Epas ir jo žanrai. V. Hugo kūryba

Literatūros rūšys bei žanrai yra bendriausios sąvokos, apimančios kūrinio visumą: meninio pasaulio sandarą, literatūrinio subjekto vietą jame, kalbinės organizacijos pobūdį. Pagal tradiciją skiriamos trys literatūros rūšys: epas, lyrika ir drama.
Visos trys literatūros rūšys skiriamos į žanrus. Literatūras žanrai klasifikuojami pagal meninės formos ypatumus: bendrąją kūrinio kompozijiją ir kūrinio turinį. Didžioji dauguma grožinės literatūros knygų, be savo pavadinimo, turi dar ir paantraštę – romanas, poema, pjesė ir pan. Žanrai – tai pasaulio regėjimo būdai, žanruose sukaupta patirtis padeda žmogui racionaliai orentuotis realybėje, todėl analizuojant kūrinį labai svarbu pirmiausia atpazinti žanrą, kurį formuoja tema, kalbėjimai ir veizdavimo būdai bei technika. Kėkvienas žanras turi tik jam būdingą pradžią ir pabaigą – tai galų gale tampa skiriamaisiais žanro požymiais.
Epas – pasakojima menas (gr. Epos ,,pasakojimas“). Čia svarbiausia ne literatūrinis subjektas, o papasakotasis pasaulis. Šis pasaulis – savarankiška vertybė. Jis vaizduojamas išsamiai, detaliai, visapusiškai, nurint perteikti pasaulio įvairumą, turtingumą, jo formų apstumą. Svarbiausiu epikos bruožu laikomas vaizduojamojo pasaulio primatas pasakotojo atžvilgiu. Pasakotojas čia negali pats veikti ar kalbeti savo vardu, o privalo likti anapus įvykių, besijungenčių į vieningą veiksmą, kuris plėtojasi kaip priežasčių ir pasekmių būtinybė.
Pasakojime visados trys komponentai: pasakotojas, pasakojamasis pasaulis ir klausytojas. Epineme kūrinyje visada yra riba tarp pasakotojo ir pasakojamos istorijos, nors nevisados toji riba vienodai aiški. Mažiausiai ji jaučiama tuomet, kai pasakojama pirmuoju asmeniu o pasakotojas drauge yra ir pasakojamos istorijos dalyvis. Bet ir čia toji riba yra būtent laiko. ,,Žiūrint nuo to bokšto, kur stovime, Sen Polio rūmai, kad ir pusiau užgošti kitų ketverių didelių rūmų, apie kuriuos ką tik kalbėjome, vis dėlto atrodė įspūdingai ir nuostabiai“ (V. Hugo, Paryžiaus katedra).
Pasakotojo tonas gali būti pabrėžtinai objektyvus, nieko atvirai neaiškinantis, nekomentuojantis, nevertinantis, o leidžentis skaitytjui pačiam daryti išvadas. Bet gali būti ir kitaip: pasakotojas gali bendrauti su skaitytoju, įsiterpti į vaizduojamų įvykių tėkmę, įspėti skaitytoją dėl būsimų įvylių, tartis su juo,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!