas išvados, ar minėto asmens konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai (Seimo statuto 240 str.). Duotos priesaikos sulaužymas interperituotinas irgi įvairiai. Prezidentas, Seimo narys, duodami priesaiką įsipareigoja būti ištikimi Lietuvos Respublikai, gerbti jos konstitucinę santvarką, saugoti žemių (teritotijos) vientisumą, stiprinti Lietuvos nepriklausomybę. Jeigu valstybės pareigūnas sulaužo priesaiką, jis kartu šiurkšiai pažeidžia ir Konstituciją, joje įtvirtintas vertybes - Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, teritotijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, Seimo narys sulaužo ir duotą priesaiką. Panašiai vertinamas ir priesaikos, duotos Konstitucinio Teismo pirmininko ar teisėjo, sulaužymas. Toks asmuo prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir ginti nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinė santvarką bei saugoti Konstitucijos viršenybę, paklusdamas tik Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kiek kitaip interpretuojamas duotos priesaikos sulaužymas, kai tai padaro Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio Teismo pirmininkas ir teisėjai. Kaip rodo teisėjo priesaikos semantinė analizė, teisėjas, priimdamas šią priesaiką, įsipareigoja būti ne tik „ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves bei teisėtus interesus“, jis visada turi būti „nešališkas, sąžiningas, humaniškas, saugoti... patikėtas valstybės paslaptis ir visada elgtis, kaip dera teisėjui“. (žr.11.) Teisėjui, kurio padėtis ir vykdomos funkcijos įpareigoja elgtis tam tikru būdu, taikomi, ir tai yra ne fakto interpretavimas, bet jo konstatavimas, aukštesni moralės standartai nei Seimo nariui. Pavyzdžiui, neišnykęs teistumas netgi už sunku smurtinį nusikaltimą asmeniui arba sąmoningas bendradarbiavimas ne pagal Lietuvos Respublikos užduotis su kitų valstybių specialisiomis tarnybomis, jeigu kandidatas apie tai nurodė rinkėjams, nėra jam kliūtis balotiruotis į Seimą. Tuo tarpu pretendentu į teisėjus, lygiai kaip ir teisėju, be kitų profesinių reikalavimų, gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmuo. Jeigu asmuo buvo baustas už tyčinį nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teisumas, arba piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu, laikoma, kad jis neatitinka reikalavimų, nustatytų nepriekaištingos reputacijos asmeniui. Taigi, skirtingai negu Seimo narys, teisėjas gali būti laikomas sulaužęs duotą priesaiką ir tais atvejais, kai jis, būdamas absoliučiai lojalus ir ištikimas Lietuvos Respublikai, leidžia sau neatsargiai atsipalaiduoti po nuosprendžio priėmimo sunkioje ir sudėtingoje byloje (pvz.: neblaivus užmiega gatvėje). Itarimas padaręs nusikaltimą. Pagindas pradėti apkaltos procesą atsiranda „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!