Ekologinės teisės paskaitų medžiaga

EKOLOGINĖ TEISĖ 1 TEMA. VISUOMENĖS IR APLINKOS SĄVEIKA KAIP TEISINIO REGULIAVIMO SRITIS 1. Valstybės ekologinė funkcija, jos pasireiškimo kryptys Valstybės ekologinės funkcijos atsiradimas vertintinas kaip istorinio būtinumo realizavimas, kaip tam tikrų objektyvių veiksnių (pirmiausia ekologinių poreikių) veikimo tiesioginė išraiška ir pasekmė. Ekologinių poreikių susiformavimą lemia materialinių gyvenimo sąlygų pokyčiai: dėl įvairių veiksnių blogėja aplinkos kokybė, sutrinka visuotinis gamtos reiškinių sąryšio dėsnio veikimas. Materialinių gyvenimo sąlygų pokyčiai nėra tiesioginė priežastis ekologinei funkcijai atsirasti. Tarp priežasties (aplinkos kokybės blogėjimas) ir pasekmės (valstybės ekologinė funkcija) yra tarpinė grandis - visuomenės ekologiniai poreikiai, kurių turinį sudaro reikalavimas iš esmės pertvarkyti socialinių ryšių struktūrą pagal gamtos dėsnių veikimą. Dėl to ekologiniai poreikiai vertintini kaip valstybės ekologinės funkcijos atsiradimo pirminis šaltinis, nulemtas gamybos plėtros. Ekologiniai poreikiai apskritai - tai tam tikros aplinkos būklės, užtikrinančios visuomenės egzistavimą ir vystymąsi, reikalavimai, kuriems realizuoti būtina imtis konkrečių priemonių. Visuomenėje šie poreikiai egzistuoja nuolat, tačiau valstybė savo ekologinę funkciją ima formuoti tik tada, kai dėl intensyvaus poveikio aplinkai pradedami justi nekontroliuojamos antropogeninės veiklos neigiami ekologiniai padariniai: užteršta aplinka, nualinti gamtos ištekliai, aplinkos degradavimas ir pan. Būtinumas pertvarkyti visuomeninių santykių reguliavimą pagal ekologinius reikalavimus - sudedamoji ekologinių poreikių dalis, kadangi šiems poreikiams tenkinti būtina: pirma, švari aplinka, antra - aplinkos naudojimo santykių pertvarka, kitaip tariant, ekologiniams poreikiams tenkinti reikalingos tam tikros gamtinės ir visuomeninės sąlygos. Pastarosios savo ruožtu ir susiformuoja iš tų visuomeninių santykių, kuriuos lemia aplinkos naudojimo bei apsaugos pobūdis. Kad ekologiniai poreikiai sąlygotų visuomenės ekologinį aktyvumą, jie turi įgauti visuomeninių interesų formą. Ekologiniais interesais tampa ne bet kokie poreikiai, bet tik tie, kurie negali būti patenkinami vienkartiniu veiksmu ir yra nuolatiniai, reikalaujantys visos visuomenės bendrų pastangų. Šiuos požymius atitinka ekologiniai poreikiai, todėl jie vertintini kaip veiksnys, skatinantis visuomenės ir valstybės veiklą optimizuojant visuomenės ir aplinkos sąveiką. Valstybės ekologinės funkcijos esmė. Ekologiniai interesai, jų svarba visuomenei lemia specifinės veiklos (aplinkos apsaugos) atsiradimą. Aplinkos apsauga plačiąja prasme - tai visuomenės ir valstybės priemonių, užtikrinančių harmoningą visuomenės ir aplinkos sąveikos raidą, sistema. Aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimas apima įvairias valstybės veiklos sritis. Jų realizavimas yra visų valstybės institucijų veiklos sudėtinė dalis, todėl aplinkos apsauga laikytina savarankiška valstybės funkcija (t.y. ekologine), kitaip tariant, valdymo mechanizmo reguliuojama, savarankiškus tikslus ir programą turinti valstybės veiklos kryptis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnis skelbia: ,,Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai". Tokios valstybės veiklos krypties pagrindinis tikslas - užtikrinti Lietuvos Respublikos gyventojų teises į sveiką ir švarią aplinką (Aplinkos apsaugos įstatymo 2 straipsnis). Sveikos ir švarios aplinkos sąvokos išaiškinimas yra pateiktas ir tarptautinės teisės dokumentuose. Daugelio valstybių Konstitucijos aiškiai sieja aplinkos apsaugą su žmogaus teise į sveiką ir švarią aplinką (Ispanijos, Lenkijos, Portugalijos, Slovėnijos, Turkijos ir kt.). Skirtingai nuo jų, Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina tik kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių (53 straipsnis). Tai reiškia, kad aplinkos apsauga su žmogaus teise į sveiką ir švarią aplinką yra susijusi netiesiogiai - per žmogaus teisę į gyvybę ir sveikatą, kurios įgyvendinimas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos būklės. Ekologinės politikos tikslas–harmoningos pusiausvyros tarp visuomenės ir aplinkos palaikymas. Teisė į sveiką aplinką pripažįstama kaip viena iš žmogaus teisių ir laisvių. Valstybė įsipareigoja imtis visų galimų priemonių aplinkos apsaugai – t.y. vykdo ekologinę funkciją. Kad užtikrintų tinkamas sąlygas gyventi valstybė turi derinti ekologiniu ir ekonominius interesus. Ekologinės funkcijos atsiradimas susijęs su objektyviais veiksniais – aplinkos kokybės blogėjimu ir pan. Ekologinės funkcijos įgyvendinimo kryptys: a) racionalaus gamtos išteklių naudojimo organizavimas ir reguliavimas; b) aplinkos ir jos objektų apsauga; c) gamtos išteklių atkūrimas d) gamtinės aplinkos gerinimas. Kiekviena šių krypčių, turėdama savarankiškus uždavinius ir jų realizavimo būdus bei priemones, sudaro valstybinį teisinį reiškinį - valstybės ekologinę funkciją, kurios galutinis tikslas - sudaryti ir palaikyti sveikas ir saugias visuomenės gyvenimo sąlygas. Ekologinė funkcija pasireiškia per valstybės institucijų priemones ir veiksmus: a) aplinkos apsaugos politikos ir strategijos formavimas ir realizavimas; b) aplinkos apsaugos programų ir schemų tvirtinimas, poveikio aplinkai vertinimas; c) gamtos išteklių apskaita, naudojimo planavimas ir reguliavimas; d) mokslinis-techninis aprūpinimas; e) valstybės institucijų, kurios užtikrina aplinkos apsaugos valdymą, kūrimas; f) ekologinis švietimas, kadrų rengimas. Valstybė siekia užtikrinti planinį gamtos išteklių naudojimą. Veikla, daranti neigiamą poveikį aplinkai, leidžiama tik su specialiu leidimu. Valstybės ekologinė funkcija – kompleksas tikslų ir tarpusavyje susijusių priemonių, siekiant užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą ir gamtinės aplinkos apsaugą. 1996.10.25 d. LR Seimas patvirtino Valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, kur įvertinta aplinkos būklė, aplinkos apsaugos tikslai, prioritetai, politikos principai, parengta priemonių programa, numatomi rezultatai. 1) aplinkos apsaugos tikslai nustatyti pagal objektus – vandenų, dirvos, oro ir t.t. apsaugos tikslai; Vandenų apsaugos srityje - sumažinti paviršinio vandens teršimą miestų ir gyvenviečių nuotekomis, pramonės ir žemės ūkio gamybinių objektų nuotekomis, sumažinti požemio vandens teršimą, sumažinti vandens telkinių išsklaidytą taršą,sumažinti teršimą paviršinėmis (lietaus) nuotekomis, sumažinti jūros vandenų teršimą, išvengti jūros teršimo transportuojant naftos produktus, sumažinti užteršto vandens prietaką iš kitų valstybių. Oro apsaugos srityje - mažinti teršimą transporto išmetamomis dujomis, mažinti NOx, SO2, CO2 emisijas iš stacionarių šaltinių, ir t.t. Dirvožemio apsaugos nuo taršos srityje - sumažinti dirvožemio užteršimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis bei kitais žemės ūkio chemikalais, ir t.t. Atliekų tvarkymo srityje - parengti atliekų tvarkymo sistemą, sumažinti aplinkos užteršimą pramonės ir pavojingomis atliekomis, ir t.t. Apsaugos nuo fizikinės taršos srityje - sumažinti triukšmo lygį miestuose, sumažinti radioaktyvųjį aplinkos teršimą ir t.t. Žemėnaudos struktūros formavimo srityje - optimizuoti bendrą žemėnaudos struktūrą, sustabdyti gamtinio kraštovaizdžio degradavimą ir t.t. Biotos apsaugos srityje - sustabdyti augalų, gyvūnų ir grybų rūšių bei populiacijų nykimą ir t.t. Rekreacinės aplinkos apsaugos srityje - sustabdyti rekreacinės agrarinės aplinkos degradavimą, sustabdyti pajūrio paplūdimių ir kopų degradavimą ir t.t.. Litosferos apsaugos srityje - rekultivuoti išeksploatuotus karjerus, sumažinti neigiamą poveikį aplinkai dėl naftos gavybos ir t.t. Vandens išteklių apsaugos srityje - išvengti gėlo vandens išteklių išsekimo ir t.t. 2) aplinkos apsaugos prioritetai, kurie yra svarbūs stojimo į ES kontekste – nuotekų mažinimas ir jų valymas, oro taršos mažinimas, atliekų tvarkymas, gamtos kraštovaizdžio nykimo stabdymas, jautrių teritorijų apsauga, karjerų rekultivavimas ir pan. Atsižvelgiant į prioritetus skirstomi valstybės ekonominiai ir finansiniai ištekliai; 3) aplinkos apsaugos politikos principai – subalansuota plėtra, tolygi plėtra, aplinkos politikos integravimas (ji turi būti integruota į ūkio šakų ir teritorijų plėtros planavimą), atsargumas, prevencija (nes žalos likvidavimas ir aplinkos kokybės atstatymas brangesnis nei prevencinių priemonių įgyvendinimas), “teršėjas moka”, partnerystė, informacijos viešumas, subalansuotos plėtros įvertinimas; 4) strategijos įgyvendinimo priemonės (čia apžv. iš esmės teisinės priemonės) – pagrindinė – aplinkos apsaugos įstatymų tobulinimas (atsižvelgiant į ES direktyvas); be to, aplinkos apsaugos kontrolės institucijų stiprinimas, standartų ir normatyvų ruošimas, poveikio aplinkai įvertinimas, įvairios finansinės priemonės. Valstybės ekologinės funkcijos realizavimo teisinis mechanizmas Aplinkos ir visuomenės sąveika pasireiškia per atitinkamus visuomeninius santykius, todėl svarbus vaidmuo aplinkos apsaugos priemonių tarpe tenka teisei. Teisės normos įtvirtina atitinkamus reikalavimus ir taip nustato leistino poveikio aplinkai ribas ir įtvirtina ekologinių reikalavimų vykdymą užtikrinančias priemones. Taigi, teisės normos užtikrina valstybės ekologinės politikos tikslus, žmonių teisę į sveiką aplinką. Būtent todėl valstybės ekologinė funkcija įgyvendinama pagrindinai per teisės mechanizmą. Todėl atsiranda ir nauja teisės funkcija – ekologinė funkcija. Jos atsiradimą sąlygojo prieštaravimai tarp žmogaus ir gamtos ir suvokimas, kad gamtos ir visuomenės santykius reikia reguliuoti teisės pagrindais. Teisės ekologinės funkcijos tikslas – reguliuoti tą santykį teisės pagrindu. To siekiama ruošiant ir taikant teisės normas, nustatant tų santykių vystymosi dėsningumus. Teisės normos, kurių pagalba yra įgyvendinama valstybės ekologinė funkcija, vadinamos ekologinės teisės normomis. Pagrindinę jų dalį apima ekologinė teisė, bet jų yra ir kitose šakose, susijusiose su gamtos ir visuomenės santykių reguliavimu -–finansų teisėje, administracinėje teisėje, darbo teisėje ir t.t. Pagal formą ekologinės teisės normos vystomos kaip ir kitų teisės šakų normos. Pagal turinį – išreiškia ne tik socialinio, bet ir gamtos vystymosi dėsningumus, ir ta prasme yra socialinės ekologijos dalimi (socialinė ekologija – mokslas, tyrinėjantis gamtos ir visuomenės vystymosi dėsnius). Ekologinės funkcijos realizavimo mechanizmą sudaro: a) teisės ekologizavimas b) ekologinės teisės normos c) ekologiniai teisiniai santykiai a) teisės ekologizavimas Teisės ekologizavimo pagrindas - ekologiniai reikalavimai. Didėjant antropogeniniam poveikiui aplinkai būtina laikytis tam tikrų reikalavimų, kad išsaugoti aplinką, jos kokybę. Pagrindinis reikalavimų šaltinis – veikiantys aplinkoje, t.y. sistemoje žmogus-visuomenė-aplinka dėsningumai. Dėl to tie reikalavimai vadinami ekologiniais. Gilėjant biosferos pažinimui, nustatomi tie ekologiniai reikalavimai, kuriais remiantis turi būti grindžiama žmogaus ir visuomenės sąveika. Praktinis realizavimas priklauso nuo finansinių ir materialinių išteklių. Pirminis ekologinių reikalavimų šaltinis – aplinka, kuri literatūroje suprantama įvairiai. Iš teisinių pozicijų labiausiai priimtina tokia samprata: aplinka yra sistema objektų, esančių tarpusavio sąryšyje. Toks supratimas (aplinka – ekologinių reikalavimų šaltinis) įtvirtintas ir LR Aplinkos apsaugos įstatyme, ir teisės normose. Įstatymo pirmame str. pasakyta: “aplinka – gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos”. Kitas šaltinis – objektyvūs bendri gamtos dėsniai. Sąvoka “ekologiniai dėsniai” apima fizikos, mechanikos, biologijos, organizacijų valdymo ir reguliavimo, visuomenės dėsnius. Tie dėsniai užtikrina ekologinių sistemų funkcionavimą ir iš jų išvedami ekologiniai reikalavimai. Trečias šaltinis – žmogaus pažintinė veikla (pažinimo eigoje jiems suteikiama forma ir jie realizuojami praktinėje veikloje). Vystantis pažintinei veiklai didėja galimybės taikyti ekologinius reikalavimus. Priklausomybė nuo pažintinės veiklos rodo ekologinių reikalavimų ribotumą. Ekologiniai reikalavimai - tai tinkamo santykio su aplinka ribos, kurios nustatomos atsižvelgiant į tai, kaip funkcionuoja aplinka, veikiama gamtinių ir antropogeninių faktorių, savo ruožtu lemiančios žmogaus (visuomenės) veikimą aplinkos ir jos objektų atžvilgiu konkrečioje situacijoje. Ši nuostata taikytina ir ekologiniams reikalavimams, įgavusiems teisinę išraiškos formą. Pastarieji ypatingi tuo, kad jiems suteikiama teisės reikalavimų (t.y. privalomų elgesio taisyklių) pobūdis ir galia, o jų laikymąsi įstatymiškai garantuoja valstybė. Dėl savo socialinės svarbos ekologiniai reikalavimai įgauna veiksnio, darančio esminį poveikį elgesiui reguliuoti, statusą. Valstybė suteikia ekologiniams reikalavimams visuotinio privalomumo pobūdį, siekdama išsaugoti aplinką kaip objektyvų visuomenės egzistavimo pagrindą. Šia prasme ekologiniai reikalavimai vertintini kaip aksiomos, kurių laikytis privalu organizuojant bet kokią veiklą, darančią poveikį aplinkai. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro vieningą hierarchinę sistemą (sudėtingi ir paprasti reikalavimai). Ekologiniai reikalavimai skirstomi: 2. liečiantys visą aplinką - skirti aplinkos apsaugai visumoje – svarbesni, nes įgalina išsaugoti aplinką kaip vieningą visumą (aplinkos apsauga nuo taršos, biologinės įvairovės išsaugojimas, ekologinės pusiausvyros atkūrimas ir palaikymas, aplinkos kokybės gerinimas ir kt.).; 3. kylantys iš atskirų objektų - reikalavimai pagal konkrečius objektus – siekia to paties, bet per atskirų objektų apsaugą; šių reikalavimų pobūdį lemia aplinkos objektų specifika. Tarkim, gyvūnijos atžvilgiu išskiriami tokie ekologiniai reikalavimai: naudojimo ribojimas, saugomų teritorijų kūrimas, biotechninių priemonių diegimas, populiacijų reguliavimas ir kt.. Teisėje ilgą laiką buvo įtvirtinti tik (1), nes ekologija kaip mokslas atsirado tik XIX a. antroje p. ir tyrinėjo atskiras sritis; tik nuo 1950 m. įsigalėjo ekosistemų koncepcija – po to tai atsispindėjo ir teisėje. Ekologiniai reikalavimai, kaip būtinas visuomeninių santykių teisinio reguliavimo elementas, yra įtraukti į visus pagrindinius teisės aktus, reguliuojančius visuomenės ir aplinkos sąveiką. Teisės normos, išreiškiančios ekologinius reikalavimus, draudžia projektuoti, statyti ir eksploatuoti ūkinius objektus, neatitinkančius aplinkos apsaugos reikalavimų ir t.t. Kad ekologiniai reikalavimai įgautų teisės nuostatų, kuriais realizuojama jų reguliuojamoji funkcija, formą, jie turi patirti tam tikrą transformaciją. Veikla, kurios metu ekologiniai reikalavimai yra transformuojami į visuotinai privalomas elgesio taisykles, sudaro teisės ekologizavimo turinį. Be to, ekologizuojant teisę yra parengiamos teisinės priemonės, kurios turi užtikrinti elgesio taisyklių, pagrįstų ekologiniais reikalavimais, vykdymą. Teisės ekologizavimas yra sudėtinė teisėdaros dalis, tačiau jo įgyvendinimo procesas nevisiškai sutampa su teisėdaros eiga, nes teisės ekologizavimas neįmanomas be ekologinių reikalavimų, kurie nustatomi aplinkos pažinimo procese. Tai - mokslo įstaigų, kurios turi pažinti objektyvią realybę, funkcija. Tačiau šios įstaigos neturi teisės įtvirtinti ekologinius reikalavimus teisės aktuose. Taigi ekologizuojant teisę susiejama mokslo įstaigų ir valstybės institucijų veikla. Taigi teisės ekologizavimą galima apibūdinti kaip objektyviai sąlygotą, sudėtingą ekologinės esmės suteikimo teisei procesą, pasireiškiantį moksliškai pagrįsta veikla teisiškai įtvirtinant ekologinius reikalavimus, kuri lemia teisės struktūros, turinio ir funkcijų raidą. Teisės ekologizavimas – veikla, įtvirtinanti ekologinius reikalavimus teisės normose. Teisės ekologizavimo mechanizmo pažinimas – aktualus, ypač dabar, dėl aplinkos apsaugos įstatymų reformų, naujų įstatymų kūrimo, harmonizuojant įstatymus su ES teisės aktais. Teisė yra ekologizuojama dviem formomis: 1. Ekologinių teisės normų sukūrimas ir įjungimas į teisės sistemą; 2. Jau sukurtų teisės normų taikymas aplinkos apsaugos tikslais. 2-osios formos reikia, nes kol nėra naujų teisės normų, pagal visuomeninių santykių bendrumo koncepciją laikinai naudojamos esamos teisės normos – pvz., civilinės teisės normos dėl materialinės atsakomybės už padarytą žalą. Abiejų teisės ekologizavimo formų įgyvendinimo atveju teisės ekologizavimas įgauna tam tikrą teisinį rezultatą - arba sukuriama nauja ekologinė teisės norma, arba išplečiama esamų teisės normų veikimo sfera. Veikla, kurios metu ekologiniai reikalavimai transformuojami į privalomas elgesio taisykles, sudaro teisės ekologizavimo turinį. Teisė ekologizavimas įgalina ekologinius reikalavimus realizuoti praktinėje veikloje. Tai – pirminė grandis (sukūrimas ir tik po to - taikymas). Teisė, naudojanti mechanizme ekologinius reikalavimus, patvirtina jų svarbą ir funkcinę ypatybę – riboti žmogaus veiklą aplinkos atžvilgiu. Ekologinius reikalavimus formuoja ekologija, o teisė per teisės ekologizavimą jiems suteikia privalomą pobūdį. b) ekologinės teisės normos Struktūriškai aplinkos apsaugos teisinis mechanizmas susideda iš ekologinių teisės normų ir jų pagrindu atsirandančių ekologinių teisinių santykių. Ekologinės teisės normos, viena vertus, įtvirtina ir saugo jau susiklosčiusius visuomeninius ekologinius santykius, o kita vertus - skatina naujų ekologinių santykių atsiradimą. Visuomenė, veikdama aplinką, pirmiausia siekia ją panaudoti savo reikmėms, todėl ekologinės teisės normos turi įtvirtinti tokį visiems privalomą elgesio modelį, kuris sudarytų galimybes naudoti aplinką jos nežalojant, išsaugant vertingąsias aplinkos ir jos objektų savybes, t.y. ekologinės teisės normos teisės subjektų elgesį nukreipia tam tikra linkme, jį atitinkamai formuoja. Tai ir sudaro ekologinių teisės normų praktinę reikšmę, kryptingą poveikį elgesiui. Teisės ekologizavimas sukelia pakitimus teisėje. Pirmiausia – ekologinės teisės normos. Jos dabar jau sudaro neatskiriamą teisės dalį. Ekologinių teisės normų yra įvairiose teisės šakose, daugiausia – ekologinėje teisėje. Ekologinės teisės normos ruošiamos, kad ekologiniai reikalavimai būtų realizuoti realiame elgesyje ir reguliuotų elgesį pagal ekologinius reikalavimus. Ekologinės teisės normos yra ekologinių reikalavimų egzistavimo teisinė forma. Ekologinės teisės normos įtvirtina įstatymų leidėjo siekiamą sistemos žmogus-visuomenės-aplinka modelį. Ekologinės teisės normos - tai visiems privalomos elgesio taisyklės, išreiškiančios valstybės valią, susiformavusią ekologinių dėsningumų pažinimo pagrindu, ir reguliuojančios visuomenės ir aplinkos sąveikos santykius pagal ekologinius reikalavimus. Tai bendras ekologinių teisės normų supratimas, taikytinas įvairių teisės šakų (administracinės, baudžiamosios, ekologinės ir kt.) ekologinio turinio normoms. Ekologinės teisės normos ypatingos tuo, kad elgesio teisėtumo (leistinumo) kriterijumi jos pripažįsta ekologinius reikalavimus, įgavusius valstybės valios pobūdį. Elgesio taisyklės, sudarančios tokių teisės normų turinį, yra nustatomos remiantis ekologiniais reikalavimais. Valstybė pripažįsta ir skatina tik tokį elgesį, kuris atitinka įstatymiškai įtvirtintus aplinkos apsaugos reikalavimus. Teisės ekologinės normos: - įtvirtina tam tikrus visuomenės ir aplinkos sąveikos elgesio modelius; - pateikia tokio elgesio valstybinį įvertinimą; - numato galimas tokio elgesio pasekmes - teigiamas ar neigiamas. Ekologinių teisės normų tikslas - ne tik programuoti veiklą, bet ir būti elgesio teisėtumo kriterijumi, todėl teisėtu pripažįstamas tik toks elgesys, kuris visiškai atitinka ekologinius reikalavimus, įtvirtintus ekologinėse teisės normose. Ekologinės teisės normų klasifikavimas. Pagal reguliatyvinių funkcijų ypatumus yra skiriamos bendros vienatikslės, specialios ir daugiatikslės ekologinės teisės normos. Bendros vienatikslės ekologinės teisės normos reguliuoja išskirtinai visuomenės (asmenybės) santykius su aplinka, kaip integruotu poveikio objektu. Tokių teisės normų tikslas - apsaugoti visą gamtinę sistemą, ne-skaidant jos į atskirus poveikio objektus; jomis realizuojami ,,vientisi" ekologiniai reikalavimai. Šios rūšies teisės normos išsamiausiai išreikštos Aplinkos apsaugos įstatyme Specialiųjų ekologinių teisės normų paskirtis - reguliuoti visuomenės (asmenybės) sąveiką su tam tikrais aplinkos objektais. Tokių normų tarp ekologinių teisės normų yra daugiausia - tai rodo bendrąją ekologinių teisės aktų leidybos tendenciją, paremtą objekto kriterijumi. Joms priskiriamos ekologinės teisės normos, reglamentuojančios žemės, žemės gelmių, miškų, vandens, gyvūnijos, augalijos, atmosferos oro naudojimo ir apsaugos santykius. Šios normos remiasi bendrosiomis vienatikslėmis normomis, pritaikant jas atskiro aplinkos objekto ypatumams. Daugiatikslės ekologinės teisės normos reguliuoja įvairius (administracinius, ūkinius ir kt.) visuomeninius santykius, kartu darydamos poveikį aplinkos parametrams. Jos numato atsakomybės priemonių taikymą už ekologinius teisės pažeidimus, aplinkos apsaugos priemonių finansavimo tvarką ir pan. Pagal tikslus ekologinės teisės normos skirstytinos taip: 3. normos, nustatančios aplinkos ir jos objektų charakteristikas (apibūdinančios aplinkos, jos objektų, gamtos išteklių ir kitas sąvokas); 4. normos, apibūdinančios visuomenės ir aplinkos sąveikos turinį (nustato ekologinio-teisinio reguliavimo tikslus, aplinkos apsaugos principus); 5. normos, nustatančios aplinkos siekiamą būklę (aplinkos apsaugos normatyvai bei standartai); 6. normos, nustatančios ekologinių santykių subjektinę sudėtį (valstybės, gamtos naudotojų ir savininkų, kitų subjektų teisinę padėtį); 7. normos, reglamentuojančios veiklą, darančią poveikį aplinkai (statybą, projektavimą, ūkinių objektų naudojimą ir pan.); 8. normos, reguliuojančios aplinkos būklės stebėjimą (monitoringą); 9. normos, įtvirtinančios atsakomybės priemones asmenims, pažeidusiems aplinkos apsaugos reikalavimus. Pagal ekologinės teisės normos turinio santykį su ekologiniais reikalavimais visos ekologinės teisės normos skirstomos į dvi dideles grupes. Jos skirstomos į 2 grupes: 1. Ekologinės teisės normos, kurios betarpiškai išreiškia ekologinius reikalavimus (ekologinėje teisėje, skirtos ekologinio teisinio reguliavimo uždaviniams įtvirtinti, aplinkos ir visuomenės sąveikos principams įtvirtinti, nustatyti elgesio variantus pagal ekologinius reikalavimus ir t.t.) įstatymuose; 2. Normos, kurios neturi informacijos apie ekologinius reikalavimus, bet įtvirtina ekologinių reikalavimų įgyvendinimo priemones. Jos vadinamos ekologizuotomis teisės normomis. Tai – teisės normos, kurios reguliuoja atsakomybės santykius (adm.t., civ.t., baudž.t.), valdymo santykius arba ūkinę veiklą. Jų reikia, nes žemės ūkį, transportą ir t.t. reguliuoja tam tikros teisės normos, ir subjektai jų laikosi, o (1) grupės ekologinės teisės normos yra bendro pobūdžio. Ekologizuotoms teisės normoms taip pat priklauso normos, įtvirtinančios aplinkos apsaugos valdymo institucijų sistemą. b) ekologiniai teisiniai santykiai Kitas valstybės ekologinės funkcijos realizavimo teisinio mechanizmo elementas yra ekologiniai teisiniai santykiai, atsirandantys ir funkcionuojantys ekologinių teisės normų pagrindu. Ekologiniai teisiniai santykiai vertintini kaip visuomeninių santykių reguliavimo ekologinėmis teisės normomis procesas ir rezultatas. Pirmuoju atveju ekologiniai teisiniai santykiai suvokiami kaip poveikio visuomeniniams santykiams priemonė, antruoju - kaip visuomeninių ekologinių santykių egzistavimo teisinė forma, turinti specifinį turinį. Ekologinius santykius reguliuoja įvairių teisės šakų ekologinės normos, todėl skiriasi ir tokių santykių teisinė forma - tai gali būti ekologiniai, administraciniai, finansiniai teisiniai santykiai ir pan., atsižvelgiant į konkrečios ekologinės teisės normos šakinę priklausomybę. Ne visus visuomeninius ekologinius santykius reguliuoja teisė, todėl dalis jų neįgauna teisinės formos ir egzistuoja kaip faktiniai visuomeniniai santykiai. Tuo tarpu teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, susiklostę saugant ir naudojant aplinką bei jos turtus, yra teisinio pobūdžio ir suprantami kaip ekologiniai teisiniai. Šių santykių reguliavimą užtikrina ekologinės teisės normos, kurių teisingu taikymu yra suinteresuota pati valstybė. Ekologiniai teisiniai santykiai - tai valiniai ekologinėmis teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kylantys sąveikaujant visuomenei ir aplinkai. Pagal poveikio aplinkai formas visus ekologinius teisinius santykius galima skirstyti į tam tikras grupes: 1) medžiagos ir energijos pasisavinimo iš aplinkos santykiai (šiai grupei priklauso daugiausia gamtos išteklių naudojimo santykiai); 2) medžiagų ar energijos įterpimo į aplinką santykiai (t.y. santykiai, susiję su teršiančių medžiagų emisija į aplinką); 3) aplinkos būklės atkūrimo santykiai (t.y. santykiai, kylantys atkuriant pažeistas ekologines sistemas, gamtos išteklius ir kt.); 4) naudingųjų aplinkos savybių panaudojimo, nepaimant jų iš aplinkos, santykiai (t.y. aplinkos naudojimo poilsiui, sveikatingumo reikmėms ir panašūs santykiai); 5) kai kurių gamtos objektų ar kompleksų eliminavimo iš ūkinio naudojimo santykiai, siekiant juos išsaugoti dėl ekologinės, kultūrinės vertės (t.y. įvairių saugomų teritorijų steigimo santykiai); 6) visuomenės ir aplinkos sąveikos organizavimo santykiai, atsirandantys reguliuojant antropogeninį poveikį (teritorijų planavimą, aplinkos monitoringą, ūkinės veiklos projektavimą ir pan.). Be to, ekologiniai teisiniai santykiai turi ir kitą, platesnį skirstymą – pagal pobūdį: 1. materialieji – reguliuojami teisės normomis, kurios nustato teises ir pareigas; 2. procesiniai – atsiranda, kur įtvirtinta aplinkos apsaugos tvarka (procesiniai santykiai sprendžiant ginčus, pažeidus tvarką). Pagal turinį skirstomi: 1. santykiai, kurie kyla išteklių nuosavybės srityje; 2. santykiai, kurie kyla gamtos išteklių naudojimo srityje; 3. santykiai, kurie kyla valdant aplinkos apsaugą, gamtos išteklių naudojimą; 4. santykiai, kurie kyla atsakomybės taikymo srityje. 2 TEMA. EKOLOGINĖ TEISĖ – SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA 1. Ekologinės teisės samprata Pirmiausia buvo pradėti reguliuoti žemės santykiai, nes tai – nacionalinis turtas ir valstybės teritorinė bazė. Taip susiformavo žemės teisė. Po to atsirado ir kitų gamtinių išteklių naudojimo reguliavimas žemės teisės ribose. Vystantis reguliavimui jis sudėtingėjo – atsirado miškų, vandenų, žemės gelmių ir pan. įstatymų leidyba. Iš žemės teisės išsiskyrė kitos teisės šakos – miškų, vandenų, žemės gelmių, gyvūnijos teisė, tie santykiai buvo reguliuojami savarankiškai, apėmė ne tik naudojimo santykius, bet įėjo ir normos, reguliuojančios reguliavimo ir apsaugos santykius. Tačiau toks reguliavimas neapėmė normų, skirtų saugomų teritorijų, oro ir pan. apsaugai. XX a. atsirado nauja – aplinkos apsaugos – problema. Taigi, susiformavo aplinkos apsaugos teisė – kaip vieningos sistemos, o ne atskirų gamtos išteklių. Taigi, 2 grupės: 1. atskirų išteklių naudojimas ir apsauga 2. visos aplinkos apsauga. Dabar jau atsirado atvirkštinė – integracijos būtinybė: reikia vieningos teisės šakos, nes gamtoje viskas yra susiję, dėl to visi santykiai turi būti reguliuojami vienos teisės šakos. Taip atsirado ekologinės teisės šakos idėja – apjungianti visas teisės normas, skirtas visuomenės ir gamtos santykių sąveikai reguliuoti. Teisės normos, atsiradusios teisėje įtvirtinus ekologinius reikalavimus, sukūrė naują sisteminį junginį - gamtos apsaugos teisę. Vykstant ekologinio-teisinio reguliavimo integracijai, iš teisės šakų, reguliavusių tam tikrų gamtos objektų (žemės, miškų, žemės gelmių ir kt.) naudojimą ir gamtos apsaugą, susiformavo ekologinė teisė. Tai yra ekologinių teisės normų, reguliuojančių visuomeninius aplinkos apsaugos ir naudojimo santykius, remiantis elgesio atitikimu ekologiniams reikalavimams, siekiant užtikrinti žmogaus teisės į sveiką ir švarią aplinką realizavimą, sistema. Ekologinės teisės šaka – kompleksinė teisės šaka, apimanti 2 santykių grupes: 1. santykius aplinkos apsaugos srityje 2. santykius gamtos išteklių naudojimo ir valdymo srityje. Nors tarp tų grupių daug bendro, bet galima kalbėti apie jas ir kaip apie savarankiškas teisės šakas. Panašiai ekologinė teisė traktuojama ir užsienio valstybėse, kur, tiesa, ji vadinama aplinkos teise. Ekologinė teisė – kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro teisės normų sistema, valstybinio suvereniteto bazėje reguliuojanti visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, tikslu užtikrinti gyvybinius visuomenės poreikius. Oficialiu ekologinės teisės susiformavimo patvirtinimu tapo Aplinkos apsaugos įstatymas, priimtas 1992 metais. Šis įstatymas ne tik įtvirtino vieningą ekologinės teisės objektą (aplinką), bet ir inspiravo naujų įstatymų, reglamentuojančių tam tikrų gamtos objektų naudojimą ir apsaugą, priėmimą remiantis Aplinkos apsaugos įstatymu (Aplinkos apsaugos įstatymo 2 straipsnis). 2. Ekologinės teisės dalykas ir objektas Ekologinės teisės dalyką sudaro visuomeniniai ekologiniai santykiai, kuriais yra realizuojama visuomenės ir aplinkos sąveika. Dėl poreikio (ekologinio) turėti tam tikros kokybės aplinką atsiranda ekologiniai santykiai. Šie santykiai klostosi aplinkos apsaugos srityje ir reikalauja tam tikro reguliavimo mechanizmo. Ekologinių santykių specifiką lemia jų objektas - aplinka, kaip sudėtinga dinaminė ekologinė sistema, Aplinkos apsaugos įstatyme (1 straipsnis) aplinka - gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) bei juos vienijančios natūralios ir antro-pogeninės ekosistemos. Siekis išsaugoti aplinką kaip sistemą ir nulemia ekologinių santykių specifiką. Pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, aplinkos apsaugos objektas - LR teritorijoje esanti aplinka ir Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantys gamtos ištekliai. Kaip vieningas ekologinės teisės objektas, aplinka struktūriškai susideda iš tam tikrų elementų, dėl kurių naudojimo ir apsaugos taip pat susiformuoja tam tikri ekologiniai santykiai, reguliuojami ekologinės teisės. Tai gamtos objektai - išbaigti tarpusavyje susiję ekologiniai kompleksai, atliekantys svarbias ekologines, ekonomines bei socialines funkcijas. Aplinkos apsaugos įstatyme tokiais objektais laikomi: oras, žemė, žemės gelmės, vanduo, augalija, gyvūnija. Yra kriterijai, pagal kuriuos tam tikri gamtos objektai priskiriami ekologinės teisės objektui. 3 požymiai: 1. natūrali gamtinė prigimtis 2. objektyvus ryšys su gamtine aplinka, buvimas ekosistemoje (lemiantis požymis) 3. socialinis, ekologinis vertingumas – objekto sugebėjimas atlikti įvairias ekologines, ekonomines funkcijas, dėl kurių visuomenė suinteresuota jo apsauga. Atkreiptinas dėmesys, kad ekologinių santykių objektas yra ne aplinka ar gamtos objektai apskritai, bet tam tikra šių objektų būklė ir kokybė, kuri būtina žmogaus teisei į sveiką ir švarią aplinką patenkinti. Žmonių poreikius dažniausiai tenkina ne patys gamtos objektai, bet tam tikros jų savybės, todėl svarbus ekologinės teisės objektas yra gamtinės sąlygos ir gamtos ištekliai. Gamtinės sąlygos sudaro galimybę žmogaus veiklai (žemės gelmių šiluma, reljefas, geografinė padėtis, klimatas, krituliai ir kt.). Esant tam tikram gamybinių jėgų išsivystymo lygiui, gamtinės sąlygos tampa gamtos ištekliais ir naudojamos kaip alternatyvūs energijos šaltiniai. Gamtos ištekliai - tai gamtos elementai ir jėgos, kurios gali būti panaudotos ūkinėje ar kokioje kitoje veikloje, kad patenkintų tam tikrus ekonominius poreikius. Tai tokie litosferos, hidrosferos, atmosferos elementai kaip žemės gelmių ištekliai, dirvožemis, vanduo, gyvūnai ir kt. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnyje gamtos ištekliai apibūdinami kaip ,,gyvosios ar negyvosios gamtos elementai, kuriuos žmogus naudoja arba gali naudoti savo poreikiams". Pagal gamtines savybes bei atkūrimo sąlygas visi gamtos ištekliai skirstomi į 1) sąlygiškai pastovius (žemė, vanduo, oras, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai bei atoslūgiai); 2) biologinius-atsikuriančius (visa gyvoji gamta) ir 3) ribotus (naudingosios iškasenos). Ekologiniai santykiai taip pat susiformuoja ir dėl gamtinių kompleksų. Gamtiniai kompleksai - tai yra ta aplinkos dalis, kuri susideda iš tam tikrų gamtos objektų bei jų sistemų, turinčių socialinę vertę, todėl valstybė nustato specialų jos apsaugos režimą. Gamtinis kompleksas savarankišku ekologinės teisės objektu tampa tik tuomet, kai priimamas sprendimas nustatyti specialų apsaugos režimą. Gamtiniams kompleksams priklauso įvairios saugomos teritorijos, įsteigtos įstatymų nustatyta tvarka. Ekologiniai santykiai atsiranda ne dėl paprasto aplinkos vartojimo ūkiniais ar kitais tikslais, bet dėl tam tikros aplinkos būklės išsaugojimo, todėl pagal savo pobūdį ekologiniai santykiai yra ekonominiai-ekologiniai. Taigi ekologinės teisės dalyką sudaro visuma tarpusavyje susijusių visuomeninių santykių, išreiškiančių valinius ryšius tarp žmonių ir atsirandančių dėl racionalaus gamtos išteklių naudojimo bei atkūrimo ir aplinkos išsaugojimo bei gerinimo. Visi ekologiniai santykiai, atsižvelgiant į tikslus, kurie jais yra realizuojami, sąlygiškai skirstomi į aplinkos naudojimo bei aplinkos išsaugojimo santykius. Pagrindinis pirmųjų tikslas - tenkinti įvairiopus poreikius (pirmiausia ekonominius), antrųjų - riboti aplinkos naudojimą siekiant išsaugoti tam tikrą jos kokybę. Be to, reguliuojant ekologinius santykius užtikrinama aplinkos ir ekonomikos darna. 3. Ekologinės teisės metodas Metodas – teisinio reguliavimo priemonės, būdai. Ekologinė teisė yra kompleksinė teisės šaka, dėl to turi savo metodą. Ekologinėje teisėje naudojamas specifinis ekologizavimo metodas, pagrįstas teisės subjektų elgesio atitikimu objektyviems ekologiniams reikalavimams. Ekologinės teisės normos, nustatydamos ekologinių santykių subjektų teises ir pareigas, ,,vadovaujasi" objektyviais ekologiniais reikalavimais, kurių gamtinė prigimtis numato ir reikalavimą besąlygiškai jų laikytis. Ekologinės teisės uždavinys – viso visuomeninių santykių komplekso reguliavimas, o iš to išplaukia ir specifika – ekologinė teisė apjungia metodus, taikomus administracinėje teisėje (valdžios-pavaldumo principas) ir civilinėje teisėje (abiejų šalių lygiateisiškumo principas). Civilinės teisės metodas: ekologinės teisės objektai yra materialinės vertybės, priklausančios arba valstybei, arba asmenims – subjektai yra savarankiški, autonomiški (naudotojai tarpusavyje yra lygūs), bet nėra tos teisės subjektų veikimo laisvės, kuri būdinga civiliniam teisiniam visuomeninių santykių reguliavimo metodui. Administracinis: dažnai šalys nėra lygios – pvz., naudojant valstybei nuosavybės teise priklausančius gamtos išteklius, taip pat teisiniuose santykiuose, kurie kyla tarp valstybinių valdymo institucijų ir gamtos išteklių naudotojų. Tų santykių atsiradimas ir pasibaigimas siejamas su tam tikrais administraciniais aktais (leidimas naudoti gamtos išteklius ir pan.), nors tokių atvejų mažėja (gali būti sutartis, teismo sprendimas ir pan.). Kita vetus, įgalinimai, kuriuos turi valstybės įgalioti subjektai, taip pat yra pagrįsti tam tikrais ekologiniais reikalavimais. Taigi, metodai apjungiami organiškai, ne mechaniškai, ir sudaro kokybiškai naują metodą. 4. Ekologinės teisės sistema Ekologinės teisės normos pagal reguliuojamų santykių specifiką grupuojamos į institutus, kurie ir sudaro ekologinės teisės sistemą. Ekologinis teisinis institutas - tai funkciniais ryšiais susietų ekologinės teisės normų grupė, kuri reguliuoja vienarūšius santykius, atsirandančius visuomenės ir aplinkos sąveikos sferoje. Ekologinės teisės normų skirstymas į institutus nėra atsitiktinis; jį lemia ekologinių santykių. įvairovė ir sistema. Ekologinė teisė priklauso nekodifikuotoms teisės šakoms, todėl jos sistema nėra įtvirtinta vieningame teisės akte, bet susiformavo ekologinio teisinio reguliavimo praktikoje. Dabartiniu metu yra susiformavę šie bendri ekologiniai teisiniai institutai: 2. Aplinkos apsaugos valdymo institutas - normos įtvirtina pagrindines valstybės ekologinės politikos kryptis bei jas realizuojančių valstybės institucijų sistemą; įtvirtina pagrindines aplinkos apsaugos valdymo funkcijas; nustato valstybės ir vietos savivaldos institucijų kompetenciją aplinkos apsaugos srityje. 3. Gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės institutas - normos reguliuoja gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo teisės atsiradimą; įtvirtina bendruosius reikalavimus gamtos išteklių naudotojams ir savininkams; nustato jų bendrąsias teises ir pareigas. 4. ūkinės veiklos ekologinio reguliavimo institutas - normos, įtvirtinančios pagrindinius ūkinės veiklos planavimo ir projektavimo, ūkinės veiklos objektų statybos ir eksploatavimo reikalavimus; nustato kenksmingų medžiagų naudojimo tvarką, kad būtų už-tikrintas ekologiškai pagrįstas aplinkos naudojimas. 5. teisinės atsakomybės už ekologinės teisės pažeidimus institutas - sudaro sąlygas patraukti atsakomybėn asmenis, kaltus dėl ekologinius teisės pažeidimų. Ekologinė teisė įtvirtina tik bendruosius atsakomybės taikymo pagrindus, o konkrečias priemones numato kitų teisės šakų normos. Išimtį sudarytų tik normos, numatančios atsakomybę dėl padarytos žalos, bei reglamentuojančios aplinkai žalingos veiklos nutraukimą - priklauso ekologinės teisės sistemai. Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinos visų kitų ekologinių teisinių institutų reguliuojamiems visuomeniniams santykiams, todėl jie vadintini bendraisiais. Visi kiti ekologiniai teisiniai institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų (žemės, žemės gelmių, vandens, atmosferos oro, miškų ir kitos augalijos, gyvūnijos), taip pat saugomų teritorijų naudojimą bei apsaugą. 10. Ekologinės teisės šaltiniai Kiekviena teisės šaka turi jai būdingus teisės šaltinius - tai yra vienas iš jos savarankiškumo požymių. Ekologinės teisės šaltinis - tai kompetentingos institucijos nustatyta tvarka priimtas teisės aktas, kuris įtvirtina teisės normas, reguliuojančias tam tikrus visuomeninius ekologinius santykius elgesio atitikimo ekologiniams reikalavimams pagrindu. Ekologinės teisės šaltiniai dėl savo formų įvairovės sudaro sudėtingą sistemą, kurioje gali būti išskiriamos atskiros grandys (ekologinės teisės šaltinių rūšys). Pagal teisinę galią ekologinės teisės šaltiniai skirstomi į įstatymus (Lietuvos Respublikos Seimo priimtus teisės aktus, reguliuojančius svarbiausius visuomeninius ekologinius santykius) ir į poįstatyminius teisės aktus (vykdomosios valdžios institucijų priimti teisės aktai, reglamentuojantys aplinkos apsaugos santykius). Įstatymų kategorijai priklauso ir Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys aplinkos apsaugos klausimais. Pagal teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių apimtį visi ekologiniai teisės šaltiniai yra bendrieji ir specialieji. Bendrieji - tie teisės aktai, kurių normos reguliuoja įvairius (tarp jų ir ekologinius) visuomeninius santykius ir yra skirtingų teisės šakų šaltiniai (Konstitucija, Įmonių, Apskrities valdymo, Vietos savivaldos įstatymai ir pan.). Specialiesiems ekologinės teisės šaltiniams būdinga tai, kad jų priėmimas yra tiesioginė teisės ekologizavimo pasekmė ir jie reguliuoja išskirtinai ekologinius visuomeninius santykius (Aplinkos apsaugos, Žemės, Miškų, Saugomų teritorijų, Žemės gelmių įstatymai ir kt.). Svarbus vaidmuo priimant teisės aktus, priklausančius specialiųjų ekologinės teisės šaltinių kategorijai, tenka Aplinkos apsaugos ministerijai, kuri reglamentuoja gamtos išteklių apskaitą, nustato gamtos išteklių naudojimo leidimų išdavimo tvarką, reglamentuoja veiklą saugomose teritorijose ir pan. 1. LR Konstitucija. Visa ekologinės teisės normų sistema remiasi Konstitucijos nuostatais, pripažįstančiais aplinkos apsaugą savarankiška nacionalinės politikos bei teisinio reguliavimo sritimi. Ypač svarbūs - 53 ir 54 straipsniai (53 straipsnis įtvirtina bendrą valstybės ir kiekvieno asmens pareigą saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, o 54 straipsnis numato pagrindines šios pareigos realizavimo kryptis). Konstitucijoje aiškiai sakoma, kad ,,Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją". Pastaroji konstitucinė nuostata yra viso ekologinio teisinio reguliavimo pagrindas priimant teisės aktus, reglamentuojančius visuomenės veiklą, siekiant išvengti kenksmingo poveikio aplinkai. Svarbią reikšmę ekologiniam teisiniam reguliavimui turi ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, įtvirtinantis gamtos išteklių nuo-savybės formas, išskirtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės objektus. Remiantis šia Konstitucijos norma, yra plėtojama visa ekologinės teisės normų sistema, reguliuojanti gamtos išteklių nuosavybės ir naudojimo santykius. 2. Specialieji šaltiniai. LR Aplinkos apsaugos įstatymas – orientuotas į aplinkos apsaugą, gamtos išteklių apsaugą ir naudojimą. Įtvirtina sąvokas, principus, valdymo institucijų struktūrą, piliečių dalyvavimo formas, teises ir pareigas, statybos, priėmimo eksploatacijon nuostatas ir t.t. Įtvirtintas ir ekonominis aplinkos apsaugos mechanizmas. Remiantis Aplinkos apsaugos įstatymu yra priimami specialūs įstatymai ir kiti teisės aktai, reguliuojantys tam tikrų gamtos išteklių ir vietovių naudojimo bei apsaugos santykius: Saugomų teritorijų įstatymas (1993), Žemės įstatymas (1994), Miškų įstatymas (1994), Žemės gelmių įstatymas (1995) ir kt. Tarptautinės sutartys kaip ekologinės teisės šaltiniai. Aplinkos apsaugos įstatymo 35 straipsnyje sakoma: ,,Lietuvos Respublika, vadovaudamasi visuotinai pripažintais ir skelbiamais tarptautiniais aplinkos apsaugos principais, sudaro tarptautines sutartis aplinkos apsaugos klausimais

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!