Europos centrinio banko vaidmens finansinės krizės sąlygomis analizė

ĮVADAS Temos aktualumas. Finansų krizės nėra naujas ekonomikos reiškinys, tačiau jų ekonominiai nuostoliai yra didžiuliai. Finansų krizės lemia didelius gamybos, finansų sektoriaus nuostolius, ekonomikos sutrikimą ir išbalansavimą, sukelia sąmyšį tarptautinėse rinkose. 2007 metų finansų krizė prasidėjusi Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) bankininkystės sektoriuje reikšmingai sukrėtė viso pasaulio ekonomiką ir jai įveikti buvo įdėtos didelės daugelio vasltybių vyriausybių pastangos. 2008 metais Europos Centrinis bankas (ECB) minėjo 10-ąsias įkūrimo metines. Euro zonos vidutinė metinė infliacija dešimt metų buvo šiek tiek didesnė nei 2 procentai ir tai leido palaikyti kainų stabilumą, kurį užtikrinti ir yra pagrindinė ECB užduotis. Deja, dėl didžiulių ekonominių ir finansinių pokyčių šie metai tapo išskirtiniais – pastebimai ūgtelėjo infliacija, kartu padidėjo pavojus kainų stabilumui. Pradėjo didėti įtampa darbo užmokesčio srityje. Nuo rugsėjo pradėjo didėti įtampa finansų sektoriuje, apimdama vis didesnę realiojo ekonomikos sektoriaus dalį visame pasaulyje. Padidėjusi nežinia dėl ateities perspektyvų neigiamai paveikė likvidumą, turto kainas ir balansus. Stiprėjant finansinei krizei ir prastėjant ekonominei aplinkai, visiškai pasikeitė fiskaliniai rodikliai, kurie pastaraisiais metais buvo vertinami kaip visai neblogi. Toks sąmyšis ekonomikoje rodė, kad kuo skubiau imtis veiksmų, ką ir darė Europos Centrinis bankas – buvo keičiamos pagrindinės palūkanų normos, taip pat buvo įgyvendintos nestandartinės pinigų politikos priemonės. Tai turėjo padėti išlaikyti kainų stabilumą vidutiniu ir ilgesniu laikotarpiais, kas yra pagrindinis ECB tikslas. Tyrimo objektas – ECB vaidmuo finansų krizės laikotarpiu. Tyrimo problema – neaišku, kokio vaidmens ECB ėmėsi finansų krizės laikotarpiu. Tyrimo tikslas – nustatyti ECB vaidmenį finansų krizės laikotarpiu. Tyrimo uždaviniai: 1. Išsiaiškinti pagrindines ECB veiklas, jo struktūrą ir tikslus. 2. Išsiaiškinti 2007 metų finansų krizės priežastis ir jos padarinius. 3. Nustatyti ECB vykdytą veiklą finansų krizės laikotarpiu. Tyrimo metodai: 1. Mokslinė literatūros analizė. 2. Aprašomoji statistinė duomenų analizė. Darbo struktūra: Darbas yra sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoje, žymiai trumpesnėje nei antroji dalis, pateiksiu pagrdines ECB veiklas, jo struktūrą ir tikslus. Antroje dalyje trumpai aptarsiu 2007 metų finansų krizę, o plačiau - ECB pagrindinę veiklą arba veiksmus, kurių ECB ėmėsi vyraujant finansų krizei. 1. EUROPOS CENTRINIS BANKAS 1999 metais sausio 1 dieną buvo sukurta Europos centrinių bankų sistema (ECBS), kuriai vadovauja Europos centrinis bankas (ECB). Oficiali ECB sukūrimo pradžia laikoma 1998 metų birželio 1 diena, kai buvo įsteigtas ECB Frankfurte, Vokietijoje. (Bikas, 2013). Pagrindinis ECB tikslas yra palaikyti euro perkamąją galią ir užtikrinti kainų stabilumą euro zonoje. (Europos Centrinis Bankas, 2015). Šį tikslą ECB atlieka, įvykdo per kitus pagrindinius uždavinius: nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką, atlikti užsienio valiutos operacijas, laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio atsargas ir skatinti sklandų mokėjimo sistemos veikimą. Aukščiausias ECB valdymo organas priimantis sprendimus yra Valdančioji taryba, kuri yra atsakinga už euro zonos pinigų politikos formavimą. Vykdomoji valdyba priima sprendimus susijusius su kasdieniais darbais. Vienas iš šios valdybos pareigų yra įgyvendinti euro zonos pinigų politiką pagal Valdančiosios tarybas nustatytus sprendimus. Bendroji taryba atsakinga už darbus susijusius su valstybėmis, kurios dar nėra įsivedusios euro. (Bikas, 2013). Ji pataria šioms šalims ir padeda rengtis prisijungimui prie euro zonos. Eurosistema yra euro zonos centrinių bankų sistema. Ją sudaro ECB ir ES valstybių narių, įsivedusių eurą, nacionaliniai centriniai bankai. Europos centrinių bankų sistemą (ECBS) sudaro ECB ir visų ES valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai (NCB). ECB yra Eurosistemos ir ECBS šerdis ir užtikrina, kad operacijos, kurios sudaro ECBS uždavinių dalį, būtų vykdomos arba veikiant jam pačiam, arba per nacionalinius centrinius bankus. (Europos Centrinis Bankas, 2013). ECB vykdo funkcijas būdingas centriniams bankams, tačiau jos turi keletą ypatumų. ECB užtikrina Europos bankų sistemų saugumą, suteikia euro zonos šalims leisti banknotus(pinigų emisija), stebi kainas ir vertina riziką kylančią kainų stabilumui, užtikrina, kad nacionalinės valdžios institucijos tinkamai prižiūrėtų finansų rinkas bei institucijas. Be šios veiklos ECB kontroliuoja pinigų pasiūlą ir infliaciją, nustatydamas palūkanų normas, už kurias skolina įsivedusių eurą šalių komerciniams bankams. (Europos Sąjunga, 2015). ECB pinigų politikai įgyvendinti naudoja tokias priemones kaip atviros rinkos operacijos, kurios yra vienos iš svarbiausių priemonių, nes jomis siekiama reguliuoti palūkanų normas ir valdyti likvidumą rinkoje, taip pat nuolatines galimybes, kuriomis siekiama padidinti ar sumažinti vienos nakties likvidumą, apriboti vienos nakties rinkos palūkanų normas, bei privalomąsias atsargas – jų reguliavimu atliekamas pinigų rinkos palūkanų normų stabilizavimas ir struktūrinio likvidumo trūkumo sukūrimas arba didinimas. Šiomis priemonėmis ECB įgyvendina Bendrijos pinigų politiką, siekdamas pagrindinio ECB uždavinio ir tikslo–išlaikyti euro zonoje stabilias kainas. (Bikas, 2013). 2. FINANSŲ KRIZĖ IR EUROPOS CENTRINIS BANKAS 2.1. 2007 metų finansinė krizė 2007 m. pasaulyje įsižiebusi finansinė krizė vis dar plačiai aptarinėjama, diskutuojama ir svarstoma įvairių ekonomikos, finansų analitikų, publicistų, žurnalistų, pačių šalių vyriausybių atstovų (Bikas, 2013). Šios finasinės krizės užuomazgos aptinkamos JAV bankininkystės sektoriuje, kai dėl JAV ekonomikos augimo sulėtėjimo namų savininkai prisiėmę per didelius finansinius hipotekos įsipareigojimus nebegalėjo jų vykdyti. To pasekoje viso pasaulio bankai, susiję su šiomis paskolomis, ėmė prarasti pinigus. (Europos Komisija, 2014). Pasak Biko (2013) antrasis smūgis JAV ekonomikai buvo pagrindių investicinių bankų ir ypač „Lehman Brothers“ griūtis, kuris gyvavo 160 metų. Šios griūtys turėjo žymų atspaudą pasaulio finansų rinkose, kadangi bankų veiklos mastas buvo didžiulis visame pasaulyje. Bankai nustojo skolinti vieni kitiems, nes bijojo tolesnių bankų bankrotų (Europos Komisija, 2014). Šimonytė (2014) teigia, kad jei „Lehman Brothers“ nebūtų žlugęs, tai krizė nebūtų buvusi tokia sunki. Finansų krizė JAV sukėlė grandininę reakciją visame pasaulyje. Europos bankai, kurie buvo investavę į JAV hipotekos paskolų rinką, stipriai nukentėjo. Jiems į pagalbą atėjo dauguma ES šalių, kad išvengti bankų griūčių. Tačiau 2009 m. prasidėjus nuosmukiui Europoje, nacionalinius biudžetus vis labiau ėmė veikti problemos susijusios su bankais. Buvo baimintasi, kad valstybės negalės suteikti tinkamos pagalbos bankams, nes neturės tiek lėšų. Pačios valstybės greitai ėmė pastebėti, kad rinkos nebenori skolinti didžiulių lėšų, kaip kad skolindavo anksčiau. (Europos Komitetas, 2014). Praet (2012) savo pranešime Vienoje kalbėjo, kad dauguma šalių dar prieškrizinio laikotarpio metu nepakankamai darė ir stengėsi užtikrinti atsparumą nepalankiems ekonominiams šokams ir nors nominalusis balansas daugelyje šalių tarp euro įvedimo ir krizės pagerėjo, šis pagerėjimas buvo dėl palankių ciklo sąlygų. Jos užmaskavo pažeidžiamumą, kylantį iš ekspansinės išlaidų politikos. Be to, nepaisant gerų ekonominių sąlygų, pusė euro zonos šalių jau turėjo biudžeto deficitus prieš krizę. Taip pat, vietoj to, kad pasinaudoti ciklo pakilimu ir įgyvendinti plataus užmojo struktūrines reformas, daugelyje šalių sumažėjo kompetetingumas, ką liudija padidėjusios darbo sąnaudos. „Priklausomybė“ paklausos plėtrai dažnai paskatina deficitines šalies išlaidas, kurios apsunkina šalį nuosmukio metu, kai kreditavimo sąlygos ima blogėti. (Paret, 2012). Reiškinys, kuris prasidėjo kaip bankų krizė, greitai virto valstybių skolų krize. (Europos Komitetas, 2014). 2.2. ECB veiksmai finansų krizės laikotarpiu 2007 metais Finansų krizės užuomazgos, prasidėjusios 2007 m. JAV, jau buvo nežymiai pastebimos ir Europoje, kuomet finansinis neapibrėžtumas šiek tiek sudrumstė realiosios ekonomikos padėtį, o rizika dėl euro zonos augimo scenarijaus pasislinko į neigiamą pusę. Valdančioji taryba pareiškė, o palyginimas su pinigų analize tai tik patvirtino, kad vidutiniu ir ilgesniu laikotarpiais kainos gali kilti ir netgi žymiai labiau nei buvo prognozuota, nors ekonomika ir toliau augo. Esant dideliam likvidumui, vis dar didėjantis pinigų kiekis ir kreditas rodė infliacijos riziką vidutiniu ir iglesniu laikotarpiais. Siekiant suvaldyti kainų didėjimo riziką, o tiksliau tinkamai įgyvendinti pagrindinį tikslą ir užtikrinti kainų stabilumą, Valdančioji taryba padidino pagrindines palūkanų normas 25 baziniais punktais kovo, o vėliau tiek pat ir birželio mėn. Minimali siūloma pagrindinių Eurosistemos refinansavimo operacijų norma padidėjo nuo 3,5 proc. iki 4,0 proc. Dėl neapibrėžtumo finansų rinkoje ECB nusprendė rinkti visą reikalingą informaciją, ją analizuoti ir vertinti, todėl antrąjį pusmetį buvo nuspręsta nekeisti pagrindinių palūkanų normų. Dėl prasidėjusių didžiulių korekcijų pasaulio rinkose sumažėjo likvidumas pinigų rinkose, todėl ECB rugpjūčio 9 d. pritaikė 4 proc. vienos nakties palūkanų normą ir leido bankams pasiskolinti 95 mlrd. eurų. Per keletą kitų dienų buvo atlikta panašių, bet mažesnės apimties operacijų. ECB vykdė ilgesnės trukmės refinansavimo, koregavimo operacijas dar kelias savaites ir mėnesius, taip pat ir likvidumo teikimo doleriais operaciją. (Europos Centrinis Bankas, 2008). 2.3. ECB veiksmai finansų krizės laikotarpiu 2008 metais ECB 2008 metus įvardija kaip išskirtinius. Dėl spartaus žaliavų(ypatingai padidėjo energijos, maisto produktų) kainų pasauliniu mastu šuolio 2008 m. pirmąjį ketvirtį pradėjo didėti infliacija. (Europos Centrinis Bankas, 2009). 2007 m. Eurosistemos darbuotojai prognozavo, kad 2008 m. metinė vidutinė infliacija apskaičiuota SVKI pagrindu bus nuo 1,4 iki 2,6 proc. (1 lentelė). (Europos Centrinis Bankas, 2008). 2008 m. birželį prognozės stipriai pasikeitė ir į liūdnąją pusę – prognozuota, kad 2008 m. vidutinė metinė infliacija bus nuo 3,2 iki 3,6 proc. (1 lentelė). (Europos Centrinis Bankas, 2009). 1 lentelė. Prognozuota vidutinė metinė infliacija 2007 – 2008 metais Prognozuota infliacija 2007 metais 2007 2008 1,5 - 2,1% 1,4 - 2,6% Prognozuota infliacija 2008 metais 2008 2009 3,2 - 3,6% 1,8 - 3,0% Šaltinis: https://www.ecb.europa.eu/pub/pdf/annrep/ar2008lt.pdf?5f89e66ba70acda48a3c8bf0b17cb7b8 Infliacijos ribos buvo daug didesnės nei ankstesnėse prognozėse ir tai labiausiai susiję su didesnėmis naftos bei maisto produktų kainomis ir padidėjusiu infliacijos spaudimu paslaugų sektoriuje. Birželio ir liepos mėnesiais vidutinė metinė infliacija pasiekė aukštumas - 4,0 proc. ir buvo beveik dvigubai didesnė nei 2007 m. (2,1 proc.). Nors metinis pinigų junginio P3 augimas ir sulėtėjo, jis tebebuvo didelis. Liepos mėnesį Valdančioji taryba nusprendė padidinti pagrindines palūkanų normas 25 baziniais punktais, kad užtikrinti infliacijos lūkesčių stabilumą. Antrąjį pusmetį finansų įtampa suintensyvėjo, ypač po rugsėjo mėn. įvykusios „Leman Brothers“ grūties. Pasaulio ekonomikos augimo perpektyvos tapo dar prastesnės, kas reiškė užsienio paklausos sumažėjimą, o kartu ir neigiamą poveikį euro zonos aktyvumui. Vis dėlto infliacijos spaudimas sumažėjo euro zonoje, pagrinde dėl smukusių energijos ir kitų žaliavų kainų. Sustiprėjus finansų krizei, didėjo augimą mažinanti rizika, taip pat mažėjo kainų stabilumui kylanti rizika. Spalio 8 d. Kanados bankas, Airijos bankas, ECB, Federalinių rezervų sistema, Sveriges Riksbank bei Šveicarijos nacionalinis bankas susitarė mažinti palūkanų normas. Valdančioji taryba pagrindines ECB palūkanų normas sumažino 50 bazinių punktų ir sušvelnino pinigų politikos priemones, taip pripažindama, kad rizika kilti infliacijos lygiui sumažėjo. Lapkričio 6 d. Valdančioji taryba nusprendė dar 50 bazinių punktų sumažinti pagrindines ECB palūkanų normas, atsižvelgdama į kainų stabilumui gresiančios rizikos sumažėjimą, o gruodžio 4 d. susitikime buvo nuspręsta sumažinti dar 75 baziniais punktais. Nuo šio paskutinio susitikimo matėsi, kad infliacijos spaudimas ir toliau mažėjo. 2 lentelėje kaip keitėsi vidutinė metinė infliacija skirtingais laikotarpiais. Pirmąjį pusmetį dėl padidėjusios pasaulinės paklausos kainos sparčiai augo, kas lėmė infliacijos lygio didėjimą, o antrąjį pusmetį dėl smukusios veiklos kainos ėmė mažėti ir buvo tikimasi, kad infliacijos spaudimas ir toliau mažės. (Europos Centrinis Bankas, 2009). 2 lentelė. SVKI pagrindu apskaičiuota infliacija (metiniai pokyčiai, procentais) 2006 2007 2008 2007 IV k. 2008 I k. 2008 II k. 2008 III k. 2008 IV k. 2008 12 mėn. 2009 01 mėn. 2009 2,2 2,1 3,3 2,9 3,4 3,6 3,8 2,3 1,6 1,1 1,1 - 1,7 Šaltinis: https://www.ecb.europa.eu/pub/pdf/annrep/ar2008lt.pdf?5f89e66ba70acda48a3c8bf0b17cb7b8 2.4. ECB veiksmai finansų krizės laikotarpiu 2009 metais 2009 m. prasidėjo staigus ekonomikos nuosmukis visame pasaulyje. Ekonominis aktyvumas ir toliau silpnėjo euro zonoje ir visame pasaulyje. Tais metais euro zonos realusis BVP sumažėjo 4,1 proc. Infliacijos lygis, kaip ir buvo tikėtasi, ir toliau buvo žemas. Vidutinis metinis infliacijos lygis 2009 m. buvo mažiausias nuo euro įvedimo – 0,3 proc., o pinigų augimo tempas euro zonoje ženkliai sulėtėjo. Dėl šio ekonominio aktyvumo silpnėjimo bei anksčiau smukusių žaliavų kainų, infliacinis spaudimas mažėjo. Reaguodama į tokias aplinkybes Valdančioji taryba nusprendė sumažinti pagrindinių refinansavimo operacijų normą dar 150 bazinių punktų – iki 1,0 proc. Tai buvo pirmas kartas, kai buvo užfiksuotas toks žemas lygis euro zonos šalyse. Gegužės mėnesį buvo nutarta sumažinti ir pagrindines palūkanų normas 50 bazinių punktų – iki 1,75 proc. už naudojimąsi ribine skolinimosi galimybe. (Europos Centrinis Bankas, 2010). Valdančioji taryba nuo 2009 m. laikė tokias žemas normas, nes vykdė skatinamąją pinigų politiką. (Bikas, 2013). Be pagrindinių ECB palūkanų normų mažinimo, Valdančioji taryba išplėtė kreditų paramos priemones, kad palaikytų finansavimo sąlygas ir kredito srautą ekonomikai. Pirmiausia, tai ECB ir toliau teikė neribotą likvidumą fiksuotomis palūkanų normomis visoms refinansavimo operacijoms ir toliau ilgino savo refinansavimo operacijų maksimalų terminą. ECB 2009 m. atliko tris (birželį, rugsėjį ir gruodį) 12 mėn. trukmės refinansavimo operacijas. Dėl šių priemonių finansavimo sąlygos euro zonoje per metus žymiai pagerėjo, kadangi jos užtikrino galimybę bankams gauti likvidumo ilgesniam terminui ir taip padidino bankams galimybes skolinti realiai ekonomikai už mažesnes palūkanų normas. Kalbant apie kainų raidą, metinė SVKI pagrindu apskaičiuota infliacija nuo birželio iki spalio mėn. tapo neigiama, o liepą mažiausia – (-0,7). Lapkritį ji vėl tapo teigiama, o gruodį pakilo iki 0,9 proc. Taigi, pagrindinis ECB tikslas – infliacijos lygį palaikyti mažesnį, bet artimą 2 proc., ir toliau buvo vykdomas. Atsižvelgdama į gerėjančias finansų rinkos sąlygas, Valdančioji taryba nusprendė ir toliau taikyti aktyvesnio kreditavimo skatinimo priemones, tačiau po truputį mažinti nestandartines. Valdančioji taryba nusprendė vykdyti pagrindines refinansavimo operacijas taikant, fiksuotųjų palūkanų normų konkurso procedūras paskirstant visą sumą, tiek, kiek reikės, ir sumažinti ITRO skaičių ir terminą. (Europos Centrinis Bankas, 2010). 2.5. ECB veiksmai finansų krizės laikotarpiu 2010 metais 2010 m. pasaulio ekonomika šiek tiek pagyvėjo, nors finansų rinkoje ir toliau tvyrojo neužtikrintumas ir įtampa. Tais metais euro zonos realusis BVP padidėjo 1,7 proc., nors 2009 m. buvo sumažėjęs net 4,1 proc. Šiek tiek išaugo infliacija – apskaičiuota, kad vidutinė metinė infliacija 2010 m. buvo 1,6 proc., tačiau ji nebuvo didesnė už 2 proc., taigi ECB vykdė savo pagrindinį tikslą. Esant tokioms sąlygoms Valdančioji taryba laikė savo skatinamąją politiką tinkama, todėl palūkanų nekeitė, o paliko jas labai žemas: 2010 m. pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma buvo 1,0 proc., palūkanų norma už naudojimąsi indėlių galimybe – 0,25 proc., o už ribinio skolinimosi galimybe – 1,75 proc. Nors 2009 m. Valdančioji taryba atsižvelgdama į gerėjančias finansų rinkos sąlygas ir nutarė mažinti nestandartines priemones, 2010 m. gegužę prasidėjo naujas krizės etapas. Šie pokyčiai atsirado dėl didėjančio rinkų susirūpinimo dėl valstybių finansų tvarumo. Kai kurių vyriausybių obligacijų pajamingumas pasiekė labai aukštą lygį, o ypač Graikijos. Sumažėjo likvidumas eurais išreikštų skolos priemonių antrinės rinkos segmentuose. Pradėjo didėti kai kurių valdžios sektorių skola ir deficitas. Visa tai kėlė didelį susirūpinimą, todėl Valdančioji taryba vėl pradėjo taikyti kai kurias nestandartines priemones ir vykdyti vertybinių popierių rinkų programą. Su šia programa Eurosistema įgijo galimybę vykdyti intervenciją į obligacijų rinkas, kas turėjo padėti užtikrinti tinkamą pinigų politikos poveikio mechanizmo funkcionavimą sutrikusiuose rinkos segmentuose. Kalbant apie nestandartines priemones, Eurosistema nusprendė panaudoti fiksuotųjų palūkanų konkurso procedūrą, paskirstant visą sumą, per įprastines 3 mėn. ilgesnės trukmės refinansavimo operacijas, kuria buvo siekiama padidinti likvidumą. (Europos Centrinis Bankas, 2011) 2.6. ECB veiksmai finansų krizės laikotarpiu 2011 metais 2011 m. pradžioje euro zonoje ir toliau vyko lėtas ekonomikos atsigavimas, kurį skatino auganti pasaulio ekonomika ir didėjanti vidaus paklausa. Realusis BVP padidėjo 1,4 proc. Šių metų kainų pokyčiams didelę įtaką darė kilusios energijos ir žaliavų kainos, todėl vidutinė metinė infliacija apskaičiuota SVKI pagrindu 2011 m. buvo 2,7 proc. Metų eigoje augant infliacijai, pradėjo augti ir rizika dėl infliacijos prognozių. Siekdama pažaboti šią riziką Valdančioji taryba balandį ir liepą padidino pagrindines palūkanų normas po 25 bazinius punktus, kurios beveik dvejus metus buvo labai mažos. Tačiau antrąjį pusmetį pradėta smarkiau nerimauti dėl finansų raidos keliose euro zonos valstybėse. Ypatingai antrąjį pusmetį gilėjo vyriausybių įsiskolinimo krizė ir didėjo jos poveikis bankų sektoriui. Dar rugsėjį buvo prognozuota, kad 2012 m. realaus BVP augimas sudarys 0,4 – 2,2 proc., tačiau jau gruodį prognozės buvo daug liūdnesnės – 0,4 – 1,1 proc. Padidėjusi įtampa finansų rinkose darė slopinantį poveikį euro zonos ekonomikai, todėl šį kartą pagrindinės palūkanų normos buvo sumažintos du kartus, lapkričio ir gruodžio mėnesiais, po 25 bazinius punktus (3 lentelė). Buvo manoma, kad tai būtina padaryti siekiant įgyvendinti pagrindinį ECB tikslą. Taip pat Valdančioji taryba nuo rugpjūčio iki gruodžio ėmėsi įgyvendinti nemažai nestandartinių pinigų politikos priemonių. Spalį buvo pradėta įgyvendinti antroji padengtų obligacijų pirkimo programa, o gruodį – priemonės padidinti likvidumą užsienio valiutomis. Kartu Eurosistema nusprendė visose bent jau iki 2012 m. birželio pabaigos vykdomose refinansavimo operacijose naudoti fiksuotųjų palūkanų normų konkurso procedūrą paskirstant visą sumą. Taip pat buvo pradėtos vykdyti ir kitos priemonės. Pagrindinis tikslas, kurio buvo siekiama šiomis priemonėmis, - sušvelninti neigiamą finansų rinkų įtampos poveikį skolinimo namų ūkiams ir verslui pasiūlai, užtikrinant, kad bankai nepatirs likvidumo problemų. 2011 m. ECB ir toliau dalyvavo rengiant bei įgyvendinant svarbias politikos ir teisinio reguliavimo iniciatyvas, kuriomis siekiama didinti finansų rinkų infrastruktūros stabilumą, taip pat teisines iniciatyvas ES lygiu. (Europos Centrinis Bankas, 2012). Metai ir mėn. Indėlių galimybės Pagrindinės refinansavimo operacijos Ribinio skolinimoasi galimybės 2010 0,25 1 1,75 2011 04 0,5 1,25 2,5 2011 07 0,75 1,5 2,25 2011 11 0,5 1,25 2 2011 12 0,25 1 1,75 3 lentelė. Pagrindinių euro zonos palūkanų normų dinamika 2.7. ECB veikla 2012 metais 2012 metais ekonominis aktyvmas euro zonoje sumažėjo – daugiausiai dėl mažų investicijų bei sumenkusio namų ūkių vartojimo. Tai buvo susiję su mažu ekonomikos pasitikėjimu, dideliu nedarbu, griežtesnėmis fiskalinėmis priemonėmis. Nors vidutinė metinė infliacija ir sumažėjo iki 2,5 proc. (2011 m. buvo 2,7 proc.), jis buvo didesnis nei įprasta. Tokia kainų raida buvo siejama su pakilusiomis energijos kainomis, didesniais netiesioginiais mokesčiais ir administruojamosiomis kainomis kai kuriose euro zonos šalyse. Kadangi infliacinis spaudimas šiek tiek sumažėjo, Valdančioji taryba liepos mėnesį pagrindines palūkanų normas padidino 25 baziniais punktais. Su finansavimu susijusi įtampa tarpbankinėse pinigų rinkose metų eigoje šiek tiek sumažėjo, kadangi bankai aktyviai dalyvavo nestandartinių priemonių procese – 3 mėn. ilgesnės trukmės refinansavimo operacijose (2011 metų gruodį ir 2012 metų vasarį). Tai padėjo išvengti kredito sumažėjimo realiajai ekonomikai. (Europos Centrinis Bankas, 2013). 2.8. ECB vaidmuo finansų krizės laikotarpiu Praet (2012) teigia, kad ECB ėmėsi aktyvaus vaidmens mažinant finansinę ir ekonominę krizę euro zonoje. Kai buvo susidurta su žymia rizika kainų stabilumui išlaikyti, ECB kelis kartus didino ir daug kartų mažino pagrindines ECB palūkanų normas, kad sumažinti kainų stabilumo praradimo riziką. 1 paveiksle galime matyti kaip keitėsi pagrindinių refinansavimo operacijų palūkanų norma, palūkanų norma už naudojimąsi indėlių galimybe ir palūkanų norma už ribinio skolinimosi galimybę finansų krizės laikotarpiu, taip pat kokios pagrindinių palūkanų normos vyravo po krizės. O 2 paveiksle galime matyti vidutinės metinės infliacijos pokyčius euro zonoje 2006 – 2014 metais. Iš grafikų galime matyti, kad ECB atsižvelgdama į infliacijos spaudimą keitė pagrindines palūkanų normas. 1 paveikslas. Pagrindinių palūkanų normų kaita 2006 – 2015 metais Šaltiniai: https://www.lb.lt/europos_centrinio_banko_leidiniai_lietuviu_kalba (ECB metų ataskaitos 2006 – 2014 m.); https://www.ecb.europa.eu/press/pressconf/2015/html/is150305.en.html 2 pav. Vidutinė metinė infliacija (procentais) Šaltinis: http://ec.europa.eu/eurostat/tgm/table.do?tab=table&init=1&language=en&pcode=tec00118&plugin=1 Be pagrindinių ECB palūkanų normų keitimo, Valdančioji taryba priėmė papildomų politikos priemonių, dažnai vadinamų nestandartinių priemonių. Jos buvo kaip priedai prie palūkanų normų pokyčių. (Praet, 2012). Šiomis priemonėmis buvo siekiama daugiau, negu buvo įmanoma pasiekti vien tik mažinant pagrindines ECB palūkanų normas. Šiomis priemonėmis buvo atsižvelgiama ir į pagrindinį vaidmenį, kurį bankai atlieka euro zonoje, teikdami finansavimą realiajai ekonomikai. Jos buvo įgyvendintos sumažinti likvidumo ir finansavimo apribojimus bankų sektoriuje. Buvo tikimasi palengvinti mažesnių ECB palūkanų normų perkėlimą į pinigų rinką ir bankų skolinimo palūkanų normas, kas savo ruožtu turėjo padėti atsigauti ekonomikai. Visos Valdančiosios tarybos patvirtintos nestandartinės priemonės savo pobūdžiu buvo laikinos ir skirtos tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai kainų stabilumui vidutiniu laikotarpiu palaikyti, užtikrinant, kad infliacijos lūkesčiai tvirtai atitiktų kainų stabilumo tikslą. (Europos Centrinis Bankas, 2009). Tokia politika buvo sukurta tokiu būdu, kad ECB gebėjimas užtikrinti kainų stabilumą vidutiniu laikotarpiu buvo išsaugotas, taip prisidedant prie bendro finansų sistemos stabilumo euro zonoje. (Praet, 2012). Taigi, finansų krizės laikotarpiu ECB atliko kainų stabilumo vidutiniu ir ilgesniu laikotarpiais užtikrintojo vaidmenį. ECB vykdė savo pagrindinį tikslą – užtikrinti infliaciją žemesnę, bet artimą 2 proc. vidutiniu ir ilgesniu laikotarpiais. ECB veikė kaip stabilumo ir pasistikėjimo garantas esant nepalankiai ekonominei aplinkai, kuri susidarė dėl pasaulinės finansų krizės. IŠVADOS 1. ECB finansų krizės laikotarpiu vykdė savo pagrindinį tikslą, kartu ir vaidmenį – būti stabilumo ir pasitikėjimo garantu, užtikrinant kainų stabilumą vidutiniu ir ilgesniu laikotarpiais. 2. Atsižvelgdamas į infliacijos spaudimo pokyčius, ECB keitė pagrindines palūkanų normas, siekiant išlaikyti stabilias kainas. 3. Visais metais pagrindės palūkanų normos buvo keistos po mažiausiai kelis kartus, išskyrus 2010, kuomet buvo paliktos palūkanų normos: už indėlių galimybes – 0,25 proc., pagrindinių refinansavimo operacijų – 1,00 proc. ir už ribinio skolinimosi galimybę – 1,75 proc. 4. ECB prdėjo įgyvendinti ir nestandartines pinigų politikos priemones, savo pobūdžiu laikinas ir skirtas tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai kainų stabilumui vidutiniu laikotarpiu palaikyti. 5. Šios nestandartinės priemonės buvo įgyvendintos sumažinti likvidumo ir finansavimo apribojimus bankų sektoriuje. 6. Vidutinės trukmės ir ilgalaikiai infliacijos lūkesčiai ir finansų krizės laikotarpiu atitiko Valdančiosios tarybos tikslą vidutiniu laikotarpiu palaikyti mažesnę kaip 2 %, tačiau artimą šiam lygiui infliaciją, taip patvirtindami ECB pinigų politikos strategijos patikimumą. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI BIKAS, Egidijus. Finansų rinkos ir depozitinės institucijos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 272 p. ISBN 978-609-459-165-5. DRAGHI, Mario. Introductory statement to the press conference (with Q&A). 2015. [žiūrėta: 2015 11 17]. Prieiga internetu:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!