Ekologinės teisės teorija

Ekologinė teisė - tai kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius. Aplinkos apsauga - visuomenės ir valstybės priemonių, užtikrinančių harmoningą visuomenės ir aplinkos sąveikos raidą, sistema.
Pradžią davė gamtos išteklių naudojimo reguliavimas. Pirmu ištekliu buvo žemė - pagrindinis žmonių naudojimo objektas. Kiti ištekliai: miškas, vandenys ir pan. Susiformavo žemės teisė plačiąja prasme, į jos sudėtį įėjo normos, kurios reguliavo ir kitus išteklius. Vėliau iškilo būtinybė savarankiškai reguliuoti ir santykius dėl kitų išteklių naudojimo (miškų, žemės gelmių ir t.t.); išsiskyrė atitinkamos teisės šakos. Tapo būtina aplinkos apsaugos santykius reguliuoti savarankiškai (didėjo užterštumas). Susiformavo aplinkos apsaugos teisė. 20a.vid. išryškėjo priešinga tendencija: tų santykių integracijos procesas, kuris buvo sąlygotas dėsningumų, vykstančių gamtoje. Nutarta reguliuoti šiuos santykius remiantis vieningais principais - ekologinė teisė. Visi ekologiniai reikalavimai sudaro sistemą. Vienų reikalavimų laikymasis sąlygoja būtinumą laikytis kitų reikalavimų. Visą gamtą apsaugoti galima tik laikantis visų ekologinių reikalavimų, vadinasi reikia vieningo teisinio reguliavimo.
Ekologinės teisė yra nekodifikuota teisės šaka. Tai ekologinės teisės normos, kurios sudaro sistemą, jos skirstomos į ekologinės teisės institutus. Pagrindiniai institutai: 1) aplinkos valymo; 2) gamtos išteklių naudojimo; 3) ūkinės veiklos reguliavimo; 4) teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus. Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinus visiems ekologiniams santykiams - bendrieji. Visi kiti institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą nei apsaugą.
5. Gam ištek naud. T. ir jos reguliavimo obj.
Gamtos išteklių naudojimo objektas yra LR jurisdikcijai priklausantys gamtos ištekliai. Gamtos išteklių naudojimas daro jiems įtaką, juos keičia. Iškyla būtinybė taip reguliuoti gamtos išteklių naudojimą, kad būtų sudarytos sąlygos naudotis gamtos ištekliais (vystyti ūkinę veiklą), juos atkurti bei saugoti. Racionalus gamtos išteklių naudojimas - vienas pagrindinių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!