Filosofijos įvado teorija

1.Filosofijos prigimtis.Specialiųjų mokslų santykis.
Gamtos, specialieji mokslai turi bendrą matą, kuriuo matuojami visi teiginiai. Kaina, kurią mokslas moka už savo tikrumą – tikrovės supaprastinimas. Mokslas tikslesnis už filosofiją todėl, kad atsisako tirti visumą, apsiriboja tam tikra tikrovės dalimi. Kiekvienas mokslas tik savo srityje yra autoritetas t.y. netgi savo srityje gamtos mokslai negali visko pasakyti apie tą sritį. Taip yra todėl, kad jie tiria pagal labai apibrėžtą metodą.Tikslieji mokslai kelia tik dalinius klausimus, o filosofija – fundamentalius klausimus. Filosofija bando kalbėti apie problemas, kurių nepajėgia išspręsti specialieji mokslai, ji atsisako tikslumo, neturi privalomo teisingumo kriterijaus, pagal kurį būtų galima vertinti kitų filosofų teisingumą.Filosofijos kriterijus nusistato pats filosofuojantis asmuo. Filosofija visą laiką kelia tas pačias problemas,todėl filosofus vienija bendros problemos, o mokslininkus tik bendri kriterijai. Paprastai žmogui rūpi ir kyla tik daliniai klausimai, visuotiniai daug rečiau. K.Jaspers nurodė 3 šaltinius iš kurių jo manymu kyla filosofiniai klausimai:1)nuostaba 2)abejonė 3)sukrėtimas arba kančia.Šiose situacijose pasaulis nustoja būti savaime suprantamas. K.Jaspers teigia, kad viduramžių filosofija kilo iš nuostabos, naujųjų amžių – iš nuostabos.
2.Ikisokratinė graikų filosofija.
Negalima sakyti, kad iki 7 a.pr.Kr.nebuvo filosofijos, ji buvo Indijoje, Kinijoje ir kitur, bet Graikijoje ji buvo kitokia. Rytuose filosofija nebuvo atskirta nuo religijos, o Graikijoje ji formavosi iškart autonomiškai. Graikijoje filosofija pradėjo formuotis, kai žmonėms neužteko paaiškinimų, kuriuos siūlė tradicinė graikų religija. Filosofijos pradžia siejama su 3 filosofais: Talis, Anaksimenas, Anaksimandas. Jie atstovauja gamtos filosofijos tradicijai.Graikų gamtos filosofija kėlė klausimą apie pagrindą(vandenį, žemę, orą, ugnį, eterį. Jų požiūriu būtis - materiali ir paprasta. Heraklitas teigia, kad būties esmė – kova, o realybė – ugnis. Jam pasaulis – nuolatinis kitimas.Parmenidas visiška Heraklito priešingybė. Jis teigia, kad judėjimas, mirtis, gimimas – tik iliuzija. Parmenidui būtis – nekintanti, be pradžios ir pabaigos, amžina.Demokritas pakankamai tiksliai atspėjo materijos sandarą, teigdamas, kad būtis mažiausiai nedalomų dalelių sankaupa. Judėjimą jis aiškina dalelių susijungimu ir išsiskyrimu.Pitagoras realybės pagrindu...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!