Filmavimo metodika ir stilistika

Daiktų apšvietimo kontrastas………………………………………………………14
Spalvų refleksas………………………………………………………………………....15
Šviesos filtrai…………………………………………………………………………………….15
Saulės blendė…………………………………………………………………………………….15
Ekspozicijos nustatymas…………………………………………………………………….15-16
Filmuojamų objektų ryškumo matavimas…………………………………………………16-17
Filmuojamų objektų apšviestumo nustatymas………………………………………………..17
Vaizdo fiksavimas filmavimo metu…………………………………………………………17-19
Filmavimas iš rankos……………………………………………………………………18
Judėjimas kadro viduje…………………………………………………………………18
Panoramavimas……………………………………………………………………...18-19
Kino kameros judėjimas………………………………………………………………………..20
Objektyvų su keičiamu židinio nuotoliu galimy­bės…………………………………..20
Patarimai ir rekomendacijos………………………………………………………………..20-21
Literatūros sąrašas.......................................................................................................................22
Kadro kompozicija
Kadras yra stačiakampis, kurio kraštinių santykis 3 : 4. Tai rėmas, ribojantis kino kameros objektyvo „regimąjį" lauką. Be to, kadras — tai montažinis fil­mo gabalas, nufilmuotas iki kino kameros sustojimo. Kadrai gali būti ilgi ir trumpi priklausomai nuo to, kiek laiko veikė aparatas.
Fotonuotrauka yra savarankiškas kūrinys, turintis savo vertę, o iš filmo išimtas kino kadras vertės ne­turi. Tik atitinkamai sumontuotų kadrų visuma yra vertingas kino kūrinys. Kadro grožį galima įvertinti tik tada, kai jis atlieka savo funkcijas filmo epizode. Gero filmo kadras — kaip eiluotas fotografijų ciklas.
Atskirus kadrus nebūtina filmuoti nuosekliai iš ei­lės, nors tai ir sutaupo laiko: montuojant filmą, juos galima surikiuoti pageidaujamu išdėstymu. Dirbant su šiuolaikine filmavimo įranga kokybė yra neprarandama, kai iš analoginės filmo kasėtės apdoroti skirtas vaizdas perkeliamas į kompiuterį. Pirmiausia reikia nuspręsti, kas įeis į kadrą, o kas pasiliks už objektyvo matymo ribų. Filmuojami ob­jektai turi būti taip išdėstyti erdvės ir laiko atžvil­giu, kad veiksmo scena arba peizažas būtų aiškūs irįdomūs. Kitaip sakant, kadrą reikia tinkamai su­komponuoti. Kino kadro komponavimas prasideda nuo santykio tarp filmuojamo objekto ir fono arba jį supančios erdvės nustatymo. Iš tolo nufilmuotą daiktą nustelbs fonas, ir pats daiktas atrodys mažesnis, negu yra iš tikrųjų. Tas pats labai stambiai nufilmuotas daiktas ekrane atrodys neproporcingai didelis.
Daikto suvokimas priklausomas nuo santykio su fonu.
Taigi nustatyti santykį tarp pagrindinių filmuoja­mų objektų ir fono — svarbiausias filmuotojo uždavi­nys. Griežtų taisyklių čia nėra: filmuojantysis pats nu­sprendžia, ką reikia kadre išskirti.
Planai. Objekto santykis su fonu kadre priklauso nuo ki­nematografinio plano. Kinematografiniai planai. Nufilmuoto daikto stam­bumas kino juostos kadriuke vadinamas kinemato­grafiniu planu arba tiesiog planu. Yra trys pagrindiniai planai — bendras, vidutinis ir stambus. Dar galima skirstyti smulkiau: pusiau vi­dutinis,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!