Europos Sąjungos (ES) vaidmuo tarptautinių konfliktų reguliavimo srityje

TURINYS ĮVADAS..........................................................................................................................................1 1. ES SAUGUMO POLITIKA IR JOS ĮGYVENDINIMAS..................................................4 1.1. Vakarų Europos Sąjunga.....................................................................................................5 1.2. Europos saugumo ir gynybos politika.................................................................................8 2. TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ REGULIAVIMAS: ES VAIDMUO............................11 3. ES ĮSITRAUKIMĄ Į KONFLIKTŲ REGULIAVIMO PROCESUS STABDANTYS VEIKSNIAI...................................................................................................................................16 3.1. ES gynybos potencialo problematika................................................................................16 3.2. NATO ir ES santykiai: JAV vaidmuo..............................................................................18 IŠVADOS......................................................................................................................................23 LITERATŪRA..............................................................................................................................24 PRIEDAI........................................................................................................................................26 ĮVADAS Temos aktualumas - Šaltojo karo metais pagrindinės grėsmės globaliam saugumui buvo Sovietų Sąjunga ir karinės agresijos tikimybė tarp Europos valstybių. Šios preižastys paskatino susikurti Europos bendrijas. Saugumą tuo metu garantavo taip pat ESBO, NATO, vėliau Taikos partnerystės programos. Kita vertus, tai neužkirto kelio XX a. pabaigoje kilti regioniniams konfliktams Balkanuose. Kilusi grėsmė Europos saugumui paskatino ES valstybių integraciją užsienio, saugumo ir gynybos srityse: sukurtos Europos kaimynystės politikos ir platesnės Europos inicatyvos projektai. Tačiau kintanti tarptautinio saugumo aplinka ir grėsmių pobūdis įrodė, jog ES vykdomos politikos ir inicijuojamos programos yra nepakankamos priemonės siekiant užkirsti kelią kilti naujoms grėsmėms (masinio ginklo plitimui, organizuotam nusikalstamumui, terorizmui ir kt.). Atsakydama į šias grėsmes Europa ne tik sustiprino bendradarbiavimą vidaus reikalų, užsienio, saugumo, gynybos srityse, bet nuo 2003 metų įsitraukė ir į krizių valdymo operacijas.1 Iki šiol sėkmingai vykdoma ES veikla krizių valdymo srityje paskatino ES vadovus iškelti idėją dėl ES karinių pajėgų sustiprinimo. Šių metų vasario 5-7 d. Miunchene (Vokietija) vyko kasmetinė saugumo politikos konferencija. 46-oje Miuncheno konferencijoje buvo svarstomos šios pagrindinės temos: naujoji NATO strateginė koncepcija, NATO operacijos ir misijos, ginklų kontrolės ir nusiginklavimo klausimai bei regioninio saugumo aktualijos. Saugumo politikos konferencijoje Miunchene dalyvavo daugelio valstybių vyriausybių nariai, politikai, įtakingiausi mokslininkai ir tarptautinių organizacijų atstovai.2 Vokietijos interesus konferencijoje atstovavęs šios šalies Užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle be jau minėtų temų, kurios buvo aptariamos konferencijos metu, dar kartą iškėlė idėją dėl bendrų Europos karinių pajėgų sukūrimo, atsakingų Europos Parlamentui (toliau EP). Šiandieninė tarptautinės saugumo sistemos konjunktūra ir procesai vykstantys šioje srityje (Lisabonos sutarties įsigaliojimas, naujos NATO saugumo koncepcijos kūrimas) leidžia daryti prielaidą, kad idėja stiprinti karinius ES pajėgumus taps vis aktualesnė. 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusioje Lisabonos sutartyje nėra numatytos ES valstybių-narių prievolės sukurti vadinamąją Europos armiją ir gynybos klausimai yra svarstomi nacionaliniu lygmeniu ar remiantis priklausymu Šiaurės Atlanto aljansui. Tačiau Lisabonos sutartis nedraudžia ES valstybės narėms, norinčioms bendradarbiauti saugumo ir gynybos srityje, vienyti jėgas ir priimti sprendimus, koordinuojančius bendrus karinių pajėgų veiksmus. Tuo būdu gali būti sukurtas kelių ar keliolikos ES valstybių branduolys, neprivalomas kitoms valstybėms, tačiau paliekantis narystės galimybę ateityje.3 Kitas svarbus aspektas, rodantis ES karinių pajėgų stiprinimo galimybes, yra pakitusi tarptautinio saugumo aplinka ir NATO nesugebėjimas adekvačiai reaguoti į naujai kylančias grėsmes. Akivaizdu, kad šiuo metu galiojanti 1999 metais priimta NATO strateginė koncepcija nebeatitinka dabartinės tarptautinio saugumo situacijos. Per praėjusį dešimtmetį buvo įvairių pokyčių, atsirado naujų iššūkių, naujų užduočių. 2009 m. balandį Strasbūre ir Kėlyje vykusiame Aljanso viršūnių susitikime buvo nutarta parengti naują NATO strateginę koncepcija, kurioje turėtų atsispindėti nauji kovos su naujosiomis grėsmėmis būdai. Kintanti tarptautinio saugumo situacija, kylančios naujosios grėsmės ir NATO nepajėgumas tinkamai reaguoti į šiuos procesus ES valstybėms kelia vis daugiau abejonių dėl saugumo užtikrinimo. Dėl šios priežasties Europos Sąjungoje pradedama vis aktyviau svarstyti karinių pajėgumų stiprinimo galimybė ir aktyvesnė Sąjungos veikla tarptautinių konfliktų sprendimo srityje. Darbo tikslas – įvertinti ES vaidmenį tarptautinių konfliktų reguliavimo srtityje. Darbo uždaviniai: 1. Išanalizuoti, kaip vykdoma ES saugumo politika; 2. Aptarti ES veiklą tarptautinių konfliktų reguliavimo srityje; 3. Supažindinti su esminėmis problemos, trukdančiomis ES tapti aktyvesniu veikėju globaliuose saugumo procesuose; 4. Išanalizavus formatus, kuriais remiantis ES veikia tartptautinių konfliktų reguliavmo procese, pateikti išvadas dėl dabartinio ES vaidmens ir galimų jo perspektyvų ateityje. Darbo pirmoje dalyje bus pristatoma ES vykdoma užsienio, saugumo ir gynybos politika pradedant nuo pirmųjų Europos Bendrijos valstybių iniciatyvų sukurti Europos gynybos bendriją ir baigiant šiuo metu vykdoma ES gynybos politika. Siekiant pateikti objektyvesnį Europos saugumo politikos supratimą, buvo naudojamasi pagrindinėmis sutartimis – Mastrichto, Amsterdamos sutartimis ir Europos saugumo strategija. Šiame darbe Europos saugumo politikos aptarimas yra tik prieeiga prie pagrindinės darbo temos – Europos politikos tarptautiniuose konfliktuose, kuri aptariama antrojoje darbo dalyje. Analizuojant ES vaidmenį tarptautinių konfliktų reguliavimo procese, buvo remiamasi Lietuvos akademikų, politologų (A. Molio, N. Statkaus, G. Vitkaus) analitiniais darbais. Trečiosios darbo dalies tikslas yra aptarti Europos saugumo politikos problematiką, išskiriant esminius veiksnius, stabdančius integraciją šioje srityje. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados ir priedai. 1. ES SAUGUMO POLITIKA IR JOS ĮGYVENDINIMAS ES požiūris į saugumą, kaip integralią politikos dalį, susiformavo nuo Mastrichto sutarties įsigaliojimo: saugumo klausimas tapo tarptautinio bendradarbiavimo pagrindu stengiantis koncentruotis ties nestabilumo ir nesaugumo priežasčių identifikavimu. Tokia ES pozicija nulemia ir jos pagrindinį tikslą – sukurti saugesnę Europą saugesniame pasaulyje. ES sutartis (Mastrichto sutartis), pasirašyta 1992 metais, buvo pirmas formalus žingsnis BUSP ES rėmuose link. Bendra saugumo politika buvo sukurta kaip antrasis ES ramstis, todėl buvo už Europos bendruomenės kompetencijos ribų. BUSP atsiradimas turėjo nustatyti aiškią ES užsienio politikos poziciją tarpvyriausybiniame lygmenyje tarp ES valstybių narių. Viena iš pradinių nuostatų buvo įtvirtinta Mastrichto sutartyje, kuri teigė, jog „BUSP aprėps visus klausimus liečiančius Sąjungos saugumą, įskaitant galutinį bendros saugumo politikos formavimą.“4 Devintajame dešimtmetyje pastebimi tik keli atsitiktiniai bandymai vystyti Europos karines galimybes. Vienas buvo 1996 metais NATO siūlytas Berlin-Plus susitarimas (įsigaliojo 2003 m. kovo mėn.), kurio pagrindu ES valstybės narės turėjo prieigą prie NATO karinių išteklių bei slaptosios informacijos. Antras bandymas buvo Amsterdamo sutartis (1997 metai), kuria nutarta, jog Vakarų Europos Sąjunga (toliau VES) „padeda Sąjungai formuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką. Tuo tarpu ES stengsis užmegzti glaudesnius institucinius ryšius su VES atsižvelgiant į tai, jog vėliau VES gali tapti ES dalimi, jeigu taip nuspręstų Europos Sąjungos Taryba.“5 Tačiau šiais susitarimais nebuvo pasiekta nieko reikšmingo. Tik 1998 m. spalį neformalus ES viršūnių susitikimas Pörtschach‘e (Austrija) pakeitė ES požiūrį į Europos saugumo politikos vystymąsi. Nors joks formalus sprendimas nebuvo priimtas ir tada, tačiau šis susitikimas sudarė prielaidas iškilti dviems pagrindinėms iniciatyvoms gynybos srityje būsimame prancūzų-britų suvažiavime St. Malo mieste, kuris vyko 1998 m. gruodį: ketinimų laiško, kooperuojantis krizių valdymo ir operacijų srityje pasirašymui, bei bendros Europos Saugumo deklaracijos pasirašymui. Susitarimo tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kertinis akcentas buvo Europos saugumo užtikrinimas NATO rėmuose tol, kol Europos sąjungininkės sustiprins institucinę ir praktinę bazę bendrai karinei veiklai. Toks požiūris 1999 metais Europos Saugumo tarybos susirinkime Kelne, o vėliau tais metais Helsinkyje sukėlė diskusijas bendros užsienio ir saugumo politikos tema. „Reikšmingi sprendimai priimti abiejuose viršūnių susitikimuose lėmė daugelio VES funkcijų inkorporavimą į ES, įskaitant politinę Petersberg‘o uždavinių kontrolę, naujos preliminarios sprendimų priėmimo struktūros ES rėmuose vystymą, priimant sprendimus susijusius su saugumu bei siūlymus iki 2003 metų įkurti iš 60 tūkstančių karių susidedančias greitojo reagavimo pajėgas paklūstančias ES ir galinčias dalyvauti autonominėse karinėse operacijose Petersberg‘o uždavinių rėmuose, kuriose NATO atsisakytų veikti.“6 Taip pat buvo nutarta įkurti naujas ES saugumo institucijas. Šiems tikslams įgyvendinti buvo paskirtas tiek Portugalų, tiek Prancūzų prezidentavimo laikas. Tokiu būdu visos iniciatyvos, kurių buvo imtasi buvo teoriškai įgyvendintos Helsinkio viršūnių susitikime 1999 metais, kurių pagrindu ES valstybės narės siekė padidinti savo pajėgumus saugumo ir gynybos srityje. Taigi Helsinkio suvažiavimo rezultatas yra tai, kas dabar vadinama bendra ES saugumo ir gynybos politika (toliau ESGP) su iš to išplaukiančia institucine baze. 1.1. Vakarų Europos Sąjunga Vakarų Europos Sąjungos7 ištakos siekia 1947 metų Diunkerko sutartį, t.y. Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sudarytą saugumo paktą ir 1948 metų Briuselio sutartį, įkūrusią gynybinę Vakarų Sąjungą, kuriai priklausė jau penkios valstybės - Belgija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Prancūzija. Šios gynybinės sutartys buvo nukreiptos prieš potencialią Vokietijos grėsmę, tačiau dėl tuometinių Šaltojo karo realijų ši grėsmė tapo nebeaktuali. Netgi priešingai – užuot izoliavus Vokietiją, teko ieškoti būdų atkurti jos potencialą ir įtraukti į bendrą Europos gynybos politiką. 1952 metais, įsteigus Europos anglies ir plieno bendriją, buvo mėginta įsteigti ir Europos gynybos bendriją, tačiau iniciatyva nepasitvirtino, nes Prancūzijos Parlamentas neratifikavo jos steigimo sutarties. Nepavykus įsteigti Europos gynybos bendrijos, kuri Vokietijos ginkluotąsias pajėgas integruotų į Europos struktūras, 1954 m. spalio 23 d. penkios Vakarų Sąjungos valstybės Paryžiuje pasirašė protokolus, kuriais modifikavo bei papildė 1948 metų Briuselio sutartį ir į organizaciją priėmė Vokietijos Federacinę Respubliką bei Italiją, o pačią organizaciją pavadino Vakarų Europos Sąjunga. Modifikuota Briuselio sutartis tapo VES veiklos pagrindu, kurios 5 straipsnis skelbia, kad karinės agresijos prieš vieną iš Sąjungos narių atveju kitos Sąjungos narės jai suteiks karinę ir visą kitą įmanomą pagalbą.8 VES veikla nebuvo labai reikšminga, nes pagrindinė atsakomybė už Europos gynybą atiteko 1949 metais įkurtam NATO aljansui. Vis dėlto ilgainiui kai kurios Šaltojo karo aplinkybės (karai Korėjoje ir Vietname, JAV „Strateginė gynybos iniciatyva“, nesutarimai dėl JAV raketų dislokavimo Europoje) europiečiams ėmė kelti susirūpinimą dėl transatlantinio bendradarbiavimo veiksmingumo. Susidarė prielaidos formuoti „Europos ramstį“ NATO bloke, kartu neatsisakant pagrindinio gynybos garanto – NATO ir JAV. Šis poreikis dar labiau išryškėjo pasibaigus Šaltajam karui, kai Europoje kilo regioniniai konfliktai (ypač Jugoslavijoje). Be to, atsirado būtinybė kurti naujus santykius su išsilaisvinusiomis buvusio Varšuvos pakto narėmis. 1993 metais įsigaliojusioje Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje VES traktuojama kaip integrali ES raidos dalis. Kartu su sutartimi buvo priimtos dvi deklaracijos dėl VES sąveikos su NATO, taip pat numatyta palaipsniui pertvarkyti VES į ES gynybinį ramstį. Specifiniai Europos saugumo interesai paskatino sukurti koncepciją, pagal kurią NATO partneriai Europoje turėtų galimybę imtis reguliuoti krizes iškilus tokiems konfliktams, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių negalėtų ar nenorėtų dalyvauti NATO ir JAV. Ši funkcija buvo priskirta VES, tačiau, skirtingai nei NATO, VES neturi integruotų daugiašalių karinių struktūrų. Todėl įgyvendinant šią koncepciją ES-VES-NATO sutarimu užsibrėžta sukurti vadinamąsias daugianacionalines specialiosios paskirties pajėgas. Esmė ta, kad prireikus reaguoti į krizines situacijas, keliančias grėsmę Europos interesams, NATO (pats nedalyvaudamas) suteiktų VES disponuoti būtinus materialinius išteklius interesams apginti. Šiuo metu VES priklauso Belgija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija. 1994 metais VES suteikė asocijuotų partnerių statusą visoms Vidurio ir Rytų Europos (toliau VRE) valstybėms, pasirašiusioms asociacijos sutartis su ES. 1995 m. lapkričio 14 d. VES Ministrų tarybos susitikime Madride buvo priimtas dokumentas „Europos saugumas: bendra 27 valstybių koncepcija“. Nuo 1996 metų organizacijoje skirtingomis narystės teisėmis dalyvauja 28 valstybės – tikrosios narės, asocijuotos narės, stebėtojos ir asocijuotosios partnerės (žr. 3 lentelę). 1 lentelė. Vakarų Europos Sąjungai priklausančios valstybės Tikrosios narės (ir ES, ir NATO valstybės) Asocijuotos narės (NATO, bet ne ES valstybės) Stebėtojos (ES, bet ne NATO valstybės) Asocijuotos partnerės (asocijuotos su ES VRE valstybės) Belgija (nuo įsteigimo) Čekija (nuo 1999 m.) Airija (nuo 1992 m.) Bulgarija (nuo 1994 m.) Didžioji Britanija (nuo įsteigimo) Islandija (nuo 1992 m.) Austrija (1995 m.) Estija (nuo 1994 m.) Graikija (nuo 1995 m.) Lenkija (nuo 1999 m.) Danija9 (nuo 1992 m.) Latvija (nuo 1994 m.) Ispanija (nuo 1990 m.) Norvegija (nuo 1992 m.) Suomija (nuo 1995 m.) Lietuva (nuo 1994 m.) Italija (nuo 1954 m.) Turkija (nuo 1992 m.) Švedija (nuo 1995 m.) Rumunija (nuo 1994 m.) Liuksemburgas (nuo įsteigimo) Vengrija (nuo 1999 m.) Slovakija (nuo 1994 m.) Nyderlandai (nuo įsteigimo) Slovėnija (nuo 1996 m.) Portugalija (nuo 1990 m.) Prancūzija (nuo įsteigimo) Vokietija (nuo 1954 m.) Šaltinis: Sinkevičius E.Europos saugumo ir gynybos politika.//(sud.) Vitkus G. Europos Sąjunga: enciklopedinis žodynas. Vilnius: Eugrimas, 2002. P. 317. 1.2. Europos saugumo ir gynybos politika Europos saugumo ir gynybos politika yra ES bendros užsienio ir saugumo politikos10 ( toliau BUSP) sudedamoji dalis, kuria ES siekia įgyti didesnį vaidmenį užtikrinant tvarką pasaulyje. Sukurti ESGP, kaip BUSP elementą, numatyta 1993 metais įsigaliojusios Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarties Deklaracijoje dėl VES. Joje ES nustatė bendradarbiavimo su VES gaires ir įgaliojo ją atstovauti bendroms saugumo politikos sritims, kurios būtų susijusios su kariniais saugumo ir gynybos aspektais. Kartu buvo įpareigota gerbti poziciją ir interesus tų ES valstybių, kurios saugumo ir gynybos klausimus siejo išimtinai su NATO. Tokiu būdu ESGP formavimas buvo perkeltas į VES, kuri dar 1992 metais priėmė Peterburgo deklaraciją, pagal kurią numatytas ES ir VES dalyvavimas susiderinus su NATO vykdant krizių slopinimo bei taikos palaikymo misijas. Kaip jau buvo minėta anksčiau, gyvendinant šią koncepciją ES-VES-NATO sutarimu buvo užsibrėžta sukurti vadinamąsias daugianacionalines specialiosios paskirties pajėgas.11 Tarptautiniai įvykiai greitai patvirtino, kad nesukūrus efektyvios ESGP sunku tikėtis ir ženklesnių BUSP rezultatų tarptautinėje politikoje. Karas buvusioje Jugoslavijoje parodė, kad tik NATO blokas yra pajėgus valdyti krizes, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių ne visada gali imtis šios atsakomybės. Pirmiausia NATO sunku gauti atitinkamą Jungtinių Tautų mandatą dėl Saugumo Taryboje egzistuojančios veto teisės (dažniausiai dėl Rusijos ar Kinijos pozicijos), o ir pagrindinė NATO valstybė, JAV, ne visada yra linkusi imtis lyderio vaidmens Europoje. Tuo metu ESGP ėmė vis labiau suvokti, kad turi prisiimti jos ekonominei galiai proporcingą atsakomybę už tvarką pasaulyje. Nemažas postūmis šia linkme buvo 1994 metais Vokietijos Konstitucinio Teismo priimtas sprendimas, leidęs Vokietijai dislokuoti karines pajėgas užsienyje. Tai dar labiau paskatino diskusiją dėl Europos saugumo ir gynybos identiteto – pastangų apibrėžti specifinius Europos saugumo poreikius NATO bloke.12 Ilgą laiką pagrindinė kliūtis kuriant ESGP buvo Didžioji Britanija, kurios konservatorių Vyriausybė dėl didelio vaidmens NATO bloke ir specifinių santykių su JAV nebuvo linkusi tam pritarti. Britų pozicija iš esmės pasikeitė 1997 m. gegužės mėn. Į valdžią atėjus leiboristų Vyriausybei. 1997 m. spalio mėn. Pasirašytoje modifikuotoje Europos Sąjungos (Amsterdamo) sutartyje gerokai išplėtota BUSP, o esminis ESGP persilaužimas pasiektas 1998 m. gruodžio 3-4 d. Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos aukščiausiojo lygio susitikime, kurio metu buvo pasirašyta St. Malo deklaracija, atvėrusi kelią spartesniam ESGP formavimui ir nubrėžusi daugeliui šalių priimtinas jos kūrimo gaires. 1999 m. birželio mėn. Kelne Europos viršūnių taryba pritarė siūlymui, kad sėkmingam krizių slopinimui ir taikos palaikymui (Petersburgo užduočių vykdymui) būtina sukurti patikimas ES greitojo reagavimo pajėgas. Taip pat buvo nuspręsta palaipsniui VES inkorporuoti į ES. 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkyje Europos viršūnių taryba nusprendė, kad ES iki 2003 metų turi sukurti 50-60 tūkst. Karių greitojo reagavimo pajėgas, kurias įstengtų per du mėnesius dislokuoti bet kuriame regione bent vieneriems metams. Tuo tikslu VES struktūros įgaliotos atlikti nacionalinių dalinių, siūlomų ES misijoms, peržiūrą ir atranką, o būsimųjų pajėgų branduoliu tapo Eurokorpusas13. Kai kurių VES struktūrų pagrindu nuspręsta Taryboje įsteigti atitinkamas saugumo ir gynybos planavimo struktūras: Politinį ir saugumo komitetą, Karinį komitetą, Karinio planavimo štabą. Siekiant geriau koordinuoti veiklą šioje srityje, 1999 m. birželio mėn. Kelne Europos viršūnių taryba nusprendė, kad buvęs NATO generalinis sekretorius Javier Solana bus paskirtas ES Tarybos generaliniu sekretoriumi ir vyriausiuoju įgaliotiniu bendrai užsienio ir saugumo politikai. Vėliau J. Solana buvo paskirtas ir VES generaliniu sekretoriumi. Buvo pradėta pamažu pertvarkyti VES ir inkorporuoti ją į ES.14 15 Šiandien ESGP vadinama viena sparčiausių ES integracijos sričių. Stiprėjant ESGP, ES tampa aktyvesne tarptautinės arenos veikėja, kuri gali prisidėti, pirmiausia, prie Europos bei aplinkinių regionų (Afrikos, Rytų Europos, Centrinės Azijos, Vidurio Rytų) saugumo didinimo. Vienas svarbiausių ESGP instrumentų yra jos vykdomos operacijos (plačiau 2 skyriuje).16 Siekiant, kad ES būtų pajėgi atlikti jos ambicijų lygį, kuris nustatytas 2005 metais parengtame „Poreikių kataloge“, atitinkančias operacijas, ES vysto savo karinius pajėgumus. Dabar vykstančios pajėgumų vystymo ciklo – „Pagrindinio tikslo 2010“ – įgyvendinimo metu buvo parengtas „Progreso katalogas“, kuris nustatė turimus ES pajėgumus ir jų trūkumus. Europos gynybos agentūra ir ES Karinis komitetas yra atsakingi už nustatytų pajėgumų trūkumų šalinimą. Šiuo metu taip pat rengiamas „Pajėgumų vystymo planas“, kuris susies vidutiniam laikotarpiui skirtą „Pagrindinį tikslą 2010“ ir „Ilgojo laikotarpio viziją“ bei tokiu būdu užtikrins, kad ES pajėgumai bus vystomi atsižvelgiant ne tik į dabar nustatytus trūkumus, bet it į ateities ES karinių pajėgumų poreikius. Nors ESGP institucijos yra sąlyginai jaunos, spartus ESGP vystymasis skatina jas stiprinti. 2007 m. gegužės mėn. ES gynybos ministrai paprašė Tarybos generalinio sekretoriaus/ vyriausiojo įgaliotinio BUSP J. Solana parengti pasiūlymus, kaip būtų galima sustiprinti ES Karinio štabo pajėgumą vykdyti ES operacijų planavimą strateginiame lygmenyje. 2007 m. lapkričio mėn. Taryba pritarė Solana pasiūlymams, kurie didžiausią dėmesį skiria ES Karinio štabo personalo žmoniškųjų gebėjimų stiprinimui, 2008 metais vyko šių pasiūlymų įgyvendinimas. Pabrėžtina, kad ES Karinis štabas po šios reformos netapo nuolatiniu ES karinių operacijų planavimo štabu. Ir toliau išliko trys ES karinių operacijų planavimo opcijos: pasinaudoti NATO karinio planavimo pajėgumais pagal „Berlyno-Plius“ susitarimą; aktyvuoti ES „Operacijų centrą“; arba aktyvuoti vieną iš penkių nacionalinių štabų17.18 2. TARPTAUTINIŲ KONFLIKTŲ REGULIAVIMAS: ES VAIDMUO Krizių valdymas paprastai suprantamas kaip sprecifinių politinių , diplomatinių, ekonominių ir/ ar su jėgos panaudojimu susijusių priemonių taikymas reaguojant į situaciją, kuri kelia grėsmę taikai. Krizių valdymo opracijų tikslas – sumažinti įtampą, užkirsti kelią konfliktui eskaluotis ir prisidėti kuriant tokias sąlygas, kurios leistų išspręsti kilusį ar bekylantį konfliktą taikiomis priemonėmis.19 Konfliktai gali kilti dėl tarptautinės bendruomenės negebėjimo tinkamai reaguoti į kylančias grėsmes. Grėsmių prevencija ir/ ar jų eliminavimas priklauso nuo konkrečios grėsmės prigimties. Anot Barry Buzan, grėsmės valstybei kyla kariniame, politiniame, ekonominiame ir socialiniame sektoriuose.20 Šaltojo karo metais kovai su karinėmis grėsmėmis globalioje aplinkoje buvo pasitelkiami NATO instrumentai, o atsako į politinius, ekonominius ir socialinius iššūkius priemonės buvo kuriamos ES, Jungtinių Tautų (toliau JTO) ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo (toliau ESBO) organizacijų rėmuose. Toks funkcijų atskyrimas turėjo padėti efektyviausiai neutralizuoti ES saugumui kylančias grėsmes. Tačiau XX a. pabaigoje kilęs Balkanų konfliktas bei XXI a. pradžioje kilę ekonominio ir energetinio pobūdžio konfliktai įrodė, jog toks konfliktų reguliavimo mechanizmas yra neveiksmingas. Pasibaigus Šaltajam karui ir pakitus tarptautinei saugumo aplinkai bei grėsmių laukui, ES valstybės narės pradėjo daugiau dėmesio skirti bendros užsienio ir saugumo politikos formavimui: buvo inicijuota Europos Kaimynystės politika, Platesnės Europos iniciatyva, Barselonos procesas. Suvokus, jog tinkamai reaguoti į grėsmes ir efektyviai jas eliminuoti galima tik turint bendrą grėsmių apibrėžimą ir sutarimą dėl jų prevencijos priemonių, 2003 metais patvirtintas politinis dokumentas – Europos saugumo strategija (toliau ESS) „Saugesnė Europa geresniame pasaulyje“ -, kuriame išdėstytos svarbiausios ES saugumo politikos nuostatos. Pažymėtina, jog Strategijoje pirmą kartą įvardytos pagrindinės grėsmės ES saugumui, apibrėžti saugumo politikos tikslai, prioritetai bei priemonės šiems tikslams pasiekti.21 Europos saugumo strategija buvo rengiama atsižvelgiant į saugumo aplinkos pokyčius po rugsėjo 11-osios, taip pat Afganistano ir Irako karų akivaizdoje. ESS atsiradimą lėmė tuo metu vis ryškėjantys senojo kontinento valstybių užsienio politikos skirtumai bei natūralus Europos siekis turėti daugiau įtakos tarptautinėje politikoje. Šiame dokumente pateikti pasiūlymai, kaip Europa galėtų prisidėti kovojant su grėsmėmis, numatyti būdai, kaip ES gali tapti aktyvesne, stipresne ir nuoseklesne globalia veikėja.22 Europos saugumo strategijoje saugumo aplinka apibūdinama išskiriant globalius iššūkius ir pagrindines grėsmes. Globalūs iššūkiai – tai karai ir konfliktai, skurdas, ligos, ekonominės krizės, politinės problemos, migracija, Europos energetinė priklausomybė.23 Penkios pagrindinės grėsmių rūšys – terorizmas, masinio naikinimo ginklo (toliau MNG) platinimas, regioniniai konfliktai, žlungančios valstybės ir organizuotas nusikalstamumas.24 Christoph O. Meyer pažymi, jog tolesnei ES plėtotei labai svarbu, ar ES yra politiškai ir kognityviai pajėgi identifikuoti grėsmes ir atsakyti į jas kolektyviai ir efektyviai, įskaitant karinės galios panaudojimą.25 ESS numatytos grėsmių įveikos priemonės. Dokumente pabrėžiama, kad naujai kylančios grėsmės nėra vien karinio pobūdžio, todėl kovoti su jomis reikia ne vien karinėmis priemonėmis. Kovai su šiomis grėsmėmis ES turėtų skatinti efektyvų daugiašališkumą (angl. Effective multilateralism), remiant tarptautines institucijas ir siekiant užtikrinti principinių tarptautinių teisės normų laikymąsi, naudoti preventyvaus įsitraukimo (angl. Preventive engagement) priemones, adekvačiomis priemonėmis reaguoti į kylančias krizes kuo ankstesnėje jų fazėje.26 Lygiagrečiai iškeltoms iniciatyvoms ir priimties dokumentams vydoma ir grėsmių neutralizavimo prevencija: karinės ir civilinės krizių valdymo operacijos. Šių metų rugsėjo mėn. pasibaigus EUSSR misijos Gvinėjoje Bisau laikui, šiuo metu yra vykdoma 14 ES ir BUSP misijų: šešios operacijos Balkanuose, Kaukaze ir Rytų Europoje, trys – Vidurio Rytuose, viena operacija Centrinėje Azijoje ir keturios – Afrikoje.27 2 lentelė. ES ir BUSP vykdomos misijos Šaltinis: Giji G. A news review of European Security and Defence Policy. Number 51. September 2010. P. 14. [žiūrėta 2010 m. spalio 8 d.]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!