Egipto mitologija

 ĮVADAS Lietuvių kalbos žodynas aiškina, kad mitologija, tai pirmykštė visuomenės dvasinės kultūros forma, kuria reiškiasi fantastinis visatos atsiradimo ir raidos suvokimas. Tai mitų apie Dievų ir herojų gyvenimą, jų darbus ir žygius visuma, aiškinanti gamtos ir kultūros reiškinių kilmę, funkcijas ir reikšmę. Ašinės temos mitologijoje yra pasaulio sukūrimo, pasaulio sunaikinimo ir atsinaujinimo mitai. Dažnai jie yra susiję su skirtingų jėgų kova (konkrečių dievų, dangaus ir žemės arba abstrakčių gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos) (Mitologija, 2016). Kitas svarbus mitologijos aspektas yra valdančiosios dinastijos ar visos tautos kildinimas iš dievų arba aukštesnių nei kitos tautos būtybių. Pirmu atveju tai suteikia valdančiajai dinastijai religinę valdymo legitimaciją, antru atveju mitai tarnauja genčių bendrumo pojūčiui formuoti ir stiprinti. (Mitologija, 2016). Kiekviena pasaulyje gyvavusi ir dabar tebegyvuojanti civilizacija, tauta ar valstybė savo archyvuose turi sukaupusi gausybę įvairiausių mitų. Mokslininkus ypač žavi: baskų, inkų, actekų, egiptiečių, kinų, graikų ir dar daugybės kitų tautų mitologija. Šis referatas pasakoja apie seniausios, bei vienos turtingiausių per visą Pasaulio istoriją civilizacijų - Egiptiečių mitologiją. Ši civilizacija klestėjo jau III tūkstantmetyje prieš mūsų erą, todėl savo istorijoje turi išlaikiusi itin unikalią mitologiją neprilyginamą nei vienai kitai civilizacijai. Referate supažindinama su pagrindiniais egiptiečių mitologijos bruožais, pasaulio sukūrimo mitais, mitologiniais gyvūnais, svarbiausiais Egipto dievais ir dievybėmis. 1. SENOVĖS EGIPTIEČIŲ MITOLOGIJOS SAMPRATA 1.1 Senovės egiptiečių mitologijos susiformavimas Egiptiečių mitologija (arba egiptiečių religija) vadinami Egipto gyventojų tikėjimai iki krikščionybės ir islamo pasirodymo. Visi parašyti mitai yra neatsiejama senovės Egipto religijos dalis. Mitai dažniausiai randami Egipto raštuose ir mene: giesmėse, ritualų tekstuose, laidojimo tekstuose ir šventyklų piešiniuose (žr. 1 pav.) (Egyptian mythology, 2016). Laikotarpis, kuriame kūrėsi ir vystėsi egiptiečių mitologija apima maždaug 5 tūkstančius metų. Sacharos dykumoje buvusių ir V tūkstantmetyje pr. m. e. išnykusių oazių gyventojai medžiotojai ir rinkėjai persikėlė į Nilo slėnį ir tapo sėsliais žemdirbiais. Stepių klajoklių totemistinė religija susijungė su vietine žemdirbių religija ir su ja susimaišė. Kaip ir kitose senovės kultūrose ikidinastiniame Egipte beveik kiekviename kaime buvo tikima vienu ar keliais skirtingais dievais. Atsirandant dalinėms karalystėms tikėjimai plito į aplinkines gyvenvietes ir formavosi įvairių religinių tikėjimų konglomeratai. Iš jų laikui bėgant susiformavo dabar žinoma Egipto mitologija su didele dievų įvairove (Egiptiečių mitologija, 2016). Kiekvienas gyvenimo senovės Egipte aspektas buvo siejamas su mitais apie pasaulio sukūrimą ir apie pasaulio išlaikymą dievų dėka. Žmogaus egzistenciją egiptiečių mitologijoje buvo suprantama tik, kaip mažas segmentas, kuriam dirigavo antgamtinių jėgų vedamas Egipto dievų panteonas. Egipto koncepcija į pomirtinį gyvenimą buvo tarsi veidrodinis pasaulis žemėje gyvenantiems žmonėms Ši Egipto mitologija padarė didelę reikšmę kitoms kultūroms išplėsdama amžinojo gyvenimo sampratą po mirties, dievybių geranoriškumą ir reinkarnaciją (Joshua J. Mark, 2013). 1.2 Senovės egiptiečių pasaulio sukūrimo mitai Kaip ir kiekvienoje mitologijoje svarbiausi yra pasaulio sukūrimo mitai. Senovės Egiptas ne išimtis. Tekstai piramidėse ant sienų, įvairiausi piešiniai ir rašiniai davė daug informacijos apie ankstyvuosius Egipto mitus. Vieni svarbiausių epizodų iš mitinės pusės yra kūrimo mitai, kuriuose dievai sukuria visatą iš pirmykščio chaoso (Egyptian mythology, 2016). Taigi pasaulis arba pats Egiptas buvo sukurtas įvairiais būdais, atsižvelgiant į skirtingas šalies dalis. Vienas iš populiariausių mitų, „Heliopolio mitas“ teigia, kad visata susikūrė iš tamsos ir besisukančio chaoso. Iš pradžių buvo „Nun“- begalinis tamsus vanduo be jokios formos ir paskirties. Vieną dieną vandenyje išliko kalnas vadinamas „Ben-Benu“ ant kurio stovėjo pirmasis dievas Atumas. Atumas žvelgdamas į nebūtį suprato, kad jis yra labai vienišas ir susijungdamas su savo šešėliu pagimdė du vaikus. Pirmiausias jis išspjovė oro dievą Šų, o poto išvėmė drėgmės deivę Tefnutą. Dievai paliko savo tėvą „Ben-Bene“ ir iškeliavo. Atumo vaikai buvo išvykę labai ilgai, todėl liūdėdamas Atumas išsilupo savo akis ir pasiuntė jas ieškoti savo vaikų. Šu ir Tefnuta po kurio laiko grįžo su tėvo akimis, o šios iš laimės net apsiverkė ir šios ašaros nukritę ant tamsios ir šaltos „Ben-Beno“ žemės pagimdė moterį ir vyrą. Po kurio laiko Šu su Tefnuta susilaukė dviejų vaikų. Pirmasis buvo žemės dievas Gebas, o tada gimė dangaus deivė Nuta. Nors Gebas ir Nuta buvo brolis ir sesuo, tačiau jie įsimylėjo vienas kitą ir tapo neatsiejami. Šu šis elgesys pasirodė nepriimtinas ir jis pakėlė Nutą aukštai į dangų ir ji buvo tarsi skliautas virš Gebo galvos (žr. 2 pav.). Du įsimylėjėliai visada galėjo matyti vienas kitą, tačiau paliesti vienas kito jiems nepavyko. Nuta jau laukėsi nuo Gebo ir pagimdė Ozirį, Izidę, Setą ir Neftidę - keturis Egipto dievus, kurie yra laikomi anksčiausi ir labiausiai pažįstami vyresnio amžiaus dievai. Oziris su Izide buvo žemės karaliai, kurie valdė žemę daugybę metų. Tačiau viskas tuo nesibaigė. Setas pavydėjo Ozyriui jo valdomos žemės ir vieną dieną nužudė Ozirį. Oziris pateko į požemio pasaulį, o Setas pradėjo valdyti žemę. Oziris ir Izidė turėjo sūnų Horą, kuris kovojo prieš Setą ir atgavo sostą. Po viso to Horas tapo žemės karaliumi, o jo tėvas Oziris toliau karaliavo požemio pasaulyje (Joshua J. Mark, 2016). Taip pat yra dar vienas įdomus aiškinimas, kuris teigia, kad pradžioje tebuvo Nun pirmykščiai vandenys. Iš šių vandenų iškilo mažutis sausumos kauburėlis, virš kurio skleidėsi lotoso žiedas. Žiedo viduje miegojo Ptah, - pirmasis dieviškasis vaikas - visa ko kūrėjas (žr. 3 pav.). Kai lotoso žiedas skleidėsi, tai buvo laikotarpis, kai Ptah kūrė viską, kas yra visatoje. Tačiau Ptah troško kitų būtybių visatos platybėse. Jis mąstė, ir jo mintys sukūrė chaosą. Ir kai iš šio chaoso atsirasdavo formos, Ptah tiems daiktams duodavo vardus. Taip iš Ptah minčių gimė pirmieji Dievai. Išminties dievas Tehuti ir tiesos deivė Ma'at. Šie dievai visatai davė pusiausvyrą. Ptah toliau nesnaudė ir savo minties jėga, sukūrė visus dangaus kūnus. Saulei jis davė vardą Ra – ir jis buvo pirmasis dangaus valdovas. Jis sukūrė visus gyvius Žemėje, - žuvis, paukščius, žmones ir miško žvėris. Yra sakoma, kad Saulės dievas Ra, kiekvieną dieną keliauja dangumi ir apžvelgia žemę, norėdamas įsitikinti, kad visos gyvos būtybės džiūgauja ir šlovina jį. Taip pat šis mitas aprašo ne tik pasaulio susikūrimą, bet ir jo pabaigą. Manoma, kad lotoso žiedas vieną dieną užsiskleis ir viskas vėl panirs po vandeniu (Pasaulio sutvėrimas, 2015). 1.3 Dievo Ozyrio mitas Nors Egiptas neturėjo šventraščio, kuriame būtų išaiškinta dievų valia, įvairiais būdais rasdavosi idėjų apie „teisingą“ visatos tvarką. Svarbiąsias tiesas paaiškindavo mitai. Ypač svarbus Ozyrio mitų ciklas, mat jis perteikia žmonėms deramas ir nederamas elgsenas. Mite atskleidžiama Ozyrio idėja – tai miręs dieviškasis karalius, valdantis pomirtinį pasaulį, o jo sūnus Horas- gyvas dieviškasis karalius, teisėtai perimantis tėvo sostą. Egipto „mažiesiems žmonėms“ , ypač žemdirbiams, labai patiko mitas apie Ozyrį. Gerasis Ozyris buvo žemdirbių globėjas. Jo kūnas buvęs iš Nilo atnešto juodžemio ir įvairių sėklų mišinio. Ozyris paprastai buvo vaizduojamas žmogaus ūgio, stovintis miežių lauke, medžių pavėsyje ar tarp žalumynų (The Legend of Osiris, 2016). Pasakojama, esą buvę du dievai: dangaus deivė Muta ir žemės dievas Hebas. Jie turėję sūnų Ozyrį, kuris buvo gėrio, gerumo dievas. Jo vardas egiptietiškai reiškia „gerasis“ , „gėris“ . Jis išmokęs žmones drėkinti žemę, auginti visa, kas gera, kas reikalinga. Brolis Setas buvęs blogio dievas, smėlynų, smėlio dykumų globėjas (The Legend of Osiris, 2016). Ozyrio sesuo buvusi Izidė. Ji buvusi gera deivė, pranešdavusi, kada Nilas pradės tvinti. Ozyris vedęs seserį Izidę. Jiedu turėję sūnelį Horą. Visi dievai ir žmonės mylėję Ozyrį ir Izidę. Setas pavydėjęs broliui ir nutaręs Ozyrį nužudyti. Sukalęs puikią medinę dėžę. Pasakęs, kad dovanos ją tam dievui, kuriam ji tiks. Visi matavęsi, bet vis netikę. Atsigulęs Ozyris, ir jam tikę. Setas dėžę uždaręs, nunešęs ir įmetęs į Nilą. Ilgai nešusi srovė tą dėžę, kol deltos švendrynuose ši įstrigusi. Ozyris labai nusilpęs. Žmonės nustoję žemę dirbti, pūtę karšti dykumų vėjai, šeimininkavęs Setas. Sesuo ir žmona Izidė, kūdikėliu Horu nešina, išėjusi ieškoti Ozyrio. Ilgai ieškojusi, per tą laiką Horas užaugęs. Radusi verkė, maldavo, kad Ozyris keltųsi. Izidė raudodama sakiusi: „Aš verkiu dėl Tavęs, Ozyri. Iki dangaus mano verksmas nueina. Dievai girdi, o Tu negirdi. Tu be manęs nemylėjai jokios kitos. Aš nematau Tavęs. Mano širdis ilgisi Tavęs, o mano akys ieško Tavo akių. Aš noriu žiūrėti į Tavo akis“ Ilgai raudojusi Izidė. Horas jau suaugęs. Jis stojęs į kovą su piktuoju Setu. Ilgai jie kovęsi. Egipto žemė supleišėjusi. Visa gyvybė išmirusi. Pūtę dykumos vėjai. Horas nugalėjęs Setą. Ozyris atsikėlęs. Nilas vėl patvinęs. Atgimusi gamta. Bet silpnas buvęs Ozyris. Neturėjęs jėgų Egiptą valdyti. Jis nuėjęs tvarkyti mirusiųjų pasaulio (The Legend of Osiris, 2016) Mitas, su savo sudėtingą simbolika yra neatsiejamas Egipto karaliavimo ir paveldėjimo pavyzdys. Tai pat vaizduojama sutrikusi tvarka tarp mirties ir pomirtinio gyvenimo. Taip pat Iš mito galima suprasti, kodėl apie 4 mėnesius egiptiečius kankina sausas ir karštas dykumos vėjas, nešantis raudoną smėlį. 2. SENOVĖS EGIPTIEČIŲ RELIGIJOS IR MITOLOGIJOS KULTAS 2.1. Senovės Egipto dievai Senoji egiptiečių religija buvo politeistinė, jie garbino daugiau nei 2000 dievų. Kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį: saulės dievas Amonas Ra ilgainiui tapo vyriausiuoju Egipto dievu, mirusiuosius globojo dievas Anubis, dangaus dievas buvo Horas, vaisingumo ir anapusinio pasaulio – Ozyris ir dar daugelis kitų dievų. Egiptiečių dievai buvo zoomorfinio pavidalo, t. y. jie vaizduojami žmogaus kūnu ir gyvūno galva (pvz., Anubis buvo vaizduojamas su šakalo galva, dangaus deivė Hator – su karvės galva r t. t.). Priklausomai nuo to, iš kurio regiono buvo kilę Aukštutinio ir Žemutinio, o vėliau ir suvienyto Egipto karalių dinastijos, politinės situacijos ir dominuojančios grupės Egipto dievų svarba keisdavosi. Ilgainiui išsikristalizavo penkios pagrindinės regioninės dievų grupės (Richard H. Wilkinson, 2003): • devyni dievai (Eneados dievai) Heliopolyje su pagrindiniu dievu Atumu • aštuoni dievai (Ogdoados dievai) Hermopolyje su pagrindiniu dievu Ra • triada Chnumas-Sati-Anuketė iš Elefantinos su pagrindiniu dievu Chnumu • triada Amonas-Muta-Chonsas Tėbuose su pagrindiniu dievu Amonu • triada Pta-Sekhmeta-Atumas Memfyje su pagrindiniu dievu Pta (Richard H. Wilkinson, 2003). Svarbiausiais dievais buvo laikomi Eneados dievai (Joshua J. Mark, 2016): • Saulės dievas Ra • Oro dievas Šu • Drėgmės ir vaisingumo deivė Tefnutė. • Žemės dievas Gebas • Dangaus deivė Nut • Pomirtinio pasaulio dievas Ozyris • Derlingumo, vėjo ir motinystės deivė Izidė • „Svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas Setas • Mirties deivė Neftidė Saulės dievas Ra: Pati svarbiausia Egipto dievybė. Atgimstantis kiekvieną rytą patekant saulei. Vaizduojamas, kaip žmogus su vanago galva, karūnuotas saulės disku ir gyvate. Kartais dar vadinamas „didžiuoju katinu“. Pasak įvairių mitų, Ra kiekvieną dieną keliavo saulės keliu saulės valtimi (žr. 4 pav.), o kiekvieną naktį nužengdavo į požemius ir juose nugalėdavo chaoso sąjungininkus. Egipto karaliai tvirtino, kad yra kilę iš Ra ir pasivadino save „Ra sūnumis“. Jo kulto centras buvo Heliopolis, dabartinė Kairo priemiesčių dalis (Richard H. Wilkinson, 2003). Oro dievas Šu: Oro dievas, esantis tarp dangaus ir žemės. Vienas iš pirmapradžių senovės Egipto dievų. Apibūdinamas kaip vėsinantis, raminantis ir taikantis. Jis paprastai buvo vaizduojamas, kaip žmogus dėvintis plunksnų šukuoseną arba vieną plunksną (žr. 5 pav.). Jis buvo vertinamas, kaip gana tolimas ir dangiškas personažas, kuris nedarė daug įtakos senovės egiptiečių gyvenime (Shu Egyptian god, 2008). Drėgmės ir vaisingumo deivė Tefnutė: Ši deivė buvo Šu sesuo bei žmona. Tefnutė dažnai vaizduojama, kaip šventasis gyvūnas liūtas (žr. 6 pav). Tačiau ši deivė turi daugybę pavidalų: ji vaizduojama kaip avis ar gyvatė apsivijusi apiefaraono skeptrą. Tefnutė buvo garbinama, nes buvo tikima, kad ji pastatydino faraonui baseiną, jog šis nusimazgotų kojas (Caroline Seawright, 2016). Žemės dievas Gebas: Gebas senovės egiptiečių kosmogoniniuose ir kosmologiniuose vaizdiniuose yra mitinis žąsinas, kurio patelė padeda kosminį Saulės kiaušinį. Jo oda dažniausiai buvo vaizduojama žalios spalvos, kartais net augalai augdavo nuo jo kūno ir tai buvo tarsi vegetacijos simbolizavimas (žr. 7 pav). Iš dieviškojo Gebo išteka žemiškasis Nilas. Viename iš senovės egiptiečių kosmogoninių mitų variantų pasakojama apie Gebo vaidą su Nut dėl to, kad ji kasdien praryja savo vaikus – dangaus šviesulius. Todėl Šu atskyrė sutuoktinius vieną nuo kito, palikdamas Gebą apačioje, o Nut pakeldamas į viršų (E. A. Wallis Budge, 1904). Dangaus deivė Nuta: Vaizduojama kaip kosminė karvė, kurios papilvė nusėta žvaigždėmis. Ant savo nugaros nešanti Ra laivą: keturios karvės kojos, tai keturi Dangaus stulpai ir keturi tiesos ramsčiai. Dar vaizduojama kaip nuogos moters kūno pavidalo skliautas, po kuriuo guli Gebas, o visą žvaigždėtą Nut kūną iškėlęs laiko dievas Šu, atskirdamas Dangų ir Žemę, t. y. Nut ir Gebą. Saulė leidžiasi į Nut burną, teka iš jos įsčių, o jos kūnas yra duatas – dausų ir sielų transformacijų pasaulis (žr. 8 pav.). Dieną Nut ir jos vyras Gebas, Žemės dievas, būna atskirai, tačiau kiekvieną vakarą Nut nusileidžia į Žemę jo aplankyti ir dėl to sutemsta (Joshua J. Mark, 2016). Pomirtinio pasaulio dievas Ozyris: Mirties, pomirtinio pasaulio ir derlingumo dievas, pirmasis visos žmonijos karalius. Atliko civilizacijos steigimo funkcijas. Oziris atliko įvairias funkcijas, susijusias su metų laikų kaita, su jo, kaip augančio grūdo, augalijos pasaulio ir derlingumo dievu, kuriam mirus, prasideda „sausros“ sezonas, o vėl prisikėlus – gamtos atgimimas. Ozirio kūnas- šventykla yra dausų pasaulis, kurio dėka palaikomi gamtos kalendoriniai ritmai. Oziris vaizduojamas kaip karališkoji mumija žaliu veidu, laikanti valdžios simbolius (žr. 9 pav.). Toks atvaizdas siejamas su vynuogienojais, lotosu ir pasakymais: „Aš (mirusysis) – Oziris… aš gyvenu, augu kaip grūdas“. Aš – miežio grūdas. Oziris susijęs taip pat su Nilu ir mėnuliu (Richard H. Wilkinson, 2003) Derlingumo, vėjo ir motinystės deivė Izidė: Derlingumo, vandens ir vėjo, motinystės deivė. Moteriškumo ir šeimyninės ištikimybės simbolis. Laivininkystės, magijos, civilizacijos globėja, įsteigusi įvairias socialines institucijas, išmokiusi moteris amatų. Vėlesniais laikotarpiais Izidė suvokiama kaip didžioji deivė Motina, kaip moteriškasis aukščiausiojo dievo aspektas arba visa dieviškoji tikrovė (panteos). Ją simbo lizuoja Sirijus (Sopdet žvaigždė), kurios pakilimas žymi Nilo potvynio pradžią. Izidė yra vaizduojama, kaip moteris dėvinti grifo galvos suknelę ir ant galvos, tarp dviejų ragų turinti saulės diską (žr. 10 pav.) (Joshua J. Mark,2016). „Svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas Setas: Vienas iš prieštaringiausių panteono dievų: „svetimų žemių“ (dykumos) ir audros dievas, piktasis Ozyrio žudikas, gerasis dievų ir faraonų globėjas. Atstovauja aukštutiniam Egiptui ir raudonai dykumų žemei. Seto šventieji gyvūnai yra krokodilas, antilopė, asilas, kiaulė, skorpionas, begemotas- visi šie gyvūnai buvo laikomi nešvarūs ir pavojingi. Jį simbolizuoja Didieji Grįžulo Ratai arba Slibino žvaigždynas. Jis buvo vaizduojamas, kaip vyras su „Seto gyvūno“ galva, (šis gyvūnas neatpažintas) (žr. 11 pav.) (Joshua J. Mark, 2016). Mirties deivė Neftidė: Mirties deivė, viena iš devynių Eneados dievybių. Atstovauja orui. Neftidė – nederlingų žemių personifikacija. Jos vardas reiškia „rūmų valdovė“, todėl būna su hieroglifais neb (krepšys) ir het (namai, rūmai). Manoma, kad Neftidė nebuvo garbinama ir neturėjo savo kulto centro, ji buvusi sukurta kaip būtinas Eneadai dievo Seto moteriškos lyties atitikmuo. Pagal būdą artima Setui ir priešiška Izidei bei Ozyriui. Izidė plaukia dieniniu Saulės laivu, o Neftidė – naktiniu. Vaizduojama, kaip moteris ant savo galvos turinti karūną, kuri simbolizuoja jos vardą parašytą hieroglifais (krepšys ir namai) (žr. 12 pav.) (J.Hill, 2010). 2.2. Egipto Mirusiųjų knyga Jau nuo seno Egiptas europiečiams atrodė kaip mirties šalis, kurios gyventojai visą gyvenimą garbino mirtį ir rengėsi ją sutikti. Bet Egipto „Mirusiųjų knyga“ – ne apie mirtį, o apie gyvenimą, įveikusį mirtį! Tai arabiškojo „Kitab al-Mayyit“ (Mirusiojo knyga) iškraipymas – taip šiuolaikiniai egiptiečiai vadino papirusų ritinėlius su paslaptingais užrašais ir piešiniais, kuriuos rasdavo greta mumijų – pavadinimo visai nesiedami su jų turiniu, kurio jie nežinojo. Tikslesnis pavadinimas būtų „Dienos sutikimo pasveikinimai“ (Er nu peret em cheru), atspindintis teksto esmę: padėti mirusiajam išvengti visų pomirtinio pasaulio pavojų, dalyvauti pomirtiniame teisme ir kartu su dievo Ra saulės arka vėl grįžti į žemę, t.y. prisikelti, „atsinaujinti“. Nugalėti mirtį, kad vėl dvasiškai-jusliškai gyventum atjaunėjusiame kūne amžinai puikioje ir derlingoje žemėje savo giminių ir artimųjų rate (Joshua J. Mark, 2016). „Mirusiųjų knygos“ istorija siekia labai senus laikus, kai pirmykščiai Nilo slėnio tikėjimai ėmė virsti vis sudėtingėjančiu vietos dievų kultu ir nusistovėjusiomis laidojimo apeigomis. Matyt dar iki rašto atsiradimo, iki vienos Egipto valstybės susidarymo kūrėsi formulių mirusiajam rinkinys, gerokai vėliau, valdant V-VI dinastijų faraonams (apie 2355 m. pr.m.e.) išbrėžtas ant gana kuklių piramidžių laidojimo kamerų sienų (o štai garsiosios Gizos piramidės yra „nebylios“). Pirmąkart tai įvyko valdant Unisui, jau baigiantis Senajai karalystei.Tuos užrašus 19 a. pabaigoje atrado prancūzų egiptologas G. Maspero pavadindamas „Piramidžių tekstais”. Tai, greičiausiai, buvo laidojimo apeigų aprašymas, liečiantis išskirtinai (John Taylor, 2010). Pasibaigus Senajai karalystei, 3-io tūkstm. pr.m.e. pabaigoje, „pomirtinė” literatūra smarkiai pakinta. Tekstai į anapusinį pasaulį ima lydėti ne vien faraonus. Jie ima pasirodyti ant jų pavaldinių vidinių ir išorinių sarkofagų stačiakampių sienelių. Bet „Sarkofagų tekstai“ jau ima skirtis nuo „Piramidžių tekstų“ – saulės kultas ima pintis su chtoniniu (žemiškuoju) elementu, o mirusiųjų pasaulis persikelia į ypatingą vietą, į kurią kasnakt vyksta Ra su savo svita, kad susikautų su tamsos jėgomis. Bet ir čia gausu magiškų formulių ir užkeikimų, senovės mitų (bet jau daugiau siejamų su Ozyriu) ir liturginių rečitatyvų paminėjimų. Visa tai suskirstyta į atskirus „pasakymus“ arba skyrius, turinčius savo pavadinimus, daugelis kurių vėliau perėjo į „Mirusiųjų knygą“. XII dinastijos (apie 1991 m. per.m.e.) sarkofaguose atsiras dar vienas tekstas, skirtas pomirtinėms klajonėms ir pagal kalbą priskirtinas Senajai karalystei – garsioji „Dviejų kelių knyga“. Ji turėjo padėti mirusiesiems pasiekti Hotepo (pasaulio) amžinos palaimos laukus, kur kviečiai žmogaus ūgio, kur nėra nederliaus ir bado, o mirusieji gyvena palaimoje po Naunetu, paslaptingu pomirtinio pasaulio dangumi. Būtent joje pirmąkart pasirodo tekstą iliustruojantys piešiniai (Egipto „Mirusiųjų knyga“, 2016). Knygoje 16-a „skyrių“ (pasakymų) sudėliotų į tris grupes (Egipto „Mirusiųjų knyga“, 2016) • Pirmoji prasideda kreipiniu į kokią nors dievybę, įleidžiančią į kelionę per Sokaro nekropolį Ra-Setau, kur mirusysis palengvina Ozyrio kančias. Tada keliautojas kalba apie savo pergalę prieš priešą, kur laiko savo naguose tarsi liūtas. Visa tai baigiasi žodžiais: „Ši knyga buvo po Toto sandalais. Jos pabaiga“. • Antroji grupė pasakoja kokias šventas vietas (įžymybes bei šventas vietas.perkeltas į anapusinį pasaulį) aplankė mirusysis. Jis užsuko į Heliopolį, Buto ir „Abido gyvenimo namą“ bei „tyrą Nilo žemę“ – ir visur matė vietos įžymybes bei šventas vietas. • Trečioji grupė ir yra „dviejų kelių knyga“. Pavaizdavus duris prie jų, pateikiamas planas, per visą ilgį padalintas raudona juosta, simbolizuojančia „ugnies jūrą“. Virš jos – vandens keliai, apačioje – sausumos. Pirmieji veda pro ugnies ežerą, o tekstas perspėja – „nesiartink prie jo“. Sausuma keliai veda pylimais, kuriuos saugo sargybiniai, kuriems reikia perskaityti „praėjimo burtažodį“ arba prisistatyti dievais. Abu keliai sueina prie Abido. Patį „Mirusiųjų knygos“ turinį galima suskirstyti į tris kategorijas: maldos ir himnai, skirti įvairiems dievams, magiški užkeikimai ir laidojimo apeigos. Bendras skirtinguose šaltiniuose rastų „pasakymų“ kiekis yra 193. Skyrių numeraciją pasiūlė 19 a. egiptologas R. Lepsiusas. Juos galima suskirstyti į 4 dalis: 1) skyriai 1-16: laidotuvių procesijos ėjimas prie laidojimo vietos, maldos apie „išėjimą į dieną“, himnai saulei ir Ozyriui; 2) skyriai 17-63: “išėjimas į dieną” ir mirusiojo atgimimas, jo pergalė prieš tamsos jėgas, priešų silpnumas, mirusiojo valdžia stichijoms; 3) skyriai 64-129: “išėjimas į dieną” – mirusiojo virsmas į dievybę, jo sėdimas į saulės arką, įvairių paslapčių pažinimas, pomirtinis teismas; 4) skyriai 130-162: mirusiojo išgarbinimas – tekstai, skirti skaityti metų bėgyje ir skirti mumijos apsaugojimui (Egipto Mirusiųjų knyga, 2015). Ypatingą reikšmę turėjo piešiniai (dažnai – labai meistriški) – pirmasis knygų iliustracijos atvejis (žr. 13 pav.). Jie buvo tiek svarbūs, kad kartais trūkstant vietos lape buvo ne rašomas tekstas, o talpinama iliustracija, o XXI dinastijos laikais atsirado netgi „Mirusiųjų knygos“ variantai, sudaryti vien iš piešinių (Egipto „Mirusiųjų knyga“, 2016). 2.3. Gyvūnai egiptiečių mitologijoje Kiekvienas Egipto miestas paprastai tūrėjo savo šventąjį gyvūną. Manyta, kad kai kurie dievai ir deivės atstovavo save žemėje persikūniję į vienokį ar kitokį gyvūną. Tokie gyvūnai buvo labai lepinami ir gyveno šalia šventyklų ir religinių centrų. Babuinas buvo tapatinamas su išminties ir skaičiavimo dievu Totu bei su jaunojo mėnulio dievu Chonsu. Taip pat babuinas buvo garbinamas ir ankstyvųjų dinastijų laikotarpiu ir buvo vadinamas „Didžiuoju baltuoju vienetu“. Kartais dievas Totas buvo vaizduojamas babuino pavidalu, sėdintis ant svarstykių požemiuose (Caroline Seawright, 2016). Katės buvo bene labiausiai garbinamas gyvūnas Egipte todėl katės nužudymas žmogui galėjo kainuoti jo gyvybę. Diodorus Siculus rašė: „Kiekvienas kuris nužudo katę Egipte yra pasmerktas mirčiai ir nesvarbu tai įvyko tyčia ar netyčia“. Viskas prasidėjo nuo to, kad kaip pirma agrarinė visuomenė, senovės Egiptas turėjo problemų su pelėmis, žiurkėmis ir gyvatėmis, kurios kėlė pavojų grūdų derliui. Manoma, kad egiptiečiai suprato, kad laukinės katės medžioja šiuos žalingus gyvūnus ir pradėjo joms palikinėti maisto, kad jos dažniau atklystų į miesto teritoriją. Tai katės priėmė teigiamai, nes čia jos galėjo gauti ne tik maisto, bet ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Egiptiečiai neišskyrė laukinių kačių ir prijaukintų kačių: visos katės buvo žinomas kaip "miu". Katės buvo glaudžiai susijusios su daugybę Egipto dievų ir deivių. Garsiausia su katėmis susijusi dievybė buvo Basta, tačiau yra ir daugiau senovės Egipto dievų, kurie yra siejami su katėmis. Deivė Neitė kartais įgaudavo katės formą. ir yra išlikusių įrodymų, kad katės buvo laikomos pusdievėmis. Užrašas Karalių slėnyje teigia: „Jūs esate Didžioji Katė, dievų keršytojas, žodžio teisėjas, suveresnių vadų prezidentas ir šventojo rato gubernatorius: jūs tikrai esate Didžioji Katė“. Septynioliktame „Mirusiųjų knygos“ skyriuje yra rašoma, kad dievas Ra įgauna katės pavidalą norėdamas nužudyti Apopo gyvatę (J. Hill, 2010). Galvijai taip pat buvo svarbi mitologijos dalis. Trys deivės: Hatora, Izidė ir Nuta dažnai buvo vaizduojamos įsikūnijusios į karves, arba tūrėjo karvių ragus arba nagus. Karvė taip pat simbolizavo faraono motiną. Buliai Egipto mitologijoje buvo vyriškumo ženklas (Caroline Seawright, 2016). Kobra buvo deivės Butės simbolis, kuri atstovavo Žemutiniam Egiptui ir buvo karališkumo simbolis. Kobra taip pat simbolizavo ir deivę Renetutetę. Ji buvo vaisingumo deivė, kuri kartais buvo vaizduojama slaugydama vaikus arba gindama faraoną. O deivė Meretsegerė už padarytus nusikaltimus žmones bausdavo nuodais (Caroline Seawright, 2016). Krokodilas egiptiečių mitologijoje dažniausiai buvo blogio ženklas. Amutas (Mirusiųjų ėdikas) buvo demonas turintis krokodilo galvą ir bausdamas piktadarius suvalgydavo jų širdis. Taip pat krokodilas simbolizavo ir dievą Sobeką. Jis buvo vaizduojamas, kaip žmogus su krokodilo galva. Sobeko šventyklose dažniausiai būdavo ežerai, kuriuose krokodilai būdavo šeriami ir prižiūrimi (Caroline Seawright, 2016). Liūtas egiptiečių mitologijoje buvo siejamas su tekančia saule, ir saulės dievybėmis. Žemės dievas Akeras buvo vaizduojamas „dvigubo“ Sfinkso pavidalu- du liūtai sėdėjo vienas už kito. Buvo manoma, kad jie saugojo saulę, nes ji iš požemio rytiniame ir vakariniame horizonte. Daugybė faraonų save bandė sutapanti su liūtais, taigi jie buvo tarsi valdovo simbolis. Liūtai taip pat buvo susiję ir su žiaurumu bei karo dievybėmis (Caroline Seawright, 2016). Skarabėjas buvo personifikuojamas su saulės prisikėlimo dievu Chepriu. Buvo manoma, kad kai skarabėjas ant žemės stumia išmatų kamuoliuką, tai dievas Chepris taip pat stumia saulę danguje (Caroline Seawright, 2016). Skorpionas buvo siejamas su deive Serketa. Ji dažniausiai būdavo vaizduojama su skorpionu ant galvos. Ji padėdavo gydyti nuodingus įkandimus, bei kovoti su burtais. Dievas Šedas taip pat buvo siejamas su skorpionu ir padėdavo apsisaugoti nuo jo įgėlimo (Caroline Seawright, 2016). Gyvatė Egipto mitologijoje buvo vertinama dviprasmiškai. Dažniausiai ji sukeldavo pavojų, tačiau tuo pačiu savo nuodais padėdavo išgydyti įvairias ligas. Apopas buvo požemio demonas, vaizduojamas gyvatės pavidalu, kuris bandė sustabdyti dievą Ra keliaujantį į Vakarų kraštą. Keturios pirmapradės deivės iš Ogdoado- Naunetė (vandens), Amaunetė (nematomumo), Hauhetė (begalybės) ir Kauketė (tamsos)- taip pat buvo gyvatės deivės (Caroline Seawright, 2016). IŠVADOS 1. Egiptiečių mitologija (arba egiptiečių religija) vadinami Egipto gyventojų tikėjimai iki krikščionybės ir islamo pasirodymo. Visi parašyti mitai yra neatsiejama senovės Egipto religijos dalis. 2. Vieni svarbiausių epizodų iš mitinės pusės yra kūrimo mitai, kuriuose dievai sukuria visatą iš pirmykščio chaoso. 3. Populiariausias pasaulio sukurimo mitas, „Heliopolio mitas“ teigia, kad visata susikūrė iš tamsos ir besisukančio chaoso. 4. Ypač svarbus buvo Ozyrio mitų ciklas, nes jis perteikė žmonėms deramas ir nederamas elgsenas. 5. Senoji egiptiečių religija buvo politeistinė, jie garbino daugiau nei 2000 dievų ir kiekvienas dievas buvo atsakingas už tam tikrą gyvenimo sritį. Svarbiausiais dievais buvo laikomi Eneados dievai. 6. Egipto „Mirusiųjų knyga“ – senovės egiptiečių magiški tekstai ir iliustracijos papiruso ritiniuose, kurie buvo paliekami mirusiesiems, kad padėtų įveikti dausų pavojų pomirtiniame pasaulyje ir pasiekti palaimingą būvį Aaru. 7. Manyta, kad kai kurie dievai ir deivės atstovavo save žemėje persikūniję į vienokį ar kitokį gyvūną. Ypač šventais gyvūnais laikyti: babuinai, katės, galvijai, liūtai, skorpionai. 8. Didžiulis šios senovės civilizacijos įnašas į pasaulio mitologijos lobyną, bei didelis palikimas, įtakojo ar davė pradą kai kurių kitų šalių religijoms. NAUDOTA LITERATŪRA 1. Ancient Egyptian Gods and Goddesses. 2016. https://discoveringegypt.com/ancient-egyptian-gods-and-goddesses/ [2016-12-13] 2. Ancient Egypt: the mythology. 2016. http://www.egyptianmyths.net/ [žiūrėta: 2016-12-13] 3. Egiptas: Pasaulio sukūrimas. 2016. http://www.spauda.lt/mitai/artimi/khepera.htm [žiūrėta:2016-12-08] 4. Egyptian mythology. 2016. https://en.wikipedia.org/wiki/Egyptian_mythology [žiūrėta:2016-12-08] 5. Egiptiečių mitologija. 2016. https://lt.wikipedia.org/wiki/Egiptie%C4%8Di%C5%B3_mitologija [žiūrėta:2016-12-08] 6. Egipto Mirusiųjų knyga. 2015. Kaunas: Obuolys. 7. Egipto mitologija. 2016. http://mzilionis.weebly.com/ [žiūrėta: 2016-12-10] 8. Fleming F. ir Lothian A. 2011. Ancient Egypt's Myths and Beliefs (World Mythologies). Niujorkas: Rosen publishing. 9. Gill N.S. 2016. Gods and Goddesses of Ancient Egypt. http://ancienthistory.about.com/od/egyptmyth/tp/071507egyptiandeities.htm [2016-12-13] 10. Hill J.2010. Cats in Ancient Egypt. http://www.ancientegyptonline.co.uk/cat.html [žiūrėta:2016-12-13] 11. Mark J.J. 2013. Ancient Egyptian Mythology. http://www.ancient.eu/Egyptian_Mythology/ [žiūrėta:2016-12-13] 12. McCoy D. 2016. Egyptian Mythology for Smart People. http://egyptianmythology.org/ [žiūrėta: 2016-12-12] 13. Pinch G. 2004. Egyptian Mythology: A Guide to the Gods, Goddesses, and Traditions of Ancient Egypt. Londonas: Methuen & Co. 14. Seawright C. 2016. Egypt: Animals and the Gods of Ancient Egypt. http://www.touregypt.net/featurestories/animalgods.htm [žiūrėta: 2016-12-13] 15. Tyldesley J. 2010. Isis. Egyptian goddess. https://www.britannica.com/topic/Isis-Egyptian-goddess [žiūrėta:2016-12-13] 16. Wilkinson R.H. 2003. The Complete Gods and Goddesses of Ancient Egypt. Thames & Hudson.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!