Filosofijos objektas, mokslas, dalykas ir uždaviniai

 1. Filosofijos objektas, mokslas, dalykas ir uždaviniai Teorinis pasaulio aiškinimas atsirado maždaug VII a.pr.Kr. Senovės graikai jį vadino f-ija. Šį žodį pirmąkart pavartojo Pitagoras. Jis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: ‘filo’-myliu ir ‘sofo’- išmintis. Taigi f-ija tai išminties meilė. Pats žodis filosofija rodo, kad kalbama apie išminties, taigi apie žinojimo, pažinimo paieškas. Šių paieškų pabaiga yra „mokslas“. Taigi filosofija būtų „mokslas“. Bet ką tiria šis mokslas? Mes bandome skirti mokslus pagal jų objektus. Bet nėra objekto apie kurį nebūtų galima filosofuoti. Kita vertus, nėra tokios objektų srities, kurią tirtų ir stengtųsi pažinti vien filosofai. - Greta gamtos filosofijos yra istorijos filosofija tačiau greta gamtos mokslo yra istorijos mokslas; - Filosofinė estetikos disciplina tiria meną, kuris kartu yra menotyros ir meno istorijos objektas; - Yra religijos filosofija, bet yra ir siauresnis, „mokslinis“ bei istorinis, religijos ar religijų nagrinėjimas. Filosofijos uždavinys yra pažinti pasaulio visuma, o ne jos dalis. Filosofijai būdinga suprobleminti tai, kas iki tol buvo savaime suprantama, įprasta, kasdieniška. Filosofija apibrėžiama dvejopai: 1) kai filosofas žiūri į visumą tai filosofija apibrėžiama kaip pasaulio pažinimas, 2) kai į vidų (į aš) tai savęs pažinimas. ******************************************************************************* Objektas – yra tai, į ką plačiausia prasme mokslininkai, menininkai, ideologai, teologai ir filosofai nukreipia savo pažintinę veiklą. Tuo tarpo dalykas – yra tą objekto dalis, iškarpa, ištrauka, vaizdas, momentas, faktas ir t.t., kuri iš objekto išskiria pažintine veikla užsiimantis žmogus (mokslininkas, filosofas, ideologas). Filosofijos objektas – yra tikrovės visuma. Ta tikrovė filosofijos atžvilgiu yra būtinai dvejopa: 1) materialiai ir fiksuojama žmogaus jutimo organais; 2) ideali – t.y. tiesiogiai prieinama ne pojūčiams ne prietaisams, tačiau aptinkama žmogaus protu ir tik mąstoma. Filosofijos dalykas yra tam tikra objekto dalis. ******************************************************************************* Filosofijos prototipas yra mitologija. Žmonės įgiję praktinių kontaktų su aplinka patirtį, tos aplinkos pradinę esmę aiškino simboline pasakų forma. Visuma yra būtis. Klausimas apie būtį yra bazinis filosofijos klausimas. Filosofija bando išsiaiškinti ne kurį nors vieną specialų pasaulio aspektą, bet klausia, kas yra pasaulis apskritai. Kas yra jo fundamentaliosios esmės, padarančios jį tokiu, koks jis yra. Tuo pačiu iškyla klausimas, kaip įmanoma ir kiek įmanoma objektyviai pažinti būtį. Filosofija yra teoriniai svarstymai apie būties sąrangą ir apie teorines tos būties pažinimo sąlygas (t.y. kas yra būtis ir kiek ją galima pažinti). Būtis yra bet koks egzistavimas (absoliučiai visa visuma). Filosofijos objektas skyla į 2 aspektus: 1) būties esmę aiškinasi filosofijos aspektas, vadinamas ontologija; 2) gnoseologija – bendroji pažinimo teorija. Svarstant būties ir jos pažinimo problemas natūraliai iškyla klausimas ir apie pažįstantįjį subjektą, t.y. žmogų. Filosofines žmogaus koncepcijas aptaria 3-iasis filosofijos aspektas – antropologija. Filosofijos šaltiniai yra: a) Patirtis b) Nuostaba c) Abejonė. Kas yra filosofija? Tačiau ar yra kas nors, kas įdomu visiems? Kas rūpėtų visiems žmonėms - nesvarbu, kas jie tokie arba kur gyvena? Taip, miela Sofija, yra keletas klausimų, kurie svarbūs visiems žmonėms. Tokie klausimai ir aptariami šiame kurse. Kas svarbiausia gyvenime? Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų "maistas" Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų "šiluma". O jeigu paklaustume žmogų, kuris jaučiasi vienišas ir visų apleistas, tuomet atsakymas, matyt, būtų "bendravimas su kitais žmonėmis". Tačiau kai visi šie poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas vien duona. Žinoma, visiems žmonėms reikia maisto. Jiems reikia meilės ir globos. Bet yra dar kažkas, ko reikia visiems žmonėms. Mes norime rasti atsakymą į tai, kas esame ir dėl ko gyvename. Domėtis tuo, dėl ko gyvename, nėra toks pat "atsitiktinis" pomėgis kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje. Kaip atsirado Visata, Žemė ir gyvybė, yra platesnis ir svarbesnis klausimas negu tai, kas laimėjo daugiausia aukso medalių praėjusių metų olimpiadoje. VIENA, KO REIKIA, NORINT TAPTI GERU FILOSOFU, YRA SUGEBĖJIMAS STEBĖTIS. Mano užduotis - neleisti tau, miela Sofija, tapti viena iš tų, kurie pasaulį laiko savaime suprantamu dalyku. "Aš esu keista būtybė, - pagalvosi. - Esu mįslingas padaras..." Vaikams pasaulis - ir viskas, kas jame yra - kažkas nauja, kas kelia nuostabą. Tai patiria ne visi suaugėliai. Dauguma suaugusiųjų pasaulį suvokia kaip labai įprastą. Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam arba jai pasaulis ir toliau lieka nesuvokiamas - net mįslingas ir mistiškas. Taigi filosofai ir vaikai turi vieną bendrą savybę. Galima sakyti, kad filosofas visą gyvenimą išlieka toks pat imlus kaip mažas vaikelis. 2. Mitinis pasaulėvaizdis Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Mitai yra pasakojimai apie dievus, aiškinantys, kodėl gyvenimas yra toks, koks yra. Norėdami suprasti pirmųjų filosofų mintis, visų pirma turime išsiaiškinti, ką reiškia mitinis pasaulėvaizdis. Štai toks mitas, miela Sofija. Bet kas norėta juo pasakyti? Vargu ar jis buvo sukurtas vien pramogai. Ir šiuo mitu bandoma kažką paaiškinti. Tas paaiškinimas galėtų būti toks: Kai šalį ištiko sausra, žmonės norėjo suprasti, kodėl nelyja. Ar galėjo atsitikti taip, kad troliai pavogė Toro kūjį? Taip pat galimas daiktas, kad mitu bandoma paaiškinti, kodėl keičiasi metų laikai. Žiemą gamta apmiršta, nes Toro kūjis Jotunheime. Pavasarį vėl pavyksta jį atsikovoti. Taip mitas stengiasi suteikti žmonėms atsakymus į tai, ko jie nesupranta. Tačiau mitas turėjo ne vien aiškinti. Dažnai žmonės atlikdavo įvairias su mitais susijusias religines apeigas. Galime įsivaizduoti, kad žmonės, norėdami atitolinti sausrą ar nederliaus metus, pagal mitus rengdavo vaidinimus. Galbūt vienas vyras kaime būdavo perrengiamas nuotaka, su akmenimis vietoj krūtų, kad atgautų iš trolių kūjį. Taip žmonės galėdavo nors kiek prisidėti, kad imtų lyti ir laukuose sudygtų javai. Natūrfilosofai   Pirmieji filosofai Graikijoje vadinami "natūrfilosofais", nes jiems labiausiai rūpėjo gamta ir gamtos reiškiniai. Pirmiesiems filosofams bendra tai, kad jie įsivaizdavo esant tam tikrą pirminę medžiagą, dėl kurios viskas ir kinta. Kaip jie priėjo tokią išvadą, atsakyti nelengva. Mums tėra žinoma paplitusi nuomone, jog turinti būti pirminė medžiaga, kuri tarsi tūno pasislėpusi už visų gamtos pasikeitimų. Tai turėjo būti "kažkas", iš ko viskas kyla ir į ką sugrįžta. Galime teigti, kad filosofai kėlė klausimus apie matomus kitimus gamtoje. Jie bandė surasti kai kuriuos amžinus gamtos dėsnius. Norėjo paaiškinti gamtos vyksmą, atmesdami tradicinius mitus. Pirmiausia bandė suprasti gamtos reiškinius, tyrinėdami pačią gamtą. Tai ne tas pats, kaip aiškinti žaibą ir griausmą, žiemą ir pavasarį įvykiais dievų pasaulyje! Tokiu būdu filosofija išsivadavo nuo religijos. Galima sakyti, kad natūrfilosofai žengė pirmąjį žingsnį mokslinio mąstymo link. Jie davė postūmį vėlesniųjų laikų gamtos mokslams. Galėtume teigti, jog pirmųjų graikų filosofų "sritis" buvo klausimai apie pirminę medžiagą ir gamtos pasikeitimus.   Būties aiškinimas antikinėje filosofije Trys Mileto filosofai (Talis, Anaksimandras, Anaksimenas) jie pirmieji būties pradais įvardijo ne dievų veiklą, bet pačiai tikrovei būdingus vidinius procesus. Pitagoras ir jo mokykla tikrovės pradu pradėjo ieškoti ne be daiktinėje bet tikrovės reiškinių sąryšyje, tačiau ne bet kokį sąryšį jie laikė tikrovės pradu, o tik tai įkūnijanti harmoniją. Harmonija visada galima išreikšti skaičiais. Pitagoro būties sampratoje tikrovėje būties pradas yra skaičius. Daugelis tikrovės procesus aiškinti jis naudojo matematinius metodus ir tai buvo laipsniškas racionalizmo įtvirtinimas. Ontologija Ontologija – tai metafizika Trys Mileto filosofai A) Pirmasis filosofas, apie kurį sužinome, yra Talis iš graikų kolonijos Mileto Mažojoje Azijoje. Talis teigė, jog visa ko pagrindas yra vanduo. Ką būtent jis turėjo galvoje, mes nežinome. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje - ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra. Taip pat Talis pasakęs, jog "viskur pilna dievų". Galime tik spėti, kas tuo norėta pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų "gyvybės daigelių". Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų. B) Antrasis filosofas, apie kurį sužinome, yra Anaksimandras, taip pat gyvenęs Milete. Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje "neapibrėžtybėje". Sunku pasakyti, ką jis turėjo galvoje sakydamas "neapibrėžtybė", tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos. Galbūt manė, jog tai, iš ko viskas sukurta, turi skirtis nuo to, kas sukurta. Tada ir pirminė medžiaga turėjo būti ne paprastas vanduo, o kažkas "neapibrėžta". C) Trečiasis filosofas iš Mileto buvo Anaksimenas (apie 570-526 m. pr.Kr.). Jo nuomone, visa ko pirminė medžiaga turėjo būti oras arba garai. Suprantama, Anaksimenas žinojo Talio mokymą apie vandenį. Tačiau iš kur atsirado vanduo? Anaksimeno supratimu, vanduo yra sutirštėjęs oras. Mes juk matome, kaip vanduo sunkiasi iš oro, lyjant lietui. Pasak Anaksimeno, dar labiau su tankėjęs oras virsta žeme. Tikriausiai matė, kaip ištirpus ledui lieka žemių ir smėlio. Be to, jis teigė, kad ugnis yra išretėjęs oras. Taigi, anot Anaksimeno, ir žemė, ir vanduo, ir ugnis atsirado iš oro. Tikriausiai Anaksimenas manė, kad gyvybei atsirasti reikalinga ir žemė, ir oras, ir ugnis, ir vanduo. Tačiau pats išeities taškas buvo "oras" arba "garai". Jis taip pat pritarė Talio nuomonei, kad turi būti viena pradinė medžiaga, dėl kurios vyksta visi pokyčiai gamtoje. Pasaulio kintamumas Apie 500 m.pr.Kr. keletas filosofų gyveno graikų kolonijoje Elėjoje Pietų Italijoje. Šie "elėjiečiai" suko galvas bandydami atsakyti į panašius klausimus. Garsiausias buvo Parmenidas (apie 540-480 m.pr.Kr.). Parmenidas teigė, kad visa, kas egzistuoja, yra amžina. Tai buvo paplitusi graikų nuomonė. Jie laikė bemaž savaime suprantamu dalyku, jog viskas pasaulyje yra amžina. Niekas iš nieko neatsiranda, teigė Parmenidas. Ir tai, kas yra, negali pavirsti į nieką. Tačiau Parmenidas nuėjo toliau už daugumą kitų. Jis teigė, kad neįmanomas joks tikras kitimas. Niekas negali virsti kažkuo kitu. Žinoma, Parmenidas matė, kad gamta, priešingai, yra nuolatinio kitimo pavyzdys. Juslėmis jis suvokė, kaip viskas aplinkui kinta. Tačiau tai niekaip nesiderino su tuo, ką jam sakė protas. Kai buvo priverstas pasirinkti, kuo tikėti, juslėmis ar protu, pasirinko protą. Mes dažnai sakome: "Nepatikėsiu, kol nepamatysiu savo akimis". Tačiau Parmenidas netikėjo ir pamatęs. Jis manė, kad jusles mums rodo iškreiptą pasaulio vaizdą, kuris prieštarauja žmogaus protui. Būdamas filosofu, jis laikė savo pareiga išaiškinti visas "juslinės regimybės" formas. Toks tvirtas tikėjimas žmogaus protu vadinamas racionalizmu. Racionalistas yra tas, kuris tiki, jog žmogaus protas yra pasaulio pažinimo šaltinis. Dialektikos pradžia Dialektika - Parmenido amžininkas buvo Heraklehas (apie 540-480 m.pr. Kr.), gyvenęs Efese, Mažojoje Azijoje. Jis teigė, kad pagrindinė gamtos savybė ir yra nuolatinis kitimas. Tikriausiai nesuklysime pasakę, jog Herakleitas labiau pasitikėjo juslėmis nei Parmenidas. "Niekas nestovi vietoje", - sakė Herakleitas. Viskas juda ir nieko nėra amžina. Todėl negalime "dukart įbristi į tą pačią upę". Nes kai brendu į upę antrą kartą, ir aš, ir upė jau esame kiti. Taip pat Herakleitas atkreipė dėmesį į tai, kad pasaulis pilnas nuolatinių priešybių. Jei niekada nesirgtume, nesuprastume, ką reiškia būti sveikam. Jei niekada nejaustume alkio, nedžiugintų sotumo jausmas. Jei nebūtų karo, nevertintume taikos, ir jei nebūtų žiemos, nematytume, kad jau pavasaris. Pasak Herakleito, ir gėris, ir blogis yra būtinos visumos dalys. Jei nebūtų nuolatinės priešybių kaitos, pasaulis nustotų egzistavęs. "Dievas yra diena ir naktis, žiema ir vasara, karąs ir taika, alkis ir sotumas", - teigė jis. Herakleitui Dievas - arba dieviškumas - yra kažkas, apimantis visa pasaulį. Taip, Dievas reiškiasi nuolatos kintančioje ir pilnoje priešybių gamtoje. Vietoj žodžio "Dievas" jis dažnai pavartoja graikišką žodį "logos" -"protas". Herakleitas manė, jog turi būti tam tikras "pasaulinis protas", kuris valdo visa, kas vyksta gamtoje. Šis "pasaulinis protas", arba "gamtos dėsningumas", yra bendras visiems, ir visi žmonės privalo jam paklusti Taigi visoje gamtos kaitoje ir priešybėse Herakleitas įžvelgė vienybę, arba visuma. "Kažką", kas yra visa ko pagrindas, jis vadino "Dievu", arba "logu". Keturi pagrindiniai elementai   Ir Parmenidas, ir Herakleitas teigia du dalykus. Parmenidas sako, kad: a) niekas nekinta ir b) todėl juslinis suvokimas yra nepatikimas. O Herakleitas tvirtina, kad: a) viskas kinta ("niekas nestovi vietoje") ir b) juslėmis galima pasikliauti. Teisus buvo Empedoklis iš Sicilijos. Jis teigė, kad ir Parmenidas, ir Herakleitas buvo vienu atžvilgiu teisūs. Tačiau vienu punktu jie abu klydo. Empedoklio nuomone, didžiulis nesutarimas atsirado dėl to, kad filosofai įtikėjo, jog egzistuoja tiktai viena pirminė medžiaga. Žinoma, kad vanduo negali virsti žuvimi arba plaštake. Vanduo išvis negali kisti. Taigi Parmenidas buvo teisus sakydamas, kad "niekas nekinta". Tuo pat metu Empedoklis pritarė Herakleito nuomonei, kad privalome tikėti tuo, ką mums sako juslės. Turim tikėti tuo, ką matome, o matome nuolatinę gamtos kaitą. Empedoklis priėjo išvadą, kad tereikia atmesti įsitikinimą, jog yra tik viena pirminė medžiaga. Nei vanduo, nei oras, atskirai paimti, negali virsti rožių krūmu. Vadinasi, neįmanoma, kad gamta teturėtų vieną "pagrindinį elementą". Empedoklio nuomone, iš viso gamta turi keturis tokius elementus, arba vadinamąsias "šaknis". Tomis keturiomis šaknimis jis laikė žemę, orą, ugnį ir vandenį. Visa kaita gamtoje vyksta dėl to, kad Šie keturi elementai susijungia ir vėl išsisklaido. Neteisinga teigti, jog "viskas" kinta. Iš tiesų niekas nesikeičia. Keturi skirtingi pradai tik susimaišo ir vėl išsiskiria - kad susijungtų iš naujo. (Pvz.: kepykla ir tapytojas) Empedoklio supratimu, gamtoje veikia dvi skirtingos jėgos. Šias jėgas jis pavadino "meile" ir "neapykanta". Tai, kas daiktus sujungia, yra "meilė", o tai, kas išskiria - "neapykanta". Empedoklis manė, kad mūsų akys, kaip ir visa kita gamtoje, susideda iš žemės, oro, ugnies ir vandens. Taigi "Žemė" mano akyje suvokia tai, kas yra iš žemės, "oras" suvokia tai, kas yra iš oro, "ugnis" akyje suvokia tai, kas yra iš ugnies, o "vanduo" - tai, kas iš vandens. Jeigu akiai trūktų vieno iš tų keturių elementų, aš nematyčiau visos gamtos. 3 Humanistinė graikų filosofijos pradžia, Sofistai (Protagoras) Apie 450 m.pr.Kr. Atėnai tapo graikų kultūros centru. Ir filosofija pasuko nauja kryptimi. Natūrfilosofai visų pirma buvo gamtos tyrinėtojai. Todėl jie turėjo didelės reikšmės mokslo raidai. O Atėnuose didžiausias dėmesys buvo skirtas žmogui ir žmogaus vietai visuomenėje. Kad jaunai demokratijai reikalingas liaudies švietimas, matome ir mūsų dienomis. Atėniečiams buvo ypač svarbu išmokti iškalbos meno (retorikos). Netrukus iš graikų kolonijų į Atėnus plūstelėjo keliaujančių mokytojų ir filosofų. Šie pasivadino sofistais. Žodis "sofistas" reiškia "išminčius" arba "nusimanantis žmogus". Atėnuose sofistai pelnėsi duoną mokydami miesto piliečius. Sofistus su natūrfilosofais jungė vienas svarbus bruožas. Ir vieni, ir kiti kritiškai vertino senuosius mitus. Tačiau sofistai atmetė viską, kas, jų supratimu, buvo nereikalinga filosofinė spekuliacija. Pasak sofistų, net jei yra atsakymai į filosofinius klausimus, žmonės niekada nesuras patikimo gamtos ir visatos mįslių įminimo. Toks požiūris filosofijoje vadinamas skepticizmu. Tačiau ir negalėdami įminti visų gamtos mįslių, žinome, kad esame žmonės, kuriems privalu išmokti gyventi drauge. Sofistai nusprendė domėtis žmogumi ir žmogaus vieta visuomenėje. Jie neieškojo tiesos kaip savitikslio ir nesiekė jos perduoti, jie nori šviesti, tobulinti, taurinti žmonės ir perduoti jiems žinias ir sugebėjimus. Būtent šie dalykai, mokslo vertinimas pagal jo reikšmę žmogaus gyvenimui, jo naudingumą, o ne objektyvią tiesą, retorikos įtikinėjimo meno iškilimas proto kovoje yra polinkio į skepticizmą šaltinis, pasirodantis žemiausio sofisto Protagoro traktato apie „Tiesą“ įžanginiuose žodžiuose "Žmogus yra visų daiktų matas“. Tas pats teiginys vienam gali būti teisingas, kitam – klaidingas. Platonas sako, kad šita tezė remiasi juslinio suvokimo subjektyvumu bei reliatyvumu (Kas vienam šalta, kitam šilta, kas vienam saldu, kitam kartu). Sofistai nemažai keliavo po pasaulį, tad matė daug įvairių valdymo formų. Labai skyrėsi ir papročiai, ir miestų-valstybių įstatymai. Tuo remdamiesi sofistai Atėnuose pradėjo diskusiją apie tai, kas yra natūralu ir kas sukurta visuomenės. Tokiu būdu Atėnų mieste-valstybėje atsirado sąlygos visuomenės kritikai. Pavyzdžiui, sofistai sugebėjo parodyti, kad tokios sąvokos kaip "natūralus drovumas" ne visuomet yra pagrįstos. Nes jei gėdos jausmas būtų natūralus, jis turėtų būti įgimtas. Bet ar tai įgimta, ar sukurta visuomenės? Žmonėms, mačiusiems pasaulio, atsakymas būtų paprastas: gėdytis savo nuogumo nėra natūralu ar įgimta. Drovumas - arba drovumo nebuvimas - visų pirma yra susijęs su visuomenės papročiais. 4. Sokratas Sokratas (470-399 m.pr.Kr.) - galbūt paslaptingiausia asmenybė visoje filosofijos istorijoje. Jis pats neparašė nė eilutės. Vis dėlto Sokratas priskiriamas prie tų, kurie padarė didžiausią įtaka europietiškajam mastymui. Tai susiję ir su jo dramatiška mirtimi. Mes žinome, kad jis gimė Atėnuose ir didžiąją gyvenimo dalį praleido gatvėse ir turgaus aikštėse, kur kalbėdavosi su sutiktais žmonėmis. Anot Sokrato, kaimo medžiai nieko negalį jo išmokyti. Dar gyvas būdamas Sokratas garsėjo kaip paslaptingas žmogus, o netrukus po mirties buvo pripažintas keleto skirtingų filosofijos krypčių pradininku. Sokratas kėlė ne mokslo, bet etikos klausymus. Jis nesiėmė samprotauti apie pasaulio prigimtį: jam rūpėjo, kaip derėtų gyventi žmonėms. Vadinasi, jis pakeitė filosofavimo kryptį. Savo tyrimuose jis taikė metodą, graikiškai vadinamą “elenchos“ (įrodymas, tyrimas) šiuo metodu Sokratas bandė rasti atsaką į klausimą, kaip reikėtų gyventi. Tad Sokrato metodas iš esmės paveikė patį filosofavimo būdą: filosofija tapo „klausanti“, užduodanti teisingus klausimus, o nežadanti teisingus atsakymus. Filosofavimas tapo dialektiškas, ėmė remtis klausimų ir atsakymų metodu, kurį kaip matyti iš Platono dialogo, bus sukūręs Sokratas. Šis metodas svarbus tuo, kad užduodami klausimai skatina kelti kitus klausimus, o ne ieškoti atsakymų. Teisingas mąstymas Sokratui kur kas svarbesnis nei teisingos išvados. Apie Sokrato gyvenimą visų pirma sužinome iš Platono. Platonas parašė daug dialogų, arba filosofinių pokalbių, kur kalba Sokrato lūpomis. Niekada nebus įminta mįslė, ką pasakė "istorinis Sokratas". Sokrato veiklos esmė tai, kad jis nesistengė mokyti žmonių. Priešingai, atrodydavo norįs pats pasimokyti iš pašnekovų. Ne, jis kalbėdavosi. Žinoma, Sokratas nebūtų tapęs garsiu filosofu, jei būtų tik klausęsis kitų. Bet pokalbio pradžioje Sokratas stengdavosi tik klausinėti. Šitaip jis apsimesdavo, jog nieko nežino. Dėdamasis nežinančiu Sokratas kaip tik ir priversdavo sutiktus žmones protauti. Sokratas puikiai mokėjo "apsimesti" nežinančiu - arba nuduoti, jog yra kvailesnis nei iš tikrųjų. Tai vadinama "sokratiškąja ironija". Kalbėdamasis kitą žmogų neretai priversdavo pripažinti savo mastymo silpnąsias vietas. Atsitikdavo, kad pašnekovas būdavo įvaromas į kampą ir galiausiai turėdavo pripažinti, kas tiesa ir kas ne. Sokratas savo užduotimi laikė padėti žmonėms "pagimdyti" teisingą supratimą. Nes tikrasis pažinimas turi kilti iš kiekvieno žmogaus vidaus. Jo negali primesti kiti. Tik pažinimas, kylantis iš vidaus, yra tikrasis "supratimas". Visi žmonės gali suprasti filosofines tiesas, jei tik naudosis protu. "Ateidamas į protą" žmogus turi pasiimti kažko iš savęs. Todėl nenuostabu, kad ilgainiui jis įkyrėjo - ypač valdantiesiems. Sokratas sakė, kad Atėnai yra kaip rambus žirgas, o jis pats - kaip gylys, jį raginantis. 399 m.pr.Kr. Sokratas buvo apkaltintas tuo, kad "netiki dievus" ir "tvirkina jaunuomenę". Su nedidele balsų persvara 500 narių komisija jį pripažino kaltą. Sokratas tikrai galėjo prašyti malonės. Šiaip ar taip, būtų išgelbėjęs savo kailį, sutikęs palikti Atėnus. Bet Sąžinę - ir tiesą - jis brangino labiau už gyvybę. Jis patikino dirbąs tik valstybės labui. Sokratas buvo nuteistas mirtimi, jis išgėrė nuodų taurę. Ir krito negyvas.  Šiek tiek aptarėme jo metodą. Bet kokia gi Sokrato filosofinė sritis? Sokratas buvo sofistų amžininkas. Jį, kaip ir sofistus, labiau domino žmogus ir žmogaus gyvenimas nei natūrfilosofijos problemos. Vienas romėnų filosofas, Ciceronas, po keleto šimtų metų pasakė, kad Sokratas pašaukęs filosofiją iš dangaus į Žemę ir apgyvendinęs ją miestuose, atvedęs į namus ir privertęs žmones mąstyti apie gyvenimą ir papročius, apie gėrį ir blogį. Tačiau tarp Sokrato ir sofistų buvo vienas esminis skirtumas. Jis nelaikė savęs sofistu, t.y. mokytu ar išmintingu žmogumi. Todėl, priešingai nei sofistai, Sokratas neėmė pinigų už savo pamokas. Ne, Sokratas vadino save "filosofu" tikrąja šio žodžio prasme. "Filo-sofas" iš tiesų yra tas, kuris siekia išminties. Svarbu suprasti skirtumą tarp "sofisto" ir "filosofo". Sofistai ėmė pinigus už savo išvedžiojimus, Tikras filosofas supranta, kad iš esmės žino labai mažai. Tad be paliovos siekia tikrojo pažinimo. Sokratas ir buvo toks retas žmogus. Jis žinojo, kad nieko nežino apie gyvenimą ir pasaulį. O svarbiausia - jį tiesiog kankino tai, kiek mažai jis žino. Taigi filosofas yra tas, kuris pripažįsta, kad labai daug ko nesupranta. Ir dėl to kenčia. Tuo požiūriu jis vis tiek protingesnis už tuos, kurie giriasi išmaną dalykus, apie kuriuos nieko nežino. Sokratui buvo svarbu rasti tvirtą mūsų pažinimo pagrindą. Tokį pamatą jis tarėsi suradęs - žmogaus protą. Taigi tvirtai tikėdamas žmogaus protu, jis buvo ryškus racionalistas. Teisinga įžvalga nulemia teisingą poelgį. Sokratas dažnai sakydavosi viduje turįs "dievišką balsą". Sokratas tarėsi savyje girdįs dievišką balsą ir kad ši "sąžinė" jam sakiusi, kas yra teisinga. "Žinantis, kas yra gera, ir elgsis gerai", - teigė jis. Sokratas manė, kad teisingas supratimas lemia poelgio teisingumą. Blogai elgiamės todėl, kad nežinome, kaip elgtis geriau. Sokratas bandė surasti visiškai aiškius ir universalius apibrėžimus, kas tai yra teisinga ir kas - klaidinga. Priešingai nei sofistai, jis manė, kad sugebėjimas atskirti teisingą poelgį nuo neteisingo slypi prote, o ne visuomenėje. Sokrato teigimu, neįmanoma pasiekti laimės veikiant prieš savo įsitikinimus. O tas, kuris žino, kaip tapti laimingu žmogumi, ir stengsis juo tapti. Todėl tas, kuris žino, kas yra teisinga, ir elgsis teisingai. Sokratas turi panašumų su Jėzų. Jėzus ir Sokratas dar savo amžininkų buvo laikomi mįslingomis asmenybėmis. Nė katras nepaliko rašytinių Šaltinių. Ir vienas, ir kitas buvo tikri iškalbos meistrai. Maža to, abu tarėsi kalbą vardu kažko, kas juos pranoko. Jie metė iššūkį visuomenės valdantiesiems, kritikuodami visas neteisybės ir piktnaudžiavimo valdžia formas. Negana to: už šią veiklą abu sumokėjo gyvybe. Ir vienas, ir kitas būtų galėjas prašyti malonės ir išgelbėti savo gyvybe. Tačiau jie jautė išduosią savo misiją, jei sustos pusiaukelėje. 5. Platonas Platonas buvo Sokrato mokinys. Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, nulėmė visos jo filosofines veiklos kryptį. Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas teisinga arba idealu. Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Jis perteikė Sokrato žodžius, pasakytus teisme. Manoma kad Platono visi pagrindiniai veikalai išsaugoti. (Be Sokrato ginamosios kalbos, jis parašė laiškų rinkinį ir net 35 filosofinius dialogus.) Tai, kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši stovėjo giraitėje, kuri buvo pavadinta mitinio graikų herojaus Akademo vardu - Akademija. Platono mokykloje buvo dėstoma filosofija, matematika ir kūno kultūra. Platono mokykloje svarbiausia būdavo gyvi pokalbiai. Todėl neatsitiktinai Platonas rašė dialogo forma.   Amžina tiesa, amžinas grožis ir amžinas gėris Ką norėjo ištirti Platonas? Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas "juda". (Taigi lygiai kaip ikisokratikai!) Sofistai ir Sokratas nusigręžė nuo natūrfilosofinių klausimų ir labiau domėjosi žmogumi bei visuomene. Sofistus ir Sokratą taip pat domino santykis tarp to, kas amžina ir pastovu, ir to, kas "juda". Jie nagrinėjo šį klausimą, kiek jis susijęs su žmogaus morale, ir visuomenės idealais, arba dorybėmis. Sofistų nuomone, klausimas, kas yra teisinga ir kas neteisinga, keičiasi nelygu miestas-valstybė ir nelygu karta. Taigi klausimas, kas teisinga ir kas neteisinga, irgi "judantis". Sokratas nenorėjo to pripažinti. Jis teigė, kad esama visiškai amžinų ir nuo laiko nepriklausomų taisyklių, nusakančių, kas teisinga ir kas klaidinga. Protaudami visi žmonės gali pažinti šias nekintamas normas, nes žmogaus protas taip pat yra amžinas ir nekintamas. Platonas domisi ir tuo, kas amžina ir nekintama gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Platonui tai visiškai tas pats. Jis bando surasti, nuosavą "tikrovę", kuri yra amžina ir nekintama. Jie stengiasi parodyti tai, kas amžinai "teisinga", amžinai "gražu" ir amžinai "gera". Idėjų pasaulis   Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, "teka". Taigi nėra jokių "pirminių medžiagų", kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso "jusliniam pasauliui", sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią "formą", kuri yra amžina ir nekintama. Kodėl visi arkliai vienodi? Kiekvienas arklys, žinoma, "teka". Tačiau pati arklio "forma" yra amžina ir nekintama. Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su kokia nors "pirmine medžiaga". Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės. Platonas "nukrito iš dangaus". Jis stebėjosi, kaip visos gamtos esybės gali būti tokios panašios, ir nusprendė, kad taip turi būti, nes formų, kurios yra "virš" arba "už" visko, ką matome aplinkui, kiekis yra ribotas. Šias formas Platonas pavadino idėjomis. Visuose arkliuose, kiaulėse ir žmonėse slypi "arklio idėja", "kiaulės idėja" ir "žmogaus idėja". Išvada tokia: Platonas manė, kad už "juslinio pasaulio" privalo būti kita tikrovė. Šią tikrove jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, "pavyzdžiai". Šią įsidėmėtiną sampratą vadiname Platono idėjų teorija.   Tikras žinojimas Platonas sakė, kad viską, ką matome mus supančioje gamtoje, taigi viską, kas paliečiama ir pajaučiama, galime palyginti su muilo burbulu. Nes niekas, kas egzistuoja jusliniame pasaulyje, netrunka ilgai. Visi žmonės ir gyvūnai anksčiau ar vėliau sunyksta ir numiršta. Ir Platonas pabrėžia, kad mes niekada negalime pasiekti tikro žinojimo apie tai, kas nuolatos kinta. Tai, kas priklauso jusliniam pasauliui,- ką liečiame ir juntame,- mes galime tik neaiškiai įsivaizduoti arba numanyti. Tikrąjį žinojimą galime turėti tik apie tai, ką pažįstame protu. Aš puikiai žinau, kaip atrodo sausainių formelė. Aš pats galiu pasidaryti išvadą, nors ir nesu matęs pačios formos. Mat ne visada galim pasikliauti savo juslėmis. Žmonių regėjimas gali būti skirtingas. Tačiau galime pasitikėti tuo, ką sako protas, nes visų žmonių protas toks pat. Protas tam tikra prasme yra visiška priešingybė tam, ką manai ir jauti. Galime teigti, kad protas yra amžinas ir universalus kaip tik todėl, kad kalba tik apie amžinus ir universalius reiškinius. Platonas labai domėjosi matematika. Matematiniai santykiai niekuomet nekinta. Todėl šioje srityje galima pasiekti tikrą žinojimą. Trumpas apibendrinimas: apie tai, ką juntame, galime turėti tik neaiškų supratimą. Tačiau apie tai, ką suvokiame protu, galime pasiekti tikrą žinojimą. Trikampio kampų suma per amžius bus 180 laipsnių. Taip pat ir arklio "idėja" visada stovės ant keturių kojų, net jei visi juslinio pasaulio arkliai apšlubtų. Nemirtinga siela   Pamatėme, kaip Platonas tikrovę padalino į dvi dalis.   Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis - apie kurį galime įgyti tik apytikrį, arba netobulą žinojimą, pasitelkdami savo penkias (apytikres ir netobulas) jusles. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje "teka", taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta. Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis - apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos.  Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris "teka". Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukia to paties likimo kaip visa kita (pavyzdžiui, muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą - kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį. Taip pat Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje. Bet vos tik siela pabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. Ilgainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį - taigi netobulą arklį. To pakanka, kad sieloje kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą "arklį", kurį siela kadaise matė idėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadina erosu - o tai reiškia "meilė". Taigi siela jaučia tikrųjų savo ištakų "meilės ilgesį". Nuo tada ir kūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. Meilės sparnais siela veržiasi skristi "namo" į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš "kūno kalėjimo". Bet dauguma žmonių įsikabina į idėjų "atspindžius" jusliniame pasaulyje. Jie mato arklį, tačiau neįžvelgia to, kad visi arkliai yra tik prasta kopija ir iš kur jie atsirado. Platonas aprašo filosofų kelią. Jo filosofiją galima skaityti kaip filosofo darbo aprašymą. Pamačiusi šešėlį visuomet pagalvosi, kad kažkas turi jį mesti. Tada atsigrįžti ir pamatai tą kuris, daug gražesnis ir ryškesnių kontūrų nei laikinas šešėlis. TAIP PAT PLATONAS MANĖ, KAD VISOS GAMTOS ESYBĖS TĖRA AMŽINŲJŲ FORMŲ, ARBA IDĖJŲ, ŠEŠĖLIAI. Tačiau daugumą patenkina gyvenimas tarp šešėlių. Jie nemąsto apie tai, kad kažkas tuos šešėlius turi mesti. Jie mano, kad šešėliai tėra šešėliai. Todėl pamiršta ir savo sielos nemirtingumą.   „Olos“ alegorija   Platonas pateikia palyginimą, kuris pailiustruoja kaip tik šią mintį. Tai urvo palyginimas. Įsivaizduok, kad keli žmonės gyvena požeminiame urve. Jie sėdi atsukę nugaras į angą, surištom rankom ir kojom, matydami vien urvo sieną. Už jų stovi aukšta mūrinė siena, už jos vėlgi gyvena į žmones panašios būtybės, kurios virš mūro laiko iškėlusios įvairias figūras. Kadangi už šių figūrų dega laužas, nuo jų ant urvo sienos krenta virpantys šešėliai. Taigi vienintelis dalykas, kurį mato urvo gyventojai, tėra "šešėlių teatras". Nuo gimimo jie sėdi toje pačioje padėtyje, taigi mano, kad, be šešėlių, nieko daugiau nėra. Dabar įsivaizduok, kad vienam urvo gyventojui pavyksta ištrūkti iš kalėjimo. Visų pirma užduoda sau klausima, iš kur atsiranda šešėliai ant urvo sienų. Galiausiai jis išsivaduoja. Kaip manai, kas įvyksta, kai jis atsigręžia į figūras, laikomas už mūro? Žinoma, pirmučiausia jį apakina ryški šviesa. Apakina ir ryškių figūrų vaizdas - nes lig šiol jis tematė tų figūrų šešėlius. Jeigu jam pavyktų perlipti mūrą ir, palikus už nugaros laužą, iškopti iš urvo laukan, jis būtų dar labiau apakintas. Tačiau prasitrynęs akis apstulbtų, kaip viskas aplinkui gražu. Pirmą kartą išvystų spalvas ir ryškius kontūrus. Pamatytų tikrus gyvūnus ir gėles - figūros urve tebuvo prasta jų kopija. Bet ir tada jis save klaustų, iš kur atsirado visi gyvūnai ir gėlės. Danguje pamatęs šaulį suprastų, kad saulė suteikia gyvybę visoms gėlėms ir gyvūnams, kaip laužas urve jam leido matyti šešėlius. Dabar laimingasis urvo gyventojas galėtų bėgti į gamtą ir džiaugtis pasiektąja laisve. Tačiau jis galvoja apie visus tuos, kurie pasiliko urve. Todėl jis sugrįžta. Vos tik nusileidęs urvan, bando įtikinti kitus urvo gyventojus, kad šešėliai ant urvo sienos tėra virpanti tikrovės kopija. Bet niekas juo netiki. Jie rodo į urvo sieną ir tvirtina, jog egzistuoja tik tai, ką jie mato. Galiausiai urvo gyventojai jį nužudo. Urvo palyginimu Platonas vaizduoja filosofijos kelią nuo neaiškių vaizdinių prie tikrųjų idėjų, kurios slypi už gamtos esybių. Tikriausiai jis prisimena ir Sokratą - kurį "urvo gyventojai" nužudė, nes jis bandė sugriauti jų įprastines nuomones ir parodyti kelią į tikrąjį pažinimą. Todėl urvo palyginimas simbolizuoja filosofo drąsą ir pedagogo atsakomybę. Platonas parodo, kad urvo tamsybė ir gamta skiriasi taip, kaip gamtos formos skiriasi nuo idėjų pasaulio. Jis nenorėjo pasakyti, kad gamta tamsi ir nyki, tačiau ji tamsi ir nyki, palyginti su idėjų ryškumu. Gražios mergaitės portretas nėra nei tamsus, nei niūrus, greičiau priešingai. Bet tai tėra portretas.   Platono „Valstybė“, socialinė filosofija   Platono urvo palyginimą randame jo dialoge "Valstybė". Čia Platonas taip pat vaizduoja "idealią valstybę", tai yra įsivaizduojamą valstybės modelį - arba tai, ką vadiname "utopine" valstybe. Trumpai tariant, Platonas mano, kad valstybę turėtų valdyti filosofai. Pagrįsdamas savo nuomonę, jis remiasi atskiro žmogaus sandara. Pasak Platono, žmogaus kūnas susideda iš trijų dalių: galvos, krūtinės ir pilvo. Kiekvienai šių dalių priskiriama kokia nors sielos savybė. Galvai priklauso protas, krūtinei - valia, o apatinei kūno daliai - aistra, arba geismas. Be to, kiekviena sielos savybė turi idealą, arba "dorybę". Protas privalo siekti išminties, valia turi pasireikšti drąsa, o geismas turi būti tramdomas, kad žmogus būtų nuosaikus. Tik tada, kai visos trys žmogaus dalys veikia kaip viena visuma, žmogus yra harmoningas, arba "doras". Mokykloje vaikai pirmiausia turi išmokti tramdyti aistras, tada turi būti ugdomas ryžtas. Galiausiai protas turi pasiekti išmintį. Platono įsivaizduojamos valstybės sandara panaši į žmogaus - tokia pat trilypė. Kūnas turi "galvą", "krūtinę" ir "pilvą", o valstybė turi valdovus, sargybinius (arba karius) ir gamintojus (pavyzdžiui, valstiečius). Akivaizdu, kad Platonas remiasi graikų medicina. Kaip sveikas ir harmoningas žmogus išlaiko pusiausvyrą ir nuosaikumą, taip "teisingoje" valstybėje kiekvienas privalo žinoti savo vietą visumoje. Analizuodamas valstybės ir individo santykį Platonas sukuria teoriją kuri sprendžia tas problemas. Iš valstybės analizės matyti, kad ji turi atlikti 3 funkcijas: patenkinti svarbiausius fizinius poreikius, saugoti valstybę ir ją valdyti. Iš čia išplaukia, kad turi būti ir 3 klasės, ir kadangi funkcijų pasidalijimas remiasi gabumų skirtumu, tai reiškia, kad yra 3 žmonių tipai: Vieni, kurie iš prigimties tinka dirbti, o ne valdyti,; tie, kurie tinka valdyti, bet tik kitų prižiūrimi ir nukreipiami, ir galiausiai tie, kurie tinka eiti aukščiausias valstybės valdymo pareigas. : 1) Gausiausia - darbininkų, amatininkų, pirklių. Tai pati žemiausia žmonių kategorija. Tačiau ji visuomenei yra reikalinga tikslingam funkcionavimui. Gamintojus Platonas sieja su vergais (kurie buvo traktuojami kaip kalbantys įrankiai), ir nors Platoną jie mažiausiai domino jis paliko kai kokių teisių: a) gamintojai yra valstybės piliečiai b) gamintojai - ne vergai, jų negalima nei pirkti, nei parduoti, nei brautis į jų asmeninį gyvenimą. Nors gamintojai ir ekonomiškai laisvi, tačiau tokia laisvė tik iliuzija, nes jų gaminamais produktais ir net jų gyvenimu disponuoja valdovai c) gamintojai gamina tam, kad egzistuotu valstybė ir funkcionuotų aukštesni luomai. 2) Sargybiniai - daug aukštesnė ir vertingesnė klasė. Jie gina valstybę nuo išorės ir vidaus priešų, o tą darbą Platonas laiko sunkiu, reikalaujančiu specialaus pasiruošimo ir užsigrūdinimo. Būdingiausia jų savybė - drąsa. 3) Valdovai, arba filosofas karalius - jei jis valdo vienas. Jų būdingiausia savybė yra išmintis, jie jaučia malonumą gilintis į mokslą, siekia tiesos ir ja vadovaujasi. Atrodo, kad jie kaip mokslo vyrai yra privilegijuoti: a) turi žinių. b) tik jie turi žinių ir supranta tikrąjį gėrį. c) skelbia karus ir poruoja jaunuolius. d) seka, kad jaunimas augtų harmoningas kūnu ir dvasia. e) jiems leidžiama meluoti jei to reikia valstybei Tačiau jų gyvenimas taip pat pajungiamas įdėjai ir asmeniniai interesai pateisinami tik tiek kiek jie netrukdo idėjai. Tačiau šios klasės nėra taip griežtai atskirtos, kaip kad gali pasirodyti iš pradžių. Tos klasės nėra kokios nors kastos, nes priklausymas joms yra nepaveldimas. Priešingai Platonas idealia visuomene laiko tokia, kurioje kiekvienas gimęs vaikas gauna patį geriausią išsilavinimą, atitinkantį jo prigimties išgales, ir kurioje kiekvienas individas eina valstybėje pačias aukščiausias, kurias jis gali deramai atlikti dėl savo pasirengimo. Kaip ir visa Platono filosofija, mokymas apie valstybę pasižymi racionalizmu. Norint sukurti gerą valstybę, svarbiausia, kad ji būtų valdoma protingai. Kaip galva valdo kūną, taip filosofai privalo valdyti visuomenę. Pabandysime pavaizduoti ryšį tarp trijų žmogaus ir valstybės dalių:   Kūnas Siela Dorybė Valstybė galva protas Išmintis valdovai krūtinė valia Ryžtas sargybiniai pilvas geismas Nuosaikumas gamintojai   Teisingumas Valstybės teorijos “Valstybėje” kulminacija - teisingumo samprata. Teisingumas - tai sąsaja, jungianti visuomenę, kurioje kiekvienas individas yra susiradęs darbą visam gyvenimui pagal savo prigimtinius gabumus ir išsilavinimą. Teisingumas - tai visuomeninė ir asmeninė dorybė. Žmogui nieko nėra gėriau, kaip turėti darbą ir jį tinkamai atlikti; visuomenei savo ruožtu geriausia, kad kiekvienas užimtų tokią vietą, kokios jis yra vertas. Šitaip “Valstybėje” plėtojamas teisingumo apibrėžimas. Valstybė suteikia savo piliečiams ne tik laisvę ir apsaugą, bet ir kas svarbiausia gyvenimą - visas galimybes visuomeniniams mainams, dėl kurių atsiranda civilizuoto būvio būtiniausi daiktai ir patogumai. Darbo pasidalijimas ir specializacija sudaro sąlygas visuomeniniam bendradarbiavimui, o filosofo karaliaus užduotis viską kuo naudingiau suderinti. Kadangi žmogaus prigimčiai yra būdingas visuomeniškumas, tai didžiausia nauda valstybei yra ir didžiausia nauda jos piliečiams. Nuosavybė ir šeima Platonas savo teorijoje iškelia šeimos panaikinimo idėją. Ji pasireiškia 2 formomis: 1) valdovams yra draudžiama turėti privatinę nuosavybę; jie turi gyventi bendrai, kaip kareivinėse ir valgyti prie bendro stalo. 2) Tai pastovių monogamiškų ryšių uždraudimas ir jų pakeitimas suporavimu, kurį valdovai reguliuoja savo nuožiūra, kad gimtų kuo sveikesni palikuonys, tačiau visa tai taikoma tik sargybinių klasei, tai yra kariams ir valdovams, tuo tarpu amatininkams paliekama jų teisė į šeimą, nuosavybę. Platonas buvo tvirtai įsitikinęs, jog gerovė pražūtingai veikianti valdymą, tad nematė kito kelio blogiui pašalinti, kaip pašalinti pačią gerovę - bent karių ir valdovų atžvilgiu. Išgydyti valdovų godumą galima tiktai atėmus iš jų bet kokias teises į privatinę nuosavybę. Ištikimybė pilietinei pareigai nesuderinama su asmeniniais siekiais. Tą patį galima pasakyti ir apie santuoką, nes šeimyninį prieraišumą, susiejantį tam tikrus, jis laiko kitu stipriu valstybės varžovu kovoje dėl valdovų ištikimybės. Siūlydamas panaikinti santuoką jis netiesiogiai kritikavo moterų padėtį Atėnuose, kur jų funkcijos apsiribojo namų priežiūra ir vaikų auginimu. Platonas buvo įsitikinęs, kad daugelis moterų ne prasčiau už vyrus gali dalyvauti politiniuose ar net kariniuose reikaluose, o tam reikia jos būtų tinkamai auklėjamos ir atleistos nuo grynai naminių pareigų. Šiandien Platono valstybę tikriausiai pavadintume totalitarine valstybe. Tačiau verta įsidėmėti, kad, jo nuomone, moterys gali valdyti valstybę lygiai kaip vyrai. Mat valdovai miestus-valstybes turi valdyti pagal savo protą. Platonas manė, kad moterų protas toks pat kaip vyrų, jei tik jos gauna tą patį išsilavinimą ir yra laisvos nuo vaikų priežiūros ir namų ruošos. Valstybės valdovai ir sargybiniai Platono valstybėje neturi šeimos ir privatinės nuosavybės. O vaikų auklėjimas esąs pernelyg svarbus dalykas, kad jį būtų galima perleisti atskiriems žmonėms. Vaikų auklėjimu turinti užsiimti valstybė. (Platonas buvo pirmasis filosofas, pasisakęs už visuomeninius vaikų darželius ir pailgintos dienos mokyklas.) Auklėjimas Didžiausią reikšmę savo veikale Platonas teikė ne į nuosavybės ir šeimos panaikinimą, o į auklėjimą. Auklėjimas - tai pozityvus būdas, kuriuo valdovas gali formuoti žmogaus prigimtį darniai valstybei kurti reikalinga linkme. Platonas mano, kad valstybė visų pirma yra auklėjamoji institucija. Sukūrus gerą auklėjimo sistemą, galima patobulinti beveik viską; auklėjimą apleidus kitos valstybės pastangos bus mažai veiksmingos. Valstybė turi pati pasirūpinti reikiamomis priemonėmis ir žiūrėti, kad piliečiai gautu tokį išsilavinimą, kokio jiems reikia, ir kad jis derintųsi su valstybės darna ir gerove. Todėl iškeliama valstybės kontroliuojamo privataus auklėjimo idėja. Ši privataus auklėjimo sistema susideda iš dviejų dalių: pradinio auklėjimo besibaigiančio karine tarnyba ir aukštojo mokslo skirto paruošti būsimoms 2 valdančioms klasėms. Svarbus auklėjimo bruožas buvo tai, kad jis buvo skirtas pilietiškumo ugdymui. Įstatymų praleidimas Ši tobulos valstybės teorija daugelio laikoma utopija, tačiau patį Platoną tai mažai domino, kad jis net nesirūpino plano detalėmis. Tikroji “Valstybės” idėja - laisvo proto kurio nevaržo papročiai, žmogaus kvailybė ir užsispyrimas, kuris netgi pačias kvailybes ir papročių jėgas gali nukreipti keliu, vedančiu į racionalų gyvenimą. Tačiau kaip tai bebūtų Platonas šią problemą supaprastino labiau negu priimta žmogiškųjų santykių sričiai. Patyręs keletą didelių politinių nusivylimų, Platonas parašė dialogą "Įstatymai". Čia "įstatyminę valstybę" vaizduoja kaip antrą pagal gerumą. Platonas vėl įteisina privatinę nuosavybę ir šeimyninius ryšius. Taigi apribojama moters laisvė. Tačiau jis sako, kad valstybė, kuri neauklėja ir nelavina moterų, yra kaip žmogus, treniruojantis tik dešinę ranką. Pirmasis Platono kritikas buvo jo Akademijos mokinys, vardu Aristotelis. Tai trečiasis žymus Atėnų filosofas. 6. Aristotelis Kas atsirado pirmiau - višta ar "vištos" idėja? Ar turi žmonės įgimtų idėjų? Kuo skiriasi augalas, gyvūnas ir žmogus? Kodėl lyja lietus? Ko reikia žmogui, kad gerai gyventų?   Filosofas ir mokslininkas   Aristotelis (384 - 322 m.pr.Kr) dvidešimt metų mokėsi Platono Akademijoje. Aristotelis - ne atėnietis. Jis kilęs iš Makedonijos, o Platono Akademijoje pradėjo mokytis, kai Platonui buvo šešiasdešimt vieneri. Aristotelio tėvas buvo garsus gydytojas, taip pat gamtotyrininkas. Labiausiai jį domino gyvoji gamta. Jis buvo ne tik paskutinis žymus graikų filosofas, bet ir pirmas žymus Europos biologas. Platonas nelabai kreipė dėmesio į gamtoje vykstančią kaitą. O Aristotelį domino būtent šis kitimas - arba tai, ką šiandien vadiname gamtos reiškiniais. Platonas nusigręžė nuo juslinio pasaulio ir tarsi pro pirštus žiūrėjo į viską, kas mus supa. (Jis juk norėjo išlįsti iš urvo. Pažvelgti į amžinąjį idėjų pasaulį!) Aristotelis elgesį priešingai tyrinėjo žuvis, varles, plukes ir aguonas. Trumpiau tariant, Platonas tik protavo. Aristotelis pasitelkė dar ir jusles. Labai skiriasi ir jų rašymo būdas. Platonas yra poetas ir mitų kūrėjas, o Aristotelio raštai sausi ir išsamūs nelyginant žinynai. Tačiau bemaž viskas, apie ką jis rašo, paremta kruopščiais gamtos tyrinėjimais. Antikoje minimos net 170 pavadinimų knygos, kurias parašęs Aristotelis. Iki mūsų dienų išliko keturiasdešimt septynios. Tai nėra baigti veikalai. Beveik visi Aristotelio raštai susideda iš jo paskaitų santraukų. Ir Aristotelio laikais filosofija tebebuvo žodinis užsiėmimas. Europos kultūrai Aristotelis svarbus dar ir tuo, kad sukūrė mokslinę terminiją, kurią įvairios mokslo šakos vartoja iki šių dienų. Jis buvo didysis sistemintojas, davęs pradžią įvairioms mokslo šakoms ir jas apibrėžęs. Kadangi Aristotelis rašė apie visus įmanomus mokslus, paminėsiu tik kelias svarbiausias sritis. Iš pradžių sužinosi: 1. Kaip Aristotelis vertino Platono idėjų teoriją. 2. Vėliau pamatysim, kaip jis sukuria savo natūrfilosofiją. Ne kas kitas, o Aristotelis apibendrino natūrfilosofų palikimą. 3. Pažiūrėsim, kaip jis sutvarko mūsų sąvokas ir pagrindžia logikos mokslą. 4. Baigdamas trumpai papasakosiu apie Aristotelio požiūrį į žmogų ir visuomenę.   Įgimtų idėjų nėra   Kaip ir ankstesnieji filosofai, Platonas tarp daugybės pasikeitimų bandė surasti kažką amžina ir nekintama. Tuomet jis atrado tobulas idėjas, esančias aukščiau juslinio pasaulio. Be to, Platonas manė, kad idėjos tikresnės už visus gamtos reiškinius. Iš pradžių atsirado idėja "arklys" ir tik tada, nelyginant šešėliai ant urvo sienos, ėmė risnoti visi juslinio pasaulio arkliai. Vadinasi, "vištos" idėja yra pirmesnė ir už vištą, ir už kiaušinį. Aristotelio nuomone, Platonas viską apvertė aukštyn kojom. Jis pritarė savo mokytojui, kad kiekvienas arklys "kinta" ir joks arklys negyvena amžinai. Jis taip pat sutiko, kad arklio forma yra amžina nekintama. Tačiau arklio "idėja" tėra sąvoka, kurią mes, žmonės, susikūrėme po to, kai pamatėme tam tikrą skaičių arklių. Taigi arklio "idėja", arba "forma", neegzistuoja pati savaime. Arklio "forma" Aristotelis laiko arklio savybes - arba tai, ką šiandien vadiname rūšimi. Tiksliau tariant, arklio "forma" Aristotelis įvardija tai, kas yra bendra visiems arkliams. Ir čia nebetinka pavyzdys apie meduolių forma nes jos egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų meduolių. Aristotelis netikėjo, kad yra tokios formos, kurios tarsi guli atskiroje lentynėlėje už gamtos ribų. Aristotelio nuomone, "formos", kaip atskirų daiktų ypatingos savybės, slypi pačiuose daiktuose. Taigi Aristotelis nesutinka su Platonu, kad "vištos" idėja atsirado pirmiau už vištą. Tai, ką Aristotelis vadina vištos "forma", slypi kiekvienoje vištoje kaip vištos ypatingosios savybės - pavyzdžiui, kad ji deda kiaušinius. Pati višta ir vištos "forma" yra neatskiriama kaip siela ir kūnas. Tai ir sudaro Aristotelio kritikos esmę. Bet įsidėmėk, jog kalbame apie lemiamą mąstymo istorijos posūkį. Platonui aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką mes išprotaujame. Aristotelis atkakliai tvirtino, kad aukščiausia realybės rūšis yra tai, ką suvokiame juslėmis. Platonas buvo įsitikinės, kad viskas, ką matome gamtoje, tėra atspindžiai to, kas realiau egzistuoja idėjų pasaulyje - taigi ir žmogaus sieloje. Aristotelis manė priešingai: tai, kas yra žmogaus sieloje, tėra gamtos objektų atspindžiai. Vadinasi, gamta yra tikrasis pasaulis. Anot Aristotelio, Platonas sustoja ties mitiniu pasaulėvaizdžiu, kur žmogaus vaizdiniai neatskiriami nuo tikrovės. Aristotelis iškėlė mintį, jog sąmonėje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę pojūčiuose. Platonas pasakytų, kad gamtoje nėra nieko, ko pirmiau nebūtų buvę idėjų pasaulyje. Aristotelis tvirtino, jog Platonas "padvigubina daiktų skaičių". Atskiro arklio buvimą jis aiškina, įterpdamas arklio "idėja". Bet koks tai paaiškinimas. Turiu minty, iš kur atsiranda "arklio idėja"? Galbūt yra dar ir trečias arklys - kurio atžvilgiu arklio idėja vėlgi tėra atspindys? Aristotelis teigė, kad visos mūsų mintys ir idėjos į sąmonę patenka per tai, ką matome ir girdime. Tačiau mes taip pat turime įgimtą protą. Turim įgimtą sugebėjimą skirstyti pojūčius į atskiras grupes ir klases. Taip atsiranda sąvokos "akmuo", "augalas", "gyvūnas" ir "žmogus". Taip sukuriamos ir tokios sąvokos kaip "arklys", "omaras" ir "kanarėlė". Aristotelis neneigė, kad žmogus turi įgimtą protą. Priešingai, pasak Aristotelio, protas ir yra svarbiausia žmogaus ypatybė. Kol mes nieko nejuntame, mūsų protas yra visiškai "tuščias". Vadinasi, žmogus neturi įgimtų "idėjų".   Formos yra daiktų savybės   Atskleidęs savo požiūrį į Platono idėjų teoriją, Aristotelis teigia, jog tikrovė susideda iš įvairių daiktų, kurie yra formos ir materijos vienovė. "Materija" yra medžiaga, iš kurios padarytas daiktas, o "forma" yra ypatingosios daikto savybės. Priešais tave, Sofija, sparnais plazdena višta. Vištos "forma" ir bus tai, kad ji plazdena sparnais, taip pat kudakuoja ir deda kiaušinius. Taigi vištos "formą" suprantame kaip būdingas rūšies savybes - arba tai, ką višta daro. Kai višta nugaišta - taigi ir nebekudakuoja - nustoja egzistuoti ir vištos "forma". Lieka vištos "materija" bet tai jau nebe višta. Kaip minėjau, Aristotelį domino gamtoje vykstantys kitimai. "Materijoje" visuomet slypi galimybė įgyti tam tikrą "formą". Kitaip tariant, "materija" siekia įkūnyti joje glūdinčią galimybę. Kiekvienas gamtos kitimas, Aristotelio manymu, yra materijos perėjimas iš "galimybės" į "tikrovę". Gerai, Sofija, paaiškinsiu. Paklausyk vieno linksmo nutikimo. Buvo kartą skulptorius, kuris dirbo su didžiuliu granito luitu. Dieną iš dienos kalinėjo beformį akmenį, kol kartą pas jį atėjo mažas berniukas. "Ko tu čia ieškai?" - paklausė. "Palauk - pamatysi", - atsakė skulptorius. Po kelių dienų berniukas vėl atėjo, o skulptorius iš granito iškalęs gražiausią žirgą. Berniukas negalėjo atitraukti nuo jo akių. Po kiek laiko pasisukęs į skulptorių paklausė: "O iš kur žinojai, kad ten pasislėpęs arklys?" Tikrai, iš kur žinojo? Skulptorius tarsi matė granite arklio formą. Nes šis granito luitas turėjo galimybę įgyti arklio formą. Aristotelis manė, kad visi gamtos daiktai turi galimybę įkūnyti, arba įgyti, tam tikrą "formą". Grįžkime prie vištos ir kiaušinio. Vištos kiaušinis turi galimybę tapti višta. Tai nereiškia, kad visi vištų kiaušiniai tampa vištomis, nes kai kurie atsiduria ant pusryčių stalo - minkštai virto kiaušinio, omleto arba kiaušinienės pavidalu - neįsikūnijus kiaušinyje slypinčiai "formai". Tačiau akivaizdu, jog iš vištos kiaušinio negali išsiristi žąsiukas. Tokios galimybės vištos kiaušinyje nėra. Taigi daikto "forma" kai ką pasako apie daikto galimybes ir ribotumus. Kalbėdamas apie daiktų "formą" ir "materiją", Aristotelis galvoje turi ne vien gyvus organizmus. Taip, kaip vištos "forma" yra kudakuoti, plazdenti sparnais ir dėti kiaušinius, akmens "forma" yra kristi žemėn. Višta negali nekudakuoti, o akmuo negali nekristi. Suprantama, galima pakelti akmenį ir išmesti jį aukštai į orą, bet kadangi akmuo turi savybę kristi žemyn, negalėsi jo nusviesti į Mėnulį.   Tikslo priežastis   Baigdamas mūsų kalbą apie tai, kad visi gyvi ir negyvi daiktai turi "formą", kuri šį tą pasako apie galimą daiktų "veiklą", noriu pridurti, kad Aristotelis turėjo gana įdomų požiūrį į priežastinius ryšius gamtoje. Kai šiandien kalbame apie vieno ar kito dalyko "priežastį", turime galvoje, kaip jis įvyksta. Langas sudužo, nes Peteris metė į jį akmenį, batas atsirado, nes batsiuvys jį pasiuvo iš odos gabalėlių. Tačiau Aristotelis manė, jog gamtoje esama įvairių priežasčių. Iš viso jis pamini keturias jų rūšis. Svarbiausia yra suprasti, ką jis laiko "tikslo priežastimi". Kalbant apie sudaužytą lango stiklą, suprantama, iškart kyla klausimas, kodėl Peteris metė akmenį. Taigi klausiame, koks buvo jo siekinys. Nekyla jokių abejonių, jog siekinys arba "tikslas" labai svarbu ir siuvant batus. Tačiau Aristotelis mano tokią "tikslo priežastį" turint ir visiškai negyvus gamtos reiškinius. Pateiksiu tik vieną pavyzdį: Kodėl lyja lietus, Sofija? Mokykloje tikriausiai mokeisi: lietus lyja todėl, kad vandens garai debesyse atvėsta ir kondensuodamiesi tampa vandens lašais, kurie dėl traukos jėgos krenta žemėn. Aristotelis tam pritartų linksėdamas galva. Tačiau pridurtų, kad tu paminėjai tik tris priežastis. "Medžiaginė priežastis" yra ta, kad konkretūs vandens garai (debesis) susidarė būtent tuomet, kai atvėso oras. "Veikiamoji priežastis" yra tai, kad vandens garai atšąla, o "formalioji priežastis" - kad vandens "forma", arba prigimtis, yra pliaupti žemėn. Jeigu šioj vietoj sustotum, Aristotelis dar pridurtų, esą lyja todėl, jog augalams ir gyvūnams reikia lietaus vandens, kad jie galėtų augti. Tai jis ir vadina tikslo priežastimi. Kaip matai, Aristotelis iškart suteikė lietaus lašams gyvenimo užduotį, arba "siekinį". Mes tikriausiai viską apverstume aukštyn kojom ir pasakytume, jog augalai auga, nes yra drėgmės. Ar matai skirtumą, Sofija? Aristotelis manė, kad viskas gamtoje yra tikslinga. Lyja tam, kad augtų augalai, o apelsinai ir vynuogės auga tam, kad žmones galėtų juos valgyti. Šiandien mokslas taip nebemano. Mes sakome, jog maistas ir drėgmė yra sąlygos, kad galėtų gyventi gyvūnai ir žmonės. Be šių sąlygų nebūtų ir mūsų. Tačiau vanduo ar apelsinas neturi siekinio mus maitinti. Gali kilti pagunda sakyti, jog Aristotelio požiūris į priežastis klaidingas. Bet neskubėkim. Daugelis žmonių tiki, jog Dievas sukūrė pasaulį tokį, kad žmonės ir gyvūnai galėtų jame gyventi. Tuo remiantis, žinoma, galima tvirtinti, jog vanduo upėse teka, nes žmonėms ir gyvūnams reikia vandens, kad galėtų gyventi. Bet tuomet mes kalbame apie Dievo tikslą arba siekinį. Gero mums nori ne lietaus lašai ar upės vanduo.   Logika   Skirtumas tarp "formos" ir "materijos" svarbus ir tuomet, kai Aristotelis bando nusakyti, kaip žmogus pažįsta pasaulio daiktus. Norėdami ką nors pažinti, daiktus skirstome į įvairias grupes arba rūšis. Aš pamatau arklį, paskui kitą - ir dar vieną. Arkliai nėra visiškai vienodi, tačiau kažkas yra bendra visiems arkliams, o tai, kas bendra, ir yra arklio "forma". Tai, kas skirtinga arba asmeniška, priskirtina prie arklio "materijos". Šitaip mes, žmonės, einame per pasaulį ir dėliojame daiktus į skirtingus stalčiukus. Karves suvarome į tvartą, arklius į arklidę, kiaules į gardą, o vištas į aptvarą. Tas pats vyksta, kai Sofija Amundsen tvarko savo kambarį. Knygas ji sukrauna į knygų lentyną, vadovėlius - į mokyklinę kuprinę, o žurnalus - į komodos stalčių. Rūbeliai gražiai sulankstomi ir sudedami į spintą - apatiniai į vieną lentyną, megztukai į kitą, o kojinės į stalčių. Įsidėmėk, jog lygiai tas pats vyksta mūsų galvose. Akmeninius daiktus mes atskiriame nuo vilnonių ir guminių. Skiriame gyvus daiktus nuo negyvų, atskiriame augalus, gyvūnus ir žmones. Aristotelis norėjo Iš pagrindų sutvarkyti mergautinį gamtos kambarėlį. Jis bandė parodyti, kad visi daiktai gamtoje sudaro įvairias grupes ir pogrupius. (Hermis yra gyvis, tiksliau - gyvūnas, tiksliau - stuburinis gyvūnas, tiksliau - žinduolis, tiksliau - šuo, tiksliau - labradoras, tiksliau - labradoro patinas.) Nueik į savo kambarį. Pakelk nuo grindų bet kokį daiktą. Pamatysi, kad viskas, ką paliestum, yra aukštesnės tvarkos dalis. Ta dieną, kai išvysi kažką, ko nesugebi prie ko nors priskirti, tave ištiks šokas. Pavyzdžiui, jei surastum mažą daiktelį ir negalėtum tiksliai pasakyti, ar jis priklauso prie augalu, gyvūnų ar mineralų pasaulio, - manau, neišdrįstum jo liesti. Vienas vargšelis išsiunčiamas už durų, o visa likusi draugė sugalvoja tai, ką anas, grįžęs į kambarį, turės įminti. Sakykim, visi nusprendžia galvoti apie katiną Monsą, kuris tuo metu vaikštinėja kaimyno sode. Tada vargšelis pakviečiamas į vidų ir ima į spėlioti. Kiti gali atsakinėti tik "taip" arba "ne". Jei vargšelis yra geras Aristotelininkas - o tokiu atveju tai joks vargšelis - pokalbis vyksta maždaug taip: "Ar tai konkretus daiktas?" - "Taip!" - "Ar mineralas?" - "Ne!" - "Ar gyvis?" - "Taip!" - "Ar augalas?" - "Ne!" - "Gyvūnas?" - "Taip!" - "Paukštis?" - "Ne!" - "Ar žinduolis?" - "Taip!" - "Ar tai visas gyvūnas?" - "Taip!" - "Ar katinas?" - "Taip!" - "Monsas?" - "Atspėjai!" Juokas... Taigi šio žaidimo autorius yra Aristotelis. Aristotelis buvo kruopštus tvarkdarys, sumanęs įvesti tvarką žmonių sąvokose. Tokiu būdu jis tapo ir logikos mokslo pradininku. Aristotelis nurodė keletą griežtų taisyklių, pagal kurias nustatomas išvadų arba įrodymų logiškumas. Štai pavyzdys: jei aš teigiu, kad "visi gyvi padarai yra mirtingi" (I prielaida), o paskui tvirtinu, kad "Hermis yra gyvas padaras" (II prielaida), nesunkiai galiu prieiti išvadą, kad "Hermis mirtingas". Pavyzdys rodo, kad Aristotelio logikoje kalbama apie sąvokų santykius, šiuo atveju apie sąvokas "gyvas padaras" ir "mirtingas". Nors ir turi pripažinti, kad minėtoji Aristotelio išvada šimtu procentų teisinga, turbūt sutiksi, kad ji nepasako nieko naujo. Mes ir taip žinojome, kad Hermis yra "mirtingas". (Jis juk yra "šuo", o visi šunys yra "gyvi padarai" - taigi ir "mirtingi", skirtingai nei akmenys Galhiopigeno viršūnėje.) Tačiau ne visada grupių ir daiktų santykiai tokie aiškūs. Tad kartais prireikia įvesti sąvokose tvarką. Pateiksiu tik vieną pavyzdį. Ar tikrai mažyčiai peliukai žinda savo mamas kaip avys ir kiaulės? Be abejo, skamba keistokai, bet tuomet svarstome: pelės tikrai nededa kiaušinių. (Kada paskutinį kartą mačiau pelės kiaušinį?) Vadinasi, jos veda gyvus vaikus - kaip kiaulės ir avys. Tačiau gyvūnus, kurie veda gyvus vaikus, vadiname žinduoliais - o žinduoliai ir yra tokie gyvūnai, kurie žinda savo motinas. Taip pasiekėme tikslą. Atsakymą mes žinojom, reikėjo tik pasitikrinti. Iškart negalėjom atsiminti, ar pelės iš tiesų žinda savo motinas. Tikriausiai todėl, kad niekada neteko matyti žindomo pelės vaiko. Priežastis, žinoma, ta, kad pelės, maitindamos savo vaikus, mažuma varžosi žmonių.   Gamtos pakopos   Norėdamas "sutvarkyti" būtį, Aristotelis pirmučiausia nurodo, kad visus daiktus gamtoje galima padalyti į dvi grupes. Vienoje pusėje atsiduria negyvi daiktai - tokie kaip akmenys, vandens lašai ir žemės grumstai. Šie neturi galimybės kisti. Tokie negyvi daiktai, Aristotelio manymu, gali keistis tik veikiami iš išorės. Kitoje pusėje lieka visi gyviai, turintys galimybę kisti. Kalbėdamas apie gyvius, Aristotelis nurodo, kad šie turi būti dalijami į dvi dideles grupes. Prie vienos jų priskiriame augalus, o prie kitos - gyvus padarus. Taip pat ir gyvi padarai suskyla į du pogrupius - gyvūnus ir žmones. Negali nesutikti su Aristoteliu, kad šis padalijimas yra aiškus ir lengvai suvokiamas. Gyvi ir negyvi daiktai, pavyzdžiui, rožė ir akmuo, skiriasi iš esmės. Taip pat labai skiriasi augalai ir gyvūnai, pavyzdžiui, rožė ir arklys. Be to, manyčiau, jog esama šiokio tokio skirtumo tarp arklio ir žmogaus. Tačiau iš ko konkrečiai susideda šie skirtumai? Ar gali į tai atsakyti? Skirstydamas gamtos fenomenus į grupes Aristotelis remiasi daiktų savybėmis, tiksliau, ką jie sugeba arba ką jie daro. Visi gyviai (augalai, gyvūnai ir žmones) sugeba maitintis, augti ir daugintis. Visi gyvi padarai dar sugeba jausti aplinką ir judėti gamtoje. Be to, visi žmonės sugeba mąstyti - arba skirstyti juslinius duomenis į įvairias grupes ir klases. Gamtoje nėra labai aiškių ribų. Matome, kaip paprasti augalai ir gyvūnai tolydžio pereina į sudėtingesnes rūšis. Ant viršutinio "laiptelio" stovi žmogus, kuris, anot Aristotelio, įkūnija visos gamtos būtį. Žmogus auga ir maitinasi kaip augalai, jaučia ir gali judėti kaip gyvūnai, be to, turi ypatingą savybę, kokios neturi niekas, o tai - gebėjimas racionaliai mąstyti. Žmogus turi dieviško proto kibirkštėle. Vietomis Aristotelis aiškina, jog turi būti Dievas, davęs pradžią visam gamtos judėjimui. Taigi Dievas tampa absoliučia viršūne gamtos pakopų eilėje. Aristotelis įsivaizdavo, kad žvaigždžių ir planetų judėjimas valdo judėjimą Žemėje. Bet kas nors juk turi judinti ir dangaus kūnus. Tą ką nors Aristotelis pavadino "pirmuoju judintoju", arba "Dievu". Pats pirmasis judintojas nejuda, bet jis yra dangaus kūnų judėjimo, taigi ir viso gamtoje vykstančio judėjimo, pirmoji priežastis.   Etika   Pasak Aristotelio, žmogaus "forma" yra tai, kad jis turi "augalinę sielą", "gyvulinę sielą" ir "protingą sielą". O tada Aristotelis klausia: kaip žmogus turi gyventi? Ko reikia, kad jis gyventų gerai? Atsakysiu trumpai: žmogus tampa laimingas tik tuomet, jeigu naudoja visus savo sugebėjimus ir galimybes. Aristotelis sakė, jog yra trys laimės rūšys. Pirmoji laimės rūšis pasiekiama pramogomis ir malonumais, antroji rūšis - laisvo ir atsakingo piliečio gyvenimu, o trečioji - tyrinėtojo ir filosofo gyvenimu. Tada Aristotelis pabrėžia, jog tam, kad žmogus pasiektų laimę, turi būti visos trys sąlygos. Taigi jis atmeta bet kokį vienpusiškumą. Jei Aristotelis būtų gyvas šiandien, jis turbūt pasakytų, kad žmogus, besirūpinantis vien savo kūnu, gyvena taip pat vienpusiškai - ir ydingai - kaip ir tas, kuris dirba vien galva. Abu šie kraštutinumai yra nevykusios gyvensenos pavyzdžiai. Santykiuose su kitais žmonėmis Aristotelis vėlgi pataria laikytis "aukso vidurio": nereikia būti nei bailiems, nei nutrūktgalviškiems, tik drąsiems. (Bailumas yra drąsos trūkumas, o nutrūktgalviškumas - jos perteklius.) Taip pat neturime būti nei šykštūs, nei išlaidus, tik dosnūs. (Per mažai dosnumo yra šykštumas, o per daug - išlaidumas.) Tas pats ir su maistu. Neprivalgyti blogai, bet persivalgyt irgi nesveika. Ir Platono, ir Aristotelio etika primena graikų mediciną: tik išlaikydamas pusiausvyrą ir saiką galiu tapti laimingu, arba "harmoningu", žmogum.   Politika   Tai, kad žmogui nereikia perlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę, atsispindi ir Aristotelio mintyse apie visuomenę. Jis sakė, kad žmogus yra "politinė būtybė". Pasak Aristotelio, be mus supančios visuomenės mes nesame tikri žmonės. Jo teigimu, šeima ir bendruomenė gali patenkinti žemesnius gyvybinius poreikius, tokius kaip maistas ir šiluma, santuoka ir vaikų auklėjimas. Bet aukščiausią žmonių bendrumo formą įkūnija valstybė. Tuomet kyla klausimas, kaip valstybė turėtų būti organizuota. Aristotelis skiria tris geras valstybės valdymo formas Viena yra monarchija - kai tėra vienas aukščiausias valstybės vadovas. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji neturi virsti "tironija", kai vienvaldis valdo valstybę, siekdamas asmeninės naudos. Kita aristokratija, kai valdo didesnė ar mažesnė valdovų grupė. Šioje valdymo formoje reikia saugotis, kad ji nevirstų "nedaugelio valdžia", šiandien tai pavadintume "chunta". Trečioji demokratija. Bet ji taip pat turi išvirkščiąją pusę. Demokratija nesunkiai gali išsigimti į minios valdžią. (Net jei tironas Hitleris nebūtų tapęs Vokietijos vadovu, vis liek daugybė mažų nacistų būtų galėję sukurti baisią "minios valdžią".)   Požiūris į moteris   Pabaigai reikėtų pakalbėti apie Aristotelio požiūrį į moteris. Deja, jo vertinimas nėra toks džiuginantis kaip Platono. Aristotelis buvo įsitikinęs, kad moterims kažko trūksta. Jos esančios "netobuli vyrai". Pratęsiant giminę, moteris esanti pasyvi gavėja, o vyras aktyvus davėjas. Vaikas, pasak Aristotelio, paveldįs tik vyro savybes. Jis manė, kad visos vaiko savybės yra gatavos vyro sėkloje. Moteris esanti kaip dirva, kuri tik priima ir užaugina grūdą, o vyras pats esąs "sėjėjas". Arba, Aristotelio žodžiais tariant, vyras suteikia "formą", o moteris duoda "materiją". Kad toks protingas žmogus kaip Aristotelis galėjo taip smarkiai suklysti vertindamas lyčių santykius, suprantama, kelia ir nuostabą, ir didelį apgailestavimą. Bet iš to galime spręsti apie du dalykus: pirma, Aristotelis, matyt, nedaug žinojo apie moterų ir vaikų gyvenimą. Antra, tai parodo, prie ko gali privesti vyrų viešpatavimas filosofijoje ir moksle. Iškreiptas Aristotelio požiūris į lytis buvo ypač žalingas, nes būtent jo - ne Platono - požiūris viduramžiais tapo vyraujantis. Todėl ir Bažnyčia persiėmė pažiūra į moterį, kuri jokiu būdu neatsispindi Biblijoje. Jėzus tikrai nebuvo priešiškas moterims! 7. Helėniškoji filosofija (Seneka) Helenizmas Nuo IV a.pr.Kr. pabaigos, iki pat viduramžių pradžios apie 400 m. po Kr., Tuo metu Atėnai prarado pirmaujančią padėtį. Tai buvo nemažai susiję su dideliais politiniais pokyčiais, kuriuos sąlygojo Aleksandro Didžiojo (356-323) užkariavimai. Aleksandras Didysis buvo Makedonijos karalius. Daugeliu karo žygių jis prijungė Egiptą ir visus Rytų kraštus iki Indijos prie graikų civilizacijos. Dabar prasideda visiškai nauja žmonijos istorijos epocha. Sukuriama pasauline valstybė, kurioje vyrauja graikų kultūra ir graikų kalba. Tas laikotarpis, trukęs apie 300 metų, dažnai vadinamas helenizmu. Šis žodis įvardija ir patį laikotarpį, ir graikų dominuojamą kultūrą, kuri klestėjo trijose didelėse helenistinėse valstybėse - Makedonijoje, Sirijoje ir Egipte. Religija, filosofija ir mokslas   Helenizmui būdinga tai, kad išnyko ribos tarp įvairių tautų ir kultūrų. Anksčiau graikai, romėnai, egiptiečiai, babiloniečiai, sirai ir persai garbino savo dievus ir išpažino savo, “valstybinę", religiją. Dabar įvairios kultūros buvo suplaktos viename dideliame religinių, filosofinių ir mokslinių pažiūrų katile. Miesto turgaus aikštė tarytum virto pasauline muge. Ir senovės miesto turguje skambėdavo balsų erzelynė, siūlomos būdavo ir prekės, ir visokios nuomonės bei idėjos. Tik tiek, kad dabar miesto turgūs buvo pilni prekių ir idėjų iš viso pasaulio. Taigi ir balsai ūžė įvairiausiomis kalbomis. Jau sakėm, kad graikų pažiūros rado plačią dirvą toli už senosios graikų kultūros ribų. Tačiau dabar visoje Viduržemio jūros pakrantėje taip pat imta garbinti rytietiškus dievus. Atsirado daug naujų religijų, kurių dievai ir pažiūros buvo kilę iš daugelio senųjų kultūrų. Toks reiškinys vadinamas sinkretizmu, arba religijų samplaika. Anksčiau žmonės jautė stiprų ryšį su savo tauta ir savo miestu - valstybe. Ilgainiui, nykstant kultūrų riboms ir skirtims, daugelį apniko abejonės ir netikrumas dėl savo pasaulėžiūros. Ir išvis vėlyvajai antikai būdingas religinis netikrumas, kultūros nuosmukis ir pesimizmas. Buvo sakoma, jog pasaulis suseno. Naujosioms helenizmo laikų religijoms bendra tai, jog dauguma jų mokė, kaip žmogus gali būti išgelbėtas nuo mirties. Šis mokymas dažnai būdavo laikomas paslaptyje. Gyvendamas pagal slaptąjį mokymą ir atlikdamas tam tikrus ritualus, žmogus galėjo tikėtis sielos nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo. Tam tikra įžvalga į tikrąją Visatos prigimtį neretai turėdavo tokios pat reikšmės sielos išganymui kaip ir religinės apeigos. Tačiau ir filosofija vis daugiau krypo į “išganymą" ir gyvenimo paguodos ieškojimą. Filosofinė įžvalga buvo vertinga ne vien pati savaime, ji turėjo išgelbėti žmones nuo mirties baimės ir pesimizmo. Taip išnyko riba tarp religijos ir filosofijos. Apskritai imant, helenizmo filosofija nebuvo labai originali. Negimė nei naujas Platonas, nei Aristotelis. Tačiau trys didieji Atėnų filosofai tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu daugeliui filosofinių krypčių. Įvairių kultūrų patirties samplaika buvo ryški ir helenizmo moksle. Tarpininko tarp Rytų ir Vakarų vaidmuo atiteko Aleksandrijos miestui Egipte. Atėnai su Platono ir Aristotelio filosofinėmis mokyklomis ir toliau liko filosofijos sostine, o Aleksandrija tapo mokslo židiniu. Šis miestas, turėjęs didžiule biblioteką, virto matematikos, astronomijos, biologijos ir medicinos centru. Kaip minėjau, helenistinė filosofija toliau bandė spręsti problemas, kurias iškėlė Sokratas, Platonas ir Aristotelis. Visi jie bandė atsakyti į klausimą, kaip žmogus turi gyventi ir mirti. Taigi daugiausia buvo nagrinėjama etika. Naujojoje pasaulio visuomenėje tai tapo svarbiausia filosofijos sritimi. Buvo keliamas klausimas, kur glūdi tikroji laimė ir kaip ją pasiekti. Apžvelgsime keturias tokias filosofines kryptis.   Kinikai   Pasakojama, jog Sokratas kartą ilgai stovėjęs prie prekybininko būdelės, kur buvę išstatyta įvairių prekių. Galiausiai jis sušukęs: “Kiek daug yra dalykų, kurių man nereikia!"- kinikų (cinikų) filosofinės mokyklos( kurią apie 400 m.pr.Kr. įkūrė Antistenas,) esmė. Kinikai pabrėžė, jog tikrąją laimę sudaro ne išoriniai dalykai, tokie kaip materialinė prabanga, politinė valdžia ir gera sveikata. Tikroji laimė - nebūti prisirišusiam prie tokių atsitiktinių ir nepastovių dalykų. Ir kadangi laimė nuo to nepriklauso, ji pasiekiama visiems. Be to, pasiekus laimę, jos nebeįmanoma prarasti. Žymiausias kinikų mokyklos atstovas buvo Diogenas, vienas iš Antisteno mokinių. Pasakojama, kad jis gyvenęs statinėje ir neturėjęs nieko daugiau, išskyrus apsiaustą, lazdą ir krepšelį duonai. (Taigi nebuvo lengva iš jo atimti laimę!) Vieną kartą, kai jis, sėdėdamas prie savo statinės, kaitinosi saulėje, jį aplankęs Aleksandras Didysis. Sustojęs priešais išminčių ir paklausęs, ar jis ko nors pageidaująs, nes jo noras tuoj pat būsiąs išpildytas. Diogenas paprašęs neužstoti jam saulės. Taip Diogenas parodė, kad jis ir turtingesnis, ir laimingesnis už didįjį karvedį. Jis juk turėjo viską, ko troško. Kinikai teigė, kad žmonėms nereikia rūpintis savo sveikata. Net kančia ir mirtis neturi jų jaudinti. Taip pat neturįs kankinti rūpestis dėl kitų žmonių kančios. Šiandien žodžiais “ciniškas" ir “cinizmas" įvardijame nejautrumą kitų kančioms.   Stoikai   Kinikai turėjo reikšmės stoikų filosofijai, kuri atsirado Atėnuose apie 300 m.pr.Kr. Stoicizmą pagrindė Zenonas, kuris buvo kilęs iš Kipro, bet, netekęs savo laivo, prisidėjo prie kinikų Atėnuose. Su savo klausytojais jis susitikdavus vienoje kolonadoje. Žodis “stoiškas" kilęs iš graikiško kolonados pavadinimo (stoa). Vėliau stoicizmas turėjo didelės įtakos romėnų kultūrai. Kaip ir Herakleitas, stoikai teigė, kad visi žmonės vadovaująsi tuo pačiu pasauliniu protu - arba “logu". Jie sakė, kad kiekvienas žmogus — tai tarsi miniatiūrinis pasaulis, “mikrokosmas", kuris yra “makrokosmo" atspindys. Iš to kilo ir mintis, jog egzistuojanti visuotinai galiojanti teisė, vadinamoji “prigimtinė teisė". Kadangi prigimtinė teisė paremta amžinuoju žmogaus ir visatos protu, jos neveikia laikas ir vieta. Taigi ginče su sofistais stoikai palaikė Sokrato pusę. Prigimtinė teisė galiojanti visiems žmonėms, taigi ir vergams. Įvairių valstybių teisynus stoikai laikė netobulais “teisės", kuri įtvirtinta pačioje gamtoje, pamėgdžiojimais. Panaikinę skirtumą tarp pavienio žmogaus ir Visatos, stoikai taip pat atmetė “dvasios" ir “materijos" priešybę. Pasak jų, yra tik viena prigimtis. Toks požiūris vadinamas monizmu (priešingai nei, pvz. akivaizdus Platono dualizmas, arba tikrovės dvilypumas). Kaip tikri savo epochos vaikai, stoikai buvo ryškūs “kosmopolitai". Jie buvo atviresni to meto kultūrai nei “statinės filosofai" (kinikai). Jie pabrėžė žmonių bendrumą, domėjosi politika, daugelis jų, pavyzdžiui, Romos imperatorius Markas Aurelijus (121-180), tapo aktyviais valstybės veikėjais. Stoikai, ypač oratorius, filosofas ir politikas Ciceronas (106-43 m.pr.Kr.), prisidėjo prie graikų kultūros ir filosofijos skleidimo Romoje. Jis sukūrė ir humanizmo sąvoką — ji įvardija pasaulėžiūrą, kuri pabrėžia žmogaus vertingumą. Po kelerių metų stoikas Seneka (4 m.pr.Kr. - 65 m. po Kr.) pasakė, jog “žmogus žmogui yra šventas". Vėliau šis posakis tapo humanizmo šūkiu. Be to, stoikai pabrėžė, kad visi gamtos reiškiniai, pvž., liga ir mirtis, vyksta pagal griežtus gamtos dėsnius. Todėl žmogus turįs išmokti susitaikyti su savo likimu. Pasak jų, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi įvykiai yra neišvengiami ir neverta skųstis savo vargais, likimui pabeldus į duris. Ir laimingas gyvenimo aplinkybes žmogus privalo sutikti su didele ramybe. Šioje vietoje išryškėja bendrumas su kinikais, kurie tvirtino, jog visi išoriniai dalykai esą bereikšmiai. Iki šių dienų kalbame apie “stoišką ramybe" žmogaus, kuris nesileidžia užvaldomas jausmų. Ataraksija, apatija, likimas?????????????????????? Epikūrininkai   Kaip matėme, Sokratui rūpėjo ištirti, kaip žmogus gali pasiekti laimę. Ir kinikai, ir stoikai jo žodžius aiškino taip, kad žmogus turįs išsivaduoti iš materialines prabangos. Tačiau Sokratas taip pat turėjo mokinį, vardu Aristipas. Šis teigė, jog gyvenimo tikslas esąs pasiekti kuo didesnį juslinį malonumą. “Didžiausias gėris yra malonumas,- sakė jis,- o didžiausias blogis - skausmas". Taigi jis bandė sukurti gyvenseną, kuria siekiama išvengti skausmo. Apie 300 m.pr.Kr. Epikūras (341-270) įkūrė filosofine mokyklą Atėnuose (epikūrininkai). Jis išplėtojo Aristipo malonumo etiką ir sujungė ją su Demokrito atomistika. Pasakojama, kad epikūrininkai rinkdavęsi sode. Todėl jie buvo vadinami “sodo filosofais". Virš sodo vartų kabojęs užrašas: “Pašalieti, čia tau bus gera. Aukščiausias gėris čia - malonumas". Epikūras pabrėžė, kad veiksmo, kuriuo siekiama malonumo, rezultatas visuomet turi būti vertinamas atsižvelgiant į galimus pašalinius poveikius - (persivalgyti šokolado) “pašalinius poveikius". Taip pat Epikūras sakė, kad trumpalaikis juslinis malonumas visada turi būti palyginamas su didesniu, ilgesniu arba stipresniu malonumu ateityje. Taigi Epikūras pabrėžė, kad “malonumas" nebūtinai yra tolygus jusliniam pasitenkinimui - pvz., šokoladui. Čia priskiriamos ir tokios vertybės kaip draugystė ir meno sukelti išgyvenimai. Be to, kad galėtum mėgautis gyvenimu, taip pat reikalingi senieji graikų idealai: susivaldymas, saikingumas ir vidinė pusiausvyra. Geismas turi būti tramdomas. O vidinė pusiausvyra padeda iškęsti skausmą. “Mirtis mums nerūpi,- labai paprastai pasakė Epikūras. - Nes kol mes gyvename, mirties dar nėra. O kai mirtis ateina, mūsų nebėra". (Remiantis šiuo pažiūriu, nė vienas žmogus niekada nekentėjo dėl to, kad mirė.) Epikūras pats apibendrino savo išlaisvinančią filosofiją išvadas pavadindamas “keturiomis gydančiomis žolelėmis":   Dievų nereikia bijoti. Mirties nereikia paisyti. Laimę nesunku pasiekti. Nelaimes lengva atlaikyti.   Graikų kultūroje filosofo užduotis ir anksčiau būdavo lyginama su gydytojo darbu. Priešingai negu stoikai, epikūrininkai nerodė didelio susidomėjimo politika ir visuomeniniu gyvenimu. “Gyvenk slaptai!" - patarė Epikūras. Jo “sodą" galėtume palyginti su šiandieninėmis komunomis. Po Epikūro daugelis epikūrininkų nuėjo vienpusio pasitenkinimo keliu. Jų šūkis buvo “gyvenk šia akimirka". Žodis “epikūrininkas" šiandien neretai vartojamas neigiamai atsiliepiant apie žmogų, gyvenantį šia diena.   Neoplatonizmas   Ryškiausia vėlyvosios antikos filosofinė kryptis daugiausia buvo inspiruota Platono idėjų teorijos. Tad ši kryptis vadinama neoplatonizmu. Pagrindinis neoplatonininkąs buvo Plotinas (apie 205-270), kuris studijavo filosofiją Aleksandrijoje, bet vėliau persikėlė į Romą. Įsidėmėtina, kad jis atvyko iš Aleksandrijos, kur jau daugelį šimtmečių susikirsdavo graikų filosofija ir Rytų mistika. Į Romą Plotinas atsivežė išganymo mokymą, kuris sudarė rimtą konkurenciją krikščionybei, kai ši ėmė įgyti galios. Tačiau neoplatonizmas vėliau taip pat turėjo didelę įtaką krikščionybės teologijai. Prisimink Platono idėjų teoriją. Pameni, jis nubrėžė ribą tarp idėjų pasaulio ir juslinio pasaulio. Platonas taip pat griežtai atskyrė žmogaus sielą nuo kūno. Taigi žmogus tapo dvilype būtybe: mūsų kūnas sudarytas iš žemės ir dulkių kaip ir visa kita jusliniame pasaulyje, bet mes taip pat turime nemirtingą sielą. Ilgą laiką iki Platono toks suvokimas buvo paplitęs tarp daugelio graikų. Be to, Plotinas buvo susipažinęs su panašiais požiūriais Azijos šalyse. Plotinas sakė, jog pasaulis įspraustas tarp dviejų polių. Viename gale šviečianti dieviškoji šviesa, kurią jis pavadino „Vieniu". Kartais jis tai įvardija kaip “Dievą". Kitame gale yra absoliučioji tamsa, iki kurios neprasiskverbia “Vienio" šviesa. Tačiau Plotinas pabrėžia, jog iš tiesų toji tamsa neegzistuoja. Tai tik šviesos nebuvimas - jos nėra. Egzistuoja tik “Dievas", arba “Vienis", bet kaip šviesos šaltinis pamažu dingsta tamsoje, taip kažkur yra riba, iki kurios gali siekti dieviškieji spinduliai. Pasak Plotino, sielą apšviečianti „Vienio" šviesa, o materija esanti tamsa, kuri neturi tikrosios būties. Tačiau ir gamtos formos galinčios turėti silpną „Vienio" atspindį. Įsivaizduok didelį laužą naktyje, miela Sofija. Nuo laužo į visas puses šokinėja kibirkštys. Plačiai aplink laužą šviesu, net iš kelių kilometrų matysis laužo liepsnelė. Jei nutolsime dar labiau, matysime tik mažytį šviečiantį taškelį kaip silpną žibintą naktyje. O jei dar labiau nutoltume nuo laužo, šviesa mūsų nebepasiektų. Tam tikroje vietoje naktis prarytų šviesą, o kai visai tamsu, mes nieko nematome. Tuomet nebelieka nei šešėlių, nei kontūrų. Dabar įsivaizduok, kad tikrovė yra toks laužas. Tai, kas dega, yra Dievas - o tamsa kitoje pusėje yra šaltoji materija, iš kurios padaryti žmonės ir gyvuliai. Arčiausiai Dievo yra amžinosios idėjos, kurios yra pirminės visų būtybių formos. Žmogaus siela visų pirma yra “laužo kibirkštis". Tačiau visoje gamtoje matyti dieviškosios šviesos atspindžių. Tą liudija visos gyvos būtybės, net rožė ar katilėlis turi dieviško spindesio. Labiausiai nuo gyvo Dievo nutolę žemė, vanduo ir akmuo. Sakau, kad visa aplinkui yra dieviškojo slėpinio dalis. Matome, kaip žėri saulėgrąža ar aguona. Dar daugiau šio stebuklingo slėpinio jaučiame turint peteliške, pakylančią nuo šakos, - arba auksinę žuvelę, nardančią akvariume. Tačiau visų arčiausiai Dievo priartėjame mes savo siela. Tik jos dėka galime susilieti su didžiuoju gyvenimo stebuklu. Taip, retą akimirką galim pajusti, jog patys esame dieviškoji misterija. Plotino vaizdiniai primena Platono palyginimą su urvui kuo labiau priartėjame prie urvo angos, tuo arčiau prieiname prie visa ko ištakų. Tačiau Platonas sudvejino tikrovę, o Plotino mastymui būdingas visuminis pasaulio suvokimas. Viskas yra viena, nes viskas yra Dievas. Net šešėliai Platono urvo gilumoje turi “Vienio" spindesio. Retkarčiais Plotinas pajusdavo, kaip siela susilieja su Dievu. Tokia būsena vadinama mistiniu išgyvenimu. Ją patyrė ne vien Plotinas. Apie tai žmonės pasakodavo visais laikais ir visose kultūrose. Savo išgyvenimus jie vaizduoja skirtingai, tačiau Šiuose pasakojimuose kai kurie dalykai kartojasi. Pažiūrėkim į kai kurias panašybes.   Mistika   Mistinis išgyvenimas reiškia, kad patiriame vienybę su Dievu arba “pasaulio siela". Daugelis religijų pabrėžia, jog Dievą ir jo kūriniją skiria praraja, tačiau mistikai sužino, kad jokios prarajos nėra. Jis arba ji patiria, ką reiškia “ištirpti Dieve" arba su Juo “susilieti". Esmė tokia, jog tai, ką paprastai vadiname “Aš", nėra tikrasis mūsų Aš. Trumpais akimirksniais galime patirti, kad esame tapatūs su savo didesniuoju Aš. Kai kurie mistikai tai vadina Dievu, kiti – “pasaulio siela", “gamta" arba “visata". Įvykus susiliejimui, mistikas pajunta, kad “praranda savo Aš", dingsta Dieve arba išnyksta Dieve, kaip vandens lašas “praranda save" susijungęs su jūra. Vienas indų mistikas šį pojūtį išreiškė tokiais žodžiais: “Kai aš buvau, nebuvo Dievo. Kai yra Dievas, nebėra manės". Krikščionių mistikas Angelas Silezietis (1624-1677) ta patį nusakė kitaip: “Kiekvienas jurą pasiekęs lašelis virsta jūra, o kiekviena siela, pakilusi prie Dievo, tampa Dievu". Galbūt pamanei, jog nėra labai malonu “prarasti save". Taip, Sofija, puikiai tave suprantu. Tačiau tai, ką prarandi, yra be galo mažai, palyginti su tuo, ką laimi. Tu prarandi save kaip tik tuo pavidalu, kuriame esi tą akimirką, bet tuo pat metu supranti, jog iš tiesų esi daugybę kartų didesnis. Esi visas pasaulis. Taip, miela Sofija, tu pati ir esi pasaulio protas. Tu pati esi Dievas. Ir jei turi atsisakyti savęs, kaip Sofijos Amundsen, gali pasiguosti tuo, kad šį “kasdieninį Aš" vis tiek anksčiau ar vėliau prarasi. Tavo tikrasis Aš,— kurį gali pažinti tik tada, jei sugebi atsisakyti savęs,- pasak mistikų, yra tarsi stebuklinga ugnis, deganti amžinai. Tačiau tokia mistinė patirtis ne visada ateina savaime. Mistikas paprastai privalo žengti “apsivalymo ir taurėjimo keliu" pasitikti Dievo. Šis kelias susideda iš kuklaus gyvenimo ir įvairių meditacijos būdų. Tuomet mistikas staiga pasiekia tikslą, ir jis arba ji gali sušukti: “Aš esu Dievas" arba "Aš esu Tu". Mistinių pakraipų randame visose didžiosiose pasaulio religijose. O visi mistikų aprašymai, kuriuose vaizduojami mistiniai išgyvenimai, turi akivaizdžių panašybių, kurios nepaiso kultūrinių skirčių. Kultūriniai skirtumai pasireiškia tik tuomet, kai mistikas savo išgyvenimams nori duoti religinį ar filosofinį paaiškinimą. Vakarų mistikoje t.y. judaizmo, krikščionybės ir islamo tikėjimuose - mistikas pabrėžia, kad jis patiria ryšį su savo Dievu. Nors Dievas yra ir gamtoje, ir žmogaus sieloje, jis taip pat pakilęs aukštai virš pasaulio. Rytų mistikoje — t.y. induizme, budizme ir kinų religijoje — dažniau pabrėžiama, jog mistikas išgyvena visišką susiliejimą su Dievu arba “pasaulio siela". “Aš esu pasaulio siela",— gali tarti mistikas arba: "Aš esu Dievas". Nes Dievas yra pasaulyje, jo nėra niekur kitur. Ypač senas tradicijas misticizmas turėjo Indijoje. Svamis Vivekananda, kuris prisidėjo prie induizmo idėjų paskleidimo į Vakarus, yra Pasakęs: “Kaip tam tikros pasaulio religijos sako, kad žmogus, netikintis asmeniniu Dievu, yra ateistas, mes sakome, kad ateistas yra žmogus, netikintis savimi. Netikėti savo sielos puikumu ir yra ateizmas".   Mistinis išgyvenimas taip pat gali paveikti etiką. Buvęs Indijos prezidentas Radakrišnanas kartą pasakęs: “Mylėk savo artimą kaip pats save, nes pats sau ir esi artimas. Tai, kas tave verčia tikėti, kad tavo artimas yra kas nors kitas nei tu pats, tėra iliuzija". Ir šiuolaikiniai žmones, neišpažįstantys jokios religijos, gali papasakoti apie mistinius išgyvenimus. Netikėtai jie ima ir patiria kažką, ką įvardija kaip “kosminę sąmonę" arba “vandenyno pojūtį" - Jie pasijunta pakylėti virš laiko ir pažvelgia į pasaulį “amžinybės požiūriu". 8. Scholastika : periodizacija, bruožai ir metodai. Viduramžių filosofija (Pjeras Abeliaras) IX a. Prasidėjęs laikotarpis paprastai vadinamas – scholastika. Scholastais (shola = mokykla) buvo vadinami tie, kas atsidėdavo mokslams mokyklose; dažniausiai tai buvo mokytojai, darbavęsi Karolio Didžiojo įsteigtose katedrų bei rūmų mokyklose, vėliau – universitetuose. Tačiau pirmiausia scholastika yra tam tikras metodas: svarstant kiekvieną klausymą, pirmiausia būdavo racionaliai išnagrinėjami argumentai už ir prieš, o tada daroma išvada. Scholastikos skiriamasis bruožas buvo atžvalga į tradicijas suformuota žiniją ir šio s kritinis nagrinėjimas bei tolesnis perteikimas mokyklose. Periodizacija – skiriami šie tarpsniai: 1) ankstyvoji scholastika (XI – XII a.) – prasideda scholastinio metodo plėtojimas. Kyla universalijų ginčas, nusitęsęs ir į vėlesnius amžius – ginčas dėl to, ar bendrosioms apibrėžtims (rūšims bei giminėms, kaip antai žmogus) būdinga nuo mąstymo nepriklausoma tikrovė, ar jos egzistuoja tik mąstyme. 2) Nauja Aristotelio recepcija sąlygojo visą brandžiosios scholastikos (XII – XIII a.) pavidalą. Ne vienas mąstytojas neapsėjo be nuodugnių Aristotelio studijų. Išryškėjo į augustinizmą orientuotos pranciškonų ir Aristotelio kryptį pasirinkusių dominikonų tradicijų priešstata. Tomas Akvinietis ėmėsi visą apimančios sistemos pavidalu susieti Aristotelizmą su krikščioniškąją filosofija, Kai kurių Aristotelio tezių nesuderinamumas su krikščioniška dogmatiką vertė bažnyčios vyresnybę laikinai uždrausti dalį Aristotelio raštų ir pasmerkti kai kurias filosofines tezes. 3) Vėlyvojoje scholastikoje (XIV a.) prasideda senųjų mokyklų (via antiqua) metafizinių sistemų kritika. Naujasis kelias (via moderna, dar vadinamas nominalizmu) susijęs su gamtos mokslų suklestėjimu. Scholastika (mokyklinis) - scholastikai būdinga tarnystė ir pavaldumas teologijai, Aristotelio išminties nekritiškas garbinimas ir formaliosios logikos, tai yra mąstymo taisyklių teorijos, plėtojimas. Scholastikos laikais vyksta nesibaigiantys disputai, kapstomasi smulkmenose, menkinami mokslo duomenys ir faktai, žinojama bandoma pagrįsti Šv. Raštų ir logine argumentacija. Šiandien žodis „scholastas“ turi neigiamą prasmę ir reiškia tuščiažodžiavimą nors scholastika ir turi savo nuopelnų: išrutuliojama logika, žymiausio scholasto Tomo Akviniečio filosofija ir šiandieninėje katalikiškoje filosofijoje tebelaikoma pavyzdine. Bruožai ir metodai Filosofas Bertranas Raselas nurodo tokius svarbiausius scholastikos požymius: 1) visiškas paklausimas religinei doktrinai; 2) Aristotelio metafizikos pajungimas teologijoje; 3) „Dialektinis“ ginčas ir silogistinis dalyko aptarties metodas menkinant empirinius duomenys; 4) Vieši disputai, kapstymasis menkavertėse smulkmenose; 5) Ginčas dėl bendrųjų sąvokų (universalijų) pobūdžio. Geriausias scholastinio metodo žinovas (M. Grabmannas) jį apibūdina šitaip: „Scholastinis metodas, nukreipdamas protą ir filosofiją į apreiškimo tiesas, nori pasiekti giliausią tikėjimo turinio įžvalgą, kad priartintų antgamtinę tiesą prie mąstančio žmogaus proto, įgalintų sistemiškai, organiškai apibendrintai pateikti išganymo tiesą ir galėtų atremti proto iškeliamus priekaištus apreiškimo turiniui“. Taigi scholastinė filosofija nori ne atrasti, o pagrįsti ir paneigti. Pjeras Abelaras - PJERAS ABELARAS (1O79-1142) Pjeras Abelaras (Abėlard, Abailard) gimė Pale miestely/e, neturtingo Bretanės riterio šeimoje. Iš vaikystės pasižymėjęs nepaprastais gabumais, 13 metų tapo klajojančiu mokiniu. Ypač jį patraukė J. Roscelino paskaitos, dėstomos Kompjenėje. Kai J. Roscelino mokymas buvo pasmerktas bažnyčios, jis atvyko į Šartrą, garsų tuometinį mokslo ir filosofijos centrą. Iš Sartro persikėlė į Paryžių, lankė Gijomo Šampiečio paskai­tas. Netrukus jis įkūrė savo mokyklą, kuri sutraukdavo klau­sytojų iš įvairių Europos kraštų. Tačiau tolesnis P. Abelaro gyvenimas klostėsi tragiškai. Jis patyrė nelaimingą meilę savo mokinei Eloizai, jo filosofinės pažiūros du kartus (1121 m. Suasone ir 1140 m. Šanse) bažnyčios teismų buvo pasmerktos kaip laisvamaniškos, deginami jo veikalai. Pagrindinis idėjinis jo oponentas buvo Bernardas Klervietis. Persekiojamas teo­logų, P. Abelaras ne sykį buvo priėmęs vienuolio įžadus, kla­jojo iš vienos vietos į kitą. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis atsisakė ankstesnių savo pažiūrų. Savo gyvenimą P. Abelaras aprašė autobiografinėje knygoje „Mano nelaimių isto­rija" (,,Seu historia calamitatum", 1136 m.). P. Abelaras — vienas produktyviausių viduramžių filosofų. Jis ypač išgarsėjo savo stambiu veikalu ,,Taip ir ne" (,,Sic et non"), kuriame surinktos viena kitai tiesiogiai prieštaraujan­čios bažnyčios tėvų mintys. Pažinimo teorijai ir logikai skirti traktatai „Dialektika" (,,Dialectica"), „Logika" (,,Logica"), eti­kai —„Pažink pats save" (,,Scito te ipsum"), „Dialogas taip filosofo, judėjo ir krikščionio" („Dialogus inter philosophum, judaeum et christianum") ir kt. P. Abelaro dialektiškos mąsty­senos laisvamaniskumas ryškus ir teologiniuose jo traktatuose: „Teologijos įvadas" („Introductio ad theologiam"), „Krikščio­niškoji teologija" („Theologia christiana"), „Apie dieviškąjį vienumą ir treįybę" („De unitate et trinitate divina"). Chrestomatijoje spausdinamas nedidelis P. Abelaro trakta­tas „Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos, kuris vis dėlto peikė jos studijavimą ir visus jos teiginius laikė sofizmais ir apgaule" („Invectiva in guemdam ignarum dialectices, qui ta-men ėjus studium reprehendebat, et omnia ėjus dogmata puta-bat sophismata et deceptiones") ir fragmentai iš „Prologo", parašyto veikalui „Taip ir ne". PRIEŠTARAVIMAS NEIŠMANANČIAM DIALEKTIKOS, KURIS VIS DĖLTO PEIKĖ JOS STUDIJAVIMĄ IR VISUS JOS TEIGINIUS LAIKĖ SOFIZMAIS IR APGAULE Viena nepaprasta pasaka yra žmonių sekama kaip pamo­kymas. Pasakojama, kad lapė, pastebėjusi medyje vyšnių, ėmė lipti į jį, norėdama atsigaivinti uogomis. Neįstengusi jų pa­siekti ir nukritusi, piktai tarė: „Nerūpi man vyšnios; bjaurus jų skonis" '. Taip elgiasi ir kai kurie šio meto mokyti žmonės: negalėdami pasiekti dialektikos svarstymų aukštumos, keikia ją, visus jos teiginius laiko sofizmais 2,. apgaulėmis, o ne pa­grįstomis išvadomis. Šie akli aklųjų vadovai, nežinodami, nei ką kalba, nei ką tvirtina, kaip sako apaštalas, ko nežino,— smerkia, ko neišmano,— kaltina. Jie sako, jog skonis to, ko jie niekada neragavo, neša mirtį, ko nesupranta, laiko kvai­lybe, ko neįstengia suvokti, vadina pamišimu. Kadangi ne­įstengiame samprotavimais paneigti įsitikinimų tų, kurie ne­siremia protu, sutramdykime juos bent Šventojo rašto liudi­jimais, kuriais, kaip jie sako, daugiausia remiasi. Taigi tegul jie pažįsta tą taip smarkiai jų keikiamą, kaip priešingą Šven­tajam raštui, meną, t. y. dialektiką, tiek, kiek jį bažnyčios mokytojai laiko būtinu Šventajam raštui. Juk šitą meną di­džiais pagyrimo žodžiais išgarbino šventasis Augustinas, teig­damas, jog jis vienas, palyginti su kitais menais, teikia paži­nimo galimybę ir tik jį vieną reikėtų vadinti žinojimu. Todėl jis antrojoje „Apie tvarką" knygoje rašo, kad tai „yra mokslų mokslas, vadinamas dialektika. Ji moko mokyti, ji moko mo­kytis. Joje pats protas parodo ir atveria, kas jis yra, ko jis nori. Ji vienintelė yra žinojimas, ir ji ne tik nori, bet ir gali padaryti žinančius". Antrojoje „Apie krikščionių mokslą" kny­goje tvirtina, jog Šventajam raštui iš visų menų ypač reika­linga dialektika ir aritmetika: pirmoji — kad išspręstų klau­simus, o antroji — kad išaiškintų alegorijų paslaptis, kurias dažnai sutinkame skaičių prigimtyje. Tuo labiau jis garbina dialektiką, kuo labiau laiko ją esant reikalingą paaiškinti visas tyrimų sukeliamas abejones. Rašoma šitaip: „Lieka tai, kas žadina ne kūno pojūčius, bet protą, kuris valdo samprotavimo ir skaičių mokslus". Bet samprotavimo mokslas daugiausia pa­deda įsigilinti ir spręsti visus klausimus, kurie pasitaiko Šven­tajame rašte. Tiktai čia reikia vengti noro kivirčytis, kažkokio vaikiško gyrimosi, jog suniekinai priešininką. Juk yra dau­gybė vadinamųjų sofizmų, neteisingų sprendimų, dažniausiai taip panašių į teisingus, jog suklaidina ne tik siaurapročius, bet net ir gabiuosius, jeigu jie nėra uolūs ir dėmesingi. Man atrodo, kad šitą neteisingų sprendimų rūšį Raštas atmeta toje vietoje, kur sakoma: „Kas kalba kaip sofistas, tas nekenčia­mas" (Sir 37, 23). Yra žinoma, jog dialektika ir sofistika vie­na nuo kitos smarkiai skiriasi, nes pirmoji remiasi samprota­vimų teisingumu, o antroji — jų panašumu. Sofistika perduoda neteisingus įrodymus, o dialektika atskleidžia jų neteisingumą ir moko pažinti tikrus ir paneigti neteisingus. Tačiau abu moks­lai, būtent ir dialektiką, ir sofistika, tarnauja tam, kad pažintų įrodymus: kitaip niekas negalės pasirodyti šaunus savo įrody­mais, jeigu neįstengs atskirti neteisingų ir apgaulingų įrodymų nuo teisingų ir reikalingų. Todėl ir dialektikos kūrėjai neapsiejo, nepanagrinėję šio meno, nes pats peripatetikų vadovas Aristotelis parašė veikalų, kuriuose atmeta sofistiką. Juk kaip-teisingas žmogus privalo pažinti blogybę ne tam, kad darytų, bloga, bet tam, kad galėtų išvengti žinomo blogio, taip ir dialektikas negali būti nesusipažinęs su sofizmais, kad galėtų jų pasisaugoti. O kas nėra susipažinęs su klaidingais ir tei­singais įrodymais, tas nesugebės suvokti samprotavimų, at­skirti vienus nuo kitų ir nustatyti vienų bei kitų vertę. Dėl to, kaip liudija šventasis Jeronimas3, net pats Saliamonas * uoliai skatino pažinti iš karto ir melagingus, ir teisingus įro­dymus. Rašydamas prieš Romos miesto didžiojo oratoriaus nie­kinimą, kad ir mes dabar rašome prieš panašius, be kitų dalykų, kalba apie tą didžiausią išminčių Saliamoną: „Patarlių, knygos įžangoje jis ragina, kad suprastume išminties kalbas,, žodžių gudrybes, palyginimus, neaiškią kalbą, išminčių posa­kius ir mįsles, kurios kaip tik būdingos dialektikams ir filoso­fams". Juk kas gi, jo supratimu, yra išminties kalbos, žodžių, vingrumas, jeigu ne teisingų ir klaidingų įrodymų skirtingu­mas? Šitie įrodymai, kaip sakėme, yra taip tarpusavyje susiję, jog tas, kuris nežino vienų, negalės pažinti ir kitų, nes, kad pažintume kokius nors daiktus, būtinai reikia pažinti ir jiems priešingus daiktus. Mat niekas gerai nepažins dorybių, kas nepažįsta ydų, ypač kad kai kurios ydos yra taip artimos do­rybėms, jog savo panašumu daugelį suvedžioja, panašiai kaip neteisingi įrodymai dėl panašumo į teisingus suklaidina daug žmonių. Todėl ne tik dialektikoje atsiranda įvairiausių nuomonių, bet ir krikščionių tikėjime pasitaiko daug klai­dų, nes gražbyliai eretikai savo teiginių pinklėmis daugybę-paprastų žmonių nuveda į įvairias sektas: pastarieji, nė kiek neįgudę įrodinėti, panašumą į tiesą ir apgaulę laiko išmintim. Prieš šitą epidemiją mus ragina kovoti ir patys bažnyčios mo­kytojai, kad tai, ko nesuprantame Rašte, suvoktume ne tik per maldą viešpačiui, bet ir patys ieškotume samprotaudami. Todėl garsus yra tas Augustino posakis traktate „Apie gailes­tingumą", kur jis perduoda tokius viešpaties žodžius: „Pra­šykite, ir gausite. Ieškokite, ir rasite. Belskite, ir jums bus atidaryta" (Mt 7, 7); prašykite, sako jis, melsdami, ieškokite samprotaudami, belskite prašydami, t. y. klausdami. Juk mes neįstengiame atremti eretikų ir kitokių netikėlių puolimų, jeigu negalime sugriauti jų samprotavimų ir paneigti jų sofizmų teisingais įrodymais, kad melas užleistų vietą tiesai; o kad dia- 369 lektikai sutriuškintų sofistus, mes visada pasirengę, kaip ragina šventasis Petras, patenkinti kiekvieną, laukiantį įrodymų apie mumyse esančią viltį arba tikėjimą. Kai šiame ginče minėtus sofistus įveiksime, mes, be abejo, pasirodysime esą dialektikai, ir kuo labiau įstengsime remtis protingais įrodymais, tuo išti­kimesni būsime Kristaus, kuris yra tiesa, mokiniai. Pagaliau kas gi nežino samprotavimo meno, pagal kurį, kaip žinoma, vienodai vadinami ir vieni, ir kiti? Mat dievo sūnų, kurį mes vadiname Žodžiu, graikai vadina Aoyov, t. y. dieviškos min­ties pradžia arba dieviškąja išmintimi, arba protu. Dėl to ir Augustinas knygos „Aštuoniasdešimt trys klausimai" keturias­dešimt ketvirtajame skyriuje sako: „Iš pradžių buvo Žodis, kuris graikiškai vadinamas Aovog". Tas pat sakoma ir knygoje „Prieš penkias erezijas": „Iš pradžių buvo Žodis. Graikai tei­singiau sako Aoyog, nes Aoyog reiškia ir žodį, ir protą". Ir Jeronimas Paulinui apie Šventąjį raštą sako: „Iš pradžių buvo Žodis, Aoyog, graikų kalboje turintis daug reikšmių: ir žodis, ir protas, ir apskaičiavimas, ir visų daiktų priežastis, dėl kurios egzistuoja visa, kas egzistuoja. Visa tai mes teisingai supran­tame Kristuje". Taigi kadangi tėvo žodis — viešpats Jėzus Kris­tus — graikiškai vadinamas Aoyog, taip pat jis vadinamas ir tėvo crocpia, nuo jo priklauso, kaip atrodo, tas mokslas, kuris taip pat savo pavadinimu yra su juo susijęs ir dėl panašumo su A,oyog yra pavadintas logika; panašiai kaip nuo Kristaus atsirado žodis „krikščionys", taip nuo Aoyog, kaip atrodo, yra pavadinta logika. Jos pasekėjai tuo teisingiau yra vadinami filosofais, kuo tikresni yra minėtos išminties mėgėjai. Kadangi toji išmintis, kilusi iš aukščiausiojo Tėvo ir pavadinta aukš­čiausiąja išmintimi, yra duota mūsų prigimčiai tam, kad ap­šviestų mus tikrosios išminties šviesa ir nuo meilės pasauliui nukreiptų į meilę jai, be abejo, ji padarė mus kartu ir krikš­čionimis, ir tikrais filosofais. Nors Kristus žadėjo mokiniams tą išminties galią, kurios dėka jie galėtų atremti priešininkų tvirtinimus, sakydamas: „Aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti visi jūsų priešininkai" (Lk 21, 15), be abejo, už meilę jam, dėl kurios jie ir gali būti pavadinti tikrais filosofais, jis jiems aiškiai žada ir tokį apginklavimą įrodymais, dėl kurio savo samprotavimuo­se jie gali tapti geriausiais logikais. Šiuos du dalykus, kylan­čius kaip tik iš meilės jam ir iš jo mokslo, dėl kurio jie tampa 370 tiek filosofais, tiek geriausiais logikais, rūpestingai atskiria tas sekminių himnas „Palaiminti mūs džiaugsmai", skelbdamas: Kad žodžiai lietųsi laisvai, Kad meilė šildytų karštai. Mat šituos du dalykus atnešė pasirodžiusi anoji aukščiausioji dvasia, atsiskleidusi jiems ugnies liežuviais5, kad per meilę juos padarytų filosofais, o per samprotavimų jėgą — geriau­siais logikais. Todėl gerai, kad dvasia pasirodė ugnies ir lie­žuvių pavidalu tam, jog įkvėptų žmonėms meilę ir iškalbą bet kuria kalbos rūšimi. Pagaliau kas nežino, kad net pats vieš­pats Jėzus Kristus dažnuose ginčuose nugalėdavęs žydus ir, remdamasis tiek Raštu, tiek įrodymais, paneigdavęs jų prie­kaištus ir įkvėpdavęs jiems tikėjimą ne tik stebuklų galia, bet ir žodžių jėga? Kodėl jis, kad šito pasiektų, pasinaudojo ne vien stebuklais, kurie labiausiai jaudina žydus, trokštan­čius ženklų? Greičiausiai todėl, kad nusprendė mums parodyti deramą pavyzdį, kaip įrodymais patraukti į tikėjimą tuos, ku­rie siekia išminties. Atskirdamas šiuos du dalykus, apaštalas sako: „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties" (l koi l, 22), t. y. graikų tikėjimas daugiausia stiprinamas įro­dymais, o žydų — stebuklais. O kai stebuklų ženklų pritrūks, mums kartu reikės kovoti su priešininkais, kad įveiktume žo­džiais tai, ko negalime įveikti veiksmais; juo labiau kad nu­simanantiems didesnę galią turi įrodymai, o ne stebuklai, ku­riuos daro, kaip lengvai galima pamanyti, ar ne velnio žais­mas. Todėl ir Tiesa 6 tarė: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, bandydami suklaidinti, kiek tai įmanoma, net išrinktuosius" (Mt 24, 24). Bet, tu pasakysi, ir į įrodymus įsibrauna didelių klaidų, todėl, pateikiant pagrįstus įrodymus, sunku skirti, kas priimtina kaip įrodymai ir kas atmestina kaip sofizmai. Taip, sakau, atsitinka tiems, kurie neturi patyrimo įrodinėti. O kad šitaip kartais neatsitiktų, reikia susipažinti su samprotavimo pagrindais, t. y. su logikos mokslu, kuris, kaip mini šventasis Augustinas, labai reikšmingas, nagrinėjant įvairiausius klausimus, iškylančius šventajame rašte. Tai tikrai būtina tiems mokslo vyrams, kurie visiškai nevengia šių klausimų tyrimo, nes tiki, jog sugebės juos išspręsti. 371 [„PROLOGAS" VEIKALUI „TAIP IR NE"] Nors tokioje žodžių gausybėje net kai kurie šventųjų po­sakiai, atrodo, ne tik skiriasi vienas nuo kito, bet ir tarpusa­vyje prieštarauja, nereikia aklai spręsti apie tuos, kurie patį pasaulį turi teisti, kaip kad parašyta: „Jie teis pagonis ir vieš­pataus tautoms" (Išm 3, 8), arba: „Sėdėsite ir jūs teisdami"; ir nesiimkime kaltinti jų kaip melagių arba niekinti kaip pa­klydėlių, kuriems viešpaties pasakyta: „Kas jūsų klauso, ma­nęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina" (Lk 10, 16). Taigi, suvokdami savo bejėgiškumą, tikėkime, jog mums veikiau trūksta malonės suprasti, negu kad trūko jos rašantiesiems, kuriems pačios Tiesos buvo pasakyta: „Tada jau nebe jūs kalbėsite, o jūsų Tėvo Dvasia kalbės jūsų lūpomis" (Mt 10, 20), Taigi kas nuostabaus, jeigu, mums trūkstant pačios dva­sios, kurios rūpesčiu tai buvo parašyta ir pasakyta, taip pat įteigta rašiusiesiems, nepajėgiame viso to suprasti, nes mums labiausiai trukdo neįprastas kalbėjimo būdas ir dažniausiai tų pačių žodžių skirtinga reikšmė, nes tas pats žodis kartais yra vartojamas viena, kartais kita reikšme? Be abejo, kaip kiek­vienas naudojasi savo pojūčiais, taip turi ir savų žodžių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!