Yra nemažai psichologijos šakų, viena iš jų egzistencinė psichologija. Egzistencinę psichologiją galima apibrėžti kaip empirinį mokslą apie žmogaus egzistavimą, naudojantį fenomenologinės analizės metodą.
Egzistencinė psichologija analizuoja gyvenimo, asmenybės tobulėjimo ir dvasines problemas, moralinius ir vertybinius konfliktus. Šios žmogaus gyvenimiškosios dilemos sudaro platų egzistencinių problemų ratą, būtent todėl ir reikalinga egzistencinė psichologija.
Vokiečių filosofas Marinas Heideggeris, sujungė žmogui kylančius egzistencijos klausimus: laisvė, rinkimasis, nerimas, mirtis ir kt. su fenomenaliąja metodologija. Jis analizavo žmogaus būties kaip Dasen – „būties pasaulyje“ sampratą, tai tapo egzistencinės psichologijos ir terapijos pagrindu.
Papildomą impulsą egzistencinei psichologijai suteikė Albertas Kamus, Gabrielis Marcelis, Maurine Merlau-Pony ir Jeanas Paulis Setre‘as.
Darbo tikslas: paanalizuoti egzistencinės psichologijos principus.
3. patyrinėti egzistencinės psichologijos šalininkų teiginius.
1. EGZISTENCINĖS PSICHOLOGIJOS SAMPRATA
Egzistencinė psichologija asmeninės psichologijos kryptis, glaudžiai susijusi su egzistencializmo filosofija. Egzistencija (lot. existentia — buvimas) — viena iš pagrindinių egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą „Egzistencija" šia reikšme pirmąkart pavartojo Kierkegaardas. Pasak egzistencialistų, „Egzistencija“ yra tas centrinis žmogiškojo „Aš" branduolys, kurio dėka tasai „Aš" reiškiasi ne šiaip kaip atskiras empirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas", t. y. kažkas visuotina (bendražmogiška), o būtent kaip konkreti nepakartojama asmenybė.
Egzistencija — tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip moko egzistencialistai, reiškia kažką apibrėžtą, iš anksto duotą, o, priešingai, „atvira galimybė". Vienas iš svarbiausių egzistencijos apibrėžimų — jos neobjektyvumas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus, žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis gali padaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savo mąstymą ir t. t., objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kas pasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo, taigi ir nuo pažinimo, ir kas tokiu būdu nėra pavaldus jam, — tai egzistencija.
Mokymas apie egzistenciją yra nukreiptas tiek prieš racionalistinį žmogaus supratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek prieš marksistinį jo kaip visuomeninių santykių visumos supratimą.
Egzistavimas — visa kintančių, daiktų įvairovė, jų sąryšis ir sąveika. Daiktų egzistavimą negalima paaiškinti nei...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!