F. Schachermeyer "Aleksandras Makedonietis"

Vilnius “Mintis” 1994m.
Finansų ir draudimo matematika 4k.-2gr.
Šios knygos autorius – ne per seniai miręs šiuolaikinis austrų mokslininkas, antikinės Graikijos istorijos žinovas Frydrichas Šachermeiras, gimęs 1895 m., kovojęs Pirmojo pasaulinio karo frontuose, studijavęs bei dėstęs Austrijos ir Vokietijos universitetuose. Gausybė istorikų visais laikotarpiais tyrinėjo antikinę Graikiją, Helenizmą, bet XVIII-XIX amžiais vokiečių prioritetas šioje srityje buvo neginčijamas ir visuotinai pripažintas. Neperdedant galima sakyti, jog “graikiškosios studijos” tada buvo vokiečių mokslas. Jo pagrindus padėjo tokie žmonės kaip J.Vinkelmanas, G.Niburas, J.G.Droizenas. Šalia jų garbingą vietą užėmė ir austrų istorikas F.Šachermeiras. Jis paskelbė daug darbų, skirtų ankstyvajam Graikijos istorijos laikotarpiui. Tačiau didžiausio atgarsio susilaukė ir buvo išverstos į daugelį kitų kalbų jo knygos apie Aleksandrą Makedonietį. Autorius išleido tris monografijas apie šį didįjį karvedį, tačiau trečioji, pati didžiausia, susilaukė aukščiausių įvertinimų. Tai 1973 m. išleista knyga “Aleksandras Didysis. Jo asmenybės ir veiklos problema”, kurios lietuviškas vertimas buvo pavadintas “Aleksandras Makedonietis”. Knyga parašyta labai vaizdžiai, primena istorinį romaną. Tačiau nereikia pamiršti, kad ji yra kelių dešimtmečių kruopštaus darbo rezultatas, o jos autorius – žymiausias istorijos eruditas.
Knygos rašymo vaizdingumą lemia ne tik literatūrinis gabumas ar talentas, bet ir autoriaus požiūris į moksliškumo ir meniškumo santykį. F.Šachermeiras knygą pradeda tokiais žodžiais: “Tyrinėjant kurios nors šalies, laikotarpio, tautos istoriją ar rašant apie istorinę asmenybę, būtina laikytis dviejų principų: tiksliai dėstyti faktus, neužmirštant visų, kad ir smulkiausių momentų, ir mokėti juos aprašyti menine forma. Dar žiloje senovėje Herodotas, Tukididas, Saliustijus ir Tacitas vadovavosi šiais principais.” Ir toliau istorikas teigia: “Kad nebūtų atotrūkio tarp istorinių tyrinėjimų ir jų literatūrinės išraiškos, reikia derinti mokslinę argumentaciją su šaltinių tyrinėjimų ir meninės išraiškos forma”. Paprastam skaitytojui kuriam labiau rūpi įvykių eiga, charakterių tipai, jų išgyvenimai, įtampa, nei moksliniai faktai, nuorodos į šaltinius, nebus lengva skaityti knygą kaip meilės romaną. Norėdamas išsiaiškinti istorines tiesas, ar atsirinkti tinkamiausią šaltinį autorius neretai nukrypsta į tyrinėjimus, pamiršdamas siužetą...

Daugiau informacijos...