Emigracijos ir imigracijos dinamika

Susivienijus Europai ir atsivėrus valstybių sienoms, gyventojų migracija tampa vis labiau dominuojančiu tarptautiniu reiškiniu. Šis reiškinys aktualus tiek Vidurio ir Rytų Europos šalims, tiek ir Vakarų valstybėms, kadangi vienai Europos daliai – buvusioms socialistinėms valstybėms – tenka didžiuliai emigrantų srautai, o Vakarų Europai – imigracijos problema.
Šio darbo tikslai – apžvelgti Vieningos Europos kūrimo istoriją, pateikti informaciją apie migracijos Europos Sąjungoje esmę ir aptarti bendrus bei konkrečių regionų migracijos aspektus, problemas bei statistinius rodiklius.
Nors Europos sąjunga iš esmės yra ir išlieka ekonominis darinys, per pastarąjį dešimtmetį vis ryškėjo palankumas Europos piliečiui ir vis labiau buvo užtikrinama jo judėjimo laisvė sąjungoje nepriklausomai nuo ekonominių aplinkybių.
Tačiau kol Europos Sąjungoje išlieka sienų kontrolė, tol asmenų judėjimas nebus visiškai laisvas, tačiau supaprastintos tokios procedūros kontrolės punktuose gali būti. Iki devintojo dešimtmečio vidurio tokį siekį atspindėjo tik keletas pareiškimų apie ketinimus ir neryžtingas principų deklaravimas. Paskui reikalai pradėjo judėti kur kas sparčiau. 1984 m. birželio 14 d. Fontenblo įvykusiame Europos viršūnių tarybos susitikime iš esmės buvo susitarta, kad visi muitų ir policijos formalumai Bendrijos vidaus pasienio punktuose turi būti panaikinti. Jau po metų Prancūzija ir Vokietija žengė pirmą žingsnį šia linkme ir pasirašė Sarbriukeno sutartį. Vėliau, 1985 metais, keletas valstybių pasirašė sutartį, įpareigojančią jos dalyvius palaipsniui nutraukti tikrinimus prie bendrų sienų, taip pat užtikrinti galimybę laisvai kirsti šias sienas visiems nepriklausomai nuo to, ar jie yra Bendrijos piliečiai, ar ne. Tai buvo pirmoji Šengeno sutartis, sudaryta tarp Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo. Šios penkios valstybės po penkerių metų pasirašė antrąją Šengeno sutartį, nustatančią laisvo asmenų judėjimo įgyvendinimo sąlygas ir garantijas. Joje taip pat yra išdėstyti principai, reglamentuojantys ne Bendrijos piliečių judėjimą Sąjungoje. Prie pirmųjų sutartį pasirašiusių valstybių vėliau prisijungė Italija, Ispanija ir Portugalija.
Romos sutartis nustatė laisvą asmenų judėjimą kaip pamatinį Europos Ekonominės Bendrijos tikslą, tačiau nuo pradžių ši nuostata buvo taikoma tik tarpvalstybinei ekonominei veiklai....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!