Epikūrininkai ir kinikai — individualizmo propaguotojai

 VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS INSTITUTAS POLITOLOGIJOS KATEDRA REFERATAS „Epikūrininkai ir kinikai – individualizmo propaguotojai“ Atliko: Politikos Mokslų ir Diplomatijos Instituto 1kurso studentė Miglė Stasiškytė Tikrino: A.Zykas KAUNAS 2008 Turinys Įvadas 1. KINIKAI Istorinė erdvė, kinikų filosofijos formavimasis Kinikų filosofija ir jos individualizmas 2. Epikūrininkai Istorinė erdvė, epikūrininkų filosofijos formavimasis Epikūrininkų filosofija ir jos individualizmas Išvados Literatūros sąrašas 3 4 4 5 9 9 10 13 14 Įvadas Individualizmo, kaip tam tikros pasaulėžiūros, iškeliančios asmenį, individą aukščiau tokių bendruomeninių darinių, kaip šeima, kolektyvas, tauta, valstybė, reikšmė šiuolaikiniam žmogui itin didelė – juk net paradoksalu tampa, kaip greitai individualizmas įgauna kolektyvistinį pobūdį (to reikia visiems)... Kad ir kaip bebūtų, jokiu būdu negalime paneigti individualizmo svarbos, tačiau , nepaisant jos, nejučiomis kyla aibė klausimų: ar vis dėlto šis, modernusis, žmogus suvokia, kas tai yra individualizmas plačiąja prasme? Ar tai nėra dar viena skambi klišė, kurią kiekvienas gudresnis jaučia pareigą priskirt ir sau? Ar žmogus žino, kokios yra šio reiškinio, šios savitos pasaulėžiūros ir pasaulėjautos šaknys bei ar suvokia, kad sąvoka „individualizmas“ , kalbant abstrakčiau, neapsiriboja vien supratimu, jog individualizmo bruožus puikiausiai atspindi savitas apsirengimo stilius ar kitokios , iššaukiančios išvaizdos + elgesio demonstravimas..? Tokie ir panašūs klausimai kyla bene kiekvienam mąstančiam žmogui , atsakymai į juos, deja, bet dažniausiai būna tokie kaip visada... Tai liudija, jog problema egzistuoja, o klausimas opus ir ne vien dėl šios temos nesuvokimo, o veikiausiai todėl, jog progresas visuomet žengia koja kojon su regresu, šiuo atveju, žmogiškuoju, klausiančiuoju, pilnatvės ieškančiuoju... Gal ir skaudi , bet tiesa – žmogiškąją prasme žengiame atgal, todėl be galo svarbu žinoti pradžių pradžias, ištakas ir stengtis bent neregresuot jų atžvilgiu. Šio referato tikslas – supažindinti su individualizmo pasaulėžiūra grįstomis kinikų bei epikūrininkų filosofijomis. Pagrindiniai šiame rašto darbe keliami uždaviniai: • Atskleisti individualizmo sampratą dviejų pirmųjų antikoje gyvavusių ir šią pasaulėžiūrą propagavusių filosofijų atžvilgiu. • Išryškinti kinikų ir epikūrininkų požiūrio į individualizmą panašumus ir skirtumus. • Sugretinti antikoje gyvavusį individualizmo suvokimą su egzistuojančiu moderniųjų laikų erdvėje. 1. Kinikai 1.1. Istorinė erdvė, kinikų filosofijos formavimasis Neabejotinai, viena iš pačių radikaliausių bei kontraversiškiausiai vertinamų filosofinių krypčių į istorinę areną atskubėjo Va.pr.kr. ir savo populiarumo viršūnę pasiekus IIIa.pr.kr. išliko joje dar apie tūkstantį metų,visą antikinę epochą. Tačiau, kaip bebūtų, šis ilgalaikis išlikimas, veikiausiai, tebuvo ilga transformacijų grandinė, prisidengusi tuo pačiu skėčiu, nes tikrąja senojo kinizmo, kurį itin radikaliai atstovavo, bene, vieninteliai Antistenas ir Diogenas, filosofija, jokiu būdu negalime vadinti viso tūkstančio metų laikotarpio, kurio metu ji ne tik nepaliaujamai silpnėjo, vis labiau toleruodama supaprastintą, švelniąją kinizmo traktuotę, be galo supanašėjusią su stoicistiniu santūrumu, bet , galiausiai, ir išlaikė , bene, vienintelį nepakitusį istorinį reliktą – pavadinimą. Tai nestebina jau vien todėl, kad šios filosofijos mokomasi buvo ne iš jos kūrėjų, pradininkų, o iš mokyklos pasekėjų palikimo. Antistenas – kinikų filosofijos pradininkas bei šios filosofinės krypties mokyklos įkūrėjas. Šis filosofas buvo nesantuokinis vaikas, gimęs ir augęs neturtingoje bei nekilmingoje šeimoje – jau vien tai rodo nelengvą jo dalią, tačiau negana to, jis gyveno laikotarpiu, kai Graikijoje buvo akivaizdžiai matomos miesto – polio didybės įlūžio tendencijos, neabejotinai pasireiškusios visuomenės bei kiekvieno atskiro žmogaus gyvenimo kokybės suprastėjimu bei rodančios, jog Antistenas buvo iš tų individų, kuriems teko patirti gyvenimo skonį bei vargo prieskonį. Antistenas buvo laikomas „vėlai išėjusiu mokslus“ , nes aktyviai filosofinei veiklai atsidėjo tik sulaukęs gana brandaus amžiaus, tačiau nepaisant to, po Sokrato (kuris buvo jo mokytojas) mirties, atidarė savo filosofinę mokyklą Kinosarge, kuri susilaukė gana didelio susidomėjimo. Grįžtant prie kinizmo filosofijos ištakų, mano nuomone, derėtų pakalbėti ir apie kinikų filosofiją, žvelgiant iš jos pavadino prizmės. Yra keletas hipotezių, kodėl ji vadinasi būtent taip. Pirmoji hipotezė teigia, kad mokyklos pavadinimas turėtų būti kildinamas iš vietovės, kurioje ji buvo įkurta, vardo (Kinosargas), antroji, kurią , beje, niekinančiąja bei pasityčiojamąja prasme vartojo daugelis vėlesnių laikų rašytojų ar filosofų (pvz.:Hėgelis), kad šios filosofijos pavadinimas kyla iš graikų kalbos Kyon („šuo“), bei tai esą yra „šuniška filosofija“(blogąja,išskirtinai neigiamų savybių kratinio prasme). Tačiau, kaip labai taikliai pastebėjo L.Anilionytė, „ko gero, jie turi ir gerų, ir prastų bruožų. Jie , žinoma, ir loja, ir kandžiojasi, ir nešvariai gyvena, bet jie ištikimi ir patikimi – jie nemeluoja ir gina draugus. Jie , žinoma, nediplomatiški – nepatikai, aplos, bet - į akis, o ne už akių“(2000m.). Antisteno mokinys, bene , žymiausias kinikas istorijos bėgyje, žinomas kiekvienam, nors kiek labiau besidominčiam filosofija bei literatūra apskritai – Diogenas Sinopietis. Šis žmogus, kaip niekas kitas, sugebėjo įtvirtinti tuos radikalius principus, besiremiančius į absoliutaus asketizmo pagrindą, kuriuos iškėlė Antistenas. Tai tikrasis kinikų filosofijos simbolis ir aukščiausios siekiamybės pavyzdys. Jis gyveno taip asketiškai, kaip tik įmanoma, nes viskas, ką turėjo, tebuvo statinė, kuri, jam atstojo būstą, lietpaltis, kuris pasitarnavo ir kaip užklotas bei puodelis, kurio galiausiai atsisakė, pamatęs berniuką, geriantį iš rieškučių. Diogenas turėjo daugybė pasekėjų bei mokinių, iš kurių žymesnis, tęsęs , o greičiau – pradėjęs kinizmo koregavimo tradiciją, buvo Kratetas. Šis filosofas buvo kilęs iš kilmingos bei turtingos šeimos, tačiau susidomėjęs kinikų propaguojamomis idėjomis bei pačia filosofija, apsisprendė išdalinti visus turtus ir visomis jėgomis atsiduoti „tikrosios tiesos“ paieškoms. Tačiau jau nuo šio kinikų mokyklos atstovo iškilimo pradėjo ryškėti kinizmo tolimas nuo pradinių įsitikinimų, hedonistinių motyvų link, o vėliau, Romos laikais, linkimas ir toleravimas tik tų kinikų įsitikinimų, kurie atitiko stoikų pasaulėžiūrą. Taigi akivaizdu, jog tikrasis kinizmas buvo tas, kuris egzistavo šalia Antisteno bei Diogeno, o visa tai, kas sekė vėliau – tebuvo švelnus bei savaimingas procesas, galiausiai lėmęs visišką filosofijos nutolimą nuo pradinių idealų, vertybių bei siekiamybių. 1.2. Kinikų filosofija ir jos individualizmas Vienas iš pagrindinių bruožų, besąlygiškai pristatančių šią filosofiją tai jų negatyvistinė nuostata, neigusi visą dirbtinai sukurtą bei egzistencijai skirtą aplinką, jos atributus, visus sustyguotus papročius, kažkieno nustatytąsias privalomąsias normas,vadinamas įstatymais, morale bei etiketu. Toks kinikų požiūris į dirbtinį visuomeninį gyvenimą ir civilizacijos pranašumus, neabejotinai, leido atsiriboti nuo bet kokio kontakto su išoriniu socialiai orientuotu pasauliu, paliekant vienintelę ir neatskiriamą jungtį tarp jo ir kinikų, kaip atskirų individų, mastančių, besielgiančių ir save traktuojančių kitaip, nei priimta bendruomenės, visumos; ir ta jungtis – gamta – kinikams buvo vienintelė vertybė, vienintelis dorovinio elgesio matas, vienintelė siekiamybė bei idealo atspindys. Kinikų filosofija iš bet kokių egzistavusių bei praktikuotų normų, ko gero, net nesąmoningai pripažino vieną - filosofinės teorijos neatsiejamumą nuo praktikos, todėl visa jų filosofija orientavosi būtent į praktinį teisingo gyvenimo modelį, išminčiai – tai ne žmonės, filosofuojantys „tarp keturių sienų ir kuriantys pasaulio atmetimo modelius“( Anilionytė L. Kinikų etika. Vilnius: LFSI; 2000m. P.5), bet akivaizdūs, jų pažiūromis, netoleruotino pasaulio kritikai, visą savo nepasitenkinimą išreiškiantis jo pajautimo vietoje apie tai ir prieš tai, kas kelia neigiamus jausmus, kas gyvena ne pagal gamtos, kaip pagrindinės vertybės, iškėlimą aukščiau visko. Derėtų paminėti ir tai, jog kinikų teorijos suvokimas buvo ne tik neatsiejamas nuo praktikos, bet ir pastarąją išreiškiantis, kitaip tariant – praktika,kinikams , buvo visos jų filosofijos matas, kurio nebuvo galima atskirti nuo užsibrėžtų tikslų, tiesų bei idealų. Kinikas elgėsi, kaip mąstė, jautė ir manė esant teisinga, jam visa tai, ką galima prisikirti „aukščiausiai tiesai“ ar siekiamybei, jokiu būdu negalėjo nukrypti nuo jo poelgių, todėl dažniausiai yra priimta sakyt, jog kinikų filosofija teorinio pagrindo neturėjo, tačiau, mano manymu, teorinio, vertybinio aspekto čia, jokiu būdu nebuvo vengiama ar stokojama ir jis, be abejonės, egzistavo, tačiau , priešingai nei buvo įprasta tuometiniame filosofiniame pasaulyje, jis ne tik veikė, kaip žmogui nepasiekiamos tiesos atspindys, bet buvo bandomas įgyvendinti realiai, neatsiejant jo nuo praktikos. Taigi kinikų etikoje vertybinė sąvoka įgavo kitokį, nei tuo metu vyravo senajame graikų pasaulyje, mastą - tačiau iš kitos pusės – itin rafinuotą – išgrynintą iki tikrųjų, pirminių vertybių, kylančių iš gamtos ir jai natūraliai priklausančių, tikrojo suvokimo, visų dirbtinybių, įmantrybių bei veidmainybių atmetimo, individualizmo (atskirto nuo visuomeninių rėmų priespaudos, keliančios ne ką daugiau, nei manipuliacijų bei blefo reikiamybę) demonstravimo. Itin kritiškai vieni kitų atžvilgiu, buvo nusiteikę kinikai ir Platonas. Kinikai Platoną kritikavo dėl jo idėjų teorijos, teigdami, jog žmogus tiek filosofinėje teorijoje , tiek praktikoje privalo kliautis tik sveiku protu, o pastarasis kinikus kaltino jų siauraprotiškumu. Kinikų visiškai nedomino pasaulis, esantis ar galintis būti už juslių, todėl visos idėjų teorijos, kuriomis spekuliavo Platonas ar kas kitas iš pašalės, ir kurių nebuvo galima bent minimaliai praktiškai įrodyti, kinikams rodės esą pernelyg nereikšmingi ir nevertingi juslinio pasaulio atžvilgiu. Šią filosofinę mokyklą atstovavę filosofai (išminčiai) teigė, kad „protas daro žmogų žmogumi, tuo pat metu kuria dorybę ir sutampa su ja. Protas yra žmogaus esmė. Protingas žmogus tas, kuris nepriklauso nuo išorinių aplinkybių. Išminčius gali gyventi vienas pats ir jam užtenka jo paties“. Taigi Platonas buvo išminčiaus antonimas, antiherojus kinikams, lygiai kaip ir Prometėjus, atnešdamas ugnį žmonėms, pasmerkęs juos amžinai atskirčiai nuo gamtos. Individualizmas , kinikų nuomone, vienintelis tikras, nemeluojantis, nesukompiliuotas, nesudarytas reiškinys, nes visame kame „egzistuojanti tik atskirybė“ ( Anilionytė L. Kinikų etika. Vilnius: LFSI; 2000m. P.9). Atskirybės egzistavimas grindžiamas visų pirma tuo, jog jų pasaulis yra sudarytas ne iš junginių, tam tikrų bendruomeninių sambūvių, lemiančių naujo kūno, reiškinio atsiradimą, bet iš atskirų fizinių kūnų, atskirų detalų, net ir sujungtų į vieną, netampančių nauju kūriniu, o vis dar tebebūnančių tu pačių atskirų, vienetinių detalių, individualybių samplaika. Kaip jau buvo minėta ankščiau, kinikai buvo itin aršiai nusiteikę prieš bet kokius dirbtinius implantus, keičiančius žmonių santykį su gamta ar požiūrį į ją, lemiančius pertekliaus ir prabangos atsiradimą, vienų gamtos grandžių išnaudojimą kitų naudai gauti. Pirmiausia, šiai implantų kategorijai kinikai priskyrė kultūrą ir mokslą, iš kurių pastarasis padarė itin neigiamą poveikį žmogaus – gamtos savitarpio supratimo sferoje, nes suteikė stimulą žmonėms jaustis pranašesniems, o bet koks galios bei pranašumo pajautimas prieš kitą objektą, lemia atitolimą, šiuo atveju – žmogaus atitolimą nuo gamtos ir jos dėsnių. Ką tik paminėtas teiginys, mano nuomone,vertingas bei galintis parodyti labai įdomų kinikų filosofijos sugretinimą su šiomis dienomis jai atitikmeniu laikomu cinizmo, ciniškų pažiūrų propagavimu. Kaip jau buvo minėta, kinikų pažiūromis mokslas, kaip civilizacijos kūrinys , yra neigiamas dalykas ir žmogus, atsisakantis išorinio socialaus pasaulio, turi atsisakyti ir mokslo, kaip „išorinės“ nuomonės, tuo labiau, kad ,kaip teigė Antistenas, „dorybei užtenka dorybingos veiklos, „mokslų“ jai nereikia“ ( Anilionytė L. Kinikų etika. Vilnius: LFSI; 2000m. P.11). Taigi, pažvelgus į šias mintis paviršutiniškai, būtų galima teigti, jog tokie dalykai, kaip mokslas, neverti nei laiko gaišaties bei dėmesio atplaišų, nes patys savaime nėra naudingi, tačiau įsigilinus ir susidarius šios filosofijos bendrą foną, tampa akivaizdu, jog mokslas nėra vertingas tuomet, kai tu ne tik šabloniškai žinai, bet ir pats išsiaiškini bei suvoki, kas tai yra, kai supranti, kokia šio ar kito reiškinio prasme... Juk tiek Antistenas, tiek Diogenas buvo itin išsilavinę bei apsišvietę žmonės, galintys savo proto bei žinių pagalba atsirinkti tai, kas nereikalinga, o ne naudotis taisyklėmis, reguliuojančiomis eismą, neturint nė menkiausio supratimo, kam to reikia. Būtent toks ir yra skirtumas tarp kinizmo ir šiuolaikinio cinizmo, nes pastarasis, tiesiog žino tai, kas kieno nors parašyta, (ar dar blogiau - net nežino, bet neigia viską tam, kad neigt), tačiau įgimto ar įsiteigto siauraprotiškumo dėka, net neįsivaizduoja, kokia to žinojimo prasmė, kam jis šneka tai, ką šneka ir kodėl šneka būtent taip... Kinikų individualistinė filosofija, neigusi tokias dirbtinybes, kaip visuomenė bei jos sukurti produktai (pvz.:civilizacija) toleravo auklėjimo būtinybę, tai , veikiausiai, sietina su Sokrato poveikiu Antistenui, būnant jo mokytoju, nes vienas iš žinomiausių Sokrato filosofijos postulatų yra toks, jog „dorybė yra žinojimas, taigi ji yra įgijama“ ( Anilionytė L. Kinikų etika. Vilnius: LFSI; 2000m. P.11), tačiau su šiuo Sokrato teiginio priėmimu, neišvengiamai seka ir atmetimas dėl Sokrato nusistatymo , jog dorybė prieinama tik išminčiams. Čia kinikai pereina prie polemizavimo su didžiu mąstytoju, bandydami įrodyti, jog dorybė pasiektina visiems, tačiau vis dėlto nusileidžia pastarajam sakydami, kad „masė kvailių visgi elgiasi neišmintingai, taigi ir nedorai“ ( Anilionytė L. Kinikų etika. Vilnius: LFSI; 2000m. P.13). Todėl, nors kinikų požiūris rodė, jog visi žmonės yra pajėgūs pasiekti dorybė bei propagavo visų žmonių lygybę, dorybę laikydami universaliu dalyku, tačiau vis dėlto ši filosofija atskyrė individą nuo visuomenės, pastarąją prilygindamas kvailių miniai. Pabaigai, norėčiau išskirti dar vieną, itin svarbų individualizmo bruožą kinikų filosofijoje. Šis kinikų individualizmą pabrėžiantis aspektas yra išskirtinis jų požiūris į įstatymus, nes anot jų, jokie įstatymai, reglamentuojantys valstybines gyvenimo normas nėra reikalingi bei netgi minimaliai naudingi, greičiau tai tokie saitai, kurie atbukina natūralų individo sugebėjimą gyventi dorai, remiantis savo sąžine, vidinių dorybių skale, bei verčiantys žmogų paklusti dirbtinumui, „atskirų žmonių išmonei“ ( Anilionytė L. Kinikų etika. Vilnius: LFSI; 2000m. P.13) , atitolinančiai žmogų nuo gamtos. Taigi būtent šis įstatymų , įrėminančių visuomeninio gyvenimo bei poelgių normas, visiškas netoleravimas ir atsisakymas buvo, bene, viena iš pagrindinių priežasčių, atskyrusių kinikus „nuo bet kokio sociumo“ ( Anilionytė L. Kinikų etika. Vilnius: LFSI; 2000m. P.14) bei pabrėžiančius jų filosofinę dedikaciją individualumui ir šio individualumo reiškimui. 2. EPIKŪRININKAI 2.1. Istorinė erdvė, epikūrininkų filosofijos formavimasis Epikūrininkams, kaip savitai filosofinei srovei, pradžią davė žymus antikos filosofas Epikūras, gyvenęs IV – III (341 – 270m.) a.pr.Kr. Helenizmo epochos pradžioje epikūrininkų filosofinė kryptis buvo viena iš dviejų svarbiausių bei įtakingiausių, aktyviai besipriešinusi (žinoma, tik idėjinėje plotmėje) savo oponentų stoikų filosofinei mokyklai. Epikūras gimė Samos saloje, kur ir augo savo tėvo mokytojo šeimoje. Dar jaunas būdamas rodė itin didelį susidomėjimą filosofijos mokslu, skaitė gausybę įvairių autorių veikalų iš kurių išskirtinai didelę reikšmę jam paliko Demokritas ir jo „atomistinis mokymas“ (Žibaitis R. Epikūro etika. Vilnius: LFSI; 1998m. p.4), nes būtent iš jo jis ir perėmė savotišką (tais laikais) visatos supratimą (įdomu tai, jog pats Epikūras tai neigė teigdamas, jog visa filosofija, kurią jis skleidė, buvo nulemta ir suformuluota vien jo paties). Kaip žinia, laikotarpis, kuriuo gyveno Epikūras, buvo itin neramus bei permainingas, tai buvo laikmetis, kuomet kaip niekad stipriai išryškėjo miestų - polių nuosmukis ir neišvengiamai artėjo galutinis graikų pasaulio didybės žlugimas. Būtent istorinės to laikotarpio aplinkybės, tai, jog jam, sulaukus pilnametystės bei gyvenant Atėnuose, teko savo akimis regėti Aleksandro Makedoniečio imperijos žlugimo procesą ir diadochų kovų nulemtus veiksmus bei šiuos veiksmus vainikavusius padarinius (Atėnų nusiaubimai, grobstymai, gaisrai, politiniai perversmai bei maištai etc.), neabejotinai stipriai sukrėtė besiformuojančią asmenybę bei nuteikė tolimesnio jo gyvenimo kelio ir savitos filosofinės tėkmės kūrimo paieškoms, išvedusioms filosofą iš visuomenės rėmų (kurie tradiciškai saistė mieto - polio gyventojus) į atskirą bei individualų, žmogaus, kaip didžiausios vertybės pačiame savyje suvokimą. 307/6m.pr.kr. Epikūras įkūrė savo mokyklą, kitaip vadinamą „Epikūro sodu“,būtent kurioje ir buvo bandoma atsiriboti nuo plačiosios visuomenės, tam tikra prasme įpareigojančios bendruomenės, o taip pat, ten buvo bandoma ne tik filosofuoti, bet ir įgyvendinti šią, individą aukštinančią filosofiją. 2.2. Epikūrininkų filosofija ir jos individualizmas Epikūrizmas dažniausiai apibūdinamas, kaip filosofijos kryptis, kurios pagrindinis tikslas – padaryti žmogų laimingą, o laimės įgyvendinimas, anot Epikūro, pasiekiamas per malonumus. Taigi jau vien pirmasis šio poskyrio sakinys, o tuo pačiu ir filosofinė epikūrizmo sentencija, aiškiai parodo, jog svarbiausias filosofijos objektas, į kurį orientuojasi epikūrininkai – žmogus individas (visiškai priešingai nei, tarkim, didieji graikų filosofai Platonas ar Aristotelis, kurie didžiausią dėmesį skyrė bendruomeniniams dariniams – valstybėms). Išskirtinis antikinės filosofijos bruožas – filosofų įsitikinimas, jog žmogus, skleidžiantis filosofines idėjas bei galintis vadintis tikru filosofu , neabejotinai yra ir sielos gydytojas, žinantis kaip reikia gyventi gerai ir laimingai bei pats gyvenantis taip, „kaip skelbia jo žinojimas ir mokymas“ (Žibaitis R. Epikūro etika. Vilnius: LFSI; 1998m. p.7.). Sielos gydytojas filosofas, savo dovanos, žinojimo, padedamas privalo švarios bei sveikos sielos linkme nukreipti sergančiuosius, privalo „apvalyti žmogaus sielą ir pasaulėžiūrą nuo „tuščių, niekingų minčių“ apie aistras, kančią ir baimes“ (Žibaitis R. Epikūro etika. Vilnius: LFSI; 1998m. P. 8.). Būtent šis bandymas filosofiją pritaikyti praktiškai, ne tik „gydant“ sielą, bet ir atvedant ją į doros kelią, kuriuo ji toliau galėtų žengti viena, t.y. gyventi pagal jai nurodytą pavyzdį, tikrojo žinojimo modelį, kuris Epikūro gyvenamojoje Graikijoje buvo itin paplitęs (ne tik filosofavimas, bet ir gyvenimas pagal filosofiją), pačią filosofiją privertė suvokt ne tik kaip dvasinę, sielą taurinančią , bet ir kaip „praktinę galią turinčią vertybę“ (Ibid). Epikūrininkų filosofija – neabejotinai individualistinė, tai būtų galima labai konkrečiai pagrįsti. Individualistinė ji, visų pirma todėl, kad visas filosofijos dėmesys skiriamas ne tam tikrų bendruomeninių darinių veikimo bei efektyvaus funkcionavimo paieškoms, ne visuomenės tarpusavio sugyvenimo klausimams, o atskiro žmogaus, atskiro individo sielos žaizdoms gydyti, jo vidinei laimei bei ramybei užtikrinti. Dirbtiniai konstruktai, kurių tarpui priskirtume ir žmonių susivienijimus į įvairias bendrijas bei galiausiai valstybę, epikūrininkų vertinami itin kritiškai, nes išminčius – filosofas šioje filosofinėje kryptyje, tai žmogus, sukylantis prieš dirbtinumą, prieš tai , kas įteigta, suformuota, o ne išgyventa ir išieškota. Šiuo atveju minia eina tiesiausiu keliu – pasiduoda inercijai, o filosofas priešingai – išsuka iš jo. Visuomenė epikūrininkams nėra vertybė dėl to pačio bandos principo, dėl inercijos lengviausio kelio atžvilgiu (vegetacijos prasme) ir nesugebėjimo rinktis mąstymo,nesugebėjimo rinktis tiesos(ar bent jos paieškų) . Filosofijos uždavinys, anot epikūrininkų – būti sielos žiburiu laimės paieškose, todėl kiekvienas žmogus, galintis tokius vadintis, privalo neišsižadėti jos: „Tegu niekas, ir jaunas būdamas, neatidėlioja užsiėmimų filosofija, ir senatvės sulaukęs, nejaučia nuovargio atsiduodamas filosofijai (...) O tas, kuris sako, kad užsiiminėti filosofija arba dar neatėjo, arba praėjo laikas, yra panašus į tą, kuris sako, kad ir laimei arba dar nėra, arba jau nebėra laiko“ (Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika, Vilnius: Mintis; 1977m.p.303) Epikūro individualistinis mokymas taip pat išsiskiria egoistinėmis tendencijomis “nes šio mokymo adresatas ir „gyvenimiškasis“ hedonistas (veikėjas) ne paprasti žmonės, bet išminčius“(Žibaitis R. Epikūro etika. Vilnius: LFSI; 1998m. P.21.). Šis adresatas, norėdamas pasiekti laimės būsena privalo laikytis trijų pagrindinių nuostatų: 1. Kūniško asketizmo – epikūrininkai pripažįsta kūno reikmes,dėl kūno neatsiejamo sąryšio su dvasia, tačiau tik tas, kurias šaukia „kūno balsas: nealkti, netrokšti, nežvarbti.“ (Žibaitis R. Epikūro etika. Vilnius: LFSI; 1998m. p.20) 2. Filosofinį etinį hedonizmą, kurį propaguojantis žmogus, prieš imdamasis įgyvendinti bet kokius savo trokštamus malonumus , privalo savęs paklausti : „kas man atsitiks, jeigu mano troškimai išsipildys ir jei neišsipildys?“ (Žibaitis R. Epikūro etika. Vilnius: LFSI; 1998m. p.22). 3. Buitinį asketizmą – kuris reikalingas tam ,kad būtų galima išvengti tokių būties malonumų, prie kurių prisirišus ir staiga netekus – kančia neišvengiama. Hedonistinė epikūrininkų filosofija remiasi į malonumą, kaip įgimto gėrio matą, kurį privalu išmokti patirti bei išgyventi taip, jog bet kokia kančia ar skausmas (minėtojo gėrio priešingybės) neturėtų nė mažiausios prošvaistės pasireikšti bei sudrumsti laimės idilę, sukurtą pagrindinės „statybinės medžiagos“ – malonumų - dėka. Labiau įsigilinus į pastarąjį sakinį, tampa akivaizdu, jog šis hedonizmas, propaguotas epikūrininkų, toli gražu neatitinka šiomis dienomis suvokiamo gyvenimo dėl malonumų, tiek kalbant epikūrininkų minties sklaidos suvokimo, tiek, tuo labiau, šiandienos žmogaus hedonizmo, kaip teorinės ir praktinės filosofijos propagavimo (visų įmanomų iškrypimų rūšių toleravimo bei netgi perkėlimo į vertybinę skalę, moralinių normų degradavimo iškėlimo ant pjedestalo etc.) , atžvilgiais. Kardinaliai kitoks hedonizmo suvokimas vyravo epikūrininkų sąmonėse, teigiantis, jog : „Negalima gyventi maloniai, negyvenant protingai , dorai ir teisingai, lygiai kaip negalima gyventi protingai, dorai ir teisingai, negyvenant maloniai“, todėl net ir sakydami, kad „joks malonumas savaime nėra blogybė“, epikūrininkai nepamiršta pabrėžti, jog „tai, kas sudaro kai kuriuos malonumus, sukelia nepatogumų, kurie kur kas didesni už malonumus“ (Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika, Vilnius: Mintis; 1977m.318), būtent dėl šios priežasties – privalu jų vengt, norint išsaugot sielos ramybę bei laimę, nes malonumų siekimas, kuris, visų pirma, nėra orientuotas į vertybinį aspektą (saikingumą, dorovę bei protą), po akimirkos gėriu slepia daug didesnę priešpriešą turėtam malonumui. Remdamasis šiais principais, Epikūras malonumus, kurių protingas pasirinkimas ir patyrimas, anot jo, veda į laimę, suskirstė į tris pagrindines grupes: • Natūralūs įgimti ir būtini - šiai grupei priskirtini tokie malonumai, kaip „kūno balso“ poreikiai, draugystė, bendravimas. • Natūralūs įgimti, bet nebūtini – tai prabanga, maisto perteklius, šventės, linksmybės. • Nenatūralūs neįgimti ir nebūtini – tai dalykai , nuo kurių išminčiai ir išminties siekiantys žmonės privalo atsiriboti (sociokultūrinė, politinė veikla ir etc.) Hedonizmo sąvokos netoleruotina iškraipymą bei supaprastinimą (kuriuo įvardinamas epikūrininkų mokymas), atėjusį iki šių dienų (kaip jau buvo pastebėta, itin puikiai prigijusį bei vešantį dabartinėje, pažangiojoje visuomenėje) neabejotinai nulėmė daugybė veiksnių, iš kurių bene svarbiausi, mano nuomone, yra du: visų pirma, tai Aristipo iš Kerenės paskatinta amorali bei vulgari hedonizmo traktuotė („

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!