F. Schachermeyer "Aleksandras Makedonietis"

 Frydrich Schachermeyer Aleksandras Makedonietis Vilnius “Mintis” 1994m. ISBN 5-417-00662-9 Recenzija Parengė: Tomas Ušinskas VU Matematikos ir informatikos fakultetas Finansų ir draudimo matematika 4k.-2gr. Šios knygos autorius – ne per seniai miręs šiuolaikinis austrų mokslininkas, antikinės Graikijos istorijos žinovas Frydrichas Šachermeiras, gimęs 1895 m., kovojęs Pirmojo pasaulinio karo frontuose, studijavęs bei dėstęs Austrijos ir Vokietijos universitetuose. Gausybė istorikų visais laikotarpiais tyrinėjo antikinę Graikiją, Helenizmą, bet XVIII-XIX amžiais vokiečių prioritetas šioje srityje buvo neginčijamas ir visuotinai pripažintas. Neperdedant galima sakyti, jog “graikiškosios studijos” tada buvo vokiečių mokslas. Jo pagrindus padėjo tokie žmonės kaip J.Vinkelmanas, G.Niburas, J.G.Droizenas. Šalia jų garbingą vietą užėmė ir austrų istorikas F.Šachermeiras. Jis paskelbė daug darbų, skirtų ankstyvajam Graikijos istorijos laikotarpiui. Tačiau didžiausio atgarsio susilaukė ir buvo išverstos į daugelį kitų kalbų jo knygos apie Aleksandrą Makedonietį. Autorius išleido tris monografijas apie šį didįjį karvedį, tačiau trečioji, pati didžiausia, susilaukė aukščiausių įvertinimų. Tai 1973 m. išleista knyga “Aleksandras Didysis. Jo asmenybės ir veiklos problema”, kurios lietuviškas vertimas buvo pavadintas “Aleksandras Makedonietis”. Knyga parašyta labai vaizdžiai, primena istorinį romaną. Tačiau nereikia pamiršti, kad ji yra kelių dešimtmečių kruopštaus darbo rezultatas, o jos autorius – žymiausias istorijos eruditas. Knygos rašymo vaizdingumą lemia ne tik literatūrinis gabumas ar talentas, bet ir autoriaus požiūris į moksliškumo ir meniškumo santykį. F.Šachermeiras knygą pradeda tokiais žodžiais: “Tyrinėjant kurios nors šalies, laikotarpio, tautos istoriją ar rašant apie istorinę asmenybę, būtina laikytis dviejų principų: tiksliai dėstyti faktus, neužmirštant visų, kad ir smulkiausių momentų, ir mokėti juos aprašyti menine forma. Dar žiloje senovėje Herodotas, Tukididas, Saliustijus ir Tacitas vadovavosi šiais principais.” Ir toliau istorikas teigia: “Kad nebūtų atotrūkio tarp istorinių tyrinėjimų ir jų literatūrinės išraiškos, reikia derinti mokslinę argumentaciją su šaltinių tyrinėjimų ir meninės išraiškos forma”. Paprastam skaitytojui kuriam labiau rūpi įvykių eiga, charakterių tipai, jų išgyvenimai, įtampa, nei moksliniai faktai, nuorodos į šaltinius, nebus lengva skaityti knygą kaip meilės romaną. Norėdamas išsiaiškinti istorines tiesas, ar atsirinkti tinkamiausią šaltinį autorius neretai nukrypsta į tyrinėjimus, pamiršdamas siužetą ir taip nuleisdamas buvusią aprašomojo įvykio įtampą bei neleisdamas skaitytojui išgyventi įvykį nenutrūkstamai nuo pradžios iki galo. Todėl jam pasidaro sunku atskirti svarbius įvykius, turėsiančius įtakos tolesnei įvykių raidai. Skaitytojui - istorikui tokie “nukrypimai” priimtini, nes susipažindamas su gausybe faktų galima susidaryti didesnį įspūdį apie aprašomą įvykį ir daryti papildomas išvadas. Todėl mokslinių faktų ir meninės formos derinimas labiau priimtinas skaitytojui – istorikui, nes šiam reikia istorinių tyrinėjimų, o jei dar įvykiai aprašyti menine forma - gauname labai gerą rezultatą. Galbūt neįprastai atrodo kai kurie autoriaus vartojami šiuolaikiniai terminai. Pavyzdžiui, minimi “graikų nacionalizmas”, Sirakūzuose išrasta toliašaudė artilerija, riterių tvirtovės Irano kalnuose. Žinome kad nacionalizmas, kaip ideologija atsirado XIX amžiuje, o riterius turėjome tik viduramžiais. Bet žinoma čia nėra autoriaus klaidos, o tik jo žodžių žaismas. Tai suteikia knygai šiokį tokį istorijos modernizacijos atspalvį. Galbūt autorius manė, kad jau antikinės Graikijos laikais vyravo tam tikrų ateities reiškinių užuomazgos, kurios vėliau įgavo aiškesnę formą ir pasirodė kaip realūs reiškiniai vėlesnėse civilizacijose. Šioje monografijoje žinoma didžiausias dėmesys turėtų būti skirtas Aleksandrui Makedoniečiui, autorius iš karto skaitytojui leidžia susipažinti su Aleksandro charakteriu, vėliau įvykių eigoje pagrįsdamas savo išsakytą nuomonę. Jam Aleksandras buvo genialus užkariautojas, sugebėjęs nužygiuoti toli už Persijos monarchijos ribų, griaudamas visas pakeliui pasitaikančias kliūtis. Buvo auklėtas demokratiniais ir monarchiniais principais, “jautrus, lengvai užsiplieskiantis, jis priminė kilmingo kraujo kumeliuką, įnirtingai mėginantį ištrūkti iš pavalkų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!