Eilėraščio analizė „Rudenio naktį“

Vincas Mykolaitis-Putinas – XIX a. vid. poetas simbolistas. Eilėraštyje „Rudenio naktį“ kuriamas dviejų perspektyvų pasaulis: diena ir naktis, gyvenimas ir mirtis, žemės ir visatos gelmių.

Jau pats pavadinimas nusako eilėraščio laiką – rudens naktis. Pirmame posme nėra aiškaus lyrinio subjekto, aprašomas gamtos peizažas: „Tyli naktis, šviesi rudens naktis, / Skambi kaip dainiaus kankliai šilkastygiai, / Plikus laukus ir pievas, ir girias / Užliejo sidabru taip lygiai lygiai.“. Stebinčiam subjektui naktis yra jauki ir harmoninga; siejama su šviesa – atsivėrimu ir gėriu. Vaizdas horizontalus, neplatus ir daug neatskleidžiantis. Antrame posmelyje vartojamas jau pirmas asmuo, lyrinis subjektas jaučiasi vienišas: „Vėlai nuklydau aš į tuščią lauką / Tavim pasigerėt, gilus dangau.“. Eilėraščio žmogus nakties laikotarpiu tarsi ieško ramybės visatoje, nori atrasti savo vietą pasaulyje, bet tuo pačiu metu jaučiasi menkas prieš matomą gilumą: „Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį - / Ir tartum lašas jūroj išnykau.“. Naktį lyrinis subjektas ryžtasi žvelgti ne tik į dangaus, bet ir savo sielos gelmes. Tarp jų nėra pertvaros. Visatos pagrindai žvelgia į tikrąją žmogaus sielą neatsižvelgiant į kokias nors dogmas (neginčijama tiesa, ypač religijoje). Kontaktas su begaline erdve ir amžinuoju laiku atskleidžia individualios būties tikslą visatoje. Trečias, ketvirtas ir penktas posmeliai pradedami anafora „Ir nežinau“ – lyrinis subjektas bando save įtikinti, jog nežino, bet pabaigoje/nagrinėdamas save suvokia, jog visa tai žino. „Ir nežinau, kad aš buities kelionėj / Minu vien žemės tremtinio takus,“ – lyrinis subjektas jaučiasi suvaržytas, neatrasdamas pasaulyje nieko naujo ir eidamas jau žinomu keliu. Pasitelkiama Bibliniu įvaizdžiu, kuomet Adomas ir Ieva buvo išsiųsti iš Rojaus į Žemę dėl padarytos pirmosios žmogiškosios nuodėmės – jų takais einama ir visa būties kelionė žemėje yra nežinoma. „O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė / Toli kaip aukštos žvaigždės ir dangus.“ – eilėraščio žmogus siekia aukštumos, ieško harmonijos ir dėl to bando suderinti priešybes – žemę ir rojų. Negalėdamas to padaryti, lyrinis subjektas išgyvena dramatizmą. Penktame posme pereinama iš nakties į dieną: „Ir nežinau, kad ryt ir vėl su saule, / Ant veido užsimovęs margą kaukę, / Žingsniuosiu, kaip lig šiol, į šviesų rūmą, / Kur nieks manęs nei sveikina, nei laukia.“ – dieną lytinis subjektas patiria netikrą būtį. „Šviesus rūmas“ – dvasinio pasaulio simbolis, su kuriuo eilėraščio žmogus neturi pozityvaus santykio. „Ir nežinau, kad visos mano dienos / Bus be vilties skausminga vienuma, / Kur mano siela kaip nyki liepsnelė / Klajos, dangaus žvaigždėto laukdama.“ – lyrinis subjektas numato, jog dienos bus monotoniškos, o dvasia sieks nakties, kuomet gali laisvai mąstyti. Paskutinis posmas pradedamas panašiai kaip pirmasis, pabaigiama nakties laiku - eilėraštis yra žiedinės kompozicijos: „Tyli naktie, šviesi rudens naktie! / Tau daug yr žiburių dangum spindėti, / O man širdis viena, tyli, liūdna: / Tau šviesti ir žavėt, o man mylėti.“ – lyrinis subjektas kreipiasi į naktį; įtampa, augusi per posmus atslūgsta, nes pasirenkama laukti. Eilėraščio žmogus suvokia, jog tik nakties metu ras paguodą (meilės ir šviesos pažadą).

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!