Ekologinės žemdirbystės problemos ir perspektyvos

VILNIAUS UNIVERSITETAS EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS Vilnius, 2006 ĮVADAS Dabartiniu metu labai veiksmingu Lietuvos ekonomikos gaivinimo svertu gali tapti ekologinio sertifikuoto žemės ūkio plėtra bei jo produkcijos realizavimas vidaus ir užsienio rinkose. Tam Lietuvoje šiuo metu yra visos reikiamos sąlygos. Vos ne dešimtį kartų sumažėjo sintetinių cheminių medžiagų naudojimas ir aplinkos teršimas jomis. Kaime daug nevisiškai užimtų, kvalifikuotų ir norinčių dirbti žmonių. Įkurtos ir sėkmingai veikia ekologinio žemės ūkio ūkininkų ir rėmėjų bendrija “Gaja”, sertifikavimo viešoji įstaiga “Ekoagros”. Pradeda veikti vidaus rinka, pirmieji ekologiniai produktai pradėti eksportuoti į užsienį. Vyriausybė skiria tiesiogines išmokas ekologiniams ir pereinamojo laikotarpio ūkiams pirmuosius penkerius metus. Ekologinio žemės ūkio judėjimas pripažįstamas ir vertinamas pasaulyje. Europos Sąjunga ekologiniam žemės ūkiui ir aplinkosaugai skiria ypatingą dėmesį ir finansinę paramą. Taigi atrodytų, kad dabartiniu metu ekologinio žemės ūkio plėtrai Lietuvoje susiklostė labai palankios sąlygos. Taigi šio darbo tikslas – išnagrinėti ekologinės žemdirbystės problemas ir perspektyvas. Darbo uždaviniai: • išnagrinėti ekologinių ir tradicinių ūkių skirtumus technologiniu ir ekonominiu aspektais; • nustatyti ekologinės žemdirbystės mastą Europoje; • išsiaiškinti ekologinio žemės ūkio atsiradimo Lietuvoje priežastis ir tikslus; • išsiaiškinti svarbiausias ekologinių ūkių problemas; • išanalizuoti turimus ekonominius ūkininkavimo Lietuvoje rezultatus; • nustatyti ekologinės žemdirbystės perspektyvas. Tyrimo metodai – specialios literatūros bendramoksliniai tyrimo metodai – loginė analizė ir sintezė; indukcija ir dedukcija; palyginamoji analizė, loginio ir grafinio vaizdavimo metodai. Studijuojant Lietuvos ir užsienio autorių mokslinius, mokslo populiarinimo veikalus, Lietuvos Respublikos įstatymus bei periodinę literatūrą apie ekologinės žemdirbystės ypatumus mūsų šalyje ir Europoje, šiame darbe nagrinėjamos ekologinio žemės ūkio problemos ir nustatomos perspektyvos. 1. EKOLOGINĖ ŽEMDIRBYSTĖ KAIP ALTERNATYVA TRADICINEI ŽEMDIRBYSTEI 1.1. Ekologinės žemdirbystės samprata ir ypatumai Ekologinės žemdirbystės pradininkai davė nevienodus pavadinimus tam, ką jie darė ir dėl to pasaulyje buvo pradėti naudoti skirtingi ekologinės žemdirbystės pavadinimai. Mokslininkai Anglijoje ją vadina organine, Europoje – organine, ekologine ir biologine žemdirbyste. Dabartiniu metu visi šie pavadinimai pripažįstami lygiaverčiai ir laikomi sinonimais. Pavadinimo problema tapo mažiau svarbi, kai ekologinis judėjimas pasiekė visuotinį sutarimą kas yra ekologinis ūkininkavimas. Iš esmės tai buvo pasiekta 1972 m. Tarptautinės Organinio Žemės Ūkio Judėjimų Federacijos (IFOAM) pastangomis . Lietuvoje patvirtintos “Ekologinio žemės ūkio taisyklės: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas”, kuriose ekologinis žemės ūkis (organinis, biologinis, bioorganinis) apibrėžiamas kaip ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo stimuliatoriai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis (7, p. 3). Toks ūkis padeda išspręsti daugelį rimtų problemų, nuo kurių priklauso maisto produktų gamyba visame pasaulyje: aukšta energijos kaina, užteršti požeminiai vandenys, dirvos erozija, sumažėjęs derlingumas, nualinti gamtos ištekliai, žemas ūkininkų pajamų lygis, pablogėjusios gamtinės aplinkos sąlygos ir padidėjęs ne tik žmonių, bet ir augalų bei gyvulių sergamumas įvairiomis ligomis. Mokslininkas N.Lampkinas pabrėžia ekologinės žemdirbystės pagrindą – žemę kaip gyvą sistemą, kurioje atsispindi esminiai saitai tarp žemės, augalo, gyvūno ir žmogaus. Tiek aplamai gamtoje, tiek žemdirbystėje vieno tokios sistemos komponento eliminavimas ar paveikimas gali stipriai atsiliepti kitiems (12, p. 10). Kiti autoriai teigia, kad ekologinis (alternatyvusis, tausojantis) žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, besiremianti sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Ekologinio ūkininkavimo sistemoje atsisakoma sintetinių priedų, taip didinant maisto produktų ir pašarų gyvybingumą. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas. Vystant augalininkystę, siekiama išlaikyti rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, taip mažinant kenkėjų ir ligų protrūkius. Vystant gyvulininkystę, svarbiausia yra atsižvelgti į gyvulių laikymo sąlygas ir šėrimo aspektus, ypatingą dėmesį skiriant gyvulių aprūpinimui pakankamai geros kokybės ekologiškų pašarų kiekiu bei tinkamai veterinarinei priežiūrai. Siekiant harmoningo ryšio tarp augalininkystės ir gyvulininkystės, labai svarbu rasti tinkamą santykį tarp ūkyje išaugintų pašarų ir laikomo gyvulių skaičiaus. Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis, užtikrinančiomis aukštos kokybės maisto produktų gamybą, palaikančiomis gamtos balansą, taupiai naudojančiomis gamtos resursus (4; 5; 6; 35). Ekologinis ūkininkavimas pranašesnis už įprastinį chemizuotą keliais aspektais: • aplinkosauginiu – saugomi požeminiai ir paviršutiniai vandenys nuo užteršimo; išlaikomas dirvožemio gyvybingumas ir derlingumas; nesuardoma dirvos struktūra, išsaugomas paviršinis derlingas sluoksnis, dirvoje gyvenantys mikroorganizmai ir didinama jų įvairovė; • ekonominiu – panaudojami vietiniai ištekliai, mažėja gamybos sąnaudos; • socialiniu – ekologiški produktai nekenkia žmogaus sveikatai, sukuriama naujų darbo vietų, leidžiama išlikti nedideliems ūkiams; • kultūriniu – išlaikoma etninė kultūra, puoselėjamas kraštovaizdis; Ekologinės žemdirbystės tikslai pavaizduoti 1 paveiksle. Mokslinės literatūros studijos apie ekologinio ūkininkavimo plėtrą leidžia išskirti du jo aspektus: 1) technologinį, kuriuo nustatomi esminiai skirtumai tarp ekologinės ir tradicinės (pramoninės, chemizuotos) žemdirbystės; 2) ekonominį, kuriuo vertinami ir tarpusavyje lyginami ekologinio ir tradicinio ūkininkavimo rezultatai. Norėčiau pastebėti, kad Lietuvos autoriai daugiau nagrinėja technologinę ekologinio ūkininkavimo pusę (D.Brazauskienė, P.Lazauskas, A.Svirskis, V.Žekonienė, ir kiti), tuo tarpu ekonominiai klausimai kol kas labai mažai ištirti. Šiuo metu nagrinėjantis ekologinės žemdirbystės ekonominius aspektus A.Aleksandravičius pažymi, kad ekologiškai švarių produktų rinka Lietuvoje iš esmės nėra tirta ir trūksta patikimų duomenų apie ekologiškų produktų pelningumą. Duomenys apie ekologinių ūkių pajamas, išlaidas kaupiami, tačiau plačiajai visuomenei kol kas neskelbiami. Yra atlikta vos keleto ūkių nesisteminių tyrimų, iš kurių būtų neteisinga formuluoti apibendrinančias išvadas apie visų ekologinių ūkių būklę Lietuvoje. Šiame skyriuje aprašysiu tiek technologinę, tiek ekonominę ekologinio ūkininkavimo puses. Kadangi ekologinės ir tradicinės žemdirbystės technologiniai skirtumai ir atskleidžia ekologinės žemdirbystės esmę, juos pirmiausia ir nagrinėsiu. Šaltinis: Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra // http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc 1 pav. Ekologinio ūkio plėtros koncepcija regioninės plėtros kontekste Ekologinis ūkininkavimas apima visas žemės ūkio sistemas. Taip puoselėjama aplinka, socialinis ir ekonominis, maisto ir pramonės produktų ekologinis pilnavertiškumas. Šioje sistemoje produktyvumo pagrindu imamas dirvožemio gyvybingumas, augalų, gyvūnų bei landšafto genetinis paveldimumas. Taigi, ekologinis ūkininkavimas optimizuoja visų faktorių kokybės priklausomumą vieną nuo kito. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apytakos ciklas. Ši sistema pašalina ar didžia dalimi apriboja sudėtinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių panaudojimą, tuo padidindama maisto produktų ir pašarų gyvybingumą. Augalininkystės produkcijos pagrindas yra apgalvotas dirvožemio struktūros ir derlingumo išlaikymas. Tai pasiekiama vykdant ekologinę politiką, siekiant išlaikyti rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, tuo slopinant kenkėjų ir ligų antplūdžius. Alternatyvioje žemdirbystėje vietoj lengvai pasisavinamų maisto medžiagų numatomas jų papildymas iš trijų šaltinių: įvairių organinių medžiagų, sunkiai tirpstančių mineralų ir azotą fiksuojančių augalų. Pagal šios žemdirbystės principus reikia pamaitinti ne augalus, o naudingus mikroorganizmus, kad jie perdirbtų grąžinamas augalines organines medžiagas į maisto medžiagas ir humusą, taip pat perdirbtų į augalams prieinamas medžiagas iš dirvos mineralinių resursų. Tai pasiekiama teisingai parinkus sėjomainą ir gerai įdirbus žemę. Pagrindiniai organinių medžiagų šaltiniai tręšimui yra mėšlas ir kompostai. Mėšlas naudojamas šviežias arba kompostuojamas. Jis dedamas į mažas, purias krūvas, į jį primaišoma šiaudų, popieriaus atliekų, žolių (piktžolių), medžio lapų, vaisių išspaudų ir kai kada specialių preparatų. Kompostams ruošti didelę įtaką turi sliekai. Tam į krūvas sugrėbiami lapai, piktžolės, kitokios žolinės atliekos ir kiek reikia sudrėkinamos. Krūva įkaista, pradeda dygti piktžolių sėklos ir vešliai augti. Tirštoje šaknų masėje įsikuria sliekai ir greitai dauginasi. Gerai pridengtose tokiose krūvose sliekai veisiasi ir žiemą. Subrendęs toks kompostas naudojamas kaip trąša. Dar šioje žemdirbystėje pripažįstamas tik seklus dirvos dirbimas, neapverčiant velėnos. Taip siekiama skatinti biologinį dirvos aktyvumą. Augalinės atliekos, mėšlas, įterpti į paviršinį sluoksnį, skatina mikroorganizmų vystymąsi, pagerina dirvos fizines savybes. Seklus (iki 10 cm gylio) arimas mažina dirvos užterštumą piktžolėmis, nes jų sėklos ir šakniastiebiai neišverčiami į paviršių iš gilesnių sluoksnių. Kartais negiliai ariama (iki 15-20 cm), kai reikia apversti velėną, o šiaip, vietoj arimo, kultivuojama, frezuojama, čizeliuojama. Susidaro “gyva dirva”, turtinga mikroorganizmų ir sliekų. Naudojant alternatyvias žemdirbystės sistemas piktžolėms naikinti tinka daugelis tradicinės žemdirbystės metodų: švari sėkla, mechaninis piktžolių naikinimas tarpueiliuose, piktžolių šienavimas ar nuganymas (ganyklose), akėjimas. Ateityje būtina plačiau panaudoti biologinius (vabzdžių, ligų sukėlėjų, nematodų panaudojimas) ir genetinius veislių, sugebančių konkuruoti su piktžolėmis arba išskiriančių fitotoksinus, stabdančius piktžolių augimą, išvedimas) piktžolių naikinimo būdus (35, p.20). Alternatyvios žemdirbystės ūkiuose parenkant veisles tenka skaitytis su augalų mitybos formavimosi ypatumais, priemonių nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių specifika. Daržovių auginimo šios žemdirbystės sąlygomis rekomendacijose pateikiama detali kiekvienos kultūros reikalavimų įvairiomis auginimo sąlygomis charakteristika. Esant labai didelei dirvožemio ir kitų sąlygų įvairovei (padidintam rūgštingumui, drėgmei, sausrai), būtina turėti ir įdiegti specialias veisles. Pagal derliaus kiekį alternatyvios žemdirbystės fermeriai daugeliu atvejų negali konkuruoti su tradicinės žemdirbystės fermeriais. Patenkinamas derliaus dydis visiškai priklauso nuo mėšlo ir komposto kiekio, taip pat nuo ploto, kurį fermeris gali skirti ankštinėms kultūroms, dydžio. Gyvulininkystės pagrindas yra atsižvelgimas į gyvulių fiziologiją, elgesį ir genetiškai paveldimus poreikius. Tai įgyvendinama apsirūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškai švarių pašarų, pritaikant augalininkystės produkcijos gamybos sistemas gyvulių genetiškai paveldimiems poreikiams ir pasirūpinant tinkama veterinarine priežiūra. Ekologinė gyvulininkystės sąlygomis būtina papildyti trūkstamus organizmui elementus. Intensyviai tręšiant azoto, fosforo ir kalio trąšomis, per augmeniją išsenka kiti makro ir mikroelementai. Gyvulio organizmui trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti pirmiausia gamtiniais produktais, gesintomis kalkėmis, kaulamilčiais, kalcio fosfatu ir kt. Alternatyvios gyvulininkystės sąlygomis nesiekiama maksimalios naudos, o gyvulių gydymui naudojamos vaistažolės, draudžiama naudoti antibiotikus, sintetinius preparatus ir augimą skatinančias medžiagas – hormonus. Gyvuliams turi būti sudarytos optimalios laikymo sąlygos: temperatūra negali kenkti sveikatai, o ir visa aplinka turi teikti prielaidas gyvulio sveikatai ir produktyvumui. Būtinos bestresinės sąlygos. Natūralaus – gamtinio ekologinio balanso pagrindas yra harmoningas ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės. Tai pasiekiama sureguliuojant ūkyje užauginamo pašaro kiekį ir gyvulių skaičių. Šios specifinės proporcijos turi būti išlaikomos, neviršijant gyvulių skaičiaus ūkyje maksimumo. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja nemažai pakeitimų ūkininkavimo sistemoje, todėl čia privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis. Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologiškai ūkininkaujant, reikia laikytis griežtų, tarptautinių institucijų nustatytų taisyklių, o jų produkcijai taikoma produkcijos kilmės sertifikacija. Būtent produktų sertifikavimas ir ženklinimas lėmė didžiulę jų paklausą rinkoje. Tokių ūkių veikla nuolat kontroliuojama specialių tarnybų, kurios ir išduoda sertifikatą ūkiui ir jo išaugintai produkcijai. Sertifikuojamos ir įvairios medžiagos, kurias leidžiama naudoti ekologiniame ūkyje, bei perdirbimo, realizacijos įmonės ir jų produkcija. Pagal tarptautines taisykles tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti ekologiškus produktus. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų produktų gamybos sistemoje. Nagrinėdama ekologinę žemdirbystę ekonominiu aspektu, remsiuosi užsienio autorių S.Padel, Dž.P.Reiganoldo, R.I.Papendiko, Dž.F.Paro, L.Elioto, A.Andžeromo ir kitų atliktais tyrimais ir pateiktais duomenimis. S.Padel kaip tik ir iškelia dilemą: ar suderinami dalykai yra ekologija ir ekonomika. Ji teigia, kad ekologinė žemdirbystė nukreipta formuoti tokį žemės ūkį, kuris ilgainiui taptų gyvybės ir gamybos pagrindu, stiprintų visus gyvus organizmus ir būtų stabilia sistema. Šie tikslai, autorės vertinimu, neprieštarauja ekonomikai, nors dažnai ir atrodo, kad tarp nagrinėjamų sąvokų yra neišsprendžiami prieštaravimai. Jie atsiranda dėl to, kad neįvertinamos išorinės išlaidos. Tam, kad skaičiavimai parodytų trūkumus arba privalumus kokio nors ūkininkavimo būdo ekonomikai bendrai, būtina į šiuos skaičiavimus įtraukti tokio ūkininkavimo pasekmes, t.y. neigiamo poveikio aplinkai ir žmogui, nes tai sąnaudos, kurias apmoka visa visuomenė. Lygiai taip pat bet kokios ūkinės veiklos rezultatai turi būti vertinami supančios aplinkos ir kaimo teritorijos atžvilgiu. Jeigu, pavyzdžiui, į komunalinio vandens tiekimą būtų įvestas materialinės atsakomybės principas už daromą žalą, tai progresuojantis geriamo vandens užteršimas nitratais padidintų išlaidas tų įmonių, kurių neekologiškas šeimininkavimas užteršia gruntinius vandenis. Jeigu visos išlaidos susietos su vandens tarša gaminant ir naudojant augalų apsaugos priemones būtų kompensuojamos šių priemonių kainos padidėjimu, tai herbicidų naudojimas žemės ūkyje greičiausiai iš karto taptų nerentabiliu. Autorė teigia, kad išsamesnis išlaidų įvertinimas parodytų neginčijamus ekologinės žemdirbystės privalumus tiek aplinkai, tiek ekonominiu požiūriu. Galima atlikti išlaidų skaičiavimus net ir neatlikus išsamių tyrimų. Šiuolaikinis ekonomikos supratimas nukreiptas į atskirų įmonių veiklos tyrimą, todėl išorinės išlaidos neįskaičiuojamos, bet ekologiniai ryšiai, vertinant atskirų įmonių veiklą, nėra jau tokie neekonomiški. Kas tikslinga ekologiniu požiūriu, gali būti naudinga ir ekonomiškai. Būdų paieška išlaidų mažinimui atvedė prie bioorganinės žemdirbystės, paremtos ekologiškų medžiagų naudojimu. Pasaulyje jau prieš dešimtmetį ūkinė padėtis ekologiniuose ūkiuose buvo apibūdinama gamybos išteklių taupymu. Amerikiečių mokslininkai Dž.P.Reiganoldas, R.I.Papendikas, Dž.F.Paras nagrinėja subalansuoto-ekologinio žemės ūkio ekonominius klausimus ir vėlgi kelia klausimą: ar gali būti toks ūkis stabilus, produktyvus ir pelningas? Lygindamas subalansuoto ir tradicinio ūkio sistemas, vienas iš straipsnio autorių (Dž.P.Reiganoldas), dirbdamas kartu su L.Eliotu ir A.Andžeromu iš Vašingtono universiteto, tyrė dviejų fermų, kurios specializavosi prekinių kviečių auginimu, dirvožemio būklę. Subalansuotoje fermoje (plotas 320 ha), pradedant 1909 m., kada pirmą kartą buvo suarta žemė, nebuvo naudojamos sintetinės trąšos ir ribojami pesticidai. Gretimos fermos (520 ha) žemė buvo dirbama tradiciniais metodais nuo 1908m. Autoriai pastebėjo, kad žieminių kviečių derlingumas 1982 - 1986 m. buvo vidutiniškai 8 % mažesnis nei tradicinėje fermoje, bet siekė to regiono derlių vidurkį, o kai kurių kitų to regiono tradicinių fermų derlingumai buvo net 13 % mažesni nei subalansuotoje fermoje. Minėti autoriai, kaip ir S.Padel daro iš esmės tokią pačią išvadą apie tai, kad, jeigu visos netiesioginės išlaidos aplinkosaugai, žmogaus sveikatai būtų įskaitytos į gamybos kaštus, tuomet subalansuoti ūkiai tikrai būtų pelningesni ir naudingesni visuomenei. 1.2.Ekologinės žemdirbystės patirtis Europoje Ekologinė gamyba buvo vystoma įvairiose šalyse. Šiuolaikinio ekologinio žemės ūkio pradžia pasaulyje laikomi 1920-ieji, nors didesnis praktinis susidomėjimas šiomis idėjomis pastebimas nuo 1960 metų. 1972 metais buvo įkurta Tarptautinės Organinio Žemės Ūkio Judėjimų Federacija (IFOAM), kuri dirba kuriant pavyzdinius pasaulinius ekologinio žemės ūkio standartus. Ekologinio ūkininkavimo vystymasis gali būti išreiškiamas IFOAM narių skaičiaus didėjimu: pradėjus nuo 5 įkuriančiųjų organizacijų iš trijų kontinentų iki 100 organizacijų iš 25 valstybių po 15 metų visuose žemynuose. Nuo 1970 metų ekologiškų produktų gamyba pradėjo sparčiai augti. Pastaraisiais metais IFOAM narių skaičius išaugo iki 500 organizacijų šimte valstybių (28, p.32). Ekologinio žemės ūkio sektorius yra dinamiškiausias. Jei 1985 m. Europoje ekologiškai ūkininkaujama buvo 0,1 mln. ha plote, tai 2000 m. pradžioje ekologinių ūkių plotai sudarė beveik 3,5 mln. ha. Labai sparti ekologinio žemės ūkio plėtra pastebima pastaruoju dešimtmečiu (2 pav.). Ekologinio žemės ūkio plėtrą sąlygoja du pagrindiniai veiksniai: rinkos augimas ir žemės ūkio politika. Pradėjus finansiškai remti ekologinius ūkius, jų plotai ES padidėjo nuo 0,5 % 1993m. iki 2 % žemės ūkio naudmenų 2000 m. ir toliau turi tendenciją didėti. Nors bendras ekologinių žemės ūkių plotas ES palyginti nedidelis, tačiau stebina ekologinio ūkio plėtros tempai (vidutiniškai per metus 25-30 %) (31, p.192-193). Ekologinio žemės ūkio gamybos apimtys visose šalyse didėjo, tačiau ši plėtra atskirose šalyse buvo skirtinga. Ypač sparčiai ekologinių ūkių skaičius didėjo Skandinavijos ir Viduržemio jūros šalyse. Per pastaruosius 5 metus ūkių skaičius Švedijoje padidėjo 2, Suomijoje – 3, Danijoje – 4, Italijoje – 6 kartus, o Ispanijoje – net 12 kartų (31, p.194-195). Svarbų vaidmenį ekologiškų produktų gamybos, o tuo pačiu ir rinkos, plėtrai turėjo įvairių šalių vyriausybių parama. Tose šalyse, kur subsidijos buvo palyginti didelės (ypač Austrijoje ir Šveicarijoje), ekologinis ūkis pasiekė gerų rezultatų. Vakarų šalyse tobulėjantys ekologiniai ir kiti tyrimai pateikia vis daugiau nepaneigiamų mokslinių duomenų, kurie rodo, jog tradiciniu tapusiame intensyviame ir chemizuotame žemės ūkyje vartojami pesticidai, užteršiantys vandenį, orą ir, svarbiausia, maistą, daro milžinišką žalą žmonių bei kitų gyvų būtybių sveikatai ir net egzistencijai. Šaltinis: Rutkovienė V., Zemeckis R. Lietuviškų ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos perspektyvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P.192-200. 2 pav. Ekologinio žemės ūkio plėtra Europoje 1985-1999 metais Apibendrinant galima išskirti pagrindines priežastis, kodėl ekologinis ūkininkavimas populiarėja ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje: 1) žemės ūkio gamybos intensyvinimas gausiai naudojant chemines medžiagas per keletą dešimtmečių nuo XX a. vidurio padarė daug žalos aplinkai (nualinti gamtiniai ištekliai, sumažėjęs dirvos derlingumas, jos erozija); 2) aukšta energijos kaina, t.y. vertinant ekonominiu požiūriu – kaštai, sunaudoti dirbtinėms mineralinėms trąšoms bei sintetiniams pesticidams, neatsiperka derliaus priedu; 3) sumažėjo fermerių pajamos; 4) padidėjo visuomenės supratimas apie intensyvaus žemės ūkio skleidžiamos taršos pavojų ir būtinybę ją mažinti; 5) išaugo maisto vartotojų poreikis ekologiškai švarių, sveikų ir saugių maisto produktų, nes žmonės susirūpino savo sveikata (2, p.8). 2. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS FORMAVIMOSI LIETUVOJE PRIELAIDOS IR VEIKSNIAI 2.1. Ekologinės žemdirbystės atsiradimo priežastys Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje intensyvinant žemės ūkį, vis daugiau buvo naudojama cheminių medžiagų. Šitaip buvo suindustrinamas augalų, gyvulių auginimas, dėl to pakito jų natūralios savybės. Taip ūkininkaujant, mažinama gamtoje egzistuojanti mikro ir makro organizmų įvairovė, užteršiamas dirvožemis, paviršiniai ir gruntiniai vandenys. Išsklaidyta žemės ūkio tarša kenkia žmonių sveikatai. Jeigu prieš trisdešimt metų vakaruose buvo aktualu pasiekti didelius derlius, tai šiuo metu iškyla į pirmą vietą produkcijos kokybė ir yra didelis ekologiškų produktų pareikalavimas. Visame pasaulyje ieškoma alternatyvių ūkininkavimo būdų, kurie padėtų apsaugoti aplinką ir žemės ūkio produkciją nuo teršimo (21, p.2-3). Lietuvoje šia prasme paskutiniais metais vos ne dešimtį kartų sumažėjo sintetinių cheminių medžiagų naudojimas ir aplinkos teršimas jomis. Tai , anot P.Lazausko, jau vienas žingsnis ekologinės žemdirbystės link. Tačiau norėčiau pastebėti, kad ekologinį ūkininkavimą sieti vien su mineralinių trąšų sąnaudomis per pastarąjį dešimtmetį nevertėtų, kadangi tam, kad ūkio produktai būtų parduodami kaip ekologiški, visų pirma reikalingas pereinamasis (2-3 metų) laikotarpis, ūkis turi atitikti specialius griežtus reikalavimus ir gauti sertifikatą. Ekologinio ūkininkavimo plėtra Lietuvoje siejama su kaimo gyventojų užimtumo problema. Kaime daug nevisiškai užimtų, kvalifikuotų žmonių. Ekologiškai ūkininkaujant darbo sąnaudos padidėja 20-30 %. Taip būtų sprendžiama bedarbystės problema kaime, nereikėtų skubiai stambinti ūkių ir įgytume pranašumą prieš tas šalis, kuriose yra aukšta darbo jėgos kaina. Dar vieną priežastį ekologinei žemdirbystei atsirasti Lietuvoje įvardijo D.Stanikūnas (33, p.3-4) – tai nederlingų žemių plotai, kurie pas mus užima 360 tūkst. ha arba 11 % visų žemės ūkio naudmenų. Vyriausybė, transformuodama ūkinę veiklą, siekia bent dalinai išspręsti ekonomines, ekologines ir socialines šiose žemėse ūkininkaujančių problemas. Jos visos trys yra persipynę ir jas spręsti reikia kompleksiškai, pasitelkiant mokslą, rengiant atskirų regionų ūkinės veiklos transformavimo planus. A.Švedas ekologinės žemdirbystės atsiradimo ir plėtros prielaidomis įvardija ir vadinamus ekologiškai jautrius žemės plotus. Daugiausia tokios žemės yra Švenčionių (56,7 % rajono ploto) ir Varėnos rajonuose (53,4 %). Tik sumanus pasėlių išdėstymas, daugiamečių žalienų įsėjimas ariamoje žemėje, apribojant dažną arimą, leidžia racionaliai naudoti kalvoto reljefo žemes ir iki nepavojingo minimumo sumažinti dirvožemio ardymą. Todėl būtina tokius plotus identifikuoti ir numatyti juose ūkinės veiklos transformavimo priemones, parengti atskirą ekologiškai jautrios žemės naudojimo programą. Ūkininkaujančių nederlingoje bei ekologiškai jautrioje žemėje gaunamos įplaukos iš tradicinės žemdirbystės dažnai nepadengia gamybos kaštų. Net Šiaurės Lietuvos karstiniame regione, kuriame vyrauja derlinga žemė, susiduriama su tomis pačiomis nenašios žemės problemomis (37, p.15). Apibendrintai vertinant šiuolaikinį mūsų žemės ūkį, žinant jo laukų suskaidymą ir nepajėgumą gaminti pigią industrinę produkciją, kuri būtų pajėgi konkuruoti Europos rinkoje, galima pagrįstai teigti, kad platus ekologiškos žemdirbystės diegimas ir plėtojimas Lietuvoje yra unikali galimybė mobilizuoti mūsų ūkininkus naujiems siekiams, pagyvinti jų ekonomiką, sutelkti juos kilniam ir perspektyviam darbui bei gyvenimui. Tikslinga atkreipti dėmesį į P.Lazausko, V.Krivickienės pastebėjimus, kad Lietuva taptų labai patrauklia šalimi ekologiškam agroturizmui. Ir svarbiausia, pagerėtų žemės ūkio ekonominė būklė, o Lietuvos gyventojai gautų sveikesnį maistą. Kaip neigiamą savybę galima paminėti derliaus sumažėjimą maždaug 15-30 %. Tačiau šis nuostolis pasidengtų išlaidų cheminėms medžiagoms sumažėjimu ir didesne rinkos kaina (11; 18). P.Lazausko vertinimu, ekologiškos žemdirbystės keliu pasukęs ūkininkas įeitų į ekologiškos žemdirbystės ūkių sistemą. Jis galėtų planingai realizuoti išaugintą produkciją. Ūkininkas būtų lankomas bendrijos patarėjų ir inspektorių, kurie patartų jam, kaip išauginti ir pateikti savo produkciją. Jau pirmosios Lietuvoje surengtos mugės parodė, kad pirkėjai nėra abejingi ekologiškai produkcijai ir ja pasitiki, noriai perka, nors kaina būna kiek ir didesnė. Tačiau didžiausias ūkininko laimėjimas yra tai, kad ekologiškai ūkininkaujant, jo ūkis, daržas, sodas ir geriamas vanduo mažiau teršiami, o šeima ir jis pats gyvena, dirba daug mažiau rizikuodamas susirgti negu chemizuotame ūkyje, nes mažame ūkyje tiksliai dozuoti cheminių medžiagų neįmanoma. Kaip rodo ekologiškų ūkių patirtis, jų produkcija yra vitaminingesnė, tuo pačiu ir sveikesnė. Tokio ūkio ir gyvuliai būna sveikesni (20, p.6-7). Trumpai apibendrindama norėčiau pritarti P.Lazausko išsakytoms mintims apie tai, kad lyginant su industralizuotomis Vakarų šalimis, mūsų šalis iš tikrųjų tapo ekologiška. Tai unikali galimybė, tiesiog šansas pakreipti daugumą Lietuvos ūkių ekologiškos žemdirbystės kryptimi, įteisinti visa tai atitinkamais sertifikatais ir tapti plataus masto ekologiškos žemės ūkio produkcijos tiekėjais Europos rinkoje. 3. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE 3.1. Ekologiškų produktų rinkos problema Kiekvienais metais ekologiškas maistas įgauna vis didesnį populiarumą Europoje ir visame pasaulyje. Didžiausios, žvelgiant pasauliniu mastu, ekologiškų produktų rinkos yra Europos Sąjungoje, JAV ir Japonijoje. Ekologiškų produktų pasiūla rinkoje per pastaruosius 10 metų padidėjo iki 10 % (23, p.10). Tokia sparti plėtra – nearti dirvonai ne tik ūkininkams, maisto perdirbėjams, prekybininkams, bet ir tyrinėtojams bei vartotojams. Ekologiškų produktų rinka Baltijos šalyse žengia pirmuosius žingsnius: dažniausiai čia prekiaujama neperdirbtais maisto produktais: grūdais, pienu, vaisiais, uogomis, daržovėmis, medumi. Kai kur galima rasti perdirbtų produktų: sūrio, duonos, vaistažolių arbatų. Tokia situacija susiklostė dėl to, kad ūkininkai dažnai užaugintą ekologišką produkciją parduoda kaip įprastinę – tik apie 10 % ekologiškos produkcijos yra ženklinama tam tikrais ženklais. Daugiausia ekologiškų produktų Baltijos šalyse parduodama tiesiog ūkininkų ūkiuose, turguje, didesniuose miestuose – įvairių mugių ir švenčių metu; šių produktų galima rasti nedidelėse parduotuvėse ir (labai retai) didžiuosiuose prekybos centruose. Dažniausiai esantys parduotuvėse produktų kiekiai yra nepakankami, tiekiami neperiodiškai. Žvelgiant į ES šalis (3 lentelė), galima teigti, kad Austrijoje yra daugiausiai ekologinių ūkių bei labai gerai organizuota vietinė ekologiškų produktų rinka. Šioje šalyje parduodami ekologiški produktai sudaro 5 % visų parduodamų maisto produktų ir, tikimasi, kad per ateinančius 5-10 metų padidės iki 10 %. Į Austriją įvežama 30 % ekologiškų produktų. Manoma, kad ateityje šis kiekis didės, nes vartotojai pageidauja vis įvairesnių maisto produktų. Vokietijoje yra pati didžiausia ES ekologiškų produktų rinka, iš kurios 50 % sudaro importuojami produktai. 3 lentelė Ekologiškų produktų rinka Europoje 1998m. Šalis Gyventojų skaičius, mln. Ekologiškų produktų apyvarta, mln. $ Ekologiški produktai (%) bendroje rinkoje Importuojama ekologiškų produktų, % Austrija 6,0 200 5 30 Vokietija 81,5 2000 1,2 50 Olandija 15,4 230 1,5 60 Švedija 8,8 200 3 30 Didžioji Britanija 58,5 445 2 70 Šaltinis: Liivaauk P. Ekologiškų produktų rinka ir realizacija // Ekoūkis. – 1999. – Nr.1. – P.10. Kaip rašo Estijos žemės ūkio ir prekybos rūmų marketingo skyriaus vedėja P.Liivaauk (23, p.10), pradedant ekologiškų maisto produktų rinkos paiešką ES, reikia atkreipti dėmesį į šiuos dalykus: kiekviena šalis turi savo maisto pramonės bei ekologinio žemės ūkio vystymosi pobūdį, savitas vartojimo tradicijas bei specifinius vartotojų poreikius. Tikimasi, kad ekologiškų produktų paklausa dar bent 5-10 metų viršys pasiūlą, tačiau net ir esant tokiai situacijai, kai kuriose šalyse yra produktų, kurių pasiūla atitinka paklausą. Autorė mano, kad nepaisant įvairių minėtų kliūčių, ekologiškų produktų rinka plėsis, nes pirkėjai rūpinasi vartojamų produktų kokybe, vis dažniau kreipiamas dėmesys į produkto kilmę. Ne mažiau svarbus ir vartotojų pasitikėjimas ekologiniu ženklu, skirtu ekologiškų produktų ženklinimui, garantuojančiam produkto kilmę. Lietuvoje ekologiškai švarių produktų rinka praktiškai nėra ištirta (1, p.204). 1994m. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto darbuotojai atliko karstiniame regione gaminamos ekologiškos produkcijos paklausos-pasiūlos tyrimus Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių, Biržų ir kt. aplinkinių miestų ikimokyklinėse įstaigose, mokyklose, ligoninėse, sanatorijose, prekybos įstaigose. Jau tais metais (žr.4 lentelę), ekologiškai švarių žemės ūkio produktų paklausa buvo didesnė už karstiniame regione pagaminamos ekologinės produkcijos kiekį. Sprendžiant iš šių tyrimų duomenų, Lietuvoje būtina plėtoti ne tik žemės ūkio ekologinių produktų gamybą, bet ir perdirbimą. Pagal realizuojamų ekologiškų produktų grupes, beveik pusę ekologiškos prekinės produkcijos sudaro grūdai, nemažai auginama ir bulvių. Be jau minėtų produktų auginami ekologiški vaisiai ir uogos, grybai, vaistiniai ir prieskoniniai augalai (30, p.2). 4 lentelė Ekologiškai švarios žemės ūkio produkcijos paklausa ir pasiūla šiaurės Lietuvos regione 1994 m. Produkcijos rūšis Paklausa, t Pasiūla, t Pienas ir pieno produktai 8374 2400 Kiaušiniai, tūkst. vnt. 7564 586 Mėsa ir mėsos produktai 1973 208 Grūdai ir miltų produktai 7383 60 Bulvės 4354 1450 Daržovės - 1798 Vaisiai ir uogos 2654 760 Vaisių ir uogų sultys 200 150 Šaltinis: Žemės ūkio ekonomika. Mokslo darbai. – LAEI, 1996. – Nr.1. – P. 175-192 Ekologiškų produktų paklausa Lietuvoje auga, tačiau iki šiol nėra suformuota ekologiškų produktų prekybos struktūra. Šiuo požiūriu reikia atkreipti dėmesį į dar vieną ekologinės produkcijos rinkos problemą,– kol kas tik apie 45 % sertifikuotos ekologiškos produkcijos yra parduodama kaip ekologiška, už kurią gaunamas 20-40 % kainos priedas (palyginti su įprastine produkcija) (29, p. 32). Svarbus etapas Lietuvos ekologinės žemdirbystės tolimesnei plėtrai buvo sertifikacijos įstaigos “Ekoagros” gauta IFOAM akreditacija, kuri atvėrė kelią Lietuvos ekologiškai produkcijai į ES ir pasaulio rinkas. Įvairios pasaulio firmos norėtų pirkti tūkstančius tonų ekologiškų miežių, kviečių, žirnių, grikių, lubinų, avižų, vaisių, uogų, įvairių daržovių, net tabako. Ekologiški produktai pasaulyje pripažįstami aukščiausios kokybės produkcija, todėl net Europos Sąjunga jų įvežimo nelimituoja. Atrodytų, kad rinkos problema lyg ir išspręsta, tačiau čia pat atsiranda ir kitos kliūtys, kurių ūkininkai vieni įveikti negali: 1) neužtenka vien atsisakyti naudoti sintetinių pesticidų ir mineralinių trąšų, reikia juos pakeisti alternatyviomis priemonėmis, o tam reikia ir supratimo, ir žinių; 2) nėra ekologiškos produkcijos rinkos struktūros, nėra organizacijų, kurios būtų tarpininkai tarp ūkininkų ir prekybos įmonių, padėtų surinkti, pakuoti, pateikti pirkėjams Lietuvoje ir užsienyje šią produkciją; 3) bene didžiausia problema – per mažas gaminamas ekologiškų produktų kiekis. P.Lazausko ir V.Rutkovienės duomenimis 1999 m. ekologiniai ir pereinamojo laikotarpio ūkininkai planavo realizuoti 340 t rugių, iš kurių tik 16 t buvo ekologiški, kiti – pereinamojo laikotarpio, kviečių - iš 135 t - 20 t, obuolių - iš 80 t – 10 t ekologiški produktai. Nors ir nedideli kiekiai, tačiau sudaro didelių problemų perdirbimui ir prekybai (21, p. 2-3). Naujus ekologiškų produktų vartotojus patraukė didelis prekių asortimentas, pastovus tiekimas, aiškus ženklinimas ir kita. Kitose šalyse, pvz. Vokietijoje, Olandijoje, dažniausiai ekologiškais produktais prekiaujama specializuotuose ekologiškų produktų ar sveiko maisto parduotuvėse. Tačiau Vokietijos specialistai teigia, kad norint toliau didinti ekologiškų produktų prekybos apimtis, reikia galvoti apie prekybą prekybos centruose (39, p.2-3). Lietuvoje vietinėje rinkoje 21 % ekologiškų produktų parduodama tiesiogiai iš ūkių, 40% - mugėse, turguose, 14 % - parduotuvėse, 25 % - kitur. Daugelio specialistų (P.Lazausko, V.Pauliko, V.Rutkovienės ir kt.) vertinimu, yra susidariusios visos prielaidos - ekonominė ir ekologinė situacija, vietinė ir užsienio ekologiškų produktų paklausa, nacionalinis ir tarptautinis sertifikacijos įstaigos “Ekoagros” pripažinimas ir kt. - spartesniam ekologiškų produktų gamybos didėjimui , o tuo pačiu ir tolimesnei ekologinių ūkių plėtrai Lietuvoje. 3.2 . Ekonominiai ekologinio ūkininkavimo rezultatai Pradedant ekologiškai ūkininkauti, be abejo, reikia žinoti šio ūkininkavimo ypatumus ir gamybos charakteristikų pokyčius, kurie leidžia vertinti ekologinio ūkio pelningumą. Gamybos charakteristikų kitimą V.Rutkovienė ir R.Zemeckis (31, p. 195-198) siūlo analizuoti pagal schemas, kurios pateiktos 3 paveiksle, ūkiams pereinant iš chemizuoto į ekologinį ūkininkavimą. Derlingumas. Remiantis Europos ekologinio ūkininkavimo patirtimi, ūkiuose ekologinės žemdirbystės sistemoje derlingumas paprastai gaunamas mažesnis nei chemizuotoje. Derlingumo skirtumai ekologiniuose ir chemizuotuose ūkiuose priklauso nuo auginamų augalų, jie yra skirtingi įvairiose šalyse. Varpinių javų derlingumas ekologiniuose ūkiuose paprastai yra 30-40 % mažesnis nei chemizuotuose. Analizuojant bulvių derlingumus įvairiose šalyse derlingumai skiriasi, todėl apibendrinančias išvadas apie derlių skirtumus sunku padaryti. Daržovių ir ankštinių javų derlius dažnai yra net didesnis nei chemizuotuose ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis ar lygus. Šaltinis: Rutkovienė V., Zemeckis R. Lietuviškų ekologiškų žemės ūkio produktų gamybos perspektyvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P.192-200. 3 pav. Gamybos charakteristikų kitimas pereinant iš chemizuoto į ekologinį ūkį Pastaba: 1,2,3 skaičiais atitinkamai pažymėti tradicinio, pereinamojo ir ekologinio ūkininkavimo laikotarpiai. Punktyrine linija atlikau pataisymus dėl to, kad pereinamojo laikotarpio produkcija negali būti realizuota kaip ekologiška (nebent atskirais atvejais) ir už ją nemokama didesnė kaina nei įprastinės produkcijos. LŽŪU mokslininkų atliktų lyginamųjų žemdirbystės sistemų tyrimų duomenimis, miežių derlingumas ekologinėje žemdirbystės sistemoje buvo 39, žieminių kviečių – apie 24 % mažesnis nei intensyvioje chemizuotoje žemdirbystės sistemoje. Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausias sumažėjimas gamyboje yra pereinamuoju laikotarpiu iš chemizuoto ūkio į ekologinį, vėliau šis kitimas nėra toks staigus arba visai išnyksta. Pereinamojo laikotarpio pradžioje derlius labai sumažėja, vėliau pradeda augti, o kai kada net ir viršyti chemizuoto ūkio derlių. Derliaus kitimo ekologiniame ūkyje priklausomybė nuo ekologinio ūkininkavimo trukmės pateikiama 5 lentelėje. 5 lentelė Vidutiniai augalų derlingumai ekologiniuose ir chemizuotuose ūkiuose, t iš ha Žemės ūkio augalai Vidutinis derlingumas Derlingumas ekologiniuose ūkiuose, atsižvelgiant į ūkininkavimo trukmę ekologiniuose ūkiuose chemizuotuose ūkiuose 10 metų Žieminiai kviečiai 3,34 4,75 2,74 2,85 3,48 3,53 Vasariniai miežiai 2,81 3,87 2,76 2,29 3,11 2,89 Žieminiai rugiai 3,17 3,8 2,07 2,88 3,27 3,37 Šaltinis: Lampkin N. H., Padel S. The economics of organic farming an international perspective. – CAB International, 1994. – 468 p. Derlingumo kitimą iš dalies galima paaiškinti perėjimo biologiniu efektu, t.y. agroekosistemos ir ypač dirvožemio prisitaikymu prie naujų gamybos sąlygų. Kainos. Labai svarbus ekologinio ūkio pelningumo veiksnys yra galimybė gauti didesnę kainą už ekologiškus produktus, palyginti su chemizuotų ūkių produktais. Tačiau perėjimas į ekologinį ūkininkavimą bus sėkmingas tada, kai prarastos pajamos dėl mažėjančio derlingumo bus kompensuojamos aukštesnėmis produkcijos kainomis. Kainų lygis priklauso nuo produkto tipo, paklausos bei prekybos būdo. Daugelio augalininkystės produktų, išaugintų tradiciniuose (chemizuotuose) ir ekologiniuose ūkiuose, V.Rutkovienės ir R.Zemeckio teigimu, kainos labai skiriasi. Pavyzdžiui, ekologiškų kviečių kaina, kurią gauna augintojai vidutiniškai yra 0,5-2 kartus, o bulvių – 0,5-5 kartus aukštesnė nei chemizuotų ūkių. Gyvulininkystės produktų kainos skiriasi daug mažiau, pavyzdžiui, ekologiško pieno kaina yra 8-30, jautienos – 30, kiaulienos – 20-70 % didesnė nei chemizuotų ūkių. Mažmeninės ekologinių ir chemizuotų ūkių produktų kainos skiriasi daug mažiau. Vartotojai didžiausią kainų priedą moka už daržoves (60-70%), mažesnę už grūdus (31 %), mažiausią už sūrius (20 %). Kaip matyti iš 3 paveikslo, ekologiškų produktų kaina skiriasi nuo pereinamojo laikotarpio kainų, nes tik ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą ir sertifikatą, produktas gali būti parduodamas kaip ekologiškas. Pajamos. Ekologinių ūkių Europoje situacijos analizė rodo, kad vidutiniškai ekologinių ūkių pajamos yra panašios į chemizuotų, tačiau įvairių specializacijų ekologinių ūkių pajamos įvairiose šalyse skiriasi. Pereinamuoju laikotarpiu pajamos paprastai mažėja, nes derlingumas yra mažesnis, o produkcija negali būti realizuojama kaip ekologiška. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą, ekologiškų produktų kaina yra didesnė nei chemizuoto ar pereinamojo laikotarpio, todėl pajamos didėja. Pelnas. Lietuvoje kol kas nėra patikimų duomenų apie ekologiškų produktų gamybos pelningumą. 6 lentelėje pateikti 1998 m. atlikto pažintinio tyrimo duomenys, kurie tik iš dalies atspindi realią situaciją tradiciniame ir ekologiniame šalies žemės ūkyje, todėl daryti apibendrinančias išvadas iš šių duomenų būtų ne visai teisinga. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje grūdų gamyba tradiciniuose ūkiuose 1998 m. buvo kur kas pelningesnė nei ekologiniuose ūkiuose.Ūkininko Samausko ekologiniame ūkyje (Molėtų r.) grūdų gamyba net buvo nuostolinga. Pieno gamyba pelninga buvo tik Batvino tradiciniame ūkyje. Nors pieno gamyba ekologiniuose ūkiuose buvo taip pat nuostolinga, tačiau daug mažiau nei tradicinėje žemės ūkio bendrovėje“Kamesta” (1, p.206). 6 lentelė Žemės ūkio produkcijos gamybos ekonominių rezultatų tradiciniuose ir ekologiniuose šalies ūkiuose palyginimas 1998 m., Lt Ūkiai Grūdai Pienas išlaidos 1ha išlaidos 1 kg pelnas iš 1 ha išlaidos karvei išlaidos 1 kg pelnas karvei Tradicinis Batvino ūkis 1 195 0,3 455 5 804 1,00 1 006 Ekologinis Samausko ūkis 2 029 0,84 -568 5 052 1,12 -422 Tradicinė žemės ūkio bendrovė “Kamesta” 1 088 0,31 586 4 518 1,35 -1 387 Ekologinė žemės ūkio bendrovė “Grikštaičiai” 2 079 0,58 252 3 410 0,95 -61 Šaltinis: Aleksandravičius A. Ekologinio ūkininkavimo vaidmuo didinant šalies tarptautinį konkurencingumą liberalizuotos tarptautinės prekybos sąlygomis // Konkurencingas žemės ūkis ir jo svarba šalies ekonomikai. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, 2001. – P.206. Apibendrinant galima pastebėti, jog perėjimas iš tradicinės ūkininkavimo sistemos į ekologinę daugeliu atveju gali būti sėkmingas. Šio proceso efektyvumas priklauso nuo valstybės mokamų išmokų, nuo kainų santykio kitimo tarp ekologiškai ir įprastai pagamintų žemės ūkio produktų ir galimybių parduoti ekologiškai užaugintą produkciją. 3.3. Ekologinės žemdirbystės perspektyvos Pasaulis kasmet vis labiau suvokia, kaip pavojinga jų sveikatai ir gyvybei maitintis pramoninio žemės ūkio produkcija. 1992 m. Europos Sąjunga patvirtino Reglamentą (ES Nr.2038), kuriame numatyta didelė parama fermeriams, atsisakantiems intensyvios pramoninės chemizuotos žemdirbystės ir pereinantiems prie ekologinio, gamtą tausojančio ūkininkavimo. Dar didesnė ES parama tam numatyta 1997 m. paskelbtoje programoje “Darbotvarkė 2000”. Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) duomenimis, ekologinės žemdirbystės produktų poreikis kasmet padidėja 10-30 %; už tokius produktus vartotojai yra pasirengę mokėti kur kas brangiau. 2000 metais tokių produktų pasaulyje parduota už 21,5 mlrd. JAV dolerių, o jų paklausa gerokai viršijo pasiūlą (25, p.36-38). Apžvelgus ekologinės žemdirbystės patirtį Europoje ir atlikus Lietuvos ūkių analizę, pastebimos plėtros tendencijos tiek pasaulyje, tiek mūsų šalyje. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų rinka Lietuvoje dar tik pradeda formuotis. Tolimesnei ekologinio ūkininkavimo plėtrai mūsų šalyje yra palankios sąlygos. Tai lietuviškos ūkininkavimo tradicijos, darbštumas, pastebimai sumažėjęs cheminių trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimas žemės ūkyje, didėjanti kokybiškų maisto produktų paklausa. Tikimasi, kad ateityje ekologiški produktai rinkoje sudarys didelę žemės ūkio produktų dalį. O taip pat jie turėtų tapti svarbiu šalies žemės ūkio eksporto objektu. Norint numatyti ekologinės žemdirbystės plėtros perspektyvas, būtina išskirti jos stipriąsias ir silpnąsias puses. 1. Ekologinis žemės ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus. 2. Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus. 3. Ekologinis ūkininkavimas išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos. 4. Plečiasi ekologiškų produktų vietinė rinka, kuriasi realizavimo kooperatyvai, įkurti specializuoti skyriai prekybos centruose, pradėtas eksportas. 5. Parengti ekologinio ūkininkavimo teisinės bazės pagrindai ir suderinti su ES reikalavimais. 6. Sukurta ir įgyvendinta ekologinio ūkio sertifikavimo sistema. Sertifikacijos įstaiga “Ekoagros” turi tarptautinę IFOAM akreditaciją. 7. Veikia ekologinio žemės ūkio Vyriausybės paramos programa. Numatyta finansinė parama iš ES struktūrinių ir tarptautinių fondų ir užsienio specialistų konsultacijos. Ekologinio žemės ūkio silpnosios pusės: 1. Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos. 2. Trūksta ekologiniams ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių trąšų ir augalų apsaugos priemonių. 3. Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo, eksporto plėtrai. 4. Trūksta informacijos apie ekologiškų ir natūralių produktų vartojimo naudą. 5. Nesukurta natūralių ir ekologiškų produktų realizacijos sistema - neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesukurta tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos marketingo priemonės. 6. Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonė, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka. 7. Nėra specializuotos ekologinio ūkininkavimo konsultavimo sistemos, o veikiančiose konsultavimo institucijose trūksta specialistų, galinčių konsultuoti ekologinio ūkininkavimo klausimais. 8. Kaimo gyventojai neturėdami elementariausių žinių aplinkosaugos klausimais, net to nenorėdami teršia aplinką. Dėl to blogėja jų sveikatos būklė, didėja gruntinių ir paviršinių vandenų užterštumas, mažėja gamtinių ekosistemų stabilumas. Šiuo metu ekologiškai ūkininkaujančių ūkių bendras plotas sudaro ~3 proc. Lietuvos žemės ūkio naudmenų. Ekologinis ūkininkavimas susijęs su papildomomis darbo sąnaudomis, ypač daržininkystėje ir sodininkystėje, taigi ir papildomu užimtumu kaime. Todėl jis labai svarbus valstybiniu požiūriu. Pritaikius racionalią ekologinio ūkininkavimo skatinimo sistemą, jis turėtų tapti vienu iš svarbiausių alternatyvių darbo vietų ir pajamų kūrimo šaltinių kaime. Ekologinis ūkininkavimas svarbus ne tik saugaus maisto gamybos požiūriu. Labai reikšmingas tokio ūkininkavimo poveikis gamtinei aplinkai. Todėl jo vertinimas negali apsiriboti vien tik tiesioginiais ekonominiais rodikliais, išreiškiančiais piniginę naudą. Būtina plačiau vertinti teigiamą tausojančio ir ekologinio ūkininkavimo efektą, jo papildomą socialinę ir gamtosauginę vertę. IŠVADOS Išstudijavus Lietuvos ir užsienio autorių mokslinius, mokslo populiarinimo straipsnius, Lietuvos Respublikos įstatymus bei periodinę literatūrą apie ekologinės žemdirbystės ypatumus mūsų šalyje ir Europoje bei išnagrinėjus ekologinio žemės ūkio plėtros problemas ir numatomas perspektyvas Lietuvoje, galima daryti tokias išvadas: 1) Skirtingi autoriai davė nevienodus pavadinimus iš esmės tai pačiai tradicinio ūkininkavimo alternatyvai – ekologinei žemdirbystei. Pavadinimo problema tapo mažiau svarbi, Tarptautinio Organinio Žemės Ūkio Judėjimų Federacijos (IFOAM) pastangomis 1972 m., priėjus susitarimo, kas tai yra ekologinis ūkininkavimas. Lietuvoje “Ekologinio žemės ūkio taisyklės: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas” apibrėžia ekologinį žemės ūkį (organinį, biologinį, bioorganinį) kaip ūkį, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo stimuliatoriai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. 2) Europoje pastaruoju dešimtmečiu pastebėta labai sparti ekologinių ūkių daugėjimo tendencija, kurią sąlygojo du pagrindiniai veiksniai: rinkos augimas ir žemės ūkio politika. Pradėjus finansiškai remti ūkius, Europoje jų plotai nuo 1985 m. per penkiolika metų padidėjo 35 kartus ir 2000 m. jau sudarė beveik 3,5 mln.ha. 3) Galima vertinti, kad prielaidos ekologinei žemdirbystei plėtotis Lietuvoje yra: sumažėjo sintetinių cheminių medžiagų naudojimas ir aplinkos teršimas jomis; kaime daug nevisiškai užimtų, kvalifikuotų ir norinčių dirbti žmonių; įkurtos ir sėkmingai veikia sertifikavimo viešoji įstaiga “Ekoagros”;. 4) Didžiausią dalį ekologiškos produkcijos sudaro grūdai – 40, bulvės – 25, daržovės – 12 % nuo bendro ekologiškos produkcijos kiekio; iš gyvulininkystės - pienas (90 %), bet, kaip bebūtų gaila, pastaroji produkcija dažniausiai yra parduodama kaip įprastinė, be sertifikuotų ekologiškų produktų ženklo. 5) Esminė problema, su kuria susidūrė ekologiškai ūkininkaujantys Lietuvoje iki 2000 m. tai rinkos problema, Nuo praėjusių metų, “Ekoagros” gavus tarptautinį IFOAM pripažinimą, pirmieji ekologiški produktai pradėti eksportuoti. Tačiau iškilo kita problema – per maži gaminamos produkcijos kiekiai stabdo tiek realizaciją prekybos centruose, tiek perdirbimą, tiek išvežimą į kitas šalis. 6) Remiantis daugiau užsienio autorių atliktais tyrimais (kaip jau buvo minėta), išlaidos trąšoms, pesticidams ir kt. sintetinėms medžiagoms, pereinant iš tradicinio į ekologinį ūkininkavimą, sumažėja; darbo sąnaudos padidėja, produkcija dar negali būti realizuota kaip ekologiška (aukštesnėmis kainomis), todėl tiek pajamos, tiek pelnas sumažėja, tačiau jeigu visos netiesioginės išlaidos aplinkosaugai, žmogaus sveikatai būtų įskaitytos į gamybos kaštus, tuomet subalansuoti ūkiai tikrai būtų pelningesni ir naudingesni visuomenei.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!